Saulės kalendorius

Šiolaikinis mokslas turi nemaža žinių iš astronomijos ir glaudžiai su ja susijusių kalendorių istorijos. Senovėje astronomijos centrai Vakaruose buvo Babilonas, Finikija, Aleksandrija, Atėnai, Roma; Rytuose – Indija, Vidurinė Azija, Kinija. Prie Saulės kalendoriaus sukūrimo nemažai prisidėjo didieji astronomai. Chronologijos tėvu laikomas Eratostenas (276 – 194 m. pr. M. e.). Jis apskaičiavo žemės spindulį (6311 km.)ir pasiūlė skaičiuoti pagal metus, o ne pagal karalių, faraonų, imperatorių ir žynių dinastijas. Timocharis ir Aristilis (II a. pr. m. e.) sudarė pirmąjį žvaigždžių katalogą, nurodydami jų padėtis pastoviu dangaus skliauto taškų atžvilgiu. Į istoriją įėjo kaip žvaigžių katalogų pradininkai. Timocharis ir Aristilis atliko Saulės, Mėnulio ir kitų planetų matavimus, išrado Saulės laikrodį ir sutvarkė kalendorių. Mikalojus Kopernikas gimė 1473 m. vasario 19d. abipus Vyslos esančiame Torūnės mieste. Daugiamečių stebėjimų ir apmąstymų rezultatus 1543m. paskelbė šešių tomų klasikiniame veikale “Apie dangaus sferų sukimąsi”, kuriame pagrindė heliocentrinę pasaulio sistemą. Tichas Brachė (1546 – 1601) – žymus danų astronomas. Pastatė observatoriją su labai tiksliais to meto instrumentais ir daugelį metų sistemingai stebėjo šviesulių padėtį bei judėjimą, koordinačių tikslumu aplenkdamas ne tik pirmtakus, betir savo amžininkus. Brachė ypač daug stebėjo ir matavo Saulę, Marsą, Mėnulį, Jupiterį ir Saturną. Tai leido patikslinti ir kalendorines sistemas. Kalendorių sudarymo pirmenybės laurai atitenka Egiptui. Beveik visų dabartinės Europos Saulės kalendorių prototipu galima laikyti senovės Egipto kalendorių, sudarytą, pagal kai kuriuos duomenis, IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Metų pradžia pagal šį kalendorių buvo laikoma diena, kada pati ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus pirmą kartą pasirodo prieš saulėtekį horizonte po dviejų mėnesių nematomumo periodo (apytiksliai 70 parų). Egiptiečiai astronomai taip pat pastebėjo, kad Nilas išsilieja beveik tuo pačiu metu, kai pasirodoSirijus, o savo ruožtu šie abu reiškiniai sutampa su vasaros saulėgrįža.

Kadangi beveik visi Egipto gyventojai buvo susitelkę Nilo slėnyje, o nuo šios “šventos” upės išsiliejimo labai priklausė ūkinė šalies veikla, Saulės kalendorius čia įgavo gyvybišką reikšmę. Senovės Egipto astronomai ir valstybės veikėjai metų pradžia nutarė laikyti potvynio sezono pirmo mėnesio pirmą dieną, o metų trukmę nustatė 365 parų. Egiptiečių kalendoriniai metai buvo suskirstyti į 12 mėnesių po 30 dienų kiekvienas. Pirmas egiptiečių kalendorinių metų mėnuo buvo vadinamas totu, o tolesnieji faofiu, ačiu, chojaku, tibiu, mechiru, famenotu, farmučiu, pachonu, painiu, epifiu, mesoriu. Po to ėjo penkios pridėtinės paros. Toks palyginti darnus laiko skaičiavimas išvengė daugelio to metu naudoto Mėnulio kalendoriaus trūkumų. Tačiau senovės Egipto kalendoriuje kasmet didėjo paklaida. Tikroji metų trukmė, arba laiko tarpas tarp dviejų gretimų Saulės disko centro perėjimų per pavasario lygiadienio tašką, kaip ne kartą minėta, trunka 365,24222 saulinės paros, arba 365 paras 5h 46s. Dėl šios priežasties kasmet egiptiečių kalendorinių metų pradžia atsilikdavo nuo atogražinių metų pradžios apytiksliai 1/4 paros, o per ketverius metus – viena para. Dėl to vėliau egiptiečių kalendorių imta vadinti klaidžiojančiu. Egipte šiuo kalendoriumi naudotasi daugelį amžių. Ne kartą buvo bandyta jį pataisyti. Pavyzdžiui, 238 m. pr. m. e. Evergetas, vienas iš Ptolemėjų dinastijos valdovų (dinastja, valdžiusi Egiptą 305 – 30m. pr. m. e. ), išleido dekretą, kuriame sakoma: “… idant metų laikai pastoviai sutaptų kaip pridera pagal dabartinę pasaulio tvarką ir neatsitiktų taip, kad kai kurios visuomeninės šventės, švenčiamos žiemą, kada nors būtų švenčiamos vasarą, nes žvaigždė (Sirijus) per kiekvienus ketverius metus pasislenka viena diena pirmyn, o kitos, švenčiamos vasarą, nebūtų švenčiamos žiemą, kaip buvo, taip ir liks metai iš 360 dienų ir penkių dienų, kurias prie jų prideda, tai nuo šiol įsakoma kas ketveri metai po penkių pridėtinių dienų prieš Naujuosius metus švęsti Evergeto dievų šventę, kad kiekvienas žinotų, jog ankstesnieji metų laikų ir metų skaičiavimo trūkumai nuo šiol valdovo Evergeto sėkmingai ištaisyti”.Tačiau ši reforma Egipte įsigalėjo daug vėliau. Ji siejama su Julijaus Cezario vardu.
Įžimus Romos karvedys, rašytojas, vyriausiasis žynys, valstybės veikėjas Julijus Cezaris(102 – 44m. pr. m. e. ),būdamas Egipte, išstudijavoegiptiečių Saulės kalendorių ir Aleksandrijos astronomų siūlomas kalendorių reformas, padarė išvadą, kad reikia pakeisti sudėtingą ir painų romėnų Mėnulio ir Saulės kalendorių naujų Saulės kalendoriumi(Romėnai pirmiausia turėjo Mėnulio metus, kurie tęsėsi 354 dienas, t.y. 11 dienų trumpesni už atogražinius. Norint suderinti kalendorines dienas su metų laikais, kas dveji metai buvo įterpiamas papildomas mėnuo, turintis 22 arba 23 dienas. Dėl šio įterpimo susidarė dar didesnė painiava, nes įterpiama budavo savavališkai, vyriausiojo žynio nuožiūra.). Šiam tikslui Julijus Cezaris pakvietė į Romą Aleksandrijos astronomą ir matematiką Sozigeną ir jo padedamas perdirbo, o 46 pr.m.e. įteisino garsiąją kalendoriaus reformą. Naujajame kalendoriuje metai turi 365,25 paros, jie net truputį ilgesni už Sirijaus bei atogražinius metus. Kas ketverius naujojo kalendoriaus metus treji metai skaičiuojami iš 365 parų, o vieneri (keliamieji) – iš 366(Nuo to lako, kai buvo įvestas metų skaičiavimas “nuo Kristaus gimimo”, keliamaisiais laikomi metai, kurių skaičius dalijasi iš keturių:1944, 1948 ir t.t)parų. Metų pradžia imta laikyti sausio pirmąją. Cezariui teko pailginti ankstesniuosius metus iki 445 parų vietoj 355, kad romėnų metai prasidėtų sausio mėnesiu. Taip prasidėjo skaičiavimas pagal naująjį kalendorių. Kalendoriniai metai buvo 0,0078 paros (11 min 23,9 s)ilgesni už atogrąžinius, lygius365,242196 vidutinės saulinės paros, ir tai buvo esminis Julijaus kalendoriaus trūkumas. Per 128 metus susidarė apytikriai vienos paros skirtumas. Atsiradus ir paplitus krikščionybei, astrnomijos mokslas pradėjo blėsti. Dar daugelį amžių Vakarų pasaulis naudojosi Julijaus kalendoriumi, nors jį reikėjo reformuoti. Svarbiausia buvo tai, kad pavasario lygiadienio kalendorinė data, t.y. kovo 21d., ėmė pastebimai nebeatitikti realaus lygiadienio. Šis skirtumas atsirado todėl, kad Sozigenas, sudarydamas kalendorių, neatsižvelgė į Hiparcho atradimą ir nustatė kalendorinių metų trukmę 365,25 paros, t.y. truputį ilgesnius negu atogrąžiniai metai. XVI a. antroje pusėje susidarė beveik 10 parų skirtumas.
1581 m. katalikų bažnyčios vadovo popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu buvo sudaryta speciali komisija, kuri priėmė projektą, anksčiau parengtą Perudžios universiteto dėstytojo Luidžio Lilijo, ir 1582m. vasario 24d. popiežius Grigalius XVIII išleido bulę dėl naujo kalendoriaus įvedimo. Netikslumas buvo ištaisytas, ir dienų skaičiavimas pasistūmėjo 10 parų į priekį. Pavasario lygiadienis vėl buvo kovo 21 diena. Kad vėl neatsirastų paklaidų, buvo nutarta kas 400 metų sutrmpinti keliamuosius metus trejais metais, t.y vietoj 100 keliamųjų metų įvesti 97, o tuos amžiaus metus, kurių šimtmečių skaičius nesidalina iš keturių šimtų be liekanos, nelaikyti keliamaisiais metais. Naująjį kalendorių pavadino Grigaliaus arba naujojo stiliaus kalendoriumi; Julijaus kalendorius dabar laikomas senojo stiliaus kalendoriumi. 1582m. Grigaliaus kalendorių pradėjo naudoti Italija, Portugalija, Belgija, Pranzūzija, Danijos katalikai. Tai buvo tik pradžia, vėliau beveik visas pasaulis perėjo Grigalijaus kalendoriaus pusėn. Tačiau ir dabar yra tautų savaip skaičiuojančių laiką. Originalų Saulės kalendorių išlaikė senieji Egipto gyventojai koptai. Be Egipto, koptai gyvena Sudane, Jordanijoje, Turkijoje, Irake, Izraelyje ir Etiopijoje. Etiopijoje koptų kalendorius taip pat tapo oficialiu šalies kalendoriumi, nors etiopų eros pradžia yra ankstesnė už koptų eros pradžią septyneriais metais ir aštuoniais mėnesiais. Koptų kalendoriuje metai susideda iš dvylikos menesių po 30 dienų. Po dvylikto mėnesio eina penkios papildomos dienos, prie kurių kas ketveri metai pridedama dar viena diena. Vadinasi, paprastieji metai turi365 dienas, o keliamieji – 366. Koptų kalendoriaus keliamieji metai yra tie, kurių skaičių daliant iš keturių, lieka trys;vadinasi, keliamųjų metų eilės numeris yra lygus 4n+3 sumai. Metų skaičiavimas koptų kalendoriuje prasideda 284 m. rugpjūčio 29d. pagal Julijaus arba 284m. rugsėjo 11d. pagal Grigaliaus kalendorių. Dar vienas – Saulės hidžros kalendorius(skaičiuojamas nuo 622m.). Šio kalendoriaus istorija ilgaamžė:jis ne kartą buvo keičiamas. Vieną paskutiniųjų reformų 1976 m. įvikdė buvęs šachas; jis norėjo išgarsinti Achamenidų dinastiją įvesdamas naują erą nuo dinastijos susikūrimo. Pagal šią reformą 1355 Saulės hidžros metai(1976 Grigalijaus kalendoriaus metai) buvo paskelbti 2535 šachinšachų dinastijos metais. Po dviejų metų dėl žmonių nepasitenkinimo šachas buvo priverstas atšaukti naujai įvestą erą ir aststatyti buvusią erą.
Paprastieji Saulės hidžros metai, kaip ir Grigaliaus, turi 365 dienas, o keliamieji – 366. Metus sudaro 12 mėnesių:Farvardinas, Ordibechešas, Chordanas, Tiras, Mordadas, šachriveras, Mechras, Abanas, Azeras, Dėjus, Bachmanas ir Esfandas; pirmieji šeši turi po 31 dieną, kiti penki – po 30 dienų, o paskutinysis mėnuo paprastaisiais metais turi 29 dienas, o keliamaisiais – 30. Metai prasideda, kai Saulė atsiduria Žuvų žvaigždyne, bet pagal tradiciją ekliptikoje yra Avino ženklas (pavasario lygiadienis), atitinkantis Grigaliaus kalendoriaus kovo 21, 22, arba20 dieną. Irano Saulės metų pradžia, lyginant su Grigaliaus kalendoriumi, svyruoja dėl keliamųjų metų nesutapimo abejose sistemose. Prėjome prie išvados, kad visų Saulės kalendorių pagrindas – Saulės (atogražiniai) metai.