Šaltasis karas

Šaltojo karo epocha — tai laikotarpis nuo 1946 iki 1989 m., kai dviejų supervalstybių — JAV ir SSRS santykiai pasidarė labai įtempti. Pasaulis suskilo į komunistinį ir demokratinį blokus, vadovaujamus šių supervalstybių. Tarp jų nesiliovė ideologinė ir propagandinė kova, ekonominis ir karinis lenktyniavimas. Buvo kuriami kariniai blokai, vyko lokaliniai karai, kuriuose supervalstybės išbandydavo savo ginklus ir karinę strategiją.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, santykiai tarp buvusių karo su Vokietija sąjungininkų pradėjo blogėti. Josifas Stalinas nenorėjo paleisti iš rankų tų teritorijų, kurias SSRS kariuomenė buvo okupavusi, o JAV gąąsdino toks Sovietų Sąjungos įsigalėjimas. Be to, abi šios valstybės atstovavo priešingoms ūkio sistemoms, ir kiekvienos jų galia lėmė vieno ar kito ūkio modelio populiarumą pasaulyje.
Šaltojo karo epochos pradžią įvardijo Vinstonas Čerčilis, kai savo kalboje Fultone pareiškė, jog sovietai ,;geležine uždanga” atskyrė Rytų Europą nuo viso žemyno, ir paragino ginti demokratiją, priešintis komunizmui.
Netrukus Sovietų Sąjungos politika Europoje pasidarė labai agresyvi, o JAV visomis išgalėmis stengėsi sulaikyti komunizmo plitimą. Lemtingas šaltojo karo epochai buvo tas metas, kai įsikūrė NATO karinis blokas irr Vokietija buvo suskaldyta į dvi valstybes. SSRS tada dar nepajėgė sukurti karinio bloko, bet užtat įsteigė savo kontroliuojamą ekonominį Rytų Europos valstybių susivienijimą (ESPT).
Kariniu būdu malšindama bet kokį priešinimąsi SSRS galutinai įsigalėjo Rytų Europoje. Šešto dešimtmečio viduryje ji įkūrė Varšuvos su

utarties karinį bloką.
Lenktyniavimas tarp dviejų sistemų ir supervalstybių apėmė ir Aziją. Kinijos revoliucija, Korėjos konfliktas, Vietnamo karas — tai šaltojo karo padariniai.
Grėsmingą ribą supervalstybių varžybos pasiekė per Karibų krizę, kai komunistų valdomoje Kuboje sovietai dislokavo vidutinio nuotolio raketas. JAV pareikalavo išgabenti šias raketas, ir SSRS tai padarė. Abi supervalstybės suprato, jog pasaulis buvo atsidūręs prie Trečiojo pasaulinio karo slenksčio. Jos ėmė mažinti įtampą, šaltasis karas šiek tiek sušvelnėjo, tačiau pagrindiniai prieštaravimai neišnyko. Septintame dešimtmetyje įsivyravo jėgų pusiausvyra, kai abi pusės žinojo, jog užpuolimo atveju gaus tolygų atsakomąjį smūgį branduolinėmis raketomis.
Naujas atšalimo laikotarpis prasidėjo Čekoslovakijos įvykiais ir vadinamąja Brežnevo doktrina. Tačiau JAV labai atsargiai rėmė Čekoslovakijos laisvės siekius.
Aštuntame dešimtmetyje sunormalėjo santykiai tarp abiejų Vokietijų ir buvo patvirtintos Lenkijos pokarinės sienos. SSRS ir JAAV pasirašė sutartis dėl ginkluotės apribojimo (SGA-1). Europoje įvyko keletas konferencijų dėl saugumo ir bendradarbiavimo, po kurių buvo pasirašytas Helsinkio susitarimas.
Pagerėjusius JAV ir SSRS santykius atšaldė Afganistano karas ir Lenkijos įvykiai. Beje, JAV ir Vakarų valstybės dabar elgėsi kitaip nei per Čekoslovakijos įvykius —jos pareiškė reaguosiančios į sovietų intervenciją Lenkijoje. Devintame dešimtmetyje ginklavimosi varžybos labai paspartėjo ir persikėlė į kosmosą.
Ekonominis ir karinis lenktyniavimas išsekino Sovietų Sąjungą. Neišlaikė bandymo ir jos ūkio modelis. Jai nepavyko pagaminti tuo pačiu metu pakankamai ginklų ir prekių gy
yventojams. Leonido Brežnevo laikais ūkis ir ekonomika išgyveno sąstingio laikotarpį.
Atėjęs į valdžią jaunas komunistų partijos lyderis Michailas Gorbačiovas stojo už liberalias reformas, praskleidė Rytų Europą atskyrusią „geležinę uždangą”. Griuvo Berlyno siena — šaltojo karo simbolis, atspindėjęs pasaulio padalijimą į dvi stovyklas.
Lietuva baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo antrą kartą SSRS okupuota. Sąjungininkų susitarimai paliko Stalinui veikimo laisvę. Lietuvos bei kitų okupuotų Baltijos valstybių likimas buvo nulemtas nepaisant jų gyventojų valios.
Okupantams bandė priešintis Lietuvos partizanai, tačiau jų jėgos buvo per menkos įveikti imperijos galybę, o Vakarų valstybės į šį konfliktą nesikišo. Okupuotoje Lietuvoje buvo įvestas totalitarinis režimas, įvykdyta sovietizacija.
Partizanams pralaimėjus, Lietuvos visuomenė ilgainiui susigyveno su okupantų valdžia. Jai aktyviai priešinosi pavieniai asmenys, vyko kultūrinė ir religinė rezistencija.
Devinto dešimtmečio įvykiai pasaulyje ir Sovietų Sąjungoje paveikė ir okupuotos Lietuvos gyventojus. Jie įsitraukė į masinį sąjūdį, pradėjusį kovą dėl nepriklausomybės.

Leave a Comment