Senovės Egiptas

Piramidės – tai faraonų kapai. Visose stovėjo sarkofagai su palaidotų juose faraonų vardų užrašais.
Egipto piramidės – žinomiausi, be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų Žemės statinių. Pirmosios piramidės pastatytos maždaug prieš 5 tūkst. metų. Nei laikas nei užkariautojai nieko negalėjo padaryti joms. Ir šiandien pasaulis stebisi vienu iš septynių didžiųjų stebuklų – Egipto piramidėmis. Jos buvo statomos keturiose vietovėse: Gizoje, Abusire, Sakaroje ir Dašure. Visos šios vietovės yra netoli Senosios karalystės periodo Egipto sostinės Memfio.
Seniausia Egipto piramidė Sakaroje pastatyta dar III dinastijos įkūrėjo faaraono Džoserio laikais. Tai garsioji laiptuotoji piramidė, kuri taip pavadinta todėl, kad yra sudaryta iš į viršų vis mažėjančių terasų, sukrautų viena ant kitos. Šį statinį sumanė ir statybai vadovavo vyriausiasis faraono architektas Imchotepas.
Mahomedas Honeimas, egiptiečių mokslininkas, Sakaroje atrado kiek aukštesnę nei 70 m septynių pakopų piramidę. Ji įdomi tuo, kad nebuvo baigta statyti ir niekas niekada joje nebuvo palaidotas. Manoma, kad ji buvo statoma faraonui Sechemchetui. Iš daugelio Abusiro ir Dašuro piramidžių telikę griuvėsiai.
Gizos vietovėje yra trys didelės piramidės, pastatytos IVV-osios dinastijos (2723 – 2563 m.pr.m.e.) faraonų – Cheopso, Chefreno ir Mikerino, prie jų yra ir statula – Sfinksas. Žymiausia
Gizos piramidžių – apie 2720 m. pr. Kr. statyta Cheopso piramidė. Kadaise ji buvo 146,7 metro aukščio (dabartinis 136.4m), užėmė 5,4 hektaro plotą. Piramidė sudėta iš 2300000 akmens luitų. kurių ki

iekvienas sveria ne mažiau kaip dvi tonas. Nedaug mažesnės netoliese stovinčios irgi IV dinastijos valdovų Chefreno ir Mikerino piramidės.
Tarp Cheopso (Khufu) ir Menkauros (Mikerino) piramidės, įsikūrusi antra pagal dydį Egipte Chefreno (Khafre) piramidė. Tai vienintelė piramidė išlaikiusi lygių akmenų viršūnę, todėl ją nesunku atskirti visame piramidžių komplekse.
Menkaure dar žinomas kaip Mycerinus valdė 2490-2472 m. pr.Kr. Greičiausiai buvo Cheopso (Khufu) anūkas. Kada tiksliai pastatyta piramidė kol kas nežinoma. Originalus piramidės aukštis 65.5 metrai, dabartinis – 62m. Nors ir mažiausia iš trijų galiūnių, bet toli gražu ne paprasčiausia. Vidus toks pat sudėtingas kaip ir kitų dviejų piramidžių.
Didysis Sfinksas, žiūrintis į tekančią saulę – tai padaras turintis liūto kūną ir faraono arba dievo galvą. Liūto kūnas simbolizuoja jėgą, o faraono arba dievo galva – išmintį. Senovėje jis buuvo spalvotas, spalvos pėdsakus galima įžiūrėti prie ausies. Sfinksas buvo statomas ne iš atskirų akmens blokų kaip piramidės, o išraižytas iš vieno ištiso kalkakmeniu. Su Chefreno (Khafre) piramide jį jungia požeminis tunelis. Milžinas yra 45 metrų ilgio, letenos siekia 15 metrų, pėdų plotis keturi metrai, galva dešimties metrų dydžio, vien nosis vienas metras! Populiariausia teorija šiandien teigia, kad Sfinksas pastatytas 4-osios dinastijos faraono Khafre (Cheopso sūnaus). Ant jo galvos rasti karališki ženklai, žymintys priklausomybę faraonams, todėl manoma, kad jo veidas vaizduoja faraoną Kh
hafre jeigu taip yra, tada mes matome seniausią didelio mąsto karališkąjį portretą. Be to Sfinksas stovi vienoje eilėje su faraono Chefreno piramide ir yra svarbi sudėtinė faraono laidojamojo komplekso dalis.
Pirmųjų dviejų dinastijų faraonai palaidoti iš plytų ar akmens išmūrytuose kapuose. Tų statinių sienos pasvirusios į vidų, todėl jie vėliau buvo pavadinti mastabomis. Laiptuotoji piramidė iš pradžių irgi sumanyta kaip paprasčiausia akmeninė mastaba. Ji statyta penkiais etapais, kol įgavo galutinį pavidalą.

Žemėlapis
Gizos piramidės suformuoja trijų faraonų (Khufu (gr.Cheopso), Khafre (Chephren) ir Menkure (Mycerinus)) laidojimo kompleksų dalį .Tai ketvirtosios dinastijos Senosios Egipto karalystės atstovai-karaliai. Ketvirtosios dinastijos valdymo laikotarpiu Giza buvo karališkasis tuometinės sostinės (Memfio) nekropolis. Gizos pramisud piramidės sudarė dalį faraonų laidojimo komplekso, prie jų buvo šventyklos ir karališkosios šeimos, žinių kapai.

Pirmoji, didžiausia piramidė, Khufu arba Cheopsas, šalia Cheopso piramidės yra trys mažosios piramidės, sakoma, kad čia palaidotos jo žmonos. Toliau už jos savo piramidę buvo pasistatęs jo įpėdinis Džedefras, tačiau ji neišliko. Ją sugriovė jo brolis Khafre (Chefrenas) , sunaudojęs akmenis savo piramidei, kuri yra kiek piečiau nuo tėvo piramidės ir nors gerokai žemesnė, pastatyta ant kalniuko ji vizualiai sudaro vaizdą, lyg plokštikalnėje būtų aukščiausia.
Į pietus nuo Khafre (Chefreno) , įsikūrė Cheopso anūkas Menkaura (Mikerinas). Kiekviena piramidė sujungta su atminimo šventykla. Prie Chefreno piramidės at

tminimo šventyklos stovi Sfinksas, manoma, kad ir po juo yra šventykla..

Žodis piramidė buvo kilęs iš graikų kalbos “piramis” o šis iš “pir” (“ugnis”) , egiptiečiai šiuos statinius žymėjo trikampiu, stačiakampiu, lotoso butonu, pelėda ir akimi.Kad piramidė skirta laidojimui bandė įtikinti Herodotas. Naujausiais laikais paplito teorija, kad piramidės yra stiprūs energijos generatoriai. Nobelio premijos laureatas Luisas Alvaresas 1965m. paskelbė, jog Khafre (Chefreno) piramidę supa galingas magnetinis laukas.Teisūs ir tie, kurie piramidės ženklus “M” + “R” (Pelėda + akis), “mer” vietas šifruoja “vieta iš kur kylama”.Vieni remiantis tuo cituoja seną papirusą Kaire: “Dangus ištiesė savo spindulius, kad tu (faraonas) jais galėtumei pasikelti į dangų, kur RA akis”, kitas vertimas “Dangus ištiesė Ra akies spindulį, kad tu (faraonas) juo galėtumei pasikelti”. Antrojo vertimo šalininkai dar priduria, kad Didžiosios piramidės pasvirimo kampas toks, kaip ir toje vietovėje krintančių saulės spindulių.Kiti posakį ”vieta , iš kur kylama” šifruoja kitaip (Oriono teorija). Saulės teorija nedaug kas betiki.

Piramidžių statymo technika kol kas diskutuotinas dalykas, dažniausiai klystama manant, jog piramides statė vergai, mokslas jau seniai įrodė, kad jas statė egiptiečiai, savo valia ir niekieno neverčiami. Kitas diskutuotinas dalykas – ar tikrai Gizos piramidės buvo tik faraonų laidojimo vieta? Gizos piramidėse nerasta nei viena senosios karalystės valdovų mumija. Kaip ir nerasti Senosios karalystės rūmai, ku

urie privalėjo ten būti .

Daug paslapčių Didžiosios ir kt. piramidžių vidiniame išplanavime, bei tame, kaip jos orientuotos žemėje. Yra dvi pagrindinės teorijos kaip Egiptiečiai sugebėjo orientuoti piramidžių šonus tiksliai į rytus, vakarus, pietus ir šiaurę, Pirmoji teorija – buvo orientuotasi į saulę. Antroji, labiau įtikėtina, nes ja naudojantis galiam gauti tikslesnius rezultatus – į žvaigždes.

Gizos piramidės (iš kairės: mastabos, Mikerino, Chefreno ir Cheopso)

Gizos piramidės (iš kairės: mastabos, Mikerino, Chefreno ir Cheopso)

Mikerino piramidė

Mikerino piramidė ir mastabos.

Senovės Egipto kapaviečių tipai ir mirusiųjų knyga

Senovės egiptiečiai pastebėjo, kad kūnai, palaidoti dykumoje išdžiūdavo ir gerai išsilaikydavo. Tai leido jiems įtikėti, kad žmogaus siela, tęsia pomirtinį gyvenimą, todėl buvo labai svarbu, kad siela atpažintų savo kūną pomirtiniame gyvenime ir galėtų jame apsigyventi. Kūno išsaugojimas naudojant mumifikavimo techniką buvo geriausia išeitis, tačiau velionio “statula” galėjo suteikti tik ramybės ir poilsio prieglobstį. O juk siela galėjo ir valgyti, ir žaisti ir mėgautis visai gyvenimiškais malonumais, kuriais mėgavosi iki tol. Todėl pagal Egiptiečių laidojimo papročius laidojimo vieta turėjo suteikti viską patogiam gyvenimui kape.

Džoserio (laiptuotoji) piramidė Kapai būdavo trijų formų – mastabos (iki III-iosios dinastijos karališkasis kapas buvo mastaba. Sacharos piramidė (kairėje) iš pradžių buvo mastaba, vėliau architekto Imhotepo dėka išaugo į piramidę), piramidės (kairėje) ir kapai uolose (žemiau).

Kapų viduje sienos buvo dekoruotos epizodais iš gyvenimo. Į kapą būdavo dedami ir daiktai, kurie pravers mirusiam žmogui pomirtiniame gyvenime. Kapai uolose

Ušebtis Ušebtai- miniatiūriniai tarnai, padaryti iš akmens, medžio, ar molio. Panašu, jog jų paskirtis būdavo vykdyti darbus,kuriuos Ozyris, pomirtinio gyvenimo valdovas, galėjo paprašyti įvykdyti mirusįjį. Dažnai jiems į rankas būdavo įduodamas kauptukas, kirtiklis ar kitas įrankis su įrašyta komanda iš mirusiųjų knygos
“O ušebti, jeigu kada nors velionį pašauks nekropolyje reikalingą darbą nudirbti tu pasakysi “Aš čia, aš jį nudirbsiu”.
Norint užtikrinti mirusiajam amžiną gyvenimą, į kapą būdavo dedamos tam tikros “instrukcijos” kaip kad “Mirusiųjų knyga”. Šioje knygoje buvo surašyti tam tikri užkeikimai ir kryptys reikalingi kelionėje po požeminį pasaulį.
Mumijas egiptiečiai darydavo nuo seno ir buvo puikiai įvaldę šį meną.

Mumifikacija ir jos etapai
Kodėl Egiptiečiai darydavo mumijas?
Egiptiečiai tikėjo,kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi ir kad žmogus sudarytas iš trijų elementų: Ach, Ba ir Ka. Kiekvienas jų pats sau šeimininkas, tik kartu gyvena kol žmogus gyvas. Žmogui mirus, jų keliai išsiskirdavo Ach likdavęs rytų krante, nes tai buvo ne kas kita, kaip vardas. Ba apsigyvendavo Atminimo šventykloje tarp Rytų ir Vakarų pasaulio ribos. Ka – buvo tapatinama su balzamuotu kūnu – mumija ir gyveno kape. Nors gyvendamos atskirai, ryšį tarp savęs palaikydavo, viena nuo kitos priklausydavo. Išlikusios tol, kol bent vienas žmogus atsimena mirusiojo vardą, aplanko jo Atminimo šventyklą, ir kol tyčia nesunaikinama jo mumija.Be to , tikėta, kad kūnas reikalingas keliaujant po pomirtinį pasaulį.
Kaip darydavo mumijas?
Mumifikacija – sudėtingas ir daug laiko reikalaujantis procesas, kurio menas buvo vystomas šimtus metų.. Egiptiečiai darydavo ne tik žmonių, bet ir gyvūnų mumijas. Mumijai, iš žmogau kūno padaryti vidutiniškai prireikdavo 70-ties dienų. Būtent tiek užtruko ir faraono Ramzio II mumifikacija.
Pagrindiniai mumifikacijos etapai :
1. Balzamuotojai išima kai kuriuos vidinius organus
2. Tada apie 35-40 dienų užimdavo pačio kūno džiovinimas.Kūnas buvo padengiamas druska, “natriu” ( Natris – druska, dideliais kiekiais randama tuometinio Egipto ežerų ir upių krantuose.)

Kol kūnas būdavo padengtas natriu, jis būdavo paliekamas ant nuožulnaus stalo, vadinamo balzamavimo lova. Stalo posvirio kampas sudarė sąlygas skysčiams nuo kūno lašėti į konteinerį kol lavonas džiūdavo.

3. Išdžiovinus kūną jis buvo vyniojamas lininiais tvarsčiais. Jų sluoksnių skaičius svyravo nuo 20 iki 80! Procesas turėjo užtrukti ne mažiau kaip 15 dienų.

4. Mumija būdavo patalpinama į karstą (sarkofagą) arba į karstų lizdą (karstas karste, o tame karste dar karstas ir t.t.) tam kad būtų kuo geriau apsaugota nuo kapų plėšikų, žinoma, tai priklausydavo ir nuo turtinės padėties.

5. Padarius mumiją ir ją patalpinus i karstą jis buvo pastatomas kape. Senovės Egipte buvo naudojamos skirtingos kapų formos.
Apie mumijas prikurta begalės filmų ir legendų. Vieni tiki, jog egzistuoja mumijų prakeiksmas ir sutrukdžius mumijų ramybę mirštama, kiti gilinasi į mumifikacijos paslaptis. Senovėje tai buvo visas menas

Nuorodos:
Norėtumėte pamatyti iš arčiau kaip daroma mumija? Tad gal norite ją išvynioti? Puiki mokslinė svetainė!
Naujienos apie mumijas
Apie mumijas Kinijoje
Karališkos mumijos (mokslinis straipsnis)

Didysis Sfinksas
Didysis Sfinksas, žiūrintis į tekančią saulę – tai padaras turintis liūto kūną ir faraono arba dievo galvą. Liūto kūnas simbolizuoja jėgą, o faraono arba dievo galva – išmintį. Senovėje jis buvo spalvotas, spalvos pėdsakus galima įžiūrėti prie ausies. Sfinksas buvo statomas ne iš atskirų akmens blokų kaip piramidės, o išraižytas iš vieno ištiso kalkakmeniu. Su Khafre piramide jį jungia požeminis tunelis.

Milžinas yra 45 metrų ilgio, letenos siekia 15 metrų, pėdų plotis keturi metrai, galva dešimties metrų dydžio, vien nosis vienas metras!
Jeigu kartais kiltų klausimas “kodėl jo nosis tokia keista?” atsakymas paprastas – XVa. arabai nudaužė sfinksui nosį, greičiausiai todėl, kad islamas draudė dievų atvaizdus.

Populiariausia teorija šiandien teigia, kad Sfinksas pastatytas 4-osios dinastijos faraono Khafre (Khufu, arba kitaip Cheopso sūnaus). Ant jo galvos rasti karališki ženklai, žymintys priklausomybę faraonams, todėl manoma, kad jo veidas vaizduoja faraoną Khafre jeigu taip yra, tada mes matome seniausią didelio mąsto karališkąjį portretą. Be to Sfinksas stovi vienoje eilėje su faraono Khafre’io piramide ir yra svarbi sudėtinė faraono laidojamojo komplekso dalis.Liūtų statulos dažnai saugo įėjimus į egiptiečių šventoves. Greičiausiai jo paskirtis buvo saugoti piramidę. Yra teorijų, teigiančių, jog sfinksas pastatytas daug anksčiau už piramides.Tarp sfinkso letenų stovi “Sapnų stela”, kurioje įrašytas pasakojimas apie 18-osios dinastijos atstovą Tutmozį IV, kuris užsnūdo prie sfinkso, iki kaklo užnešto smėliu. Sapne Sfinksas sakęs Tutmoziui, jei šis išslaisvins Sfinksą nuo smėlio gniaužtų, jis tapsiąs Egipto karaliumi.

Sfinksą, kaip ir kai kurias šventyklas Egipte (pvz. Abu Simbela), ne kartą buvo užpustęs smėlis, visiškai pasislėpęs smėlyje išbuvo nuo Viduramžių iki XIXa. pradžios, tada pradėtas atkasinėti.

Galutinai atkastas 1920m. ir sutvirtintas cementu. 1980m. porai akmenų nukritus nuo užpakalinės letenos, buvo pridėta daugiau cemento ir akmenų, kas praplatino liūto kūną. Dabartiniam Sfinksui atlikta “plastinė operacija”, restauruotas veidas, pagaminta nauja barzda (originalas saugomas Anglijoje).
Jeigu norite pamatyti kaip atrodė dar neatkastas sfinksas:
1870m. 1877m. 1885m. 1885m. arba čia
Sfinksas šiandien

Karalių slėnis
Paslėptas tarp Tėbų kalnų, vakariniame Nilo krante paslaptingai glūdi karalių slėnis. Kodėl Naujosios Karalystės valdovai pasirinko tokią laidojimo vietą? Slėnis arti Nilo kranto , apsuptas uolų ir gan lengvai apsaugomas, geros kokybės vietinis kalkakmenis , ir virš slėnio stypso kalno viršūnė, primenanti piramidės formą. Slėnis aukštas su 400-500m. kylančiais akmenuotais skardžiais, nugludintais saulės ir vėjo.
Karalių slėnis skiriamas į dvi dalis – Rytinę (su didesne daugybe ištyrinėtų kapų ir lankomas turistų), bei vakarinę (didesnis ir mažiau ištyrinėta nei rytinis, jame tik 2 karališkieji kapai, kiti paprastesni, dar vadinamas Karalienių slėniu).
Čia faraonai savo laidojimui kapus pradėdavo statytis dar gyvais būdami. Dažnai statybos trukdavo dešimtmečius. Karalių slėnyje apie 60 kapų, nuo mažiausių ir neužbaigtų, iki milžiniškų su salėmis, koridoriais, kameromis ir galerijomis. Po jas vedžiojami turistai, bet kaip ir Tėbų nekropolyje jų kiekį stengiamasi riboti, nes dideli turistų srautai ir amžius paprasčiausiai kenkia tokioms senoms vietovėms – jos griūna.

Išsaugojimui buvo sukurtas Tėbų “planavimo” projektas, kurio tikslas viską detaliai dokumentuoti, filmuoti, išsaugoti, sudaryti tikslius topografinius planus, užrašus, kurie leistų Egiptologams ir toliau gilintis ir išsaugoti šią unikalią vietovę.
Kad šiek tiek geriau įsivaizduotumėt kas slepiasi karalių slėnyje. paskaitykite Sečio I kapavietės aprašymą

įėjimas į kapavietę

“Į kapą jie ėjo pro siauras stačiakampes duris ir iškart pateko į žemyn besileidžiančią galeriją, kurios sienos buvo klote nuklotos nuostabiais paveikslais – freskomis. Virš einančių galvų “skrido” šventieji sakalai – Horai, iš abiejų pusių sienose rikiavosi dievo Amono Ra įsikūnijimai – vienas paskui kitą traukė vabalai skarabėjai, žmonės avinų galvomis, o paskui juos – išminties gyvatės, besirangančios tarp raudonų lotoso žiedų.
Kuo giliau leidosi į kalno nasrus, tuo dažniau galerijas su plačiais žemais laiptais keitė lygūs pandusai. Juose “būriavosi” dar daugiau sakalų, vanagų, o sienose “ganėsi” kaimenės liūtų! Iš mėlynai žalių upių savo bjaurias galvas kišo juodai rudi grublėti krokodilai.

Keliauninkai pasiekė pandusą, ištapytą Nilo pakrančių vaizdais. Tarp aukštų papirusų saulės nutviekstu vandeniu slydo auksinė Amono Ra valtis. Joje šalia dievo stovėjo ne kas kitas, o pats faraonas Setis I. Rodės, kelio toliau nebėra! Jeigu nori, leiskis į šulinį, žiojėjantį priešais! Vienok, prieš 3000m. šiuo taku ėję kapų vagys suvokė, jog kairioje pusėje, šiek tiek į dešinę nuo šulinio, bilstelėjęs į sieną rasi tuštumą. Jie išėmė dailiai suleistus blokus ir pateko į sekančią patalpą – salę su kolonomis..(.) Iš keturių freskų salės keliautojai pateko į kambarį su dviem kolonomis. Po to plėšikų aptiktais slaptais laiptais ėmė leistis į pačią kalno gelmę!Už nugaros pasiliko stačiakampės, trikampės, trapecinės ir kitokios salės, didesnės ir mažesnės patalpos, kur buvo sudėtos gausios įkapės ir kurių neliko nei kvapo! Užtat liko nepakartojamos freskos. (.) Dar keli šimtai žingsnių į gelmę. Ir Naukratis su savo draugais įėjo į ovalinę salę, paremtą daugybės kolonų. Jau iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad tai neeilinė salė. Mat dievai milžiniškoje freskoje “neskubėjo” apleisti šios patalpos. Jie sukosi ratu! Lyg būtų garbės sargyboje. Belconis, aptikęs šią salę, suvokė jos išskirtinę reikšmę ir neapsiriko! Pastuksenęs sieną su dievais, surado užmūrytą nišą, kurioje stovėjo baltas sarkofagas. Deja tuščias! Sečio I palaikų jame nebuvo. (.) Niša, kurioje rastas sarkofagas, tai dar ne visas kapas! Joje radome angą į laiptus, vedančius žemyn, nusileidome jais kilometrą, tačiau kelią užtvėrė griūtis, rengiame ekspediciją mumijai ieškoti” Karalių Slėnyje yra viena ypač žymi kapavietė, o žymi ji todėl, kad kapų vagys nespėjo ten nagų prikišti ir visi lobiai išliko iki šių laikų. Tai Tutanchamono kapavietė.

Tutanchamonas faraonu tapo aštuonerių metų, o mirė beveik aštuoniolikos (maždaug apie 1325 m.pr.Kr) ! Nedaug tespėjo savo trumpame gyvenime nuveikti. Greičiausiai buvo nunuodytas vyriausiojo žynio Ėjės. Paskubomis palaidotas Karalių slėnyje iškirstoje uoloje, kurios įėjimą vėliau statybininkai, kirtę kapavietes kitiems faraonams, užvertė žemėmis. Taip kapas buvo paslėptas ir “išsaugotas”.
Įėjimas į kapą iškirstas beveik žemėje, kadangi žemės lygis buvo žemiau nei šiandien, tai ir įėjimas buvo truputį žemiau.

Šio faraono kūnas tebeguli savo karste, toje pačioje vietoje, kur ir buvo paguldytas XIVa. Pr. Kr. kapas buvo vienas iš nedaugelio, kurio vagys visgi nesugebėjo atrasti ir ištuštinti, nuotraukas ir aprašymą apie radinius šiame kape galima rasti daugelyje knygų apie Senovės Egiptą. 1922m. Kapą su visais lobiais atrado Hovardas Karteris (Horward Carter).
Horvardas Karteris, negalvojo tapti archeologu, žadėjo tapti dailininku. Tačiau vieną kartą iš Egipto grįžęs profesorius Persis Niuberis paprašė tušu paryškinti brėžinius. Hovardas buvo pakviestas į ekspediciją ir greitai nebegalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be uolų, kapų , freskų, piramidžių. Pasisamdęs Teodorui M. Deivisui dalyvavo atidengiant daug puikiai išsilaikiusių kapų. Ėmė tyrinėti Karalių slėnį, nesėkmingai, tačiau , po dešimties metų .savo dienoraštyje rašė:
“Lapkričio 3d., jau vakarop, mano žmonės atkasė vietą kur senobėje stovėjo keletas amatininkų lūšnų, tiksliau sakant, tų lūšnų akmeninius pamatus, po kuriais mes niekada nieko neieškodavome. Vos tik atvykusį kitą rytą mane nustebino neįprasta tyla, niekas nedirbo, ir iškart supratau: kažkas atsitiko. Jau po pirmąją lūšnele darbininkai pamatė uoloje iškirstą laiptelį. Tai buvo labai netikėtas daiktas, tačiau, kasinėdami toliau, pamatė, kad radome laiptus, iškirstus uoloje per 13 pėdų nuo įėjimo į Ramzio VI kapą.”
Lapkričio 23d. laipteliai jau buvo nuvalyti ir visi pamatė duris su tikrais faraono Tutanchamono antspaudais, kuriuose matėsi auksiniai mirusiųjų dievo Anubio atvaizdais.Ilgas, paskubomis iškirstas koridorius, vedė į prieškambarį, iš jos galėjai patekti į laidojimo kamerą, kurios sienos padailintos freskomis, aplinkui sarkofagą stovėjo Anubis, Ozyris, Likimo deivė Maata.
“Įveikę pirmąsias duris, mes pamatėme antrą užmūrytą angą. Atėjo lemiamas momentas. Viršutiniame kairiajame akmenų mūro kampe drebančiomis rankomis praardžiau siaurą plyšį. Už mūro buvo tamsu ir tuščia, kiek galėjau pasiekti geležiniu virbu. Žvakės liepsna patikrinome ar kape nėra pavojingų dujų, o paskui aš praplatinau angą, prakišau žvakę ir pažvelgiau vidun. (.) Iš pradžių nieko nepamačiau , nes kašto oro dvelkimas užpūtė žvakę. Tačiau pamažu akys apsiprato mirksinčioje šviesoje ir priešais mane ėmė rodytis keisti gyvūnai, statulos ir . auksas – visur tviskėjo auksas! Kokiai akimirkai, stovintiems šalia manęs ji pasirodė amžinybe, aš apstulbęs netekau žado!”

Atidarę karstą, mokslininkai buvo priblokšti to , ką pamatė. Mumija buvo pridengta daugiau kaip šimto kilogramų aukso kauke su kvarco, turkio, obsidiano ir kitais akmenimis. gulėjo trijuose karstuose, du iš jų padaryti iš medžio ir aplieti auksu, trečiasis – iš gryno aukso. Mumija apsagstyta auksu ir briliantais Daugiau nuotraukų su rastais lobiais

Pilnas lobynas įvairiausių daiktų – taurių, skulptūrų, amuletų, fetišų , brangenybių..viename kambaryje rasta ne mažiau kaip 500 vertingų objektų! Visi jie dabar saugomi Nacionaliniame Kairo Muziejuje, Egipte.
Faraonų prakeiksmas

Kapuose buvo rašomi prakeikimai, kad jokie pašalaičiai ten neitų ir netrikdytų ramybės (o ir vagys pasisaugotų..) .
Pora autentiškų prakeikimų iš mumijų kapų:

Bet kam, kas tik įžengs į šį kapą: aš nusuksiu sprandą, kaip paukščiui.
Jei bet kuris žmogus išdrįs sunaikinti šiuos [kapus], tai dievas Totas bus tas, kuris sunaikins jį patį.
Tas, kuris išdrįs sunaikinti šį įrašą: Jis nepasieks savo namų. Jis nebepalies savo vaikų. Jis nematys sėkmės.
Kaip dauguma senovės tautų, egiptiečiai yra politeistai – turi daug dievų. Beveik kiekviena gyvenvietė turi savo dievą. Vėliau iškyla svarbiausių gyvenviečių dievai: Horas, Totas, Hatora, Anubis, Setas ir kiti. Jų atvaizdų randama ant visų šventyklų ir laidojimo paminklų sienų – turi ir žmonių, ir gyvulių, ir gamtos reiškinių bruožų.

Keletas dievų yra ypač garbinami: pirmiausia dievas saulė Ra, kuris susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra; arba Ozyris, legendinis karalius, kuriam pavydėjo ir kurį nužudė jo brolis Setas. Ozyrio žmona Izidė surenka išmėtytas jo kūno dalis ir padaro pirmąją mumiją. Savo meilės jėga ji grąžina gyvybę Ozyriui, simbolizuojančiam prisikėlimą ir tapusiam mirusiųjų karalystės valdovu. Iš Izidės ir Ozyrio sąjungos gimė dievas Horas.

Anubis

Anubis – Tėbų mirusiųjų miesto balzamuotojų dievas. Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Žmonės dažnai matydavo šakalus kapinėse, todėl tikėjo, jog Anubis prižiūri mirusiuosius. Per mumifikavimo ceremonijas žyniai dažnai būdavo su Anubio kaukėmis.
Anubis – dievo Seto sūnus.

Horas

Horas – Izidės ir Ozyrio sūnus. Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva. Faraonas buvo laikomas dievo sakalo Horo įsikūnijimu – taip susiformuoja saulės dievo kaip dangiškojo karaliaus idėja. Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Horas laikomas aukštutinio ir žemutinio Egipto suvienytoju.
Mūšyje Horas neteko vienos akies. Bet ta akis jam buvo sugrąžinta ir nuo to laiko Horo akis tapo senovės egiptiečių apsaugos simboliu. Po šio mūšio Horas tapo gyvųjų pasaulio valdovu.

Ozyris

Ozyris – žymiausias Egipto dievas. Izidės vyras. Buvo savo brolio Seto nužudytas, bet Izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga grąžino jam gyvybę. Ozyrio prisikėlimas – nemirtingumo įrodymas.
Ozyris – mirties ir požeminio pasaulio valdovas. Taip pat jis buvo atsinaujinimo ir derlingumo dievas.
Senovės egiptiečiai tikėjo, kad Ozyris davė žmonėms dovaną – miežius (vieną iš svarbiausių javų egiptiečiams).

Ra

Ra – dievas saulė, dar vadinamas Atumu. Pats svarbiausias senovės egiptiečių dievas.
Egiptiečiai tikėjo, kad kiekvieną naktį Ra yra praryjamas deivės Nut, o ryte vėl atgimsta.
Ra – pomirtinio gyvenimo globėjas. Žmonės tikėjo, jog Ra naktį keliaudavo per pomirtinį pasaulį. Ten jis pasirodydavo kaip žmogus su avino galva.
Vėliau dievas Ra, susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra.

Totas

Totas – tai dievas teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį ir užrašinėjantis duomenis. Jis – mėnulio dievas ibio galva, rašto, meno ir mokslų išradėjas.
Egiptiečiai tikėjo, kad Totas jiems padovanojo hieroglifų raštą.
Senovės Egipto rašmenų tipai

Seniausi Egipto rašto pavyzdžiai rasti Abydose, ir datuojami 3.100 m.pr.Kr. ar netgi dar anksčiau. Senovės Egiptiečiai išvystė trijų tipų raštą : hieroglifų, hieratinį ir demotinį.

Hieroglifai
(iš graikų kalbos hieras-šventas + glyphe- raižinys) – šis raštas susideda iš daugelio paveiksliukų, raižinių, reiškiančių ištisas sąvokas, žodžius, veiksmus ar garsus. Dažniausiai hieroglifai buvo gan aiškiai užrašyti, bet tai priklausė nuo jų dydžio, laiko, skirto jiems rašyti ir kitų faktorių. Buvo rašoma eilutėmis arba stulpeliais iš kairės į dešinę arba iš dešinės į kairę ant šventyklų, sienų, baldų, statulų , papiruso, sarkofagų, karstų, laidojimo vietose, piramidėse ir kitur. Galėjo būti išraižomi kietame paviršiuje ar parašyti rašalu. Laikui bėgant, juos imta naudoti tik religiniams tekstas šventyklose užrašyti arba kai kuriose laidojimo vietose.
hieroglifai ant sienų karalių slėnyje

Hieroglifai Egipte buvo naudojami nuo Senovės iki 396 m. kai paskutinis tekstas buvo užrašytas heroglifais Izidės šventykloje Philae saloje. Norite užrašyti savo vardą hieroglifais?

Prašom!

Hieratinis
(graikiškai hieratikos – žynių, dvasininkų) – susidarė maždaug XIXa. pr.Kr. Egipte. . Hieroglifai supaprastinti, todėl raštas tapo paprastesnis, greitesnis , ir rašoma tik ranka. Naudojamas administraciniams tekstams, susirašinėjimui, religiniams išminties tekstams. 25/26 dinastijų metu apribotas tik religiniams tekstams. Dažniausiai buvo rašoma naudojant raudoną teptuką ant papiruso. Galima buvo rašyti ir stulpeliais ir eilutėm, tačiau tik iš kairės į dešinę.

Hieratinis, nepakeitė hieroglifų. Praktiškai hieratinis buvo naudojamas, kai reikėdavo ką nors greitai užrašyti ir nebūdavo laiko tai daryti hieroglifais. Dažniausiai hieratinis buvo naudojamas administraciniuose raštuose, informacijai perduoti.
Kairėje matote ištrauką iš Papiruso Berlynas 3024 (Žmogaus pokalbis su savuoju Ba (____glossary) dešinėje parašyta hieratiniu raštu, kairėje hieroglifais.

Egiptologai dažnai prieš versdami raštus į kitas kalbas perrašo juos į hieroglifus. Truputį kitaip yra su demotiniu raštu, kurio išversti perrašyti hieroglifais ar hieratiniu beveik neįmanoma.

Demotinis

gr. Demotikos – liaudiškas, kitaip dar “populiarusis” . Tai egiptiečių rašto greitaraštė forma, kilusi iš hieratinio. Bet, jeigu hieratinį raštą gan nesunku paversti hieroglifais, o hieroglifus hieratiniu, tai hieratinį paversti demotiniu beveik neįmanoma. Kartais vienas hieroglifas gali atitikti grupę demotinio rašto simbolių ir avirkščiai. Vienas , tas pats , demotinio rašto simbolis turi labai daug reikšmių. Demotiniu raštu jau buvo rašoma tik eilutėmis iš kairės į dešinę. Naudojamas buvo administraciniams ir asmeniniams raštams, kai kurioms istorijoms ir, retu atveju, įrašams . Vėliausias žinomas demotinio teksto pavyzdys rastas Philae šventykloje (apie V-VI a. po Kristaus gimimo).

Rozetos akmuo – raktas į Egipto pasaulį
Tam , kad iššifruoti senoviniu raštu , nežinoma kalba, parašytą dokumentą, reikia atrasti tokį senovės tekstą, kuris būtų parašytas su vertimu į kažkokią mokslininkams pažįstamą kalbą. [tai labai paspartina šifravimo procesą, nes tai yra kertinis akmuo, turint dvikalbį dokumentą galima daryti palyginimus ir atrasti simbolių reikšmes. Sakykim, mes turim apie [patikslinti apie etruskus , keik dokumentų] klestėjusios, turtingos kultūros, išlikusių rašytinių šaltinių, tačiau mažai apie juos žinome, nes niekas neįstengia galutinai iššifruoti etruskų rašto. dvikalbių dokumentų nerasta.

Lyginant originalą ir vertimą, galima atrasti “raktą” – iššifruoti senosios kalbos rašmenis ir juos suprasti. Tokiu raktu Egipte tapo Rozetos akmuo, atrastas 1799m. Napoleono garsiojo žygio į Egiptą metu. Rozetos akmuo tai stela (akmuo, kuriame įraižytas tekstas) , su Ptolemėjaus V dekretu, užrašytu tris kartus, pirmą kartą -hieroglifais, antrą – demotiniu raštu, trečią – graikų kalba. Steloje trūksta apie 26 pirmų eilučių, kitas tekstas išlikęs. Rozetos akmuo padėjo Šampaljonui galutinai iššifruoti hieroglifus.

Leave a Comment