Aristotelio pažinimas

ĮVADAS

Nė kiek nepervertindami galime teigti, kad Aristotelio “Metafizika” yra paremta visa Vakarų filosofija ir tuo būdu net civilizacija. Aristotelį be abejonės galima laikyti graikų filosofijos klasiku, o kartu ir krikščioniškosios filosofijos pirmtaku, nors ir netiesioginiu. Jau pirmuoju sakiniu “Все люди от природы стремятся к знанию” (Visi žmonės iš prigimties siekia žinojimo) užmezgama pažinimo analizė. Aristotelis čia nurodo Vakarų filosofijos žmogaus sampratą. Jo svarbiausias bruožas – pažinimas arba žinojimas.
Aristotelis sukūrė tam tikrą kalbos modelį, kuris turėjo įtakos globalinės civilizacijos raidai. Jis yra nepralenkiamas mokslo metodologas ir sistemintojas. Jo suusiaurintas mąstymas, kuris susietas su kategorijomis (sąvokos, kurios yra plačiausios ir niekaip toliau neapibendrinamos, tai maksimaliai siauros sąvokos) bei silogistika padarė milžinišką įtaką Vakarų filosofijai. Jis padėjo pamatus logikai, kuri buvo tradicinio, metafizinio mąstymo ašis. Būtent dėl to Aristotelis, graikų mąstytojas, daugeliu požiūrių padėjo pagrindus Vakarų filosofijai.
Nereikia taip pat pamiršti, kad Aristotelis buvo dogmatikas. Jis sukūrė filosofinę koncepciją ir užmetė ją pasauliui. Jis manė, kad į jo schemą telpa visa būtis. Aristotelinės schemos bendriausi būties aiškinimo principai, universalios aiškinimo priemonės. Kas gi yra ta Aristotelio “Metafizika”, kuri davė vardą pačiai Vakarų klasikinės filosofijos esmei, nėra taip lengva atsakyti, bet jau daug ką pasako pats žodis metafizika. Šios sąvokos kūrėjas nėra pats Aristotelis. Šio konstrukto autoriumi atsitiktinai tapo Aristotelio raštų tvarkytojas An

ndronikas Rodietis. Žodis “metafizika” ( reiškia tai, kas orientuota už fizikos. Žinoma fizika čia suprantama ne kaip fundamentaliusia mūsų dienų matematinės – eksperimentinės gamtotyros disciplina. Juslinis pasaulis, kuris akivaizdžiai atsiveria žmogui, yra nuolatinio atsiradimo, kaitos ir nyksmo patyrimas. Juslinis pasaulis sudarytas iš netvarių, laikinų, kintančių, besiformuojančių ir vėl formą prarandančių daiktų. Aristotelis įveda stabilumą į juslinį pasaulį. Jis sako, kad daiktai tapatūs sau. Daiktai yra pastovūs ir kartu kintantys- kisti gali tik tai kas pastovu. Šis paradoksas išreiškia sveiką požiūrį įpasaulį, kuris nesusiveda į kraštutinumus.Aristoteliui fizika yra mokslas apie judėjimą. Taigi juslinis pasaulis yra judėjimų pasaulis. Tai yra jo fizikos objektas, o kas yra už fizikos tai jau yra metafizika.
Kad žmogus apskritai galėtų egzistuoti kaip sąmoninga ir laivą valią turinti būtybė, turi rasti kaažką, kas yra pastovu ir nekintama, į ką jis galėtų atsiremti. “Žmogaus egzistencijos stabilumo garantas ir prielaida – objektyviame pasaulyje egzistuojantis stabilumas”. Tai tapo duominuojančiu graikų filosofijos orientyru ir skleidėsi pradedant Parmenidu ir baigiant Aristoteliu, kaip reakcija prieš heraklitiškąjį pasaulio vaizdą, kuris teigė, kad judėjimas ir kaita yra aukščiausia ir net absoliuti ontologinė realybė.Platonas, kuris kartu su Aristoteliu neabejotinai nulėmė visą tolesnę Vakarų metafizikos raidą, teigė: ką gali pažinti filosofas, koks ir kur yra filosofo apmąstymų objektas, jeigu pasaulyje nėra nieko pastovaus ir
r stabilaus. Graikų filosofai, neradę stabilaus pažinimo objekto šiame jusliškai akivaizdžiame daiktų, žmonių ir įvykių pasaulyje, ima teigti, kad anapus šio netvaraus juslinio pasaulio egzistuoja tvarus nekintančių, idealių, tik protu suvokiamų esmių pasaulis. Platono teigimu, tikroji būtis ir tikrasis filosofo orientyras yra idėjų pasaulis, o juslinė realybė yra tik šešėlių karalystė, kuri žmogų panardina į miražus bei iliuzijas, bet neduoda nei objektyvios tiesos, nei tikro pažinimo. Taigi tikroji būtis kaip amžinų, nekintančių, transcendentinių objektų pasaulis ir kaip tikrasis autentiško pažinimo objektas klasikinę formą gauna Platono filosofijoje. “Platono filosofijoje Vakarų metafizika pirmą kartą pasirodo užbaigtu, galima sakyti, išties klasikiniu pavidalu [.] Jį galima laikyti realiosios metafizikos pradininku”
Aristotelio “Metafizika” yra ištisa polemika su savo mokytoju Platonu, bet kaip bebūtų keista, nors ir pakoregavęs kai kurias idealistinės Platono filosofijos dalis, Aristotelis įkandin savo mokytojo konstatuoja, jog aukščiausias pažinimas yra siejamas su amžinosiomis transcendentinėmis esmėmis, grynosiomis formomis. Kadangi šios grynosios substancinės formos jusliškai nesuvokiamos, nes jos nėra jusliškai atsiverenčios tikrovės elementai, vienintelis būdas joms atsiverti yra dieviškas mokslas, filosofija kaip metafizika. Metafiziką Aristotelis laikė dievišku mokslu, visų mokslų mokslu. ”Aristoteliui metafizika yra dieviškas mokslas kaip tik todėl, kad ji grindžiama teorinia žiūra, o teoras ar teoretikas yra toks žmogus, kuris gali pažvelgti į pasaulį tarsi dievo ak
kimis, be praktinių reikmių ir tų reikmių nulemtos magiškos žinijos akinių. Suprantama, kad tik tokiai žiūrai gali atsiverti realybė, niekaip nepatenkanti į praktinių ar magiškų manipuliacijų gniaužtus, o toji realybė ir yra absoliuti transcendencija”. Mokslų hierarchijos laiptuose metafizika yra aukščiausioje vietoje. Mokslas hierarchijos laiptuose stovi tuo aukščiau, kuo mažiau pradinių principų jis remesi (pvz.: aritmetika už geometriją). Graikai jau iki Aristotelio skyrė mokslą ir mokėjimą. Mokėjimas – praktinė sritis, gamyba (, pasako “kaip” vyksta. Mokslas eina toliau, ieško “kodėl” vyksta. Mokslas skiriasi nuo patyrimo, manymo, kuris tėra tikėtinas, teikia tikėtinas žinias. Dėl to metafiziką ir galima pavadinti mokslu (plačiąja šio žodžio prasme) apie pirmąsias priežastis ir pradus.
Norint išsiaiškinti koks yra tas tikrasis metafizinis žinojimas, teigiantis teisingas žinias reikia aptari ir ikimetafizinių žinojimų rūšis, ką ir pabandysiu padaryti.
I. KELIAS Į METAFIZIKĄ KAIP
TIKRĄJĮ ŽINOJIMĄ

Aristotelis grindžia kelią į metafiziką, žinoma, turėdamas tikslą parodyti metafizinio žinojimo savitumą. Tam tikra prasme Aristotelis sako, kad žinojimas ar pažinimas yra savotiška totalinė duotis, totalinis sugebėjimas. Tai jis argumentuoja pirmuoju “Metafizikos” sakiniu. Žinojimas prasideda gyvuliniame lygije. Pirmoji žinojimo pakopa juslinė pagava (elementariausias žinojimas) – sugebėjimas matyti, užuosti, apčiuopti, išgirsti ir pan. Taigi teorinis žinojimas prasideda nuo juslių, pirmiausiai – nuo regėjimo. Aristotelio teigimu, regėjimas tai labiausiai teorinė juslė. Tai jis akcentuoja jau pirmosios “M

Metafizikos” knygos pradžioje. Ši juslė yra paradigminė, ji labiausiai išsklaido pasaulį, artikuliuoja visą gyvenimo lauką bei padeda patirti daugiausiai skirtumų daiktuose. Be juslių nebūtų galima orientuotis pasaulyje.
Sekanti pakopa, antroji, yra patyrimas kuris atsiranda atminties dėka. Prisiminimas tai apibendrinimas: atitrūkstame nuo individualumo ir turime bendrą daikto vaizdą. Prisimename daiktą tik schematiškai, o ne kaip individualų. Atmintis juslinę patirtį perkelia į bendresnę plotmę, schematizuoja, apibendrina. Atmintis padeda sukurti abstraktų daikto vaizdinį – juslinę sąvoką. Ji svyruoja tarp tiesioginio juslinio patyrimo ir abstrakcijos. Tai žingsnis į abstrakcijos, antjuslumo sritį. Patyrime pradedame susidurti su dalykais, kurių tiesiogiai nėra pasaulyje. Tai pirmasis atotrūkis nuo susiliejimo su jusliniu pasauliu – atsitraukimo judesys.
Trečia pakopa – techninis žinojimas – juslinių daiktų savybių žinojimas (Aristotelis tai įvardina – ). Šis žinojimas nuo patyrimo skiriasi tuo, kad tai yra aukštesnė apibendrinimo pakopa, dar vienas žingsnis į abstrakcijos erdvę. Ši veikla žmogų dar labiau atitraukia nuo juslinio pasaulio. Žmonės sukuria tokius daiktus kokių gamtoje neįmanoma rasti. Tai yra abstrakčių savybių jungimas į vieną žmogaus galvoje pagal tam tikrą modelį. Žmogus turi pasitelkti į pagalbą vaizduotę – sugebėjimą kurti tai, ko negauname iš gamtos. Vis dėlto šis pažinimas yra pririštas prie juslinio pasaulio, nes techninė veikla susijusi su apčiuopemais dalykais, su medžiaga. Techninės žinios turi atitikmenį juslineme pasaulyje.
Pirmosios trys pakopos lieka pragmatinio lauko ribose.
Ketvirtoji pakopa – poetinis žinojimas (искусство творения). Tai žinojimas kurį įdedame į kalbą. Kalboje galima užfiksuoti žinojimą atsitraukus nuo sąlyčio su daiktu. Savo žinias galima užfiksuoti ypatingu kalbos būdu. Būtent dėl to galima net neprisilietus prie daiktų kažką apie juos sužinoti. Taip galimas patirties perdavimas atsitraukus nuo juslinio pasaulio. Taip atveriama kalbos savarankiškumo sritis, bet tai dar nėra visai antjuslinė sritis. Tai dar nėra dieviškas mokslas, filosofija kaip metafizika. Ši kalba vis dar pririšta prie juslinio pasaulio, operuoja juslinėmis sąvokomis. Ši kalba, šis žinojimas turi juslinį referentą, t.y., žodžiai nurodo į kažkokį juslinės patirties daiktą. Žodiai nuorodos į kažką, todėl poetinis žinojimas susijęs su jusliniu pasauliu. Poetinį žinojimą galime poetiškai įvardinti kaip tramplyną šokant į metafizikos erdvę, tai aukščiausia žemesniųjų pakopų žinojimo grandis.
Šios keturios žinojimo pakopos, formos skiriasi tik kiekybiškai, be toli gražu ne kokybiškai. Metafizika kokybiškai skiriasi nuo kiekybiškai besiskiriančių ikimetafizinių žinojimų, todėl metafizikos mes ir negalime įvardinti kaip penktos pakopos.
Visos šios pakopos pririša mus prie atskirybės, jų pagalba negalime patirti bendrybės, nes mūsų akys pririštos prie labai konkrečių daiktų. Visose keturiose pakopose skiriasi tik pririštumo laipsniai, o poetiniame žinojime yra mažiausias pririštumo laipsnis.
Taigi visas šis žinojimas nukreiptas į daiktus ne dėl jų pačių, o dėl jų naudingumo. Jis susijęs su praktiniais poreikiais ir neduoda tiesos apie pačius daiktus. Tai tėra tik nuomonės (). Daiktai domina tik tiek, kiek jie gali būti mums naudingi. Praktinis žinojimas nukreiptas į daiktų nebūtį. Pirmosios trys pakopos pragmatinio lauko ribose. Mūsų žvilgsnis yra praktinis, nes mums reikia tenkinti savo poreikius. Praktiniu žvilgsniu į daiktus žiurime ne dėl jų pačių, o tik dėl jų funkcijos.Kasdieninis žvilgsnis tik nuslysta daiktų paviršium. Žiūrime į pasaulį instrumentiškai, daiktą pamatom tik tada, kai jis neatlieka savo funkcijos. Toks pažinimas nėra teorinis, bet jis yra naturalus.

II. ŠUOLIS Į METAFIZINĘ

Metafizika – kokybiškai skirtingas žinojimas nuo elementarių žinojimo būdų, apžvelgtų prieš tai buvusiame skirsnelyje. Iš emės, galima pasakyti, kad metafizika yra bendrybės žinojimas, nežinant kiekvieno daikto atskirai. “.] мудрый, [.], знает всё, хотя он и не имеет знания о каждом предмете в отдельности”. Metafizikas atitrūksta nuo pavienio daikto, atskirybės. Bendrybės matymas ne kiekvienam pasiekiamas dalykas, nes tai nukreipiama į tai kas nematoma. Tai yra paradoksalu – matyti, kas nematoma. Tai yra nenaturalus žvilgsnis į pasaulį, nes mums naturalus ir įgimtas dalykas yra juslinė pagava. Metafizika yra visų išmintingiausias mokslas, nes mes jo trokštame dėl pažinimo, dėl jo paties, o ne dėl naudos gavimo.
Metafizikos – nenatūralaus žvilgsnio į pasaulį atsiradimo priežasti yra nuostaba. Nuostaba būtent todėl, kad ji nėra jausmas, nes jausmai pririša prie juslinio pasaulio ir naudos principo. Graikus skirtingai nuo mūsų stebino pasaulio tvarka, t.y. tai, kas įprasta. Tai yra vienas esmingiausių dalykų: žvilgsnio nukreipimas į paprastus dalykus. Mes nematome daiktų kasdienybėje, o nuostaba prikausto žvilgsnį prie pačių daiktų. Nuostaba – klausiančios akys, daikte yra kažkas neaiškaus, kas mus neramina. Ji mus išveda iš pragmatinio lauko – daiktas praranda savo pragmatinį, instrumentinį pobūdį. Nuostabos žvilgsnis paprastus daiktus padaro giliais, daiktas matomas su tam tikra potekste. Daiktas atsiveria kaip jis pats, jis parodo savo būtį. Paradoksalumas yra tas, kad nuostaba nukreipia daikte į tai, kas jame paprastai yra nematoma. Besistebinčiu žvilgsniu įžiūrime daikte tai, ko nesimato, ko jame nėra. Ji atveria daikto pilnatvę ir kartu tuštumą. Nuostabos struktūra yra paradoksali: atveria tai, kas paslėpta, o paslėpta tai, kas atvira. Taigi nuostabos žvilgsnis parodo perėjimą į metafizikos lygmenį. Tai yra atitrukimas nuo juslinio betarpiškumo, juslumo. Šis šuolis atveria tai, ko negalima pamatyti kasdienybėje. Šis, pirmasis žingsnis į metafiziką, atveria tai, ko nėra. Rytų filosofija padaro būtent šitą žingsnį į metafiziką, bet, dėja – čia ji ir sustoja. Tačiau Aristotelio tai netenkina. Sukurdamas ištisą priežasčių teoriją, jis žengia dar vieną žingsnį, atveriantį metafizinę tikrovę. Pirmuoju – jis tarsi nušlavė bet kokią tikrovę, o antruoju – tą tuščią, nuostabos atvertą erdvę vėl pripildė daiktų, Pasirodo, kad nuostabos atverta tuštuma nėra tuščia, čia pirmosios, abstrakčiosios priežastys, pirmieji pradai. Šią tuščią erdvę Aristotelis užpildo tam tikrais daiktais – metafiziniais, idealiais, o ne jusliškai suvokiamais. Tai absoliučiai transcendentinis pasulis, kuris neatsiveria juslinėje patirtyje. “Juk Aristoteliui, kaip ir kitiems didiesiems Vakarų mąstytojams, absoliuti transcendencija yra kertinis akmuo ir, žinoma, pagrindinis mąstymo objektas bei metafizikos pagrindas” . Tai antjuslinis pasaulis, kuris neduotas jokioje juslinėje patirtyje ir užpildytas amžinų, nekintančių daiktų. Antru žingsniu į metafiziką atsivėrusi tuštuma pripildoma metafizinių daiktų pasaulio. Tai metafizinė erdvė – apibrėžtų metafizinių daiktų pasaulis.
Galime teigti, kad pilna metafizikos struktūra yra paradoksali: pirmu judesiu paneigiamas juslinis pasaulis, o antru judesiu atkuriamas, bet jau kaip nekintantis, t.y. kaip absoliutūs daiktai. Pirmasis žingsnis -nihilistinis, paneigiantis, o antrasis – kuriantis. Antrasis judesys priešingas pirmajam. Šiaip Vakarų filosofija niekad neneigė juslinio pasaulio realumo, bet atsiranda dviejų tikrovių hierarchinė struktūra. Yra juslinių daiktų pasaulis ir metafizinių daiktų pasaulis. Antjuslinis pasaulis yra aukščiausias, amžinas – metafizinis. Taigi šio neregimo ir žymiai aukštesnio pasaulio pažinimas ar žinojimas ir yra metafizinis žinojimas, teikiantis tikras, o ne tikėtinas žiniais.
Yra dar viena problema susijusi su metafiziniu žinojimu: kas mums pasako, kad metafiziniai daiktai neabejotinai egzistuoja, jeigu neįmanoma jų pamatyti, pačiupinėti, išgirsti, o būtent su patyrimu mes siejame pažinimą? Antras metafizinis judesys, reikalauja religinio tikėjimo. Pirmąjį judesį galima pavadinti pažinimu, o pažįstama naikinant, skaidant (tai jau buvo aptarta ankščiau). Antrasis judesys – kūrimas. Tikėjimas, unikalus Vakarų kultūros bruožas, yra koncentruojantis, kuriantis judesys. Metafizikos pagrindas – pažinimas reikalaujantis tikėjimo. Tikėjimas – telkiantis, individualizuojantis judesys. Visas metafizinis pasaulis yra užpildytas metafizinių arba substancinių daiktų, kurie ir yra mąstomi.
Aristotelio pažinimo scema vedą į absoliučią būtį-trancendenciją. Ji yra riba už kurios nebėra daugiau kur eiti. Trancendentinė realybė yra absoliuti tikrovė, kuri suteikia žmogui mąstymo ir veiklos ribas. Būti gali tik tas, kas turi ribas. Šia prasme Rytų mastymo principas atveda į tuštumą. Tai vienas esminių Vakarų ir Rytų mąstymo skirtumų.

Naudotos literatūros sąrašas:

1. Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai /A.Šliogeris/ – . V/.: Pradai, 1996.
2. Сочинение /Аристотел/ -. Москва. 1985.

Leave a Comment