Senovės Persija

Irano plokščiakalnis – tai teritorija nuo Kaspijos jūros šiaurėje iki Persijos įlankos pietuose, nuo Tigro upės vakaruose iki Indo upės rytuose.
Plokščiakalnį iš dviejų pusių supo kalnai: vakaruose Zagro, šiaurėje Armėnijos. Rytuose Iranas rėmėsi į stačius Indo krantus, o šiauriau dunksojo Hindokušo kalnai. Plokščiakalnio pietuose plyti Germezyro dykuma. Irano plokščiakalnis iš vakarų į rytus driekiasi apie 2500 km, iš šiaurės į pietus – 1500 km. Per Vakarų Iraną iš šiaurės leidžiasi kalnų grandinė, tarpukalnės ir įdubos. Kalnų upės seklios, daug šaltinių, ežerų.
Persijoje daug naudingų iškasenų, druskų, vario, švino, geeležies rūdos, sidabro, aukso. Irano plokščiakalnyje gausu įvairių rūšių akmenų, pirmiausia granito, kurį lengva tašyti ir poliruoti. Randama ir brangakmenių – lazuritų; jie mėlynos spalvos, tinka smulkiems dirbiniams, pvz., skulptūrų akims.
Klimatas kontinentinis, būdingi dideli paros ir metų temperatūros svyravimai. Žiemą būna speigai, vasara ilgai trunka karščiai, kritulių mažai. Irano plokščiakalnio viduryje kritulių kiekis per metus – 50-150 mm, pakraščiuose – 500 mm, o Armėnijos kalnų šlaituose – net 2000 mm. Prie Persijos įlankos būna tropinių liūčių.
Dirvožemiai ir augalija dykumų bei pusdykumių. Persijoje yra stepių – didelių žole apaugusių pllotų, kuriuose neauga miškai. Pavasarį stepės pasipuošia ryškiais įvairių gėlių žiedais, vėliau auga šiurkščios varpinės žolės.
Sąlygos gyventi geriausios priekalnėse, kalnų šlaituose ir oazėse. Buvo auginami ne tik smulkūs naminiai gyvuliai, bet ir galvijai, arkliai, kurių ganėsi didelės bandos.
Irano plokščiakalniu ėjo sv

varbūs karavanų keliai. Vieni jungė Kaspijos ir Persijos jūrų kraštus, kiti Mesopotamijos žemumos sritis su Rytų Indija, Indo ir Gango baseino kraštais. Per Irano plokščiakalnį vingiavę magistraliniai tranzito keliai jungė Rytų ir Vakarų Azijos civilizacijas. VII tūkstantmetyje pr. Kr. plokščiakalnyje jau buvo įsikūrę nuolatinai gyventojai. Dauguma vertėsi gyvulininkyste, bet buvo ir žemdirbių.
III-II tūkstantmetyje pr. Kr. vyko didelė genčių ar tautų migracija. Į Irano plokščiakalnį, ypač į jo pietų ir vakarų pakraštį, persikėlė daug indoeuropiečių. Mokslininkai nesutaria, iš kur šie atkeliavo. Vieni mano, kad iš Vidurio Azijos, kiti, kad iš Armėnijos kalnų pašlaičių. Irane įsikūrusios indoeuropiečių gentys vadinamos arijais, o jų apgyventi plotai – Ariana. Tarp atsikėlusių genčių buvo ir persų. Jie apsigyveno plokščiakalnio pietuose, pastatė Parso miestą, sukūrė Persidos valstybėlę. Šiaurės vakarų Irane įssitvirtino medai ir sudarė genčių sąjungą.

Persija

VI a. pr. Kr. Irano plokščiakalnio persų gentis, asimiliavusi kaimynus medus, sukūrė didžiulę imperiją. Persai užvaldė Artimuosius Rytus, Egiptą, didelę dalį Balkanų pusiasalio, Vidurinę Aziją ir Indo slėnį. Imperija ir civilizacija buvo kuriama visiškai naujais principais. Persijos civilizacija buvo tiltas tarp Viduržemio pajūrio kraštų, Egipto, Indo slėnio bei Vidurinės Azijos. Civilizacijos centras buvo Irano plokščiakalnis.

Persų imperijos kūrimas

Graikų istorikas Herodotas rašė, kad IX a. pr. Kr. suvienijus šešias medų gentis buvo sukurta Medijos valstybė, jos sostinė bu

uvo Ekbatana. Medams teko daug kariauti ir gintis nuo atkakliai puolančių kaimynų. Šiaurės Mediją puolė Urartai, o iš rytų klajoklių gentys. Nemažą Medijos dalį pavergė Asirija. Medijos karalius reorganizavo kariuomenę, sudarė sąjungą su Persija, Babilonija ir, kai Asirija susilpnėjo, 627 m. pr. Kr. surengė ten žygį.
612 m. pr. Kr. medai ir babiloniečiai bendromis jėgomis užėmė Asirijos sostinę Nineviją, o 605 m. pr. Kr. sunaikino Asirijos valstybę, kuri neregėtai žiauriai valdė didelę dalį Artimųjų Rytų. Medija ir Babilonija nugalėjo Asiriją ir dėl to, kad buvo asirų pavergtų tautų remiamos.
Medija ir Babilonija pasidalijo Asirijos imperiją. Medijai teko Asirijos imperijos šiaurės vakarų dalis iki Galio upės vakaruose ir Urartai šiaurėje.
558 m. pr. Kr. persų genties ar genčių sąjungos priešakyje stojo Kyras. Pasak legendos, genties vadas Kyras vedė kaimyninės Medijos karaliaus dukterį. Bet uošvis Astijagas įžeidė žentą ir tarp jų prasidėjo karas, kurį po trejų metų laimėjo Kyras. Jis užėmė Mediją. Tačiau su pralaimėjusiais giminaičiais ir visais medais nugalėtojai persai elgėsi gana švelniai, nekeršijo. Dar daugiau, persai ir medai suartėjo, persės tekėjo už medų ir atvirkščiai. Į Medijos sostinę Ekbataną buvo perkelta Persijos sostinė. Ekbatana priminė miestą tvirtovę, apsuptą septyniomis sienomis, todėl persai galėjo ten saugiai jaustis. Kitos Irano gentys pripažino persų viršenybę.
Kyras II suvienijo persus ir medus ne br
rutalia jėga kaip, pvz., asirai, bet taikiai. Jis gerbė kitų tautų papročius ir iš kitų to paties reikalavo. Be to, Kyras II tausojo medų ir persų žmones. Per karus stengėsi kuo mažiau savųjų ir svetimųjų kraujo pralieti. Prieš pradėdamas karą su Babilonija, Kyras II gerai suprato, kad galingos Babilono tvirtovės su savo technika ir kariais tiesioginiu puolimu neužims. Todėl parengė kitą planą, turėjusį parklupdyti Babiloną. Jis užėmė visus kraštus į rytus ir šiaurę nuo Babilono, izoliavo miestą nuo išorinio pasaulio, nutraukė visus prekybinius Babilono ryšius. Babilono pirkliai ir žyniai, netekę visų pajamų, sudarė su Kyro II žmonėmis sąmokslą prieš Babilonijos karalių, pamokė, kaip užimti miestą. Kyras II be mūšio jį užėmė. Tik nedidelis būrelis karių su valdovo sūnumi Baltazaru bandė priešintis, bet buvo sumušti, o Baltazaras nužudytas.
Viename dokumente rašoma, kaip Kyras II užkariavo Babiloną ir kokios politikos ten laikėsi. Kyras vadina save visatos valdovu, galinguoju valdovu, Babilono, Šumero, Akado valdovu, valdovu keturių pasaulio šalių. Toliau rašoma, kad jis taikiai ir visiems džiūgaujant įžengė į Babilono miestą. Didysis viešpats Mardukas į jo pusę palenkė taurias babiloniečių širdis, o jis, Kyras, rūpinosi, kad Mardukas būtų deramai garbinamas. Kyro kariai taikiai ir iškilmingai įžengė į Babiloną, o jis gero norėdamas ėmė rūpintis Babilonijos reikalais ir šventyklomis. Babilonijos gy
yventojai buvo išvaduoti iš nepakeliamos priespaudos. Kyras atstatė sugriautus jų būstus ir išsklaidė širdies skausmą. Visi dievai, kuriuos jis grąžino į miestų šventyklas, kasdien turėjo skelbti gerus jo darbus.
Vadinasi, Kyras II į Asiriją ir Babiloniją įžengė kaip išvaduotojas. Jis žinojo, kad mokesčių spaudžiami, “kietai” valdomi gyventojai padės surengti sąmokslą prieš savo valdovą ir įsileis “gerus” persus, “gerą” karalių Kyrą II. Neįveikiami įtvirtinimai, aukštos sienos neapgynė už jų pasislėpusio tirono, paskutinio Naujosios Babilonijos karaliaus. Užėmęs Babiloną, Kyras II nieko nekeitė: paliko seną tikėjimą, pats pradėjo garbinti Marduką, visi galėjo išvažiuoti iš Babilono kur panorėję. Žydams, buvusiems Babilono nelaisvėje, jis leido grįžti. Ne visi to norėjo, turtingieji negrįžo į tėvynę. Juos patenkino gyvenimas su gerais persais.
Persijos karalius Kyras II nukariavo visus kraštus iki Viduržemio jūros pakrančių ir su visais elgėsi švelniai, pralaimėjusių jis nepersekiojo. Toks elgesys su nugalėtų miestų ir valstybių gyventojais buvo neįprastas ir toliaregiškas. Tai turėjo padėti persams prisijungti kitus kraštus. Persijos valdovas leido kiekvienai tautai melstis savo dievams. Tegul kiekviena tauta eina paskui savo žynius, išminčius, vadus, turtuolius, tik tegul padeda Persijos valdovams surinkti mokesčius, duokles ir išlaikyti žmones paklusnius. Kyras pro pirštus žiūrėjo į tai, kad vietos turtuoliai ir žyniai duodami duokles persams ir patys nemažai pasiglemžia. Persijos valdovas žyniams net padėjo turtus atgauti. Kyras II įsakė grąžinti šventykloms visus auksinius ir sidabrinius indus, brangias statulas ir skulptūras, kurias Asirijos ir Babilonijos valdovai buvo atėmę.
Kyras II nors ir labai stengėsi įtikti “išvaduotų” šalių elitui, bet ne viskas jam sekėsi.
Graikų istorikas Herodotas aprašo, kaip Persijos imperijos kūrimo pradininkas Kyras II žuvo stepėse prie Aralo jūros malšindamas sukilusių masagetų gentį. Tai genčiai vadovavo moteris. Kovoje žuvusio Kyro II galvą ji įsakė nukirsti, įdėti į kraujo pripiltą burdiuką ir pasakė „Tegul prisisotina kraujo“. Vadinasi, kai kurios gentys į Kyrą II žiūrėjo kaip į engėją, kraugerį.

Imperijos valdymo sistema

Darijus valdė didžiausią to meto valstybę. Jis gyrėsi, kad jei ką nors nusprendžia padaryti, prieš tai visapusiškai apmąsto, kad sugeba blaiviai mąstyti, keršto, pykčio valdinių atžvilgiu nepripažįsta. Achemenidas sugalvojo sudėtingą imperijos valdymo sistemą.
Persų ir medų su žmonomis ir vaikais buvo apie milijonas. Jų buvo per mažai, kad galėtų valdyti didžiulę valstybę nuo Indo upės rytuose iki Viduržemio jūros vakaruose. Bet persai valdė, viešpatavo ne tiek jėga, kiek išmintimi. Karalius Darijus įgyvendino daug reformų ir suformavo valdymo sistemą.
Herodotas pateikia daug faktų apie Kyro II Didžiojo ir kitų Achemenidų įžvalgumą bei žmonišką elgesį su nukariautų šalių valdovais. Babilonijos karalius Nabonidas buvo paliktas gyvas, net paskirtas valdininku, Lydijos karalius patarėju – dvariškiu, Egipto faraoną Psamtichą Kambizas paskyrė savo dvariškiu.
Materialinis imperijos pagrindas buvo duoklės ir mokesčiai. Achemenidai tiksliai nustatė, kiek kuri provincija turi duoti metinės duoklės, tiksliai įvardijo jos dydį. Pavyzdžiui, Indija turėjo mokėti 94 centnerius aukso, Babilonija 262 centnerius sidabro. Kitos provincijos kaip duoklę duodavo grūdų, gyvulių, medienos, dramblio kaulo, mergaičių, kastruotų berniukų. Persija duoklės nemokėjo, bet kasmet privalėjo duoti Achemenidams dovanų. Už duoklės rinkimą ir pristatymą į vietas atsakingi buvo valdininkai, vadinami satrapais. Tam tikra duoklės dalis likdavo provincijose.
Kraštas buvo padalytas į 20-23 satrapijas (jų skaičius keitėsi). Šioms Persų imperijos dalims vadovavo labai aukšto rango satrapai. Jie turėjo provincijoje aklai vykdyti valdovų nurodymus. Satrapai turėjo asmeninę kariuomenę, savo administraciją, jiems skirtoje teritorijoje buvo teisėjai, kurie turėjo globoti satrapijos žemdirbius, pirklius, žynius ir niekam neleisti tų žmonių skriausti. Žinoma, ir patys negalėjo jų skriausti, turėjo laikytis krašto papročių.
Kiekvienoje satrapijoje buvo karinė įgula. Jos viršininkai satrapams nebuvo pavaldūs. Visokeriopai buvo skatinama sekti ir skųsti. Karinių įgulų viršininkai sekė ir skundė satrapus, o šie tuo pačiu atlygindavo įgulų viršininkams.
Persijos valdovas turėjo centrinį valdininkų aparatą, visą būrį aukščiausių valdininkų. Artimiausias valdininkas buvo asmens sekretorius. Jo pareiga buvo užrašyti valdovo įsakymus. Kiekvienas valdovo potvarkis, patvirtintas antspaudu, buvo įstatymas. Tik asmens sekretorius galėjo žodžiu kreiptis į valdovą. Visi kiti valdininkai į valdovą galėjo kreiptis raštu tik per tam tikras kanceliarijas.
Vyriausiojo sekretoriaus padėjėjai visus valdovo žodžius ir nurodymus įrašydavo į tam tikrus protokolus ir dar į dienoraščius. Šie rašė semitų (aramėjų) kalba, nors patys kalbėjo indoeuropiečių kalba. Valstybinė (raštų) ir šnekamoji kalba skyrėsi. Be asmens sekretoriaus, labai svarbi buvo „karaliaus akių ir ausų“ institucija – kanceliarija. Karaliaus „akys ir ausys“ buvo vyriausias valstybės kontrolierius. Tas valdovo padalinys kaupė visus skundus, sekė, stebėjo, jei valdovas liepdavo. Ypač akylai buvo stebimi satrapai ir karinių įgulų vadovai. Tokia buvo dvigubos kontrolės sistema. Viskas buvo daroma slaptai, įskųstieji negalėjo pasiteisinti. Dvariškių ištikimumą ir atsidavimą tikrino pats valdovas. Skundus taip pat jis tikrino. Persijos valdovai kartu buvo vyriausieji teisėjai.
Valdovas kaip vyriausias teisėjas negalėjo aprėpti visų teisės reikalų. Jo dvare buvo karaliaus teisėjų institucija. Valdovas teisėjus skyrė iki gyvos galvos. Dažnai „valdovo teisėjo“ pareigas paveldėdavo jo sūnus. Teisėjus iš pareigų galėjo pašalinti tik pats valdovas, jei šie nusikalsdavo, pavyzdžiui, būdavo sučiupti imantys kyšius.
Persijos valdovai stengėsi viską tiksliai žinoti, kas vyksta ne tik Achemenidų imperijoje, bet ir už jos ribų. Kambizas ir kiti buvo subtilūs diplomatai. Kariaudami jie rėmėsi ne tik stipria kariuomene, bet ir savo diplomatais. Pavyzdžiui, rengdamiesi karui su Egiptu, Kambizo diplomatai dėl taikos ir bendradarbiavimo derėjosi su Arabijos dykumoje palei oazes gyvenančiais genčių vadais. Susitarė, kad gentys iš Palestinos per Arabijos ir Sinajaus pusiasalius žygiuojančią kariuomenę aprūpins vandeniu ir rodys jai kelius. Arabijos pusiasalio genčių padedamas Kyras netikėtai pasirodė Egipte.
Egiptas turėjo laivyną Viduržemio jūroje, o persai jo neturėjo. Kambizas tarėsi, kad finikiečių miestai ir Samos salos tironas nusiųstų savo laivyną prieš Egiptą. Tokia Persijos diplomatų veikla padėjo nukariauti Egiptą.

Achemenidai – Persijos imperijos stiprintojai

Persiją valdė Achemenidų dinastija, kurią VII a. pr. Kr. pradėjo persų genčių vadas Achemenas. Jo vaikaitis Kyras II Didysis sukūrė Persų imperiją, o kiti Achemenidai ją plėtė ir stiprino.
Po Kyro II sostą užėmė Kambizas (530-522). Didžiausias jo laimėjimas buvo Egipto užkariavimas. Ir vėl neapsieita be egiptiečių išdavysčių. Vienas Egipto didikas, laivyno vadas perėjo į Kambizo pusę, atvėrė kelius į Egiptą ir 525 m. pr. Kr. persai užėmė visą Egiptą iki Nubijos.
Persijos imperija tada buvo milžiniška: pietuose – Nilo slenksčiai, vakaruose – Egėjo ir Viduržemio jūros pakrantės, šiaurėje – Armėnijos kalnai.
Rytuose Darijus I nukariavo žemes iki Indo upės, vakaruose užėmė Makedoniją bei Trakiją, verždamasis į skitų žemes, pasiekė Dnestrą.
Išliko įrašas, kuriame Darijus išvardija savo valdas: Persija, Elamas, Babilonija, Asirija, Armėnija, Kapadokija, Partija, Drangiana, Arija, Chorezmas, Baktrija, Sogdas, Gandara, Skitija, Satagichija, Arachorija, Maka – iš viso 23 provincijas. Achemenidų imperija buvo daugiatautė.
Persų ir medų padėtis buvo privilegijuota. Jie buvo atleisti nuo mokesčių ir duoklių. Persai ir jų asimiliuoti medai buvo patikimiausias imperijos ramstis. Apie persus Darijus rašė „ <.> persų karys nesudreba nė prieš jokį priešą“.
Persai turėjo politinę valdžią imperijoje, be to, juos vienijo kalba ir religija.

Kariuomenė

Valstybės tvirtumą, pastovumą turėjo garantuoti kariuomenė. Taikos metu jos pareiga buvo malšinti maištus. Kariuomenę sudarė tik persai ir medai. Jų įgulos buvo išsisklaidžiusios po satrapijas. Didelės valstybės sostinėje buvo asmeninė valdovo kariuomenė. Tai buvo 1000 asmens sargybinių – rinktinių karių ir profesionalų kariuomenės gvardija, kurią sudarė raiteliai ir 10 000 pėstininkų, vadinamų nemirtingaisiais. Valdovas kariuomenę asmeniškai prižiūrėjo, beje, padedamas 5 padėjėjų kariškių. Valdovas spręsdavo, kiek karių satrapijoje ar net kurioje nors tvirtovėje turi būti, kiek tarp jų raitelių, lankininkų, ietininkų, skydus nešančių, kovos vežimą traukiančių ir kt. Kasmet būdavo karaliaus gvardijos kariuomenės apžiūra, ginkluotės ir drausmės patikrinimas. Satrapijoje įgulas tikrindavo tam tikri valdininkai.
Karui kilus, į kariuomenę buvo šaukiami visų tautų žmonės. Kiekviena satrapija turėjo duoti tam tikrą kiekį vyrų su visa ginkluote. Atsiuntę valdovui gerų karių satrapai buvo apdovanojami. Šauktinių kariuomenei telkti, tikrinti buvo sudarytos penkios karinės apygardos su viršininkais.
Persų kariuomenės pamatas buvo pėstininkai, kovojantys su kalaviju rankoje. Jais galėjo būti iš visų nukariautų šalių paimti vyrai. Raitelių buvo ir lengvais ginklais ginkluotų (ietimis), ir sunkiais kalavijais. Pastarieji raiti nuskubėdavo į mūšio lauką, nulipdavo nuo žirgų ir kaudavosi kaip pėstininkai.
Persų kovos vežimai buvo saviti: platūs, su stipriomis ašimis ir geležiniais ratlankiais. Kinkomi buvo keturi arkliai, o neretai šeši, net aštuoni. Persai turėjo ir vežimų-tvirtovių, primenančių tankus. Jie buvo sunkesni, didesni, dažnai dviejų aukštų. Vežimų šonuose buvo šarvai, nepramušamos sienelės – priedangos nuo strėlių. Šarvuotame vežime stovėdavo iki 20 lankininkų, laidančių strėlių spiečių. Buvo ir lengvesnių kovos vežimų, keturių žirgų traukiamų. Jų ašys baigėsi aštriais dviejų uolekčių ilgio peiliais. Tokių vežimų apačioje išilgai irgi buvo peilių eilės. Vežimų paskirtis buvo persekioti pakrikusius priešus, raižyti peiliais ir trypti bėgančius, griūvančius pėstininkus.
Tokia kariuomenė kaip uraganas nusiaubdavo priešų kraštus.

Ekonominiai imperijos ryšiai. Pinigai

Kyras II, o vėliau kiti Persijos valdovai puikiai suprato, kad vien giežtumu vieningos imperijos ilgai neišlaikysi. Jie stengėsi vienyti valstybę, jos dalis susieti ekonominiais ryšiais. Labai patogioje, strategiškai svarbioje vietoje buvęs Babilonas tapo pasaulinės prekybos centru. Pirklių namai buvo įvairiausių prekių, suvežtų iš viso pasaulio, sandėliai. Babilono gatvėse buvo galima girdėti įvairiomis pasaulio kalbomis kalbančių, matyti įvairiausius rūbus dėvinčių. Daugybė bankų skolino ir mainė pinigus.
Kasmet 94 centnerius surinkto aukso ir 2500 centnerius sidabro persai sulydydavo ir supildavo į molio indus. Kai lydinys ataušdavo, molio indai buvo sudaužomi. Iš aukso ir sidabro luitų buvo lydomi pinigai.
Vienas iš būdų ekonominiais saitais vienyti imperiją buvo vienų pinigų įvedimas. Darijus įsakė lydyti, kalti auksinius pinigus – darikus. Auksas pinigams turėjo būti kuo grynesnis. Darikas buvo 8,5 g gryno aukso moneta. Persams reikėjo stambesnių monetų, taigi jie turėjo 3000 darikų arba 25,5 kg aukso talentų. Beje, Herodotas rašė, kad Persijos valstybėje buvo 14 640 talentų aukso. Miestams, satrapijoms buvo leista kalti savus pinigus, bet tik sidabrinius. Persai leido sidabrines 5,6 g monetas, siklius, šekelius. Tos monetos prilyginamos 1/20 dariko. Buvo ir kitokių sidabrinių pinigų. Bankininkai juos keitė į darikus ir kitokias monetas.

Mazdaizmas – oficiali Achemenidų laikų persų religija

VII-V a. pr. Kr. Persijoje oficiali, vadinasi, valdovų palaikoma, religija buvo mazdaizmas. Šios religijos pavadinimas atsirado nuo vyriausiojo dievo Ahūros Mazdos kulto. Ahūra Mazda senąja persų kalba reiškia „visų išmintingiausias Viešpats“. Jis garbinamas kaip gėrio dievas, gerovės ir išminties skleidėjas, kovotojas su pikto dievu.
Mazdaizmas – sena vakarų iranėnų religija. Garbinamas dievas buvo tapatinamas su šviesa, ugnimi. Gėrio buveinė, Ahūra Mazdos valda, buvo slėnis, kuriame klesti žemdirbystė ir gyvulininkystė. Ahūros Mazdos priešingybė, viso pikto pradžia, buvo kitas dievas, kuris tapatinamas su tamsa. Pikto dievo valdos buvo stepės, kuriose klaidžioja karingi klajokliai iš rytų, jie grasina, kėsinasi apiplėšti ir išžudyti gerus slėnio gyventojus. Bet Ahūra Mazda kariauja su piktu dievu, neleidžia skleisti blogio.
Taigi Ahūra Mazda garbinamas ne vien dėl to, kad jis egzistuoja kaip gėrio pradas, bet, svarbiausia, kad kovoja su pikto pradu, nugali jį. Achemenidai skelbė, jog jie Persijoje kovoja su blogiu, vykdo Ahūros Mazdos valią, yra gerojo dievo remiami ir saugomi. Persų karalius Darijus viename tekste rašė, esą Ahūra Mazda, pamatęs Persiją sukilusią prieš gėrio dievą, pavedė jam ją valdyti. Ahūros Mazdos valia jis esą saugojęs žemę nuo pikto, Ahūra Mazda apsaugojęs nuo viso pikto ir jo namus, ir šalį.
Senoje persų religinėje knygoje, pradėtoje rašyti IX a. pr. Kr., yra mitas apie gėrio dievo Ahūros Mazdos ir blogio dievo Angra Mainjaus kovą dėl viešpatavimo žemėje. Visų išmintingiausias Viešpats – Ahūra Mazda siunčiąs į žemę savo ugnį, o pikto dievas Angra Mainjus drakoną. Ilga kova pasibaigusi Ahūros Mazdos pergale. Persai reljefuose mėgo vaizduoti Ahūros Mazdos kovą su drakonu ir tos kovos baigiamąjį epizodą – Ahūra Mazda nugali drakoną.

To mokė Zaratustra (Zoroastrizmas)

VII a. pr. Kr. susiformavo iraniečių religija – zoroastrizmas. Ją esą sukūrė Zaratustra (Zaratuštra, gr. Zoroastra). Zaratustra, anot senovės iranėnų, buvęs istorinis asmuo, gyvenęs VII a. pr. Kr. Rytų Irane, Vidurinėje Azijoje, Afganistane. Jis, kaip naujos religijos kūrėjas, daug keliavęs, visur skelbęs savo dualistinę religiją ir pranašystes. Jo sekėjai laikė jį dievo pasiuntiniu žemėje, pranašu, netgi dievu.
Zaratustra savo religiją kūrė tada, kai indoeuropiečiai dar tik artėjo nuo klajoklinio gyvenimo prie žemdirbystės. Achemenidų imperijos laikais Zaratustros sekėjai turėjo nedaug šalininkų. Tada oficiali valstybinė religija buvo mazdaizmas. Bet mazdaistai buvo tolerantai, kitų religijų ir papročių nesmerkė, nekovojo ir su Zaratustros sekėjais. Be to, ir Zaratustros sekėjai, ir mazdaistai turėjo bendrą bruožą – dualistinę pasaulio sampratą. Tai siejo abi religijas ir jų sekėjus.
Zaratustros mokymas plito Irane, Afganistane, Armėnijos kalnyne. 224 m. pr. Kr. ir visais vėlesniais laikais jis buvo oficiali valstybinė persų religija, pakeitusi mazdaizmą. Tikėta dviem šalia egzistuojančiais ir nuolat kovojančiais pradais. Gėrio pradą simbolizavo Šviesusis dievas Ahūra Mazda (gr. Ormuzdas), blogio – Tamsusis dievas, blogio dievas Angra Mainjus (gr. Arimanas).
Zaratustra moko, kad mus supančiame pasaulyje veikia paslaptingos jėgos. Viena skatina gėrį, šviesą, kūrybą, ugnį, grožį, meilę, dieną, o kita blogį, griovimą, neapykantą, tamsą, naktį. Tų dviejų pradų kova vyksta materialiajame ir dvasiniame pasaulyje. Žmogus, turintis kūną ir sielą, gali pasirinkti iš dviejų vieną. Gali svyruoti, blaškytis tarp dviejų pradų.
Pasak Zaratustros, Ahūra Mazda sukūręs žmogų, suteikęs jam laisvę būti jo sekėju, pagalbininku arba tarnauti Angra Mainjui. Vienam ar kitam pradui (dievui), šviesai ar tamsai, žmogus galįs tarnauti mintimis, žodžiais ir darbais, t.y. kovodamas. Jis turįs puoštis, rūpintis kūno grožiu. Žmogus, einąs su Angra Mainjum, griaunąs kitų darbus, bjauriai šnekąs, nevalyvas, apsileidęs. Zaratustros šalininkai smerkią asketus ir asketizmą. Zaratustra smerkiąs semitų žiaurumą, gyvulių ir žmonių aukojimą dievams. Geriausios aukos esą geri darbai ir maldos Ahūrai Mazdai, noras jam tarnauti, padėti kovoje su blogiu.
Zaratustra įprasmino civilizacijų kūrimą, žemdirbių, gyvulių augintojų, amatininkų ir kitų kūrėjų darbą, geriems darbams suteikė šventumo aureolę.
Gerais darbais ir elgesiu žmogus prisideda prie neišvengiamos Ahūros Mazdos pergalės, kuria baigsis pasaulio dualizmas. Pergalė ateis po 12 000 metų dviejų jėgų kovos. Ugnis, kurią garbino Zaratustros sekėjai, sunaikins žemėje blogį, įsiviešpataus gėris, amžina šviesa. Ugnį atneš Išgelbėtojas (pranašas) iš Zaratustros giminės.
Pasak Zaratustros, žmonės gyveną pomirtinį gyvenimą. Jei žmogus žemėje einąs išvien su Ahūra Mazda – gėrio dievu, jo dvasia kūnui mirus patenkanti į gėrio pasaulį ir ten amžinai gyvenanti. Sielos, tarnavusios blogiui – Angra Mainjui, patenkančios į amžinos tamsos karalystę ir ten kankinančiosi.
Zaratustros mokslas ir pranašystės surašytos Avestoje – šventoje zoroastrizmo knygoje. Ją sudaro 4 dalys: gatos (giesmės) – eiliuoti Zaratustros pamokslai, Jaštarai (besimeldžiantieji) – kreipimasis į dievus, Videvdatas – zoroastrizmo teisės ir įstatymų knyga, Jasnai (šlovinimai) – maldų tekstai ir religinių apeigų taisyklės.
Taip skamba Zaratustros malda Avestoje, Jasnai, 28 (Senovės Rytų poezija, V., 1991, p. 515):
Rankas iškėlęs maldauju paramos,
Prašau jus, Išmintingasis Viešpatie draug su Teisingumu,
Įkvėpti man Šventosios Dvasios,
Kad įvykdyčiau Gerosios Minties ir Jaučio sielos valią.
O Išmintingasis Viešpatie draug su Gerąja Mintim,
Atsižvelgdami į Teisingumą,
Palaiminkit trokštančio garbinti jus kūno ir dvasios pastangas,
Kad jomis palaimą pasiekčiau.
Atsiliepk į manąjį šauksmą ir leisk pagalbą pajusti.
<.>
Žinantis, kaip Išmintingasis Viešpats už mūsų darbus atseikėja,
Kol jėgos leidžia, mokysiu žengti Teisingumo taku.
Avestoje tarp giesmių ir religinio turinio straipsnių yra žinių apie iranėnų-arijų gyvenimą. Pavyzdžiui, ten rašoma, kad persų gentis gyveno susiskirsčiusi į kelias žemdirbių bendruomenes. Visos į gentį įeinančios bendruomenės turėjo vieną žynį, vieną genties vadą. Taigi Avesta – svarbus istorijos šaltinis.
Avesta parašyta literatūrine indoeuropiečių grupės iranėnų kalba. Visi arijai arba iranėnai II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje turėjo kulto literatūros kalbą. Kadangi ja rašyta religinė knyga Avesta, tai ta kalba (nešnekamoji) vadinama avestiškąja kalba.
Avesta pradėta kurti apie IX a. pr. Kr., o išliko IV a. po Kr. suredaguotas jos rankraštis.
Persų imperija – tiltas tarp civilizacijų

Persų imperiją sudarė įvairaus civilizacijos lygio valstybės ir kraštai. Persai civilizacija atsiliko nuo Babilonijos, Egipto ir Viduržemio pajūrio kraštų. Bet kitų civilizacijų jie nenaikino. Priešingai, stengėsi pasinaudoti kiekvieno civilizacijos lopšio laimėjimais. Persų valdovai į civilizacijų istoriją pateko kaip tolerantiški, gerbiantys visų tautų religijas, kalbą, papročius. Užuot naikinę, jie puoselėjo, visokeriopai palaikė ir globojo kitas civilizacijas. Ypač globojo religijas ir žynius.
Persai kūrybiškai pritaikydavo savo reikalams kitų civilizacijų laimėjimus. Pvz., iš dantiraščio jie išmetė daug nereikalingų ženklų ir paliko 42. Bet lygia greta kanceliarijos reikalams vartojo ugaritų-finikiečių abėcėlę.
Visuose Artimuosiuose Rytuose geriausių gydytojų reputaciją turėjo egiptiečiai. Persų valdovai kvietė į savo rūmus gydytojus egiptiečius, juos visokeriopai globojo.
Garsūs tuo metu buvo Babilonijos ir Egipto astronomai. Iš jų persai mokėsi, nesivaržė prisipažinti, esą kitų kraštų astronomų mokiniai.
Herodotas rašė, kad persai greičiau negu kitos tautos perimdavo svetimus papročius. Jie pradėjo rengtis medų drabužiais, nes šie buvo gražesni už persų. Persų kariai nešiojo egiptietiškus šarvus. Persų valdovas reljefuose vaizduojamas kovojantis ir nugalintis fantastinį žvėrį. Taip savo valdovą vaizdavo šumerai. Persų reljefai ir karo scenos primena asirų ir Naujosios Babilonijos.
Įprotis statyti terasas ir laiptus atėjo iš Mesopotamijos, didžiulių kolonų statyba – iš Egipto. Amžina mirštančių ir atgimstančių dievų kova ir su tuo susijusi metų laikų kaita buvo religijos pamatas, amžina gėrio ir blogio kova.
Persų valdovų nuopelnas tas, kad jie, nukariavę kultūringesnes šalis, iš nugalėtųjų pasisavino tai, kas buvo geriausio. Persų civilizacija buvo daugiausia mėgdžiojimas kitų tautų civilizacijų. Kūrybiškai perdirbę jas, persai jau savo kultūrą perdavė vėlesnėms civilizacijoms. Pavyzdžiui, graikai perėmė iš jų dorėnų kolonas, Romos krikščionys – amžino Dievo ir Piktosios dvasios kovas.
Savo civilizacijos laimėjimus persai platino Vidurinėje Azijoje, Indijoje (Indo slėnyje). Vadinasi, Persų imperija buvo tiltas, kuris jungė Tolimuosius Rytus ir Viduržemio pajūrio kraštus.

Architektūra

Achemenidų karo žygiai ir duoklės labai praturtino Persijos valdovus. Pažintis su Mesopotamijos, Egipto, Viduržemio pajūrio, Indijos civilizacijomis praplėtė persams akiratį. Iš tų kraštų architektūros Persija suformavo savo stilių. Medžiagos, kurių ji turėjo, mažai skyrėsi nuo Mesopotamijos ar Egipto, bet persai ypač pamėgo granitą ir marmurą.
Turėdami galybę žmonių, daugiau negu kitos imperijos, persai pastatė didingų statinių. Valdovas norėjo, kad valdžia atrodytų didingai. Jis sumanė pastatyti naują sostinę, atitinkančią jo valstybės didybę. Graikai ją pavadino Persepoliu, o persai, matyt, vadino Persu. Pasak legendos, Persepolį statyti pradėjo Kyras II Didysis, o tęsė Darijus I, Kserksas, Artaserksas II ir III. Sostinė iškilo didelio kalno (Rahmedos) terasoje, kuri buvo išlyginta, paplatinta. Terasos aukštis – 15 m, ilgis – 450 m, plotis – 300 m. Terasos papėdėje plytėjo miestas.
Miestą juosė du grioviai ir siena. Valdovo rezidencijos terasos ir miesto dydžių santykis 1:7. Vadinasi, miestas buvo septynis kartus didesnio ploto už rezidenciją. Nuo kalno į miestą buvo nutiesti vandentiekio vamzdžiai.
Į statinių ansamblį terasoje vedė platūs akmeniniai laiptai. Užlipus laiptais į terasą, reikėjo įeiti pro monumentalius vartus, papuoštus sparnuotų jaučių skulptūromis, – garsiuosius Kserkso vartus. Į dešinę nuo jų dunksojo Kserkso statiniai. Didžiausias iš jų – valdovo priėmimų salė. Salės lubas laikė apie 17 m aukščio kolonos. Akmenines salės sienas, matyt, dengė kilimai, šviesa į salę krito pro duris ir gal pro lubas. Salėje buvo gana tamsu, vyravo prieblanda.
Per priėmimus salėje galbūt degė fakelai ir žibintai. Ceremonijos metu šviesos ir šešėlių žaismas, spalvotų sienų ir apmušalų atspindžiai turėjo sudaryti didingumo ir paslaptingumo įspūdį. Salėje tilpo apie 10 000 žmonių.
Pakliuvęs į salę negalėjo suprasti, kur įėjimas. Aplink galybė kolonų. Norėta padaryti įspūdį, kad salė be pradžios ir pabaigos, kaip ir valstybės bei valdovo galia begalinė. Iš salės dvelkė šalta didybė. Už Kserkso rezidencijos Artakserksas II pastatė kitą 100 kolonų salę. Ši buvo ne tokia masyvi, šiek tiek jaukesnė, bet įspūdinga.
Persepolį statė armėnai, medai, babiloniečiai, judėjai, egiptiečiai, graikai ir daug kitų tautų žmonių. Persai buvo tik prižiūrėtojai. Visi svetimšaliai buvo tyčia sužaloti, pašalintos jų kūno ar veido dalys, nereikalingos darbui. Kad nepabėgtų, jiems nukirsdavo ausis, nosis, kairės rankos pirštus, kojų pėdas, tada surikiuodavo į eilę ir versdavo dirbti. Tūkstančiai sužalotų meistrų pastatė didingus, bet šalčiu dvelkiančius namus. Aleksandras Makedonietis tokio persų valdovo aukštinimo negalėjo pakęsti ir įsakė sudeginti rūmus. Ten liko stūksoti kolonų likučiai ir rūmų griuvėsiai, kuriuos XX a. stengiamasi restauruoti.
Persų architektai į architektūros istoriją įnešė svarų indėlį. Jie mokėjo pasinaudoti peizažu, kad išryškintų svarbiausius statinius, peizažas ir statiniai organiškai suaugę. Namai buvo statomi ant aukštų platformų, kurių šlaitai sustiprinti aukštomis sienomis. Babilonijoje, Asirijoje ir kai kur Egipte kalvos ir aukštos sienos saugojo miestus bei rūmus nuo potvynių. Persijoje sienų paskirtis kita. Aukštos kalvos ir sienos turėjo parodyti Persijos valdovų didybę bei galybę. Siekdami didingumo, architektai neužmiršo ir praktiškumo.
Persai iškirto tunelius uolose ir savo miestams tiekė gerą šaltinių vandenį. Jie turėjo kanalizacijos sistemą ir visa, kas gero buvo Artimuose Rytuose bei Indijoje.
Monumentalumą persų architektai kūrė labai paprastomis priemonėmis. Jie puikiai suderino lakoniškumą, monumentalumą ir daugelį kitų Artimųjų Rytų architektūros elementų. Persams puikiai pavyko trijų menų – architektūros, skulptūros ir tapybos sintezė. Jie suderino egiptiečių kolonas, Babilonijos terasas ir akmenines sienas, asirų bareljefus bei daug kitų elementų. Iš persų architektų darbų mokėsi graikų, romėnų ir kitų šalių architektai.

Vandens ir sausumos keliai. Paštas

Darijus I užsimojo iškasti ilgą kanalą, kuris turėjo sujungti Viduržemio ir Raudonąją jūras. Kanalas prasidėjo kairiajame rytiniame Nilo atsišakojime į Raudonąją jūrą. Iš ten laivais buvo galima patekti į Persų įlanką. Darijaus laikais kanalas nebuvo baigtas, o vėliau visai apleistas, nors užmojis buvo didingas.
Tačiau sausumos keliai, kurie buvo nutiesti Achemenidų dinastijos laikais, iš tiesų buvo puikūs. Graikų istorikas Herodotas ir kiti amžininkai gražiausiais žodžiais apibūdina persų kelius. Puikus buvo apie 2800 km ilgio karališkasis kelias, vingiavęs nuo Efeso prie Viduržemio jūros į Sardus, vienu laiku buvusius Persų imperijos sostine. Palei platų kelią budėjo kareiviai, saugojo pirklius, vykstančius tuo keliu. Kadangi plėšikų tais laikais netrūko, juos sugavę persai žiauriai baudė. Atsižvelgdami į nusikaltimo didumą, jie nusikaltėliams išdurdavo akį nukirsdavo ranką ar koją arba paleisdavo.
Maždaug kas 25 km buvo poilsio namai, kuriuose galima buvo atsigaivinti, pailsėti, pavalgyti, pamiegoti, pasmaguriauti oazėse augančiais vaisiais.
Pasak Herodoto, kupranugarių vilkstinės tą kelią įveikdavo maždaug per 90 dienų. Visame karališkajame kelyje buvo įrengtas paštas – karališkųjų siuntinių perdavimas. Valdovui skirtus siuntinius perduodavo raiteliai. Maždaug kas 20 km kelyje budėjo raiteliai, kurie paėmę siuntinį pašėlusiu greičiu skriejo zovada iki kito posto ir t.t..
Herodotas rašė, kad raiteliai didžiausiu greičiu nulėkdavo jiems skirtą kelio atkarpą ir estafete perduodavo siuntą. Nei lietus, nei rūkas, nei karštis, nei sniegas jiems negalėjo sukliudyti.
Skubus pranešimas ar siuntinys estafete labai greitai pasiekdavo tikslą. Graikai rašė, kad Persijos valdovas Sūzuose galėjo valgyti šviežią žuvį, sugautą Egėjo jūroje. Kaip žinoma, žuvis trečią dieną dvokia, bet 2800 km ilgio kelias buvo įveikdiamas ir žuvis pristatoma maždaug per parą. Gerai dirbo paštas. Iš visų imperijos kampų į centrą skriejo žinios. Daugybė valdininkų jas registruodavo, daugindavo ir pristatydavo tam, kam reikia.
Buvo ir daugiau kelių, panašių į karališkąjį. Garsūs buvo karavanų keliai iš Persepolio į Indiją ir iš Ekbatanos į Babiloną. Sklido kalbos apie palei tą kelią įrengtą poilsio vietą. Per Elvendo kalnus, esančius 1980 m virš jūros lygio, kelias ėjo tarp dviejų viršukalnių. Stataus kalno papėdėje į Babilono pusę buvo daug šaltinių, Bahistano kalno ir slėnio papėdėje iš šaltinių vandens susidarė ežeras, kurio pakrantėse buvo medžių paunksnė. Ištroškę, kaitros nukamuoti kupranugariai, arkliai, pirkliai, tuo keliu traukiantys kareiviai jau už kelių kilometrų pajusdavo šaltinius ir oazes. Toje judrioje vietoje ant vienos uolos buvo iškaltas Darijaus bareljefas, sulaukęs šių dienų. 50 m aukštyje uola buvo nutašyta, palyginta ir iškaltas žmogaus ūgio bareljefas. Valdovas iškaltas pagal to meto reikalavimus: akys didelės, antakiai lenkti, barzda garbanota, ant galvos auksinė karūna, nusagstyta brangakmeniais, karaliaus koja ant nugalėto priešo pilvo. Priešo veidas persikreipęs iš skausmo. Tolėliau stovi dvariškiai ir kiti virve surišti nugalėti priešai. Prie bareljefo trimis kalbomis, senąja persų, akadų ir elamitų, iškaltas Darijaus vardas ir bareljefo siužetas. Taip Darijus įamžino savo vardą.
Persijos valdovų gyvenimo būdas

Didžiulės Persijos valstybės, kurios pavergtų tautų dauguma buvo aukštesnės kultūros už persus, valdovai gyveno dvejopą gyvenimą. Jie neslėpė esą kilę iš paprastų persų, gyvulių augintojų ir žemdirbių, netgi didžiavosi tuo. Jų manymu, garbinga dirbti fizinį darbą. Persų karaliai mėgo tvarkyti sodą, sodinti ir laistyti medelius, planuoti ir kasti takus, gėlių lysves. Kyras atvykusiems į svečius graikams yra pasakęs, kad niekuomet nevalgo pusryčių nepadirbėjęs iki prakaito. Karaliai buvo fiziškai stiprūs, gerai jojo ant arklio, taikliai šaudė iš lanko, mūšyje dažnai buvo pirmųjų gretose.
Persų valdovai mėgo prabangą. Ant galvos jie nešiojo auksinę tiarą – trigubą karūną, dėvėjo purpuro rūbus. 15 000 dvariškių nuolat tūpčiojo aplink valdovą. Buvo nustatyta sudėtinga ceremonija, norint prieiti prie valdovo. Ji turėjo parodyti, kad valdovas kitoks negu visi kiti, kad yra tvirta, visiems privaloma tvarka. Kartą vienas iš valdovo dvariškių, labai artimas jam žmogus, pavėlavo į ceremoniją. Jam buvo įvykdyta mirties bausmė, kad kiti būtų pamokyti.
Prieš Kambizą turėjo drebėti visi, net patys artimiausi. Iš valdininkų buvo reikalaujama visiško paklusnumo. Išliko aprašymas, kaip valdovas paklausė vieno dvariškio, ką apie jį šneka persai. Šis atsakė, jog visi apie savo valdovą kalba labai pagarbiai, tik žmonėms nepatinka, kad kartais jis išgeria daugiau, nei reikia. Valdovui nepatiko, kad jį žmonės laiko girtu bepročiu, ir pasiūlė dvariškiui pačiam įsitikinti, ar persai teisybę sako, ar niekus pliauškia. „Štai salės tarpduryje stovi tavo jaunas sūnus. Jei pirmoji mano strėlė pervers jam širdį, tai tu suprasi, kad persai apie savo valdovus niekus šneka“, – taip pasakęs valdovas įtempė lanką ir pirma strėle pataikė jaunuoliui tiesiai į širdį. Dvariškis, net nesudejavęs dėl sūnaus žūties, puolė ant grindų valdovui prie kojų ir ėmė girti taiklų valdovo šūvį, sakydamas, jog pats Dievas taip taikliai nešaudo, kad persai apie valdovą grynus niekus šneka. Jis pabūgo, kad valdovas jį patį gali nužudyti

Persų imperijos braškėjimas ir žlugimas

Persai valdovai, naudodamiesi palankiomis aplinkybėmis ir gana sumaniai veikdami, be vargo sukūrė didžiulę imperiją, tačiau ją išlaikyti sunkiai sekėsi. Nors Persijos valdovai stengėsi nesupriešinti nukariautų šalių žmonių, pripažino jų papročius, dievus, tvarką, teisę, bet ėmė mokesčius ar dovanas, vyrus šaukė į kariuomenę, o karalių siųsti valdininkai – satrapai savavaliavo.
Nepaisant visų pastangų išlaikyti daugybę užkariautų tautų ir kraštų, nepaisant Persų valdovo norų nekiršinti tautų, Persijos imperijoje atsirado nemažai nustatytos tvarkos griovėjų. Jie buvo satrapai. Nenorėdami rinkti duoklės ir mokesčių, jie parduodavo duoklės rinkimo teisę. Turtingi žmonės, dažniausiai babiloniečiai iš anksto sumokėdavo satrapams nustatytą sumą ir vėliau iš satrapijos surinkdavo gerokai daugiau, nei būdavo nustatyta. Tai labai erzino, piktino vietos gyventojus.
Persams sekėsi ganėtinai lengvai nukariauti tas valstybes, net ir labai dideles, kuriose atsirasdavo išdavikų, persų šalininkų. O jų netrūko tose valstybėse, kuriose buvo daug vidinių prieštaravimų, visuomenė nevienaltytė dėl religijos, turto ar tautybės, kuriose klestėjo despotija, neteisybė. Labai lengva nukariauti valstybes, kuriose daug turtuolių, jie nedirba, saviškius už skolas paverčia vergais, kariuomenėje netarnauja, vietoje savęs samdo samdinius, dažnai svetimšalius. Ten, kur klesti turtinė nelygybė, vidurinis visuomenės sluoksnis neskaitlingas, o neturtingų žmonių daug, jie neturi už ką nusipirkti ginklų, nenusiteikę ginti turtuolių neteisingai valdomą valstybę. Samdiniai kariai dažniausiai būna išdavikai, jie pereina tarnauti pas tuos, kurie brangiau moka.
521-486 m. pr. Kr. Persijos imperijos valdovu buvęs Darijus, o po jo Kserksas 490 m. pr. Kr. pradėjo karą su mažyte Graikija. Milžinas puolė nykštuką. Bet nei vienu smūgiu, nei ilgu karu neįveikė Atėnų ir Spartos. Mat graikai susitelkę gynė išmintingai ir teisingai sutvarkytą savo valstybę. Išdavikų neatsirado (tik vienas piemuo parodė persams, kaip apeiti Termopilus). Milžiniškos Persijos valdovai pralaimėjo karą su nykštuku Graikija, neįveikė vieningų graikų. Per tą karą susidūrė dviejų pasaulių principai, turėjo paaiškėti, ar nugalės laisvę mylinti, bet maža tauta, ar įvairiataučiai pavergėjai. Graikų idealai buvo didingesni. 480 m. pr. Kr. Kserkso laivynas prie Salamino salos buvo išblaškytas ir sutriuškintas “Keturių pasaulio šalių valdovas” Kserksas graikams tik tiek galėjo atkeršyti, kad sudegino Atėnus.

Leave a Comment