“Šaltojo karo” pradžia

KIETAVIŠKIŲ PAGRINDINĖ MOKYKLA

REFERATAS

“ŠALTOJO KARO“ PRADŽIA

Evaldas Jankauskas 10 kl.

2005, Kietaviškės

Iš V. Čerčiliaus kalbos, pasakytos Fultone 1946m. kovo 5d.

Pasibaigus kariu, sąjungininkų santykiai su Sovietų Sąjunga ėmė blogėti. Rytų Europoje, Sovietų Sąjungos įtakos sferoje, buvo kuriami totalitariniai režimai. 1946 m. kovo mėn. V. Čerčilis pasakė kalbą, kurioje nurodė, kad Rytų Europą atskyrė „geležinė uždanga“, ir ragino ginti demokratyją ir priešintis komunizmui. Dauguma istorikų šią kalbą laiko „šaltojo karo“ pradžia.

Didžiąją šio pusšimčio dalį pasaulio politikos pobūdį diktavo šaltasis karas. Šis karas buvo itin brangiai kainuojantis ir destruktyvus konfliktas, nepaisant to, kad nusinešė palyginti nedaug gyvybių. Tai buvo panašių jėgų kova tarp vienas kitu nepasitikinčių varžovų, be to, apnuodytų idealoginių įpročių, tačiau ši kova turėjo du išskirtinius giliai klaidinančius bruožus. Varžovai, kuriems pavadinti buvo sugalvota nauja supervalstybių kategorija, nesirungė kaip išskirtinės autokratijos – tai nebuvo dviejų imperijų, tokių, kaip Kinijos, Romos ar Mangolų, dvikova. Tai nebuvo ir nepastovus keliata valstybių žvaigždynas, kaip Europos valstybių sistema, kuri jas pakeitė. Buvo dvi supervalstybės ir, kaip manyta, maždaug lygios. Tačiau ištiesų jos niekada nebuvo lygios. JAV lenkė SSSR meterialiniais ištekliais, išsimokslinimu ir išradimais, valdymo įgudžiais ir principingumu; šis skirtingumas pasidarė akivaizdus, kai šaltasis karas sugriovė sovietų komunistinę ekonomiką, bet nepadarė tokiu pat nuostolių kapitalizmui. Antrasis būdingas šaltojo karo bruožas – branduoliniai ginklai. Buvo manoma, kad jie būdingi super valstybėms – yra jų simbolis ir bjaurus karštojo karo pranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėse įvairiose valstybės vietose, taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokie pavojingi supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Nors galėjo tapti naikinančiais, bet buvo neveiksmingas karo ginklas, tiesą sakant, greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, o po Antrojo pasalinio karo ir tikrai nenaudotas. Šie ginklai padarė karą visiškai neprotingu, suteikia daugiau galių fanatikams nei blaiviai mąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančių incidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių. Dviejų pokario supervalstybių šaltasis karas nebuvo panašus į kitus šių laikų karus. „Šaltojo karo“ terminas buvo vartojamas tarptautyniams santykiams apybūdinti. Svarbiausi tokių tarptautynių santykių elementai buvo abipusis priešiškumas ir baimė prarasti svarbiausią vaidmenį. Šio požiūrio ištakas glūdėjo istorinėse ir politiniuose valstybių skirtumuose, beto, ji palakė ir mitai, kurie priešiškmą neretai paversdavo neapykanta. Šaltasis karas ilgiau nei ištisą kartą buvo svarbiausias tarptautinių santykių klausymas. Prezidentas D. Franklinas Rooseveltas tikėjo, o gal tik vylėsi, kad gali įtikinti Staliną, užuot kūrus atskyrą sovietų įtakos zoną Rytų Europoje, kartu su JAV kurti pasaulio ekonomiką, pagrįstą laisvąja prekyba ir visų dalyvaujančių valstybių, iskaitant SSSR, nauda, karo meto lendlizas, suteiktas SSSR, buvo pirminis žingsnis šio tikslo link; pokarinis Maršallo planas buvo tarsi šio beviltiško reikalo paskutinė viltis. Tačiau netgi po Roosevelto mirties 1945 metų balandį Vašingtone buvo tokių, kurie pasisakė už Vakarų Europos politiką be karinės konfrontacijos su SSSR. Vis dėlto daugelis amerikiečių manė, kad SSSR siekė pati sau bei komunizmui užkariautiEuropą ir visą pasaulį. Be to, amerikiečiai tikėjo, kad SSSR yra pajegi ar bent jau gali pradėti įgyvendinti šį tikslą savo karinėmis pajegomis. Šiuo požiūriu JAV kartu su Europos valstybėmis ir kitais sąjungininkais į tokius galimus SSSR veiksmus turėjo būti pasiruošusios atsakyti karinėmis priemonėmis, remdamosi priemonėmis, jog sovietų priešiškumas neišvengiamas ar bent jau tikrai ne laikinas reiškinys. Šaltojo karo metu svarbiausias Vokietijos klausimas, kuris ypač griežtai keliamas 1948 – 1949 m., nesutariant dėl Berlyno. Vėliau šie nesutarimai vos nevirto karinė konflikto pradžia, bet pasibaigė vakarų pergalė be karinių priemonių. Šis kontroliuojamas galios išbandymas stabilizavo padėtį Europoje, kur kelis dešimtmečius buvo ramiausia pasaulio vieta, tačiau priešiškumas beveik tuo pačiu metu įsiliepsnojo Azijoje. Ši konfrontacija prasidėjo komunizmo triumfų Kinijoje ir Korėjos karu. Pastarieji įvykiai savo ruoštu paspartino Vakarų Vakietijos atstatymą bei perginklavimą naujojo europiečių – amerikiečių aljanso ribose ir konfliktų Azijoje plėtimąsi, iš kurių Vietnamo karas tapo labiausiais niokojančiu. Nei vienu atveju priešininkai nebuvo tiesiogiai įtraukti į konfliktą, tačiau abi pusės ieškojo būdų, kaip išplėsti įtakos zonas, tirėti teritorinį pranašumą gretimose pasaulio vietose, pvz.: Artimuosiuose Rytuose ir po dekolonizacijos – Afrikoje. Ne vienas iš šių ekskursų neturėjo lemiamos reikšmės ir beveik pusę amžiaus svarbiausia regima šaltojo karoišraiška buvo ne puolimas ir atsitraukimas, o priemonių, kuriomis šalys norėjo įbauginti viena kitą, kaupimas ir tobulinimas: kitaip tariant ginklavimosi išvaidos ir laipsniškas mitų, kuriais rėmėsi šaltasis karas, sklaidymasis.

Karinė ekonomika sukuria patogiu nišų dešimtims tūkstančių biurokratų su kariškių uniformomis ir be jų, kurie kasdien skuba į savo įstaigas kurti branduolinių ginklų ar planuoti branduolinį karą, milijonams darbininkų, kurių darbo vietos priklauso nuo branduolinio terorizmo sistemos, mokslininkams ir inžinieriams, samdomiems ieškoti to galutinio „ technologinio persilaužimo“, kuris garantuotų visišką saugumą, rangovams, nenorimtiems atsisakyti lengvo pelno, karingiems intelektualams, kurie pardavimėja grasinimus ir šlovina karus.Richard Barnet (1981)1945 metų vasarą Vašingtone ir Maskvoje buvo žinoma, kad Japonija yra pasirengusi pripažinti savo pralaimėjima ir daugiau nebekariauti karo, kurį pradėjo 1941 metais užpuldama Perl Harborą. Birželį amerikiečiai pirmą kartą žmonijos istorijoje atliko branduolinio ginklo bandymus, o rugpjučio mėnesį numetė dvi atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Japonija nedelsdama pasidavė, ir po šios grėsmingos amerikiečių pergalės rusams teko tik nežymus vaidmuo sprendžiant Tolimųjų Rytų klausimus. Kurį laiką Europoje konfliktas buvo dangstomas. Karo metu bendradarbiavimo organai ir principai turėjo būti ne panaikinti, o pritaikyti taikos problemas spręsti. Rusų puolimas 1944 metų pavasarį prilygonebent Aleksandro I įžengimui į Paryžių 1814 metais ir garantavo karinį ir politinį SSSRvyravimąplanuojant nugalėtojamsbendrai valdytiir palaikyti tvarką Europoje. Dvidešimtojo amžiaus viduryje supervalstybių įtaka pasauliui buvo diskutuotinas klausimas: kiek galingiausios valstybės tvarkys pasaulį kartu ir kiek kiekviena atskyrai gali vyrauti savo sektoriuje. Rusai ir Britai, nenoriai pritariant prezidentui Franklinui D. Rooseveltui (ir visiškai prieštaraujant JAV valstybės sekretoriui Kordellui Hului), tarėsi dėl neatideliotino įtakos zonų nustatymo, o 1944 metų spalio mėnsį, Maskvos susitikimo metu, kur dėl prasidejusios rinktinės kompanijos JAV prezidentas nedalyvavo, šie kitinimai buvo išdėstyti skaičiais daugelyje konkrečių susitarimų.JAV ir Sovietų Sąjunga 1945-1948 m.

„Jei rusai neis kartu su mumis, tai tegul eina jie tada po velnių.“Haris S. Trumenas, 1945 m. Balandžio mėn.

Nuo 1945 m. tarp JAV ir Sovietų Sąjungos išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. Šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtempti santykiai tęsėsi iki pat 1989m. Ir vadinosi šaltuoju karu. Šios dvi šalys turėjo ekonominių ir politinių prieštaravimų. Jav viekė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. Sovietų Sąjunga buvo komunistinė vienpartinė diktatūra su valstybės reguliuojama planime ekonomika. Jeigu santykiai tarp JAV ir SSSR buvo išbandomas per tarpininkus. Tai buvo karai, kai JAV ir SSSR aprūpindavo savo ginklais ir patarėjais kariaujančias šalis arba kai viena didžioji valstybė pati kariavo, o kita rėmė priešininką politiškai ir ekonomiškai. Pvz.: Korėjos, Vietnamo ir Afganistano karai. Prielaidos ir varomosios jėgosViena šaltojo karo priežasčių – susidariusi jėgų tuštuma, kurią paliko Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Į šaltąjį karą galima žiųrėti, kaip į bandymą užpildyti tą susidariusią jėgų tuštumą. Koks buvo jėgų santykis tarp JAV ir SSSR 1945 m. ?JAV teritorijoje beveik nevyko jokių karo veiksmų, patirti palyginti nedideli nuostoliai. 1945 m. Šalis gamino pusę bendrosios pasaulio produkcijos ir teikė tiek pat paslaugų. Pagaliau JAV turėjo atominės bombos monopolį ir buvo labai pralenkusi SSSR technologijos ir materialinio pragyvenimo lygiu. SSSR buvo taip išsekinta po karo, kad Stalinas laikė paslaptyje žuvusiųjų skaičių ir nuniokojimo apimtį. Per karą žuvo nuo 20 iki 30 mln. SSSR gyventojų, o gamyninis aparatas buvo nusidėvėjęs ir sugriautas. Tačiau SSSR turėjo svarbų kozirį: Raudonoji armija pasiliko Rytų Europoje, o joje buvo daug daugiau kareivių negu Vakarų valstybėse. SSSR buvo išsikovojusi didesnį prestižą Vakaruose, kadangi daugelis žavėjosi šios valstybės indeliu kovoje su nacizmu. Kokios šaltojo karo varomosios jėgos?Nepasitikėjimo tarp SSSR ir JAV šaknų galima ieškoti 1917 m. Rusijos revoliucijose. Naujoji Rusijos valstybė buvo baisiausia, apie ką tik galėjo pagalvoti JAV: sistema, kuri sukilo prieš kapitalizmą bei demokratiją ir skelbė pasaulinę revoliuciją. JAV nepripažino SSSR kaip valstybės iki 1933 m. Sovietų lyderiai taip pat neužmiršo, kad amerikiečių kariniai daliniai dalyvavo bandymuose nuslopinti revoliuciją. Sovietų požiūriu, visa istorija nuo pat 1917 m. yra Vakarų bandymas izoliuoti SSSR politiškai ir ekonomiškai. Stalinas keletą kartų karo metu pabrėžė, kad jis užsitikrins teritorijas, korios turėjo lemiamą reikšmę SSSR saugumui. Baltijos valstybės, dalis Suomijos, Lenkija ir Rumunija buvo tie kraštai, kurių stalinas nenorėjo išleisti iš nagų. Jis taip pat norėjo daryti lemiamą įtaką Vokietijos vystymuisi.Tačiau tie saugumo politikos principai ėjo koja kojon su jėgos politikos ir ekonominiais bei politiniais motyvais. Naujų teritorijų kontroliavimas leido Stalinui jas išnaudoti ekonomiškai bei plėsti komunistinę sistemą.● Sąvoka „šaltasis karas“ nusako, kad tarp Sovietų Sąjungos ir JAV niekada nevyko „karštojo“, t.y. tikrojo karo. Vyko propogandinis, politinis ir ekonominis karas, buvo varžomasi dėl įtakos sferų atskirose pasaulio dalyse.

Skirtingi požiūriai į šaltąjį karąTarp istorikų vyrauja trys pagrindiniai požiūriai į šaltojo karo priežastis ir jo varomąsias jėgas.Tradicionistai žiūri į JAV kaip į pasyvų dalyvį, kuris atsakė į agresyvius priešininko veiksmus. Jie pažymi, kad šaltasis karas buvo idealoginis vertybių konfliktas tarp dviejų skirtingų visuomeninių sistemų. JAV gynė Vakarus nuo bandymų sukurti pasaulynę komunizmo viešpatiją.Revizionistai mano, kad agresyviausia buvo JAV, kad šalies užsienio pilitiką diktavo stambiosio pramonės noras kontruoliuoti žaliavas bei kainas ir stiprus antikomunizams. Jie pabrėžia, kad SSSR privalėjo kontroliuoti Rytų Europa, kad apsaugotų savo sienas.Postrevizionistai sujungia keliatą požiūrių. Jie pažymi, kad JAV, kaip ir SSSR, turėjo gynybinių, ekonominių ir palitinių motyvų. Norint paaiškinti šaltąjį karą, reikia paminėti visus šiuos motyvus.Geležinė uždanga„ Nuo Baltijos iki Adrejos jūros nusileido geležinė uždanga ant Europos. (…) Tirono pergalės grėsmė yra pakibusi virš kiekvieno namo stogo, kiekvieno žmogaus galvos. Karo patirtis mane išmokė, kad rusai gerbia tik jėgą. Čerčelio kalba JAV, 1946 m.

Vakarų jėgos suprato SSSR saugumo reikmes, tačiau nesutiko, kad Lenkija prarastų nepriklausomybę. Didžioji Britanija stojo į karą, Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. Lenkijos įvykiai buvo bandymas įsitikinti, ar Stalinas pripažins nepriklausomas valstybes Rytų Europoje. Jaltoje ir Potsdame Stalinas pažadėjo laisvus rinkimus enkijoje, tačiau jie niekada nebuvo surinkti. Priešingai – lenkų komunistų ir sovietų talkininkų vyriausybė buvo pasodinta į valdžią jau 1945 m. Rytų Europoje vyko laipsniškas komunizmo įsigalėjimas nuo 1945 iki 1948 metų. Šalys buvo valdomos koalicijų vyriausybių, kuriose komunistų ir sovietų įtakos silpnėjo arba stiprėjo. Po kiek laiko nekomunistinės partijos buvo uždraustos, o jų nariai pašalinti iš vyriausybių. Iki 1948 m. Lenkija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Čekoslovakija buvo visiškai priklausomos nuo SSSR. Taip pat Jugoslavijoje ir Albanijoje valdžią paėmė komunistai, iš dalies savo jėgomis išviję vokiečius. SSSR nesilaikė įsikibusi visų teritorijų, kurias buvo užemusi Raudonoji armija. Jau 1945 – 1946 m. sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Norvegijos Šiaurės (Finmarko), Borholmo (Švedija), Čekislovakijos ir Jugoslavijos, o 6-ojo dešimtmečio viduryje sovietai atsitraukė iš Austrijos ir iš bazių Suomijoje.

Atsiribojimo politika – Trumeno doktrina ir Maršalo planasEuropa buvo pirmasis šaltojo karo „mūšio laukas“. JAV iš principo buvo prieš interesu sferų ir kolonijų politika bei prieš prekybos tarp šalių suvaržymą. Tačiau JAV užsienio politika turėjo rūpintis ir amerikiečių interesais. 1947 m. JAV pareiškė, kad SSSR užsienio politika Europoje pasidarė tokia agresivi, kad amerikiečiai pradėjo atsiribojimo nuo komunizmo politiką. Po karo britai ekonomiškai padėjo Graikijai ir Turkijai, bet ilgainiui jie to daryti nebeįstengė. Abi šalys turėjo besikeičiančias politines sistemas. Graikijoje vyko pilietinis karas, JAV bijojo, kad nugalėję komunistai paims valdžią. SSSR spaudė Turkiją, kad leistų jai turėti savo bazes Viduržemio jūros prieigose ir Juodojoje jūroje. JAV bijojo, kad tai atvers sovietams Artimuosius Rytus. Dėl to JAV 1947 m. nutarė skirti ekonominę pagalbą Graikijai ir Turkijai, ir tai buvo Trumeno doktrinos įžanga. Praėjus keliems mėnesiams po Trumeno doktrinos pasirašymo, užsienio reikalų ministras Dž. K. Maršalas savo kalboje pasakė, kad „Jungtinėms Valstijoms yra protinga daryti viską, kad įmanoma, kad pasaulis grįžtų į normalias ekonomines sąlygas; kitaip negali būti kalbos apie politinį stabilumą ar tvirtą taiką. Mūsų politika nėra nukreipta prieš kokią nors šalį ar prieš kokį nors pilitinį mokymą, bet prieš badą, skurdą, neviltį ir chaosą (…).“ Tai buvo įžanga į didelę pagalbos Europai programa – Maršolo planą. Už humanitarinių pagalbos motyvų slypėjo ekonominiai ir politiniai motyvai. JAV buvo ekonomiškai sustiprėjusi kare, bet pokario ekonomikoje vyravo nepasitikėjimas. Stabili Europos rinka galėjo suteikti saugumo Amerikos ekonomikai. Pagrindinis motyvas sutapo su Trumeno doktrina – užtverti kelią komunistenei ekspancijai. Ekonominės krizės galėjo sustiprinti komunistų pozicijas. Italija ir Prancūzija, kurių ekonomika buvo silpna, o komunistų partijos stiprios, didžiąją dalį Maršalo pagalbos gavo dovaną.

● JAV valstybės sekretorius D. Maršalas Harvardo universitete pasakė garsiąją kalbą (kuri buvo pavadinta Maršalo planu), kurioje išdėstė pagrindinius JAV užsienio politikos tikslus, atstatant pokarinę Europą. Valstybės sekretorius išreiškė nuomonę, kad Europos ekonomiką galima atkurti bendromis JAV ir pačios Europos jėgomis. Po konsultacijų su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir TSRS, 1947 m. liepos 3 d. buvo išsiųsti pakvietimai 22 Europas valstybėms dalyvauti konferencijoje, kurioje numatyta svarstyti Europos atstatymo planą. Šio plano tikslai buvo: · Sustiprinti Vakarų Europos valstybių ekonomiką ir pagerinti materialines sąlygas;· Tuo pačiu stabilizuoti politinę padėtį Europoje, atitraukti gyventojus nuo komunistų įtakos;· Padidinti JAV politinęįtaką Vakarų Europai ir sukurti rinka joje amerikietiškoms prekėms.

„Maršalo planas“ buvo skirtas visoms Europos valstybėms, nei išskiriant ir SSSR, tačiau socialistinės valstybės atsisakė priimti JAV pagalbą. Šis planas galiojo iki 1951 m. pab. ir teigiamai paveikė Vakarų Europos ekonomiką (pagalba buvo suteikta 16 valstybių už 13,2 mlr. dolerių). 1948-ieji – lemtingi metaiDaugeliu atžvilgių 1948 m. buvo lemtingi šaltojo karo metai. Komunizmo ekspancijos baimė Europoje pasiekė viršūnę ir privedė prie NATO ir dviejų Vokietijos sukūrimo. Valstybės perversmo būdu 1948 m. Čekoslovakijoje komunistai paėmė valdžią. Iki tol ji buvo vienintelė Rytų Europos valstybė, kurioje buvo surengti laisvi rinkimai ir įsigalėjo parlamentinė sistema. Kai kurie į šią šalį žiūrėjo kaip į galimą tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Per rinkimus, vykusius tuojau po karo, komunistai surinko 38% balsų. Jie įėjo į mišrią, koalicinę vyriausybę, tačiau baiminosi, kad pralaimės 1948 m. rinkimus, nes šalis turėjo didelių ekonominių sunkumų, Stalinui privertus vyriausybę atsisakyti Maršalo pagalbos. Perversmas buvo įvykdytas, kai šalyje nebuvo sovietų kariuominėsm, bet padedant Stalinui politine prasme. Vakaruose tai sukėlė siaubą. Tais pačiais metai įvykiai išsirutuliojo iki Rytų ir Vakarų konflikto Vokietijos atžvilgiu.Sąjungininkai po karo buvo susitarę neleisti pakilti Vokietijos pramonei ir ekonomikai. Vykstant šaltajam karui JAV keitė savo požiūrį. Amerikiečiai dabar teigia, kad nebus įmonoma pastatyti Europos ant kojų be savarankiškos, su solidžia Vokietijos valstybės. SSSR norėjo nusiginklavusios, suvienitos ir neutralios Vokietijis ir stipriai ją spaudė, kad padengtų karo padarytus nuostolius. 1948 m. Vakarų jėgos savo zonose, išskyrus Berlyną, įvedė naują valiutą. SSSR tai suprato kaip bandymą padalyti Vokietiją. Buvo įvesta savo valiuta rytinėje zonoje bei Rytų Berlynę. Tada Vakarų jėgos įveda markes Vakarų Berlyne. Todėl SSSR blokavo įėjimą į šią miesto dalį. Stalinas bijojo stiprios Vokietijos, veikiamas JAV. Vakarų jėgos žiūrėjo į SSSR politiką, kaip į Rytų izoliavimą ir kaip faktišką Vokietijos padalijimą.Stalinas užblokavo visus tiekimo į Vakarų Berlyna kanalus. Viskas Vakarų Berlynui buvo tiekiama oru, nes nebuvo kitos išeities. Tai pasisekė ir 1949 m. sovietai nutraukė Berlyno blokadą, kuri dar labaiu sustiprino šaltąjį karą ir paspartino dviejų Vokietijų sukūrimą. Pasibaigus Berlyno blokadai Vakarų valstybės savo okupacines zonas sujungė į vieną federacinę valstybę – Vokietijos Federasinę Respubliką (VFR). Į tai SSSR atsakė tų pačių metų spalio mėnesį pertvarkydama savo okupacinę zoną į Vokietijos Demokratinę respubliką (VDR).Nepaisydama VFR nuomonės, Vakarų jėgos nusprendė, kad Vakarų Berlyną valdys visos okupacinės valstybės: JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Vakarų Berlyno atstovai Bundestage, Vakarų Vokietijos parlamente, negavo balsavimo teisės. Sovietų Sąjunga įvedė savo valdžią Rytų Berlyne.Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet ji buvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europos valstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba (JTSPT). Tais pačiais metais Sovietų Sąjunga susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominės bombos monopolį.Supervalstybėms buvo svarbu susirasti sąjungininkų kitose šalyse. JAV ir Sovietų Sąjunga naudojo ekonomines ir politines priemones, kad prisiviliotų „draugų”. Nuo 1949 m. JAV, kurios laikėsi tam tikrų taisyklių, kariavo prekybinį karą su Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa. Amerikiečiai inicijavo neformalios organizacijos sukūrimą Paryžiuje, kuri buvo pavadinta Koordinacijos komitetu (COCOM). Jis turėjo sudaryti sąrašus prekių, draudžiamų eksportuoti į Rytų bloko šalis. Tarp šių prekių pateko žaliava, pusfabrikačiai ir maistas. Vėliau buvo taip pat svarbu sutrukdyti technologinių naujovių, kurios galėjo būti pritaikomos karo tikslams, Valstybės perversmas Čekoslovakijoje ir Berlyno blokada paspartino gynybinį bendradarbiavimą Vakaruose. Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas jau 1948 m. sudarė gynybine sąjungą ir ją pavadino Vakarų sąjunga. 1948 m. pavasarį Suomijai buvo parodytas didelis Sovietų Sąjungos spaudimas, todėl ji buvo priversta pasirašyti „draugystės sutartį” su Sovietų Sąjunga. Visa tai pagreitino šiaurės Atlanto šalių gynybinį bendradarbiavimą, į kurį įsitraukė ir JAV. 1949 m. balandžio mėn. dvylika šalių pasirašė sutartį dėl gynybinio bloko sukūrimo. Sutartis rėmėsi principu, kad, užpuolus vieną ar kelias bloko valstybes, tai turėjo būti laikoma visų narių užpuolimu. Pirmosios dvylika NATO (North Atlantic Treaty Organization) narės buvo JAV, Kanada, Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Norvegija, Danija, Islandija, Italija ir Portugalija.Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet ji buvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europos valstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba JTSPT). Tais pačiais metais Sovietų Sąjunga susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominės bombos monopolį.

Šaltasis karas plečiasi į Aziją, karas KorėjojeKinijos komunistai 1949 m. paėmė šalyje valdžią, nugalėję JAV remiamą režimą. Nors „Kinijos praradimas” ir sukėlė didžiulę reakciją JAV, amerikiečiai nepanaudojo karinės jėgos prieš kinų komunistus. JAV turėjo bazių Filipinuose ir kontroliavo visą Ramiojo vandenyno zoną. Svarbiausia buvo nugalėtoji Japonija, kurią visiškai kontroliavo JAV. Kai komunizmas įsiliepsnojo Japonijos kaimyninėje šalyje Korėjoje, JAV ėmė jį stabdyti karine jėga.

Kapituliavus japonams, 1945 m. sovietų pajėgos užėmė Korėjos dalį, į šiaurę nuo 38-osios lygiagretės, o amerikiečiai užėmė pietus. Buvo numatyti rinkimai, kuriems įvykus šalis ir vėl turėjo būti suvienyta, tačiau juos sabotavo sovietų kontroliuojama Korėja. 1948 m. abi – Pietų ir Šiaurės Korėjos – buvo paskelbtos atskiromis valstybėmis. Pietuose prezidentu tapo Singmanas Ry (Syngman Rhee, 1875-1965), o ministru pirmininku šiaurėje tapo Kim II Sungas (Kim II Sung, g. 1912). 1948 – 1949 m. sovietai ir amerikiečiai išvedė savo karines pajėgas iš Korėjos. Abi respublikos buvo autoritarinės ir nedemokratiškos. Per rinkimus Pietų Korėjoje Singmano Ry partija buvo silpnai remiama, bet pagal Konstituciją prezidentas buvo nepriklausomas nuo parlamento, ir dėl to jis išsilaikė valdžioje. Šiaurėje viešpatavo vienpartinė diktatūra, kuriai vadovavo Kim II Sungas.Pietų Korėjos valdžiai didelį spaudimą darė komunistai ir radikalios kairiosios grupės. Šiaurės Korėja norėjo pasinaudoti situacija ir pasiūlė rinkimus visoje Korėjoje, bet Pietų Korėja atsisakė bendradarbiauti.1950 m. birželio 25 d. šiaurės Korėjos karinės pajėgos užpuolė Pietų Korėją.junga boikotavo saugumo tarybą, protestuodama dėl to, kad Taivanas turėjo Kinijos vietą JT. Dėl šios priežasties Sovietų Sąjunga negalėjo pareikšti veto Saugumo Taryboje, Šiaurės Korėja buvo kvalifikuota kaip užpuolike. Saugumo Taryba taip pat nusprendė teikti pagalbą Pietų Korėjai. Nors ir dalyvavo kitų JT šalių karinės pajėgos, bet pagrindinė kariautoją buvo JAV. Norvegija prisidėjo tiekdama lauko ligonines.JAV nustūmus Šiaurės Korėjos pajėgas prie pat Kinijos sienos, į kovą įsijungė Kinija, siekdama apginti savo sienas ir paremti idėjinius bendraminčius Šiaurės Korėjoje.Trumenas pareiškė, kad užpuolę kinai buvo „sovietų satelitas”. Jeigu pasisektų komunistams Korėjoje, „toliau sektų Indokinija, Honkongas ir Malaizija”. Trumenas čia pasinaudojo domino teorija, apie kurią užsiminė ir kiti amerikiečių politikai. Amerikiečių nuomone, Korėja buvo mažytė kaladėlė dideliame domino žaidime. Viena šalis atsidurs komunistų rankose, įvyks grandininė reakcija, kurios bus neįmanoma sustabdyti. Korėjos karas sustiprino Amerikos politikų nusiteikimą, kad komunizmo pasireiškimas skirtingose pasaulio vietose yra pasaulį apimančio judėjimo, vadovaujamo iš Maskvos, grandis.Amerikiečių karinių pajėgų vyriausiasis vadas Korėjoje generolas Duglas Makarturas (Douglas MacArthur, 1880-1964) įsakė suaktyvinti karo veiksmus. Jis norėjo subombarduoti kinų pramonę Mandžiūrijoje ir strategines pozicijas. Jis, siekdamas savo tikslų, netgi norėjo rizikuoti tuo atveju, jei Sovietų Sąjunga įsiveltų į karą. Makarturas po to buvo nušalintas, bet jį, grįžusį namo, liaudis pasitiko kaip tautos didvyrį.1953 m. buvo susitarta dėl paliaubų, o Korėja ir toliau turėjo būti padalyta ties 38-ąja lygiagrete. Trys milijonai žmonių žuvo kare, kuris neatnešė jokių pasikeitimų Korėjoje, bet sukėlė didelių tarptautinių padarinių.

Korėjos karo padariniaiJau 1950 m. darbo grupė, kuri įvertino JAV saugumo politikos situaciją, priėjo išvadą, kad iškilusi reali karo su Sovietų Sąjunga grėsmė. Tik JAV galėjo sulaikyti Sovietų Sąjungą nuo karo pradėjimo, sąjungininkai didino savo karines pajėgas.Tokia išvada drauge su Korėjos karu lėmė tai, kad amerikiečių atsiribojimo politika tapo pasaulinio masto. Pirmojoje 6-ojo dešimtmečio pusėje JAV sukūrė karinių blokų tinklą, susitarė dėl bazių ir saugumo garantijų didelėse pasaulio dalyse. NATO 1952 m. pasipildė Graikija ir Turkija, o JAV pasirašė sutartį su fašistine Ispanija dėl bazių ir karinės pagalbos.JAV pripažino Prancūzijos kolonijinį karą Indokinijoje kaipkovą su komunizmu. Tas požiūris vėliau jvėlė JAV j kruviną Vietnamo karą 7-ame dešimtmetyje.Labiausiai Korėjos karas paskatino tarptautinį ginklavimąsi. Kariškiai ir karo pramonė susilaukė didesnio politikų pritarimo Vašingtone. JAV ir Sovietų Sąjunga tobulino atominį ginklą, kad padidintų savo karinę galią. Pagaliau tai buvo pigiau, negu didinti stacionarines pajėgas su konvencionalia ginkluote. Abi šalys sukūrė vandenilines bombas, kurios turėjo didesnę sprogstamąją galią negu atominės bombos, panaudotos prieš Japoniją 1945 m.Trumeno doktrina, JAV karinių blokų sistema ir susitarimai dėl bazių privertė Sovietų Sąjungą jaustis „apgulta” valstybe. Labiausiai jai nepatiko tas faktas, kad Vakarų Vokietija 1955 m. tapo NATO nare. Į tai atsakydama Sovietų Sąjunga tais pačiais metais jkūrė Varšuvos paktą – gynybos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos satelitinių valstybių. Sovietų Sąjunga pagaliau rėmė savo „stovyklą” Azijoje: Kiniją, Šiaurės Korėją, Šiaurės Vietnamą ir stengėsi didinti jtaką Afganistane, Indijoje ir Birmoje.

Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa 6-ame dešimtmetyjeStalinas norėjo būti pasaulinio komunistinio judėjimo vadas, tačiau Jugoslavijos prezidentas Josipas Brozas Titas (Josip Broz Tito, 1892-1980) rėmėsi sava, nuo Sovietų Sąjungos nepriklausoma, nacionaline komunistų partija. Titas pamatė, kad sovietai nori likviduoti bet kokj Jugoslavijos komunistų partijos savarankiškumą. Jis niekam nepaliko abejonių dėl savo dominavimo tiek užsienio, tiek ir. vidaus politikoje. 1948 m. jis nutraukė santykius su Sovietų Sąjunga, ir valstybė buvo išmesta iš „Kominformo” (Komunistų ir darbininkų partijų informacinio biuro), prieš ją buvo pradėta ekonominė blokada. Jugoslavijai į pagalbą atėjo Vakarų valstybės, ir ji atlaikė sovietų spaudimą.

„Titoizmas” lėmė dar stipresnį Rytų Europos valstybių suvaržymą, nes Stalinas bijojo prarasti ir likusias. Pagal Maskvos procesų pavyzdį buvo pradėtas „titoistų” valymas Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Labiausiai įsisiautėjo valymas Čekoslovakijoje. Iš areštuotųjų būdavo išgaunami ilgi raštiški sufalsifikuoti „prisipažinimai”. Iš viso keli tūkstančiai žmonių buvo internuota, įkalinta arba nužudyta dėl šių procesų 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo dešimtmečio pradžioje.1954 m. Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerija (slaptoji sovietų policija) buvo perkrikštyta j KGB (Valstybės saugumo komitetas), kuris prisidėjo kontroliuojant Rytų Europą ir turėjo šnipų bei dezinformuojančių agentų tinklą.

Sukilimas Rytų EuropojePirmasis sukilimas Rytų Europoje kilo iškart po Stalino mirties 1953 m. Rytų Berlyno gyventojai streikavo prieš sistemą, ir sovietų tankai turėjo malšinti demonstracijas.1956 m. Sovietų Sąjungos partijos ir valstybės vadovas Nikita Chruščiovas pradėjo susidoroti su Stalinu ir jo politika. Rytų Europoje j tai buvo pasižiūrėta kaip j tam tikrą varžtų atleidimą. Lenkai reikalavo savarankiškumo. Jie išvengė sovietų įsikišimo, kadangi užtikrino Chruščiovą, kad neišstos iš Varšuvos pakto ir nepanaikins komunistų partijos valdžios monopolio.Vengrai buvo ne tokie atsargūs. Jie reikalavo, kad visuomeninė sistema būtų pertvarkyta j demokratiškesnę sistemą, o Vengrija išstotų iš Varšuvos pakto. Taip jie metė iššūkį Sovietų Sąjungos viešpatavimui Rytų Europoje. Antisovietinių demonstracijų metu policija ėmė šaudyti į demonstrantus. Taip prasidėjo masinis liaudies sukilimas, ir abejojantis Chruščiovas nusprendė nuslopinti sukilimą. Budapešte vyko atkaklūs gatvių mūšiai tarp prastai ginkluotų sukilėlių ir sovietų tankų. Po kelių savaičių nelygios kovos sukilėliai pralaimėjo. Apie 4000 vengrų žuvo ir apie 200 000 pabėgo iš šalies. 35 000 vengrų atsidūrė kalėjime, iš jų 300 buvo nuteisti myriop, bausmė įvykdyta. Budapešto mūšiuose žuvo apie 600-700 sovietų kareivių.JAV neįsikišo, vengrams nepadėjo, tuo parodydama, kad pripažino sovietų interesų zoną. Sovietų Sąjunga taip pat pademonstravo, kad destalinizacija neatvėrė kelių valstybėms išstoti iš Rytų bloko.

Vokietija ir Berlynas – nesutarimų objektasIki 1955 m. Vakarų valstybės ir Sovietų Sąjunga buvo tokios pat nuomonės dėl Vokietijos suvienijimo, bet visi skirtingai įsivaizdavo šalies ateitį. Vakarų jėgos norėjo Vokietijoje laisvų rinkimų ir bendros Vokietijos vyriausybės, kuri turėtų teisę vykdyti nepriklausomą užsienio politiką.Sovietų Sąjungai buvo svarbu, kad suvienyta Vokietija būtų nusiginklavusi ir nepriklausoma nuo Vakarų jėgų. 1952 m. Sovietų Sąjunga net pasiūlė sukurti vieningą Vokietiją, kuri turėtų savo nacionalinę kariuomenę, nepriklausomą nei nuo Vakarų, nei nuo Rytų. Buvo pasiūlyta, kad visos užsienio karinės pajėgos būtų išvestos iš Vokietijos ir ji taptų JT nare. Šis pasiūlymas JAV buvo didelis galvosūkis. Ar sovietai tai siūlė rimtai, ar tai buvo tik propagandinis manevras? Kai JAV atmetė pasiūlymą kaip propagandinį ir kai VFR 1955 m. tapo NATO nare, Sovietų Sąjunga suprato, kad jos sugalvotas suvienytos Vokietijos modelis yra nerealus. 1955 m. naujas Sovietų Sąjungos lyderis Chruščiovas iškėlė taikaus sambūvio idėją. Chruščiovas teigė, kad geriau varžytis su JAV ekonomikoje, negu siekti karinės konfrontacijos. Pasak Chruščiovo, Sovietų Sąjunga turėtų pralenkti JAV pragyvenimo lygio atžvilgiu per kelerius metus.Berlynas šaltojo karo metu buvo nesutarimų objektas. Miesto gyventojai galėjo laisvai judėti iš rytinės į vakarinę miesto dalį. Nuo 1957 m. Rytų Vokietijos gyventojams pasidarė daug sunkiau patekti į Vakarų Vokietiją. Dėl to kelias per Vakarų Berlyną tapo patikimiausiu maršrutu, nes iš čia pabėgėliai galėjo toliau skristi į Vakarų Vokietiją.Pabėgėlių srautas į Varkarų Vokietiją pasidarė sunki problema Rytų Vokietijos valdžiai. Daugiausia bėgo jauni ir kvalifikuoti žmonės. Sovietų Sąjungai Vakarų Berlynas, kapita-listinė sala socialistinėje jūroje, kėlė susierzinimą. Sovietų Sąjunga kelis kartus grasino, kad įvažiavimą į Vakarų Berlyną atiduos kontroliuoti Rytų Vokietijos valdžiai ir nutrauks susitarimą dėl Berlyno. Tai galėjo reikšti, kad Vakarų Berlynas taps Rytų Vokietijos dalimi.1959 m. sovietų lyderis Chruščiovas lankėsi su vizitu JAV. Vizito tikslas buvo santykių gerinimas tarp supervalstybių. Jis ir prezidentas Eizenhaueris susitarė, kad surengs aukščiausio lygio susitikimą kitais metais Paryžiuje, kur, be kitų, būtų aptariamas ir Berlyno klausimas. Visai prieš prasidedant susitikimui sovietai pranešė, kad virš Sovietų Sąjungos teritorijos buvo numuštas amerikiečių lėktuvas. Keliomis dienomis vėliau Chruščiovas metė lemiamą kortą: lakūnas išsigelbėjo ir buvo suimtas. Jis turėjo rublių, o lėktuve buvo rasta filmų su užfiksuotais sovietų kariniais objektais. JAV turėjo atskleisti kortas ir prisipažinti, kad buvo numuštas žvalgybinis lėktuvas „112″. Chruščiovas vis tiek atvyko j susitikimą, bet panaudojo jį griausmingoms kalboms apie tai, kaip negalima pasitikėti JAV politika. „U2″ epizodas taip pat buvo skausmingas Norvegijai, kadangi išaiškėjo, kad žvalgybinis lėktuvas skrido iš Pakistano į vieną Norvegijos aerouostą. Norvegija atsiprašė pareikšdama, kad nei karinė, nei politinė šalies vadovybė apie tai nieko nežinojo.

Santykiai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos pasidarė šaltesni, ir Berlyno klausimas nebuvo išspręstas. Chruščiovas priėmė sprendimą, Berlynui atnešusį dramatiškų padarinių: 1961 m. rugpjūčio 13 d. Sovietų Sąjunga davė aiškų signalą, o Rytų Vokietija ėmėsi veiksmų. Tūkstančiai Rytų Vokietijos kariškių ėmė tiesti spygliuotą vielą palei 40 kilometrų ilgio sektorių sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Rytų Berlyno gyventojai suprato, kuo viskas kvepia, ir daug jų sugebėjo prasmukti pro vielos užkardas. Po kiek laiko vielas pakeitė aukšta mūro siena. Daugelis ją vadino gėdos siena, atskyrusią žmones nuo darboviečių, mokyklų, draugų ir šeimų. Rytų Vokietijos kareiviams buvo įsakyta šaudyti sienos pažeidėjus, daug jų buvo nušauta (nuo 1961 iki 1989 m. apie 200 žmonių).1961 m. šaltasis karas taip įsiplieskė, jog po metų pasaulis stovėjo ant atominio karo tarp supervalstybių ribos.

IŠVADA:„Žvėrys miške turėjo susitarti dėlnusiginklavimo. Liūtas pasiūlė uždrausti nuodingus dantis, gyvatė – aštrius nagus, o lokys manės, kad reikia uždrausti visus ginklus ir galų gale stipriai visiems apsikabinus pasibučiuoti“Helgė Ūlė Bergeseans: „Taikos keliu“ (Helge Ole Bergesen)Šaltasis karas truko 45 metus. Tai neilgas periodas istorijoje, tačiau turėjęs daug įtakos šalių santykiams ir milijonų paprastų žmonių gyvenimui.JAV daugeliu atžvilgių sustiprėjo per šaltąjį karą, o komunistinė Sovietų Sąjunga iširo. Daugelis teigė, kad rinkos ekonomika pasirodė esanti daug pranašesnė už komunistinę komandinę ekonomiką. Rinkos ekonomika dabar buvo įvedama Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.Antra vertus, abi supervalstybės šaltajame kare pralaimėjo. Didžiuliai ekonominiai ir žmonių resursai buvo panaudoti ginklavimosi tikslams. Ir JAV, ir Sovietų Sąjunga turėjo atidėlioti socialines programas dėl asignavimų ginklavimuisi.Yra daug priežasčių, dėl kurių žlugo Sovietų Sąjunga ir komunistinė sistema, tačiau šaltasis karas yra viena iš pagrindinių. Šalis buvo baisiai nuniokota po Antrojo pasaulinio karo ir ekonomiškai izoliuota šaltojo karo metu. Ji nenorėjo priimti Maršalo pagalbos ir kentėjo nuo JAV ir Vakarų Europos embargo (eksporto draudimo) vakarietiškai moderniausiai technologijai pokario metais (žr. 206 psl.). Tai lėmė žemą gamybos lygį ir blogą eksporto prekių ir prekių vietiniams gyventojams kokybę. Tai irgi veikė žmonių požiūrį į komunizmą.Šaltasis karas pasauliui suteikė tam tikrą „stabilumą”: priešininkai tylėdami pripažino vienas kito interesų sferas, ginklavimosi varžybose buvo nusistovėjęs tam tikras balansas. Baimė, kad gali kilti totalus atominis karas sulaikė konfliktų plėtojimąsi. Nuo 1990 m. šį „stabilumą” pakeitė daugybė regioninių konfliktų, ypač Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.Taip pat aiškiai matosi, kad šaltasis karas nukreipė dėmesį nuo pasaulinių gamtosaugos problemų. Dėl prieštaravimų tarp didžiųjų valstybių gamtosaugos priemonėms nebuvo skiriamas prioritetas, o šaltasis karas savo ruožtu sukūrė didžiulių gamtosaugos ir aplinkos problemų, tokių kaip radioaktyvus spinduliavimas branduolinių bandymų metu ir nepateisinamas branduolinių atliekų sandėliavimas.

„JAV ir Sovietų Sąjunga panašios į du aklus vyrus, kurie aklinėįa po tamsų kambarį apsiginklavę iki dantų. Bėda ta, kad abu mano, jog jiems gresia mirtinas pavojus.JAV valstybės sekretorius Henris Kisindžeris (Henry Kissinger)Antrojo pasaulinio karo padariniaiŽuvo 54mln. žmonių, 35mln. liko invalidais. Daug žmonių sunaikinta koncentracijos stovyklose, daugelis mirė tremtyje. Išžudyta beveik 6mln. žydų. Nuniokoti didžiuliai Europos plotai. Vokietija ir Japonija patyrė visišką pralaimėjimą ir kapituliavo, Italija prarado didžiosios valstybės statusą. Nugalėjo SSRS ir D. Britanija, tarp kurių ir Prancūzija.D. Britanijos kolonijos ėmė kovoti dėl nepriklausomybės. D. Britanija prarado Indiją, silpnėjo jos pozicijos Artimuosiuose Rytuose. SSRS turėjo didžiulę karinę galią. Daugelyje šalių išaugo komunistinių partijų įtaka. Tačiau SSRS gyvenimas po karo buvo ypač sunkus. Jav nuo karo beveik nenukentėjo. Ji padidino ginklų ir kt. reikmenų gamybą ir eksportą. Ji pasiekė aukštą technikos lygį. Sukurta atominė bomba, kompiuteris, tranzistorius. Jav ekonomiškai ir techniškai buvo pajėgesnė už SSRS.1946m. Pasirašytos taikos sutartys. Atkurtos Vengrijos ir Suomijos prieškario sienos. Pripažntos Bulgarijos sienos, Jugoslavijai atiteko dalis Italijos teritorijos. 1947m. Paryžiaus taikos sutartys nustatė penkių valstybių ginklavimosi apribojimus. Atsirado Lenkijos, Austrijos ir Jugoslavijos valstybės.SSRS aneksavo pabaltijo valstybes, dalį Rytų Prūsijos, Suomijos, Čekoslovakijos, Rumunijos. Vokietija ir Austrija padalinta į okupacines zinas. Sukeltos migracijų bangos Europoje.

Naudojamas literatūros sarašas:

1. „Šių laikų istorijos chrestomatija (1945-1995)“ Sudarė: Edvardas Kriščiūnas, Vida pukienė, Pertras Tomkus 1998 m.2. „Kraštutinumų amžius“ Trumpasis XX amžius: 1914-1991. Eric Hobsbawm 2000 m. 3. „Pasaulio politika“ 1945-2000. Peter Calvoressi.4. “Pasaulis II” pasaulio istorija nuo 1850 m. Istorijos vadovėlis.

REFERATAS

Evaldas Jankauskas 10 kl.

2005, Kietaviškės

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………..3Lietuvių liaudies dainų švelnumas……………………………………………………………………………4Vestuvinės dainos………………………………………………………………………………………………….5Giesmės; jų įtaka dainoms………………………………………………………………………………………6Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas………………………………………………………7

Vaikų dainos…………………………………………………………………………………………………………8Raudos…………………………………………………………………………………………………………………9Poetinės dainų priemonės……………………………………………………………………………………..10Išvados……………………………………………………………………………………………………………….11

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………….12

Įvadas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda. Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų…Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą. Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga. Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Vestuvinės dainos

Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas. Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės. Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”. Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas. Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės atstovai) vejasi ir puola smurtininkus. Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis formulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo daininikai kartojo nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.

Giesmės; jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant, dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą (sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros. Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas

Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju. Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau vadindavo lojimais.

Šoko žydai ir čigonai,Paskui šoko geri ponai. Šoko vyžos ir čebatai, Paskui šoko gryni padai.

Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą (linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Vaikų dainos

Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti vaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba. Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos. Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi su kūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę. Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai – tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų. Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžio vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką. Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.

Raudos

Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą, išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą. Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių. Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys… Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.

Poetinės dainų priemonės

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai – žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą. Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys. Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų veikėjų panašumas.

Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia, rylia ryluži, ai da aiduži). Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Išvados

Æ Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).Æ Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).Æ Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija.Æ Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis)Æ Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką, situaciją ir ritmą.

Literatūra

Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970. P. 10-11, 27, 44.Miškinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-57,66-67.Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-131, 149.www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html