Referatas: Renesanso asmenybės: Renesanso epocha Lietuvoje, Renesanso asmenybės.
Alytus, 2002-03-12
Knygų sąrašas:
1)J.Jurginis ,,Istorija ir kultūra” (1984) leidykla ,,Mintis”;
2)J.Jurginis ,,Renesansas ir humanizmas Lietuvoje” (1965);
3)J.Jurginis, I.Lukšaitė ,,Lietuvos kultūros istorijos bruožai” (1981) leidykla ,,Mokslas”;
4),,Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys” (1999) leidykla ,,Arlila”;
5)A.J.Greimas, S.Žukas ,,Lietuva Pabaltijy” (1993) leidykla ,,baltos lankos”;
6)Arūnas Gumuliauskas ,,Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo” (1993) leidykla ,,Debesija”;
7)Z.Kiaupa, J.Kiaupienė, A.Kuncevičius ,,Lietuvos istorija iki 1795 metų” (1995)
8)Edvardas Gudavičius ,,Lietuvos istorija I tomas” (1999).
Planas:
I)Renesanso epocha Lietuvoje: 1)Renesanso ir humanizmo sąvokos………………………………………………..1 2)Susidomėjimas antikine kultūra…………………………………………………..1 3)Renesanso plitimas Lietuvoje…………………………………………………….2 4)Renesanso miestas………………………………………………………………..2 5)Mokslo pažanga…………………………………………………………………..3 6)Knygų rinkiniai……………………………………………………………………3 7)Religija ir liaudis………………………………………………………………….4 8)Renesanso miestas………………………………………………………………..4 9)Metraščiai………………………………………………………………………….5 10)Renesansas ir Humanizmas – Reformacijos pirmtakai………………………….5
II)Renesanso asmenybės: 1)Martynas Mažvydas………………………………………………………………6 2)Mikalojus Daukša….……………………………………………………………..8 3)Merkelis Petkevičius……….……………………………………………………..9 4)Jokūbas Morkūnas.………………………………………………………………..9 5)Danielius Kleinas…………………………………………………………………9 6)Simonas Daukantas……………………………………………………………….9 7)Konstantinas Sirvydas……………………………………………………………10 8)Jonas Radvanas-Lietuvis…………………………………………………………10 9)Mykolas Lietuvis…………………………………………………………………10 10)Pranciškus Skorina……………………………………………………………..11 11)Abraomas Kulvietis…………………………………………………………….12
Renesanso epocha Lietuvoje
Renesanso ir humanizmo sąvokos ,,Nuomonės dėl Renesanso sąvokos mažiau skiriasi, kaip dėl humanizmo. Ir tai kai kurie tarybiniai autoriai mano Renesansą prasidėjus Kinijoje VIII-XII amžiais, o Rytų šalyse – Gruzijoje ir Armėnijoje XII-XIII amžiais. Tai reikia laikyti nesusipratimu. Italijoje Renesanso epocha buvo XIV-XVI a., kitose šalyse – XV-XVI a., Lietuvoje XVI a.-XVII a. pirmojoje pusėje. Pirmasis Renesanso (rinascila – atgimimo) terminą pavartojo italų tapytojas ir meno istorikas Dž.Vazaris (1511-1574). Vėliau jį perėmė prancūzų literatūros ir meno istorikai ir įvesdino į visuotinę istoriją. Renesansas nevirto abstrakčiu terminu, taikomu bet kur ir bet kada. Tokiu su epocha nesusijusiu terminu pasidarė humanizmas.”1 ,,Humanizmu vadiname istoriškai susiklosčiusią visuomeninės minties kryptį, kuri aukština ir žadina kūrybinius žmogaus privalumus, gina asmens laisvę, skatina visuomeniniuose santykiuose kovą dėl bendražmogiškų dorovės principų. Ir štai koks paradoksas: už humanizmą kaip didelę žmonių bendravimo vertybę stoja ne tik išnaudojamieji ir engiamieji, bet ir jų valdovai. Viešpataujančiosios klasės arba jų viršūnės, esančios kapitalistinių valstybių valdžioje, savo biurokratines, despotiškas, fiziniu ir dvasiniu smurtu pagrįstas priemones skelbia humaniškomis, nes jos tarnaujančios ne individų užgaidoms ir jų aistroms, o tautų kultūrai ir liaudies gerovei. Atrodo, kad humanizmą drauge su laisve ir demokratija gina visi, neišskiriant nė vergvaldžių. Individo santykius su visuomene didžiąja dalimi lemia viešpataujančios socialinės jėgos. Jos formuoja visuomeninę sąmonę, slopina ir tvarko žmogaus instinktus, prigimties potraukius, transformuoja dorovę, o tas jėgas atitinkanti valdžios politika stengiasi piliečius auklėti propaguodama vienokį ar kitokį gyvenimo būdą, grindžiamą ideologija. Humanizmas – Renesanso laikų pasaulėžiūra. Tai vaisius epochos, turinčios savo pradžią ir pabaigą, tačiau jis drauge su epocha neišnyko. Jį paveldi arba bent stengiasi paveldėti kitų epochų žmonės. Renesansas Europos kultūros istorijoje buvo nauja epocha, pakeitusi senąją viduramžių kultūrą. Šis pokytis buvo audringas, jis palietė visas sudedamąsias kultūros dalis. Renesanso sąvoką sukūrė gimstančios buržuazinės visuomenės ideologai. Jie teigė, kad visas istorijos laikotarpis, prasidėjęs po Romos imperijos žlugimo, yra aukštos antikinės kultūros smukimas ir kad jų veikla reiškia tos kultūros atgimimą.”2 ,,Humanistai – Renesanso epochos ideologai, kurie buvo suinteresuoti įtaka svetimiems kraštams ir kartu savosios šalies gerove. Jie iš klasikinės senovės paėmė nepriklausomą nuo religijos filosofiją, mokslą, apimantį visas pažinimo sritis. Humanistai buvo individualistai. Politinių programų jie nesudarinėjo ir griauti valstybės valdžios savo šalininkų neragino. Betgi pati jų pasaulėžiūra, žmonių santykius grindžianti laisvo sandėrio principu, buvo miestietiška, atitinkanti ankstyvuosius buržuazijos siekimus, ir griovė feodalinę ideologiją. Humanistai neniekino dvasininkų, į jų veiklą žiūrėjo kaip į visuomeninę tarnybą, kaip į pilietines pareigas, atliekamas pagal išmanymą, o ne pagal bažnyčios dogmas ir kanonus. Veikdami pagal savo protą ir sąžinę, humanistai darėsi eretikais, pragyvenimo ieškančiais didikų dvaruose. Nemažai humanistų, turinčių dvasininko įšventinimus, eidavo į didikų dvarus mokytojais ar sekretoriais.”3
Susidomėjimas antikine kultūra ,,Poetai humanistai, panašiai kaip Lietuvos metraščių kūrėjai, giminiavo lietuvius su romėnais, aukštino jų sukurtą valstybę, reiškė pagarbą jos valdovams. Lietuvių kildinimas iš romėnų nebuvo išimtis. Renesanso epochoje daugelio tautų mokytieji žmonės ieškojo senųjų kultūros kelių, vedusių į Romą. Antika buvo pradedama beveik kiekvienos Europos tautos istorija.”4 ,,Vis daugiau imta domėtis antikos menu ir mokslu. Renesanso rašytojai ir filosofai pradėjo skaityti ————————————————————————————————————————1 J.Jurginis. ,,Renesansas ir humanizmas Lietuvoje”, p. 15;2 J.Jurginis. ,,Istorija ir kultūra”, p. 28-29;3 A.Gumuliauskas. ,,Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo, p. 133;4 J.Jurginis, I.Lukšaitė. ,,Lietuvos kultūros istorijos bruožai”, p. 97-98; 1 antikos autorių originalus ir žavėtis esminiais dalykais: pasaulietiška, stabmeldiška dvasia, idėjomis ir vaizdais. Antika pasidarė autoritetu. Pasauliečiai ieškojo joje idėjinės ir moralinės atramos esamai krikščioniškai viduramžių kultūrai pasipriešinti. Humanistai klasikinėje antikoje rado savarankišką, nepriklausomą nuo religijos filosofiją ir mokslą, apimantį visas žmogaus žinojimo sritis, tobulą meną, rado visuomenės įstaigas, sukurtas demokratiniais pagrindais. Pradėta versti ir spausdinti antikinius autorius.”1 Renesanso plitimas Lietuvoje ,,Renesansui plisti Lietuvoje palankiausios sąlygos susiklostė Žygimanto Senojo ir jo sūnaus Žygimanto Augusto valdymo XVI a. laikais. Žygimanto Senojo žmona Bona, Milano ir Bario kunigaikštytė, kilusi iš garsios Italijos aristokratų Sforcų giminės, globojo menininkus, kvietėsi juos iš Renesanso kultūros lopšio Italijos į LDK. Statyboms Lietuvoje vis dažniau vadovaudavo kviestiniai architektai, daugiausia italai. 1520-1530 m. italams vadovaujant, dideli rekonstrukcijos darbai atlikti Vilniuje – Katedroje ir didžiojo kunigaikščio Žemutinėje pilyje. Nenusileisdami užsieniečiams tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose dirbo vietos meistrai. Antai Kauno Rotušės (1542 m.) statybai vadovavo vietinis architektas Benediktas Choinovskis, meniškais dirbiniais XVI a. viduryje garsėjo renesansinė vietos meistrų koklininkystė. XVI a. 5-ajame dešimtmetyje Vilniuje ilgam laikui apsigyvenus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui ir jo motinai karalienei Bonai, Žemutinė pilis virto ne tik žymiausiu Vilniaus renesansiniu pastatu architektūros prasme. Rūmuose buvo kaupiamos meno vertybių, knygų kolekcijos, telkėsi krašto intelektualinis gyvenimas, nuolat lankėsi ir gyveno daug atvykėlių iš Vakarų Europos.”2 Renesanso menas ,,Vertingiausia, ką paliko Renesansas, yra menas. Menas pasidarė svarbiausiu Renesanso idealų talkininku. Vietoj dangiškomis idėjomis persunktos tapybos, vaizduojančios išsekusius ir sustingusius negražius šventųjų veidus, mene ėmė vyrauti gražaus kūno sudėjimo, optimistinės nuotaikos žmonės. Realistinis vaizdavimas ir aiški teorinė programa buvo toji jėga, kuri renesansinį meną padarė galingą ir amžiną. Simbolius ir visokius sutartinius ženklus mene pakeitė gyvas,ryškus ir tuo pačiu sudėtingas žmogaus paveikslas. Renesanso menininkai grąžino žmonėms jų veidus, jų išorinius ir vidinius bruožus; iš bažnyčių, vienuolynų ir dvarų grąžino juos į savo privatų ir netgi intymų gyvenimą. Pastangos vaizduoti realaus gyvenimo tiesą skatino menininkus tirti aplinką. Anatomijos mokymasis atskleidė teisingas žmogaus kūno proporcijas. Antikinio meno paminklų tyrinėjimas padėjo išspręsti perspektyvos, šviesos ir šešėlių, erdvės ir kitus meninės kūrybos klausimus. Susidarė nauja pažiūra į žmogaus grožį. Žmogaus kūnas, rūpestingai dangstytas sunkiomis drabužių klostėmis, sukėlė ypatingą renesanso dailininkų susidomėjimą. Ir tapyboje, ir skulptūroje renesanso žmogus gana dažnai vaizduojamas nuogas. Renesanso skulptorių ,, pirštai užčiumpa raumenų išgaubas, junta linijų vingius, junta kaulų sąnarius; jie stengiasi pirmiausia parodyti natūralų žmogaus kūną, vadinasi, sveiką, veiklų, energingą, turintį visas gyvuliškas ir atletiškas ypatybes; be to, idealų kūną, artimą senovės graikų tipui, proporcingą ir darnų visose dalyse.” Dailininkai ėmė pastebėti ir žmogų supančios gamtos grožį, vis dažniau piešė realistinį peizažą. Ligi tol gamta mene tebuvo dievo apvaizdos liudininkas ir menininko dvasinių pergyvenimų simbolis. Dabar gamtą stengiamasi perteikti jausminiu vaizdu ir plastine išraiška. Tapyboje labai paplito portretas.”3 ,,Sparčiau Renesansas plito taikomojo meno produkcijoje. Knygų viršeliai įgavo renesansinę ornamentiką ir antikos istorijos bei mitologijos, taip pat Biblijos simbolikos tematiką. Rankraščių inicialų iliuminavimas sparčiausiai atsisakė gotikinės tradicijos, invokacijų neogotika sumišo su antika. Rankraščių miniatiūromis imta puošti net herbų suteikimo aktus. Bene žymiausias XVI a. ————————————————————————————————————————1 J.Jurginis. ,,Renesansas ir humanizmas Lietuvoje”, p. 15;2 Z.Kiaupa, J.Kiaupienė, A. Kuncevičius. ,,Lietuvos istorija iki 1795 metų”, p. 215-216;3 J.Jurginis. ,,Renesansas ir humanizmas Lietuvoje”, p. 48-50; 2vidurio Lietuvos Renesansinės miniatiūros meno pavyzdys yra vyskupui Pauliui Alšėniškiui padarytas Jono Dlugošo ,,Kleinodų” (Lenkijos heraldikos traktato) su lietuviškos tematikos papildymais nuorašas. Atsirado meno kūrinių ir meniškai įrištų knygų kolekcijos. Stovų tapyboje Jokūbo Rimkevičiaus Rūdininkų bažnyčios šv. Ona pati trečia atskleidžia vietinių meistrų Renesansinės technikos ir manieros įsisavinimą. Vokiečių meistrai Vilniuje paskleidė Renesansinę papuošalų, knygų dekoravimo, spausdintų knygų grafikos gamybą. Lietuvoje Renesansas sklido lygiagrečiai su humanizmu. Plintant Europos spaustuvėse spausdintoms knygoms, Lietuva susipažino su geografiniais atradimais, protestantų ir katalikų polemika. XVI a. viduryje Lietuvoje buvo žinomas Erazmo Roterdamiečio veikalas ,,Adagia”. Vilniuje imta gaminti mechaninius laikrodžius, šalis skaičiavo laiką valandomis ir minutėmis. 1552 m. didysis kunigaikštis patvirtino monopolinę Vilniaus chirurgų-barzdaskučių teisę daryti operacijas (1509 m. statutas buvo kompromisas su pirtininkais). Dar 1523 m. buvo išleistas potvarkis dėl periodinio vaistinių patikrinimo, 1540 ir 1545 m. šaltiniai mini vaistines Kaune. Medicinos daktarais tapo Tomas iš Kauno (1512 m. Bolonijoje), Grabauskas (veikiausiai Kroku-voje; mirė 1569 m.), Jurgis Petkūnas Eišikietis (1556 m. Feraroje; 1567 m. tapo Žemaičių vyskupu). Petro Roizijaus mokykloje pradėta dėstyti romėnų teisę ir Lietuvos statutą. Pats Roizijus 1561 m. parašė ,,Naująjį Medininkų vyskupijos statutą”, 1563 m. – ,,Lietuvos sprendimus bylose” (smulkų teisinį traktatą).1Mokslo pažanga ,,XVI a. pirmojoje pusėje sostinėje veikė 3 mokyklos: nuo 1397 m. parapinė prie Katedros; 1513 m. įsteigta parapinė miesto prie Šv. Jono bažnyčios; 1539 m. A.Kulviečio įsteigta pirmoji kolegijos tipo mokykla. Visuomenėje prigijo humanistinė kultūringo žmogaus samprata. Idealu tapo žmogus, mokantis 3 senąsias kalbas – lotynų, graikų, hebrajų. Nuo XVI a. bajorų jaunimas vyko studijuoti dažniausiai į Italijos, Vokietijos ar Prancūzijos miestų universitetus (XV a. pabaigoje suprastėjus mokymui, Krokuvos universitete studijuojančių atvykėlių iš LDK sumažėjo). 1544 m. atidarytas Karaliaučiaus universitetas, kuriame XVI a. pirmojoje pusėje dėstė ir lietuviai, tapo nauju studentų iš Lietuvos traukos centru. 1544-1579 m. šiame universitete studijavo mažiausiai 86 lietuviai.2 ,,Prasidėjus Reformacijai, daugiausia lietuvių vyko į Vokietijos – Leipcigo, Vitenbergo, Heidelbergo ir Leideno – universitetus, nes tai buvo geriausi to meto universitetai. Į Leipcigo universitetą kasmet įstodavo po keletą arba keliolika lietuvių. Jame mokėsi Abraomas Kulvietis, Jonas Chodkevičius, Jokūbas Sapiega, Merkelis Giedraitis, Benediktas Voina ir daugelis kitų, vėliaus plačiai žinomų veikėjų. Italijoje mokėsi Radvilos, Goštautai, Astikai ir kiti žymieji Lietuvos didikai, o taip pat garsusis Mykolas Glinskis (?-1534). Keliauti po Europą, būti Italijoje, išmokti antikinių kalbų didikams atrodė būtina. Jeigu jaunuolis ir neįstodavo į kurį nors universitetą, tai bent pasitenkindavo bent pabuvojęs jame ir susipažinęs su juo.”3 ,,Vilniuje įsteigta kolegija 1579 m. buvo pakelta į Akademijos rangą. Tai buvo pirmasis universitetas Pabaltijo šalyse ir Rytų Europoje. Vilniaus universitetas su dėstomąja lotynų kalba, kurio statutas buvo nukopijuotas nuo Paryžiaus universiteto statuto, turėjo ryškiai tarptautinį pobūdį ir įėjo į europinių jėzuitų mokslo įstaigų tinklą: 1584 m. tarp jų profesorių buvo 7 lenkai, 3 rusai, 1 švabas, 1 anglas, 2 ispanai, 1 portugalas, 3 poznaniečiai, 5 mozūrai, 7 lietuviai, 1 žemaitis ir 1 prūsas. Tokia pat marga ir studentų sudėtis, nors aiškiai vyrauja asmenys, kilę iš pačios Lietuvos ir kaimyninių šalių.”4 Knygų rinkiniai Mintis turėti savo meno kūrinių rinkinį, turėti rankraštinių, vėliau ir spausdintų knygų biblioteką, atkeliavo iš Italijos miestų.————————————————————————————————————————1 E.Gudavičius. ,,Lietuvos istorija”, p. 601-602;2,5 L.Kiaupa, J.Kiaupienė, A.Kuncevičius. ,,Lietuvos istorija iki 1795 metų”, p. 215-216;3 J.Jurginis. ,,Renesansas ir humanizmas Lietuvoje”, p. 122;4 A.J.Greimas, S.Žukas. ,,Lietuva Pabaltijy”, p. 61; 3 ,,XVI a. pradžioje žinomi pirmieji dideli knygų rinkiniai. Juos turėjo ne tik valdovas Žygimantas Augustas, bet ir kiti, visuomenėje pagarsėję žmonės. Didžiausios šiandien žinomos bibliotekos, be garsiosios Žygimanto Augusto bibliotekos, saugotos Vilniaus Žemutinėje pilyje, buvo didiko Alberto Goštauto, žymių reformacijos veikėjų A.Kulviečio bei M.Mažvydo knygų rinkiniai. Juose sukaupta daug brangių rankraštinių ir spausdintų knygų. A.Kulviečio ir M.Mažvydo bibliotekose šalia žymiausių reformatų teorinių darbų buvo sukaupta daug antikinių autorių – Cicerono, Tito Livijaus, Aristotelio, Platono ir kitų darbų. Garsėjo ir asmeninė Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus, abiejų teisių mokslo daktaro, humanisto ir antikinės literatūros tyrinėtojo biblioteka. 1570 m. jam mirus, knygos buvo perduotos tais pačiais metais Vilniuje įsteigtai jėzuitų kolegijai. XVI a. viduryje knygų, tais laikais brangių daiktų, turėjo ne tik valdovas, didikai ar aukšti dvasininkai bei mokyčiausi Lietuvos žmonės. Išlikę, kad ir negausūs, šaltiniai rodo, jog Kauno miesto gyventojai, negarsėję nei turtais, nei aukšta socialine padėtimi 1543-1568 m. turėjo knygų. Tarp jų išsiskiria 1553 m. surašytas velionio Kauno miestiečio amatininko Jono Olandro aiškios renesansinės pakraipos 35 knygų rinkinys.”1Religija ir liaudis ,,Lietuviai buvo paskutinieji pagonys Rytų Europoje. Neginčijama tiesa, kad Lietuvos kaimo gyventojai krikščionių religiją labai mažai tepažino ir bažnytinių apeigų neatlikinėjo. Jėzuitas Jokūbas Lavinskas, 1583 m. lankęsis Žemaitkiemyje ir Balninkuose, rado klestinčią pagonybę ir senuosius papročius. Iš tikėjimo dalykų valstiečiai žinoję ir pripažinę tiktai krikštą. Jie į bažnyčią nevaikščioję ir sakramentų nepriiminėję. Šventadieniais, net per Velykas, dirbą darbus ir juokiąsi iš tų, kurie švenčia, vadindami juo tinginiais. Varomi į bažnyčią neina, teisinasi neatidėliojamais darbais, o mokomi krikščionybės dalykų, juokiasi kvatodami, o kiti bėga šalin ir slepiasi. Po krikščionybės įvedimo 1387 m. atsirado valstiečių, kuriems prigijo veldamų vardas. Žodis veldamas yra kilęs iš veldėti, būti valdomu. Veldamas – tai valstietis, valstybinės valdžios atiduotas, kuriam nors feodalui, nesvarbu, ar jis dvasininkas, ar pasaulietis. Pradėjus valstiečius dalyti dvasininkams, atsirado reikalas dalyti juos ir bajorams dešimtimis arba net vienetai. Ligi tol didysis kunigaikštis paremdavo bajorus pinigais, žemės ūkio produktais, žirgais, audeklais ir kitais ištekliais, sudaromais iš valstiečių duoklių. Sekant Lenkijos ir kitų krikščioniškųjų valstybių pavyzdžiu, didžiajam kunigaikščiui atrodė daug lengviau duoti bajorui porą valstiečių, negu dalyti gėrybes. Valstiečiai į religiją ir į bažnyčią žiūrėjo kaip į bajorų reikalą ir nuo viso to šalinosi. Jų pasaulėžiūra buvo konservatyvi, ji rėmėsi teiginiu ,,seniau buvo geriau”. Tokia ji susiklostė, įsigalint baudžiavai. Į baudžiavą ir krikščionybę valstiečiai negalėjo žiūrėti palankiai, nes jie gerai jautė, kas yra išnaudojimas. Jie turėjo savo religiją ir tikėjo į savo dievus, tai yra, į žemėpatį ir lauksargį.”2Renesanso miestas XVI a. pirmojoje pusėje LDK sostinė Vilnius įgijo vis daugiau tipiško Europos miesto bruožų, sparčiai keitėsi jos architektūrinė išvaizda ir viešasis gyvenimas. ,,XV a. ir XVI a. Vilnius yra didelis, apie 20 000 gyventojų turintis miestas, kuriame šalia daugybės katalikų bažnyčių bokštų kyla ir cerkvių kupolai, mečečių minaretai ir sinagogų frontonai. Tai ir organizuotos, gerai administruojamos, kelių didikų šeimų – Radvilų, Goštautų, Pacų, Sapiegų – valdomos valstybės sostinė. Šie didikai garbingai pavaduoja Krokuvoje įsikūrusius didžiuosius kunigaikščius – Lenkijos karalius, rungtyniauja vieni su kitais savo rūmų prabanga. Kanceliarijoje vartojama senoji slavų kalba, kurią kažkodėl vadina lietuviška; kurį laiką svyravus, ar nepasirinkti lotynų kalbos, ji pakeičiama lenkų kalba, Bažnyčios ir vis didesnės diduomenės dalies kalba. Tuo pat metu iškilmingai į Vilnių grįžtantys valdovai sutinkami lietuviškomis giesmėmis. Žydai, pakviesti į Lietuvą didžiųjų kunigaikščių, kurie suteikia jiems teises, prilygstančias diduomenės teisėms, ugdo savo tautinę kalbą jidiš; totoriai mečetėse meldžiasi arabiškai. Tai ne Babelio bokštas, ————————————————————————————————————————1 Z.Kiaupa, J.Kiaupienė, A.Kuncevičius, ,,Lietuvos istorija iki 1795 metų”, p. 215-216;2 J.Jurginis. ,,Renesansas ir humanizmas Lietuvoje”, p. 102-107; 4tai Renesanso laikų miestas su vartais, atvertais į Rytus. Mieste ir visoje šalyje viešpatauja religinė santarvė. Ją visų pirma lemia, tradicinė tolerancija, paveldėta iš pagonybės laikų: perkėlęs suverenių dievų šventyklą į Vilnių, didysis kunigaikštis Gediminas kartu siunčia laiškus į didžiuosius Vakarų Europos miestus ir kviečia pirklius ir amatininkus kurtis Lietuvoje, tarp kita ko, paminėdamas, kad tikintiesiems Vilniuje jau pastatytos dvi katalikų bažnyčios. Lietuvos kunigaikščiai, pasiųsti valdyti slavų miestų, ramiausiai priima stačiatikių tikėjimą, pasiruošę vėl grįžti į ,,pagonybę”, kai atsidurs namie. Puikiai derinami tradicinė tolerancija ir teisingai suprasti interesai. Tolerancija, kuri visų pirma rodoma stačiatikiams, – jie kartu su katalikais dalyvavo įvairiose valstybės valdymo instancijose,- vėliau imta taikyti ir protestantams: Vilniaus seimas 1563 m., anksčiau negu Lenkijoje, priima privilegiją, kurią Lietuvoje, priešingai negu Lenkijoje, pasirašo ir vyskupai. Bet istorijos tėkmės vos nepakeitė sėkmingai įsigalėjusi Reformacija, palaikoma apsišvietusių didikų šeimų, ypač Radvilų, nes Reformacija ėjo lygia greta su mėginimu siekti tautinės nepriklausomybės.”1Metraščiai ,,Lietuvos didikai, anksčiausiai, XVI a. pradžioje pirmieji suformulavo bajorų luomo interesus išreiškiančią valstybės ir visuomenės koncepciją. Tuo tikslu buvo sudaryti du nauji Lietuvos metraščių sąvadai: Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika (vadinamasis Platesnysis arba Vidurinysis sąvadas, rašytas, greičiausiai, prieš 1519 m.) ir Bychovco kronika (vadinamasis Platusis sąvadas, rašytas, greičiausiai, tarp 1519-1525 m.).”2 ,,Vienas vėlyvųjų metraščių buvo sudarytas vienoje iš humanistine pasaulėžiūra garsėjusių feodalinės diduomenės pilių, nežinia tik vyskupo Povilo Alšėniškio ar Alberto Goštauto. Rankraštis be pradžios ir pabaigos rastas 1830 m. Gardino gubernijos Volkovyjsko teisėjo A.Bychovco dvare ir pagal įsigalėjusią istorinę tradiciją vadinamas jos vardu. Įvardintas ,,Kronika” (kn.: Lietuvos metraštis. Bychovco kronika.-V.,1971). Susilaukęs daug dėmesio ir ginčų, visais atvejais skelbiamas literatūros paminklu, o vadinamas ,,pilniausia” Lietuvos istorija, parašyta iki XVI a. vidurio. Bychovco kronika pagrindiniais parametrais (politinėmis ir ideologinėmis tendencijomis, datų nepaisymu, įprastiniu literatūriniu etiketu ir formulių schemomis) atliepia ankstesniuosius metraščius. Bychovco kronikoje taipogi viena vyraujanti idėja be jokios chronologijos sieja į siužetus iliustruojančius ją istorinius įvykius. Joje pasakojimai sklandūs ir pakiloki, turi meniškų patrauklių vaizdų ir tuščiažodžiavimų. Aptariant vėlyvųjų metraščių naujoves, galima būtų teigti, jog dauguma pasakojimų neturi idėjinio krūvio, domina patys fabulos įvykiai, o ne noras imponuoti ar ką nors įžvelgti. Pakito autoriaus pažiūra į faktą: iš pagalbinės medžiagos siužetui jis tampa domėjimosi objektu. Iš čia atsiranda tokia naujovė, kaip įpročių ir jausmų charakteristikos. Į literatūrą atėjo individas, neįspraustas į literatūrinio etiketo rėmus. Ėmė ryškėti individualybė. Taip gimė naujovės, laikytinos originaliosios beletristikos, jau kaip savarankiškos raštų šakos, apmatais.”3 ,,Bychovco kronikoje vaizdžiai pasakojamos Gedimino sapno apie geležinį vilką, Kęstučio prisipažinimo Birutei, Vytauto pabėgimo iš kalėjimo ir kt. legendos, aukštinami Vytauto valdymo laikai.”4 Renesansas ir humanizmas – Reformacijos pirmtakai ,,Reformacija Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, buvo toks socialinis, idėjinis ir politinis sąjūdis, kuris negalėjo likti neįrašytas į lietuvių tautos kultūros istoriją. Nors kokios skirtingos nuomonės dėl Reformacijos reikšmės, tačiau jos beveik sutampa dėl Reformacijos kilimo priežasčių: Reformaciją sukėlęs katalikų bažnyčios išsigimimas, paniekinęs ankstyvosios krikščionybės idealus. Katalikų bažnyčia atitolusi nuo liaudies ir todėl sulaukusi negailestingos istorijos rykštės. ———————————————————————————————————————— 1 A.J.Greimas, S.Žukas. ,,Lietuva Pabaltijy”, p. 58-61;2 Z.Kiaupa, J.Kiaupienė, A.Kuncevičius. ,,Lietuvos istorija iki 1795 metų”, p. 221;3 ,,Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys”, p. 237;4 A.Gumuliauskas. ,,Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo”, p. 133; 5 Reformatų pažiūras šiuo klausimu išdėstė J.Šepetys knygoje ,,Reformacijos istorija Lietuvoje” (1922 m.). Jis teigė, kad Reformacija buvo grynai religinis judėjimas, sukeltas tikinčiųjų sąžinės ir laisvosios minties. Reformacija siekė atnaujinti bažnyčią ir tikybą arba sugrąžinti apaštalų laikų krikščionybę. Ji buvo kartu ir valstybinis tautinis judėjimas prieš katalikybės universalumą, nepripažinusį tautų skirtumo ir neigusį nepriklausomybę. J.Šepetys daro išvadą: ,,Taigi su bažnyčia varžėsi ir kariavo ir tautinis susipratimas, ir valstybinė valdžia, ir pasaulinė visuomenė, ir švietimas ir tai ne vardan krikščionybės mokslo grynumo, ne dėlei biblijos, ar ji turi būti vienintelis autoritetas religijos dalykuose, ar ne, bet dėl to, kad visa bažnyčios sistema viską gniaužė ir kliudė plėtotis laisvai gyvenimui, mokslui ir kultūrai. Išvada teisinga, tik ji liečia ne Reformaciją, o Renesansą ir Humanizmą – pasaulietišką opoziciją viduramžių socialinei santvarkai ir kultūrai. Autorius mano, kad Reformacija Lietuvoje – tai bajorų darbas. Reformacija iš dalies buvo ,,bajorų laisvės” protestas prieš dvasininkų globą, prieš dešimtinę, kurią jie turėjo mokėti dvasininkams, prieš dvasininkų teismus, kurie varžė bajorų laisvę. Prisidėjo dar pavydas, kad dvasininkų ekonominės padėtis geresnė negu bajorų, o pagaliau ir noras pasipelnyti, atimti katalikų bažnyčias, pavaryti katalikų kunigus, pagrobti bažnyčios padargus, žemę. Kalbant apie pačius katalikų bažnyčios dvasininkus, ypač aukštuosius, būtų galima pasakyti, kad jiems buvo prikišamas išdidumas, gobšumas, prabanga, pareigų ir priesaikos nepaisymas. Jie neteko bet kokio padorumo ir pasidarė kurti žmonių kalboms ir priekaištams. Kaip kitose šalyse, taip ir Lietuvoje Renesansas ir Humanizmas pagimdė dialektinę priešybę – nemokšas, lėbautojus ir tinginius dvasininkus, numojusius ranka į religiją ir ėmusius džiaugtis žemiškomis gėrybėmis, nebijančius nei Dievo, nei velnio. Renesansas ir Humanizmas padidino praktišką materialistų skaičių, žmonių be visuomeninių siekimų ir be idėjų. Ypač tai būdinga dvasininkams. Tikrieji humanistai labai dėl to sielojosi. XVI a. viduryje dvasininkų dykinėjimas virto visus piktinančiu reiškiniu. Žmonėms, kurie rūpinosi valstybiniais visuomeniniais reikalais, iškilo klausimas: ar dvasininkai atlieka savo pareigas? Jeigu jie jų neatlieka, tai už ką jie naudojasi bažnyčiai skirtomis žemėmis ir tose žemėse gyvenančių valstiečių darbu? Humanistai pasauliečiai turėjo stoti prieš savo pasekėjus – supasaulėjusius dvasininkus, kurie iš Renesanso pasiėmė tik vieną jo pusę – gyvenimo džiaugsmo siekimą. Reformacija ėmėsi keisti blogus papročius, ji stengėsi apvalyti nuo jų bažnyčią ir vertė vyskupus ir kunigus mokytis. Bažnyčia buvo valstybės pagalbininkė, jos ideologinė ir moralinė atrama. Ją reikėjo taip pertvarkyti, kad žmonės, ypač neprivilegijuotų luomų, ja pasitikėtų ir jos mokymo klausytų. Pirmieji Reformacijos skelbėjai išėjo iš humanistų dvasininkų eilių.”1Renesanso asmenybės
,,Renesanso epochos kultūros veikėjams prigijo humanistų vardas, nes visus juos jungė nauja pažiūra į žmogų, į jo intelektą, jausmus, kūrybinius sugebėjimus, kūno grožį nepaisant asmens luominės padėties. Jiems priklausė šūkis: ,,Žmogus – savo laimės kalvis.” Mes, socialistinės epochos žmonės, su pagarba minime humanistų ir švietėjų vardus, nes perimame iš jų kultūros kėlimo estafetę. Tad kas gi buvo tos Renesanso asmenybės?”2 Martynas Mažvydas ,,M. Mažvydas gimė apie 1510 m. Žemaitijoje, greičiausia dabartiniame Šilutės rajone. Tėvas turbūt buvo miestelėnas, motina – smulkioji bajorė. Beveik visai nėra žinių apie M.Mažvydo gyvenimo pirmąją pusę – iki išvykimo į Mažąją Lietuvą. Neaišku, kur jaunystėje mokėsi, bet buvo išsilavinęs. Jį amžininkai pavadino net eruditu (labai mokytu žmogumi). M.Mažvydas be priekaištų ————————————————————————————————————————1 J.Jurginis. ,,Renesansas ir Humanizmas Lietuvoje”, p. 197-203;2 J.Jurginis. ,,Istorija ir kultūra”, p.28-29; 6mokėjo lietuvių kalbą. Tikriausiai dirbo giedojimo mokytoju. Turėjo bendradarbiauti su A.Kulviečiu, turbūt dėstė jo mokykloje Vilniuje. Katalikams ėmus persekioti liuteronizmo šalininkus Lietuvoje, M.Mažvydas nukentėjo, nes vėliau viename laiške pasivadino ,,pirmuoju kankiniu”. Nuo 1546 m. iki 1548 m. M.Mažvydas studijavo Karaliaučiaus universitete – rengėsi būti liuteronų kunigu. Tai buvo tik priedas prie ankstesnių, mums nežinomų, studijų, kadangi per pusantrų metų jis ne tik baigė universitetą, bet tuo pačiu laiku parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą. 1549 m. M.Mažvydas buvo paskirtas dirbti klebonu Ragainėje (dabar Nemanas). Čia vedė ankstesnio klebono našlaitę dukterį, vardu Benigna, vokietaitę, kuri gerai mokėjo lietuviškai. M.Mažvydas labai rūpinosi, kad parapijos pradinės mokyklos lietuvių vaikai turėtų gerą mokytoją. O svarbiausias jo gyvenimo tikslas buvo rašyti lietuviškas knygas. Išleistos šešios M.Mažvydo religinės knygos (kai kurios po jo mirties). Pirmoji lietuviška knyga ,,Katekizmas” parengta M.Mažvydui gyvenant ir studijuojant Karaliaučiuje. Ten ji 1547 m. ir buvo išleista. Visas knygos pavadinimas skamba taip: ,,Katechizmuso prasti [paprasti] žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos”. Knygą sudaro tarsi trys dalys: katekizmas, elementorius ir giesmynas. M.Mažvydas ,,Katekizme” ne tik supažindino su krikščioniškosios dorovės pagrindais, smerkė girtuokliavimą, bet ir pirmasis čia paskelbė lietuvišką abėcėlę.
Pasaulyje žinomi du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, antras – Torūnės universitete Lenkijoje. Dirbdamas Ragainėje, M.Mažvydas sudarinėjo pirmą didelį lietuvišką giesmyną. Jis atrinko, pritaikė lietuviams geriausias protestantiškas giesmes. Tačiau darbo baigti nespėjo. Giesmyną parengė spaudai ir išleido M.Mažvydo pusbrolis Baltramiejus Vilentas (apie 1525-1587). Ragainėje M.Mažvydas klebonavo iki gyvenimo pabaigos, ten mirė 1563 m., ten ir palaidotas.”1————————————————————————————————————————————————————————————1 ,,Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys”, p.249-254; 7 ,,Po M.Mažvydo Katekizmo Karaliaučiuje buvo leidžiamos kitos į lietuvių kalbą išverstos arba ta kalba parašytos reformatų knygos, iš kurių stambiausia buvo dviejų tomų Jono Bretkūno (1536-1602) pamokslų knyga (Postilla). Prūsijoje buvo sukurta ir daug religinių tekstų, išlikusių rankraščiais. Stambiausias jų – to paties Bretkūno išversta Biblija.”1Mikalojus Daukša ,,M.Daukša buvo dvasininkas, bet jėzuitų ordinui nepriklausė. Jis gimė apie 1527-1538 m., greičiausiai Babėnuose (dabar Kėdainių dalis), mirė 1613 m. Varniuose. Kilęs iš bajorų, labai išsilavinęs, tačiau nežinoma, kur ir kada išėjo mokslus. Tikrų žinių apie M.Daukšą turime nuo to laiko, kai jis pradėjo klebonauti Krakėse (Kėdainių raj.). Netrukus jis paskiriamas Žemaičių vyskupijos kaunauninku (aukštųjų dvasininkų tarybos nariu) ir persikelia į jos centrą – Varnius. M.Giedraitis, tapęs Žemaičių vyskupu, ėmė remti M.Daukšos literatūrinę veiklą ir tuo tikslu davė jam turtingą Betygalos (Raseinių raj.) parapiją. Mirus M.Giedraičiui (1609 m.), M.Daukša vienerius metus ėjo vyskupijos valdytojo pareigas. M.Daukšos plunksnai priklauso du labai reikšmingi leidiniai. Vilniuje 1595 m. išėjo ,,Katekizmas”. Jo autorius – ispanas J.Ledesma, bet M.Daukša knygą vertė iš lenkų kalbos. Versdamas jis kai ką praleido, pakeitė, papildė, turėdamas prieš akis lietuvių skaitytoją. ,,Katekizmas” yra pirmoji išlikusi lietuviška knyga, išleista Lietuvoje. Vienintelis jos egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Literatūrinę šlovę M.Daukšai pelnė kitas jo darbas – Lenkų autoriaus J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje. Toji ,,Postilė” – didelis veikalas (apie 650 puslapių). Vertėjo meistriškumas atitinka Renesanso epochos gražios kalbos supratimą: kalba turi lietis kaip aukso upė. M.Daukša iškėlė tris svarbiausius tautos bruožus: 1) bendra teritorija – tėvų žemė, 2) istoriškai susidarę papročiai, 3) toji pati kalba. Kalbą laikė svarbiausiu tautos požymiu.
———————————————————————————————————————— 1 J.Jurginis, I.Lukšaitė. ,,Lietuvos kultūros istorijos bruožai”, p. 134; 8 ,,Postilėje” yra aiškiausia užuomina į Lietuvos valstybėje susidariusią padėtį, kuriai M.Daukša nepritarė. O ,,Prakalboje į skaitytoją” ryškiai atsispindi M.Daukšos demokratiškas nusiteikimas.”1
,,1598 m. Vilniuje išėjo Merkelio Petkevičiaus (apie 1550-1608) Katekizmas, parengtas kalvinistų. Tekstai jame pateikti greta lenkų ir lietuvių kalbomis. Petkevičius – pasaulietis, teismo pareigūnas, o ne didikas. Katekizmo leidimo jis ėmėsi iš religinių įsitikinimų; Katekizmas buvo reikalingas reformatų kunigams ir pamokslininkams. 1600 m. Vilniuje buvo išspausdinta dar viena lietuviška knyga – Jokūbo Morkūno ,,Postilla Lietuwiszka”, kuriai išleisti lėšų davė našlė Sofija Vnučkienė, kelių dvarų Žemaitijoje savininkė.”2Danielius Kleinas ,,D.Kleinas gimė 1609 metų gegužės 30 d. Tilžėje liuteronų kunigo šeimoje. Čia elektroninėje mokykloje išėjo pradžios mokslus, o 1627-1636 metais studijavo Karaliaučiaus universitete teologiją, filosofiją, graikų ir hebrajų kalbas. Baigė universitetą įgydamas magistro laipsnį. Nuo 1637 metų dirbo lietuviškoje Tilžės bažnyčioje, kuri iki 1753 metų stovėjo prie turgaus aikštės, netoli vokiečių bažnyčios. Jo stojimo į Karaliaučiaus universitetą dokumentuose įrašyta: ,,Danielius Kleinas, tilžėnas, prūsas”. Tad galima manyti jį buvus prūsiškos kilmės, tik jo pavardė suvokietinta. Mirė D.Kleinas 1666 metų lapkričio 28 d. nuo apopleksijos priepuolio. Danielius Kleinas – pirmųjų spausdintų lietuvių kalbos gramatikų, vokiečių-lietuvių kalbos žodyno, naujo lietuviško giesmyno ir lietuviškos maldaknygės autorius. Didžiausią šlovę D.Kleinas pelnė savo gramatikomis, ypač lotyniškai rašyta ,,Grammatica Litvanica”, išspausdinta 1653 metais Karaliaučiuje. Tai ne tik pirmoji spausdinta lietuvių kalbos gramatika, bet ir pirmasis mokslinis lietuvių kalbos gramatinės sistemos aprašas, padėjęs daugelio vėlesnių mūsų kalbos tyrinėjimų pamatus.
Kūrybiškai pasinaudojęs to meto lotynų, senosios graikų, hebrajų, vokiečių, lenkų kalbų gramatikų vadovėliais, D.Kleinas savo 1653 metų gramatikoje gana tiksliai aprašė lietuvių kalbos fonetikos, morfologijos ir sintaksės ypatybes, suklasifikavo gramatines kategorijas. Todėl šia gramatika ir jos vokiškuoju variantu daugiau ar mažiau rėmėsi visos Rytų Prūsijoje pasirodžiusios XVIII a. lietuvių kalbos gramatikos. Vokiškasis ,,Grammatica Litvanica” variantas, pavadintas ,,Compendium Litvanico-Germanicum”, buvo išspausdintas 1654 metais Karaliaučiuje. Taip pat D.Kleinas yra parengęs naują lietuvišką giesmyną ,,naujos giesmių knygos”, kuris išleistas Karaliaučiuje 1666 metais. Nors daugiau kaip pusę giesmių jis perėmė iš ankstesnių (M.Mažvydo, J.Bretkūno) giesmynų, tačiau jas kiek paredagavo norėdamas aiškiau ir sklandžiau sueiliuoti. Be to, jis pats išvertė ar sukūrė 38 naujas giesmes. Ypač svarbu tai, kad D.Kleinas vokiškoje giesmyno prakalboje išdėstė naujus giesmyno rengimo principus, mėgino įtvirtinti silabinę-toninę eilėdarą. Todėl vėlesni giesmių eiliuotojai sekė juo ir laikė jį savo mokytoju. Taip pat paskutiniais metais Karaliaučiuje buvo išleistos ir jo parengtos originalios maldaknygės – ,,Naujos labay priwalingos ir Dussoms naudingos Maldu knygeles”. Šios maldaknygės, daugiau ar mažiau paredaguotos, Rytų Prūsijoje buvo perspausdinamos ir plačiai vartojamos. Simonas Daukantas Iš visų S.Daukanto darbų svarbiausi keturi jo stambūs Lietuvos istorijos veikalai: ,,Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, ,,Istorija žemaitiška”, ,,Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, ,,Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. S.Daukantas buvo prilyginamas Herodotui (gyveno Graikijoje – mokslo tėvas). Lietuvos istorijos tėvas yra S.Daukantas, nes pirmasis pradėjo savo tėvynės istoriją rašyti gimtąja kalba ir žvelgė pažangių įsitikinimų lietuvio akimis. Iš tų keturių veikalų S.Daukantas pajėgė išspausdinti tik vieną – ,,Būdą senovės lietuvių”. Kiti trys išleisti po istoriko mirties. ,,Būdas” išėjo 1845 m. Peterburge (Petrapilyje).Šis darbas nėra įprastinė istorija, nes jame aprašomas senovės laikų lietuvių charakteris, tikyba, papročiai, santvarka, kūryba, prekyba ir kiti dalykai. Tad ,,Būdą” turime laikyti Lietuvos kultūros istorija. Kiti ————————————————————————————————————————————————————————————1 ,,Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys”, p. 229-231; 2 J.Jurginis, I.Lukšaitė. ,,Lietuvos kultūros istorijos bruožai”, p. 137; 9trys veikalai yra apskritai tokie, kaip ir mūsų laikai rašomos istorijos. Juose daugiausia dėmesio skiriama Lietuvos visuomeniniam gyvenimui, kunigaikščiams, kovoms su priešais. Tie darbai yra tarsi trys Lietuvos istorijos variantai, iš kurių svarbiausias vadinasi ,,Istorija žemaitiška”. Pavadinimas klaidina: tai nėra Žemaitijos istorija, o visos Lietuvos. Tik šis rankraštis, kaip ir kiti, parašytas žemaičių tarme. S.Daukantas savo veikaluose apėmė Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties. Tęsinio jis neparašė dėl to, kad nebeužteko jėgų ir laiko.”1Konstantinas Sirvydas ,,XVII a. dvikalbes knygas pradėjo leisti katalikai. Pradžią padarė Konstantinas Sirvydas(1579-1631) su ,,Punktais sakymų”, kurių pirma dalis išspausdinta 1629, o antra – 1644 m. K.Sirvydas pamokslus parašė lietuviškai ir pats juos išvertė į lenkų kalbą. Kai K.Sirvydas rašė ,,Punktus sakymų”, Lietuvoje jau buvo kunigų, kilusių iš valstiečių, mokančių lietuviškai ir nemokančių lenkiškai. Jiems reikėjo mokytis lenkiškai, lenkų kalba buvo reikalinga santykiaujant su klebonais, dvarininkais ir šlėktomis. Kad tokiems norėjo pasitarnauti K.Sirvydas, liudija jo trijų kalbų (lenkų-lotynų-lietuvių) žodynas. Žodynų naudojimo praktika rodo, kad tas žodynas pirmiausia tiko nelenkui mokytis lenkų kalbos ir paskui po to lenkui – lotynų. Kunigams skirtos dvikalbės knygos išeidavo su redakciniais pataisymais stengiantis padaryti tekstą suprantamesnį nemokančiam lietuviškai, ir atvirkščiai – padaryti suprantamesnį lenkišką tekstą besimokančiam lenkiškai. Šitaip kalba virto žargonu, o lietuvių raštija degradavo.”2Jonas Radvanas-Lietuvis ,,J.Radvanas gimęs Vilniuje XVI a. pirmojoje pusėje ir mokslus išėjęs greičiausiai Petro Roizijaus juridinėje mokykloje. Jis daug metų tarnavo pas didįjį Lietuvos hetmoną Grigą Chodkevičių, auklėdamas jo du sūnus, o vėliau, G.Chodkevičiui užėmus ir Vilniaus kašteliono vietą, J.Radvanas ėjo jo sekretoriaus pareigas. G.Chodkevičiaus vaikus J.Radvanas lydėjo į užsienį ir dėl to pats turėjo nemaža laiko ir progų susipažinti su jo naujovėmis. J.Radvanas 1588 m. parašė poemą ,,Radviliada” ir paskyrė ją Mikalojui Radvilai Rudajam, žymiam karvedžiui ir reformatų globėjui. ,,Radviliada” – keturių giesmių poema, turinti apie 3400 eilučių. Joje greta Radvilų apdainuojama ir kitų feodalinės Lietuvos valdovų ir karvedžių žygiai. Be to, žavimasi Lietuvos istorija ir gamta. ,,Radviliada” – ne vienintelis J.Radvano poetinis kūrinys. Jo plunksnai priklauso ,,Epithalamium:, vestuvinė daina, išspausdinta Vilniuje 1590 m., ir ,,Theses theologicae” – satyrinė poema (1591). Iš šios poemos turinio, kaip ir iš ,,Radviliados”, matyti, kad J.Radvanas buvo reformatas arba jiems labai artimas žmogus.”3Mykolas Lietuvis ,,Mykolas Lietuvis (Venclovas Mikalojaitis) vadinamas tipišku ,,politinės tautos”, plačiąja prasme vienijusios visą LDK bajorų luomą, XVI a. vidurio ideologu. Istorine pažintine jo veikalas ,,Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”, parašytas lotynų kalba 1550 m. ir dedikuotas valdovui Žygimantui Augustui (nevisas jo tekstas buvo atspausdintas tik 1615 m.) svarbus tuo, kad atskleidžia būdingiausias XVI a. vidurio Lietuvos valstybės visuomeninio, politinio ir kultūrinio gyvenimo tendencijas. Jame parodyta nebe luomo viršūnės – didikų – politinė orientacija, o plačiųjų bajorijos sluoksnių pažiūros iki unijos. M.Lietuvis buvo vienas iš tų, kurie siūlė vietoje LDK kanceliarinės slavų kalbos valstybės gyvenime vartoti lotynų kalbą, kaip tikrąją senąją lietuvių kalbą. Visas lietuvių kilmės iš romėnų teorijos panaudojimas liudija autoriaus patriotinius tikslus. Rašydamas apie aktualius to meto vidaus ir tarptautinius santykius, M.Lietuvis Lietuvą stengiasi iškelti, išaukštinti jos valdovus, ypač, jo įsitikinimu, Cezario politinės doktrinos įgyvendintoją kunigaikštį Vytautą, labai vertina lietuvių mitologiją, papročius.”4 ————————————————————————————————————————1 ,,Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys”, p. 254-256; 357;2 J.Jurginis. ,,Istorija ir kultūra”, p. 84-85;3 J.Jurginis. ,,Renesansas ir humanizmas Lietuvoje”, p. 139-140;4 Z.Kiaupa, J.Kiaupienė, A.Kuncevičius. ,,Lietuvos istorija iki 1795 metų”, p.224; 10 ,,Mikalojaus Radvilos Juodojo” lėšomis 1563 m. Brastoje iš spaudos išėjo Biblija, gavusi Brastos Biblijos vardą. Ir Biblija, ir kitos čia spausdinamos knygos buvo parašytos lenkų kalba.”1Pranciškus Skorina ,,Pranciškui Skorinai, baltarusių raštijos pradininkui, žymiam Renesanso epochos žmogui, humanistui, priklauso pirmojo Lietuvos spaustuvininko garbė. Savo kilme P.Skorina miestietis, jo tėvas Polocko pirklys, bet jis pats nebuvo spaustuvininkas amatininkas, o didžiai mokytas, aukštos kultūros vyras. 1504 m. P.Skorina Krokuvos universitete studijavo ,,septynis laisvuosius menus” ir filosofiją. Po dvejų metų , gavęs bakalauro laipsnį, jis iš Krokuvos išvyko. Apkeliavo visą Europą ir įstojo į garsųjį Padujos universitetą. Jis išlaikė baigiamuosius egzaminus, apgynė savo tezes ir gavo medicinos daktaro diplomą be specialaus mokesčio. Bet jis nesivertė žmonių gydymu, o pasirinko naują darbo sritį – pasidarė knygų vertėju, leidėju, spaustuvininku. 1517 m. ,,sename ir šlovingame Prahos mieste” P.Skorina, Vilniaus miestiečių remiamas, įkūrė spaustuvę rusų raidėmis ir ėmė spausdinti Bibliją ir kitas religines knygas. Biblijos vertimą išleido 22 knygomis. Jis spausdino Bibliją dalimis, nedidelėmis knygomis. P.Skorina savo skaitytojus baltarusius religinėse knygose supažindina su logika, aritmetika, geometrija, astronomija. Logiką P.Skorina vadina mokslu, padedančiu atskirti tiesą nuo melo. P.Skorina į Vilnių atsigabeno spaustuvės reikmenis ir popieriaus atsargas. Tai buvo pirmoji spaustuve dabartinėje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Šioje spaustuvėje P.Skorina 1525 m. ir išspausdino ,,Apaštalą” ir ,,Mažąją kelionių knygutę” – psalmių ir įvairių pamokymų rinkinį, skirtą pasauliečiams, daugiausia kelionėje būnantiems pirkliams.
————————————————————————————————————————————————————————————1 J.Jurginis, I.Lukšaitė. ,,Lietuvos kultūros istorijos bruožai”, p. 121; 11 Šią knygą išleidus, P.Skorinos, kaip spaustuvininko veikla, dėl materialinių sunkumų nutrūko. Senatvėje P.Skorina grįžo į Prahą ir ten mirė. Vilniuje išspausdinęs dvi knygas, jis neįsikūrė ir, matyt, gyvenimas privertė jį iš čia iškeliauti. Pradėtas spaudos darbas Vilniuje nutrūko iki 1570 metų.”1 ,,Motiejus Strijkovskis (1547-1586), pirmasis Lietuvos istorikas, ,,Niekad anksčiau šviesos nemačiusios lenkų, lietuvių, žemaičių ir visos Rusios ect. Kronikos” autorius. Jis į antikinių autorių pateikiamas žinias žiūrėjo kaip į neabejotiną tiesą ir savo ,,Kronikoje” jais rėmėsi. ,,Kronikoje”, šalia blaivaus ir kritiško įvykių dėstymo, yra eiliuotų mūšių aprašymų, legendų ir padavimų. M.Strijkovskis ,,Kroniką” parašė lenkiškai.”2
Abraomas Kulvietis ,,Abraomas Kulvietis (1510-1545) buvo žymus lietuvių kultūros veikėjas. Jis 1528-1537 m. studijavo Krokuvos, Liuveno, Vitenbergo, Leipcingo, Sienos universitetuose. Baigęs mokslus, A.Kulvietis gavo teisės daktaro laipsnį. 1539 m. Vilniuje jis įsteigė gimnazijos tipo mokyklą ir jai vadovavo. Beje, šiai švietimo įstaigai padėjo atsirasti karalienė Bona. Mokykla buvo atidaryta be vyskupo sutikimo. Ji turėjo apie 60 mokinių, kelis mokytojus. 1542 m., paskelbus LDK vyriausybės dekretą, A.Kulvietis su savo mokyklos bendradarbiais iš Vilniaus pabėgo į kryžiuočių nukariautą Lietuvos dalį pas reformacijos rėmėją Prūsijos hercogą Albrechtą (1490-1568), paskutinį Ordiną magistrą. 1544 m. įsteigęs Karaliaučiuje universitetą, hercogas A.Kulvietį, S.Rapolionį ir kitus atbėgusius iš Lietuvos paskyrė šio universiteto profesoriais. A.Kulvietis dėstė graikų bei hebrajų kalbas. Jo veikla padėjo formuoti prielaidas pirmajai lietuviškai knygai pasirodyti. Tai buvo M.Mažvydo katekizmas su elementoriumi. “3————————————————————————————————————————————————————————————1,2 J.Jurginis. ,,Renesansas ir humanizmas Lietuvoje”, p.144-149;172-174;3 A.Gumuliauskas. ,,Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo”, p.134-135. 12