Džonas Lokas gimė 1632.VIII.29., mirė 1704.X. 28. Jis buvo anglų filosofas. Vienas žymiausių materialistinio empirimo kūrėjų. 1660-1664 dėstė Oksfordo universitete. Nuo 1667m. lordo A.Šafstberio namų gydytojas, vaikų auklėtojas, vėliau sekretorius. Dalyvavo antistiuartinėje veikloje. Vengdamas valdžios persekiojimų, Šafstberiu1675 m. emigravo į Prancūziją, o 1683 m. į Olandiją. 1688 m. su būsimu karaliumi Vilhelmu Oraniečiu grįžo į Angliją ir atsidėjo filosofiniai literatūriniai veik lai. Loko pažiūroms turėjo įtakos F. Bekonas, R. Boilis, I. Niutonas. Lokas pirmasis naujaisiais amžiais svarbiausia filosofijos dalimi ėmė laikyti pažinimo teoriją. Didžiausią dėmesį skyrė pažinimo kilmės problemoms. Kritikavo R. Dekarto įgimtų idėjų koncepciją. Pasak Loko, pažinimas remiąsis patyrimu. Patyrimas esąs išorinis, arba jutiminis, gaunamas materialiems daiktams veikiant jutimo organus, ir vidinis (Lokas jį vadino refleksija); gaunamas savistaba. Iš šių dviejų pažinimo šaltinų kylančios visos idėjos (abstrakčios sąvokos, vaizdiniai). Jos atitinkančios dvejopas jutimines kokybes:pirmines (judėjimą, tįsumą, formą), egzistuojančias objektyviai, ir antrines, subjektyvias (spalvą, skonį, kvapą), atsirandančias per suvokimą. Šių antrinių idėjų išskyrimas davė pagrindą subjektyvesnei pažinimo interpretacijai. Idėjos esančios paprastos (gaunamos patyrimu) ir sudėtingos (išprotautos iš paprastų idėjų). Paprastos idėjos sudarančios pažinimo pagrindą. Paprastų ir sudėtingų idėjų koncepcijos požiūriu kritikavo substancijos ir kitas patyrimu negaunamas sąvokas. Sąvokų susidarymo samprata artima konceptualizmui. Pažinimą skirstė į intuityvų (akivaizdžios mūsų egzistavimo tiesos), demonstratyvų (etikos, matematikos sprendiniai, dievo buvimą įrodantys teiginiai). Kaip ir XVII a. racionalistai patikimiausiu laikė intuityvų ir demonstratyvų pažinimą. Religinėmis pažiūromis – deistas, natūralios protui neprieštaraujančios religijos šalininkas. Etikoje sudarė prielaidas utilitarizmui plėtotis. Valstybės teritorijoje – filosofijos liberalizmo pradininkas; suformulavo liberalios konstitucinės valstybės, kuri remiasi tolerancija ir ją garantuojančių įstatymų sistema, principus ( “du traktai apie valstybinį valdymą”, 1690 m.). Valstybės valdžios būtinumą grindė prigimtinės teisės ir visuomenės sutarties teorija. Sukūrė filosofijos tolerancijos doktriną (4 laiškai apie toleranciją, 1689, 1690, 1692, 1706), kurios pradinis taškas ) žmogaus, kaip laisvos ir protingos būtybės, koncepcija. Pedagogikoje reikalavo atsižvelgti į vaiko individualybę (“Apie auklėjimą”, 1693 m.).
Dž. Loko idėjos darė didelę įtaką švietimo epochai, XVIII a. prancūzų materialistams, anglų sensualistams, sudarė pagrindą asociacionizmui, buvo plėtojamos Prancūzijos ir JAV buržuazinių revoliucijų politinėse teorijose, jomis rėmėsi šių šalių konstitucijos.