Jungtinės Karalystės rinka

JUNGTINĖS KARALYSTĖS RINKA

Referatas

TURINYS

1. Įvadas 2
2. Geografinė ir geopolitinė padėtis 2
3. Britanijos imperija 3
4. Ekonominės prielaidos ūkio išvystymui ir išdėstymui 5
5. Pramonės raidos bruožai 6
6. Žemės ūkio raidos bruožai 7
7. Gamybinė ir socialinė infrastruktūra 8
8. Kapitalo judėjimas ir bankai 9
9. Tarptautinė prekyba ir jos raidos bruožai 10
10. Tarptautinė prekyba su Lietuva 11
11. Sandrauga 12
12. Jungtinės Karalystės vieta ir vaidmuo ES ūkyje 12
13. Naudotos literatūros sąrašas 13

1. ĮVADAS

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė (toliau – Jungtinė karalystė) – tai buvusi didžiausia pasaulio kolonijinė valstybė. Didžioji Britanija 1914 m. valdė imperiją, kurios plotas buvo 33,5 mln. kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – 400 mln. žmonių
Nuo XIX a. vidurio Didžiosios Britanijos ekonominiam vystymuisi buvo būdingi du brruožai: didžiulės kolonijinės valdos ir monopolinė padėtis pasaulinėje rinkoje. Valstybė pavirto didžiuoju kreditoriumi – lupikautoju ir kolonijų išnaudotoju.
1905 -1907 m. Rusijos revoliucijos įtakoje Britanijos imperijoje įsiliepsnojo nacionalinio išsivadavimo kovos židiniai. 1914 -1918 m. karas susilpnino Didžiosios Britanijos imperializmą.
Tačiau XX a. pradžioje Didžioji Britanija dar buvo galingiausia pasaulio imperija. Tai buvo vienintelė didžioji Europos valstybė, Antrojo pasaulinio karo metais išvengusi vokiečių okupacijos ir Antantės koalicijoje veiksmingai atsvėrusi dviejų valstybių – JAV ir SSSR – dominavimą.
Praradusi garantuotas rinkas ir išeikvojusi finansinius išteklius, Jungtinė Karalystė pradėjo ieškoti naujų galimybių, įssijungė į tarptautines organizacijas, tokias, kaip JTO, Europos Tarybą, NATO, OECD, EFTA., Vakarų Europos Sąjungą, Europos Sąjungą, Saugumo tarybą, Sandraugą.
Jungtinė Karalystė yra vienintelė Europos valstybė, kuri, išsaugojusi glaudžius ryšius su buvusiomis kolonijomis turi platesnių negu regioniniai, interesų ir siekia aktyviai dalyvauti pa

asaulinėje politikoje.
Šiandieną Jungtinė karalystė – viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių, viena iš stambiausių pasaulio finansinių centrų ir tarptautinės prekybos dalyvių.
Pagrindiniai šalies ekonomikos augimo veiksniai: gamybos ir eksporto didėjimas. stipriausiai išvystytos mašinų ir įrengimų gamybos, elektrinių prietaisų, įrangos gamybos, geležinkelių įrangos gamybos, laivų statybos, aviacijos, elektronikos ir komunikacijos pramonės šakos. Paslaugos, daugiausia bankininkystė, draudimas ir verslo paslaugos, sudaro didžiausią dalį bendro nacionalinio produkto. Londonas buvo ir iki šiol lieka pasaulinės prekybos ir finansų centras. Jungtinės Karalystės valiuta – svaras sterlingų – vaidino tarptautinių pinigų vaidmenį, buvo tarptautinių prekybinių sandėrių atsiskaitymo vienetas. Itin svarbus vaidmuo šalies kredito sistemoje priklauso Anglijos bankui.
Pagal Europos standartus Jungtinės Karalystės žemės ūkio sektorius yra pakankamai aukšto lygio.
Šiuo metu Jungtinė Karalystė turi vieną iš liberaliausių darbo rinkų. Sparčią šaalies ūkio plėtrą lemia sėkmingai spendžiami vyriausybės uždaviniai – ekonomikos stabilumas, pagrįstas žema infliacija ir atsargia valstybės skolinimosi politika, užimtumo didėjimas, paremtas ilgalaikėmis investicijomis į švietimą ir profesinį mokymą.
Pagal ekonomikos išsivystymo lygį Jungtinė Karalystė tarp Vakarų Europos šalių patenka į pirmą ketvertuką.

2. GEOGRAFINĖ IR GEOPOLITINĖ PADĖTIS

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė yra vienas iš stambiausių pasaulio finansinių centrų ir tarptautinės prekybos dalyvių. Jungtinės Karalystės plotas – 244,820 km2. Gyventojų skaičius – beveik 58.5 milijono. Jungtinė karalystė išsidėsčiusi Britų salyno salose Atlanto vandenyne. Valstybę rytuose skalauja Ši

iaurės jūra, vakaruose nuo Airijos salos skiria Airijos jūra. Didžiosios Britanijos salos ilgis iš šiaurės į pietus 950 km, plotis iš vakarų į rytus 480 km. Nėra nė vieno sausumos taško, nutolusio nuo jūros daugiau kaip 120 km. Jungtinė Karalystė dažniausiai priskiriama Šiaurės arba Vakarų Europai. Valstybės plotas – 244103 kv. kilometrų.
Anglija plyti Midlando lygumos viduryje, pietuose ir rytuose: molingi Temzės ir Trento slėniai, klintinės Kotsvoldo ir Klivlando aukštumos viduryje, Jorkšyro ir Linkolnšyro žemumos, pelkėti Fenai rytuose, Lankašyro ir Češyro pakrančių lygumos šiaurės vakaruose, Solsberio lyguma, Eksmūro ir Dartmūro dykynės, Devono ir Kornvalio pusiasalio granitinės kalvos pietvakariuose, kreidinės Šiaurės ir Pietų Daunso aukštumos pietryčiuose, klintiniai Peninų ir ežeringi Kamberlando kalnai šiaurėje.
Škotija – Šiaurės Škotijos kalnynas šiaurėje, Grampiano kalnai ir Vidurio žemumos su Klaido ir Forto upių slėniais viduryje, Pietų Škotijos kalvos pietuose; pakrantės raižytos, daug įlankų ir užutekių.
Velsas – Snoudonijos kalnuose šiaurėje, Bervyno plynaukštė viduryje, Juodieji, Juodojo Miško ir Brekono švyturių kalnai pietryčiuose, Glamorgano slėnis pietuose.
Olsteris- ežeringos kalvos viduryje, Sperino, Morno kalnai ir Antrimo aukštumos pakraščiuose.
Šalies klimatas – Atlanto jūrinis, veikiamas šiltos Golfo srovės, vyraujant šiltiems vakarų vėjams.
Jungtinė Karalystė – parlamentinė demokratinė konstitucinė monarchija. Šalyje nėra vieningos rašytinės konstitucijos, veikia parlamento aktų, konstitucinių papročių ir nusistatymų, teismo sprendimų visuma. Valstybės vadovas – monarchas ( nuo 1952 m. šalį valdo karalienė Elžbieta II
I ).

3. BRITANIJOS IMPERIJA

Jau 1876 m. Anglijos kolonijų plotas siekė 22,5 mln. kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – 250 mln. žmonių. XIX a. pabaigoje Anglija gerokai išplėtė savo kolonijinę imperiją.
Didžiausia pasaulio kolonijinė valstybė – Anglija – 1914 m. valdė imperiją, kurios plotas buvo 33,5 mln. kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – 400 mln. žmonių. Svarbiausia kolonija buvo Indija. Joje gyveno 70 procentų visų Britų imperijos gyventojų, ir ji kasmet Anglijos imperializmui duodavo 150- 160 mln. svarų sterlingų pajamų.
Ypatingą vietą Britanijos imperijoje užėmė kolonijos, kuriose gyventojų daugumą sudarė Anglijos išeiviai. XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje jos gavo savivaldos (dominijų) teises. Anksčiausiai dominija tapo Kanada (1867 m.), vėliau, XX a. pr., – Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Afrikos Sąjunga. XIX a., vykstant emigracijai iš Anglijos ir Airijos, Anglijos buržuazija atsikratė gyventojų “pertekliaus”. Emigracija pradėjo mažėti tiktai nuo XIX a. 9 dešimtmečio. Anglijos kolonijinė imperija daugiau negu bet kuri kita vystėsi kapitalizmo keliu. Dominijos tapo agrariniais – žaliaviniais Anglijos priedėliais. Australija ir Naujoji Zelandija, kurių ūkio pagrindą sudarė žemės ūkis, ypač gyvulininkystė, beveik visiškai priklausė nuo Anglijos rinkos.
Pietų Afrikoje sėkmingai plėtėsi iškasenų pramonė. Tačiau ją visiškai kontroliavo Anglijos kapitalas. Kanadoje sparčiai vystėsi fermerinis žemės ūkis, miškų ūkis, taip pat iškasenų pramonė. Ir šios kolonijos ekonomikoje viešpataujančią padėtį užėmė Anglijos kapitalas.
Stiprėjant Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos ekonomikai, didėjo prieštaravimai ta

arp šių kolonijų ir metropolijos. Bijodama, kad jos nepasektų JAV pavyzdžiu ir neatsiskirtų, Anglija buvo priversta daryti nuolaidų ir suteikti šiems imperijos nariams savivaldą.
1905 -1907 m. Rusijos revoliucijos įtakoje Britanijos imperijoje įsiliepsnojo nacionalinio išsivadavimo kovos židiniai. Afrikos kolonijose Anglijos kolonizatoriai vykdė rasinį diskriminavimą, steigė rezervatus, naudojo ikikapitalistinio išnaudojimo formas, prievartinį darbą ir tuo kėlė prieš save didžiulę išnaudojamųjų tautų neapykantą.
Vis dėlto, veikiant kapitalistinių šalių netolygaus ekonominio vystymosi dėsniui, 1914 -1918 m. karas susilpnino Anglijos imperializmą. Ypač skaudų smūgį sudavė nacionalinio išsivadavimo judėjimo pakilimas Britanijos imperijos šalyse. Jau pirmaisiais pokario metais išsivadavo grupė Anglijos kolonijų – Indija, Birma, Ceilonas – ir iškovojo nacionalinę nepriklausomybę.
Antrojo pasaulinio karo traumos ir žlugusi imperinė galybė privertė britus peržiūrėti savo saugumo doktriną, kurioje po kelių šimtmečių vėl ėmė dominuoti Europos reikalai. Praradusi garantuotas rinkas ir išeikvojusi finansinius išteklius, Jungtinė Karalystė turėjo ieškoti galimybių pašonėje, t.y. senajame žemyne, kurio pokarinę raidą lydėjo ekonominis augimas ir gilėjanti valstybių integracija. Dėl savo tradiciškai atsargaus požiūrio britai nesugebėjo išsyk įsilieti į besiformuojančią Europos ekonominę bendriją, ir ši nesėkmė iki šiol turi reikšmės Jungtinės Karalystės europinei politikai. Jausdamiesi esą svečiai, o ne šeimininkai, t.y. turintys prisitaikyti, o ne kuriantys, britai skeptiškai vertina naujas iniciatyvas ir kol kas atsisako prisijungti prie Europos valiutų sąjungos.
Dar XI a., kovodami dėl valdų Prancūzijoje, britai aktyviai įsitraukė į Europos reikalus ir nuo tada tiesiogiai arba diplomatinėmis priemonėmis dalyvavo visuose svarbiausiuose Europos procesuose.
Didžioji Britanija dar XX a. pradžioje buvo galingiausia pasaulio imperija; 1945 m. ji tapo viena iš karo laimėtojų. Karas traumavo britus fiziškai, bet vis dėlto jie nugalėjo. Didžioji Britanija buvo vienintelė didžioji Europos valstybė, Antrojo pasaulinio karo metais išvengusi vokiečių okupacijos ir Antantės koalicijoje veiksmingai atsvėrusi dviejų valstybių – JAV ir SSSR – dominavimą.
Pirmoji pasaulyje išgyvenusi industrinę revoliuciją, Britanija visuomet daug dėmesio skyrė rinkoms, kurių paieška ir apsauga davė pradžią XIX amžiaus pabaigos Britų imperijai, kontroliavusiai pasaulio jūras ir ketvirtadalį pasaulio žmogiškųjų ir teritorinių išteklių. Vis dėlto britai negalėjo ilgai likti nuošalyje nuo Europos Bendrijų. Antraip būtų nukentėjusi jų šalies ekonomika ir smukusi politinė įtaka.
Galiausiai 1973 m. Anglija įstoja į Bendrijas. Britanija importavo tradiciškai daug prekių iš daugelio pasaulio kraštų, todėl pagal Bendrijų taisykles ji turėjo įnešti santykinai didelę sumą į Bendrijų biudžetą importo muitais. Tuo tarpu šio biudžeto didžioji dalis atitekdavo Bendrijų šalių žemės ūkiui, o tai netiko Britanijai, turinčiai mažą žemės ūkio sektorių. Tačiau Bendrijų šalys sutiko sumažinti Londono įnašą į bendrąjį biudžetą.
Didžioji Britanija ir toliau atsargiai vertina siūlymus spartinti Europos vienijimąsi.
Šiandien Londonas išlieka vienas svarbiausių pasaulio finansinių centrų, o Jungtinės Karalystės, G – 7 grupės narės, prekyba kasmet viršija 900 mlrd. JAV dolerių.

4. EKONOMINĖS PRIELAIDOS ŪKIO IŠVYSTYMUI IR IŠDĖSTYMUI

Viduramžiais Anglijos vaidmuo Europos ekonomikoje buvo kuklus. Anglijos ūkinį iškilimo pagrindą sudarė feodalizmo irimas ir spartus kapitalistinių santykių vystymasis. Spartaus kapitalistinių santykių vystymosi sąlyga buvo pradinis kapitalo kaupimas. Smulkieji gamintojai nuskursdavo ir virsdavo samdomaisiais darbininkais, kurie yra būtini kapitalistinio gamybos būdo gyvavimo sąlyga. XVI a. pradžioje Anglija buvo nedidelė agrarinė šalis, turėjusi 3 mln. gyventojų. Baudžiava Anglijoje išnyko jau XVI a. pabaigoje, tačiau žemė, kaip ir anksčiau, priklausė bajorams.
XVI a. agrarinis perversmas sudarė sąlygas spartesniam gelumbių pramonės vystymuisi. Vilnonių audinių gamyba buvo svarbiausia Anglijos pramonės šaka. Vėliau pradėjo plėtotis ir kitos pramonės šakos: šilko, drobės, laivų statybos, metalurgijos, stiklo, popieriaus, alaus, anglių pramonė, mezginių, kojinių, geležies dirbinių gamyba.
Pramonės augimas ir nežemdirbinių gyventojų skaičiaus didėjimas spartino vidaus rinkos formavimąsi. Tačiau ją ribojo maža moki darbo žmonių paklausa.
Didelė pramonės produkcijos dalis buvo skirta užsienio rinkai. Vykdydama merkantilizmo politiką, Anglijos vyriausybė visokeriopai rėmė užsienio prekybą ir laivininkystę. XVII a. beveik 90 procentų Anglijos eksporto sudarė gelumbė ir vilna. Ypač svarbi importo prekė buvo statybinė miško medžiaga, be kurios negalėjo apsieiti Anglijos laivų statyklos.
Anglija pradėjo intensyviai ieškoti naujų rinkų ir todėl įsijungė į kovą dėl kolonijų. XVI a. Anglija atsisakė Hanzos bei Italijos pirklių tarpininkavimo ir pati pradėjo prekiauti su užsieniu. Buvo steigiamos pirklių bendrovės, kurios gaudavo iš vyriausybės subsidijas ir prekybos su užsienio šalimis monopolį. Kai kurios jų kūrėsi, sujungusios pirklių kapitalą. Tokios bendrovės vadinosi akcinėmis ir skirstė pirkliams gautą pelną pagal įdėtą kapitalą.
XVII a. buržuazinės revoliucijos laikotarpiu ir XVIII a. pirmojoje pusėje, tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje sparčiai plito kapitalistiniai santykiai. Tačiau augančią buržuaziją varžė viešpataujantis bajorijos sluoksnis. Todėl ji pakilo į kovą prieš feodalinę santvarką. Revoliucija prasidėjo XVII a. viduryje. 1649 m. buvo nuo sosto nuverstas karalius ir paskelbta respublika, kuriai vadovavo O. Kromvelis. Buržuazija, įbauginta revoliucijos mąsto, išdavė liaudį ir sudarė kompromisą su bajorais. 1660 m. buvo atkurta ir karaliaus valdžia, tačiau smarkiai apribota. Anglijos buržuazinė revoliucija užbaigė viduramžių, t.y. feodalizmo, epochą ir pradėjo “naujosios istorijos” – kapitalizmo – epochą.
Ekonominė revoliucijos politika skatino pramonės ir prekybos vystymąsi. Navigacinio akto pagrindu, 1652-1674 m. vykę “prekybiniai karai” baigėsi visiška Anglijos pergale. Anglija tapo stambiausia jūrų ir prekybos valstybe. Nors Anglija ir toliau liko žemės ūkio šalis, agrariniai santykiai joje darėsi vis labiau kapitalistiniai. Smulkieji nuomininkai buvo nuvaromi nuo žemės arba nuskurdinami, žemė verčiama ganyklomis ir kuriamos stambios kapitalistinės fermos, tiekusios produkciją besiplečiančiai miesto rinkai.
Padidėjo žemės ūkio prekingumas, atsirado laisvos darbo jėgos rezervas. Po buržuazinės revoliucijos pramonėje įsiviešpatavo manufaktūros. Pamažu gerėjo transportas, buvo kasami kanalai ir tiesiami plentai. Stiprėjo kapitalistinė kredito sistema. Svarbiausias vaidmuo joje teko Anglijos bankui, įsteigtam 1694 m. ir turėjusiam pinigų leidimo monopolį. Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, kur gyveno daugiau kaip pusė milijono gyventojų, dirbusių daugiausiai pramonėje, prekyboje ir laivyboje.
Prie užsienio rinkų plėtimo ir kapitalų telkimo prisidėjo aktyvi Anglijos kolonijinė politika. XVIII a. Anglija tapo didžiausia pasaulyje kolonijine valstybe, svarbiausia kapitalistine šalimi, turėjusia visas sąlygas pereiti į naują visuomenės raidos etapą – stambiąją mašininę gamybą.

5. PRAMONĖS RAIDOS BRUOŽAI

Kapitalistinį Anglijos pertvarkymą užbaigė pramonės perversmas, įvykęs XVIII a. paskutiniame trečdalyje ir XIX a. pirmame ketvirtyje. Pramonės perversmas – tai perėjimas nuo manufaktūrų, kuriose viešpatavo rankų darbas, prie fabrikų, kuriems būdingos mašinos.
Pramonės perversmas buvo pasaulinio mąsto reiškinys ir įvyko visose kapitalistinėse šalyse. Tačiau Anglijoje įvykęs anksčiau negu kitose šalyse todėl, kad ten anksčiausiai atsirado sąlygos mašininei gamybai. Vystantis šalyje kapitalistiniams santykiams, lendlordai vis didesniu mastu grobė valstiečių bendruomenių žemes. Netekę gamybos priemonių, smulkieji gamintojai virto proletarais, priverstais parduoti savo darbo jėgą kapitalistiniams fermeriams ir ypač pramonininkams. Dėl to kaimo gyventojai plūdo į miestus, sudarydami didžiulį laisvos darbo jėgos rezervą tolesniam kapitalizmo vystymuisi.
Viena pramonės perversmo sąlygų buvo manufaktūrų – kapitalistinio fabriko istorinio pirmtako – paplitimas. XVIII a. viduryje manufaktūros jau nebepajėgė patenkinti rinkos paklausos prekėms. Šis ekonominis manufaktūrinės pramonės prieštaravimas galėjo būti išspręstas tik pakeitus mažai našų rankų darbą mašinų gamyba. Taigi XVIII a. viduryje jau buvo pribrendusios visos sąlygos, būtinos pramoniniam perversmui: sukaupti kapitalai, reikalingi fabrikinės gamybos vystymui, pakankamai laisvos darbo jėgos, susikūrusi talpi vidaus rinka, techninės prielaidos.
Pramonės perversmas prasidėjo medvilnės audinių gamyboje. Įmonininkai stengėsi patenkinti medvilnės audinių paklausą ir todėl ieškojo priemonių, kaip padidinti įmonėse darbo našumą. Štai kodėl kapitalistai aktyviai parėmė techninius išradimus, įgalinusius mechanizuoti medvilnės verpimą ir audimą. XVIII a. 7 – jame ir 8 – jame dešimtmetyje medvilnės pramonėje pradėta naudoti verpimo mašinas. Mechanizavus gamybą, medvilnės audinių produkcija 1780 – 1820 m. išaugo daugiau kaip 16 kartų. Tekstilinės pramonės mašinizavimas sudarė kapitalistinio šalies industrializavimo pagrindą. Lengvojoje pramonėje sukauptos lėšos vėliau buvo naudojamos sunkiosios pramonės mašinizavimui.
Techniniam pramonės pertvarkymui ypač didelę reikšmę turėjo garo variklių panaudojimas. Dž. Vato variklis – tai buvo universali dviejų taktų garo mašina, kurios stūmoklį varinėjo suslėgtas garas.
Iš pradžių mašinos buvo daromos manufaktūrose rankomis. Vėliau mašinas pradėta gaminti mašinomis. Susikūrė pramonės šaka – mašinų gamyba. Buvo išrastos metalų apdirbimo staklės (tekinimo, frezavimo, gręžimo), mechaniniai garo kūjai, presai. XIX a. pradžioje buvo mašinizuotas ir transportas. Įvykus pramonės perversmui, Anglija virto iš agrarinės šalies “pasaulio fabriku” – pagrindine industrine valstybe, tiekusia pramonės gaminius kone visam pasauliui.
Stambioji mašininė gamyba išstūmė smulkiaprekes įmones ir manufaktūras, kurioms buvo būdingas žemas darbo našumas ir sustingusi technika. Sparčiai vykstant urbanizacijai, miestuose susitelkė 86% šalies gyventojų. Svarbiausioji pramonės šaka buvo tekstilės. Medvilnės audinių gamyba 1800 -1870 m. padidėjo 19 kartų. Sparčiai vystėsi ir sunkioji pramonė. Ketaus išlydymas per tą patį laiką išaugo 38 kartus. Akmens anglių gavyba padidėjo nuo 10 mln. tonų 1800 m. iki 112 mln. tonų 1870 m., t.y. daugiau negu 11 kartų. Metalo apdirbimo pramonės produkcija padidėjo 28 kartus.
Pramonės prekių gamyba žymiai viršijo vidaus rinkos reikmes. Todėl Anglija vis daugiau prekių eksportavo. Tačiau pramonė ne visada vystėsi sklandžiai, nepatirdama jokių sunkumų ar prieštaravimų. Įsigalėjus kapitalistiniam gamybos būdui, 1825 m. krizė pirmą kartą palietė visą Anglijos ūkį. Paskui ją sekė 1836 ir 1837, 1847, 1857, 1866 m. krizės. Visų jų požymiai buvo vienodi: prekių realizavimo sunkumai, gamybos sumažėjimas, nedarbas ir darbo žmonių padėties pablogėjimas.
1870 m. palyginti nedidelėje Anglijos teritorijoje buvo 25 tūkst. km geležinkelių. Pagal geležinkelių tinklo tankumą Anglija užėmė pirmąją vietą pasaulyje. Būdama saloje, Anglija turėjo rūpintis laivų statyba ir laivyba. Tapusi “pasaulio vežiku”, Anglija turėjo daug pelno iš kitų šalių prekių pervežimo.
1870 m. Anglija dar buvo “pasaulio fabrikas”, “kapitalo metropolija”. Jai dar teko trečdalis pasaulinės pramonės bendrosios produkcijos ir daugiau kaip pusė akmens anglių gavybos bei ketaus išlydymo. Tačiau kaip tik XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Anglija ėmė netekti pramonės, o vėliau ir prekybos monopolio vaidmens. Veikiant ekonominio ir politinio vystymosi netolygumo dėsniui, paspartėjo ūkinis jaunų kapitalistinių valstybių, Anglijos konkurenčių, ypač JAV ir Vokietijos, vystymasis. Pramonės perversmas šiose šalyse įvyko kur kas vėliau ir todėl jų įmonės buvo aprūpintos naujausia technika. Kol konkurentai dar nepajėgė varžytis su Anglija pasaulinėje rinkoje, jie pasistengė išstumti Anglijos prekes iš savo vidaus rinkų. Užsienio konkurenciją anksčiausiai pajuto metalurgija ir kitos Anglijos sunkiosios pramonės šakos.
Maždaug 9 dešimtmetyje Anglija galutinai prarado pramonės monopolį ir techninį pranašumą. 1870 m. Anglijoje buvo išlydyta ketaus keturgubai daugiau negu Vokietijoje ir beveik trigubai daugiau negu JAV. Tačiau 1913 m. Anglija pagal šios pramonės šakos produkciją nuo JAV atsiliko tris kartus, o nuo Vokietijos – beveik du kartus. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sustiprėjo Anglijos priklausomybė nuo užsienio rinkų ir maisto produktų bei žaliavų importo.

ŽEMĖS ŪKIO RAIDOS BRUOŽAI

XVI a. ir XVII a. pirmojoje pusėje pagrindinė prekinė Anglijos žemės ūkio šaka buvo avininkystė. Jos vystymąsi skatino palankios gamtinės sąlygos. Vilna buvo didžiausias šalies turtas. Daug jos buvo eksportuojama į Flandriją ir Florenciją, kur buvo daug gelumbių manufaktūrų. Gelumbių pramonė vystėsi ir pačioje Anglijoje. Išsiplėtus pasaulinei rinkai, padidėjo Anglijos gelumbių paklausa ir kainos. Todėl XVI a. vilnonių medžiagų gamyba vis labiau koncentravosi kapitalistinėse manufaktūrose, kuriose dirbo iš kaimo varguomenės kilę samdomieji darbininkai. Tuo metu vyravo decentralizuotos manufaktūros, aprūpinusios žaliavomis namuose dirbusius verpėjus ir audėjus. Tačiau daug buvo ir stambių centralizuotų manufaktūrų. Dėl mažesnių gamybos kaštų ir didesnio darbo našumo manufaktūros greitai nukonkuravo amatininkus. Tuo pasireiškė naujojo, kapitalistinio, gamybos būdo pranašumas.
Avininkystė feodalams – žemvaldžiams buvo pelningesnė negu žemdirbystė. Tačiau avininkystės vystymąsi stabdė ganiavų trūkumas. Todėl lendlordai pradėjo grobti bendruomenines valstiečių ganyklas ir atimti iš valstiečių dirbamą žemę. Valstiečių nuvarymas nuo žemės buvo vadinamas aptvėrimais, nes iš valstiečių atimti laukai buvo aptveriami tvoromis arba apjuosiami grioviais ir prijungiami prie dvaro žemės. Aptvėrimai, prasidėję XVI a., tęsėsi iki XIX a. pradžios.
Nuvaryti nuo žemės valstiečiai neturėjo pragyvenimo šaltinio ir buvo priversti eiti į miestus, parsisamdyti manufaktūrose. Tuo būdu “aptvėrimai”, tiekdami pramonei darbo jėgą ir plėsdami vidaus rinką, prisidėjo prie kapitalizmo vystymosi. Tačiau jauna manufaktūrinė pramonė nepajėgė aprūpinti visų darbu, ir Anglijos keliais traukė minios elgetų ir valkatų. Įbauginta valstiečių proletarizacijos, vyriausybė išleido žiaurius įstatymus, nukreiptus prieš valkatavimą. Asmenys, apkaltinti valkatavimu, buvo atiduodami į vergiją.
Žemės ūkis buvo antraeilė Anglijos ekonomikos šaka. Jame dirbo tik 15% savaveiksmių šalies gyventojų, t.y. mažiau negu asmeninio aptarnavimo sferoje.
Pagrindinis Anglijos žemės ūkio raidos XIX a. bruožas buvo kapitalistinės verslininkystės plėtimasis. Galutinai užbaigus aptvėrimus, labai išaugo žemėvaldos koncentracija. Ketvirtajame dešimtmetyje pusė visos žemės priklausė 35 tūkst. stambiausių žemvaldžių. Lendlordai paprastai patys žemės ūkiu nesivertė. Anglijoje pagrindinė agrarinių santykių figūra buvo stambusis fermeris. Jis išsinuomodavo žemę iš lendlordo, ūkininkavo kapitalistiniais pagrindais, naudodamas samdomąjį darbą. Šalyje buvo 1 mln. žemės ūkio samdinių. Panaikinus grūdų muitus, atsivėrė Anglijos rinka grūdų importui. Verčiami konkurencijos, fermeriai didino kapitalinius įdėjimus, intensyvino gamybą, naudodami mašinas (garinius plūgus, sėjamąsias, kuliamąsias ir kt.), mineralines trąšas, pagerintas sėklas, plėsdami veislinę gyvulininkystę. Tačiau žemės ūkis nepajėgė patenkinti didėjančių reikmių. Didelė dalis šaliai reikalingų maisto produktų ir žaliavų buvo importuojama.
1929 – 1933 m. krizė labai skaudžiai palietė žemės ūkį. Anglijoje milžiniškus žemės masyvus, kaip ir anksčiau, valdė anglų aristokratija, lendlordai, pramonės monopolijos, draudimo bendrovės. 70% žemės ūkio naudmenų buvo apdirbama nuomos pagrindais. Palyginti su 1913 m., fermų skaičius sumažėjo daugiausia smulkių fermų sąskaita. 1938 m. Anglijos žemės ūkyje, įskaitant miškų ūkį ir žuvininkystę, dirbo tik 5,4% darbingų gyventojų. Žemės ūkio lyginamasis svoris nacionalinėse pajamose nukrito dvigubai ir sudarė 4%. Sumažėjo pasėlių plotų, ypač grūdinių kultūrų. Savos gamybos maisto produktais ir žaliavomis Anglija buvo aprūpinama itin nepakankamai: kviečiais – 25-30%, sviestu – 9-10, mėsa – 50, cukrumi – 25, miško medžiagomis – 4%.
Šiomis dienomis Anglija taip pat užima pirmąją vietą pasaulyje pagal avių tankumą. Avininkystė buvo ir išlieka tradicine šalies šaka. Anglija pagal ėrienos ir avienos gamybą užima ketvirtą vietą pasaulyje; pagal eksportą 1992 m. – 105 tūkst. t (3 vieta pasaulyje).
Didžiosios Britanijos žemės ūkis – intensyvus, prekinis. 1992 m. žemės ūkyje dirbo 1,9% šalies dirbančiųjų. 70% žemės naudmenų priklauso lendlordams, nuomojantiems ją fermeriams. Anglijoje vienam žmogui tenka 0,12 ha dirbamosios žemės, kur vidutinis fermos dydis 131 ha. Vienas šalies fermeris “maitina” 95 žmones.Daugelis galvijų, kiaulių ir avių veislių išvesta Britų salose.
Anglija užima pirmą vietą pasaulyje pagal avižų derlingumą. 1992 m. iš 1 ha gauta 51,5 cnt avižų. Pagal kviečių ir kitų augalininkystės produktų eksportą, Anglija išlieka lyderių gretose.

7. GAMYBINĖ IR SOCIALINĖ INFRASTRUKTŪRA

Jungtinės Karalystės stipriausios pramonės šakos yra mašinų ir įrengimų gamyba, elektrinių prietaisų, įrangos gamyba, geležinkelių įrangos gamyba, laivų statyba, aviacijos pramonė, elektronika ir komunikacijos, chemijos pramonė, popieriaus pramonė, maisto pramonė, lengvoji pramonė. Gamybos ir eksporto didėjimas yra pagrindiniai šalies ekonomikos augimo veiksniai.
Šalyje yra nemaža akmens anglies, gamtinių dujų ir naftos telkinių. Pirminės energijos produkcija sudaro apie 12% šalies bendro nacionalinio produkto. Paslaugos, daugiausia bankininkystė, draudimas ir verslo paslaugos, sudaro didžiausią dalį bendro nacionalinio produkto. Tuo tarpu pramonės svarba mažėja. Pramonėje dirba 25% visos šalies darbo jėgos, bet pramonės įnašas į BNP tik 21%.
Žemės ūkio sektoriuje dirba 1% šalies darbo jėgos, pagaminama apie 60% maisto produktų poreikio. Žemės ūkyje yra aukštas mechanizacijos lygis, naudojamos pažangiausios technologijos. Pagal Europos standartus Jungtinės Karalystės žemės ūkio sektorius yra pakankamai aukšto lygio.
Pagrindinė Jungtinės Karalystės žemės ūkio produkcija: kviečiai, miežiai, cukriniai runkeliai, bulvės, daržovės, vaisiai, pienas, kiaušiniai, aviena, kiauliena, paukštiena.
Šiuo metu Jungtinė Karalystė turi vieną iš liberaliausių darbo rinkų. Ekonomikos reformos padidino mokesčių sistemos efektyvumą (buvo padidinta PVM bazė), stiprėjo konkurencija, mažėjo valstybės nuosavybės dalis ekonomikoje. Pagrindiniai leiboristų vyriausybės uždaviniai – ekonomikos stabilumas, pagrįstas žema infliacija ir atsargia valstybės skolinimosi politika, bei užimtumo didėjimas, paremtas ilgalaikėmis investicijomis į švietimą ir profesinį mokymą.
Nominalia verte bendrasis vidaus produktas 1998 m. sudarė 1,362.3 mlrd. USD, kas Jungtinė Karalystė tarp Europos Sąjungos šalių kvalifikuojama kaip ketvirta pagal “dydį” ekonomikos srityse. BVP augimas 1998 m. sumažėjo iki 2.7% (1997 m. buvo 3.3%), prognozuojama, kad 1999 m. BVP augimas sulėtės iki 0.8%.
Vidutinė metinė infliacija, 1997 m. balandžio mėn. siekusi 2.5%, iki 1997 m. rugpjūčio mėn. padidėjo iki 3.3%, o tai buvo didžiausias infliacijos lygis per paskutinius 2 metus. Tačiau iki metų pabaigos infliacija sumažėjo iki 3.1%. 1998 m. infliacija vėl padidėjo ir siekė 3.4%. Jungtinės Karalystės infliacijos lygis yra vienas aukščiausių didžiojo septyneto (G-7) šalių tarpe. Pagal ekonomikos išsivystymo lygį Jungtinė Karalystė tarp Vakarų Europos šalių patenka į pirmą ketvertuką.
Nedarbo lygis Anglijoje sumažėjo nuo 9.5% 1994 m. iki 6.5% 1998 m. Prognozuojamas nedarbo lygio tolimesnis mažėjimas.
Svarbiausias Jungtinės Karalystės ekonominės politikos klausimas – sėkminga finansinė ir ekonominė integracija į Europos Sąjungą.

8. KAPITALO JUDĖJIMAS IR BANKAI

Anglijos sostinė – Londonas buvo ir iki šiol lieka pasaulinės prekybos ir finansų centras. Jungtinės Karalystės valiuta – svaras sterlingų – vaidino tarptautinių pinigų vaidmenį, buvo tarptautinių prekybinių sandėrių atsiskaitymo vienetas. Itin svarbus vaidmuo šalies kredito sistemoje priklausė pusiau valstybiniam “bankų bankui” – Anglijos bankui. Sparčiai vyko bankinio kapitalo koncentracija. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo užregistruota daugiau kaip 300 bankų susijungimų. Susiformavo stambių akcinių bankų sistema.
Prieš I – ąjį pasaulinį karą penki stambiausi Londono bankai koncentravo 40% viso šalies bankinio kapitalo. Seniausia Anglijos bankų rūšis buvo privatūs bankai. Daugelis jų išaugo iš komercinių firmų, pralobusių kolonijose ir pasaulinėje rinkoje ir finansavusių prekybines operacijas. Privatūs bankai dažniausiai užsiiminėjo paskolų teikimu ir kapitalo eksportu į užsienį. Pagaliau svarbus vaidmuo Anglijos akcinių ir privačių bankų veikloje teko vekselių diskontui, susijusiam su tiesioginiu prekybos finansavimu.
Ypatingą vietą Anglijos kredito sistemoje užėmė kolonijiniai bankai. 1910 m. tokių bankų buvo 72.
Anglijos finansinės oligarchijos formavimasis siejosi tiek su stambių karinės pramonės susivienijimų bei firmų (jų atstovai vadovavo daugeliui depozitų bankų kaip antai Birmingemų) vaidmens išaugimu, tiek su kolonijiniu šalies monopoliu ir kapitalo eksportu. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje stambiausi Anglijos finansinio kapitalo atstovai buvo bankininkai Rotšildas, Gošenas, Grenfelis, Beringas, Loydas, pramonės magnatai Tenantas, Vikersas, Čemberlenas ir kt.
Vienas iš svarbiausių ekonominių įvykių buvo antroji po karo svaro sterlingo devalvacija, įvykdyta 1967 m. lapkričio mėn. (svaro kursas buvo sumažintas 14,3%). Po to, 1972 m. birželio mėn., įvedamas svaro “plaukiojantis kursas’, kuris faktiškai reiškė naują jo devalvaciją. Tačiau tai nepadėjo likviduoti užsitęsusios valiutinės-finansinės krizės, apėmusios Angliją drauge su kitomis kapitalistinėmis šalimis.
Tačiau ir šiandien Londonas išlieka tradiciniu bankininkystės centru. Tarp 50 didžiausių Europos bankų, 11 priklauso Didžiajai Britanijai. O tarp 50 didžiausių pasaulio taupomųjų bankų (įstaigų), pagal bankų aktyvus, 1993 m. Jungtinės Karalystės buvo 14: “Abbey National” (didžiausias pasaulyje), “Halifax Building Society” (antroji vieta pasaulyje) ir kt.

9. TARPTAUTINĖ PREKYBA IR JOS RAIDOS BRUOŽAI

Per visą XIX a. Anglija pastoviai pirmavo pasaulyje pagal užsienio prekybos mastą. Anglijos prekės, visur turėdamos gerą paklausą, greitai užkariavo pasaulio rinką. Todėl pasikeitė Anglijos vyriausybės ekonominė politika. Ilgą laiką vykdžiusi protekcionizmo politiką, t.y. aukštais muitais gynusi savąją pramonę nuo užsienio prekių konkurencijos, XIX a. viduryje Anglija perėjo prie laisvos, muitais nesuvaržytos prekybos. Anglijos užsienio prekybos apyvarta 1800-1870 m. padidėjo nuo 85 iki 611 mln. svarų sterlingų ir sudarė ketvirtadalį pasaulinės prekių apyvartos.
Anglija daugiausiai įsiveždavo tekstilės pramonės žaliavas (medvilnę, vilną) ir maisto produktus (grūdus, mėsą ir kt.). Svarbiausios eksporto prekės buvo audiniai, įvairios mašinos, anglys, juodosios metalurgijos produkcija.
Anglija ilgą laiką turėjo aktyvų užsienio prekybos balansą. Tačiau XIX a. viduryje importas pradėjo viršyti eksportą. Prekybos balanso pasyvą išlygino “nematomasis eksportas”, t.y. pajamos iš investuoto užsienyje kapitalo, įmokos už kitų šalių prekių pervežimą ir kt.
Anglijos prekių lyginamasis svoris pasaulinėje rinkoje vis mažėjo. Nedalomą viešpatavimą pasaulio rinkose pakeitė įtempta konkurencija su kitų imperialistinių valstybių, ypač Vokietijos ir JAV, prekėmis. Prekių buvo daugiau įvežama negu išvežama. Šis skirtumas buvo padengiamas pajamomis, gaunamomis iš užsienyje investuoto kapitalo, kitų šalių prekių pervežimo Anglijos laivais ir kitų šaltinių. Tai liudijo parazitinį Anglijos užsienio prekybos pobūdį. XX a. pradžioje užsienyje investuotas kapitalas davė penkis kartus daugiau pajamų negu užsienio prekyba.
Anglija pirmoji pasaulyje pradėjo plačiai eksportuoti į užsienį kapitalo “perteklių”. Žinoma, jeigu kapitalistai nebūtų šykštėję lėšų žemės ūkio vystymui, senųjų pramonės šakų modernizavimui, nekalbant jau apie darbo žmonių padėties pagerinimą, jokio kapitalo “pertekliaus” nebūtų buvę.
1880 m. Anglijos kapitalo investicijos užsienyje sudarė 1 mlrd. svarų sterlingų, o 1914 m. pasiekė 4 mlrd. svarų sterlingų. 1911 m. Anglijos kapitalistai gavo iš kitose šalyse investuoto kapitalo 180 mln. svarų sterlingų pelno. Pagal eksportuoto kapitalo sumą Anglija užėmė pirmą vietą pasaulyje. Anglija buvo investavusi užsienyje kapitalo beveik tiek pat, kiek Prancūzija ir Vokietija – dvi kitos didžiausios kapitalo eksportuotojos – kartu. Apie pusė Anglijos eksportuoto kapitalo buvo investuota kolonijose. Didžiulis kapitalo išvežimo iš Anglijos mastas buvo labai glaudžiai susijęs su milžiniška kolonijine imperija.
1999 m. Jungtinės Karalystės importas sudarė 320.7 mlrd. USD. Lyginant su 1996 m., importas į Jungtinę Karalystę išaugo 11.6%. Jungtinės Karalystės eksportas 1999 m. sudarė 268.4 mlrd. USD. Lyginant su 1996 m., Jungtinės Karalystės eksportas išaugo 2.6%.
Europos Sąjungos šalys yra pagrindiniai Jungtinės Karalystės prekybos partneriai. Jungtinės Karalystės prekybos apyvarta su ES šalimis sudaro 55% visos Jungtinės Karalystės užsienio prekybos apyvartos.

Pagrindiniai Jungtinės Karalystės prekybiniai partneriai 1998 m.:

Šalis Importas, % Eksportas, %
JAV 13 12
Vokietija 13 11
Prancūzija 9 9
Olandija 6 7
Belgija ir Liuksemburgas 4 4
Italija 4 4

Didžiausią Jungtinės Karalystės eksporto dalį sudaro mašinos ir įrengimai, kuras, chemijos pramonės produkcija, pusfabrikačiai, transporto priemonės, kitos prekės.
Pagrindinės įvežamos prekės.
Jungtinė Karalystė daugiausia importuoja mašinų ir įrengimų, pusfabrikačių, maisto produktų, plataus vartojimo prekių.

10. TARPTAUTINĖ PREKYBA SU LIETUVA

Tarp pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių Jungtinė Karalystė užima 6-tą vietą. 1999 m. užsienio prekybos apyvarta su šia šalimi siekė 353.8 mln. USD.
Lietuvos eksportas į Jungtinę Karalystę 1999 m. sudarė 151.9 mln. USD (5.1% viso Lietuvos eksporto). Lietuvos eksporto į Jungtinę Karalystę apimtys didėja, per 1996-1999 m. laikotarpį eksportas išaugo 62.8%.
Lietuvos importas iš Jungtinės Karalystės 1999 m. sudarė 201.9 mln. USD (4.2% viso Lietuvos importo). Per 1996-1999 metų laikotarpį importas iš Jungtinės Karalystės padidėjo 42.4%.
Lietuvos prekybos su Jungtine Karalyste balansas yra neigiamas. Dėl spartesnio importo didėjimo prekybos deficitas su šia šalimi nuolatos didėja, ir 1999 m. sudarė 50 mln. USD.
Eksporto į Jungtinę Karalystę lyderė yra tekstilės ir jos dirbinių pramonė. 1999m. tekstilės ir jos dirbinių buvo eksportuota už 68.6 mln. USD (45% viso Lietuvos eksporto į JK).
Pagrindiniai eksportuojami produktai: drabužiai ir jų priedai, medvilnė, cheminiai siūlai, cheminiai štapelio pluoštai, kitos prekės. Antrą vietą pagal eksporto apimtis užima mineraliniai produktai (24.4 mln. USD ir 16.1% viso Lietuvos eksporto į JK). Lietuva taip pat eksportuoja į Jungtinę Karalystę medienos dirbinius (17.9 mln. USD, 11.8%), mašinas ir įrengimus(7.8 mln. USD, 5.1% viso eksporto į JK 1999 m.); transporto priemones ir jų įrenginius (6.8 mln. USD, 4.5%); avalynės, galvos apdangalus (6.2 mln. USD, 4.1%); įvairius pramonės gaminius (4.1 mln. USD, 2.7%); bei kitus produktus.
Iš Jungtinės Karalystės Lietuva daugiausia importuoja tekstilės dirbinius, kurių importas 1999 m. sudarė 49.7 mln. USD (24.6% viso importo iš JK). Lietuva taip pat importuoja mašinas ir įrengimus (42.6 mln. USD, 21.1% viso importo iš JK); chemijos pramonės produkciją (38.9 mln. USD, 19.3%); mineralinius produktus (18.2 mln. USD, 9%); transporto priemones (10.6 mln. USD, 5.3%); gumą ir plastikus (8.2 mln. USD, 4.1%); popierių, kartoną, spaudinius (6.9 mln. USD, 3.4%); optinius, medicininius ir matavimo prietaisus (4.9 mln. USD, 2.4%) ir kitą produkciją.

12. SANDRAUGA

Jungtinė Karalystė yra vienintelė Europos valstybė, kuri, išsaugojusi glaudžius ryšius su buvusiomis kolonijomis ir turėdama nuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, turi platesnių, negu regioniniai, interesų ir siekia aktyviai dalyvauti pasaulinėje politikoje.
Jungtinės Karalystės Sandrauga (Commonwealth) buvo įkurta 1931 m. Iki 1947 m. ji vadinosi – Britanijos nacijų sandrauga. Sandrauga – tai Anglijos bei jos buvusių kolonijų ir dominijų politinė – ekonominė sąjunga.
Sandraugos narės: Didžioji Britanija (nuo 1931 m.), Antigva ir Barbuda (nuo 1981 m.), Australija (nuo 1931 m.), Bahamos (nuo 1973 m.), Bangladešas (nuo 1972 m.), Barbadosas (nuo 1966 m.), Brunėjus (nuo 1984 m.), Dominika (nuo 1978 m.) ir kt. Iš viso Sandraugai priklauso 50 valstybių; iš jų 15, priklauso 47-ioms silpniausiai išvystytoms šalims.
Londone veikia Sandraugos šalių sekretoriatas, nuolat rengiamos Sandraugos narių konferencijos.
Tarp Sandraugos šalių vystomi ekonominiai, prekybiniai bei politiniai santykiai. Taikomos įvairios nuolaidų sistemos, padedančios įveikti ne Sandraugos šalių konkurenciją bei vystyti šiuos santykius. Sandrauga aktyviai rūpinasi silpniausiai išvysčiusių šalių ekonominio – kultūrinio lygio kėlimu, skirdama tam dotacijas.

13. JUNGTINĖS KARALYSTĖS VIETA IR VAIDMUO EUROPOS SĄJUNGOS ŪKYJE

Britų saugumo politika grindžiama per šimtmečius susiformavusiais principais, tarp kurių svarbų vaidmenį vaidina geografinis veiksnys. Būdama sala, Didžioji Britanija visuomet jautėsi kitokia, negu kitos Europos valstybės, todėl netapatino savo siekių ir interesų su kontinente vykstančiais procesais. Europa Jungtinei Karalystei dažniau reikšdavo grėsmę negu galimybę, ir šis “apsiausties” mentalitetas ilgainiui nulėmė britų pragmatišką ir neretai egoistinį požiūrį į santykius su kitomis valstybėmis.
Iki šiol Jungtinė Karalystė skiria daug dėmesio galios pusiausvyros politikai, stengdamasi kontroliuoti Vokietijos ir Prancūzijos suartėjimą ir išlaikyti JAV karines pajėgas Europoje. Vis dėlto britai negalėjo ilgai likti nuošalyje nuo Europos Bendrijų. Antraip būtų nukentėjusi jų šalies ekonomika ir smukusi politinė įtaka. Todėl Jungtinė Karalystė yra šių tarptautinių organizacijų narė: JTO nuo 1945 m., Europos Tarybos nuo 1949 m., NATO nuo 1949 m., OECD nuo 1960 m., EFTA – 1960-1972 m., Vakarų Europos Sąjungos, Europos Sąjungos nuo 1973 m., Saugumo tarybos narė. Jungtinė Karalystė padengia 5% JTO biudžeto išlaidų. Londone yra Vakarų Europos Sąjungos ir Tarptautinės jūrų organizacijos būstinės.
Iš Europos Sąjungos šalių Jungtinė Karalystė išsiskiria: investicijomis ( ji daugiausia investuoja ir sulaukia daugiausia investicijų ); didžiausiu procentu dirbančiųjų finansinių paslaugų srityje (13,7 procento visos darbo jėgos ); didžiausiu procentu vyriausybės išlaidų, skirtų viešajai tvarkai palaikyti ( 3,4 visų išlaidų ); didžiausia naftos ir dujų gamyba bei jų atsargomis.

14. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

A.Paleckis, Ties Europos greitkeliu. Briuselio užrašai. 2001.

P.Lingė, Europos ir Azijos šalys. Geografija, demografija, istorija, politika, ekonomika. Vilnius. 1996.

R.Lopata , G.Vitkus, NATO – vakar, šiandien, rytoj. Vilnius, 1999.

TSRS ir užsienio šalių ekonominė istorija. Vadovėlis aukštųjų mokyklų ekonomikos specialybės studentams. Vilnius, 1980.

Jungtinės Karalystės rinka. http: // www. lda.lt/ export /buy. markets. u.k.html

(Norėčiau gauti darbą “Privatizacija Lietuvoje”

Leave a Comment