Antroji sovietų okupacija — tai laikotarpis, kai Lietuva, prievarta vėl įtraukta į SSRS sudėtį, buvo šios valdoma, kol atkūrė nepriklausomybę (1944—1990 m.).SSRS kariuomenė 1944 m. išstūmė vokiečius iš Lietuvos ir mūsų valstybė, antrą kartą sovietų okupuota, patyrė visus okupacinio režimo padarinius. Pirmosios sovietų okupacijos patirtis privertė vieną Lietuvos gyventojų dalį pasitraukti į Vakarus, o kitą — slėptis vengiant mobilizacijos į Raudonąją armiją, okupantų teroro ir įsitraukti į partizaninį karą su pavergėjais. Visi kiti gyveno okupacijos sąlygomis ir tiesiogiai susidūrė su totalitarinės sovietinės diktatūros apraiškomis: sovietizacija, teroru, trėmimais, kolektyvizacija, industrializacija, vienkiemių naikinimu, ateizacija, Katalikų bažnyčios persekiojimu, nacionalinės kultūros naikinimu, sovietinės liaudies „formavimu”. Valdančioji SSKP ir jos lyderiai vykdė totalitarizmo politiką per savo padalinį — Lietuvos komunistų partiją (LKP), kuriai ilgą laiką vadovavo pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, o jam mirus — Petras Griškevičius.Atkakliausiai okupaciniam režimui priešinosi partizanai. Apie dešimtį metų vyko laisvės kovos siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tikint Vakarų demokratijos parama. Tačiau tos paramos nesulaukus kova su kur kas galingesne imperija buvo pralaimėta.Po Stalino mirties Chruščiovo atšilimo laikotarpiu mėginta įgyti kultūrinę autonomiją, labiau orientuotis į Vakarus. Tuo laiku atsigavo Lietuvos žemės ūkis, kurio nesužlugdė ir ne itin uoliai vykdomas kukurūzų auginimo vajus. Tačiau baigiantis šio SSKP lyderio valdymui buvo iškilęs realus pavojus Lietuvos sienoms, kai bandyta suskirstyti Sovietų valstybę į regionines ekonomines zonas.Po laisvės kovų numalšinimo kurį laiką aktyvaus pasipriešinimo okupantams nebuvo. Tam tikrą atgarsį Kaune ir Vilniuje sukėlė Vengrijos įvykiai.Brežnevo sąstingio laikotarpiu Lietuvos žemės ūkis perėjo prie pieno ir mėsos produktų gamybos, pagal kurią Lietuva pirmavo Sovietų Sąjungoje. Buvo statomos stambios gamyklos ir fabrikai. Jų tolygus išdėstymas visame krašte išgelbėjo nuo kolonistų antplūdžio, nes darbo jėgos netrūko aplinkiniuose kaimuose.
Jau Chruščiovo laikais dauguma gyventojų susigyveno su okupacine valdžia, tautinius jausmus užgožė materialinių gėrybių kaupimas. Pasipriešinimas buvo žiauriai slopinamas naudojantis visomis galimomis represinėmis priemonėmis, net psichiatrinėmis ligoninėmis.Su okupaciniu ateistiniu režimu nesitaikstė Katalikų bažnyčia. Nuo 7-o dešimtmečio pabaigos atsirado religinė opozicija, ginanti tikinčiųjų teises ir kovojanti su sovietine ideologija bei rusinimu.Aštunto dešimtmečio pabaigoje pagyvėjo disidentinės nuotaikos, ėmė veikti Helsinkio grupė, kuri akcentavo ne vien žmogaus teisių gynimą pagal Helsinkio Baigiamąjį aktą, bet ir kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pradėjo eiti pogrindinė spauda, kurios reikšmingiausias leidinys buvo „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika”. Didžiausią rezonansą sukėlė viešas Romo Kalahtos susideginimas Kaune.