TURINYS:
ĮVADAS………………………………………………………………….3I. LPS SUSIKŪRIMO VEIKSNIAI IR VERSIJOS………………………………………………5II. SĄJŪDŽIO RADIKALĖJIMO PROCESAS………………………………………………….8III.TARP DVIEJŲ BARIKADŲ PUSIŲ:1. Sąjūdis ir LLL…………………………………………………………………………………112. Sąjūdis ir LKP…………………………………………………………………………………12IŠVADOS…………………………………………………………………..15ŠALTINIAI IR LITERATŪRA………………………………………………………………….17
ĮVADAS
Sakoma, kad tol kol gyvas bent vienas žmogus, menantis istorinius įvykius, istorijos dar nėra, egzistuoja tik versijos. Praėjus kiek daugiau nei 15-ai metų nuo tų nepamirštamų Sąjūdžio laikų, susiduriame su įvairiomis tų atmintinų dienų interpretacijomis. Daugelio, tiek tų laikų amžininkų, tiek ir pačių Sąjūdžio dalyvių gretose, netyla disputai apie šio reiškinio fenomenalumą mūsų tautos istorijos terpėje, juolab, kad tai turėtų būti ir manau yra aktualu ir jaunajai kartai. Toks dėmesys nestebina, kadangi kiekvieno iš mūsų nemažą pasaulėžiūros dalį sąlygoja pačių išgyventa ar išorinių veiksnių suformuota patirtis. Lietuvių tauta dar niekada nebuvo taip konsoliduota bendram tikslui kaip Sąjūdžio laikais. Tad savaime suprantama, kad šios temos aktualumas yra tame, jog tautinio atgimimo istorija yra labai svarbi mūsų tautinės savimonės ugdymuisi, kadangi kiekvieno žmogaus pasaulėžiūra, istorinė atmintis atspindi visuomenės kultūros, tautinės savimonės lygį. Šiame darbe norėčiau iškelti dvi problemas susijusias su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu (toliau LPS). Pirmiausia mane domintų veiksniai, lėmę LPS susikūrimą, taip pat versijos, vyraujančios istoriografijoje. Tai ir būtų mano darbo pirmosios dalies tikslas. Kita problema – tai LPS radikalėjimo procesas, kur mano tikslas būtų išryškinti veiksnius, lėmusius LPS radikalėjimą. Aptarsiu LPS santykius su Lietuvos Laisvės Lyga (toliau LLL), Lietuvos komunistų partija (toliau LKP) bei pačia Rusijos valdžia. Šiuos aspektus pasirinkau pirmiausia dėl asmeninio intereso. Be to, manau, kad šios problemos istoriografijoje susilaukia daugiausia dėmesio.Anot A. Sakalo, vieno iš tautinio atgimimo istorijos liudininko, apie Sąjūdžio įkūrimą neturime, nei memuarų, nei publicistikos . B.Genzelio nuomone: “Nemažai yra rašyta atsiminimų. Esama ir kitų rašinių iš Sąjūdžio istorijos. Kiekvienas vertina įvykius savo matymo kampu. Ir tai yra natūralu. Visi jie įdomūs ir vertingi” . Pažvelgus plačiau, istoriografijoje Sąjūdžiui yra skiriama dėmesio netiek jau mažai, nemažai, tačiau jis nepakankamas. Dabartinėje spaudoje ( atgavus nepriklausomybę) galima įsitikinti, kad apie Sąjūdį yra prirašyta tiek daug, kad net galima “pasiklysti’ medžiagos gausoje. Tik kyla klausimas, kiek visa tai yra vertinga Sąjūdžio istorijai? Imant 1992- 2003 m. periodą, galima rasti apytiksliai apie 50 straipsnių, ir atskirai imant periodą nuo 2003 m., galima rasti dar daugiau, apie 600 straipsnių. Tačiau, vėlgi, atsirenkant informacijos vertingumą ir patikimumą, skaičius sumažėja keliasdešimt kartų. Kaip nebūtų gaila yra labai daug autorių kurie, galima sakyti spekuliuoja Sąjūdžiu, taip bandydami savo nagrinėjamoms temoms duoti daugiau intrigos, taip suplakant į vieną vietą visiškai skirtingus dalykus.Rašant šį darbą rėmiausi daugeliu šaltinių, kuriuos galima suskirstyti į: 1) publikuotus dokumentus; 2) ano meto periodiką; 3) memuarinę literatūrą; 4) to meto liudininkų pasakojimus (A.Terlecko, V.Bogušio). Be abejo, kaip pagrindiniu ir bene svarbiausiu pirminiu šaltiniu, rašant šį darbą rėmiausi to laikmečio spauda: “Sąjūdžio žinios”, “Atgimimas”, Kauno iniciatyvinės grupės leistu periodiniu leidiniu “Kauno aidas”, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas Kauno LPS rėmimo grupės radikalėjimo apraiškoms. Šiose Sąjūdžio leidiniuose plačiai atsispindi Sąjūdžio veiklos įvykių registras: pirmieji žingsniai ir pagrindiniai siekiai, įvairūs nutarimai, bei tolesnės veiklos perspektyvos; daugybė įvairaus pobūdžio straipsnių atskleidžia to laikotarpio visuomenės dvasią, bei poreikius. Šiai temai taip pat svarbi oficialiai sovietinės valdžios kuruojamos spaudos kaip “Tiesa” ir “Komjaunimo tiesa” teikiama medžiaga. Apžvelgiant šiuos leidinius, svarbiausias akcentas bus skiriamas nepriklausomybės siekio idėjos apraiškoms. Svarstydama įvairius klausimus, rėmiausi V.Lanzbergio darbais. Taip pat V. Radžvilo mintimis .
Apžvelgiant literatūrą, skirtą aptariamam laikotarpiui, reiktų paminėti neseniniai pasirodžiusią R. Batūros dviejų dalių parengtą faksimilinę publikaciją , kurioje publikuojama Sąjūdžio leidinių faksimilės pirmųjų, ar kiek vėlesnių, Lietuvoje leistų laikraščių numeriai. Rašant šį darbą vertingas buvo A.E. Senn veikalas , savotiškai nušvietęs to meto situaciją. Įdomūs V.Tinino samprotavimai, leidžiantys giliau vertinti aptariamojo laikotarpio problemas. Taip pat J.Juozaičio ir kitų mintys.I. LPS SUSIKŪRIMO VEIKSNIAI IR VERSIJOS
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimą lėmė keletas veiksnių. Yra nemažai bandymų pateikti trumpą ir aiškų atsakymą į klausimą, kodėl gimė Sąjūdis? Tačiau bandantieji atsakyti į šį klausimą, skirtingai interpretuoja to meto aplinkybes, tad šis klausimas reikalauja žymiai platesnio aptarimo. Pirmiausia, kur reiktėtų ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl gimė Sąjūdis? Istoriografija beveik sutartinai tvirtina, jog tai būtų Sąjūdžio priešistorė – disidentinė veikla, visuotinis priešinimasis okupaciniai veiklai. Taip pat vyrauja nuomonė Sąjūdžio ištakas sieti su visoje Tarybų Sąjungoje skelbiamomis, ekonominių reformų būtinybę turėjusiomis palaikyti, persitvarkymo idėjomis ( bendru, gerai visame pasaulyje žinomu pavadinimu, “Perestroika”), kurių priešakyje priešpastatomas, 1985 m. generaliniu TSKP sekretoriumi tapęs Michailas Gorbačiovas. Jo paskelbta “Perestroika” (reforma arba pertvarka) ir jos loginiai koreliuotai “Glasnost“ (viešumas), „demokratizacija“ ir „teisinė valstybė“ , buvo pateikiami kaip impulsas keistis visuomenei, suteikiant jai daugiau laisvių, gerinant ekonomikos padėtį. „Viešumas“ turėjo reikšti ne tik praeities atskleidimą, bet ir dabarties problemų nagrinėjimą. Būtent dėl to reikėjo analizuoti daugelį visuomenėje ir ekonomikoje vykusių procesų, o tai savo ruožtu atvėrė duris kritinei minčiai . Toji kritinė mintis gana greitai peraugo į nacionalinį judėjimą, paskatintą pačios „Perestroikos“, panaikinusios daugelį suvaržymų. Tarybų Sąjungos tautos, netikėtai pačiam Gorbačiovui, atsiliepė į jo šūkius. „Iškilo nauji lyderiai, kurie išvertė tuščius savivaldos ir „savarankiškumo“ lozungus į įvairaus intensyvumo separatistines tendencijas“ . Kaip teigia V. Landsbergis, visu tuo jau nebebuvo galima nepasinaudoti ir Lietuvoje . Anot B. Genzelio 1987 m.- pasirengimo tarpsnis. Pradedama vis aktyviau diskutuoti kaip pasinaudoti imperijoje prasidėjusiu demokratėjimo procesu . Pati istoriografija ryškiai išskiria LLL (Lietuvos Laisvės Lygos) 1987 m. rugpjūčio 23 d. suorganizuotą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Ribentropo- Molotovo pakto ir jo slaptiesiems protokolams pasmerkti, kuris sukėlė didelę visuomenės ir valdžios reakciją, taip suteikiant daug vilčių, laisvesnei minčiai, nes parodė valdžios bejėgiškumą ir nesugebėjimą blaiviai vertinti susiklosčiusią situaciją. 1988 m. Lietuvai buvo lemtingi, anot A. E. Senno prasidėjo nuostabūs Lietuvos istorijos įvykiai . Prasidėjo daugybės, tuo metu neįtikėtinų įvykių seka. JAV prezidentas R. Reiganas oficialiai pakvietė visuomenę paminėti Vasario 16- ąją, taip pabrėžiant, jog JAV niekada nepripažino ir nepripažins TSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Komunistai iš kart sureagavo, į šį JAV valdžios pareiškimą, apkaltinant kišimusi į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus. Valstybės patriotai atsiliepė į šį JAV padrąsinimą, paminint Vasario 16-ąją nesankcionuotais susibūrimais, kai kur iškeliant ir trispalves vėliavas, anot istoriko V. Tininio Lietuvoje brendo nacionalinė revoliucija . Komunistų, ortodoksų puolimas prieš pačią M. Gorbačiovo pertvarkos politiką, sukėlę dar didesnę politinę įtampą. Gegužės pradžioje Estijoje įkurtas liaudies frontas- neformalus judėjimas reformoms vykdyti, jau galėjęs savo tikslus išreikšti televizijoje ir savo laikraštyje. Balandžio 20- ąją filosofas A. Juozaitis, Dailininkų Sąjungoje, perskaitė straipsnį , “Politinė kultūra ir Lietuva”, kuriame buvo viešai pasmerkiami Lietuvos istorijos sovietiniai klastotojai ir pati stagnatoriška Lietuvos valdžia. Taip pat iškart sekęs, pačioje “Komjaunimo tiesoje“ išspausdintas S. Pečiulio straipsnis , “Akla praeities nostalgija”, kuriame smerkiamas stalinistinis teroras pokario metais ir teisinama Lietuvos žmonių priešiškumo kova. J. Jarmalavičiaus straipsnis , “Vienpusiškai be atsakomybės”, išreiškė bolševikinės reakcijos kontrapuolimą Lietuvoje. Specialioji komisija “išslaptintino” daugybę, anksčiau draustų, Lietuvos ir išeivijos lietuvių autorių veikalų. Vilniaus miesto valdžia suorganizavo mitingą, tariamai “nekaltoms Stalino aukoms paminėti”, prie Angariečio paminklo. LLL gegužės 15 d., Gedimino aikštėje suorganizavo minėjimą 1948 m. gegužės 22-osio masinių deportacijų 40-osioms metinėms paminėti. Aktyviai pradėjo reikštis filosofų, Rašytojų, Kompozitorių, Dailininkų Sąjungų, kultūrologinių, gamtosauginių, paminklosauginių klubų, kitų draugijų veikla. Galų gale birželio 2 d. įvykusi mokslo ir meno inteligentijos diskusija “ar įveiksime biurokratiją?”, kuriai akstiną davė biurokratinio aparato savivalė, skiriant delegatus į XX partinę konferenciją, galutinai subrandino visuomeninio masinio judėjimo organizavimo idėją. Visą šių įvykių seką sąlygojo visoje SSRS ir Lietuvoje susikaupęs nepasitenkinimas esama padėtimi.
Birželio 3 d. Lietuvos TSRS Mokslų Akademijos konferencijų salėje akademiko E. Vilko vadovaujamas posėdis, dėl TSRS Konstitucijos pataisų, gausiai susirinkusios inteligentijos įtakoje, įgavo visiškai kitokią prasmę. Ši diskusija baigėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35 asmenų iniciatyvinės grupės išrinkimu, kuri buvo naujo judėjimo branduolys. Sąjūdis buvo Estijos Liaudies Fronto analogas, tačiau šis naujasis judėjimas Lietuvoje, neabejotinai turėjo savąjį išskirtinumą ir atvertė visiškai kitą naujų įvykių puslapį, kurį mes vadiname ”Tautos atgimimu”.A. E. Senno teigimu iniciatyvinė grupė paneigė, kad jos nariai parinkti iš karto, tačiau kai kurie lyderiai vėliau neoficialiai prisipažino, kad dešimties narių sąrašas buvo paruoštas iš anksto . Na, tikriausiai reiktų sutikti, jog ši idėja jau ganėtinai senokai brendo Sąjūdžio iniciatorių galvose. Ši idėja buvo rutuliuojama “Žinijos”, “Talkos”, “Istorija ir kultūra” klubuose, Rašytojų Sąjungos užkulisiuose. A. Juozaitis jau dalyvavo Estijos Liaudies fronto organizuojamame mitinge. Tuo metu tiek A. Juozaitis tiek ir pats R. Ozolas kalbėjo, kad tokiam judėjimui subrendo sąlygos ir Lietuvoje . Ekonomistai, K. Prunskienė, K. Antanavičius, A. Buračas, E. Vilkas buvo įsteigę savo ratelį, kuriame gvildeno ekonominio savarankiškumo idėją. Anot B. Genzelio buvo organizuojamos diskusijos, įvairiose kuluariniuose pasitarimuose, buvo numatyta naujam judėjimui 25 asmenų vadovybė . Reiktų pastebėti, kad Sąjūdžio gimimo teorijos yra įgavusios plačią vertinimų skalę. Nuo kilnios idėjos turėjusios garantuoti efektyviausią kelią permainų link ( pastarąją palaiko ir didžioji vertintojų dauguma ), iki nuomonės, kad sąjūdį įkūrė KGB . Istoriografijoje dažnai pabrėžiama, jog Sąjūdis gimė spontaniškai . (Tam pritaria ir R.Ozolas). Čia būtų galima rasti ir kitokių įžvalgų. Sąjūdžio gimimo nereikėtų laikyti grynai spontanišku reiškiniu, juolab, kad Sąjūdžio gimimą, remiantis Gorbačiovinės pertvarkos logika, galėjo įtakoti ir veiksniai iš “viršaus”. Mano nuomone, Maskva turėjo minčių LPS paversti savo įrankiu, tačiau kad tai buvo KGB sumanymų padarinys, abejotina. Šį mitą paneigia ir B. Genzelis bei kiti. Kaip ten bebūtų, birželio 3-ioji d. buvo galutinis apsisprendimas, skelbiantis Sąjūdžio veiklos pradžią. Šiuo klausimu istoriografijoje nėra vieningos nuomonės. Tad galbūt tikslingiausia būtų apsistoti prie V. Landsbergio nuomonės, jog Sąjūdis gimė tuomet, kuomet atėjo laikas jam gimti .II. SĄJŪDŽIO RADIKALĖJIMO PROCESAS
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio radikalėjimą sąlygojo nemažai veiksnių. Šiuo atveju labai svarbu suvokti, jog Sąjūdžio radikalėjimas, labai glaudžiai susijęs su Lietuvos nepriklausomybės siekio idėjos brendimu. Manau, kalbėti apie bandymą oficialiai Sąjūdžio deklaruojamą nepriklausomybės siekį, iki 1989 m. vasario 16 d. nėra jokio pagrindo, kadangi tai nėra užfiksuota nei viename Sąjūdžio priimtame dokumente. Tačiau tai nereiškia, kad nepriklausomybės siekio idėja nebuvo gyva. Šios teorijos pagrįstumo reikia ieškoti ne tik Sąjūdyje, bet ir visame Atgimimo epochos bendrame kontekste Pirmiausia jau pats, Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo metu išgyventas patriotinio pakilimo jausmas, suteikė pagrindą netik Sąjūdžio, bet ir pačios visuomenės radikalėjimui.
Apie visuomenės radikalėjimo formavimąsi ganėtinai aiškiai liudija, tik Steigiamajam suvažiavimui pasibaigus, “Vakarinėse naujienose” publikuojamas istoriko L. Truskos straipsnis , kuriame autorius kalba apie besiformuojantį maksimalizmą – maksimalistais įvardindamas, atsiskyrimo nuo TSRS idėjos šalininkus. Mano nuomone, pats Sąjūdžio radikalėjimas gali būti sąlygotas besiformuojančio visuomenės radikalėjimo. Taip pat LLL įtakos augimu visuomenėje. Tad Sąjūdžio nusistatymas veikti vien Gorbačiovinės pertvarkos rėmuose galėjo sąlygoti stiprių pozicijų visuomenėje praradimą, ką liudija Estijos ir Latvijos pavyzdys. Sąjūdžio ir LLL suartėjimas atskirais momentais, taip pat viena iš prielaidų, rodančių Sąjūdžio radikalėjimą. LLL informaciniame biuletenyje , LPS ir kitos organizacijos kviečiamos susitelkti bendram tikslui- kad būtų atstatyta Lietuvos nepriklausomybė, ir išvesta okupacinė kariuomenė. Gruodžiuo 10 d. surengtas “Gaublio“ klubo disputas su LLL, kuriame A. Terleckas akcentuoja jog, Lyga savųjų tikslų siekia tik taikiomis priemonėmis, kurių teisėtumą pripažino ir gerbiamas M. Gorbačiovas- “tik jo dėka čia susirinkome” . Vasario mėnesį “Atgimime” spausdinamas A. Užubalio straipsnis kuriame aiškiai įžvelgiamas palankumas LLL: “ Jai prisiminsime, kad keturi iš penkių SNO saugumo Tarybos narių nepripažįsta Lietuvos inkorporacijos, tai šis siekis ( omenyje turima, LLL Lietuvos nepriklausomybės siekį) neatrodys vieną naktį susapnuotas.(…). Reikia pripažinti, kad kaip tik radikalai pirmieji savo akcijomis pradėjo tiesinti mūsų nugaras, įsisamoninti, susigyventi su pačiomis drąsiausiomis ir švenčiausiomis mūsų svajonėmis” . Dar vienas svarbus momentas, tai būtų prasidėjusi rimta konfrontacija tarp LPS ir LKP po LTSR AT dešimtosios sesijos, kuomet buvo priimtos konstitucinės pataisos, suteikiančios lietuvių kalbai, tautiniai trispalvei vėliavai ir V. Kudirkos ”Tautiškai giesmei” LTSR valstybinį statusą, tačiau buvo atmesta pagrindinė Sąjūdžio pasiūlyta ( Sąjūdžio atstovai dalyvavo svečių teisėmis ) konstitucijos pataisa, suteikianti Lietuvos TSR įstatymams viršenybę SSRS įstatymų atžvilgiu, taip atmetant didesnį Lietuvos suverenitetą nustatantį teisinį pagrindą. Lietuvoje pirmą kartą taip atšiauriai dvelktelėjo būsimąją politine konfrontacija ir Lietuviškuoju radikalizmu . Sąjūdis vėl atsigręžė į “mitingų laikus” ir organizuotame mitinge Gedimino aikštėje pasmerkė LTSR AT sesijos kryptį. K. Uoka išreiškė įsitikinimą jog Lietuvoje prasidėjo “naujas kovos etapas” . V. Tomkus užsimena:”…jog matyt atėjo laikas imtis griežtų priemonių” . Sąjūdžio seimo taryba paskelbė nutraukianti ryšius su LTSR vadovybe “tol, kol nebus pripaintos klaidos, kol nebus išsakyta jos konstruktyvi pozicija ir visai tautai” . Netrukus LPS nusprendė paskelbti moralinę Lietuvos nepriklausomybę . Kuri vis dar remtis Sąjūdžio oficialiąja pozicija, reiškė platesnio suvereniteto siekį, tačiau jau pati “moralinės nepriklausomybės” žodžių semantika, atsižvelgiant į politinės situacijos įtampą, galėjo reikšti žymiai daugiau. Šiuo atveju vertėtų vėl grįžti prie suvereniteto sąvokos, kuri nei viename Sąjūdžio dokumente taip ir nebuvo griežtai apibrėžta. Tai davė prielaidas skirtingam šios sąvokos interpretavimui, kurios vis labiau reiškėsi su pačiu radikalėjimo reiškiniu. Suvereniteto interpretavimo, glimybė ryškiai atskleidžia, suvereniteto transforamavimosi į nepriklausomybės siekį, procesą. Vilniuje įsikuria rusų bei Lenkų tautybių žmones jungianti organizacija “Jedinstvo”, kuri reikalavo, atšaukti lietuvių kalbos valstybinį statusą, taip skaldydama Lietuvos visuomenę pagal nacionalinį ar kitokį principą . Tokio pobūdžio organizacijos įsikūrimas, papildė opozicijos Sąjūdžiui gretas, kas be abejo dar labiau turėjo įtakos, jau ir taip vyraujančiai politiniai įtampai Lietuvoje. Tai dar labiau patvirtina ir V. Landsbergio išrinkimas Sąjūdžio tarybos pirmininku, nors įstatai to ir nenumatė . Tai visų pirma ir grindžiama ta pačia politinės situacijos įtampa, kuri sąlygojo aiškaus vadovaujančio branduolio reikiamybę. 1988 m. gruodžio 26 d. prasidėjo oficialus kandidatų kėlimas į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Sąjūdis nutarė kelti ir savo kandidatus. Šio žingsnio motyvas yra gana aiškiai įžvelgiamas. Užbėgant įvykiams už akių, Sąjūdis deklaravęs tikslą – siekti nepriklausomybės atkūrimo, tai mėgino daryti pasinaudodama tuo metu galiojančiais įstatymais t.y. parlamentiniu keliu. Sąjūdžio žingsnis dalyvauti rinkimuose daug ką paaiškina, kodėl nepriklausomybės siekis, kai kurių nuomone, buvo deklaruotas taip vėlai. Tai vėlgi galima įvardinti kaip toleriagišką Sąjūdžio taktiką, kadangi iki tol deklaruotas nepriklausomybės siekis, galėjo iššaukti įvairių trukdžių įregistruojant kandidatus rinkimams į TSRS liaudies deputatus, o juos įregistravus be viešo pasaulinio skandalo jų išbraukti jau nebuvo galima. Pats nepriklausomybės siekio paskelbimas prieš pat rinkimus vėlgi suprantamas kaip taktika, įgaunant tautos mandatą sieti nepriklausomybės, rinkimų rezultatai turėjo atspindėti ir pačios visuomenės poziciją nepriklausomybė klausimu. Visa tai vėl leidžia manyti, jog nepriklausomybės siekio apsisprendimo klausimas, buvo diskutuojamas, nors tai buvo daroma atsargiai ir buvo netolimuose Sąjūdžio planuose.Dar vienas veiksnys, reiktų sutikti labai svarbus, kalbant apie Sąjūdžio radikalėjimą ir svarbiausia, apie nepriklausomybės siekio apsisprendimo klausimo kvestioanavimą, tai būtų pats Vasario 16-osios metinių progos artėjimas. Vasario 16-osio artėjimo svarba gan tiksliai atskleidžia V. Landsbergio žodžiai: kalba pasakyta 1989 m. išvakarėse, “Atgimimo bangos “ televizijos laidoje, kurioje kalbama: “…ilgametė neteisybė ir nesureguliuoti draudimai dar nėra lengvai pamirštami. Tai ateinančių metų viltys. Kaip ir nebetolima Vasario 16-oji kurią be abejo žymėsime jau visai kitaip, nors tiek nedaug laiko atrodo praėjo” . Šioje V. Landsbergio kalboje galima įžvelgti Vasario 16-osio artėjimo reikšmę, galbūt kaip galimybę išreikšti tikrąją tautos valią, Lietuvos ateities klausimu. Dar daugiau argumentų galima rasti pačioje Sąjūdžio spaudoje.III.TARP DVIEJŲ BARIKADŲ PUSIŲ :
1. Sąjūdis ir LLL
Pasak A.Terlecko LLL vaidmuo Lietuvos nepriklausomybės ‘byloje” nepagrįstai menkinamas . Mano nuomone, svarbiausias LLL vaidmuo buvo tame, jog ji buvo minties ir įvykių katalizatorius, tačiau neturėjo tiek galios kaip Sąjūdis. Sąjūdžio ir LLL santykiai reikalauja gilių pasvarstymų. Atsakymų į daugelį iškeltų klausimų sunku atsakyti. Sunku būtų ir pasakyti, kad Sąjūdžio ir LLL santykius lėmė vien užgautos Lygos ambicijos. Jie buvo painūs įtemti, ir dviprasmiški net glaudesnio bendradarbiavimo laikotarpiais. Anot V. Landsbergio: “matyt buvo tam tikra konkurencija, LLL dažnai bandė peikti Sąjūdį– kai kada pagrįstai kai kada pernelyg radikalizuotai. Kitaip sakant LLL norėjo labai radikalaus maištingo stiliaus, kuris mums tuo metu atrodė nepriimtinas. Savo ruožtu SSSRS šalininkai ir Sąjūdį tai pat skelbė esant radikalais” . Pačiame Sąjūdyje tai pat buvo keli požiūriai į LLL, bet jį labiau būtų galima suprasti kaip palankesnį palyginus su atvirkštiniu variantu. Nors ne vienas Sąjūdžio narys norėjo išvengti bendradarbiavimo su LLL, kai kuriose akcijose norom nenorom privalėjo įsikišti ir Sąjūdis . LLL buvo ta jėga su kuria Sąjūdis turėjo skaitytis, ypač pačioje pradžioje. Juolab ir pati lietuvių išeivija buvo pripratusi sekti ir remti disidentų veiklą. Nors kiekvienas Lietuvos žmogus puikiausiai žinojo, kad be Sąjūdžio globos Lyga būtų nustojusi egzistuoti per kelias minutes, tačiau tai jai netrukdė dangstytis savarankiškos politikos vykdymu, nuolatos statyti Sąjūdį į keblią padėtį . Užtenka paminėti Sąjūdžio palaikymą LLL organizuoto mitingo 1988 m. rugsėjo 28 d. metu, kuomet prieš mitinguotojus buvo panaudota brutali jėga ir Sąjūdis viešai pasmerkė šiuos veiksmus, pirmą kart išreikšdamas viešą nepritarimą LKP veiksmams , taip rizikuodamas įsivelti į konfrontaciją. Kartais susidaro įspūdis, kad LLL siekė išstumti Sąjūdį, iš jo pasirikto taikaus parlamentinės kovos kelio. Kai kurių išsakyta nuomonė apie LPS ir LLL lygiateisiškumą, nebeturėjo prasmės jau po pirmųjų Sąjūdžio mitingų . Na, ir apmąstymų reikalaujanti A. Terlecko nuomonė, kad Sąjūdis radikalėjo išorinių jėgų spaudžiamas, kas tikriausiai prelegento nuomone reiškė LLL . Na tokiai teorijai pagrįstumo galima rasti, nereikia pamiršti ir to fakto, kad ir pati Lietuvos visuomenė po truputį radikalėjo. Vėlesniu laikotarpiu dalis sąjūdininkų suprato, kad jai ir toliau bus vykdoma grynai “peristroikinė” linija LLL gali į savo pusią patraukti didesnę visuomenės dalį, kaip tai atsitiko Latvijoje ir Estijoje. Na, jei tai ir pavyktų konkrečiai įrodyti, kad Sąjūdis radikalėjo išorinių jėgų spaudžiamas, tikriausiai dėlto Sąjūdžio autoritetas, perdaug nenukentėtų. Kita vertus LLL programa mažai skyrėsi nuo Sąjūdžio tikslų. Daug kur tie tikslai sutapo. Tačiau pagrindinis tikslas kuriuo tikrai skyrėsi LSP ir LLL, tai nebejotinai, LLL aiškus pasisakymas už Lietuvos nepriklausomybę. Sąjūdžio pranašumą lėmė ne tik valdžios pakantumas ar garsi iniciatyvinė grupė. Lietuvos gyventojai įsibėgėjusių atgimimo įvykių eigoje, labiau vertino Sąjūdžio iškovojamas realias nuolaidas, nei vis dar neįtikėtinai atrodžiusį nepriklausomybės reikalavimą įgyvendinti realybėje. Reikia pripažinti, kad gyvenamuoju momentu LLL programa atrodė nereali. Vasaros pabaigoje tiek LPS, tiek ir LLL, buvo du nesulyginami dydžiai, kaip parodys vėlesni įvykiai, LLL savo veiklą pasirinko tęsti po Sąjūdžio vėliava.
2. Sąjūdis ir LKP
Sąjūdžio politiniai siekiai bei jų apčiuopiami rezultatai puikiai atsispindi santykiuose su LKP, kuriuose galima įžvelgti daug dramatizmo ir paslapčių. Sąjūdis buvo nusistatęs veikti legalumo ribose ir ta sąveika su LKP tikriausiai buvo neišvengiama, juolab, kad kiek daugiau nei pusė iniciatyvinės grupės narių priklausė pačiai LKP. Nusistatydamas santykius su LKP Sąjūdis užėmė santūrios opozicijos taktiką. LPS ir LKP bendradarbiavimas yra unikalus komunistinės struktūros panaudojimas pačiai komunistinei santvarkai griauti pavyzdys . Pasak V. Landsbergio kalbant apie nekonfrontavimą su LKP negalima pasakyti, kad tai buvo kokia ilgalaikė taktika. Gana greit jau teko konfrontuoti ir įvardinti save kaip politine opozicija . Vis dėl to dar būtų sunku atsakyti į klausimą. Kokią vietą komunizmo gelbėjimo planuose skyrė Sąjūdžiui TSKP ir jos padalinys Lietuvoje (LKP ) ir kokie buvo tikrieji pertvarkos tikslai, šiuo atveju pripažįstant Sąjūdį kaip legalios veiklos reiškinį. Iš vienos pusės pažiūrėjus Sąjūdis lyg ir savotiškai apgavo LKP, teikdamas jog jis tapsiąs nebereikalingas, kai bus galima konstatuoti jog persitvarkymas atliktas, kad valstybės institucijos funkcionuoja normaliai, o liaudies kontrolę joms vykdo instucionalizuoti kontrolės organai . Na, yra nuomonių, kurioms galbūt ir galima pritarti, jog komunistų partija norėjo pasinaudoti Sąjūdžiu kaip legaliai suvokiamu judėjimu „pertvarkai remti“. O gal labiau bandant reabilituoti jau begriūvančią santvarką? Tačiau iniciatyvinė grupė jau pirmajame posėdyje pademonstravo savarankiškumą, palikti posėdį LKP CK skyriaus vedėjui I. Imbrasui. Tai pat buvo atmestas ir L Šepečio pasiūlymas iniciatyviniai grupei įsijungti į LKP CK ir LTSR sudarytų komisijų veiklą, taip galbūt įžvelgiant bandymų, sąlygas primesti iš “viršaus”. Šiuo metu daugumos sąmonėje visiškai išsitrynė riba tarp pačios buvusios LKP ir jos narių, kurių vaidmuo kuriantis Sąjūdžiui buvo svarbus, o kartais ir lemiamas. Anot V. Landsbergio, Sąjūdis neišvengiamai turėjo stoti prieš LKP, nepaisant to, jog pusė iniciatyvinės grupės narių buvo ir LKP nariais . Galima daryti prielaidas, kad LKP narių dalyvavimas Sąjūdžio veikloje tai jau buvo paraiška pačiai LKP keistis ir taip pradėti griauti stagnatoriškas tradicijas, kas šiuo atveju buvo vienas iš Sąjūdžio tikslų, arba kitų nuomone, – skelti ją į dvi dalis . Galbūt galima pasakyti, kad Sąjūdis parodė dvi kryptis. Antroji jų kvietė pritarti Sąjūdžiui, ko tuo metu labiausiai ir reikėjo, ypač vis labiau įgaunant didesnį pagreitį. Sąjūdis labai daug kur ir galima sakyti sumaniai naudojosi spaudimo taktika santykiuose su LKP, nors buvo ir priekaištų jog Sąjūdis per daug nuolaidžiauja . Sąjūdis veikė tiesiog nuolat tikrindamas, iki kokio lygmens, iki kokio laipsnio permainų pasiruošusi eiti LKP, taip Sąjūdžiui aplenkiant legalumo supratimo sąvoką. Ir ši taktika pasitiesino, ką rodo ir palankių įvykių faktai, liudijantys LKP nuolaidas ir laikysenos krypties kintamumą Sąjūdžio veiklos įtakoje. Pirmiausia LKP atstovų pasirodymas pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose prie dar iki šiol neregėtas žmonių mases, kurios reikalavo pažvelgti realybei ir teisybei į akis, reikalaujant konkrečių permainų; iniciatyvinės grupės susitikimas su KGB generolu E. Eismuntu aptariant Sąjūdžio legalumo veiklos ribas, labai svarbūs susitikimai su aukščiausio lygio Maskvos delegacijos atstovu A. Jakovliavu, kurių metu iniciatyviniai grupei priklausią komunistai turėjo atlaikyti žūtbūtinį mūšį su vietos partiniais funkcionieriais, kad laimėtų Kremliaus palankumą, nuo kurio tada dar visiškai priklausė Sąjūdžio likimas , nuo tada Sąjūdžio vadovai nuo visų vietinių “stagnatorių” gynėsi cituodami jo kalbas; ir galų gale Sąjūdžio iniciatyva pakeisti susikompromitavusį LKP CK sekretorių R. Songailą, suteikiant galimybę išsakyti savo požiūrį į naujų kandidatūrų siūlymus, taip labiau pritariant A. Brazausko kandidatūrai. Šis faktorius buvo vienas iš, neabejotinai svarbiausių Sąjūdžio laimėjimų, nes parodė jog Sąjūdis tampa realia LKP nebekontroliuojama jėga ir taip įgijo masinį autoritetą, na, o ką jau kalbėti apie iškovotą galimybę naudotis tautine simbolika, leisti savo periodinį laikraštį ir turėti savo televizijos laidą. Šių įvykių apžvalga yra toli gražu negalutinė, ir neturėtų reikšti, kad tai buvo iškovota vien gerų santykių su LKP dėka, tačiau tai puikiai atskleidžia Sąjūdžio siekių evoliucijos apčiuopiamus rezultatus, LPS ir LKP santykių kontekste, kurie jau turėjo ir politinį aspektą. Aktyvūs Sąjūdžio veiksmai inspiravo LKP vadovybėje dar didesnį netikrumą, sumišimą nuolaidas sąjūdininkų reikalavimams .
Sąjūdis pasirinko laviruojančio jėgos kelią tarp dviejų visiškai skirtingų barikadų pusių: TSKP>LKP— LPS — LLL. Gerai pasirinkta, neprievartinės, neginkluotos kovos taktika padėjo Sąjūdžiui išvengti provokacijų, leisti veikti leistinumo ribose, tačiau nuolatinis jų peržengimas, plėtė pačias leistinumo ribas, taip duodant ir konkrečių rezultatų .IŠVADOS:I. Istoriografijoje vyrauja nuomonė Sąjūdžio ištakas sieti su visoje Tarybų Sąjungoje skelbiamomis persitvarkymo idėjomis (“Perestroika”). Atitinkamas vaidmuo tenka ir disidentinei veiklai. Estijoje susikūręs Liaudies Frontas, skatino ir Lietuvoje kurtis panašiai organizacijai. Atitinkamą įtaką padarė ir JAV prezidento R. Reigano oficiali kalba, (jog JAV niekada nepripažino ir nepripažins TSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos). Lietuvoje susiklostė palankios aplinkybės. Aktyviai pradėjo reikštis filosofų, Rašytojų, Kompozitorių, Dailininkų Sąjungų, kultūrologinių, gamtosauginių, paminklosauginių klubų, kitų draugijų veikla. Pati istoriografija ryškiai išskiria LLL 1987 m. rugpjūčio 23 d. suorganizuotą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tai sukėlė didelę visuomenės ir valdžios reakciją bei buvo tarsi katalizatorius radikalesnei Sąjūdžio veiklai. Vieningos nuomonės dėl Sąjūdžio susikūrimo aplinkybių- nėra. Versija, kad Sąjūdį įkūrė KGB, istoriografijoje įgauna mito lygį.II. Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo metu išgyventas patriotinis pakilimo jausmas rodo Sąjūdžio ir pačios visuomenės radikalėjimą. Sąjūdžio radikalėjimas gali būti sąlygotas besiformuojančios visuomenės radikalėjimo. Taip pat LLL įtakos augimu visuomenėje. Sąjūdžio nusistatymas veikti vien Gorbačiovinės pertvarkos rėmuose galėjo sąlygoti stiprių pozicijų visuomenėje praradimą. Sąjūdžio ir LLL suartėjimas atskirais momentais taip pat viena iš prielaidų, rodančių Sąjūdžio radikalėjimą. Dar vienas svarbus momentas, tai būtų prasidėjusi rimta konfrontacija tarp LPS ir LKP. Vilniuje įsikuria rusų bei lenkų tautybių žmones jungianti organizacija “Jedinstvo”, kiršinanti Sąjūdį. Tai verčia jį pasitempti. Kitas veiksnys dėl Sąjūdžio radikalėjimo ir nepriklausomybės siekio kvestioanavimo, tai būtų pats Vasario 16-osios metinių progos artėjimas.III. LLL buvo ta jėga su kuria Sąjūdis turėjo skaitytis, ypač pačioje pradžioje. LLL programa mažai skyrėsi nuo Sąjūdžio tikslų. Daug kur tie tikslai sutapo. Tačiau pagrindinis tikslas kuriuo tikrai skyrėsi LSP ir LLL, tai nebejotinai, LLL aiškus pasisakymas už Lietuvos nepriklausomybę. Sąjūdžio pranašumą lėmė ne tik valdžios pakantumas ar garsi iniciatyvinė grupė. Lietuvos gyventojai įsibėgėjusių atgimimo įvykių eigoje, labiau vertino Sąjūdžio iškovojamas realias nuolaidas, nei vis dar neįtikėtinai atrodžiusį nepriklausomybės reikalavimą įgyvendinti realybėje. Reikia pripažinti, kad gyvenamuoju momentu LLL programa atrodė nereali. Svarbiausias LLL vaidmuo tame, jog ji buvo minties ir įvykių katalizatorius.IV. Sąjūdis buvo nusistatęs veikti legalumo ribose ir ta sąveika su LKP tikriausiai buvo neišvengiama, juolab, kad kiek daugiau nei pusė iniciatyvinės grupės narių priklausė pačiai LKP. Nusistatydamas santykius su LKP Sąjūdis užėmė santūrios opozicijos taktiką. LPS ir LKP bendradarbiavimas yra unikalus komunistinės struktūros panaudojimas pačiai komunistinei santvarkai griauti pavyzdys
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA:1. 15-ųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių proga skirta televizijos laida TV forumas // TV-3 televizija.-V., 2005 kovo 10d.2. Batūra R. Lietuvos Persitvarkymo Spauda.-V., Seimo leidykla, 2005. I ir II leidimai.3. Blažytė D. Tarybinė liaudis vėl virsta tauta // Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988 – 1991 m..- V., 2000. – P. 114.4. Blažytė D., Ilgevičiūtė V., Kašauskienė. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis- tautinės sąmonės atgaiva // Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988– 1991 m. – V., 2000.-P.149. 5. Čepaitis V. Sąjūdis ir LKP // Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas.-V., Lietuvos istorijos institutas, 1998.-P.5.6. Dvikovon kviečiami garbingi partneriai // Lietuvos žinios.-2003.spal.16 d. -P.5.7. Geleževičius R Algirdas Mykolas Brazauskas// Lietuvos Respublikos prezidentai.-V., 1995.-P.425.8. Genzelis B. Sąjūdžio gimimas // Kauno aidas.-1998.geg. 5 d.-P.2.9. Genzelis B. Sąjūdžio gimimas // Kauno diena. – 1998.- Nr. 104. – P. 34.10. Įvertinant LTSR AT veiklą // Atgimimas1989.-Nr.8.-P.3.11. Jarmalavičius J. Vienpusiškai be atsakomybės // Tiesa.-1988. balandž. 30 d..-P.2.12. Juozaitis J. Sąjūdis ir demokratija.-V., 1990.- 105-P.21-23,13. Kreipimasis į tautą // Sąjūdžio žinios.1988.-Nr.52.- P.1.14. Kšanavičius A. Lietuvos atgimimo dienoraštis.-K., 1988.-P.33.15. LandsbergioV. kalba pasakyta “Atgimimo bangos” laidoje / Atgimimas1989.-Nr.1.-P.4.16. Landsbergis V. Lūžis prie Baltijos. – V., 1997.-P.43.17. Landsbergis V. Sąjūdis įkūnija Lietuvos tapatybę // Atgimimas.- 2003., geg. 28.-P.14.18. Lansbergis V. Sąjūdžio taktikos evoliucija // Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas.-V., Lietuvos istorijos institutas, 1998.-P20.19. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamasis suvažiavimas.- V., 1990.20. LLL ir Antanas Terleckas prieš LDDP ir Algirdą Brazauską.-V., 1993.-P.11.21. LPS Steigiamasis suvažiavimas // Atgimimas.1988.-Nr.5.-P.2.22. Malinauskas K. Ar “Vienybė” siekia vienybės Lietuvoje // Atgimimas.1989.-Nr.8.-P.7.23. Matulis R. Kodėl A. Terleckas sako kad Sąjūdį sukūrė KGB? // Lietuvos aidas.-2003.-Nr.4.-P.14.24. Pakėnas B.Sąjūdis ir komunistai Lietuvos Laisvės Sąjungos politiniame kontekste.-V.-1994.-P.14. 25. Pečiulis S. Akla praeities nostalgija // Komjaunimo tiesa.- 1988. balandž. 31 d.-P.4,26. Persitvarkymo Sąjūdis- iš arti // Vakarinės naujienos. -1988. birželio 23.-P.4. 27. Radžvilas V. Politinės Sąjūdžio istorijos matmenys//Akiračiai.-1992.-Nr.4. –P.9;10.28. Senn A.E. Bundanti Lietuva. – V., 1992. – P.4; 38.29. Senn A.E. Gorbačiovo nesėkmės Lietuvoje.- V., 1997. – P.24; 32.30. Susitikimas LKP CK rūmuose: Stenogramos santrauka // Sąjūdžio žinios.1988.liep.3 d.- P.1. 31. Terlecko A. pasakojimas seminaro metu.- V., 2005 04 06.32. Tininis V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai.-V., 1994.-P.102.33. Truska L. Apie emocijas ir blaivų protą // Vakarinės naujienos. 1988.-Nr.250.-P.1.34. Užubalis A. Keletas minčių apie LLL // Atgimimas1989.-Nr.5.-P.4.