Klaipėdos Vytauto Didžiojo Gimnazija
[pic]
Parengė:
2002©
Šumero civilizacija
Šumerai – viena seniausių pasaulio civilizacijų, gyvavusi IV – I
a.pr.m.e. Jie vieni pirmųjų pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle. Šumerai įsikūrė tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Ši teritorija pavadinta Mesopotamija.
Politika
Šumerų miestai buvo vieni pirmųjų istorijoje. Jie buvo pradėti statyti IV tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Apie 3000 m. pr. Kr. jų buvo apie 20. žymiausi iš jų buvo Eridu, Uras, Urukas, Kišas, Lagašas, Nipūras.
Urukas – pirmasis ir svarbiausias politinis centras, pirmoji sostinė. Jį supo 9,5 kilometro gynybinė siena. Į Zikuratą (“Dievų kalną”), kurio pačiame viršuje stovėjo šventykla, galėdavo įžengti tik žiniai, kurie ten atlikdavo ritualines apeigas. III pr. Kr. pradžioje šumerų miestai –
valstybės tapo stambiais politiniais, tikiniais ir prekybos centrais.
Šumerai neturėjo vieningos ir stiprios valdžios. Miestai – valstybės nuolat kariaudavo, siekdami įsiviešpatauti visame krašte.
Apie 2300 m. pr. Kr. kaimyninės Akado karalystės valdovas Sargonas nukariavo šumerų miestus. Šumerų kraštas tapo Sargono imperijos dalimi. Jo sukurtoji imperija laikoma pirmaja žmonijos istorijoje. Po daugiau nei šimtmečio gyvavymo, imperija suiro, dėl nuolatinių klajoklių puldinėjimų.
Po to apie 2100 m. pr. Kr. Uro miestas ėmė valdyti Šumerą ir Akadą. Vėliau iškilo Akado miestas Babilonas. Šumerai galutinai prarado nepriklausomybę.
III tūkstantmečio pradžioje kiekvienas šumerų miestas turėjo dvejopą valdžią – žynių ir karalių
Vėlyvaisiai šumerų gyvavimo amžiais Babilonas buvo nežymus miestas. Jis iškilo, nes kiti miestai kariaudami tarpusavyje nusilpo. Jam buvo patogi vieta iškilti. Jis stovėjo ant Eufrato krantų ir netoliese tekėjo Tigras. Babilone kryžiavosi karavanų keliai, dėl to miestas išaugo į didelį prekybos centrą. Sparciai daugėjo gyventojų. Didžiausią galybę karalystė pasiekė valdant Hamurabiui (1792 – 1750 m. pr. kr.). Hamurabis vienas garsiausių valdovų per visą Mesopotamijos istoriją. Jis buvo sumanus politikas, nes sudarydamas sąjungas ar abipuses pagalbos sutartis, nevengdamas pažadų ir grasinimų, naudodamas karinę jėgą, prisijungė kaimyninius kraštus. Jis tapo vienvaldžiu viešpačiu nuo Persu įlankos iki
Asirijos kalnų. Po Hamurabio mirties Babilonas dėl puldinėjimų visiškai suiro.
Suklestėjimo viršunę pasiekė karalius Nabuchodonosoras II. Buvo sukurta II
Babilono karalystė tačiau ir ši greit nusmuko.
Raštas
Šumere sukuriamas pirmasis raštas. Rašto atsiradimą lėmė Šumero miestų – valstybių ūkio vystymasis. Rašantysis nulipdydavo iš molio lentelę. Ant jos brėždavo nendrine lazdele. Nubraižytas simbolis reikšdavo žodį arba skiemenį. Simbolis primena netvarkingai suverstus kylius arba dantis. Dėl to toks rašta pavadintas dantiraščiu. Ūkininkai jame užrašydavo savo sukauptą ūkio patirtį. Prirašytos molio lentelės būdavo džiovinamos saulėje arba degamos ugnyje.
Religija
Kultūra ir religija padėjo šumerams atsispirti asimiliacijai, išlaikyti papročius bei tradicijas ir net primesti juos užkariautojams.
Senieji Mesopotamijos gyventojai garbino daug dievų.Vyriausias buvo laikomas dangaus dievas Anus. Jo sūnus Enlilis – debesų ir vėjo dievas, o pastarojo sūnus – vandens gelmių dievas Enkis. Šie trys dievai buvo pasidaliję pasaulį. Anui priklausė oras ir dangus, Enliliui – žemė, o
Enkiui – vanduo. Juodagalviai garbino iš viso 3000 dievų. Jie buvo įsivaizduojami kaip žmonės. Jų palankumą tikėjosi užsitarnauti statydami zikuratus ir aukodami jiems. Būdingi mitai, legendos apie dievus ir žmogaus sutverimą.
Mokslas
Šumerai naudojo įvairius skaičiavimus: sudėtį, atimtį, daugybą, dalybą, kėlimas laipsniu ir kt. Matemetikoje naudojo daugiaženklius skaičius. Skaičiuodavo remiantis šešiasdešimtaine sistema
Babilono matematikai mokėjo apskaičiuoti plotą ir tūrį. Turėjo supratimą apie geometriją. Mokėjo apskaičiuoti stačiakampio ir trikampio kraštines.
Dangaus tirinėjimai padėjo atsirasti astronomijai ir astrologijai.
Menas
Babilonas labiausiai garsėjo savo kabančiais sodais.Šumerai sukūrė pati pirmą pasaulije epą – padavimą apie Gilgameša.
Teisė
Buvo sukurta rašytinė teisė. Seniausi Žemėje, įstatymai išlikę iki mūsų dienų, yra iš Mesopotamijos. Tai buvo savotiška dantiraštinės literatūros rūšis. Jai pradžią davė vadinamieji valdovų įrašai, kuriais valdovao siekė susilpninti socialinius prieštaravimus: neleisti bendruomenės nariams nusigyventi, prarasti žemę. Valdovas siekė socialiai sulyginti visuomenę. Atsirado įstatymų kodeksas, ūgtelėjo šumerų teisinė mintis. Hamurabis pirmasis atskirus 282 įstatymus sujungė į vieną ir paskelbė jį viešai. Įstatymai gynė žmones ir jų nuosavybę. Buvo laikomasi principo – akis už akį, dantis už dantį , gyvybė už gyvybę.
Švietimas
Šumerai pirmieji ėmė steigti mokyklas, kurias vadino “lentelių namais”. Jose mokėsi tik berniukai. Mokymas prasidėdavo, supažindinus su lentelės ir braižiklio paruošimu. Kasdieninėms pratyboms mokytojai naudojo iš anksto parengtus tekstus. Jie laikomi pirmaisiais vadovėliais žmonijos istorijoje. Buvo mokoma matematikos, astronomijos, zoologijos, botanikos ir kitų dalykų.
Ekonominis socialinis vystymasis
Stokodami vietinių gamtinių išteklių – akmens, madienos, geležies
– šumerai išplėtojo prekybą su kalnų ir dykumų gyventojais. Iš svetur parsigabendavo trūkstamų žaliavų .
Pirkliai priklausė turtingiausiam miestiečių sluoksniui.Jie nuolat keliavo.
Per visa tūkstantmetį jų veiklos sritis buvo užsienio prekyba. Svetur gabeno javus, alyva, prieskonius, datules, vilna, išgražintus ginklus papuošalus, keramikos irankius , indus ir kosmetikos dalykus. Ilgainiui išsivystė prekyba ir krašto viduje. Be dalidžių, stalių, mūrininkų, akmens skaldžių, laivų statytojų, aludarių, mėsininkų atsirado graveriai ir akmenkaliai, molio raižybos meistrai, imantrių indų gamintojai, pinimo meistrai, audėjai. Amatininkai priklausė šventyklai arba karaliui. Šumerai labiausiai vertino amatininkų talentą.
Technikos pasiekimai
Pirmieji išmoko drėkinti laukus kanalais, žemę įdirbdavo plūgais.
Išrado ir panaudojo ratą bei burinius laivus. Išmoko tobulai apdirbti metalus. Pradėjo gaminti stiklą, degti molį, gaminti puodus žiedžiamuoju ratu. Šumerai arklą išrado 3000 m. pr. Kr.
Egipto civilizacija
Politika
Egiptiečių civilizacija gyvavo daugiau kaip 3000 metų.Vienintelis gyvybės šaltinis buvo upė Nilas, be kurios neegzistuotų ir Egiptas. Nilas buvo geriausias būdas susisiekti su kitais kraštais. Iš pradžių laivai buvo daromi iš tankiai suklotų ir surištų papiruso ryšulių. Vėliau imta statyti medinius laivus. Apie 6000m.pr.Kr. egiptiečiai jau statė gyvenvietes, tapo žemdirbiais ir gyvulių augintojais.
Laikui bėgant egiptiečių gyvenvietės jungėsi į sritis, vadinamais nomais.
Kiekvienas nomas garbino savo dievus, turėjo savo diduomenę. Svarbiausius reikalus tvarkė nomarchas – nomo viršininkas.
Nomai tarpusavyje dažnai kariavo. Taip formavosi mažų valstybėlių junginiai. Iš jų vėliau susidarė dvi stambios karalystės. Nilo deltoje įsikūrė Žemutinio Egipto karalystė, o į pietus nuo deltos iki pirmojo Nilo sleksčio – Aukštutinio Egipto karalystė.Apie 3100 m.pr.Kr. galingas
Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Ten, kur ribojosi abi karalystės, valdovas įkūrė sostinę – Memfį.
Senąją karalystę labiausiai išgarsino ketvirtosios dinastijos faraonai (karaliai) – piramidžių statytojai. Tai buvo faraonų galybės laikai. Po to jų valdžia ėmė silpnėti. Vis didesnę valdžią įgijo vietos valdininkai.
Egiptas suskilo į keletą tarpusavyje kariaujančių valstybėlių. Kovos tęsėsi beveik du šimtmečius. Tai – pirmosios suirutės laikai.
Apie 2050 m.pr.Kr. Egipte įsigalėjo Tebų valdovai. Sostinė iš synykusio Memfio buvo perkelta į Tebus. Šalį valdė vienas faraonas. Egipte pradėjo vystytis. Tačiau faraonai nepasiekė tokios galybės, kokia buvo
Senojoje karalystėje. Ji pradėjo silpnėti ir apie 1800 m.pr.Kr. prasidėjo antrosios suirutės laikotarpis. Vyko tarpusavio karai. Iš Azijos į nusilpusį Egiptą įsiveržė gentys, vadinamos hiksais, t.y kalnuoto krašto valdovai. Užkariautojai užvaldė Žemutinį Egiptą, jiems pakluso ir
Akštutinio Egipto valdovai.
Egiptiečiai niekino hiksus. Tačiau iš jų perėmė nemažą naujovių:
išmoko lydyti bronzą, iš kurios gaminosi darbo įrankius ir ginklus, ėmė naudoti arkliais traukiamus kovos vežimus, tobulesnius lankus, išmoko audimo meno.
Apie 1600 m.pr.Kr. egiptiečiai išvijo hiksus iš savo šalies. Juos išvijus, prasidėjo šlovingsa laikotarpis, vadinams Naująja karalyste. Jis truko 1570 – 1100 m.pr.Kr. Karalystė buvo galingesnė ir turtingesnė negu bet kada anksčiau. Tai – imperijos amžius.Žymiausiu Naujosios karalystės valdovu laikomas Ramzis II. Jam teko du dešimtmečius kovoti su hetitais, kurie skverbėsi į rytinę imperijos dalį. 1296 m.pr.Kr. Kadešo mūšyje susikovė egiptiečių ir hetitų kariuomenės, tačiau viena kitos neįveikė.
Faraonas vedė hetitų karaliaus dukterį ir taip išsaugojo taiką.
XV a.pr.Kr. net 22 metus Egiptą valdė faraonė Hatšepsuta. Ji nesiekė karo pergalių, bet rūpinosi prekyba ir statė šventyklas.
Architektūra tuo laikotarpiu pasiekė didžiausių laimėjimų, nes visi faraonai statė šventyklas.
Netrukus, po Ramzio II viešpatavimo, imperija ėmė silpnėti, nes puldinėjo svetimšaliai.
525 m.pr.Kr. Egiptas tapo Persijos imperijos dalimi. Po dviejų šimtmečių šalį užėmė Graikijos valdovas Aleksandras Makedonietis. Po jo mirties tris šimtmečius Egiptą valdė Aleksandro Makedoniečio generolas Ptolemėjus ir jo palikuonys. Paskutinė iš Ptolemėjų buvo Kleopatra. 30 m. pr. Kr. Nilo kraštas atiteko Romos imperijai ir tapo viena iš jos provincijų.
Raštas
Egiptiečių raštas atsirado IV tūkstantmečio pr.Kr. pabaigoje.
Egiptiečiai rašydavo papiruse arba užrašus kaldavo akmenyje. Iš pradžių egiptiečiai rašė piešinių pavidalo ženklais. Tokie rašto ženklai vadinami hieroglifai. Graikiškai tai reiškai šventi paveikslėliai. Egiptiečiai turėjo per 700 hieroglifų. Tokių ženklų rašymas buvo sudėtingas. Vėliau ženklai buvo supaprastinti, paliekant tik būtiniausius vaizduojamųjų daiktų kontūrus. Laikui bėgant imta rašyti dar paprastesniu raštu, sudarytu iš brūkšnelių, lankelių ir skritulėlių.
Egiptiečių raštą išmokti nebuvo lengva patiems egiptiečiams.
Sunkiai pavyko užmirštą raštą perskaityti mūsų laikų mokslininkams.
Hieroglifus 1822 metais iššifravo prancūzų mokslininkas Ž.F. Šampoljonas.
Religija
Egiptiečiai tikėjo, kad dievai ir dievybės valdo gamtą, nuo kurios priklauso žmonių gyvenimas. Šį tikėjimą perėmė iš protėvių, kurie, atklydę į Nilo slėnį iš skirtingų vietų, tikėjo skirtingus dievus.
Skirtingų nomų gyventojai garbino skirtingus gyvūnus, nes manė kad šie turi ypatingų galių.
Dievų ir dievybių buvo daug ir įvairių.Mokslininkai jų suskaičiavo apie 2000.Toje gausybėje keli dievai laikyti svarbesniais.Dievai, vaizduojami egiptiečių, dažnai būdavo gyvūnų arba žmonių su gyvūnų galvomis pavidalo.Labiausiai buvo garbinamas saulės dievas
Ra.Egiptiečiai manė, kad Ra sukūrė žemę, gyvulius ir augalus.Jis buvo laikomas vyriausiuoju dievu Senosios karalystės laikais.Pasikeitus valdovams ir sostinę perkėlus į Tebus, Ra galia nublanko. Tebų valdovai garbino dievą Amoną. Tačiau senojo Ra įtaka buvo tokia didelė, kad abu saulės dievai susiliejo į vieną, vadinamą Amonu Ra.
Buvo labai paplitęs žemės derlingumo dievo Ozirio ir jo žmonos
Izidės garbinimas.Taip pat egiptiečiai brangino vandenį, todėl jį laikė dievų dovana.
Mokslas
Egiptiečių mokslo žinios ir aukšta kultūra stebino kitų kraštų gyventojus.
Egiptiečių kasdienybė reikalvo nuolat skaičiuoti.Sudėtingus skaičiavimus reikėjo atlikti statant piramides, šventyklas, įrengiant grėkinimo sistemas. Taip atsirado matemetika. Egiptiečiai mokėjo atlikti visus keturis matematinius veiksmus, sugebėjo skaičiuoti trupmenomis.Jie išmoko matavimo meno, manoma, kad iš to atsirado žemės matavimo menas (geometrija). Taip pat egiptiečiai mokėjo apskaičiuoti nupjautinės piramidės plotą ir apskritimo ilgio santykį su skersmeniu.
Paplito astronomija ir astrologija.
Menas
Senovės egiptiečių tikėjimas nulėmė mumijų, didingų piramdžių, paslaptingų kapų ir šventiklų atsiradimą bei savitumą. Pirmoji piramidė buvo pastatyta apie 2700 m. pr. Kr. Ją vakariniame Nilo krante, netoli nuo senosios sostinės Memfio, kur stūkso beveik 80 piramidžių, pastatė faraonas
Džoseris. Didžiąja vadinama Cheopso piramidė. Greta stovinčios Chefreno piramidės aukštis 136 metrai, o Mikerino – 66 metrai. Taip pat būdavo statomos šventyklos, vadinamos dievų namais
Teisė
Egipto teisės sistemos nebuvimas parodė šalies silpnumą.
Švietimas
Egipte vaikai pradėdavo lankyti mokyklas, sulaukę 5 metų.
Mokydavosi 10 metų ir daugiau. Mokykloje būdavo kelios klasės. Jose vaikai praleisdavo visą dieną. Įgydavo matematikos, astronomijos, geometrijos, medicinos žinių. Naudingu dalyku buvo laikomas gebėjimas nuspėti ateitį, išburti arba užkeikti, todėl viso to buvo mokomasi.
Ekonominis socialinis vystymasis
Socialinai laiptai, nelabai išvystyta ekonomika. Nilas –
vienintelis vandens kelias, leidžiantis vystyti prekybai su kitomis šalimis.
Technikos pasiekimai
Sukurta irigacinė (drėkinimo) sistema. Išplito šventyklų, piramidžių statyba.
Indijos civilizacija
Politika
Apie 2500 m. pr. Kr. Indo upės slėnyje atsirado viena iš ankstyviausių civilizacijų. Beveik tūkstantmetį čia klestėję miestai pamažu sunyko. Iš Centrinės Azijos atsikėlę klajokliai arijai susimaišė su vietos gyventojais. Susiliejus jų kultūroms, susiformavo nauja ir savita civilizacija. Tas laikotarpis vadinamas vedų vardu, nes apie jį žinoma tik iš vedų — seniausių indų rašytinių kūrinių.
Visą tūkstantmetį nuo arijų atsikėlimo Indija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė daug smulkių, nuolat tarpusavyje kariaujančių karalysčių.
512 m. pr. Kr. Indo slėnį užkariavo Persijos karaliaus Darijaus I
kariuomenė. Beveik po 200 metų Šiaurės Indija atiteko užkariautojams makedoniečiams ir graikams. Mirus jų valdovui Aleksandrui Makedoniečiui, indai sukilo ir išvijo graikus. Indams vadovavo jaunas karys Čandragubta.
Jo kariuomenė nukariavo kaimynines kunigaikštystes ir suvienijo visą
Šiaurės Indiją. Indija tapo imperija. Čandragubtos anūkas Ašoka praplėtė jos teritoriją, prijungdamas centrines Indostano pusiasalio sritis. Po jo mirties imperija suskilo į smulkias karalystes.Indiją valdė daug dinastijų.
Raštas
Jų raštas neiššifruotas.
Senovės Indijoje buvo gausu literatūros. II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje indai sudarė vedas – savotiškus rinkinius. Vedose surašė tai, ką šimtmečiais žyniai žodžiu perduodavo iš kartos į kartą. Tai religinės giesmės, maldos, legendos ir padavimai apie pasaulio atsiradimą, aukojimo papročiai ir kita.
Religija
VI a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje atsirado nauja religija –
budizmas. Jos pradininku laikomas princas Gautama, pramintas Buda, t. y.
praregėjusiu. Jis skelbė, jog visi žmonės yra lygūs, nepaisant kastos, kuriai jie priklauso. Budizmas Indijoje netapo vyraujančia religija, tačiau išplito po visą pasaulį. Šiandien budizmas yra viena iš trijų pasaulio religijų.
Mokslas
Indai pirmieji ėmė vartoti ženklą, reiškiantį nulį. Jų skaičiavimo sistema naudojama dabar beveik visame pasaulyje. Šį išradimą pirmieji perėmė arabai, o iš jų – europiečiai. Dėl to šiuos skaičius vadiname arabiškais.
Indija – šachmatų tėvynė. Šachmatai rodo tuometinės indų kariuomenės išsidėstymą:
pirmąją eilę sudarė pėstininkai, antrosios eilės centre – karalius, šalia jo – karininkai (rikiai), toliau, šonuose, – kovos drambliai, arkliai ir vežimai (žirgai).
Menas
Buvo kuriamos vedos. Tuo laikotarpiu užrašytos vienos žinomiausių žmonijos poemų – “Ramajena” (“Ramos nuotykiai”) ir “Mahabharata” (“Bharatos šeimos istorija”). Jose pasakojama apie didvyrių žygius, kovas ir nukariavimus.
Teisė
Nuo III a. pr. Kr. Indijoje pradėta pereiti prie vegetariško maisto. Užėjus badmečiui, maistą imdavo iš sandėlių
Ekonominis socialinis vystymasis
Vieninga ekonominė sistema nebuvo sukurta. Buvo nustatytos kvotos.
Technikos pasiekimai
Išrado kanalizacijos sitemą, sukūrė užeigos namus, nemokamas ligonines.
Kinijos civilizacija
Politika
Savo šalį kinai vadino Viduriniąja karalyste, kadangi manė ją esant pasaulio viduryje. Apie XVII a. pr. Kr. Viduriniąją karalystę užvaldė
Šangų dinastija. Kiniečiai manė, jog karališką valdžią suteikia dangus, todėl savo karalius vadino dangaus sūnumis. Karaliai kartu su didikais gyveno miestuose.
XIa. pr. Kr. į Šangų karalystę įsiveržė iš vakarų atklydę klajokliai — Džou. Užėmę Šangų žemes, ateiviai sukūrė Džou valstybę. Pamažu didėjo dirbamos žemės plotai, augo miestai, tobulėjo amatininkų darbas, turtėjo diduomenė. Vyko permainos šalies valdyme. Pradėta rinkti mokesčius.
Valdovai ėmė remtis valdininkais, bet ne kilmingąja diduomene.
VIII a. pr. Kr. Džou karalystė nusilpo ir nebepajėgė apsiginti nuo klajoklių puldinėjimų. Valstybė suskilo į kunigaikštystes. Jos kariavo ir su klajokliais, ir tarpusavyje. Penkis šimtmečius Kinija buvo susiskaldžiusi.
III a. pr. Kr. Kinijoje stipriausia buvo Cino karalystė. 221 m.
pr. Kr. Cino karalius užkariavo kitas valstybėles. Jis pasivadino imperatoriumi Cin Ši Chuandžiu, t.y. “pirmuoju dieviškuoju valdovu iš Cinų giminės”.
Šalyje buvo įgyvendintos reformos. Imperija padalyta į sritis.
Jų valdytojus skirdavo imperatorius ar jo artimieji. Nustatyti vieningi matų, svorio ir piniginiai vienetai. Nutiesti geri keliai. Šiaurinėje šalies dalyje pradėta statyti Didžiąją sieną. Ji turėjo apsaugoti kraštą nuo klajoklių hunų puldinėjimų. Imperatorius įsakė pastatyti puošnią sostinę.
Nuo 206 m. pr. Kr. įsigalėjo Chanų dinastija. Ji valdė Kiniją apie 400 metų. Stipri imperatoriaus valdžia surinktus mokesčius panaudojo kariuomenei stiprinti, valdininkams išlaikyti, keliams ir kanalams statyti.
Kinai sėkmingai kovojo su puldinėjančiais klajokliais. Toliau statė
Didžiąją sieną.
Raštas
II tūkstantmetyje pr. Kr. kinų tauta sukūrė raštą, kuris kilo iš būrimo. Rašto ženklai buvo hieroglifai. Kiekvienas ženklas reiškė atskirą žodį. Skirtingai nuo kitų tautų, kinų raštas darėsi vis sudėtingesnis:
Šangų laikais buvo apie 2 000 hieroglifų, Chanų – 18 000, o šiandien priskaičiuojama net 50 000!
Pradžioje žmonės rašė ant bambuko lentelių. Imperatoriaus dokumentus rašė ant šilko. I a. kinai išrado popierių. Jį gamino iš skudurų ir medienos. Tekstai buvo rašomi vertikaliais stulpeliais iš dešinės į kairę. Raštininkai naudojo nusmailintas lazdeles arba teptukus, kuriuos merkdavo į dažus.
Religija
Žymiausias senovės Kinijos išminčius buvo Konfucijus, gyvenęs VI
a. pr. Kr. Jis mokė garbinti protėvius, laikytis senųjų papročių ir įstatymų. Jis skelbė taiką ir darną. Išminčius stengėsi išlaikyti senąją krašto kultūrą. Jo mokslas vėliau paplito visoje Kinijoje. Buvo priimta
Konfucijaus religija ir iš čia kilo konfucianizmas.
Mokslas
Kinai sukaupė daug mokslo žinių. Jie stebėjo dangų ir įsivaizdavo, kad pasaulis yra panašus į kiaušinį: Žemė panaši į trynį, o dangus – į kiautą. Prie dangaus pritvirtinti šviesuliai kartu su juo sukasi aplink Žemę.Buvo išleisti klasikiniai filosofiniai veikalai, žodynai, enciklopedinė istorija.
Menas
Išpopuliarėjo bronzos naudojimas, miestų statymas, akmens skulptūros.
Teisė
Didelė svarba buvo skiriama šeimai ir protėvių kultui. Įvesta bendra paralelinė atsakomybė.
Ekonominis socialinis vystymasis
Už miesto sienų įsikūrę amatininkai sudarė atskirą gyventojų sluoksnį. Jie gamino šilko audinius, liejo iš bronzos įvairius daiktus.
Gausiausią gyventojų sluoksnį sudarė žemdirbiai. Geltonosios upės slėnyje jie supylė pylimus, iškasė drėkinimo kanalus. Prižiūrimuose laukuose per metus užaugindavo du derlius.
Ekonomika prastai išvystyta, ek.santykius nustatė Konfucijus.
Technikos pasiekimai
Kinai užrašinėjo karavanų vedlių ir jūreivių pasakojimus. Pagal juos I tūstantmetyje pr. Kr. pradėjo sudarinėti žemėlapius. Išrado kompasą.
Išmoko pagaminti paraką, kurį naudojo fejerverkams. Išrado prietaisą žemės drebėjimams užrašyti – seismografą. Išsirutuliojo matematika ir medicina.
Žydų civilizacija
Politika
II tūkstantmetyje pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose, tarp Viduržemio jūros ir Jordano upės, apsigyveno semitų gentys. Matyt todėl, kad semitai persikėlė per Eufrato upę, juos imta vadinti hebrajais, kas reiškia iš anapus. Vėliau jie buvo pavadinti žydais.
Maždaug 1020—922 m. pr. Kr. Izraelį valdė trys sumanūs karaliai:
Saulius, Dovydas ir Saliamonas. Jų karalystė, vadinama Izraeliu, tapo nors ir nedidele, bet stipria valstybe.
Saulius daug kariavo su filistiečiais (dėl jų kraštą imta vadinti
Palestina). Kai viename mūšyje karalius žuvo, jo įpėdiniu tapo Dovydas. Jis taip pat sėkmingai kariavo: sutriuškino filistiečius, prijungė keletą kaimyninių karalysčių. Ryžtingu puolimu Dovydo kariai užėmė Jeruzalę, kanaaniečių miestą. Miestas buvo labai gerai apsaugotas. Jo gyventojai gyrėsi, kad miesto tvirtovės sienas gali ginti net akli ir luoši kariai.
Karalius Dovydas Jeruzalę padarė sostine, perkėlė į ją Sandoros skrynią.
Jis surašė šalies gyventojus.
Valdant Dovydo sūnui Saliamonui, Izraelio karalystė sulaukė aukso amžiaus. Jis buvo išmintingas valdovas. Gandai apie jo išmintį sklido toli už karalystės sienų.
Po Saliamono mirties 922 m. pr. Kr. kilo sukilimas ir karalystė suskilo į dvi mažesnes karalystes.
Šiaurinėje dalyje susikūrė Izraelio karalystė su sostine Samarija, o pietinėje dalyje — Judėjos karalystė su sostine Jeruzale. Karalystės skilimas buvo viena didžiausių nelaimių žydų tautos istorijoje. Abi karalystes silpnino vidaus nesutarimai. Siekdamos pranašumo, jos kariavo tarpusavyje ir net prašė pagalbos iš svetur.
Raštas
Naudojo savo senosios hebrajų kalbos raštmenis.
Religija
Žydus išgarsino tikėjimas.Jie buvo monoteistai (pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio mono, reiškiančio vienas, ir theos – dievas). Per šimtmečius žydai surašė knygų knygą – Bibliją arba kitaip dar Šventajį
Raštą. Žydų religija, dar vadinama judaizmu, formavosi šimtmečiais. Pradžių pradžia laikomas įvykis, kai Viešpats liepė palikti Abraomui savo žemę ir gimtuosius namus ir iškeliauti į svetimą šalį.Skirtingai nuo mesopotamiečių dievų, kurie “gyvendavo” tam tikrose vietose, žydų Dievas buvo visur. Dėl to izraelitai garbino jį visur, kur apsigyvendavo ar tik sustodavo.
Menas
Jeruzalę puošė keletas rūmų ir dievo Jahvės šventykla, kurios laukinės sienos buvo iš akmens, o vidus — iš kedro medžio, išpuošto sidabru ir auksu. Statė ją įgudę meistrai iš Finikijos.
Didelėms statyboms reikėjo lėšų. Didėjo mokesčiai, todėl augo gyventojų nepasitenkinimas, ypač šiaurinėje, derlingesnėje, karalystės dalyje..
Naudojama daug puošybos, stiklo mozaikų
Teisė
Moralinės nuostatos išdėstymas Biblijoje (10 Dievo įsakymų)
Ekonominis socialinis vystymasis
Saliamono laikais vyko prekyba su kitais kraštais, tačiau ekonomika gerai neišvystyta.
Technikos pasiekimai
Sukurta Biblija
Hetitų civilizacija
Politika
Apie 1800 m. pr. Kr. Mažojoje Azijoje susikūrė Hetitų valstybė.
Hetitų valstybė, kurios pavadinimo kilmė siejama su čia gyvenusiomis chatų gentimis, nebuvo vieninga. Valstybę sudarė smulkios karalystės. Jų valdovai prisiekdavo vyriausiajam hetitų karaliui, gyvenusiam Chatuše. Miestas buvo įkurtas saugioje vietoje, ant aukštos kalvos. Jį supo stačios uolos su gilia praraja. Mieste buvo keli geriamojo vandens šaltiniai.
Kovose nusilpusią Hetitų imperiją apie 1200 m. pr. Kr. užgriuvo laukinės gentys iš vakarų. Jas egiptiečiai vadino jūros tautomis. Hetitai tarsi paskendo tarp atėjūnų. Išlikusias hetitų valstybėles nukariavo asirai.
Raštas
1915 m. čekų mokslininkas Bedržichas Hroznas iššifravo rašmenis.
Jis nustatė, jog hetitų kalba esanti indoeuropietiška, o patys hetitai –
indoeuropiečiai. Jie rašė hieroglifais, o vėliau ant dantiraščio.
Religija
Vyrauja politeizmas. Garbina daug dievų.
Mokslas
Turi vertingos istorinės literatūros.
Teisė
Teisynas nepasižymi nuoseklumu ir užbaigtumu. Gausu jūridinės minties naujovių.
Ekonominis socialinis vystymasis
Vystosi prekyba ir žvejyba.
Technikos pasiekimai
II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje jie išmoko lydyti geležį, išranda ratą su stipinais.
Finikiečių civilizacija
Politika
Žlugus Hetitų valstybei, iškilo Finikija. Manoma, kad 1200 m.
pr. Kr. – tikrosios finikiečių istorijos pradžia. Finikiją valdė miestai, o miestus – karaliai. Puolant priešams, jie jungėsi į sąjungas.
Raštas
Rašė ant ožkų odų. Gerai organizuota prekyba privertė finikiečius sukurti abėcėlę. Šis finikiečių išradimas buvo svarbus žmonijai. Abėcėlę sudarė 22 ženklai, vien tik priebalsės. Kiekvienas ženklas turėjo savo pavadinimą ir reiškė ne žodį, ne skiemenį, bet vieną garsą. Savo išradimą finikiečiai keliaudami išplatino po visą Viduržemio jūros pasaulį. Vėliau graikai ir romėnai, pakeitę finikiečių ženklus ir pridėję 4 papildomus, sukūrė savo abėcėlę. Iš jų abėcėlę perėmė kitos
Europos tautos.
Mokslas
Atrastas pirmasis istorijoje agronomijos traktas.
Ekonominis socialinis vystymasis
Finikiečių verslams didelę įtaką darė gamtinės sąlygos.
Stokodami žemės ir gamtos turtų, jie vertėsi žvejyba ir prekyba. Pirkliai vežė iš savo krašto žuvį, vyną, alyvmedžių aliejų, medieną. Ypač didelę paklausą turėjo audiniai, finikiečių nudažyti purpurine spalva.
Iš kitų kraštų į Finikiją gabendavo varį, sidabrą, auksą, šviną, o vėliau ir geležį. Vietos meistrai apdirbdavo metalus. Gaminius pirkliai parduodavo egiptiečiams. žydams, graikams, Mesopotamijos gyventojams.
Viduržemio jūros šalyse didelę paklausą turėjo finikiečių stiklo dirbiniai.
Puošnūs indai ir įvairūs papuošalai buvo gaminami iš tamsaus, nepermatomo, arba spalvoto, skaidraus, stiklo. Finikiečiai prekiavo ir vergais.
Technikos pasiekimai
Sukūrė pirmąją abėcėlę, išvystė jūreivystę.
Persijos civilizacija
Politika
Persijos imperija dydžiu pranoko iki tol buvusias. Pirmą kartą istorijoje ji apjungė visas Senovės Rytų tautas. Tai įrodo, jog įmanoma sukurti didžiulę imperiją, kurioje klesti pagarba kitoms tautoms ir išmintingai valdoma.
Persų karalystė sustiprėjo valdant Kyrui II. Tuo metu
Artimuosiuose Rytuose gyvavo keturios didelės valstybės: Midija, Lydija,
Babilonas ir Egiptas.
550 m. pr. Kr. persai nukariavo kaimyninę Midiją, o po to –
turtingą Lydijos karalystę Mažojoje Azijoje. Jos karalius Krezas turėjo tiek turtų, kad net iki mūsų dienų išliko priežodis: “Turtingas kaip
Krezas”. 539 m. pr. Kr. Persijos kariuomenei pasidavė Babilonas.
Karaliaus Kyro kilnumas buvo viena iš jo karinių pergalių priežasčių.
Kuomet persų kariuomenė įžengdavo į nukariauto krašto miestą, ji neplėšikaudavo, nesukeldavo gaisrų. Karalius neliepdavo išgriauti šventyklų, bet apsilankęs jose pagarbindavo vietos dievus. Nedrausdavo laikytis papročių.
Žinodami taikų Kyro būdą, babiloniečiai be kovos atvėrė miesto vartus. Dėkodamas už lengvai pasiektą pergalę, Persijos karalius pašlovino svarbiausią Babilono dievą Marduką. Karalius kilniai pasielgė su babiloniečių nelaisvėn patekusiais žydais. Leido jiems grįžti į Jeruzalę ir atstatyti savo miestą. įsakė grąžinti žydams iš Jeruzalės šventyklos pagrobtus daiktus.
530 m. pr. Kr. Kyras mūšyje žuvo. Jo sūnus Kambizas buvo žiauresnis už tėvą. Jis niekino kitų tautų papročius ir tikėjimą. Kambizas užkariavo visą
Egiptą ir praplėtė imperiją. Po 8 metų jis mirė. Didžiulėje valstybėje prasidėjo sukilimai.
Kambizo įpėdiniu tapo Darijus I, buvęs karaliaus asmens sargybinis. Jis numalšino sukilimus ir grąžino tvarką visoje imperijoje.
Surengė karo žygių į rytus. Užkariavo kalnuotąjį Afganistaną ir pasiekė
Indo upės slėnį. Imperija buvo didžiulė kaip niekada.
Persija turėjo keturias sostines. Žiemą karalius gyveno Babilone, pavasarį
– Sūzuose, netoli Persų įlankos. Po Babilono sugriovimo žiemos rezidencija tapo Sūzai. Pavasarį valdovas ir jo rūmų valdininkai persikeldavo į
Ekbatanus. Vėliau šalies pietuose Darijus I pastatė naują sostinę –
Persepolį.
Raštas
Iš finikiečių perėmė 22 priebalsių abėcėlę
Religija
Zoroastrizmas. Iš pradžių iraniečiai garbino daugybę dievų.
Apie 600 m. pr. Kr. persų pranašas Zaratustra ėmė skelbti mokymą apie piktas ir geras dvasias. Anot jo, geroms dvasioms vadovauja tiesos ir šviesos dievas Ahūras Mazda. Piktas dvasias valdo Arimanas – tamsos dievas.
Zaratustra teigė, jog pasaulyje vyksta kova tarp gėrio ir blogio, abi pusės nori užvaldyti žmonių sielas. Tačiau pasaulio pabaigoje Ahūras Mazda ir jo gerosios dvasios nugalės. Ateis paskutinio teismo diena. Tiesos ir šviesos dievo šalininkai pateks į rojų, o Arimano, arba blogio, garbintojai bus nubausti. Zaratustros mokymas suteikė viltį patiems žmonėms tvarkyti savo likimą, kuris priklausė nuo kiekvieno žmogaus elgesio.
Persijos karaliai po kelių amžių Zaratustros mokymą paskelbė visos imperijos religija. Ji neišnyko per šimtmečius ir išliko net iki mūsų dienų.
Menas
Mene išplito žvėrių stilius, buvo vaizduojami gyvūnai.
Teisė
Persai nukariautuose žemėse palikdavo vietinę teisės sistemą
Ekonominis socialinis vystymasis
Ekonomika išsivysčiusi.
Technikos pasiekimai
Buvo teisiami keliai, sukurta pašto sistema, pradėtos švęsti
Kalėdos.
Graikijos civilizacija
Politika
Graikų laikotarpis skirstomas į Kretos ir Mikėnų ir graikų amžių.
Dorėnams užkariavus achajų miestus, išnyksta Mikėnų – Kretos pasaulis.
Maždaug 1100 m. pr. Kr. graikų istorijoje prasideda laikotarpis, apie kurį mažai žinoma. Mokslininkai jį vadina tamsiaisiais šimtmečiais.
Seniausiais laikais Graikija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė nepriklausomi miestai—valstybės. Nors vienus miestus nuo kitų skyrė gamtos kliūtys, gyventojai laikėsi panašių papročių, juos siejo ta pati religija ir kalba. Graikai save vadino helenais, o savo šalį — Helada.
Polio gyventojai pagal teises ir turtinę padėtį susiskirstė į kelias grupes. Turtingi didikai buvo vadinami aristokratais. Jie save laikė didvyrių ir net dievų palikuonimis. Tai – geriausi kariai, svarbiausi polio gynėjai. Aristokratai ir dalis laisvųjų gyventojų buvo piliečiai.
Piliečiais laikyti tik vyrai. Jie turėjo teisę įsigyti žemės, dalyvauti sprendžiant tautos reikalus, būti išrinktiems į valdžią bei tarnauti kariuomenėje. Tokių teisių neturėjo kiti laisvieji gyventojai – metekai bei moterys. Žemiausią padėtį visuomenėje užėmė vergai.
Kiekvienas graikų polis turėjo savo valdžią. Svarbiausiems valstybės reikalams spręsti sukviesdavo piliečius į Tautos susirinkimą.
Nutarimus priimdavo balsų dauguma. Piliečiai iš savo tarpo išrinkdavo tarybą ir valdininkus. Jiems pavesdavo rūpintis valstybės reikalais laikotarpiu tarp piliečių susirinkimu. Dažniausiai šias pareigas užimdavo aristokratai.
Aristokratų įsigalėjimu ir jų savivale buvo nepatenkinti daugelis miestų – valstybių gyventojų. Tarpusavyje varžėsi ir patys aristokratai. Kartais vienam iš jų pavykdavo įveikti savo varžovus ir tapti vienvaldžiu valdovu. Jie buvo vadinami tironais. Tironus remdavo piliečiai, nes tik jie galėdavo apginti eilinius gyventojus nuo aristokratų savivalės.
Daugelis jų imdavo piktnaudžiauti valdžia, todėl žodis tironija įgijo neigiamą prasmę.
Po graikų – persų karų Atėnai tapo galingiausia ir turtingiausia valstybe helenų pasaulyje.
V a. pr. Kr. Atėnuose įsigalėjo demokratija.
Atėnai suklestėjo valdant Perikliui (443 – 429 m. pr. Kr.). Jis subūrė filosofus, menininkus, mokslininkus ir rašytojus. Periklis ir jo žmona Aspazija draugavo su istoriku Herodotu, skulptoriumi Fidiju, filosofu
Anaksagoru ir kt. Periklis neturtingiems Atėnų piliečiams suorganizavo statybos darbus: Atėnuose buvo statomos šventyklos, stiprinamos miesto sienos, Atėnai sujungti siena su Pirėjo uostu. Jis organizavo Atėnų akropolio perstatymą. Perikliui vadovaujant, buvo pradėta mokėti už darbą einantiems valstybines pareigas. Todėl ir neturtingi žmonės galėjo visą savo laiką skirti valstybiniams reikalams.
Raštas
Senovės graikai raidyną perėmė iš finikiečių IX a. pr. Kr. Jie pridėjo balses ir sudarė naują abėcėlę iš 24 raidžių. Pirmieji įrašai naujuoju alfabetu buvo iškalami akmenyse, išrėžiami medžių žievėse, gyvulių odose, išbraižomi medinėse, vaškinėse ar varinėse lentelėse. Vėliau buvo rašoma ant papiruso ar pergamento. Pirmosios antikinės knygos buvo papiruso ar odos ritinėliai bei susiūti jų lapai. Jas imta rinkti ir saugoti.
Atsirado pirmosios bibliotekos. Pirmąją viešąją biblioteką Atėnuose įkūrė tironas Peisistratas, labai mėgęs visokias reformas ir naujoves. Knygos
Graikijoje buvo labai brangios, todėl jas galėjo įsigyti tik pasiturintys žmonės.
Religija
Graikai turėjo daug dievų. Jie tikėjo, kad gamta ir žmonės yra priklausomi nuo dievų valios. Įsivaizdavo, kad dievai, kaip ir žmonės, gyvena kasdienį gyvenimą, bet turi nepaprastų galių. Taip pat įsivaizdavo dievus stiprius, gražius, nemirtingus ir amžinai jaunus. Graikai manė, kad dievai gyvena ant Olimpo kalno Šiaurės Graikijoje, kad jie gali padėti ar pakenkti žmonėms, dalyvauti jų tarpusavio karuose.
Kiekvienas miestas garbino savo dievus. Kai kurie iš jų buvo garbinami visoje Graikijoje. Juos graikai vadino olimpiečiais. Tai Dzeusas,
Poseidonas, Hadas, Apolonas, Artemidė, Atėnė, Hefaistas, Dionisas, Hermis,
Afroditė.
Senovės graikai visą gamtą apgyvendino dieviškomis esybėmis:
nimfomis, satyrais, sirenomis. Ir žmonės, ir dievai, anot graikų, buvo priklausomi nuo likimo ir deivės Moiros.
Graikų religija paaiškino daug žmonėms rūpimų klausimų. Graikų manymu, iš pradžių buvo Chaosas, Žemė (Gėja) ir požeminis pasaulis (Tartaras). Iš jų kilę dievai nuvertė titanų viešpatavimą ir ėmė valdyti pasaulį.
Svarbiausias dievas buvo griausmavaldys Dzeusas. Jo žmona tapo Hera. Apie dievų darbus ir gyvenimą pasakoja graikų mitai. Iš atskirų mitų sudaryti ištisi padavimai. Daug dėmesio graikų religijoje buvo skiriama šeimos papročiams. Kiekvieni namai turėjo savo aukurą, kur buvo dedamos aukos ir meldžiamasi. Kai graikai kreipdavosi su prašymu į kurį nors dievą, nešdavo aukas į to dievo šventyklą. Aukodavo paplotėlius, vyną, pieną, paukščius ar gyvulius. Žyniai prižiūrėjo, kad būtų laikomasi aukojimo taisyklių.
Menas
Atėnai buvo svarbiausias meno vystymosi centras.
Kadangi 479—43 1 m. pr. Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru ir suklestėjo menai, šis laikotarpis vadinamas aukso amžiumi. Valstybė globojo architektus, skulptorius, dailininkus. V a. pr. Kr. Atėnuose buvo pastatytas Akropolis ir išaugo žymiausias statinys – Partenonas – deivės
Atėnės šventykla. Tuo laikotarpiu išryškėjo du pagrindiniai architektūros stiliai: dorėninis ir jonėninis. Tikru aukso amžiaus pasididžiavimu laikomi
Periklio draugo, atėniečio Fidijo darbai. Fidijas buvo nuostabus skulptorius, liejikas, architektas ir dekoratorius. Nuo 450 m. pr. Kr. jis vadovavo visai Atėnų puošybai ir Akropolio statybai. Pasaulyje Fidiją išgarsino nuostabios Atėnės skulptūros Akropolyje ir Partenone, didinga
Dzeuso statula Olimpijoje.
Dabartinio teatro ištakos siekia Senovės Graikiją. Teatras gimė iš švenčių, skirtų vynininkystės dievui Dionisui. Atėnuose tai buvo visuotinė šventė, vadinama Didžiosiomis Dionisijomis. Kasmet šitai šventei poetai kurdavo dainas, kurias atlikdavo šokėjai ir choras. Aktoriais, dainininkais, šokėjais galėjo būti tik vyrai. Už geriausią pasirodymą būdavo skiriami prizai. Pradžioje chorai pasirodydavo turguose, o vėliau
Akropolio pašlaitėje, netoli nuo Dioniso šventyklos, buvo pastatytas atviras teatras. Vėliau teatrus pradėta statyti visoje Graikijoje. Nuo
Periklio laikų teatro lankymas buvo nemokamas. Teatrų akustika buvo nuo-
stabi. Kiekvienas žodis, ištartas orchestroje, aiškiai buvo girdimas aukščiausiose pakopose. Graikų pjesės buvo dviejų rūšių: tragedijos ir komedijos. Vaidinimuose buvo naudojami įvairūs kostiumai, kaukės. Komedijų herojai rengdavosi ryškiais, spalvingais drabužiais, o tragedijų —
tamsiais. Graikų teatras ypač suklestėjo V a. pr. Kr. Visoje Graikijoje buvo vaidinamos Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijos, Aristofano komedijos. Autoriai kūrė pjeses pagal mitus, “Iliadą”, “Odisėją”, kuriose vaizduodavo graikų gyvenimą ir jų tarpusavio santykius.
Mokslas
Pirmosios mokslinės žinios pradėtos kaupti Senovės Rytuose.
Graikai, stebėdami gamtą, bandė paaiškinti įvairius reiškinius. Jie sukūrė filosofiją ir susistemino mokslo žinias. Senovės Graikijoje buvo sukurti šiuolaikinio mokslo pagrindai. Mokslininkai domėjosi matematika, medicina, biologija, geografija ir istorija.Pitagoras VI a. pr. Kr. pradų pradu laikė skaičių. Demokritas V a. pr. Kr. manė, kad pasaulis sudarytas iš mažų dalelyčių – atomų, kurie visą laiką juda.Senovės graikų mokslininkai išmatavo Egipto piramidžių aukštį, nustatė Saulės amžių ir sudarė kalendorių. Jie taip pat sudarė sistemingą geometrijos kursą ir pirmuosius geografijos žemėlapius, išrado saulės laikrodį. Ir dabar gydytojai duoda
Hipokrato priesaiką.Istorijos tėvu vadinamas Herodotas (V a. pr. Kr.). Jis buvo kilęs iš Halikarnaso. Susipažinęs su Rytų kraštais, Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją. Ištraukos iš jo “Istorijos” buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose.IV a. pr. Kr.
Aristotelis suskirstė mokslo žinias į atskiras šakas, atskyrė jas nuo filosofijos ir pavadino botanika, fizika, politika ir kt.Didelių laimėjimų senovės graikai pasiekė karinės ir statybinės technikos srityse.
Dar Peloponeso karo metu buvo panaudoti apgulimo prietaisai, taranai ir vėžliai – stoginės (jos padėdavo apginti tvirtovę nuo iečių bei strėlių, akmenų, švino) bei dideli svaidomieji pabūklai – katapultos ir balistos.Tūkstančiai akmentašių, mūrininkų ir kitų amatininkų dirbo šventyklų ir visuomeninių pastatų statybose, o uostuose buvo statomi ir remontuojami laivai. Graikų prekybiniai laivai buvo su burėmis, o kariniai turėjo ir irklus. VI a. pr. Kr. graikai pastatė trierą
– laivą su trimis irkluotojų eilėmis. Šie laivai plaukiojo Viduržemio jūra ir Romos imperijos laikais.Senovės graikai šiuolaikiniam pasauliui nusipelnė daug kuo, tačiau neverta užmiršti dar vieno nuopelno –
filosofijos. Graikų kalbos žodis filosofija verčiamas kaip išminties meilė.
Graikai pirmieji bandė suprasti, kas yra išmintis. Kaip turi elgtis ir gyventi išmintingas žmogus?Sokratas (V a. pr. Kr.) į šiuos klausimus atsakytų gan trumpai: “Nežinau”. Turbūt už tokį atsakymą negalima būtų parašyti gero pažymio.Sokratas buvo tikras keistuolis. Kasdien vaikščiodavo
Atėnų gatvėmis ir praeivių klausinėdavo:“Kas yra išmintis?” Ir, kas keisčiausia, kiekvienas atsakydavo skirtingai. Vadinasi, niekas nežinojo teisingo ir galutinio atsakymo. Filosofas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą turi dirbti išmaningi žmonės. Kiekvieno žmogaus tam tikros srities išmanymą turėjo padėti įvertinti išmintis, bet ką daryti, jei nežinai, kas ji yra?
Sokrato pažiūros paskatino atėniečius suabejoti esamomis gyvenimo tiesomis.
Jis kvietė ieškoti teisingo ir galutinio žinojimo, tikros tiesos ir aklai nepasitikėti kitų nuomone. Pavyzdžiui, įsakinėti ir valdyti turi teisę tik tas, anot Sokrato, kuris yra protingesnis ir turi daugiau žinių. Tokios pažiūros nepatiko Atėnų valdžiai. Sokratas buvo pirmasis filosofas, nuteistas mirti.Sokrato mokinys Platonas (V – IV a. pr. Kr.) tęsė savo mokytojo pradėtą darbą. Jis netoli Atėnų miesto sienos Akademo vietovėje nupirko žemės sklypą ir įkūrė mokyklą, kuri vėliau išgarsėjo Platono
Akademijos vardu. Platonas aiškino, jog žmonės nesupranta vienas kito dėl to, kad juos domina ne visuotini ir amžini dalykai, o smulkūs laikini rūpesčiai. Mąstytojas bandė savo patarimais pataisyti visuomenę. Platonas sukūrė idealios valstybės modelį. Ją turėjo sudaryti trys luomai: 1)
filosofų – valdovų. 2) karių – valstybės saugotojų, 3) žemdirbių bei amatininkų, aprūpinančių valstybę gėrybėmis. Mąstytojo nuomone, jeigu valstybes valdys išmintingi valdovai, žemėje viešpataus palaima.Aristotelis
(IV a. pr. Kr.), sulaukęs 18 metų, įstojo į Platono Akademiją. Po Platono mirties jis daug keliavo po Mažąją Aziją. Apie 342 m. pr. Kr. Aristotelis buvo pakviestas į Makedoniją mokyti karaliaus sūnų Aleksandrą. Po kelerių metų grįžo į Atėnus ir įsteigė naują mokyklą – Likėjų, kurioje buvo atliekami įvairūs gamtos tyrinėjimai. Aristotelis parašė 170 knygų, iš kurių išliko 47.Aristotelis teigė, jog geriausias gyvenimas yra proto vadovaujamas gyvenimas. Protas padeda žmogui surasti priemones tikslui pasiekti, išaiškina, ko reikia siekti ir ko vengti.
Teisė
Nepiliečiai (vergai, užsieniečiai) neturėjo teisės dalyvauti
Olimpinėse žaidynėse. Jų stebėti negalėjo ir ištekėjusios moterys.
Prasiskolinę ir savo žemės nuomininkais tapę valstiečiai vėl atgavo žemės nuosavybės teisę. Uždrausta ateniečius versti vergais už skolas. Atsiranda privatinės nuosavybės, įsigalioja Hipokrato priesaika, Solono reformos panaikina skolinę vergiją.
Švietimas
Senovės graikų švietimo tikslas buvo išauklėti laisvus piliečius, galinčius dalyvauti valstybės valdyme. Fizinė sveikata buvo tokia pat svarbi, kaip ir mokslo žinios. Berniukų mokymas prasidėdavo nuo 7 metų ir tęsdavosi iki 18 metų. Mergaitės mokyklos nelankė. Jas namuose mokydavo mamos. Turtingi tėvai samdydavo vergą – pedagogą, kuris lydėdavo berniuką į mokyklą ir stebėdavo jo mokymąsi ir elgesį. Mokykloje berniukai buvo mokomi gramatikos, skaitymo, rašymo ir aritmetikos. Jie rašė ant molinių lentelių, padengtų vašku, rašikliu, vadinamu stiliumi. Smailiuoju galu vaške buvo brėžiamos raidės, o bukuoju – užglaistomas parašytas žodis ar sakinys.
Skaičiavimui buvo naudojami akmenukai arba skaitytuvai.
Muzikos ir poezijos berniukus mokydavo kitas mokytojas. Jie turėjo išmokti mintinai ilgas ištraukas iš poemų, kad užaugę pokalbio metu galėtų cituoti žymius poetus. Sportinės pratybos ir šokių pamokos vykdavo gimnazijuje arba palestroje. Dažnai mokiniai dalyvaudavo įvairiose varžybose. Filosofai
Platonas ir Aristotelis įkūrė Atėnuose pastoviai veikiančias mokyklas.
Vėliau gimnazijuose atsirado paskaitų salės ir bibliotekos. Filosofai mokė matematikos, retorikos, filosofijos, politikos ir istorijos.
Technikos pasiekimai
Išranda geležinį noragą, spaustuvus, kėlimo įtaisus, laivus (irkluotojai sėdi trimis aukštais), pradėtas metų skaičiavimas pagal
Olimpiadas, Aleksandrijos bibliotekos, muziejai, Archimedo sraigtas…
Romėnų civilizacija
Politika
Ankstyvuoju laikotarpiu Romą valdė septyni karaliai. Karalių (rex)
rinko senatas iki gyvos galvos. Karalius pirmininkaudavo senate, aukodavo dievams aukas visos bendruomenės vardu ir vadovaudavo Romos piliečių pašauktinei kariuomenei – legionui.
Savo pirmaisiais valdovais romėnai buvo patenkinti. Jie atliko reikšmingus darbus. Karalius Numa Pompilijus patikslino kalendorių.
Tarkvinijus Priskas pradėjo didžiojo cirko statybą, surengė pirmąsias viešas žaidynes, nusausino pelkes aplink Romą. Servijus Tulijus ją apjuosė siena, leido plebėjams dalyvauti Tautos susirinkime. Tarkvinijus Išdidusis ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą. Trys paskutinieji karaliai buvo etruskai. 509 m. pr. Kr. romėnai išvijo paskutinįjį valdovą.
VI a. pr. Kr. Roma buvo paskelbta respublika – valstybe, kurią valdė liaudies išrinkti atstovai. Bet ne visi Romos respublikos gyventojai dalyvavo valstybės valdyme.
Paskutinysis Romos karalius Tarkvinijus Išdidusis buvo ištremtas.
Tuo baigėsi karalių laikotarpis, ir Romoje įsigalėjo respublika.
Aukščiausia valstybės valdžia priklausė senatui, tautos susirinkimams ir magistratams (pareigūnams).
Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingiausių patricijų šeimų.
Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900.
Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris 6
mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią. Jam turėjo paklusti visi piliečiai. Pareigūnas turėjo neliečiamybės teisę. Iš pradžių susikūrė Romos polis, po to Romos respublika, odar vėliau Romos imerija.
Raštas
Naudojo lotynišką abėcėlę.
Religija
Paguonys garbino nukariautų vietovių dievus. Daug dievų perėmė iš
Graikijos ir pavadino savaip. Buvo krikščionių persekiojimai. Romėnai perims krikščionybę. Konstantinas uždraus krikščionių persekiojimus, o vėliau Teodosijus paskelbs krikščionybę valstybine religija.
Mokslas
Daug mokslo žinių romėnai perėmė iš nukariautų tautų. Sparčiai vystydami mokslą ir teisę jie aplenkė savo pirmtakus. Romėnų laimėjimai vėliau pasklido po Vakarų Europą ir visą pasaulį. Ptolemėjas apibendrino senovės pasaulio astronomijos ir geografijos žinias. Parengė visatos mode1į, kuriame Žemė buvo visatos centre, o Saulė, Mėnulis ir kitos planetos sukosi aplink ją. Jo mokymas apie pasaulio sandarą atrodė labai įtikinamas ir išsilaikė iki XVI a.( kada Mikalojus Kopernikas įrodė , kad
Žemė sukasi apie Saulę – heliocentrizmo pradžia), nors ir buvo klaidingas.
Plinijus Vyresnysis I a. parašė 37 knygų veikalą “Gamtos istorija”. Jame dėstė mintis apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, gyvūnus, augalus, žemdirbystę. Tai tikra enciklopedija, kurioje surinktos visos romėnų, graikų ir Rytų tautų žinios apie gamtą ir pasaulį.
Menas
Literatūros menas parimtas iš graikų, įsivyrauja poezijos menas, puošnumas
Teisė
Pradžioje Romoje vyravo paprotinė teisė – nerašytos elgesio taisyklės. Jos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Plečiantis valstybės teritorijai, paprotinė teisė nebetiko, nes provincijose žmonės laikėsi kitokių papročių. V a. pr. Kr. viduryje teisinius papročius romėnai surašė ant 12 varinių lentelių. Vėliau teisynas buvo papildomas.
Įstatymus romėnai vadino tautos valios išraiška. Juos priimdavo
Tautos susirinkimas. Kiekvieną įstatymą sudarydavo trys dalys: įžanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. Sankcijoje būdavo nurodomos poveikio priemones įstatymo pažeidėjui. Tokia įstatymo struktūra išliko iki mūsų dienų.
Romėnų teisė buvo skirta tik valstybės piliečiams. Tačiau valstybėje gyveno daug svetimšalių, neturinčių Romos pilietybės. Jiems buvo taikoma atskira teisė – tautų teisė. Ji reguliavo santykius tarp skirtingų tautybių žmonių. Tokia padėtis kėlė nemaža rūpesčių to meto teisininkams.
III a. Romos pilietybė buvo suteikta beveik visiems laisviems imperijos gyventojams.
Romėnai teigė, kad teisėjai privalo būti bešališki, kad jie turi išsiaiškinti ir atsižvelgti į asmens poelgio motyvus. Ypač svarbu buvo tai, kad įtariamasis laikytas nekaltu, kol neįrodyta jo kaltė.
Romėnų teisė užfiksavo šiuolaikinės teisinės valstybės principus.
Švietimas
Nuo mažens vaikai namuose ir mokykloje buvo mokomi visko, ką reikia žinoti ir mokėti kiekvienam romėnui. Mokyklas lankė berniukai, nes mergaitės daugiausiai mokėsi namuose.
Jaunesni berniukai mokyklose buvo mokomi skaityti ir rašyti. Jie rašė pagaliuku, vadinamu stiliumi, ant vašku padengtų medinių lentelių arba molio šukių. Vyresniems leisdavo rašyti ant papiruso. Kalkuliatorius, t.y.
skaičiavimo mokytojas, mokė aritmetikos.
Paūgėję romėnų vaikai lankydavo aukštesniąją mokyklą. Čia mokėsi muzikos, geometrijos, astronomijos, literatūros ir kalbėjimo meno.
Romėnų švietimui didžiulę įtaką darė nukariautų graikų kultūra. Graikų kalba buvo paplitusi Viduržemio jūros kraštuose. Ją privalėjo išmokti ir
Romos pirkliai. Mokėti graikų kalbą reikėjo kiekvienam kilmingam romėnui, kuris norėjo būti laikomas išsilavinusiu žmogumi. Graikų kalbos mokėsi ir vaikai.
Ekonominis socialinis vystymasis
Labai buvo išvystyta prekyba (ypač mainų), laivininkystė, žemdirbystė, atsirado pirmosios monetos.
Technikos pasiekimai
Išrado pirtis, vandentiekius, kalendorių, apšildimo sistemą, svaidomasias mašinas, laidojimo rūsius, tiesiami keliai, arkiniai tiltai.