sėlių gyvenimo istorija

Iš istorijos autsaiderių – į pirmūnus
Vyravo įsitikinimas, kad sėlių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą šmėkšteli tik XIII a. pradžioje Livonijos ordino kronikose. Henrikas Latvis “Livonijos kronikoje” (1208-1225 m.) sėlius vadina lotyniškai Selones, o jų svarbiausią centrą – castrum Selonum, t. y. Sėlpiliu. Jis buvęs kairiajame Dauguvos krante, į pietryčius nuo Plavinių, Jekabpilio rajone. Pasak Henriko Latvio, tas Sėlpilis buvęs atviras lietuviams, kurie kartu su savo sąjungininkais sėliais iš čia persikeldavę per Dauguvą ir užpuldavę Vidžemėje įsikūrusius vokiečius, niokodavo lyvių, latgalių žemes ir net pasiekdavo estų vaaldas.
1208 m. kalavijuočiai atsivedė prie Sėlpilio didelę kariuomenę, kurioje taip pat buvo krikštytų lyvių ir latgalių. Mūšį pralaimėję sėliai turėjo krikštytis ir pažadėjo vokiečiams lietuvių daugiau neprisileisti. Taigi Padauguvyje gyvenusius sėlius, su lietuviais susijusius natūraliais ryšiais, Livonijos ordinas atplėšė jėga. Regis, tuo žygiu sėlių problemą vokiečiai išsprendė sau palankia kryptimi, kadangi sėliai pavergėjams kiek smarkiau pasipriešinti nebeįstengė, o buvusiems sąjungininkams prieglobsčio ir paramos kovojant su kalavijuočiais daugiau nebeteikė. Lietuviai neteko per Sėlpilį patogiausių žygio vartų į Vidžemę, kadangi keltis per Dauguvą žemupyje trrukdė nedraugiškai nusiteikę lyviai. Tolesni įvykiai parodė, kad vokiečiai ne tik perskyrė sėlių tautą į dvi dalis, bet ir pasuko šios tautos likimo ratą visai nauja kryptimi – privertė ordino valdžioje atsidūrusius sėlius sulatvėti. Savotiškas istorijos paradoksas.
Kodėl sėliai latvėjo, o ne vokietėjo, da

ar bus proga pasakyti. Dabar padarysiu štai kokią išvadą: jeigu remsimės tik Henriko Latvio kronika, tai akivaizdu, kad iš visų baltų genčių sėliai istoriniuose šaltiniuose paminėti vėliausiai, į istorijos areną jie išeina paskutiniai. Sėliai neminimi net Rusijos metraščiuose, o juk Nestoras (1056-1111) skrupulingai vardijo Dauguvos ir Nemuno upyne gyvenusius jotvingius, lietuvius, latgalius, žiemgalius, kuršius ir lyvius. Sėlių “nepastebėję” Rusijos metraštininkai gal paprasčiausiai jų neskyrė iš kitų baltų genčių? Klausimas lieka atviras.
Intrigos mazgą dar stipriau suveržė vienas radinys. Ne itin seniai į tyrinėtojų akiratį pateko romėnų žemėlapis “Tabula itineraria Peutingeriana”, kuriame pažymėti Europos vandens keliai. Žemėlapis sudarytas III ar IV a., o jo kopijos išliko iš X-XII a. Viena į Baltijos jūrą įtekančių upių tame žemėlapyje vadinama Fluvius Sellianus, t. y. Sėlių upė. Istorikų ji mėėginama tapatinti su Dauguva, ir tai visiškai logiška. Iš kitų duomenų žinoma, kad sėliai gyveno kairiajame Dauguvos krante, o kai kur, matyt, ir dešiniajame. Minėtasis Henrikas Latvis sėlius randa Kuoknesės (vok. Kokenhusen) apylinkėse, taigi dešiniajame Dauguvos krante, gyvenančius tarp latvių.
Galima daryti intriguojančią išvadą: jeigu pasikliovus romėnų žemėlapiu, o tiksliau, jo kopija, tai sėliai bus viena pirmųjų baltų genčių, kuri paminėta istorijos šaltiniuose. Tik vienas žingsnis, ir lėtapėdžiai istorijos autsaideriai virsta pirmūnais. Labai jau nestabilus tas senovės baltų pasaulis, o teisingiau &#
#8211; mūsų žinios ir supratimas apie tą pasaulį.

Dauguva skyrė sėlius nuo latvių
Ką dar pavyks išpešti lasiojant gana šykščias XIII a. vokiečių pateiktas žinias apie sėlius? “Eiliuotoji kronika” (apie 1290 m.) kalba apie tautas, gyvenusias palei Dauguvą nuo aukštupio iki žiočių. Prie žiočių įsikūrę lyviai, o už jų – sėliai, kurie siekė gudų gyvenamąsias vietas. Kadangi neminimi latviai, tai kalbininkas Kazimieras Būga tuo remdamasis darė išvadą, jog sėlių gyventa abiejuose Dauguvos krantuose, panašiai kaip ir lyvių žemupyje, o gudų – aukštupyje. Ši išvada sutvirtintų ir romėnų žemėlapyje (kopijose) minimos Sėlių upės pavadinimo teisingumą.
Kitoje “Eiliuotosios kronikos” vietoje aprašomos prie Dauguvos gyvenančios tautos, pradedant nuo pietvakarių ir baigiant šiaurės vakaruose gyvenančiomis. Pirmieji minimi lietuviai, toliau žiemgaliai, sėliai, latviai, lyviai, kuršiai. Sėlių teritorija čia ribojasi su žiemgalių ir latvių žemėmis.
K. Būga remiasi ir kitais Livonijos šaltiniais. 1226 m. dokumente yra žinių apie Rygos priemiesčio sėlius, gyvenusius tarp lyvių kairiajame Dauguvos krante. 1256 m. dokumente šiaurinė sėlių teritorijos riba, ėjusi dešiniuoju Dauguvos krantu, atvesta iki Aizkrauklės (vok. Ascheraden) ir Kuoknesės.
Livonijos ordinui pretenduojant į sėlių žemes, o Lietuvos karaliui Mindaugui laviruojant tarp įvairių politinių jėgų, vis viena teko ordinui perleisti (“dovanoti”) dalį Sėlos, tiesa, tik tą, kurioje gyventojų didžiumą sudarė sėliai. Tai matyti iš Mindaugo dovanojimo aktų – 1254, 1255 ir 1261 m. Į visiškai su

ulietuvintas sėlių žemes ordinas veikiausiai nepretendavo. Kai kuriems istorikams šių Mindaugo aktų autentiškumas kelia nepasitikėjimą, bet, pvz., K. Būgai jie abejonių nekėlė. Kalbininkui jų tikrumą patvirtina ne tik žemės vardynas, bet ir 1298 m. aktai, kurie lietuviškosios Sėlos dalies Noliškį (Utenos vls.), Tauragnus (Utenos apskr.) ir Jerą (Svėdasų pav.) priskiria prie ordino žemių.
Nuo latvių šiaurėje sėlius kadaise skyrė Dauguvos upė. Pietryčiuose ši riba siekė Naujinio pilį (maždaug dabartinio Daugpilio vietoje). Šiaurės vakaruose Dauguvos kairiuoju krantu sėlių gyventosios vietos siekė Kekuvos upę, įtekančią į Dauguvą priešais Duolės salą. Vakaruose Sėla ribojosi su žiemgaliais ir siekė Upmalos sritį Latvijoje. Manoma, kad tos ribos nebuvo griežtos, kadangi sėlių gyventosios salos galėjo įsiterpti tiek į lyvių, tiek į žiemgalių žemes ir siekti net iki Rygos miesto.
Ežeringojo krašto tauta
Sėlių kalbinį palikimą tyrinėjęs Kazimieras Būga pats buvo kilęs iš kadaise sėlių gyvento krašto (Zarasų raj., Pažiegė), todėl ir kai kuriuos savo straipsnius spaudoje pasirašinėjo K. Sėlio slapyvardžiu.
Sėliai nepaliko rašytinių šaltinių, o kadangi sėliškai šnekančių taip pat nerasime, tad ir apie sėlių kalbą ne kažin ką galima pasakyti. Sėlių kalbai tirti buvo pasitelkiami Sėlos žemės vietovardžiai, asmenvardžiai bei to krašto gyventojų šnektos. Lietuviai ir latviai sėliškus žodžius ištaria savotiškai ir iš jų tarimo K. Būga ir kiti tyrinėtojai spėjo apie sė
ėlių tarimą. Akivaizdu, kad senovėje lietuviškai ar latviškai pramokę sėliai vienu akies mirksniu negalėjo pamiršti savo gimtosios kalbos, tad perimtąsias kalbas turėjo prisodrinti ir savaisiais žodžiais, gal juos kiek kitaip tarti. Gaila, kad per vėlai susigriebta tą palikimą giliau tyrinėti.
Kalbininkai sėlių vardą linkę kildinti iš hidronimų. Pvz.: Sėliupis, Sėliupys (upė), Sėlinė (bala), Sėlinis (pieva). Selėti, salti – lėtai tekėti. Senovės indoeuropiečių selos – ežeras, bala (graikų helos). Taigi ir sėlių vardas greičiausiai sietinas su ežeringomis, pelkėtomis vietovėmis, kuriose teko šios genties atstovams gyventi. Iš hidronimų kilo genties pavadinimas, kurio rekonstruota forma galėtų būti Sėl(i)a ar Sėlė, o lietuviškai Sėla. (Beje, taip vadinasi ir kaimas Tauragnų apyl.) Iš genties pavadinimo pradėtas vadinti ir kraštas – Sėla, kurio gyventojai sėliai.
Sėlių bendravimas su lietuviais aukštaičiais K. Būgai primena žiemgalių ir žemaičių bendravimą. Tyrinėdamas kai kuriuos XIII-XIV a. dokumentus kalbininkas to meto sėlių žemės ribą nustato ėjus per tokias vietoves: Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Subačių (netoli Kupiškio), Palėvenę, Pasvalį, Saločius. Nors tose vietovėse jau gyventa ir lietuvių aukštaičių, bet pats šis kraštas dar tebevadintas Sėla arba Sėluona (iš to lotyniškai užrašyta Selonia). XIII a. vid. sėliai dar nebuvo galutinai virtę lietuviais, – daro išvadą K. Būga.
Ilgainiui kalavijuočių priespaudą kentę šiauriniai sėliai, sumišę su latgaliais, sulatvėjo. Pietiniai sėliai – sulietuvėjo. Taip viena buvusių baltų tautų ištirpo tarp gerokai aktyvesnių ir karingesnių kaimynų, nepaliko nei rašytinių šaltinių, nei ryškesnių savo buvimo pėdsakų. Istorinė Sėlos žemė atsidūrė skirtingose valstybėse. Šiaurinė dalis priklausė Livonijos ordinui, o jam 1561 m. žlugus tapo Kuršo kunigaikštystės dalimi. Pietinė Sėla gal mažiau skausmingai įsiliejo į kraujo brolių sukurtosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės sudėtį, taigi patyrė ir visas šią valstybę ištikusias negandas bei išbandymus.
Istorinis sėlių likimas nėra išskirtinis net ir tarp kitų aisčių giminių. Panašiai lietuvių aukštaičių ir latvių plėtra vertė lietuvėti (pietuose) arba latvėti (šiaurėje) žiemgalius ir kuršius. Dalis prūsų tautos – jotvingiai, nadruviai ir skalviai – taip pat įsiliejo į lietuvių tautos sudėtį. Šitaip beveik visiškai sulatvėjo ugro-suomių kalbinės grupės atstovai – lyviai.
Sėlių kalba buvę šnekama dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Dusetas, Pasvalį, Pandėlį, Zarasus) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis. Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV —XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas. Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvibalsius, bet minkštuosius k, g, priešingai negu žiemgaliai, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo, be kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio *ezaras ar *azaras „ežeras”, nukritus žodžio pradžios balsiui.

Leave a Comment