Verslo ekonomikos konspektas

Darbo užmokestis ir jo dydį lemiantys veiksniai .81

Darbo užmokesčio organizavimas. 82

Darbo užmokesčio formos ir sistemos. 84

Naujos darbo apmokėjimo tendencijos .88

ĮMONĖS IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS IR SKAIČIAVIMAS .90

Išlaidų apibūdinimas ir klasifikavimas .90

Išlaidų klasifikavimas pagal gamybos apimties įtaką .92

Išlaidų klasifikavimas pagal įskaitymą į produkcijos savikainą. 94

Produkto (gamybos) ir laikotarpio išlaidos. Gamybos išlaidų elementai

.95

Parduotų prekių savikaina gamybos ir prekybos įmonėse. 96

Produkcijos savikaina, jos reikšmė ir rūšys .97

Produkcijos savikainos kalkuliavimas .98

PAJAMOS IR PELNAS .102

Pajamos ir jų susidarymo šaltiniai .102

Pelnas ir jo rodikliai .102

Įmonės veiklos pelningumo rodikliai .104

Nenuostolingų pardavimų mastas .106

LITERATŪRA 109

Pratarmė

Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą.

Verslo ekonomikos modulio studijoms dar stokojama specialios literatūros. Šio studijų modulio konspektai parengti pagal Ekonomikos katedroje suderintą programą. Jie aprobuoti Ekonomikos katedroje (2005-06-

22; protokolo Nr. 10) ir skirti neakivaizdinių studijų studentams, tačiau jais gali naudotis ir dieninių studijų studentai.

Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu.

Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.

Konspektuose medžiaga pateikta glaustai, naudojant įvairią literatūrą. Kartu pateikiama savarankiškoms studijoms rekomenduojamos literatūros sąrašas. Studentai gali savarankiškai išsamiau studijuoti kiekvieną programos temą. Pateiktus verslo ekonomikos klausimus studentai turėtų papildyti per pratybas, spręsdami konkrečias praktines užduotis.

Verslas ir jo aplinka

Verslas yra žaidimas, didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu jūs žinote kaip žaisti.

T. J.

Votsonas

1. VERSLO SAMPRATA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS.

2. VERSLO RŪŠYS.

3. PAGRINDINĖS VERSLO PLĖTROS SĄLYGOS.

4. VERSLO APLINKA.

5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI.

6. VERSLO STRUKTŪRA IR EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠIŲ KLASIFIKAVIMAS.

7. LIETUVOS ŪKIO EKONOMINĖ BEI SOCIALINĖ RAIDA IR PRIORITETINĖS PLĖTROS

KRYPTYS.

1.1. Verslo samprata, tikslai ir funkcijos

Versle pasirodo įgimtas žmogaus noras pasireikšti, save įtvirtinti.

Siekdamas sau naudos, verslo žmogus veikia ir visuomenės labui. Vakarų šalių verslo istorijoje yra daug pavyzdžių, kai pagrindinis motyvas organizuoti verslą buvo materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo padėtimi. Tai privertė dalį žmonių galvoti ir veikti, ieškoti naujų gamybos būdų ir sprendimų. Tačiau tik XX a. viduryje susiklostė šiuolaikinio verslininko novatoriaus samprata, t. y. išryškinamas novatoriškumas ir naujovės kaip svarbus verslininkystės požymis. Šiam požiūriui įgyvendinti reikia ne tik kūrybiškai mąstyti, bet ir suprasti jėgų, veikiančių susiklosčiusioje aplinkoje, išdėstymą.

Šiuolaikinėje ekonomikos literatūroje verslo sąvoka apibrėžiama įvairiai. Bendriausiais bruožais verslą galima apibrėžti taip: verslas –

tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems prekiniams mainams.

Verslo rūšių įvairovė leidžia visapusiškai tenkinti visuomenės narių poreikius. Vadinasi, verslas kuria naudą. Verslo naudą žmogui ir visuomenei atskleidžia jo atliekamos funkcijos:

✓ verslai gamina prekes ir teikia paslaugas;

✓ verslai sukuria turtą;

✓ verslai perskirsto išteklius, skatina konkurenciją;

✓ verslininkai kuria naujas darbo vietas;

✓ verslininkai moka mokesčius;

✓ verslai tenkina asmeninius poreikius bei siekius tų asmenų, kurie juos turi ir valdo;

✓ verslai (ypač nauji) yra tarsi laboratorijos, kuriose galima pigiai išbandyti idėjas, produktus, paslaugas, naujas rinkas;

✓ verslai užpildo ribotas geografines, gamybines, paslaugų rinkas ir kt.

Verslo sampratą padeda suvokti bendroji verslo schema:

P – pradiniai pinigai; GV – gamybos veiksniai;

PR – prekės ir paslaugos; P1 – pradiniai pinigai plius pelnas.

Verslo sandarą galima pavaizduoti ir taip:

P ( GV ( PR ( P1,

Suprantama, kad čia P1 > P, t. y. pelnas, kaip pinigų prieaugis yra verslo tikslas. Tiesa, pagrindinis tikslas gali būti ir ne pelnas, bet be pelno verslas negalės vystytis.

Norėdamas pagaminti prekes, teikti paslaugas, verslininkas į ekonominę veiklą turi įtraukti gamybos išteklius. Gamybos ištekliai yra trijų rūšių: gamtiniai, žmogiškieji ir kapitalo ištekliai. Gamtiniai ištekliai yra natūrali gamtos dovana.

Žmogiškieji ištekliai, arba darbas, yra visos tos fizinės ir protinės pastangos, kurias žmonės naudoja prekėms ir paslaugoms kurti. Kapitalo ištekliai yra pastatai, mašinos, įrankiai, kurie irgi naudojami prekėms ir paslaugoms kurti.

Kadangi gaminant bet kurį produktą ar teikiant paslaugą, visada prireiks gamtinių, žmogiškųjų ir kapitalo išteklių, dažnai jie vadinami gamybos veiksniais. Su trimis pagrindiniais gamybos veiksniais, ypač su žmogiškaisiais ištekliais, artimai susijęs verslumo veiksnys. Verslumas – gamybos veiksnys, kurio turinys – žmogaus gebėjimas sujungti kapitalo, žmogiškuosius ir gamtinius išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti inovacijas, rizikuoti savo turtu ir gerove siekiant pelno.

Verslininkas – asmuo, disponuojantis kapitalu ir, siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, pasitelkiantis dalykines ir žmogiškąsias savybes.

Vykdydamas savo tiesioginę funkciją – vartotojų poreikių tenkinimą –

verslininkas tuo pačiu atlieka ir partnerio vaidmenį: suteikia galimybę uždirbti kitiems žmonėms. Taigi, jo noras kurti gėrybes yra naudingas ne vien jam pačiam, bet ir kitiems visuomenės nariams.

Nepaisant verslininkų įvairovės, randama daug dalykų, kurie yra bendri visiems verslininkams. Visų pirma, tai – verslo iniciatyvos motyvai ir veiklos stimulai. Tarp tokių motyvų yra tradiciniai ir plačiai žinomi:

siekimas būti šeimininku pačiam sau ir noras uždirbti kuo daugiau pinigų.

Tačiau ne visiems verslininkams tai svarbiausia. Yra ir kitų, daugiau ar mažiau patrauklių verslo stimulų.

Kitas bendras dalykas – tai visiems verslininkams būdingi asmens bruožai. Kiekvienas žmogus, nusprendęs pradėti verslą, turėtų išsiaiškinti savo būdo bruožus ir ugdyti tuos, kurie svarbūs verslininkui. Dažniausiai minimi verslininko asmens bruožai yra iniciatyvumas, komunikabilumas, gebėjimas vadovauti, ryžtingumas, polinkis į pamatuotą riziką, užsispyrimas, darbingumas, imlumas informacijai.

Šalia to, verslininkas privalo įvertinti verslo materialines prielaidas: koks kapitalas reikalingas verslui pradėti, kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo galimybės ir sąlygos, kokios galimybės įsigyti patalpas, techniką, kokia padėtis žaliavų, energetinių išteklių, darbo rinkoje, ar pakankamas rinkos dydis produkcijai realizuoti, kokia gali būti konkurencija ir kt.

1.2. VERSLO RŪŠYS

Atskirų verslininkų veikla yra specializuota: vieni daugiau užsiima gamyba, mokamų paslaugų teikimu, kiti – komercine veikla. Dėl to, apibūdinant verslo struktūrą šalyje, visas verslo sritis sąlygiškai galima suskirstyti į šias verslo rūšis:

1. Gamybinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose gaminamas produktas rinkai, teikiamos mokamos paslaugos (pramonė, žemės, miškų ūkis, statyba, transportas, buitinės, turizmo, mokamos sveikatos apsaugos paslaugos ir kt.). Kad verslininkas gamybininkas galėtų pradėti gamybą, jis turi turėti arba įsigyti gamybos veiksnius (darbo jėgą, įrengimus, įrangą, medžiagas, informaciją). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų paslaugų (transportas, statyba, apskaita ir kt.), kurioms atlikti jis gali pasisamdyti iš šalies asmenis bei organizacijas. Jeigu verslininkas neturi „startinio kapitalo“, tai jis priverstas kreiptis į komercinį banką ar kitą laisvų pinigų savininką ir gauti kreditą. Kreditas su palūkanomis grąžinamas pardavus pagamintas prekes ir gavus pinigus.

Netiesioginiai verslo dalyviai yra valstybinės ir vietinės finansų organizacijos, mokesčių inspekcijos.

2. Komercinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose vyrauja komercija (didmeninė ir mažmeninė prekyba, prekyba nekilnojamu turtu). Komercinio verslo pagrindas yra pirkimo ir pardavimo sandoriai, t. y. prekių perpardavimas. Komercinis verslas aprėpia:

✓ samdą darbuotojų, atliekančių įvairias prekybos tarpininkavimo operacijas (pardavimas, reklama, apskaita, transportavimas ir pan.);

✓ prekių pirkimą ir pardavimą;

✓ biuro patalpų, sandėlių ir prekybos salių įsigijimą arba nuomą;

✓ apmokėjimą už paslaugas organizacijoms ir asmenims iš šalies;

✓ piniginių lėšų pritraukimą finansuoti sandorį ir kredito gavimą;

✓ būtinos informacijos pirkimą;

✓ mokėjimus finansų organams.

3. Finansinis (finansinis-kreditinis) verslas. Pirkimo ir pardavimo objektas čia yra specifinės, ypatingos prekės – pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai. Verslininkas tampa tarpininku, per kurį indėlininko pinigai pasiekia investuotojus. Pagrindinis šio verslininko pajamų šaltinis yra palūkanos, gaunamos už paskolas, t. y. skirtumas tarp jo paties mokamų palūkanų indėlininkams ir palūkanų tiems, kurie skolinasi iš jo pinigų (mažesnis palūkanų procentas indėlininkams, didesnis tiems, kurie skolinasi).

Verslo skirstymas į gamybinę ir komercinę sferas – sąlygiškas, nes įmonės, gaminančios produktus rinkai bei teikiančios mokamas paslaugas, kartu atlieka ir komercines funkcijas, pirkdamos reikalingus gamybai produktus ir parduodamos pagamintus produktus bei paslaugas.

Verslo sritys, kuriose vyrauja komercija, nėra visiškai atskirtos nuo kai kurių gamybinių funkcijų (prekių rūšiavimas, saugojimas, transportavimas, pristatymas vartotojui ir pan.).

Suprantama, kad gamyba, izoliuota nuo komercijos, nėra verslas. Tai natūrinė gamyba, kur produktai gaminami paties gamintojo poreikiams patenkinti ir nėra sudedamoji verslo dalis.

1.3. Pagrindinės verslo plėtros sąlygos

Kiekvienoje šalyje privalo būti tam tikra ekonominių, politinių, juridinių santykių sistema, kuri sudarytų sąlygas verslui vystytis.

Pagrindinės sąlygos yra: privati nuosavybė, ūkininkavimo laisvė, konkurencija, teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas.

Privati nuosavybė skatina žmogaus siekius, ugdo šeimininko jausmą, verčia tobulinti gamybą, veiksmingai naudoti turimą turtą. Taip yra todėl, kad turto savininkai puikiai žino, jog turės pelną, jeigu sugebės sukurti žmonėms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjai sutiks mokėti. Nuosavybė garantuoja žmonėms asmeninę laisvę ir galimybę laisvai tvarkyti savo gyvenimą.

Be verslo laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būti verslo laisvės. Verslininkas pats turi pasirinkti veiklos pobūdį, įmonės organizacinę struktūrą, numatyti įmonės ekonominę politiką. Savininkas gali valdyti ir naudoti turtą, disponuoti juo kaip nori be kitų asmenų ar

Vyriausybės leidimo, įsikišimo.

Įsigalint privačiai nuosavybei, atsiranda daug savarankiškų gamintojų, prekybininkų. Tarp jų kyla konkurencija. Konkurencija verčia verslininkus:

✓ ieškoti tokių produkcijos ar paslaugų rūšių, kurios patiktų pirkėjams;

✓ gaminti geros kokybės produkciją prieinamomis kainomis;

✓ taikyti efektyvesnius gamybos būdus, nes gamybos efektyvumas rodo vienos ar kitos firmos konkurencingumą;

✓ greitai atsižvelgti į pirkėjų norus, taip pat į visus ekonomikos pokyčius.

Viena iš svarbiausių verslo vystymo sąlygų yra teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas. Kad verslininkas nebijotų imtis rizikos, susijusios su ekonomine veikla, nuosavybės teisės turi būti aiškiai apibrėžtos, nepažeidžiamos, jas turi būti galima perduoti kitam asmeniui, paveldėti. Praktika rodo, kad tos valstybės, kurių Vyriausybės palaikė ir skatino privatų verslą, pasiekė didžiausių laimėjimų ekonomikoje.

1.4. Verslo aplinka

Bet kokia įmonė veikia nuolat kintančioje aplinkoje. Išorinę verslo aplinką galima apibrėžti kaip įvykius, aplinkybes ir veiksnius, esančius už verslo įmonės veiklos ribų, tačiau darančius jai poveikį. Įmonės vadovų uždavinys – panaudoti išorinės aplinkos privalumus ir sumažinti jos neigiamą poveikį.

Išorinės aplinkos elementus galima klasifikuoti pagal jų poveikio įmonei dydį ir dažnumą. Šiuo požiūriu išskiriama mikroaplinka (artimoji aplinka, tiesioginio poveikio aplinka) ir makroaplinka (tolimoji aplinka, netiesioginio poveikio aplinka).

Tiesioginio poveikio aplinka (mikroaplinka) betarpiškai daro įtaką įmonės veiklai ir pati jaučia atoveiksmį iš įmonės pusės. Ši aplinka daro poveikį įgyjant įvairių gamybos išteklių bei paskirstant pagamintą produkciją vartotojams. Tiesioginio poveikio aplinką sudaro veiksniai, kurių poveikis dažnas ir tiesioginis, t. y. pirkėjai, konkurentai, pardavimo tarpininkai, tiekėjai.

Netiesioginio poveikio aplinka (makroaplinka) – tai visuma jėgų, darančių įtaką įmonės veiklai, o įmonė joms įtakos tiesiogiai daryti negali. Dažniausiai nagrinėjami šie makroaplinkos elementai:

✓ teisinė aplinka;

✓ ekonominė aplinka;

✓ politinė aplinka;

✓ technologinė aplinka;

✓ socialinė ir kultūrinė aplinka.

Teisinė aplinka – tai teisės normos, reguliuojančios verslo įmonės veiklą.

Ekonominė aplinka – ekonominiai reiškiniai (gyventojų pajamų kitimas, nedarbo ir infliacijos lygis ir kt.), veikiantys verslo įmonę. Be natūraliai vykstančių pokyčių, verslo įmonės veiklai turi įtakos ir valstybės ekonominė politika. Valstybės ekonominė politika gali suteikti verslo įmonei papildomų galimybių, tačiau gali jos veiklą ir riboti.

Politinė aplinka – politinių jėgų ir vyriausybės veiklos poveikis verslo įmonei. Įmonei turi įtakos ne tik valstybės politinis gyvenimas, bet ir tarpvalstybinių institucijų darbas. Valstybė daro didžiulę įtaką ekonomikai per mokesčių sistemą, privatizaciją ir su ja susijusius procesus, konkurencijos skatinimo priemones, regioninę politiką, pagalbą smulkiajam ir vidutiniam verslui.

Technologinė aplinka – technologinių veiksnių poveikis verslo įmonei.

Technologijų pokyčiai turi įtakos naujų prekių atsiradimui bei seniau vartotų išnykimui ir naujų gamybos procesų sukūrimui. Verslo įmonės veikla būna sėkminga, jeigu ji sugeba prie šių pokyčių prisitaikyti.

Socialinė ir kultūrinė aplinka – socialinių ir kultūrinių veiksnių poveikis verslo įmonei. Prie jų priskiriami demografiniai (gyventojų skaičius, pasiskirstymas pagal amžių, gimstamumo lygis) bei kultūriniai ir gyvenimo būdą lemiantys veiksniai. Kiekviena įmonė veikia tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų paisantys žmonės. Kultūriniams veiksniams būdingas pastovumas, svarbiausios tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, o jas stiprina visuomeniniai institutai: įstatymai, bažnyčia ir pan. Svarbu numatyti, ar vyksta esminiai kultūrinės aplinkos pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.

Makroaplinka turi didelį poveikį mikroaplinkai. Makroaplinka tam tikrą laikotarpį yra bendra visiems verslo dalyviams. Ji yra natūrali, pradinė ir esminė sąlyga, apsprendžianti verslo dalyvių veiksmus. Verslo dalyviai makroaplinkos tiesiogiai nevaldo. Makroaplinkos pokyčiai verslo dalyviams gali būti palankūs arba nepageidaujami. Nepriklausomai nuo pokyčių pobūdžio verslo dalyviai turėtų įdėmiai juos sekti, prisitaikyti prie jų. Dabartinė verslo makroaplinka turi poveikį konkretiems verslo dalyvių veiksmams šiuo metu. Tuo tarpu verslo dalyvių dabartiniai veiksmai gali paveikti ateities makroaplinkos formavimąsi. Žinoma, atskiro verslo dalyvio veiksmai makroaplinkos paveikti negali. Tačiau verslo dalyvių kaip visumos šiandieniniai veiksmai gali paveikti ir net pakeisti tam tikrus makroaplinkos parametrus ateityje.

Tuo tarpu vieno verslo dalyvio mikroaplinka skiriasi nuo mikroaplinkos, formuojamos kito verslo dalyvio. Kiek yra verslo dalyvių, tiek gali būti ir mikroaplinkų. Mikroaplinkose skirtumus sąlygoja kiekvieno verslo dalyvio verslo vedimo tikslai, verslininko bei jo komandos narių potencialas, pasirinkta verslo organizavimo forma, valdymo sistema, makroaplinkos supratimas bei sugebėjimas prisitaikyti prie jos ir kt.

1.5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI

Dabartinė informacinė visuomenė kuriama atviros, laisvos rinkos aplinkoje. Visuomenės aktyvumas ir gebėjimas naudotis atsiradusiomis informacinėmis galimybėmis bei žiniomis apie ekonomines sistemas, būdus, kaip geriau naudoti išteklius, sudaro sąlygas kurti verslą ir geriau patenkinti didėjančius poreikius.

Žodis informacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio informatio, reiškiančio išsiaiškinimas, pranešimas. Įmonės veiklos požiūriu informacija suprantama ir vertinama kaip visuma pranešimų apie procesus, vykstančius įmonėje ir ją supančioje aplinkoje.

Ekonominė informacija vertinama kaip vienas iš labiausiai reikalingų išteklių, turinčių ne mažesnę reikšmę nei gamyboje naudojami ištekliai:

žaliavos, medžiagos, energija ir kt.

Dabartinėmis sąlygomis susiduriama su nepaliaujamu informacijos apimties didėjimu. Yra žinomas teiginys: jeigu gamybos apimtys didėja aritmetine progresija, tai informacija – geometrine. Todėl galima teigti, kad verslo efektyvumas daug priklauso nuo to, kaip pavyksta išspręsti informacijos rinkimo, kaupimo, apdorojimo ir naudojimo klausimus.

Bet kuri ekonominė informacija turi būti kokybiška, pateikiama laiku.

Kad ekonominė informacija būtų kokybiška, ji turi būti:

1. Stabili. Jeigu verslo sprendimams priimti naudojama informacija nuolat keičiasi, sprendimai negali būti priimami remiantis pasenusia informacija. Stabilumas – požymis, apibūdinantis laikotarpį, per kurį informacija nepraranda savo vertės (nepasensta).

2. Patikima. Informacijos patikimumas priklauso nuo to, iš kokio šaltinio ji buvo gauta ir ar teisingai užfiksuota. Patikima informacija reiškia, jog ji yra aktuali ir pagrįsta. Valdymo sprendimams priimti turi būti naudojama tik patikima informacija.

3. Objektyvi.

4. Pakankama.

5. Glausta.

6. Aiški.

7. Technologiška. Informacija lengvai prieinama vartotojui, ją nesunkiai galima keisti, papildyti, o jei nereikalinga – panaikinti.

6. Verslo struktūra ir ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas

Pagal tarptautinę klasifikaciją šalies ekonominė veikla skirstoma į tris lygius:

✓ Pirminis lygis – tai veikla, susijusi su gamtinių išteklių bei žemės ūkio produktų gavyba, pavyzdžiui, žvejyba, medžioklė ir kt.

✓ Antrinis lygis – kai gaminami daiktai, medžiagos, pusgaminiai ir kt.

✓ Tretinis lygis – kai teikiamos įvairios paslaugos, pavyzdžiui, buitinės, gydymo, finansinės, komercinės ir kt.

|žemės ūkis |pramonė |paslaugos |

| |Kalnakasyba |Prekyba |

| |Energetika |Transportas |

| |Dujų ir vandens ūkis |Ryšiai |

| |Gamyba |Finansai |

| |Statyba |Socialinės paslaugos |

1.1 pav. Ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas

Visų rūšių ekonominės veiklos visuma sudaro šalies ūkį. Šalies ūkį sudaro juridiškai laisvi privatūs ir valstybiniai ūkiai, kurie tarpusavyje yra glaudžiai susiję mainų santykiais.

Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės visą šalies ūkį skirsto taip:

|Žemės ūkis, medžioklė, |Nekilnojamasis turtas, nuoma ir |

|miškininkystė. |kita verslo veikla. |

|Žuvininkystė. |Viešasis valdymas ir gynyba. |

|Kasyba ir karjerų eksploatavimas |Privalomasis socialinis draudimas. |

|Apdirbamoji pramonė. |Švietimas. |

|Elektros, dujų ir vandens tiekimas.|Sveikatos priežiūra ir socialinis |

|Statyba |darbas. |

|Didmeninė ir mažmeninė prekyba. |Kita komunalinė, socialinė ir |

|Viešbučiai ir restoranai. |asmeninė aptarnavimo veikla. |

|Transportas, sandėliavimas ir |Privačių namų ūkių veikla. |

|ryšiai. |Eksteritorialinių organizacijų ir |

|Finansinis tarpininkavimas. |įstaigų veikla. |

1.7. Lietuvos ūkio ekonominė bei socialinė raida ir prioritetinės plėtros kryptys

Kadangi Lietuvos gamybos ištekliai niekada nebuvo „industriniai“ ir turint galvoje, kad visą 19 amžių ir iki 1918 m. šalis buvo Rusijos imperijos provincija, darosi akivaizdu, kad Lietuva iki nepriklausomybės neturėjo jokių galimybių išplėtoti pramonę. Nepriklausomybės periodas iki sovietinės okupacijos buvo per trumpas tai padaryti ir šalis liko agrarinė iki sovietinės industrializacijos.

Lietuvos ekonomikos industrializacija buvo vykdoma pagal sovietinio planavimo taisykles. Pirma, TSRS ministerijos rūpinosi kooperacija tik šakos viduje, neatsižvelgiant į tai, kiek toli viena nuo kitos buvo kooperuojančios įmonės. Antra, regionais buvo laikomos gerokai didesnės teritorijos negu viena nedidelė respublika. Lietuva paprastai buvo priskiriama Šiaurės – Vakarų regionui (priklausė ir Leningradas) arba

Pabaltijo respublikų regionui, prijungus prie jų Baltarusiją ir

Karaliaučiaus sritį. Vykdoma pagal tokius principus ekonominė plėtra iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai.

Sovietinio planavimo sąlygomis Lietuvos valdžia stengėsi plėtoti Lietuvai svarbias šakas. Tokios buvo elektronika, staklių ir įrengimų gamyba, chemija, visa karinio komplekso produkcija. Šių šakų darbuotojų buvo aukštesni atlyginimai ir aukštesni „vartojimo fondai“. Taip pat buvo svarbu plėtoti galutinių produktų, kurių buvo pastovus deficitas (maisto ir lengvosios pramonės, statybinių medžiagų ir kt.) gamybą. Lietuvoje gana griežtai buvo laikomasi tolygios visos teritorijos plėtotės politikos, siekiant absorbuoti Lietuvos kaime atsilaisvinančią darbo jėgą.

Svarbiausi Lietuvos gamtos ištekliai yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami kuklūs geros kokybės naftos telkiniai – 250 tūkst. tonų per metus.

Atrastas nemažas geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys. 200 metrų gylyje yra gigantiški kiekiai anhidrito ir gipso. Žaliavų buvimas tik iš dalies lėmė pramonės plėtotės sprendimus. Energetikos šakos (elektros gamyba ir naftos perdirbimas) pajėgumai buvo pastatyti daug didesni, negu reikėjo vidaus vartojimui, nors visus pirminius energijos išteklius reikėjo atvežti iš toli.

Trąšų gamyklos pastatytos gerokai didesnės, negu reikėjo vidaus poreikiams tenkinti, o žaliavos taip pat buvo tiekiamos iš Rusijos. Tuo būdu, industrinis kapitalas buvo kuriamas nepaisant realių Lietuvos poreikių. Tai sudarė papildomų sunkumų pereinamuoju laikotarpiu po 1990 m.

Žinoma, svarbiausi sunkumai kilo dėl industrinio kapitalo technologinio atsilikimo ir drastiško įprastų rinkų sumažėjimo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę (1990 m.), iškilo uždavinys pertvarkyti ūkio struktūrą, įvertinant rinkos, politinius pasikeitimus, žemės, gamybos priemonių privatizavimo procesus ir kt.

Pasikeitė ekonominės, socialinės ir politinės sąlygos, kurios daro įtaką

Lietuvos ūkio plėtrai. Pramoninkai palaipsniui pereina į Europos rinką, pertvarko pramonės struktūrą, diegia naujus gaminius ir kt. Šalies ūkį ypač paveikė privatizavimo procesas. Kuriamos akcinės bendrovės, individualios, bendros su užsienio šalimis įmonės. Privatizavimo procesas neišvengiamai keičia įmonių specializaciją, stambios įmonės skaidomos į mažesnes ir pan.

Pertvarkant pramonę, iškilo gaminamos produkcijos kokybės klausimas, nes

Rytų rinka kokybei buvo nereikli.

Ekonomikos plėtros politika turi atsižvelgti į turimus išteklius, esamą situaciją ir artimiausius bei tolimesnius tikslus. Suprantama, kad šalis gali pasiekti aukštą gyvenimo lygį tik gamindama aukštų technologijų gaminius. Tačiau šiuo metu pramonės šakų proporcijos pasislinkusios nuo sudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto, tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis, lyginant su paslaugomis, sumažėjusi per daug.

Kadangi trūksta finansinių bei materialinių išteklių, reikia išskirti prioritetines ūkio šakas ir jomis labiausiai rūpintis. Lietuva, turėdama taikomųjų tyrimų potencialą, pakankamai gerą darbuotojų išsilavinimo lygį, patirtį gaminant techniškai gana sudėtingus produktus, gali plėtoti aukštų technologijų gamybą, o turėdama ne tik kvalifikuotą, bet ir pigesnę darbo jėgą, gali gaminti Europos rinkai konkurentiškas prekes (mikroelektroniką, medicininę įrangą, tiksliosios mechanikos gaminius ir kt.). Jau dabar

Lietuvoje gaminami kai kurie aukštų technologijų gaminiai: lazeriai ir susijusi optinė bei medicinos įranga, tikslaus matavimo prietaisai, biocheminiai gaminiai ir kt.

Statyba per pirmuosius metus po nepriklausomybės atkūrimo labai sumažėjo, bet dabar atgauna buvusias pozicijas. Didelė statybos svarba artimiausiu metu kuriant naujas darbo vietas, pertvarkant ir plėtojant pramonę. Didėjant užsienio ir vidaus investicijoms į infrastruktūrą, biurų ir viešbučių statybą, pramonės objektus ir gyvenamuosius namus, statybos šaka turėtų augti gana sparčiai. Priklausomai nuo to augimo, turėtų atsigauti ir statybinių medžiagų gamyba. Gamtos ištekliai leidžia toliau plėtoti tradicinių ir naujų statybinių medžiagų gamybą iš molio, stiklo, plastikų, anhidrito ir kt.

Lietuva turi patenkinamas sąlygas plėtoti stabilų ir produktyvų žemės ūkį. Žemės ūkio paskirties žemė apima 48,5 % šalies teritorijos. Lietuvos žemės ūkio plėtojimo perspektyvos pakankamai geros technologiniu požiūriu:

klimato sąlygos leidžia įgyvendinti jau parengtas žemės ūkio mokslo rekomendacijas ir pasiekti reikiamą žemės ūkio produktyvumą. Tačiau šį tikslą nelengva pasiekti dėl išorinių sąlygų ir socialinių problemų kaime.

Lietuvai sunku konkuruoti net tradicinėje Rytų rinkoje su stipriai subsidijuojama ES šalių produkcija. Tuo tarpu Lietuva neįstengia teikti atitinkamas subsidijas. Vidaus problema ta, kad vargu ar pavyks greitai sumažinti darbo jėgą žemės ūkyje, kai nedarbas šalyje yra pasiekęs gana aukštą lygį. Tai turi įtakos restruktūrizavimo ir technologijos gerinimo proceso trukmei.

Kalbant apie Lietuvos ūkio struktūrą, reikia pasakyti, kad LR

Vyriausybės teisės aktais patvirtinta per 600 veiklos rūšių. Jos praktiškai apima visas ūkio sritis ir struktūras: žemės ūkį ir medžioklę;

žuvininkystę; kasybą ir karjerų eksploatavimą; visą apdirbamąją pramonę, paslaugas ir t. t. O jų struktūroje nurodoma labai daug konkrečių verslo objektų. Pavyzdžiui, apdirbamojoje pramonėje: rūkytų mėsos produktų gamyba;

duonos, šviežių konditerijos kepinių ir pyragaičių kepimas; gėrimų ir tabako gamyba; tekstilės, vilnos ir pan. pluoštų ruošimas ir verpimas;

medienos bei jos gaminių ruošimas ir gamyba ir t. t.

Svarbiausias Lietuvos ekonominės plėtros veiksnys – narystė ES.

Narystė ES yra svarbi, nes padiktuoja ekonominės plėtros gaires, siekiamus uždavinius ir priemones jiems išspręsti.

Europos Sąjunga disponuodama finansiniais instrumentais, kurie vadinami struktūriniais fondais – padeda spręsti ilgalaikes socialines ir ekonomines problemas. Glaudžiai dirbdamos ES narės ir regioninės valdžios institucijos naudoja šiuos fondus, norėdamos paskatinti plėtrą ir sumažinti skirtumus tarp regionų ir socialinių grupių.

ES remiamų programų ir projektų įgyvendinimas, nepriklausoma ekspertizė ir finansinė parama yra tokie pat svarbūs augimo veiksniai, kaip ir ES narės įvaizdis, kuris padeda pritraukti užsienio investicijas.

2. VERSLO ĮMONĖS IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI

Verslo mechanika nėra labai sudėtinga, kai prisikasi iki jo šaknų. Tereikia pagaminti kokį nors daiktą ir jį parduoti kitam, tačiau brangiau negu kainavo tau. Štai ir viskas, gal dar vienas kitas milijonas smulkmenų.

Dž. L.

Makafrėjus

2.1. ĮMONĖS APIBRĖŽIMAS, PAGRINDINIAI JOS BRUOŽAI.

2.2. ĮMONĖS TIKSLAI.

2.3. ĮMONĖS EKONOMINĖ PUSIAUSVYRA.

2.4. ĮMONIŲ KLASIFIKAVIMO TIKSLAI IR POŽYMIAI.

2.5. INDIVIDUALI ĮMONĖ.

2.6. ŪKINĖ BENDRIJA.

2.7. AKCINĖ BENDROVĖ.

2.8. VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBĖS ĮMONĖ.

2.9. ĮMONĖS STEIGIMAS.

2.10. KITOS VERSLO KŪRIMO FORMOS.

2.11. SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS.

2.12. ĮMONIŲ SĄJUNGOS IR SUSIVIENIJIMAI.

2.13. GAMYBOS ĮMONIŲ VEIKLA. GAMYBOS PROCESAS, JO ELEMENTAI, RŪŠYS IR

FAZĖS.

2.14. GAMYBOS TIPAI.

2.15. GAMYBOS CIKLAS.

2.16. ĮMONĖS GAMYBOS STRUKTŪRA.

2.17. PRODUKCIJOS NOMENKLATŪROS IR ASORTIMENTO SAMPRATA IR FORMAVIMAS.

2.18. PRODUKCIJOS PARDAVIMO IR GAMYBOS APIMČIŲ SUDERINIMAS.

2.19. PRODUKCIJOS GAMYBOS APIMTIES PAGRINDIMAS GAMYBOS PAJĖGUMU. GAMYBOS

PAJĖGUMO SAMPRATA.

2.20. GAMYBOS PAJĖGUMO APSKAIČIAVIMAS.

2.21. PREKYBOS ĮMONIŲ VEIKLA.

2.22. PASLAUGŲ VERSLO ORGANIZAVIMO YPATUMAI.

2.1. ĮMONĖS APIBRĖŽIMAS, PAGRINDINIAI JOS BRUOŽAI

Rinkos ekonomika suteikia nemažas laisves ūkinei veiklai, sudaro palankias sąlygas privačiai iniciatyvai, kurios gali būti realizuotos steigiant įvairias įmones. Stabiliai veikiančios įmonės, kurios yra pagrindinis ūkinis vienetas bet kokioje ekonomikoje, yra ekonominės plėtros veiksnys ir gyvenimo lygio augimo pagrindas.

Įmonė yra savo vardą turintis atskiras ūkio vienetas.

Ekonominėje literatūroje, kalbant apie įmones, jų veiklos organizavimą, planavimą, vertinimą ir pan. vartojama organizacijos sąvoka.

Žinoma, kiekviena įmonė yra organizacija. Organizacija yra tam tikra grupė žmonių. Kad ši grupė žmonių būtų organizacija, ji turi turėti savo narius (žmones), vieną bendrą tikslą (tikslus) ir darniai dirbti kartu, kad pasiektų visiems jiems svarbų tikslą (tikslus). Vadinasi, organizaciją galima apibūdinti taip: organizacija – tai grupė žmonių, kurios veikla sąmoningai koordinuojama, siekiant bendro tikslo (tikslų).

Įmonė – tai užsiimanti grynai ūkine veikla organizacija, įgaunanti fabriko, gamyklos, kepyklos, dirbtuvių, leidyklos, parduotuvės ar kitą pavidalą (pramonėje, žemės ūkyje, transporte, statyboje, prekyboje ir kt.), kuri vykdo vieną ar kelias specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes bei teikdama paslaugas.

Įmonė apibrėžiama ir kaip ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija.

Kaip ekonominė organizacija įmonė skaičiuoja visas savo pajamas ir išlaidas ir, gauna pelną (ar patiria nuostolį).

Būdama savarankiška organizacija, įmonė daugelį uždavinių sprendžia pati: kokią produkciją (paslaugas) gaminti, kada gaminti, kam parduoti, kada parduoti, už kiek parduoti, kiek mokėti darbininkams ir pan. Įmonės niekas neišlaiko, ji pati turi užsidirbti pinigų. Jei to padaryti nesugebės, turės bankrutuoti.

Kadangi įmonė yra gaminanti rinkai organizacija, tai negalima vien tik gaminti ir negalvoti, ar pavyks parduoti norima kaina. Įmonė turi įvertinti rinkoje esančius konkurentus, numatyti galimus produkcijos pirkėjus, palaikyti ryšius su pardavėjais ir kitomis įmonėmis bei organizacijomis ir pan.

2.2. ĮMONĖS TIKSLAI

Įmonės tikslai yra jos veiklos orientyras, jiems pasiekti yra nukreipta visa įmonės veikla. Įmonės tikslai formuojami derinant individualius ir grupinius interesus. Tai konfliktinis procesas, kadangi, tenkinant vienos grupės interesus, kitos grupės nariai turi savarankiškai ar priverstinai perimti dominuojančios grupės interesus. Tikslų formavimui turi įtakos ir išorės veiksniai.

Įmonės tikslai skirstomi į socialinius ir ekonominius. Įmonės socialiniai tikslai turi padėti teisingai atlyginti už įmonės interesus atitinkantį darbą, užtikrinti saugias darbo sąlygas ir pan. Ekonominių įmonės tikslų pavyzdžiais galėtų būti: optimali rinkos dalis, pardavimo apimties didinimas, gamybos išlaidų mažinimas, pelno ir pelningumo didinimas ir kt.

Ekonominiai ir socialiniai tikslai sudaro įmonės tikslų sistemą, išreiškiamą konkrečiais rodikliais, loginėmis užduotimis. Tikslai turi būti: 1) realūs; 2) suderinti tarpusavyje; 3) tikslų sistema turi būti suderinta laiko požiūriu; 4) tikslai turi atitikti įmonės organizacinę struktūrą ir sudaryti galimybę nustatyti konkrečius užduočių vykdytojus; 5)

būtina užtikrinti tikslų vykdymo kontrolę.

Ekonominiams ir socialiniams tikslams būdinga ir vienovė, ir prieštaravimai. Ignoruojant socialinius tikslus, blogėja ekonominiai rezultatai, nes nepatenkinti darbuotojai prasčiau dirba. Tačiau socialinių tikslų tenkinimas reikalauja lėšų, kurių yra daugiau, kai yra geri ekonominiai rezultatai. Todėl kapitalo savininkai ir vadovybė dažniau akcentuoja ekonominius tikslus, o darbuotojai – socialinius. Optimalus rezultatas gaunamas tik juo derinant.

2.3. ĮMONĖS EKONOMINĖ PUSIAUSVYRA

Įmonės veikla yra gana sudėtinga. Pvz., perdirbimo įmonėje skiriamos tokios jos veiklos sudedamosios dalys (veiklos fazės):

1. Aprūpinimas. Įmonė aprūpinama reikalingomis žaliavomis, medžiagomis, įrankiais, įrengimais, darbuotojais.

2. Gamyba. Gamybos objektai perdirbami į gatavus gaminius.

3. Pardavimas. Parduodami įmonėje pagaminti gaminiai.

Įmonės veikla bus efektyvi tik tada, jei bus pasiekta visų veiklos sudedamųjų dalių (veiklos fazių) pusiausvyra. Įmonės veiklos pusiausvyra užtikrinama, kai aprūpinimo fazė kiekvienu momentu atitinka gamybos fazę, o gamybos fazė – pardavimo fazę.

Įmonės veiklos pusiausvyrą pirmiausia veikia aplinka. Aplinkos nuolatinis kitimas verčia pastoviai koreguoti įmonėje vykstančius procesus.

Be to, veiklos pusiausvyrai turi įtakos aprūpinimo, gamybos, pardavimo procesų įgyvendinimo formos įmonėje.

2.4. Įmonių klasifikavimo tikslai ir požymiai

Norint įvertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirų šalių įmones, panašias įmones reikia suskirstyti į grupes. Panašios įmonės gali būti grupuojamos pagal vieną ar kelis požymius. Vieno tipo įmonėse kur kas lengviau sprendžiamos kai kurios ekonominės bei organizacinės problemos: galimi tipiniai technikos, technologijos, gamybos, valdymo, darbo organizavimo, apskaitos ir kt. sprendimai. Įmonių klasifikavimas ypač reikšmingas statistikoje bei atliekant ekonominę analizę. Literatūroje pateikiamos labai skirtingos verslo įmonių klasifikavimo schemos.

Ūkinės veiklos požiūriu svarbus įmonių klasifikavimas pagal šiuos požymius:

1. Pagal dydį:

✓ mažos įmonės;

✓ vidutinės įmonės;

✓ didelės įmonės.

Šis skirstymas reikšmingas tuo, kad, siekiant skatinti smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą ir apriboti ūkio monopolizavimą, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms gali būti suteikiama įvairių lengvatų.

2. Pagal veiklos pobūdį:

✓ Paslaugas teikiančios įmonės. Tai remonto, komunalines, juridines, buhalterines, sveikatos apsaugos, mokymo ir kt. paslaugas teikiančios įmonės.

✓ Prekybos įmonės. Tai įvairios parduotuvės, didmeninės prekybos bazės ir kt. Šios įmonės įsigyja jau pagamintus gaminius ir juos perparduoda pirkėjams.

✓ Perdirbimo įmonės. Šios įmonės perka žaliavas, medžiagas, įrankius bei įrengimus, samdo žmones, organizuoja gamybos procesą ir pagamina produkciją, kurią parduoda prekybos įmonėms arba tiesiog vartotojams.

✓ Mišrios įmonės. Pvz., ta pati įmonė gamina produkciją ir teikia paslaugas.

3. Pagal teisines formas:

✓ individualios įmonės;

✓ ūkinės bendrijos: tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos;

✓ akcinės bendrovės: uždarosios akcinės bendrovės ir (atvirosios)

akcinės bendrovės;

✓ valstybės ir savivaldybių įmonės.

Šios įmonės skiriasi nuosavybės forma, kapitalo pritraukimo būdais, teisinės atsakomybės lygiu ir kt. 2.1 paveiksle parodytas išsamesnis šių įmonių apibūdinimas.

| |Ribotos civilinės |Šių įmonių savininkai už įmonių|

|Uždarosios akcinės|atsakomybės juridiniai|įsipareigojimus atsako ne visu |

|bendrovės, akcinės|asmenys |savo asmeniniu turtu, bet tik į|

|bendrovės, | |įmonę investuota jo dalimi |

|valstybės | | |

|(savivaldybės) | | |

|įmonės | | |

|Individualios |Neribotos civilinės |Šių įmonių savininkai už įmonių|

|įmonės, tikrosios |atsakomybės juridiniai|įsipareigojimus atsako ne tik |

|ūkinės bendrijos, |asmenys |investuotu į įmones, bet ir |

|komanditinės | |visu asmeniniu turtu, jeigu |

|ūkinės bendrijos | |įmonėms neužtenka į jas |

| | |investuotų lėšų skoloms bei |

| | |kitiems įsipareigojimams |

| | |padengti |

2.1 pav. Įmonių klasifikavimas

Juridinis asmuo yra fiktyvus (fizine prasme) asmuo, kuriam suteikta teisė ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti, jis turi teisę sudaryti sandorius savo vardu, gali būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas –

tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, viešosios įstaigos ir t. t.). Privačiųjų juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus.

Išsivysčiusiose laisvosios rinkos valstybėse daugiausia yra individualių įmonių – jos paprastai sudaro apie 70 proc. visų kurioje nors valstybėje veikiančių įmonių, o neribotos civilinės atsakomybės įmonės –

net 80 proc. Tačiau tik apie 20 proc. bendro įmonių skaičiaus sudarančios ribotos civilinės atsakomybės įmonės parduoda net 90 proc. visų prekių.

Taip yra todėl, kad šios įmonės paprastai būna daug didesnės, jų ir galimybės gerokai viršija individualių įmonių bei ūkinių bendrijų galimybes. Tačiau tai nereiškia, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonių vaidmuo yra menkas. Individualios įmonės ir ūkinės bendrijos labai aktyvina valstybių ekonomiką, nemaža dalimi yra laisvos konkurencijos garantas.

2.1 lentelė

Veikiančių ūkio subjektų skaičius 2004 metais

|Ūkio subjektų rūšis |Ūkio subjektų |

| |skaičius |

|Valstybės įmonė |134 |

|Savivaldybės įmonė |74 |

|Tikroji ūkinė bendrija |315 |

|Komanditinė ūkinė bendrija |197 |

|Uždaroji akcinė bendrovė |24833 |

|Akcinė bendrovė |578 |

|Žemės ūkio bendrovė |478 |

|Užsienio įmonės filialas |25 |

|Viešoji įstaiga |1451 |

|Biudžetinė įstaiga (iš valstybės biudžeto) |1179 |

|Visuomeninė organizacija |3831 |

|Individuali įmonė |27898 |

|Iš viso |69861 |

2.5. Individuali įmonė

Individuali įmonė (IĮ) nuosavybės teise priklauso vienam fiziniam asmeniui (savininkas yra vienas, juo gali būti tik fizinis asmuo, jis negali būti kitos IĮ savininku). Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tai reiškia, kad už individualios įmonės prievoles visiškai atsako įmonės savininkas visu savo, taip pat ir asmeniniu turtu, t. y. bankrutavus įmonei kreditoriai skolą gali išieškoti iš savininko turto (kai kuriais atvejais tai gali būti nuosavas namas, piniginės santaupos, automobilis ir t. t.), jei tam įmonės turto nepakanka.

Individualių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių savininkų teises ir pareigas reglamentuoja LR

individualių įmonių įstatymas. IĮ-ę steigia vienas fizinis asmuo. IĮ

vadovaujasi nuostatais, kurie yra IĮ steigimo dokumentas.

IĮ nuostatuose turi būti nurodyta:

✓ individualios įmonės pavadinimas, teisinė forma, buveinė;

✓ individualios įmonės veiklos tikslai, nurodant veiklos sritis;

✓ individualios įmonės savininko kompetencija (teisės ir pareigos);

✓ individualios įmonės vadovo, jei jis nėra IĮ savininkas, skyrimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija ir kt.

Individualių įmonių pranašumai yra šie:

✓ tokios įmonės lengvai steigiamos, nes jų savininkas yra vienas asmuo, todėl su niekuo nereikia derinti veiksmų nei steigiant įmonę, nei vėliau;

✓ tokioms įmonėms sukurti paprastai nereikia didelių kapitalinių investicijų, nėra nustatytas minimalus kapitalo dydis;

✓ visas individualios įmonės pelnas atitenka jos savininkui;

✓ tokių įmonių savininkai gali labai lanksčiai elgtis, tuoj pat atsižvelgti į pasikeitusią padėtį rinkoje – vienam žmogui lengviau šiek tiek pakoreguoti savo veiklą pagal pakitusias rinkos sąlygas;

✓ savininkas pats yra savo verslo šeimininkas ir turi didelę veiksmų laisvę, naudojant įmonės išteklius. Vienintelė jų prievolė valdžiai –

laiku sumokėti mokesčius.

Tačiau ši verslo organizavimo forma turi ir trūkumų. Pagrindiniai yra šie:

✓ kadangi savininkas yra vienas, tokioms įmonėms beveik neįmanoma sukaupti didelį kapitalą ir plėsti veiklos mastą;

✓ maži vadybiniai ištekliai, menkos karjeros perspektyvos samdomiems darbuotojams;

✓ individualios įmonės savininkui būdinga neribota turtinė atsakomybė už savo finansinius įsipareigojimus, t. y. jis rizikuoja ne tik įmonės turtu, bet ir savo asmeniniu turtu.

6. Ūkinė bendrija

Tai visiškos turtinės atsakomybės įmonė. Šias įmones jungtinės veiklos sutartimi tam tikrai ūkinei veiklai gali steigti keli fiziniai ar juridiniai asmenys. Šių kelių fizinių ar juridinių asmenų turtas yra sujungiamas į bendrą dalinę nuosavybę (tai reiškia, kad iš anksto yra žinoma kiekvieno nario bendrosios nuosavybės dalis). Kaip ir individuali įmonė, ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Ūkinių bendrijų steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, pabaigą, šių įmonių dalyvių teises ir pareigas reglamentuoja LR ūkinių bendrijų įstatymas.

Ūkinės bendrijos skirstomos į tikrąsias ūkines bendrijas (TŪB) ir komanditines ūkines bendrijas (KŪB). TŪB yra įmonė, kurios visi dalyviai yra tikrieji nariai. TŪB turi būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip dvidešimt tikrųjų narių. Kai prievolėms užtikrinti neužtenka bendrijos turto, bendrijos tikrieji nariai už bendrijos veiklos padarinius atsako solidariai visu savo turtu.

KŪB susideda iš tikrųjų narių ir komanditorių. KŪB turi būti ne mažiau kaip trys dalyviai (du tikrieji nariai ir vienas komanditorius) ir ne daugiau kaip dvidešimt dalyvių. KŪB tikrųjų narių padėtis niekuo nesiskiria nuo TŪB narių padėties. Tuo tarpu komanditoriai už bendrijos veiklos padarinius atsako tik tam tikra, įnešta į bendriją, turto dalimi.

Todėl komanditoriai gerokai mažiau rizikuoja, bet jų įtaka tvarkant įmonės reikalus yra daug mažesnė.

Bendrijos tikraisiais nariais negali būti kitų bendrijų tikrieji nariai, individualių įmonių savininkai, valstybė, savivaldybės, valstybės įmonės, savivaldybės įmonės, biudžetinės įstaigos, taip pat ūkinės bendrijos ir individualios įmonės.

Pagal LR ūkinių bendrijų įstatymą bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas yra jungtinės veiklos sutartis. Sudarytą sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys, ji tvirtinama notariškai.

Sutartyje turi būti numatyta:

✓ bendrijos pavadinimas, teisinė forma (TŪB ar KŪB), buveinė;

✓ bendrijos veiklos tikslai;

✓ tikrųjų narių duomenys (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė);

✓ bendrijos steigėjų įnašai, jų įnešimo tvarka ir terminai. Jeigu įnašas nepiniginis, turi būti nurodyta jo vertė;

✓ tikrųjų narų atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą;

✓ tikrojo nario teisių perleidimo kitam asmeniui tvarka, naujų tikrųjų narių priėmimo tvarka;

✓ atsiskaitymo su tikraisiais nariais, kurių narystė bendrijoje pasibaigė, tvarka;

✓ bendrijos kasoje esančių pinigų kaip avansu išmokamo pelno paėmimo tikrųjų narių asmeniniams poreikiams tvarka;

✓ bendrijos veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas.

KŪB jungtinės veiklos sutartyje be nurodytų sąlygų, turi būti nustatyta asmenų tapimo komanditoriais tvarka.

Bendrijos reikalus tvarko ir sprendimus visais bendrijos veiklos klausimais priima bendrijos tikrieji nariai. Sprendimai priimami visų tikrųjų narių bendru sutarimu. Bendrijos jungtinės veiklos sutartyje gali būti numatyta, kad sprendimai priimami tikrųjų narių balsų dauguma.

Kiekvienas tikrasis narys, įgyvendindamas priimtus sprendimus, turi teisę veikti bendrijos vardu, jeigu bendrijos jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu bendrijos vardu turi teisę veikti tik visi tikrieji nariai kartu, sandorius pasirašo visi tikrieji nariai, o kai yra kitų tikrųjų narių rašytinis įgaliojimas sudaryti sandorius, juos gali pasirašyti vienas tikrasis narys.

Pasibaigus bendrijos finansiniams metams, iš bendrijos veiklos gautas pelnas paskirstomas visų tikrųjų narių sprendimu. Šis sprendimas priimamas tikrųjų narių bendru sutarimu. TŪB pelno dalis, skirta tikriesiems nariams, paskirstoma kiekvienam tikrajam nariui proporcingai jo įnašo dydžiui (jeigu bendrijos jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip). KŪB pelno dalis, skirta dalyviams, pirmiausia paskirstoma komanditoriams komanditorių sutartyse nustatytomis sąlygomis. Likusi suma paskirstoma tikriesiems nariams proporcingai jų įnašų dydžiui, jeigu bendrijos jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip.

Yra šie ŪB pranašumai, palyginus su kitomis verslo organizavimo formomis:

✓ panašiai kaip ir individualias įmones ŪB lengva įsteigti, nebent reikia šiek tiek daugiau laiko būsimiesiems partneriams susitarti;

✓ dėl didesnio ŪB narių skaičiaus (lyginant su individualia įmone) gali bendradarbiauti ir dalyvauti valdyme skirtingo profesinio pasirengimo specialistai;

✓ galimybė sujungti atskirų bendrijos narių kapitalus, todėl susidaro palankesnės sąlygos (lyginant su individualia įmone) plėsti veiklos mastą. Tai ypač pasakytina apie narius komanditorius, kurie dažniausiai drąsiai investuoja savo turtą, nes rizikuoja tik į įmonę įdėtąja dalimi;

✓ tokioms įmonėms bankai gerokai lengviau nei individualioms suteikia paskolas, nes asmenų, rizikuojančių prarasti turtą dėl negrąžintų paskolų, yra daugiau;

Tačiau ŪB turi kai kurių trūkumų, jose iškyla problemos, nebūdingos individualioms įmonėms. ŪB trūkumai yra šie:

✓ visiems bendrijos nariams dalyvaujant valdyme galimos skirtingos nuomonės bei interesai. Tokiu atveju ŪB valdymas gali būti neoperatyvus ir nepakankamai efektyvus;

✓ didelė savininkų tarpusavio priklausomybė pasireiškia ir tuo, kad jie priversti kolegialiai atsakyti už kiekvieno iš jų priimtus su įmonės veikla susijusius sprendimus. Jei verslas žlunga, kreditoriai gali išreikalauti apmokėti skolas iš visų ar bet kurio vieno bendrijos nario.

Tam būtų panaudotas narių asmeninis turtas;

✓ nors ŪB finansiniai ištekliai viršija individualios įmonės išteklius, tačiau jų gali neužtekti tam, kad būtų plečiama pelninga veikla;

✓ neribota turtinė atsakomybė.

2.7. Akcinė bendrovė (AB)

Norint užsiimti veikla, susijusia su didesne ūkine rizika, patartina steigti ribotos civilinės atsakomybės privatų juridinį asmenį — akcinę bendrovę (AB) arba uždarąją akcinę bendrovę (UAB), t. y. įmones, kurios už savo prievoles atsako tik savo (bendrovės) turtu ir neatsako akcininkų turtu. Kiekvienas akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tik tuo turtu, kurį įneša į bendrovę, tiksliau už kurį įsigijo bendrovės akcijų.

AB yra įmonė, kurios nuosavybė (kapitalas) padalyta į dalis vadinamas akcijomis. Akcinį kapitalą sudaro kapitalo suma, kuri gaunama pardavus akcijas. Įsigiję akcijų žmonės tampa bendrovės bendrasavininkiais ir jie turi teisę dalyvauti AB valdyme. Bendrovės akcinis kapitalas negali būti išdalintas akcininkams, nebent likviduojant bendrovę. Todėl atskiras akcininkas negali reikalauti iš bendrovės savo dalies, jis gali tik parduoti akcijas kitiems asmenims. AB ir UAB veikia pagal LR akcinių bendrovių įstatymą, kuris nustato šių įmonių steigimo tvarką ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, valdymo ir kontrolės organus. Be to, bendrovė savo veikloje vadovaujasi įstatais,

Civiliniu kodeksu ir kitais įstatymais bei teisės aktais. Bendrovės steigėjai gali būti fiziniai bei juridiniai asmenys.

Akcijos (kaip nuosavybės popieriai) skirtingai cirkuliuoja rinkoje.

Vienų bendrovių savininkai nusprendžia, kad šiais nuosavybės popieriais gali būti laisvai prekiaujama, o kiti laikosi nuostatos, kad akcijos neturėtų būti parduodamos bet kam ir savininkai turėtų, kiek tai leidžia įstatymai, kontroliuoti nuosavybės formavimo procesą bei turėti pirmenybę įsigyjant kurio nors savininko perleidžiamas akcijas. Pirmosios įmonės yra

AB (atvirosios), antrosios – UAB.

AB įstatinis kapitalas (įstatinis reiškia, kad toks kapitalo dydis užfiksuotas bendrovės įstatuose, kurie turi būti registruojami atitinkamose institucijose) negali būti mažesnis kaip 150000 Lt, o UAB – nemažesnis kaip

10000 litų. Be to, UAB turi būti mažiau kaip 250 akcininkų.

Esminė AB ir UAB valdymo ypatybė — AB ir UAB turto savininkai turi tiek įtakos, kiek jiems priklauso bendrovės turto. Svarbiausius sprendimus akcininkai priima balsuodami, o kiekvieno jų balsų skaičius priklauso nuo turimų akcijų.

Pagrindinis teisinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi bendrovė savo veikloje, yra jos įstatai. Įstatuose turi būti nurodyta:

✓ bendrovės pavadinimas, teisinė forma (AB ar UAB), buveinė (adresas);

✓ bendrovės veiklos tikslai ir ūkinės veiklos pobūdis (gaminamos produkcijos, atliekamų darbų, teikiamų paslaugų rūšys);

✓ bendrovės įstatinio kapitalo dydis;

✓ akcijų skaičius, taip pat jų skaičius pagal klases, jų nominali vertė ir suteikiamos teisės;

✓ visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo šaukimo tvarka;

✓ kiti bendrovės valdymo organai, jų kompetencija, šių organų narių rinkimo ir atšaukimo tvarka;

✓ bendrovės pranešimų skelbimo tvarka ir kt.

Akcininkai neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina.

LR akcinių bendrovių įstatyme nurodytos akcininkų turtinės ir neturtinės teisės.

Akcininkai turi šias turtines teises:

✓ gauti bendrovės pelno dalį (dividendą);

✓ gauti likviduojamos bendrovės turto dalį (kuri lieka atsiskaičius su kreditoriais);

✓ nemokamai gauti akcijų, jei įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų;

✓ pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendžia šią teisę visiems akcininkams atšaukti;

✓ palikti testamentu visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn;

✓ perleisti visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn (UAB ši teisė ribojama).

Akcininkai turi šias neturtines teises:

✓ dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;

✓ pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;

✓ gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą ir kt.

AB privalumai yra šie:

✓ galimybė sukaupti didelį kapitalą. Bendrovės gali surinkti lėšų plėtrai, parduodamos papildomai išleidžiamas akcijas arba skolindamosi pinigų, platindamos obligacijas. Tai leidžia šioms įmonėms iš karto įsitraukti į konkurencinę kovą;

✓ ribota akcininkų turtinė atsakomybė. AB savininkai rizikuoja tik ta suma, kokią jie sumokėjo pirkdami akcijas. Jų asmeniniam turtui pavojus negresia, jeigu AB bankrutuoja. Kitaip tariant AB turtas atskirtas nuo akcininkų asmeninio turto, nes kreditoriai gali pateikti ieškinį bendrovei kaip juridiniam asmeniui, bet ne bendrovės savininkams kaip privatiems asmenims;

✓ profesionalus valdymas. Turėdamos didesnį pradinį kapitalą, taip pat galėdamos greičiau didinti savo turtą dėl efektyvesnės veiklos, šios įmonės paprastai sugeba pritraukti geriausius atitinkamų veiklos sričių specialistus. Tai joms pavyksta ne tik dėl didesnių atlyginimų, kuriuos pajėgia mokėti, bet ir dėl to, kad šiose kolektyvinės nuosavybės formos įmonėse samdomi darbuotojai jaučiasi saugiau, nes mažiau priklauso nuo atskirų savininkų valios.

AB privalumai paprastai nusveria jų trūkumus. Tačiau norint visapusiškai įvertinti šią verslo organizavimo formą, būtina žinoti ir jos trūkumus:

✓ steigti šios nuosavybės formos įmones yra daug sudėtingiau nei individualias įmones ar ūkines bendrijas;

✓ kontrolinį akcijų paketą turintys akcininkai gali diktuoti savo valią kitiems;

✓ savininkai negali naudotis bendrovės pelnu kol jis nepaskirstytas;

✓ stambių AB trūkumas tas, kad jos riboja aktyvią konkurenciją, skatina monopolizavimą ekonomikoje. Apskritai, AB vaidmuo prieštaringas:

1. jos sudaro sąlygas efektyviam ūkininkavimui, padeda gauti ekonomiją dėl verslo masto atskiroje įmonėje ir geriau tenkinti pirkėjų poreikius;

2. silpnindamos konkurenciją, jos mažina verslo efektyvumą, riboja geresnio vartotojų poreikių tenkinimo galimybes.

2.8. Valstybės ir savivaldybės įmonė

Valstybė arba savivaldybės taip pat gali būti verslo įmonių savininkės. Šito jos paprastai imasi tada, kai rinka neįstengia pateikti reikiamo kiekio konkrečių prekių ar paslaugų. Dažnai tai būna paslaugos, kurioms teikti reikia labai didelių pradinių investicijų į infrastruktūros elementus – geležinkelio linijas, jėgaines, – taip pat brangiai kainuojančios ir mažai pelningos komunalinės paslaugos (vandentiekis ir nuotekų valymas, pašto tarnyba, miesto transportas ir pan.). Valstybės įmonė ir savivaldybės įmonė nuosavybės teise visiškai priklauso valstybei ar savivaldybei. Pavyzdžiui, valstybės įmonė „Lietuvos paštas“, valstybės įmonė „Registrų centras“ ir kt. Valstybės (savivaldybės) įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Valstybės įmonės (VĮ)

savininko teises ir pareigas valstybė įgyvendina per Vyriausybę arba jos įgaliotą valstybės valdymo instituciją, pavyzdžiui, Ūkio ministeriją.

Savivaldybės įmonės (SĮ) savininko teises ir pareigas savivaldybė įgyvendina per savivaldybės valdymo instituciją. VĮ ir SĮ savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos vadinamos įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiomis institucijomis.

Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija:

✓ nustato įmonės veiklos strategiją;

✓ tvirtina įmonės įstatus;

✓ skiria ir atšaukia įmonės vadovą, tvirtina įmonės vadovo pareigybės nuostatus;

✓ tvirtina pelno (nuostolių) paskirstymą;

✓ parenka audito įmonę;

✓ priima sprendimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę ir atšaukti įmonės likvidavimą ir kt.

Pagrindinis teisinis steigimo dokumentas, kuriuo vadovaujasi įmonė savo veikloje yra jos įstatai. Įstatuose turi būti nurodyta:

✓ įmonės pavadinimas, teisinė forma, buveinė (adresas);

✓ įmonės veiklos tikslai, kurie turi būti apibrėžti aiškiai ir išsamiai, nurodant įmonės veiklos sritis bei rūšis (gaminamos produkcijos, atliekamų darbų, teikiamų paslaugų rūšis);

✓ įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ir jos kompetencija;

✓ įmonės vadovo kompetencija, jo skyrimo bei atleidimo tvarka ir kt.

Steigiamos įmonės įstatus rengia ir tvirtina įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Ši institucija taip pat tvirtina pakeistus įmonės įstatus.

Įmonė privalo užtikrinti jai patikėto valstybės (savivaldybės) turto išsaugojimą ir efektyvų naudojimą. Valstybės turtą įmonė naudoja už mokestį, kuris mokamas iš įmonės pelno.

2.9. Įmonės steigimas, reorganizavimas, likvidavimas

ĮMONIŲ STEIGIMO PROCEDŪRA

Įmonių steigimo tvarką nustato atskirų įmonių rūšių įstatymai, LR

civilinis kodeksas. Įmonių steigėjais gali būti Lietuvos valstybė ir LR

savivaldybės, atstovaujamos savo institucijų, taip pat LR ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Įmonė laikoma įsteigta ir gali pradėti veiklą nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre (JAR).

Juridinių asmenų registras laikomas vienu iš pagrindinių valstybės registrų, kuriame registruojami ekonominiu ir teisiniu požiūriu svarbūs valstybės objektai – juridiniai asmenys bei duomenys apie juos. Juridiniai asmenys privalo Juridinių asmenų registre nurodyti apie save ir savo veiklą visus įstatymų reikalaujamus duomenis. Registro tvarkymo funkcijų įgyvendinimą užtikrina valstybės įmonė Registrų centras, vadinamas Registro tvarkytoju. Visi juridiniai asmenys, jų dokumentai, duomenys ir informacija, taip pat dokumentų, duomenų ir informacijos pakeitimai registruojami valstybės įmonės Registrų centro filialuose (Alytaus, Kauno,

Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir

Vilniaus). Prašymai ir dokumentai taip pat priimami ir išduodami šių filialų skyriuose.

Įmonei registruoti pateikiami šie dokumentai:

✓ nustatytos formos steigėjų (steigėjo) prašymas įregistruoti įmonę, kartu pateikiant duomenis, kurie turi būti įtraukti į juridinių asmenų registrą;

✓ tinkamai įforminti įmonės steigimo dokumentai;

✓ licencija, jei pagal įstatymus licencija turi būti išduota iki įmonės įsteigimo (Nustatytos veiklos rūšys, kurioms reikia licencijos, t. y. be

LR Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos veikla draudžiama.

Pvz., atlikti žemės gelmių tyrimus, naudoti žemės gelmių išteklius, užsiimti veterinarine praktika, gaminti, importuoti tabaką ir jo gaminius, užsiimti farmacine veikla, steigti mokymo įstaigas, užsiimti asmens sveikatos priežiūra, gaminti alkoholio produktus, projektuoti ir tiesti valstybės kelius, gaminti antspaudus, užsiimti vertybinių popierių biržų veikla, atlikti auditą, gaminti ginklus, užsiimti ūkine – komercine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, teikti turizmo paslaugas ir t. t. );

✓ dokumentai, patvirtinantys registrui pateikiamų duomenų tikrumą ir steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams, taip pat dokumentai, patvirtinantys, kad juridinį asmenį registruoti galima (surašo ir tvirtina notaras);

✓ registravimo rinkliavos sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

Įmonės steigimo dokumentai yra įmonių steigimo sutartys (steigimo aktai), įmonių įstatai, įmonių nuostatai.

Atskirų rūšių įmonėms registruoti gali būti pateikiami ir papildomi dokumentai. Įregistruotai įmonei Registro tvarkytojas išduoda nustatytos formos pažymėjimą ir suteikia juridinio asmens numerį (kodą).

Įmonės, kurioms pagal įstatymus reikia mokėti mokesčius, turi užsiregistruoti mokesčių inspekcijoje. Įmonės turi pateikti registravimo dokumentus ir tada joms suteikiamas mokesčio mokėtojo identifikavimo numeris.

Įmonė turi būti užregistruota Valstybinio socialinio draudimo skyriuje. Įregistravus teks už samdomuosius darbuotojus mokėti draudimo įmokas, kad būtų galima sukaupti reikalingas lėšas ateityje mokėti senatvės pensiją, pašalpas, įvykus nelaimingiems atsitikimams ar susirgus ir kt.

Gavus įmonės registracijos pažymėjimą, pasidaromas antspaudas, jį suderinus Vyriausiajame policijos komisariate. Gavus Vyriausiojo policijos komisariato leidimą, pateikiamas užsakymas antspaudo gamybai. Tuo užsiima specialios firmos.

Daugeliui veiklos rūšių reikalingas Visuomenės sveikatos centro leidimas (leidimas – higienos pasas). Tai susieta su vartotojų ir darbuotojų sveikatos apsauga.

Prieš pradėdama savo veiklą, įmonė turi pranešti apie tai

Valstybinei darbo inspekcijai. Jei įmonėje yra bent vienas samdomas darbuotojas, būtina turėti pažymą apie darbdavio atestaciją darbo saugos klausimais. Valstybinė darbo inspekcija gamybinėse įmonėse atlieka naujai kuriamų darbo priemonių projektų ekspertizes ir pateikia išvadas, ar šie projektai atitinka darbų saugos reikalavimus, išduoda leidimus eksploatuoti gamybos priemones.

Atidarant atsiskaitomąją sąskaitą banke, reikia vadovautis Lietuvos

Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu. Rašomas prašymas, kuriuo įsipareigojama laikytis lėšų laikymo ir disponavimo tvarkos, pateikiami kiti reikalingi dokumentai.

|Įmonės steigimo schema |

|1. Licencijos gavimas (jeigu reikia) |

|Valstybės institucijos |

|2. Atsidaryti kaupiamąją sąskaitą |

|Komercinis bankas |

|3. Užregistruoti įmonę juridinių asmenų registre |

|Registrų centras |

|4. Užsiregistruoti mokesčių mokėtoju |

|Valstybinė mokesčių inspekcija |

|5. Užsiregistruoti draudimo įmokų mokėtoju |

|Miesto (rajono) socialinio draudimo įstaiga |

|6. Gauti leidimą pasigaminti antspaudą |

|Vyriausiasis policijos komisariatas |

|7. Leidimas – higienos pasas |

|Visuomenės sveikatos centras |

|8. Suderinimas su Darbo inspekcija (jei yra bent vienas samdomas |

|darbuotojas) |

|Valstybinė darbo inspekcija |

|9. Komerciniame banke atsidaryti atsiskaitomąją sąskaitą |

2.2 pav. Bendroji įmonės steigimo schema

Įmonės reorganizavimas ir likvidavimas

Prireikus įmonė gali būti reorganizuota. Reorganizavimas – tai įmonės pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Įmonės gali būti reorganizuojamos šiais būdais:

✓ įmones jungiant;

✓ įmones skaidant;

✓ įmones pertvarkant (keičiant jų rūšį).

Reorganizavimas jungiant galimas prie veiklą tęsiančios įmonės prijungiant kitas, kurios kaip juridiniai asmenys baigia veiklą, arba jungiant įmones, kurios kaip juridiniai asmenys baigia veiklą, t. y.

įsteigiant naują įmonę.

Reorganizavimas skaidant galimas:

✓ įmonę, kuri baigia savo veiklą, išdalijant kitoms, tęsiančioms savo veiklą įmonėms;

✓ iš veiklą baigiančios įmonės, steigiant naujas įmones;

✓ iš savo veiklą tęsiančios įmonės atskiriant dalį, kuri jungiama prie kitos įmonės arba iš kurios steigiama nauja įmonė.

Kai įmonė pertvarkoma keičiant jos rūšį, ji gali būti reorganizuojama,pavyzdžiui, iš UAB į AB ar atvirkščiai.

Bet kuriuo atveju parengiamas reorganizavimo projektas, atliekama šio projekto ekspertizė, viešai paskelbiama apie numatomą reorganizavimą.

Reorganizavimo projektą tvirtina akcininkų visuotinis susirinkimas.

Įmonės likvidavimo pagrindas gali būti:

✓ pasibaigęs įstatuose nurodytas bendrovės veiklos terminas;

✓ teismo ar kreditorių susirinkimo nutarimas likviduoti bankrutavusią įmonę;

✓ teismo sprendimas likviduoti bendrovę už LR įstatymų nustatytus teisės pažeidimus;

✓ teismo sprendimas pripažinti bendrovę neteisėtai įsteigta;

✓ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas likviduoti bendrovę.

Apie bendrovės likvidavimą viešai skelbiama bei kiekvienam akcininkui ar kreditoriui pranešama raštu.

2.10. Kitos verslo kūrimo formos

Gali būti kuriamos įmonės su užsienio kilmės kapitalu. Užsienio kilmės kapitalo investicijos – tai užsienio investuotojams priklausantis užsienio kilmės kapitalas, investuotas Lietuvos Respublikoje. Investicijos formomis gali būti dalis bendroje įmonėje, grynai užsienio kapitalo įmonė,

Lietuvos įmonių akcijų įsigijimas.

Labai paplitęs yra bendrų įmonių steigimas. Bendra įmone laikoma LR

ūkio subjektas, kurio įstatinio kapitalo dalis priklauso užsienio investitoriui (investitoriams). Partneriais gali būti asmenys ar įmonės net iš kelių šalių.

Grynai užsienio kapitalo įmonės gali būti dviejų tipų: užsienio įmonių filialai (investuotojas yra užsienio įmonė) arba nauja užsienio kapitalo įmonė (įmonės Lietuvoje steigėjas – iš užsienio).

Užsienio įmonės gali LR akredituoti savo atstovybes. Jos neturi juridinio asmens teisių ir negali vykdyti ūkinės veiklos (išskyrus transporto agentūras). Atstovybių darbas apribojamas ekonominių ryšių užmezgimu, sutarčių sudarymu įmonės vardu, sutarčių vykdymo stebėjimu, įmonės produkcijos ir paslaugų reklama.

Viešoji įstaiga – tai ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Viešosios įstaigos tikslas – tenkinti viešuosius interesus, vykdant visuomenei naudingą veiklą, t. y. teikti socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitų panašių sričių paslaugas visuomenės nariams (pavyzdžiui, viešoji įstaiga „Lietuvos Respublikos apskaitos institutas“). Viešosios įstaigos pajamos, gaunamos iš ūkinės veiklos, naudojamos pagrindinei veiklai plėtoti, t. y. pelno negalima skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams. Viešosios įstaigos steigėjai gali būti valstybės ar savivaldybės institucijos ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys.

Socialinės įmonės. Šių įmonių tikslas – įdarbinant asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Numatoma skirti socialinėms įmonėms pagalbą darbo vietoms įsteigti, darbuotojams mokyti, darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinę kompensaciją ir kt.

✓ Laisvosios ekonominės zonos (LEZ). Viena iš formų užsienio kapitalui pritraukti, gamybai ir eksportui skatinti, nedarbui mažinti, regionų socialinei – ekonominei plėtrai užtikrinti, integracijai į pasaulinį ūkį spartinti yra LEZ steigimas. LEZ galima apibrėžti kaip šalies teritorijos dalį, kurioje veikiantiems ūkio subjektams taikomos įstatymų numatytos lengvatinės ekonominės, finansinės ir teisinės funkcionavimo sąlygos, skatinančios socialinę – ekonominę regiono plėtrą (pvz., Klaipėdos laisvoji ekonominė zona). LEZ teritorijoje gali veikti bet kokių nuosavybės formų ir rūšių įmonės.

Šiuolaikinėje verslo kalboje franšizė (licencinis verslas) – tai susitarimas, pagal kurį franšizės pardavėjas suteikia teisę už tam tikrą mokestį franšizės pirkėjams naudoti jo pavadinimą, prekių ar paslaugų ženklus, marketingo sistemą, gamybos technologiją bei verslo metodus, kitaip tariant, tai yra būdas organizuoti savo verslą, perimant jau žinomos įmonės patirtį. Franšizės sutarčiai sudaryti būtina, kad franšizeris (pagrindinė įmonė, savininkė) turėtų praktikoje patikrintą technologiją, efektyvų gamybos ir produkcijos platinimo modelį, pvz., „Mcdonald’s“,

„Shell“, „Coca Cola“, „Avis“, „Novotel“ ir kt. Franšizė daugiausia paplitusi didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, restoranų ir viešbučių versle, autoservise, ir kt.

Franšizės sutartys plinta todėl, kad abi šalys turi iš jų naudos.

Svarbiausia, pradedantys verslininkai lengviau išsprendžia finansines problemas, jiems padedama įkurti įmonę, aprūpinti ją įrengimais, ištirti rinką, nuolat tobulinama gamybos technologija ir prekyba. Be to, remiantis žinomos kompanijos prestižu, galima sėkmingiau konkuruoti vietos rinkoje.

Franšizės pirkėjo verslo rizika gerokai sumažėja, tačiau tai nereiškia, jog garsios įmonės vardas išgelbės jį nuo bet kokios rizikos.

Franšizės pardavėjas siekia, kad franšizės pirkėjo teikiamų paslaugų ir parduodamų prekių kokybė būtų kontroliuojama, kad griežtai būtų laikomasi standartų. Tokie griežti reikalavimai lyg ir riboja franšizės pirkėjo iniciatyvą, pvz., dažnai franšizę teikianti įmonė reikalauja, kad pirkėjas įsigytų įrengimus, žaliavas ir prekes iš jos nurodytų tiekėjų. Jų kainos gali būti aukštesnės nei vietinės rinkos tiekėjų. Tai gali sumažinti gaunamą pelną, tačiau tuo siekiama išlaikyti kokybės standartus.

2.11. Smulkusis ir vidutinis verslas

Smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonės – dinamiškiausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, turinti lemiamą įtaką ekonomikos augimui ir socialinių santykių stabilumui.

Smulkiojo ir vidutinio verslo pranašumai, atskleidžiantys jo efektyvumą ir svarbą yra šie:

✓ naujų darbo vietų kūrimas;

✓ nacionalinio ūkio pagrindų stiprinimas;

✓ iš jų „išauginamos“ būsimosios stambios įmonės;

✓ greitas reagavimas į rinkos pokyčius ir lankstumas, prisitaikant prie jų, naujų rinkų ar nišų užpildymas;

✓ mažas kapitalo poreikis;

✓ konkurencijos didelėms įmonėms sudarymas;

✓ naujų ir dažnai geresnės kokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas;

✓ orientacija į vietinius išteklius ir vietinių poreikių tenkinimas;

✓ stambių įmonių aptarnavimas;

✓ palanki šeimyninio verslo forma.

Literatūroje nurodomos ir SVV sektoriuje esančios problemos bei trūkumai:

✓ dėl nedidelių apimčių mažose įmonėse didėja gamybos išlaidos;

✓ trūksta lėšų moksliniams, inžineriniams tyrimams ir naujoms technologijoms;

✓ nėra pinigų reklamai, ribotos galimybės gauti ir apdoroti informaciją apie rinką;

✓ dėl padidintos veiklos rizikos sumažėja galimybė pigiai gauti kreditų;

✓ vadovavimo kompetencijos trūkumas.

Kasmet įkuriama tūkstančiai naujų verslo įmonių. Didelė jų dalis po kiek laiko nustoja gyvavusi. Smulkusis verslas kur kas dažniau negu stambiosios įmonės nutraukia veiklą dėl trijų priežasčių: prastos vadybos, nepakankamo finansavimo ir negalėjimo samdyti aukštos kvalifikacijos darbuotojų.

Nuo 2003 metų sausio 1 dienos įsigaliojo LR smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas. Šis įstatymas nustato smulkaus ir vidutinio verslo subjektus, jiems taikomas valstybės pagalbos formas.

Pagal šį įstatymą vidutine laikoma įmonė, kurioje dirba mažiau kaip

250 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra nedidesnė kaip 93 mln. Lt. Maža įmonė – tai įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, įmonės metinės pajamos neviršija

24 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra nedidesnė kaip 17 mln. Lt.

Mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų, įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra nedidesnė kaip 5 mln. Lt.

Kad įmonė būtų laikoma vidutine, maža ar mikroįmone, ji turi būti savarankiška.

Smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gali būti taikomos mokesčių lengvatos, lengvatinių kreditų teikimas, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimo, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kt.) kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti. Be to, gali būti teikiamos įmonių savininkų, darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomis ir kitos Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytos pagalbos formos.

2.12. ĮMONIŲ SĄJUNGOS IR SUSIVIENIJIMAI

Rinkos efektyvumui, be kitų veiksnių, įtakos turi joje veikiančių gamintojų ir pardavėjų skaičius. Jeigu šis skaičius pernelyg didelis, pasireiškia rinkos efektyvumo mažėjimo tendencija. Turi egzistuoti stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo balansas, kitaip šalies ekonomika susidurtų su tam tikromis problemomis, iš kurių pagrindinė – nedarbo lygis.

Lietuvoje galimybės kurtis stambioms įmonėms ribotos, nors kai kuriose pramonės šakose tai visiškai įmanoma: naftos perdirbimo pramonėje, trąšų pramonėje, mašinų gamybos pramonėje ir kt. Pagrindinis apribojimas –

tai Lietuvos rinkos talpumas.

Vykstant koncentracijos procesams formuojasi įvairios stambaus verslo organizavimo formos. Dabartinėje ekonomikoje labiausiai paplitusi stambi AB

(korporacija).

Lietuvoje kuriasi savanoriški įmonių susivienijimai – asociacijos (pvz., Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos lengvosios pramonės įmonių asociacija ir kt.). Įmonės gali jungtis į asociacijas pagal veiklos ar teritorinius požymius. Asociacija yra pelno nesiekianti organizacija, t.y. gauto pelno ji negali skirstyti savo nariams. Tačiau tai nereiškia, kad įmonės sudarančios asociaciją, negali gauti pelno. (Pvz.,

Lietuvos lengvosios pramonės įmonių asociacija atstovauja įmonių interesams

Seime, Vyriausybėje, tarptautinėse organizacijose, ieško naujų rinkų, tarpininkauja įmonėms tarptautinėse mugėse ir parodose). Asociacijos narys turi teisę naudotis asociacijos teikiamomis paslaugomis, sukaupta informacija.

Kita stambaus verslo organizavimo forma yra koncernas. Koncernas –

tai pelno siekiančių juridinių asmenų susivienijimas, kuris įgyvendina vieningą gamybinę, techninę ir ekonominę politiką, centralizuoja finansinius išteklius. Koncernai susidaro vienai akcinei bendrovei supirkus kitų bendrovių kontrolinius akcijų paketus, o šioms – trečių ir t. t. Tokiu būdu susidaro visa grupė įmonių. Koncernui paprastai vadovauja didžiausia akcinė bendrovė, atskirais atvejais sukuriama speciali valdanti kompanija

(Holdingo kompanija), atliekanti ir kai kurias ūkines funkcijas:

aptarnavimo, reklamos, konsultavimo (pvz., koncernas „Vikonda“). Labai daug koncernų yra Vakarų šalyse (pvz., „Volkswagen“, BMW, Renault, Bayer,

„Adidas“, „Nissan Motors“ ir kt.).

Rinkos šalyse paplitusi ir kita stambaus verslo organizavimo forma –

konsorciumas. Tai laikinas pelno siekiančių juridinių asmenų susibūrimas į grupę, jungiant savo išteklius ir patirtį kokiems nors stambiems projektams ar programoms įgyvendinti. Visi į jį įeinantys asmenys išsaugo savo teisinį savarankiškumą.

Finansinės pramoninės grupės vaidina labai svarbų vaidmenį išvystytos rinkos ekonomikoje. Tai gali būti kelių stambių firmų grupės sudarymas arba smulkių ir vidutinių firmų grupavimasis apie stambią firmą. Taip susidaro vadinamieji verslininkystės tinklai, kurie remiasi turtinių ir kontraktinių santykių sistema tarp smulkių ir stambių oligopolinių firmų.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai irgi yra įmonių asociacijos forma.

Jie užsiima užsienio prekybos organizavimu, gamybos racionalizavimo ir ūkio plėtojimo klausimais, profesiniu mokymu ir kvalifikacijos tobulinimu, mokesčių, kainų kreditų klausimais, statistika, ekonominių apžvalgų ir pranešimų rengimu. Lietuvoje veikia penki regioniniai prekybos, pramonės ir amatų rūmai: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Rūmų nariais gali būti visų nuosavybės formų verslo įmonės. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai yra juridinis asmuo. Jų turtą sudaro narių materialiniai ir finansiniai įnašai, įplaukos už asociacijos teikiamas paslaugas, labdara ir kt. Įplaukos, gautos iš bet kokių šaltinių (ir iš ūkinės veiklos), asociacijos nariams kaip pelnas neskirstomos.

2.13. GAMYBOS ĮMONIŲ VEIKLA. GAMYBOS PROCESAS, JO ELEMENTAI, RŪŠYS,

FAZĖS, ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Gamybos įmonės paskirtis – gaminti vartotojams reikalingą produkciją.

Todėl gamybos įmonėje organizuojamas gamybos procesas. Naujos tendencijos (inovacijų sparta, aukštas rinkos prisotinimo lygis, naujos vartotojų orientacijos ir kt.) reikalauja reorganizuoti gamybos procesą, t. y.

gamybos organizavimas turi orientuotis į:

✓ kokybės gerinimą;

✓ apdorojimo trukmės trumpinimą;

✓ lankstumo didinimą;

✓ išlaidų mažinimą.

Gamybos procesas yra visuma tarpusavyje susijusių darbo ir natūralių procesų, kurių metu pradinė medžiaga paverčiama gatavais gaminiais. Gamybos procese galima išskirti tris sudedamąsias dalis: darbą (tikslinga žmonių veikla), darbo priemones (įrengimai, mašinos, įrankiai) ir darbo objektus (žaliavos, pagrindinės ir pagalbinės medžiagos, komplektuojamieji gaminiai ir kt.).

Įmonė gali turėti pastatus, našius įrengimus, medžiagas, reikiamus darbuotojus – ir vis dėlto gamybos procesas nevyks. Dar būtinai reikalinga organizacinė veikla. Gamybos proceso organizavimas – tai priemonių sistema, kuri turi atsakyti į klausimus: kas, ką, kur, kada ir kaip turi daryti, kad būtų pasiekti įmonės tikslai ir kuo geriau patenkinti vartotojų poreikiai.

Priklausomai nuo to, koks produktas yra gamybos proceso rezultatas, skiriami pagrindiniai, pagalbiniai ir aptarnavimo procesai. Pagrindiniai procesai – tai technologiniai procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės ir pradinės žaliavos bei medžiagos virsta pagrindine produkcija. Pagrindinių procesų tiesioginis rezultatas – gatavi gaminiai (paslaugos). Kai kurioms gamyboms būdingi ir natūralūs (gamtiniai), savarankiškai be žmogaus pagalbos vykstantys procesai, pavyzdžiui, vyno rūgimas, sūrių fermentacija, medienos džiūvimas ir pan. Šie procesai priskiriami prie pagrindinių.

Pagalbiniai procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams procesams. Pagalbinių procesų produkcija daugiausia naudojama įmonės vidaus reikmėms. Tai įrankių, prietaisų gamyba įmonės reikmėms (mašinų gamyklose), pastatų ir įrengimų remontas, suspausto oro ir garo gamyba, atsarginių dalių įrengimų remontui gamyba ir kt.

Aptarnavimo procesai sudaro būtinas sąlygas pagrindiniams ir pagalbiniams gamybos procesams vykti. Jie nesukuria jokios produkcijos. Tai sandėliavimo, transportavimo procesai, produkcijos kokybės kontrolė, darbo vietų aptarnavimas ir kt.

Gaminant produkciją, lemiamą vaidmenį atlieka pagrindiniai gamybos procesai. Tačiau jie normaliai gali vykti tik tada, kai gerai organizuoti pagalbiniai ir aptarnavimo procesai.

Literatūroje ir praktikoje gamybos procesai gali būti skirstomi tik į pagrindinius ir pagalbinius, t. y. neišskiriami aptarnavimo procesai (jie priskiriami prie pagalbinių).

Kai kuriose šakose pagrindiniai gamybos procesai yra labai sudėtingi ir gali būti skaidomi į fazes. Pavyzdžiui, mašinų gamybos procesas sudarytas iš trijų fazių: paruošimo, apdorojimo, surinkimo. Paruošimo fazė skirta ruošinių gamybai (liejinių, kaltų, štampuotų ruošinių). Apdorojimo fazėje (gaminant detales) vykdomos įvairios apdorojimo rūšys: mechaninis, terminis, cheminis. Surinkimo fazėje iš detalių atliekamas surinkimo vienetų (mazgų) ir bendras mašinos surinkimas, jos reguliavimas, bandymas.

Trikotažo pramonės įmonėse yra šios fazės: paruošimas, mezgimas, sukirpimas, siuvimas, apdaila.

Kai kurie pagalbiniai procesai (pavyzdžiui, technologinės įrangos gamyba) taip pat susideda iš atskirų gamybos proceso fazių.

GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Gamybos procesas turi būti organizuojamas remiantis tam tikrais reikalavimais (principais), kurie suteikia galimybę efektyviausiai panaudoti įmonės turtą, žmonių darbą ir atlikti užduotis numatytu laiku.

Gamybos proceso racionalaus organizavimo principų taikymas apsprendžia aukštą darbo našumą, minimalias gamybos išlaidas, trumpiausią gamybos ciklą. Tie principai – tai specializavimas, proporcingumas, nenutrūkstamumas, ritmingumas, sroviškumas, lankstumas, automatiškumas ir kt.

Gamybos specializavimas įmonės viduje labai priklauso nuo bendrojo įmonės specializavimo. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms.

Priklausomai nuo įmonės tikslų, gaminamų vienodų gaminių gamybos apimties, įmonėje gali būti specializuoti cechai, gamybiniai barai, linijos, darbo vietos. Šie padaliniai gali būti specializuoti pagal daiktinę ar technologinę formas, pavyzdžiui, šlifavimo baras bus specializuotas technologiniu požiūriu, kadangi jame atliekamos tik vienarūšės technologinės šlifavimo operacijos, o šlifuojami gali būti įvairūs gaminiai

(A, B, C). Tuo tarpu, jei turime gaminio „A“ gamybos barą, jis bus specializuotas daiktiniu požiūriu, o tokiame bare atliekamos įvairios šiam gaminiui apdoroti reikiamos operacijos. Gamybos proceso specializavimas turi būti optimalus, siekiant, kad visi mechanizmai ir darbo vietos būtų visiškai aprūpinti darbu.

Gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų gamybiniai pajėgumai būtų tarpusavyje suderinti, užtikrintų nepertraukiamą darbą.

Visiškas gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, dažniausiai tik aparatiniuose procesuose. Tačiau reikia stengtis, kad pertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės. Gamybos nenutrūkstamumas lengviau pasiekiamas masinėje gamyboje. Rinkos sąlygomis masinė gamyba ne visada efektyvi ir todėl nenutrūkstamumo siekiama organizuojant lanksčią gamybą.

Proporcingumas ir nenutrūkstamumas sąlygoja gamybos ritmingumą.

Ritmingumas reikalauja, kad kiekviename gamybos padalinyje (darbo vietoje, gamybos bare, ceche, įmonėje) per vienodus laiko tarpus būtų pagaminamas vienodas arba palaipsniui didėjantis produkcijos kiekis (ritmingas procesas bus ir tada, kai dirbama pagal iš anksto sudarytą grafiką). Ritmingas darbas sudaro sąlygas tolygiai ir visiškai apkrauti įrengimus, gerinti produkcijos kokybę, išvengti broko ir pan.

Gamybos sroviškumo principas reikalauja, kad visi darbo objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu, viena kryptimi.

Pageidautina, kad darbo objektų maršrutas jokiame gamybos procese negrįžtų atgal, nedarytų „kilpų“. Sroviškumo reikia laikytis tiek visoje įmonėje, tiek ceche ir gamybiniame bare. Todėl įmonės pastatai, taip pat pagrindiniai cechai juose išdėstomi laikantis technologinio proceso reikalavimų. Pagalbiniai cechai ir sandėliai turi būti kuo arčiau jų aptarnaujamų pagrindinių cechų. Įrengimai, kuriais atliekama dalis gamybos proceso, išdėstomi operacijų atlikimo eilės tvarka. Šis principas visiškai išlaikomas masinės srovinės gamybos sąlygomis. Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų, tarp gamybinių barų ir cechų ir kartu prisideda prie išlaidų mažinimo, gaminio gamybos ciklo trumpinimo.

Įmonei dirbant rinkos sąlygomis, o taip pat veikiant mokslinei techninei pažangai, gaminiai dažnai tobulinami ir atnaujinami. Todėl gamybos procesas turi būti organizuotas taip ir jo techninė bazė turi būti tokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidų pertvarkyti į naujų gaminių gamybą. To reikalauja gamybos proceso lankstumo principas. Gamybos lankstumas pasiekiamas naudojant tokią techniką, su kuria pagal parengtas programas vykdomas technologinių įrengimų perderinimas naujų gaminių gamybai.

Automatiškumas reiškia maksimaliai galimą gamybos automatizavimą, didinant jos ekonominį efektyvumą. Kompleksinis mechanizavimas ir automatizavimas ne tik maksimaliai atpalaiduoja darbininką nuo rankų darbo, bet ir automatizuoja valdymo darbą (įrengimų darbo apskaitą, informacijos surinkimą ir registravimą, buhalterinę apskaitą ir pan.).

2.14. GAMYBOS TIPAI

Nors įmonės ir jose vykstantys gamybos procesai yra labai įvairūs, bet pagal tam tikrus požymius kiekvieną įmonę sąlyginai galima priskirti prie tam tikro gamybos tipo. Gamybos tipas – tai visuma požymių, apibūdinančių gaminamos produkcijos kiekį, jos nomenklatūros pastovumą (nomenklatūra –

tai įmonės gaminamų produktų sąrašas), darbo vietų specializavimo lygį.

Skiriami trys gamybos tipai: vienetinė, serijinė ir masinė gamyba.

Vienetinė gamyba būdinga įmonėms, gaminančioms didelės ir nepastovios nomenklatūros gaminius, kurių poreikis – tik atskiri vienetai. Vienetine gamyba vadiname tokią gamybą, kai labai gausi produkcijos nomenklatūra, gaminama nedideliais kiekiais, tų pačių gaminių poreikis nesikartoja arba kartojasi neapibrėžtais laiko tarpais (neperiodiškai). Šiam gamybos tipui būdingas didelis darbo imlumas ir ilgas gamybos ciklas. Darbininkai turi būti aukštos kvalifikacijos, nes toje pačioje darbo vietoje tenka gaminti įvairius gaminius. Čia darbo vietos nespecializuotos, įrengimai turi būti universalūs. Todėl ir gaminių gamybos išlaidos didesnės negu serijinėje ar masinėje gamyboje.

Masinė gamyba yra tokia, kai pastoviai ir ilgą laiką (paprastai matuojamą metais) įmonė gamina dideliais kiekiais vieno tam tikro tipo gaminius arba ribotos nomenklatūros giminingus gaminius, kurių daug ir nuolat reikia rinkai. Masinės gamybos darbo vietose atliekama viena gamybos operacija (kartais dvi-trys panašios operacijos), todėl ši gamyba yra siauros specializacijos. Naudojami specialūs įrengimai, automatai bei specialūs įtaisai ir įrankiai. Technologijos procesas pastovus, čia racionaliau naudojami gamybos pajėgumai. Lyginant su kitais gamybos tipais, masinė gamyba užtikrina aukščiausią techninį ir organizacinį lygį. Todėl čia pasiekiamas didžiausias darbo našumas ir mažiausios gamybos išlaidos.

Serijiniam gamybos tipui būdinga tai, kad gaminama kur kas platesnės nomenklatūros gaminiai negu masinėje gamyboje. Tų pačių gaminių gamyba tam tikru periodiškumu kartojasi. Gaminiai gaminami tam tikro dydžio partijomis (serijomis). Partija – tai tam tikras vienodų gaminių kiekis, pradedamas gaminti vienu metu, pereinantis kartu visus gamybos procesus ir kartu baigiamas gaminti. Serijinė yra tarpinė tarp masinės ir vienetinės gamybos.

Atsižvelgiant į partijos dydį ir jos dažnumą, serijinė gamyba gali būti stambiaserijinė, vidutinė ir smulkiaserijinė.

2.2 lentelė

Gamybos tipų palyginimas

|Palyginimo |Gamybos tipai |

|Požymiai | |

| |Vienetinė |Serijinė |Masinė |

|Produkcijos |Gausi |Ribota |Labai maža |

|nomenklatūra |Epizodinis |Periodiškas, |Nenutrūkstamas, |

|Gaminimo pobūdis | |serijomis |dideliais |

| |Atsitiktinis | |kiekiais |

|Gamybos |Nėra |Reguliarus |Nenutrūkstamas |

|pasikartojimas |Universalūs |Kelioms |Vienai operacijai|

|Darbininkų |Didelė |operacijoms |Specialūs |

|specializacija |Žemas |Universalūs ir |(automatai) |

|Įrengimai | |specialūs |Maža |

|Vieneto savikaina| |Vidutinė |Aukštas |

|Darbo našumas | |Vidutinis | |

Nors masinės ir jai artimos stambiaserijinės gamybos privalumai yra neabejotini, tačiau atsiranda ir naujų tendencijų. Sparti mokslo ir technikos pažanga, rinkos prisotinimas ir konkurencija sutrumpina produkcijos gyvavimo ciklą, o tai verčia įmones dažnai atnaujinti gaminius.

Pažangi technika bei technologija, lanksti automatizuota gamyba leidžia padidinti vienetinės ir smulkiaserijinės gamybos techninį bei organizacinį lygį. Be to, masinė ir stambiaserijinė gamyba nepriimtina žmogiškuoju požiūriu, kadangi jai būdingas monotoniškas, neįdomus darbas.

15. GAMYBOS CIKLAS

Vienas pagrindinių gamybos proceso kokybės rodiklių yra gamybos ciklo trukmė. Gamybos ciklu vadinamas laiko tarpas nuo žaliavos arba medžiagos paleidimo į gamybą momento iki visiško produkcijos pagaminimo ir jos perdavimo į sandėlį. Pagrindinė gamybos ciklo charakteristika yra jo trukmė. Ji dažniausiai išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis, o kai gaminys paprastas – valandomis. Gali būti nustatoma atskiro gaminio, detalių partijos, atskiros detalės, technologinio proceso stadijos gamybos ciklo trukmė.

Gaminių gamybos ciklo trukmė įmonės veikloje vaidina svarbų vaidmenį, nes jos nežinant negalima tinkamai sudaryti įmonės gamybos programos, ją paskirstyti trumpesniais laikotarpiais atskiriems cechams, barams, darbo vietoms. Remiantis gamybos ciklo trukme, rengiama produkcijos pradėjimo ir baigimo gaminti programa. Atsižvelgiant į gamybos ciklo trukmę, nustatomi reikalingi sandėlių plotai pusgaminiams laikyti, tikslinami žaliavų, medžiagų ir pusgaminių pristatymo grafikai. Gamybos ciklo trumpinimas sumažina nebaigtą gamybą bei paspartina atsargų apyvartumą. Sutrumpinus gamybos ciklą, sumažinamos gamybos išlaidos, reikia mažiau plotų nebaigtos gamybos likučiams sandėliuoti.

Gamybos ciklas susideda iš darbo periodo ir pertraukų laiko. Į darbo periodą įeina:

✓ technologinių operacijų laikas;

✓ natūralių (džiovinimas, rauginimas ir pan.) procesų laikas;

✓ kontrolės laikas;

✓ produkto transportavimo tarp cechų ir jų viduje laikas;

✓ pusfabrikačių buvimo tarpcechiniuose sandėliuose laikas.

Pertraukos yra:

✓ su įmonės darbo režimu susijusios pertraukos (pietų pertraukos, pertraukos tarp pamainų, šventės ir poilsio dienos);

✓ tarpoperacinių laukimų pamainos metu laikas tais atvejais, kai įrengimai apkrauti kitais darbais. Šios pertraukos susietos su gamybos organizavimu ir operacijų derinimu.

Ciklo trukmė priklauso nuo gaminamų dirbinių sudėtingumo ir darbo imlumo, nuo technikos ir technologijos lygio, pagrindinių ir pagalbinių operacijų mechanizavimo ir automatizavimo lygio.

Gamybos ciklo trukmė gali būti sutrumpinta dviem būdais:

1. Tobulinant gamybos techniką ir technologiją.

2. Gerinant gamybos organizavimą.

Tobulinant techniką, sutrumpinamas technologinių operacijų laikas, o natūralūs procesai pakeičiami trumpesniais dirbtiniais technologiniais procesais.Vienas iš būdų gamybos ciklui trumpinti yra visų arba daugelio operacijų vykdymas vienu metu. Gamybos organizavimo gerinimas leidžia trumpinti pertraukas.

Gaminant sudėtingus produktus, technologinių operacijų trukmė sudaro nedidelę visos gamybos ciklo trukmės dalį (apie 0,1 viso gamybos ciklo, o naudojant robotus – dar mažiau). Todėl labai svarbu trumpinti visų kitų operacijų trukmę (sandėliavimo, kontrolės, transportavimo ir kt.) ir pertraukų laiką.

2. 16. ĮMONĖS GAMYBOS STRUKTŪRA

Įmonė – tai gamybinis ūkinis kompleksas, kurį sudaro įvairūs sudėtingais ryšiais susieti struktūriniai vienetai. Šių struktūrinių vienetų visuma ir jų tarpusavio ryšiai sudaro įmonės struktūrą.

Įmonės struktūra yra gamybos ir bendroji. Gamybos struktūrą sudaro gamybos (cechai, gamybos barai) ir valdymo vienetai, tarp kurių susiklostę tam tikri tarpusavio ryšiai. Bendrąją struktūrą sudaro gamybos struktūra ir įmonės darbuotojus aptarnaujantys struktūriniai vienetai (valgyklos, medicinos punktai ir kt.). Šie struktūriniai vienetai labai svarbūs, sprendžiant įmonės socialinius uždavinius.

Pagrindinis gamybos struktūros vienetas yra cechas . Mažesnėse įmonėse cechų gali ir nebūti (patartina vadovautis teiginiu, kad gamybos cechas gali būti organizuojamas tik tada, jei jame dirba bent 100

darbuotojų, o pagalbinis – kur dirba bent 75 darbuotojai). Tokiose įmonėse pagrindinis gamybos struktūros vienetas yra gamybos baras.

Priklausomai nuo paskirties cechai arba gamybos barai skirstomi į pagrindinius, pagalbinius, aptarnavimo ir šalutinius.

Pagrindiniai cechai skirti įmonės pagrindinei produkcijai gaminti.

Pavyzdžiui, staklių gamyklose prie pagrindinių priskiriami visi cechai (barai), kuriuose gaminami šioms staklėms reikiami pusgaminiai, detalės, jos surenkamos į mazgus ar gatavus gaminius. Tai ruošinių pjovimo, liejimo, kalvystės, štampavimo, mechaniniai, terminiai, mazgų ir galutinio surinkimo cechai (barai). Prie pagrindinių cechų (barų) priskiriami ir eksperimentiniai.

Pagalbiniai cechai (barai) gamina tokią produkciją arba atlieka darbus, kurie užtikrina normalią pagrindinių cechų veiklą. Prie pagalbinių cechų (barų) priskiriami įrankių gamybos, remonto, garo ir suspausto oro gamybos ir kt.

Aptarnavimo cechai (ūkiai, tarnybos, barai) negamina jokios produkcijos, o tik sudaro sąlygas pagrindiniams ir pagalbiniams cechams normaliai dirbti. Tai transporto cechai, sandėlių ūkis.

Šalutiniai cechai gamina produkciją iš pagrindinės ir pagalbinės gamybos atliekų.

Įvairių pramonės šakų pagrindiniai cechai yra skirtingi, o pagalbiniai, aptarnavimo ir šalutiniai cechai (barai, ūkiai, tarnybos) –

panašūs.

Kaip gamybos procesai, taip ir cechai (gamybos barai) gana dažnai skirstomi tik į pagrindinius ir pagalbinius, t.y. neišskiriami aptarnavimo cechai (t. y. jie priskiriami prie pagalbinių).

Priklausomai nuo cechų ir barų specializavimo formos įmonės gamybos struktūra gali būti daiktinė, technologinė ar mišri.

Esant daiktinei struktūrai, atskiras cechas (baras) specializuojasi gaminti sąlyginai baigtus gaminius (detales, surinkimo vienetus, gaminius).

Ceche yra visi šiam gaminiui gaminti reikiami įrengimai, atliekami įvairūs technologijos procesai. Daiktinė struktūra padidina cechų (barų) vadovų atsakomybę už gamybinių programų įvykdymą, sudaro sąlygas didinti darbo našumą, mažinti gamybos išlaidas. Ši struktūra dažniausiai taikoma masinėje ir stambiaserijinėje gamyboje, nes dėl mažo vienodų gaminių skaičiaus vienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje sunku visai ir tolygiai apkrauti įrengimus.

Esant technologinei struktūrai, atskiri cechai (barai)

specializuojami atlikti tam tikro pobūdžio technologines operacijas (apdorojami labai įvairūs objektai). Ši struktūra dažniausiai taikoma vienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje.

Daugumoje įmonių taikoma mišri gamybos struktūra. Joje dalis cechų (gamybos barų) specializuojama pagal daiktinį principą, kita dalis – pagal technologinį.

Rinkos sąlygomis įmonė turi sugebėti operatyviai prisitaikyti prie rinkos reikalavimų. Todėl gamybos struktūra negali būti sustingusi, čia labai svarbu jos lankstumas. Ieškant būdų esamai gamybos struktūrai patobulinti, pirmiausia būtina atlikti gilią esamos struktūros analizę.

Struktūros tobulinimo kryptys labai įvairios netgi tos pačios šakos įmonėse.

2.17. PRODUKCIJOS NOMENKLATŪROS IR ASORTIMENTO SAMPRATA IR FORMAVIMAS

Kiekvienai gamybos įmonei tenka atsakyti į labai svarbius ir sunkius klausimus: ką ir kiek gaminti bei parduoti ir kokiomis kainomis parduoti.

Priimdama šiuos sprendimus, įmonė rengia savo gamybos programą, t. y.

planuoja būsimam laikotarpiui pardavimų apimties ir gamybos apimties rodiklius natūrine ir vertine išraiška.

Sprendžiant klausimą, kas turi būti įmonėje gaminama (arba jau gaminama), neišvengiamai susiduriama su nomenklatūros ir asortimento sąvokomis.

Nomenklatūra – tai įmonėje gaminamų gaminių sustambintas sąrašas, kuriame išvardijamos tik asortimentinės gaminių grupės ar pavieniai gaminiai. Pavyzdžiui, įmonės gaminamų gaminių nomenklatūra yra dulkių siurbliai ir elektros varikliai. Asortimentas – tai nomenklatūros detalizavimas, parodantis įmonės produkcijos sudėtį pagal jos tipą, dydį, fasoną, raštą ir t. t. Pavyzdžiui, dulkių siurbliai gali būti gaminami X ir

Y modelių, elektros varikliai – X, Y ir Z modelių ir t. t.

Įmonė, spręsdama dėl kiekvieno pavadinimo produkcijos (esamos ar planuojamos gaminti) įtraukimo į savo asortimentą, turi numatyti, kokią vietą rinkoje užims šis gaminys, palyginti jį su analogiškais kitų įmonių gaminiais. Tai sužinoti įmonė gali tirdama ir analizuodama rinką. Tirdama rinką, įmonė sužino ne tik kokių gaminių, bet ir kokių šių gaminių savybių nori vartotojas, kaip jis šias savybes išdėsto prioritetine tvarka.

Vadinasi, įmonė turi įvertinti, išanalizuoti savo padėtį ir numatyti tolesnę asortimento formavimo politiką.

Atsakymą į klausimą kiek gaminti įmonė gauna prognozuodama paklausą, t. y. galimą pardavimo apimtį. Ši prognozė ir tampa gamybos masto planavimo pagrindu. Ne mažiau svarbus gamybos masto planavimo veiksnys yra ir įmonės gamybinis pajėgumas t. y. gamybos apimtis turi būti pagrindžiama įmonės gebėjimu pagaminti tokį produkcijos kiekį.

2.18. PRODUKCIJOS PARDAVIMO IR GAMYBOS APIMČIŲ SUDERINIMAS

Nustačius produkcijos nomenklatūrą ir asortimentą, kyla ne mažiau svarbus klausimas – kiek gaminių reikės gaminti. Įmonės planuojamos gaminti produkcijos apimtis nulemia daug įvairių kiekybinių ir kokybinių veiklos rodiklių – darbo, finansinių ir materialinių išteklių dydį, o šių išteklių racionalus naudojimas gali nulemti ne tik kokybiškesnį gamybos proceso organizavimą, bet ir padidinti produkcijos apimtį, jos pardavimą.

Produkcijos apimčiai matuoti yra taikomi natūriniai, darbo, vertiniai, sąlyginiai mato vienetai. Vertine išraiška nustatomi parduotos produkcijos, pagamintos (gatavos) produkcijos ir gamybos masto (bendrosios produkcijos) rodikliai.

Parduota (parduotina) produkcija – tai produkcija, išsiųsta vartotojams, bet gali būti dar neapmokėta. Parduotos (parduotinos)

produkcijos apimtis apskaičiuojama parduotos (parduotinos) produkcijos kiekį dauginant iš kainos, veikusios (kuri veiks) pardavimo metu. Į

parduotos produkcijos kiekį gali įeiti baigti gaminti gaminiai, parduotos atsarginės dalys ir pusgaminiai, įmonės pagalbinių padalinių pagaminta ir parduota produkcija ir kt.

Pagaminta (gatava) – tai produkcija, kuri visiškai sukomplektuota, supakuota, techninės kontrolės tarnybų pripažinta kokybiška ir atiduota į pagamintos produkcijos sandėlį. Labiausiai apibendrinantis rodiklis yra gamybos mastas (bendroji produkcija). Šis rodiklis apibūdina bendrą įmonėje atliktų darbų (baigtų ir nebaigtų) apimtį vertine išraiška.

Įmonės gamybos padaliniai savo veiklą turi derinti su pardavimus planuojančiomis tarnybomis (pvz., Marketingo skyriumi). Taip yra todėl, kad planuojant produkcijos gamybos apimtį (gatavos, pagamintinos produkcijos apimtį) reikia įvertinti planuojamos parduoti produkcijos apimtį.

Produkcijos gamybos apimtis (pagamintos, gatavos produkcijos) – tai produkcijos kiekis, kurį turėtų pagaminti įmonė per planuojamą laikotarpį, kad užtikrintų reikalingas pardavimų apimtis ir tam tikro dydžio gatavos (pagamintos) produkcijos atsargas.

Pagamintos (gatavos) produkcijos atsargos yra svarbus įmonės ekonominės veiklos rodiklis. Šios atsargos yra įmonės trumpalaikio turto elementas, rodo įmonės kapitalo investavimą. Įmonė, turėdama pagamintos, bet nerealizuotos produkcijos atsargų sandėliuose, gali greitai vykdyti užsakymus, operatyviai tenkinti vartotojų poreikius. Žinoma, atsargoms saugoti reikalingi plotai ir saugojimo išlaidos.

Planuojant gatavos (pagamintos) produkcijos atsargų pokytį reikia įvertinti:

✓ kiekius, reikalingus užtikrinti produkcijos pardavimo poreikius;

✓ gamybos ciklo trukmę;

✓ sandėliavimo galimybes ir su tuo susijusias išlaidas;

✓ riziką, susijusią su atsargų laikymu (dėl kainų mažėjimo, atsargų pasenimo ir t. t.).

Produkcijos gamybos (pagamintos, gatavos produkcijos) apimtį galima apskaičiuoti taip:

Produkcijos gamybos apimtis = Parduotos produkcijos apimtis –

Pagamintos (gatavos) produkcijos atsargų likučiai laikotarpio pradžioje +

Pagamintos (gatavos) produkcijos atsargų likučiai laikotarpio pabaigoje.

Jau minėjome, kad gamybos mastas įvertina ne tik baigtų, bet ir nebaigtų gaminių apimtį, t. y. nebaigtą gamybą. Nebaigtos gamybos likučių turėjimas sudaro sąlygas racionaliai organizuoti gamybą. Nebaigta gamyba (nebaigta gaminti produkcija) – tai gaminiai, kurie yra gamybos procese ar jau baigti, tačiau dar nepatikrinti kontrolierių, todėl neperduoti į pagamintos (gatavos) produkcijos sandėlį. Nebaigtos gamybos apimtis nustatoma natūrine ir vertine išraiška. Vertinė išraiška parodo nebaigtą gamybą kaip trumpalaikio turto elementą ir reikalinga apskaitant įmonės turtą. Nebaigtos gaminti produkcijos kiekis natūrine išraiška (tonomis, kilogramais, metrais) vadinamas įdirbiu. Nebaigtos gamybos apimtis natūrine išraiška reikalinga nustatant cechų ar barų programas bei gamybines užduotis darbininkams.

Skaičiuojant gamybos mastą reikia atsižvelgti į visą laikotarpio produkcijos gamybos apimtį ir į nebaigtos gamybos atsargų likučius laikotarpio pradžioje ir pabaigoje:

Laikotarpio gamybos mastas = Per laikotarpį pagamintos produkcijos apimtis – nebaigtos gamybos atsargų likučiai laikotarpio pradžioje +

nebaigtos gamybos atsargų likučiai laikotarpio pabaigoje.

Produkcijos gamybos apimtis (gatavos, pagamintos) ir gamybos mastas gali sutapti, jei nebaigtos gamybos atsargų likučiai laikotarpio pradžioje ir pabaigoje planuojami vienodi. Be to, tose įmonėse, kuriose gaminamų produktų gamybos ciklas yra trumpas, nebaigtos gamybos atsargų likučiai gali būti neplanuojami.

Gamybos mastas planuojamas ir trumpesniems laikotarpiams –

ketvirčiams, mėnesiams. Metinė gamybos programa mėnesiams (ketvirčiams)

paskirstoma įvertinant šiuo veiksnius:

✓ sutartus su pirkėju produkcijos išsiuntimo terminus;

✓ produkcijos gamybos padidėjimą, padidėjus pajėgumui ar pagerinus jo panaudojimą;

✓ ritmingą visų įmonės padalinių apkrovimą darbu;

✓ produkcijos realizavimo sezoniškumą, pavyzdžiui, avalynės gamyba;

✓ darbo sezoniškumą, pavyzdžiui, cukraus gamyba.

Kai produkcija gaminama tolygiai, jos kiekis nekinta, tai metinė apimtis mėnesiams ir ketvirčiams skirstoma, atsižvelgiant į darbo dienų skaičių.

2. 19. PRODUKCIJOS GAMYBOS APIMTIES PAGRINDIMAS GAMYBOS PAJĖGUMU. GAMYBOS

PAJĖGUMO SAMPRATA.

Jau žinome, kad paklausa ir produkcijos pardavimo prognozės yra vieni iš svarbiausių veiksnių, lemiančių produkcijos gamybos apimtį. Tačiau ne mažiau svarbus gamybos apimties planavimo veiksnys yra ir įmonės gamybinis pajėgumas, t. y. gamybos apimtis turi būti pagrindžiama įmonės gebėjimu pagaminti tokį produkcijos kiekį.

Gamybos pajėgumas – tai produkcijos kiekis, kurį įmonė gali pagaminti ir pateikti pardavimui per metus (ar kitą laikotarpį) visiškai panaudodama turimus įrengimus, darbo išteklius ir gerai organizuodama gamybą. Gamybos pajėgumo apibrėžimas rodo, kad jis yra svarbus gamybos planavimo rodiklis, nes leidžia planuoti galimą pagaminti produkcijos kiekį ne tik visoje įmonėje, bet ir atskiruose jos padaliniuose.

Įmonės gamybos pajėgumas priklauso nuo daugelio veiksnių.

Svarbiausieji veiksniai yra šie:

✓ Darbininkų ir kitų darbuotojų kvalifikacija, jų skatinimo sistema. Tai nulemia, kaip bus naudojami įrengimai, įrankiai, medžiagos.

✓ Racionalus darbo organizavimas.

✓ Turimi įrengimai, jų skaičius, našumas, nusidėvėjimas.

✓ Gamybą aptarnaujančių tarnybų veikla. Prie tokių tarnybų priklauso įrankių ūkis, įrengimų remonto ir priežiūros tarnyba, sandėlių ūkis ir kt.

Rinkos ekonomikos sąlygomis pagrindinis gamybos pajėgumą ribojantis veiksnys yra paklausa. Informacija apie produkcijos paklausą rinkoje gali riboti tolesnį produkcijos gamybos didinimą arba, atvirkščiai, jį skatinti, ieškant galimybių plėsti gamybą, kad išaugusi produkcijos paklausa būtų patenkinta.

Gamybos pajėgumas yra kintamas dydis, todėl nustatomas tam tikro laikotarpio gamybinis pajėgumas. Dažniausiai skaičiuojamas pajėgumas laikotarpio pradžioje bei laikotarpio pabaigoje ir vidutinis laikotarpio pajėgumas.

Įmonės vidutinis metinis pajėgumas (Pv) gali būti apskaičiuojamas taip:

Pv = [pic]

čia: Ppr – pajėgumas metų pradžioje;

Pįv – per metus įvedamas pajėgumas;

Plikv – per metus likviduojamas pajėgumas;

Tįv – mėnesių skaičius nuo pajėgumo įvedimo iki metų pabaigos;

Tlikv – mėnesių skaičius nuo pajėgumų likvidavimo iki metų pabaigos.

Per metus faktiškai pagamintos produkcijos (planuojamos pagaminti)

apimtį padaliję iš vidutinio metinio pajėgumo, gausime pajėgumo panaudojimo koeficientą. Šis koeficientas leidžia spręsti apie nepanaudotus rezervus (išsivysčiusiose šalyse laikoma, kad gamyba organizuota labai gerai, jei pajėgumų panaudojimas viršija 85 proc.).

2.20. GAMYBOS PAJĖGUMO APSKAIČIAVIMAS

Įmonių gamybos pajėgumų skaičiavimas turi ypatumų, kurie priklauso nuo gamybos pobūdžio (pvz., mašinų gamyklų net atskirų cechų pajėgumai skaičiuojami pagal skirtingas metodikas). Nežiūrint skirtumų, bendra yra tai, kad bet kurios įmonės gamybinį pajėgumą lemia įrengimų skaičius, jų našumas ir darbo laikas, produkcijos asortimentas ir darbo imlumas.

Didelę įtaką pajėgumų dydžiui turi įrengimų skaičius. Per metus gali atsitikti taip, kad vieni įrengimai bus likviduoti, o kiti pastatyti nauji.

Tada įrengimų skaičius metų pabaigoje (Į1) skaičiuojamas pagal formulę:

Į1 = Į0 + Įp – Įn , čia: Į0 – įrengimų skaičius metų pradžioje;

Įp – naujai pastatytų įrengimų skaičius;

Įn – likviduotų įrengimų skaičius.

Kai planuojamu laikotarpiu keičiasi įrengimų skaičius, tenka vartoti vidurkį. Vidutinis metinis įrengimų skaičius dažnai apskaičiuojamas kaip aritmetinis arba svertinis vidurkis.

Didelę įtaką gamybos pajėgumo dydžiui turi ne tik įrengimų skaičius, bet ir jų darbo laikas. Įrengimo darbo laikas gali būti: kalendorinis, režiminis (nominalus), planinis (naudingas, efektyvus), faktiškai dirbtas.

Kalendorinis laiko fondas apima įrengimo darbo bei nedarbo laiką ir per metus sudaro 365 įrengimo dienas arba 8760 įrengimo val. (365 dienos · 24

val.).

Vieno įrengimo metinis planinis (naudingas, efektyvus) darbo laikas nustatomas tokiu nuoseklumu. Iš kalendorinių dienų skaičiaus per metus atėmus nedarbo (švenčių ir poilsio) dienas gaunamas režiminis (nominalusis)

vieno įrengimo darbo laikas dienomis. Kadangi šis laikas nustatomas valandomis, todėl reikia atsižvelgti į pamainų skaičių ir pamainos trukmę:

T režiminis = (kalendorinių dienų skaičius – švenčių dienos – poilsio dienos) ( pamainų skaičius ( pamainos trukmė.

Planinis (naudingas, efektyvus) vieno įrengimo darbo laikas apskaičiuojamas iš režiminio (nominaliojo) atimant planuojamą įrengimo prastovėjimo remonte laiką (šis laikas daugeliui įrengimų yra nedidelis – 1-

2 procentai).

Vieno tipo įrengimų grupės gamybos pajėgumas gali būti apskaičiuojamas formulėmis:

1. Metalo, medžio apdorojimo staklių, siuvimo mašinų grupės gamybos pajėgumas:

[pic]

2. Audimo, mezgimo, verpimo staklių grupės gamybos pajėgumas:

P = Į ( Tplan ( N, čia: Į – vienodų įrengimų skaičius;

Tplan – vieno įrengimo planinis (naudingas, efektyvus) darbo laikas, mašinų valandomis;

t – laiko norma produkcijos vienetui pagaminti, val.;

N – įrengimo našumas per laiko vienetą (produkcijos apimties matavimo vienetais).

Tų cechų ir gamybinių barų, kurių pajėgumą sąlygoja gamybinis plotas (pvz., surinkimas ant grindų vienetinėje ir serijinėje gamyboje), gamybinis pajėgumas apskaičiuojamas taip:

P = [pic]

čia: Pl – cecho (baro) gamybinis plotas, m2;

Tplan – cecho (baro) planinis (naudingas) darbo laiko fondas, val.;

pl – gamybinio ploto norma 1 gaminiui, m2;

t – laiko norma produkcijos vienetui pagaminti, val.

Skaičiuojant gamybos pajėgumus, stengiamasi išsiaiškinti „siauras vietas“ („silpnas vietas“) gamyboje, t. y. cechus, gamybinius barus, įrengimų grupes, atskirus įrengimus, kurie įmonėje duotu momentu riboja gamybos apimtį.

2.21. PREKYBOS ĮMONĖS VEIKLA

Prekybos įmonių veiklos specifika pasireiškia tuo, kad jos prieš parduodamos pirkėjams įsigytų prekių neperdirba ir neapdoroja (neskaitant tokių prekybai būdingų operacijų kaip prekių išfasavimas, įpakavimas, sandėliavimas ir kt.). Be to, gamybos įmonėse sukurtas prekes jos parduoda kartu su savo specifinėmis paslaugomis. Pagal vietą prekių paskirstymo procese skiriama mažmeninė ir didmeninė prekyba.

Mažmeninė prekyba – tai prekių pardavimas galutiniams vartotojams jų asmeniniams ir namų ūkio (šeimos) poreikiams tenkinti. Mažmeninėms prekybos įmonėms priskiriamos tokios įmonės, kurios išimtinai arba daugiausia užsiima mažmenine prekyba. Jose gali būti vykdoma ir kita ūkinė veikla (gamyba, paslaugų teikimas), tačiau mažmeninei prekybai tenka svarbiausias vaidmuo.

Didmeninė prekyba – tai prekių pardavimas prekybininkams arba gamybiniams vartotojams. Prekyba šiuo atveju vyksta tarp įmonių ir dideliais kiekiais.

Prekybos įmonės veiklos procesą sudaro šios dalys:

✓ prekių, medžiagų, kuro, įrenginių, atsarginių dalių pirkimas;

✓ atsargų sudarymas ir valdymas;

✓ prekių pardavimas ir paslaugų suteikimas.

PREKIŲ PIRKIMO PROCESAS

Prekių (kurios skiriamos parduoti) pirkimas, medžiagų, kuro (skirtų savo tikslams) įsigijimas yra suprantamas kaip veiklos proceso pradžia.

Prekių pirkimo procesas prasideda nuo pasirengimo prekių pirkimui.

Rengiantis prekes pirkti reikia atsakyti į šiuos klausimus: ką pirkti, kiek pirkti, kada pirkti, kur pirkti, kokiomis kainomis pirkti?

Pirmo klausimo atsakymą nulemia pasirinkta veiklos kryptis, asortimento politika, prekybininko patirtis ir intuicija.

Ne mažiau sudėtingas klausimas – kiek pirkti, kad prekės neužsigulėtų ir jų netrūktų tarp dviejų pristatymų. Atsakant į šį klausimą, reikia atsižvelgti į praėjusio laikotarpio faktinį prekių pardavimą ir veiksnius, kurie ateityje gali pakeisti prekių paklausą (madą, konkurenciją, kainų pasikeitimą, ekonominę situaciją ir pan.). Be to, reikia įvertinti prekių atsargų apimtį, jų laikymo sąlygas, fizines prekių savybes ir kt.

Klausimas kada pirkti susijęs su ankstesniu bei kitais klausimais, nes kuo didesniais kiekiais užsakoma, tuo rečiau perkama ir atvirkščiai.

Bet visais atvejais užsakoma tiek ir tada, kad naujos prekės būtų gautos prieš parduodant paskutinę prekių dalį (prekę). Prekių užsakymo momentas priklauso nuo prekių gavimo (užsakymo vykdymo) trukmės, prekių apyvartumo greičio, sandėliavimo plotų, reikiamo laiko prekės paruošimui, kainodaros ypatumų (pavyzdžiui, standartizuotais kiekiais ir terminais – su nuolaida, skubūs užsakymai – padidintomis kainomis).

Klausimas kur pirkti prekes susijęs su pirkimo partnerių ir jų skaičiaus parinkimu. Pasirenkant potencialius prekių pardavėjus, lyginamos pirkimo kainos, tiekimo sąlygos, siūlomų prekių aktualumas asortimentui, partnerių patikimumas, jų veiklos stabilumas ir kt.

Patikimiau turėti kelis tos pačios prekės (ar prekių grupės) tiekėjus, tačiau dažnai išauga valdymo išlaidos (reikia turėti daugiau darbuotojų, stebėti užsakymų kontrolę ir pan.). Be to, turint daug prekių gavimo šaltinių tuo pačiu metu, susmulkėja užsakymų dydžiai, padažnėja užsakymai ir prarandami stambaus užsakovo pranašumai (pavyzdžiui, kainų nuolaidos). Tačiau nė vienas tiekėjas negali diktuoti sąlygų pirkėjui. Mažas tiekėjų skaičius gali turėti neigiamos įtakos asortimentinės politikos įgyvendinimui. Todėl labai svarbu nustatyti optimalias pirkimo šaltinių koncentracijos ir plėtimo ribas.

Pasirengus pirkti prekes, sudaromos pirkimo sutartys. Pirkimo sutartyse nurodoma:

✓ prekių pirkimo apimtis, sudėtis;

✓ prekių kainos;

✓ apmokėjimo sąlygos;

✓ tiekimo terminai;

✓ užsakymų pateikimo tvarka;

✓ papildomos tiekimo sąlygos.

Prekių pirkimo procesas baigiamas, įforminant prekių gavimą (priėmimas pagal kiekį ir kokybę, kainą ir kt.), atsiskaitant už prekes.

PREKIŲ ATSARGŲ SUDARYMAS IR VALDYMAS

Prekybos įmonė savo veiklai perka medžiagas, kurą, įrengimus, mašinas, įrankius ir kt. savo reikmėms tenkinti ir prekes toliau perparduoti.

Prekių atsargos – tai prekės saugomos sandėlyje, prekybos salėje ir kitose patalpose. Sudarant ir laikant prekių atsargas, svarbu teisingai išspręsti du klausimus:

1. Nustatyti teisingą, t. y. ekonomiškai pagrįstą jų dydį.

2. Racionaliai talpinti prekių atsargas jų laikymo vietose.

Prekybos įmonės atsargų dydis priklauso nuo įmonės dydžio, prekių asortimento, tiekimo sąlygų, paklausos intensyvumo ir kitų specifinių veiklos sąlygų. Pernelyg didelės atsargos įšaldo lėšas, užima patalpas, sulėtina investuoto kapitalo apyvartumą. Per mažos atsargos neigiamai veikia prekių asortimento formavimo procesą, didina prekių užsakymo ir pristatymo išlaidas, gali turėti neigiamos įtakos aptarnavimo kultūrai.

Optimalus atsargų dydis labiausiai priklauso nuo pirkimo organizavimo, nuo to, kaip dažnai, kokio dydžio partijomis gaunamos nupirktos prekės. Prekių atsargų dydis turi būti toks, kad palankiai veiktų prekių pristatymo ir pardavimo procesą, o atsargų formavimo ir laikymo bendros išlaidos būtų mažiausios.

PREKIŲ IR PASLAUGŲ PARDAVIMO PROCESAS

Pardavimas yra baigiamoji prekybos įmonės veiklos fazė. Jos metu prekės ir paslaugos pateikiamos pirkėjų pasirinkimui ir parduodamos, jei jos tenkina pirkėjų paklausą.

Pirmiausia reikia pasiruošti pardavimui. Tam reikia ypatingo prekybos įmonės aktyvumo ir nemažai išlaidų. Yra formuojama prekių pasiūla, dirbama su pirkėjais, surenkami jų užsakymai. Kontaktų su pirkėjais užmezgimui ypač didelės reikšmės turi tokie realizavimo politikos instrumentai kaip asortimento ir kainų politika, reklama.

Prekių pardavimo proceso turinys priklauso nuo prekių pardavimo formos, įmonės veiklos pobūdžio, prekių asortimento. Tai prekių komplektavimo, prekių išdavimo, pinigų priėmimo ir kitos operacijos.

Pardavimo procesas baigiasi prekiavimo įplaukų inkasavimu, kredito išdavimu, kreditinių atsiskaitymų organizavimu, priminimų ir raginimų atsiskaityti organizavimu, pirkėjų aptarnavimu po prekių pardavimo ir kt.

2. 22. PASLAUGŲ VERSLO ORGANIZAVIMO YPATUMAI

Dabar Lietuvoje reikalingos itin kokybiškai teikiamos paslaugos:

✓ transporto (prekių ir keleivių vidaus ir tarptautiniai vežimai);

✓ turizmo;

✓ finansinės;

✓ namų ūkio paslaugos ir kt.

Ypač didelės galimybės verslui plėstis yra informacinių paslaugų ir informacinių technologijų rinkoje.

Paprastai paslaugos apibrėžimuose iškeliama viena ar kelios paslaugų savybės, kurias autoriai laiko universaliomis. Dažniausiai yra akcentuojama, kad:

1. Paslauga – tai veikla arba veikimo procesas.

2. Paslauga – neapčiuopiama.

3. Paslauga – tai santykiai tarp teikėjo ir paslaugos vartotojo.

Kadangi paslauga – ne daiktas, o procesas arba veiksmų eilė, ji gaminama (teikiama) ir vartojama vienu metu (aviakompanijos, viešbučiai, sanatorijos, kino teatrai, gydymo, mokymo ir t. t.). Tiesa, kai kurie procesai, susiję su paslauga, gali būti atliekami be vartotojo, tačiau būtent ta dalis, kurioje dalyvauja vartotojas, pageidaudamas tam tikros paslaugos ir atlikdamas jos kontrolę, yra esminė pačiai paslaugai atsirasti.

Paslaugų teikimo procesui turi įtakos:

✓ paslaugų neapčiuopiamumas;

✓ paslaugų nepatvarumas (paslaugos negalima kaupti, sandėliuoti, transportuoti);

✓ paslaugų heterogeniškumas (ta pati paslauga kiekvieną kartą būna kiek kitokia);

✓ vartotojo dalyvavimas.

Didžiulė paslaugų įvairovė leidžia teigti, kad kiekviena paslauga turi unikalią teikimo sistemą. Vartotojo ir teikėjo sąveika (kontaktai)

lemia, kaip paslauga bus pritaikyta vartotojų poreikiams, t. y. kokia ji bus – individualizuota ar standartizuota.

Taikant standartizuotą paslaugą (aviakompanijos, kino teatrai, bankai), kurios visos teikimo operacijos numatytos iš anksto, galima taikyti parengtas procedūras ir vadovautis laiko ir kokybės standartais.

Teikdamas individualizuotą paslaugą, jos teikėjas atlieka eksperto vaidmenį ir nustato būtinų operacijų seką. Teikėjas privalo atsižvelgti į vartotojų reakciją, todėl atskiros operacijos ir jų eiga numatoma ne iš karto, o paslaugos teikimo eigoje (pvz., gyvenamojo namo projektavimas).

3. VERSLO ĮMONĖS TURTAS

Didėjant turtui, didėja ir rūpesčiai.

Horacijus

3.1. Turtas ir jo rūšys. Ilgalaikio turto klasifikavimas.

3.2. Ilgalaikio materialiojo turto įkainojimas. Turto vertės pasikeitimo funkcija.

3.3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija).

3.4. Turto naudojimo rodikliai.

3.5. Trumpalaikis turtas, jo sudėtis.

3.6. Atsargų įkainojimo samprata.

3.7. Trumpalaikio turto apyvartumas, jo rodikliai.

3.8. Įmonės kapitalas, jo sudėtis.

3.1. TURTAS IR JO RŪŠYS. ILGALAIKIO TURTO KLASIFIKAVIMAS.

Verslo įmonėms, siekiant išlikti ir plėstis kintančioje aplinkoje, svarbu įvertinti savo galimybes ir vartotojų poreikius, išlaikyti konkurencinį pranašumą jos pasirinktose prekių ar paslaugų rinkose. Įmonių vadovai, žinodami ateities tikslus, privalo išsiaiškinti ir apibrėžti, ko reikia tikslams pasiekti. Todėl reikia nustatyti ir nagrinėti išteklius, kuriuos galima naudoti produktams, prekėms ar paslaugoms kurti ir vartotojų poreikiams geriausiai tenkinti.

Turtas – tai ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir, kuriais disponuodama, įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.

Turtas gali būti įvairių rūšių. Visų pirma, turtas yra materialusis (pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apčiuopiamas, pvz., pastatai, įrengimai, medžiagos, prekės) ir nematerialusis (neturi materialios substancijos, pvz., patentas).

Pagal tai, kaip planuojama panaudoti turtą įmonės veikloje, skiriamos dvi jo formos: ilgalaikis ir trumpalaikis. Ilgalaikiu turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau kaip vienerius metus.

Ilgalaikį turtą sudaro:

1. Ilgalaikis materialusis turtas. Ilgalaikis materialusis turtas (IMT)

sudaro svarbiausią ilgalaikio turto dalį. IMT priskiriami objektai, kurie daugelį kartų dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir, išsaugodami savo natūrinę formą, nusidėvi naudojami ilgiau nei vienerius metus. Be to, šio turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina turi būti ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę (minimali vertė nustatoma kiekvienai turto grupei).

IMT priskiriama žemė, pastatai (gamybiniai, administracijos ir kt.), statiniai (keliai, bokštai), mašinos ir įrengimai (staklės, elektros generatoriai, kompresoriai), transporto priemonės (automobiliai, elektriniai vežimėliai, transporteriai), įrankiai ir kitas materialią formą turintis turtas. IMT taip pat priskiriama pagal finansinės nuomos sutartį valdomas turtas, t. y. išsinuomotas turtas, kuris, pasibaigus nuomos terminui, pereina nuomininko nuosavybėn arba jam suteikiama teisė nusipirkti šį turtą. IMT sudedamoji dalis yra nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai. Jei įmonė pati savo jėgomis vykdo IMT objekto statybą ir iki finansinių metų pabaigos jo visiškai neužbaigė, tai šio nebaigto statyti objekto vertė (tiksliau – faktinė statybos išlaidų suma)

vadinama nebaigta statyba. Jei įmonės ilgalaikio turto objekto statybą pagal sutartis vykdo rangovas, o įmonė už statybos darbus atlieka avansinius mokėjimus rangovams, tai įmonės ilgalaikis turtas (konkrečiai –

išankstiniai apmokėjimai) didės kaupiantis avansiniams mokėjimams iki ilgalaikio turto objekto statybos baigimo.

Pagal turto vaidmenį įmonės veikloje IMT skirstomas į pasyvųjį ir aktyvųjį. Pasyvusis – tai turtas, tiesiogiai nedalyvaujantis gaminant produkciją ar perparduodant prekes, bet sudarantis sąlygas šiai veiklai (pastatai, perdavimo įrenginiai). Aktyviuoju turtu laikomos mašinos, įrengimai, transporto priemonės, įrankiai ir kitas turtas, tiesiogiai naudojamas įmonės veikloje.

Įmonės veiklos rezultatams svarbūs visi IMT elementai, tačiau didžiausią įtaką turi ta turto dalis, kuri aktyviai veikdama leidžia garantuoti paklausios produkcijos gamybą. Ši aktyvioji IMT dalis dažniausiai sudaro didžiausią lyginamąją dalį. Todėl IMT nagrinėjimas vadovams teikia informacijos, rodančios IMT potencialą (jo padidėjimą ar sumažėjimą) ir leidžia priimti verslui naudingus sprendimus. Įmonės veiklai didžiausią įtaką daro technologiniai įrengimai. Todėl apsirūpinimas techniškai pažangiais technologiniais įrengimais, efektyvus jų darbo laiko ir pajėgumų naudojimas gerina verslo įmonės veiklos rezultatus.

2. Ilgalaikis nematerialusis turtas.

Įmonė savo veikloje gali disponuoti ne tik materialiuoju, bet ir nematerialiuoju ilgalaikiu turtu. Ilgalaikis turtas, kuris nėra fiziškai apčiuopiamas, o pagrįstas teisėmis ar privilegijomis, vadinamas ilgalaikiu nematerialiuoju turtu (INT). Nematerialusis turtas per tam tikrą laikotarpį įmonei padeda sukurti reikšmingus ir naudingus santykius bei ryšius su jos išorine aplinka. Pagrindiniai INT požymiai yra šie:

✓ tikėtina, kad įmonė ateityje iš turto gaus ekonominės naudos;

✓ šis turtas neturi materialaus (daiktinio) turinio;

✓ turi vertę, kurios būtina išraiška – už tą turtą sumokėta kaina;

✓ suteikia jo savininkui tam tikras teises ir privilegijas;

✓ šis turtas naudojamas ilgą laiką (ilgiau nei vienerius metus).

Prie ilgalaikio nematerialiojo turto priskiriama:

✓ Teisė į išradimus (patentas). Patentas – išradėjui valstybės suteikiamos monopolinės teisės tam tikrą laiką naudotis savo išradimu (gaminti, parduoti, nuomoti ir kitais būdais gauti iš jo pelną).

✓ Autorių teisės – išimtinė teisė naudotis savo intelektualios veiklos produktu – knyga, muzikos kūriniu ar jo įrašu ir kt.

✓ Licencijos. Licencija – leidimas panaudoti verslo tikslams išradimą, naudingą modelį, prekės ženklą, gamybos paslaptį. Licencijos įgalina verslininkus palankiu būdu įteisinti patento naudojimą ir kontroliuoti santykius tarp įmonių.

✓ Prekės (firmos) ženklas.

✓ Plėtros darbai (pavyzdžiui, naujo modelio gaminių projektavimo, konstravimo ir išbandymo prieš pradedant gaminti išlaidos; įrankių pavyzdžių projektavimo pagal naujas technologijas išlaidos; naujų alternatyvių medžiagų, įrangos, produktų, procesų ar paslaugų projektavimo išlaidos ir t. t.).

✓ Įmonės prestižas. Prestižas – skirtumas tam tikru laiku tarp įmonės rinkos vertės ir jos turto balansinės vertės. Pavyzdžiui, jei kita įmonė nori įsigyti šią įmonę, įmonės prestižas yra kaip priemoka, kurią pirkėjas pasirengęs sumokėti už įmonės prekybos sutartis, reputaciją, patyrimą, kvalifikuotus darbuotojus, valdymo privalumus. Prestižas atspindimas tik įmonės pirkimo ar pardavimo atveju. Atskirai prestižo nusipirkti neįmanoma – jį galima įgyti tik tuo atveju, kai nusiperkama veikianti įmonė, turinti gerą vardą, kartu ir prestižinę vertę.

✓ Kompiuterių programos ir kt.

3. Ilgalaikis finansinis turtas. Tai ypatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas kitų įmonių veiklos atžvilgiu.

Pvz., finansinio turto atsiranda, kai įsigyjami kitų įmonių vertybiniai popieriai (akcijos ar obligacijos). Šiuo atveju įmonė turtą tikisi padidinti akcijų dividendais ar obligacijų palūkanomis.

3.2. IMT įkainojimas. Turto vertės pasikeitimo funkcija.

Remiantis natūriniais IMT rodikliais, sprendžiama apie įmonės gamybinį pajėgumą bei jos galimybes, apie turto naudojimo laiką, jo techninę būklę.

Turto piniginis įkainojimas reikalingas įvairiems ekonominiams skaičiavimams: IMT nusidėvėjimui apskaičiuoti, jo visai apimčiai, dinamikai nustatyti ir kt. Kiekviena turto sudėtinė dalis turi būti įkainojama atskirai.

IMT įkainojimo rūšys yra šios:

1. Įsigijimo savikaina (vertė), o jeigu įmonė ilgalaikį turtą pasigamina pati, – pasigaminimo savikaina (vertė). IMT įsigijimo savikaina vadinama ir pradine verte. IMT įsigijimo vertė turi būti nustatoma prie pardavėjui sumokėtos arba mokėtinos už šį turtą pinigų sumos pridedant muitą, akcizą, kitus mokesčius (išskyrus pridėtinės vertės mokestį), susijusius su šio turto įsigijimu, atvežimo bei šio turto parengimo naudoti išlaidas (sumontavimo, remonto, instaliavimo, išbandymo, derinimo ir panašias), padarytas iki turto naudojimo pradžios. Pvz., už tam tikrą įrangą sumokėta

10000 Lt, jos transportavimo išlaidos 500 Lt, o montavimas ir išbandymas dar 2000 Lt. Šios įrangos įsigijimo savikaina (vertė) 12500 Lt.

Į nekilnojamojo turto įsigijimo savikainą (vertę) įskaitomos infrastruktūros, turto registravimo, žemės sklypo ir statybos aikštelės paruošimo išlaidos, remonto (atlikto iki turto naudojimo pradžios)

išlaidos ir kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios išlaidos.

IMT pasigaminimo vertė turi būti nustatoma prie pagrindinių žaliavų, medžiagų, komplektuojamųjų gaminių, sunaudotų gaminant ilgalaikį turtą, įsigijimo savikainos pridedant tiesiogines darbo ir netiesiogines (pridėtines) gamybos išlaidas, padarytas gaminant šį turtą iki jo naudojimo pradžios.

IMT naudojimo pradžia turi būti įforminta įmonės vadovo (savininko)

patvirtintu turto perdavimo naudoti aktu.

2. Likutinė vertė. Ji apskaičiuojama iš IMT įsigijimo (pasigaminimo)

savikainos atimant nudėvėtą turto vertę. Šio įkainojimo ekonominė reikšmė yra ta, kad apskaičiuojama reali ilgalaikio turto vertė ir kartu nustatomas turto nusidėvėjimo lygis.

3. Likvidacinė vertė. Tai tokia vertė, kurios nereikia nudėvėti.Tai ta suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo išlaidas.

4. Nudėvimoji vertė – suma, gauta iš IMT įsigijimo (pasigaminimo)

savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę.

5. Atstatomoji vertė. Ji parodo, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų naudingumo bei eksploatacinių savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas.

Tam, kad būtų galima teisingai apskaičiuoti nusidėvėjimą, reikia žinoti, kaip turto vertė keičiasi per visą šio turto naudojimo laiką. Tai daroma, panaudojant matematinį modelį, kuris funkcijos pavidalu rodo turto vertės pasikeitimą priklausomai nuo laiko.

Kaip matyti iš 3.1 paveikslo, pradiniu laiko momentu turto vertė lygi įsigijimo vertei, o periodo gale nukrenta iki likvidacinės. Naudodamiesi šiuo grafiku, galime apskaičiuoti turto nusidėvėjimą bei jo likutinę vertę bet kuriuo laiko momentu.

3.1. pav. Turto vertės pasikeitimas priklausomai nuo laiko

3.3. ILGALAIKIO TURTO NUSIDĖVĖJIMAS (AMORTIZACIJA)

IMT per visą jo naudojimo laikotarpį dėvisi, t. y. netenka dalies savo vertės, kuri perkeliama į gaminamą produkciją, t. y. įskaičiuojama į gaminamos produkcijos savikainą. Todėl IMT nusidėvėjimu laikomas laipsniškas vertės netekimas, jiems funkcionuojant. Ekonominiuose skaičiavimuose nusidėvėjimu (įrengimų, pastatų) ir amortizacija (patentų)

vadinama ta ilgalaikio turto dalis, kuri virs išlaidomis.

IMT dėvisi dėl fizinio arba moralinio senėjimo proceso. IMT dėvisi dėl įvairių priežasčių: juos veikia cheminės medžiagos, jie lūžta, dyla, deformuojasi. Jie dėvisi ir rimties būklėje (pavyzdžiui, pastatai) dėl dulkių, lietaus, korozijos ir pan. Ir vienu, ir kitu atveju turtas nusidėvi fiziškai. Fizinis nusidėvėjimas pasireiškia tam tikro turto nesugebėjimu atlikti jam skirtas funkcijas dėl fizinių procesų poveikio. Fizinį nusidėvėjimą veikia ne tik technologinių procesų aplinka, naudojimo sąlygos. Jo greitis priklauso ir nuo turto kokybės, darbo intensyvumo, apkrovimo laipsnio, taip pat nuo darbininkų kvalifikacijos, turto priežiūros bei remonto kokybės ir pan.

IMT dėvisi ne tik fiziškai, bet ir morališkai – nustoja savo vertės, dar nesibaigus jo naudojimo laikui.

Moralinis nusidėvėjimas pasireiškia tuo, kad veikiančios mašinos, įrengimai paseno savo techninėmis ir eksploatacinėmis savybėmis ir neatitinka gamybos keliamų technologinių reikalavimų (pavyzdžiui, tikslumo, našumo ir kt.), taip pat ir dėl to, kad šį turtą dabar galima pigiau pagaminti. Tokie įrengimai tampa nereikalingi, nors fiziškai gali būti ir nesusidėvėję.

Todėl būtina keisti ir modernizuoti pasenusius įrengimus, įrangą, nes jie stabdo gamybą ir didina naudojimo išlaidas. Moralinis nusidėvėjimas pasireiškia tuo, kad keičiasi poreikis toms funkcijoms, kurioms atlikti yra skirtas šis turtas.

Reiškia, moralinio nusidėvėjimo esmė yra ta, kad naujai sukuriami našesni, tikslesni ir pigesni tos pačios paskirties įrengimai ir kita technologinė įranga išstumia senuosius, fiziškai dar nesusidėvėjusius, bet mažesnio našumo.

Todėl būtina prognozuoti ir įvertinti turto moralinį nusidėvėjimą, laiku pakeisti nauju, nes kris gamybos techninis lygis, gali būti prarasta rinka.

Norint apskaičiuoti, kiek per tam tikrą laikotarpį IMT nusidėvi, reikia žinoti:

1. IMT įsigijimo (pasigaminimo) savikainą.

2. Likvidacinę vertę. Likvidacinę vertę nustato pati įmonė, tačiau objekto likvidacinė vertė turi būti ne mažesnė už 1 litą ir neturi viršyti 10 %

jo įsigijimo (pasigaminimo) savikainos.

3. Kiekvieno IMT objekto nusidėvėjimo per visą jo naudojimo laikotarpį sumą (nudėvimąją vertę). Ji apskaičiuojama iš įsigijimo savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę.

4. Metinę nusidėvėjimo normą. Šią normą įmonės nusistato pačios, atsižvelgdamos į planuojamą turto naudingo tarnavimo laikotarpį bei patvirtintus nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus metais (įmonė pasirenka laikotarpį ne trumpesnį negu nustatyti normatyvai). Planuodamos turto naudingo tarnavimo laikotarpį, įmonės turi įvertinti planuojamą IMT

naudojimo intensyvumą, turto naudojimo aplinką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, nusistatytą likvidacinę vertę, technologijų bei ekonominę pažangą, morališkai sendinančią turtą ir kt.

Žemės, bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų nusidėvėjimas neskaičiuojamas.Nenaudojamo IMT nusidėvėjimas taip pat neskaičiuojamas.

Nenaudojamu laikomas užkonservuotas turtas.

Nusistatyta IMT metinė nusidėvėjimo norma, naudingo tarnavimo laikas ir likvidacinė vertė gali būti tikslinami, gavus papildomos informacijos.

Yra šie IMT nusidėvėjimo skaičiavimo metodai:

1. tiesiogiai proporcingas (tiesinis);

2. produkcijos;

3. metų skaičiaus;

4. dvigubas – mažėjančios vertės (dvigubo balanso).

Paskutiniai du metodai vadinami pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodais.

Tiesiogiai proporcingas metodas – kai turtas nudėvimas vienoda dalimi per visą jo tarnavimo laiką.

Taikant šį metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:

N = [pic][pic], čia: N – metinė nusidėvėjimo suma;

V1 – IMT įsigijimo vertė;

V2 – IMT likvidacinė vertė;

T – naudojimo laikas metais.

Produkcijos metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma priklauso nuo tam tikru IMT objektu pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekio.

Taikant šį metodą, nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:

N = [pic], čia: N – nusidėvėjimo suma, tenkanti pagamintai produkcijai (atliktoms paslaugoms);

P – per atitinkamą laikotarpį pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekis;

Pma( – maksimalus ilgalaikio turto objektu pagamintos produkcijos (atliktų darbų) kiekis (per visą turto naudojimo laikotarpį).

Metų skaičiaus metodo esmė yra ta, kad pirmaisiais turto naudojimo metais į produkcijos (darbų, paslaugų) savikainą įskaitoma didžiausia nusidėvėjimo suma, antraisiais – mažesnė, trečiaisiais ir dar vėlesniais metais – tolygiai mažėjanti nusidėvėjimo suma priklausomai nuo pasirinkto turto naudojimo laiko.

Taikant metų skaičiaus metodą, nusidėvėjimo suma skaičiuojama pagal formulę:

N = [pic], čia: N – metinė nusidėvėjimo suma;

i – metai, kuriems skaičiuojamas nusidėvėjimas.

Taikant dvigubą – mažėjančios vertės (dvigubo balanso) metodą, nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo objekto likutinės vertės pagal du kartus padidintą procentą.

Taikant šį metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:

N = L ( n; n = [pic], čia: N – metinė nusidėvėjimo suma;

L – IMT likutinė vertė;

n – nusidėvėjimo koeficientas.

Paskutiniais turto naudojimo metais nusidėvėjimo suma apskaičiuojama iš likutinės turto vertės (paskutinių turto naudojimo metų pradžioje)

atėmus likvidacinę šio turto vertę.

Pradėjus naudoti IMT, nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio 1 dienos. IMT nusidėvėjimas nebeskaičiuojamas nuo kito mėnesio 1

dienos, kai turtas nustoja būti naudojamas arba kai visa naudojamo ilgalaikio turto vertė (atėmus likvidacinę vertę) perkeliama į prekių, produkcijos, paslaugų savikainą.

IMT, kurio nusidėvėjimas skaičiuojamas, objektas įmonės nuožiūra gali būti grupė identiškų vienarūšių turto vienetų, atskiras turto vienetas arba turto vieneto sudėtinė dalis, jeigu jos naudingo tarnavimo laikotarpis skiriasi nuo to turto, kurio sudėtinė dalis ji yra, naudingo tarnavimo trukmės ir jeigu įmanoma įvertinti šios dalies įsigijimo arba pasigaminimo vertę.

Nematerialusis turtas amortizuojamas taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) amortizacijos skaičiavimo metodą. INT likvidacinė vertė turi būti laikoma nuliu, išskyrus atvejus, kai yra įsipareigojimai nupirkti turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje arba yra aktyvioji to turto rinka ir tikėtina, kad ši rinka bus ir turto naudingo tarnavimo laiko pabaigoje (t.

y., įmonė tikisi INT perleisti jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje).

3.4. Turto naudojimo rodikliai

Kiekviena įmonė turėtų būti suinteresuota kuo efektyviau naudoti turimą turtą, su turimu turtu uždirbti daugiau pajamų ir pelno. Turto naudojimo efektyvumą įvertinti padeda šie rodikliai: turto pelningumas (grąža), turto apyvartumas, ilgalaikio turto apyvartumas ir kt.

Turto pelningumas arba grąža apskaičiuojamas taip:

Kpeln = (Grynasis pelnas / Vidutinė turto vertė) · 100 proc.

Šis rodiklis parodo, kiek grynojo pelno gaunama vienam turto litui.

Jis apibūdina firmos sugebėjimą pelningai naudoti turtą. Aukštesnė rodiklio reikšmė parodo efektyvesnį turto panaudojimą.

Įmonės turtas panaudojamas labai gerai, jei šis rodiklis didesnis kaip

20 proc., gerai – kai rodiklis didesnis negu 15 proc., patenkinamai – kai rodiklis didesnis negu 8 proc.

Ilgalaikio turto apyvartumas:

Kit = Pardavimai / Vidutinė ilgalaikio turto vertė

Rodiklis rodo, kiek vienas ilgalaikio turto litas sukuria pajamų. Kuo didesnė šio rodiklio reikšmė, tuo aukštesnį efektyvumo lygį turi įmonė.

Optimalu, kai gamybos įmonės rodiklio reikšmė yra 1 – 2, o prekybos įmonės – apie 10.

Turto apyvartumo rodiklis nustatomas taip:

Kvt = Pardavimai / Turto vidutinė vertė

Turto apyvartumas rodo, kiek vienas turto litas uždirba pajamų.

Didesnė šio rodiklio reikšmė rodo aukštesnį efektyvumo lygį.

Optimalu, kai gamybinės įmonės šio rodiklio reikšmė yra didesnė už 1, o prekybos įmonės – 3 – 5.

Visi trys rodikliai leidžia vertinti įmonę kaip prekių gamintoją, atspindi jos veiklos ekonominį efektyvumą, atsižvelgiant į vartotojų interesus. Turto naudojimo efektyvumui turi įtakos labai daug veiksnių. Tai gaminamos produkcijos (paslaugų) asortimentas, produkcijos (paslaugų)

kokybė bei paklausa. Įmonė turėtų daug dėmesio skirti gaminamos produkcijos (paslaugų) konkurencingumo didinimui, reklamai ir kitiems rėmimo veiksmams, kainodarai, savikainos mažinimui. Didelę reikšmę turi tiekimo ir realizavimo tinklo būklė, jo patikimumas, plėtros galimybės.

Nemažesnę reikšmę turi esama gamybos technologija, galimybė techniškai pertvarkyti, modernizuoti įrengimus, diegti pažangesnes technologijas.

Svarbu optimaliai panaudoti turimus pajėgumus, racionaliai panaudoti įrengimus, mašinas, įrangą laiko požiūriu (mažinant vidines prastovas, didinant pamainumą ir pan.).

3.5. Trumpalaikis turtas, jo sudėtis

Trumpalaikiam turtui priskiriamas per vienerius metus pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Įmonėje trumpalaikis turtas (pvz. atsargos sandėlyje) fiziškai gali būti ir kelerius metus, tačiau pradėtas naudoti pajamoms uždirbti šis turtas bus sunaudotas visas iš karto, o ne palaipsniui ir jo vertė į naujai gaminamą produkciją bus perkelta visa iš karto, o ne palaipsniui.

Tuo būdu, priešingai negu ilgalaikis, šis turtas nenaudojamas pajamoms uždirbti ilgiau nei vienerius metus.

Trumpalaikio turto dydį įmonėje lemia gamybos apimtys, gamybos proceso ypatumai, ekonominės sąlygos ir kai kurie kiti vidiniai bei išoriniai veiksniai, iš kurių svarbiausias – pasirinkta trumpalaikio turto valdymo strategija.

Tačiau nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio trumpalaikis turtas – tai ta varomoji gamybos proceso dalis, be kurios neįmanoma pagaminti produkcijos ar atlikti paslaugų. Todėl įmonė turi numatyti ne tik bendrąją trumpalaikio turto apimtį, bet ir jo sudėtį, tiekimo šaltinius, pristatymo ritmingumą ir pan., siekdama garantuoti gamybos (veiklos) proceso nenutrūkstamumą.

Trumpalaikiam turtui pirmiausia priskiriamos materialinės vertybės.

Materialinėms vertybėms priklauso įvairios atsargos. Perdirbimo įmonėje –

tai žaliavų,medžiagų, komplektavimo gaminių atsargos, nebaigtos gamybos ir pagamintos produkcijos atsargos. Jei įmonė įsigyja daiktų, kurie pagal paskirtį galėtų būti priskirti prie ilgalaikio turto, tačiau įmonė jų nenaudos savo veikloje, o perparduos, tai jie taip pat priskiriami prie trumpalaikio turto. Prekybos įmonėje didžiausią atsargų dalį sudaro pirktų prekių, skirtų perparduoti, atsargos.

Apibendrinant atsargų sąvoką tiek gamybos, tiek prekybos įmonėse, galima teigti, kad atsargos tai įmonės trumpalaikis turtas, kuris:

✓ skirtas perparduoti;

✓ yra arba bus apdorojamas su tikslu pagaminti produkciją, skirtą parduoti (žaliavos, medžiagos, komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba);

✓ buvo apdorotas gamybos metu ir dabar gali būti parduotas (pagamintos produkcijos atsargos – tai įmonėje visai pagaminta produkcija, tačiau per laikotarpį neparduota ir likusi įmonėje).

Įmonė gali sumokėti tiekėjams už žaliavas, medžiagas, komplektavimo gaminius iš anksto, dar negavusi šio turto. Taip susidaro trumpalaikio turto elementas išankstiniai apmokėjimai.

Skolon pardavus prekes ar paslaugas susidaro dar vienas trumpalaikio turto elementas pirkėjų skolos (gautinos skolos). Pirkėjų skolos atsiranda dėl to, kad nesutampa prekių pardavimo ir pinigų gavimo laikas. Šios skolos dydis priklauso nuo to, kokie nustatyti sąskaitų apmokėjimo terminai ir kaip pirkėjai jų laikosi.

Trumpalaikės investicijos, t. y. valstybinės obligacijos, kitų įmonių akcijos, kiti trumpalaikiai vertybiniai popieriai, kuriuos įmonė gali gana lengvai parduoti taip pat yra trumpalaikio turto sudedamoji dalis.

Trumpalaikiam turtui priskiriami ir grynieji pinigai sąskaitoje ir kasoje, t. y. visos įmonės turimos piniginės lėšos.

3.6. ATSARGŲ ĮKAINOJIMO SAMPRATA

Atsargų įkainojimo pagrindas yra jų įsigijimo arba pasigaminimo išlaidos (savikaina). Atsargų įsigijimo išlaidomis (savikaina) yra laikoma faktiškai padarytų išlaidų, susijusių su atsargų įsigijimu, suma.

Į šias išlaidas pirmiausia įskaičiuojama atsargų pirkimo kaina, atmetus pirkimo diskontus (diskontai suteikiami tiems pirkėjams, kurie atsiskaito už prekes anksčiau nustatyto apmokėjimo laiko) ir prekybines nuolaidas bei netiesioginius mokesčius (pridėtinės vertės mokestis). Be to, į atsargų įsigijimo savikainą turi būti įtrauktos ir visos kitos piniginės išmokos, kurios buvo patirtos pristatant atsargas į numatytą vietą (papildomos išlaidos). Tokioms papildomoms išlaidoms priskiriamos atsargų atsivežimo (pakrovimo — iškrovimo bei transportavimo) išlaidos, prekių draudimo kelyje išlaidos, muitai, atitinkami mokesčiai.

3.7. TRUMPALAIKIO TURTO APYVARTUMAS, JO RODIKLIAI

Įmonė, norėdama uždirbti pajamų ir gauti pelno, veiklos procese naudoja įvairius išteklius. Kuo efektyviau šie ištekliai panaudojami gamybos procese, tuo greičiau jie virsta produkcija. Tačiau sklandžiam gamybos procesui reikia finansavimo, t. y. kad vyktų gamybos (paslaugų teikimo) procesai reikalingi pinigai.

3.2. pav. Lėšų apytaka gamybos sferoje

Kaip matyti iš pateiktos schemos pinigų srautas (pinigai I) padeda gamybą aprūpinti materialiais ištekliais, o darbuotojų sugebėjimai, apdorojant sukauptas žaliavas ir medžiagas, duoda konkretų rezultatą –

pagamintą produkciją, skirtą parduoti. Pirkėjams įsigijus prekes ir už jas apmokėjus, į įmonės sąskaitą įplaukia pinigai (pinigai II). Vadinasi, įmonė be joje cirkuliuojančio trumpalaikio turto funkcionuoti negali.

Trumpalaikis turtas keičia savo būseną, t. y. iš materialiosios atsargų formos (I apytakos stadija) pereina į nebaigtos gamybos (II), po to į pagamintos produkcijos stadiją (III) ir į atsiskaitymų stadiją (IV).

Pirkėjams atsiskaičius už prekes gaunami pinigai, tik didesnės apimties nei pradiniai, nes gamybos procese sukuriamas pelnas.

Prekybos įmonėje lėšų apytakos procesas vyksta greičiau, aplenkdamas gamybos proceso, t. y. nebaigtos gamybos ir pagamintos produkcijos stadijas. Tačiau nepriklausomai nuo veiklos sferos pinigų cirkuliavimo procesas ir jo greitis yra labai svarbūs įmonės finansinei būklei.

Kad gamybos ir pardavimų procesai vyktų normaliai ir nenutrūkstamai, piniginės lėšos vienu metu turi būti visose apytakos stadijose. Kuo greičiau šios lėšos iš vienos apytakos stadijos pereina į kitą, tuo mažesnio jų kiekio reikia gamybos, prekybos ar paslaugų procesui.

Paspartėjus lėšų apyvartumui, dalis jų gali būti išlaisvinama ir panaudojama papildomam produkcijos kiekiui gaminti (paslaugoms teikti) ar panaudotos kitiems reikalams.

Apibūdintiems reiškiniams įvertinti naudojami trumpalaikio turto apyvartumo rodikliai. Svarbiausieji iš jų yra šie:

1. Atsargų apyvartumas kartais (Kap). Rodiklis apskaičiuojamas taip:

Kap = [pic]

čia: Pa – parduotų prekių savikaina (laikotarpio pardavimo pajamos);

A – laikotarpio vidutinės atsargos.

Šis rodiklis parodo, kiek atsargos padaro apyvartų per laikotarpį.

Nustatant atsargų apyvartumo kartais rodiklį, vidutinės atsargos apskaičiuojamos kaip atsargų kiekio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje aritmetinis vidurkis arba kaip chronologinis vidurkis. Įvairių veiklos sričių atsargų apyvartumo rodikliai yra skirtingi. Teigiamai vertinamas didelis atsargų apyvartumo kartais rodiklis.

2. Atsargų apyvartumas dienomis (Tap). Šis rodiklis apskaičiuojamas taip:

Tap = [pic];

arba

Tap = [pic];

Šis rodiklis parodo laiką (dienomis), per kurį atsargos paverčiamos pagaminta produkcija ir ši produkcija parduodama. Kuo trumpesnis laikas, tuo efektyvesnis atsargų tvarkymas įmonėje. Nedidelis apyvartumo dienomis rodiklis dažniausiai būna tuomet, kai parduodama produkcija turi didelę paklausą, kai gerai organizuotas gamybos ir pardavimo procesas, palankios rinkos sąlygos ir pan.

3. Pirkėjų įsiskolinimo apyvartumas dienomis (Tpirk). Apskaičiuojamas taip:

Tpirk = [pic];

čia: PS – vidutinės laikotarpio pirkėjų skolos (gautinos sumos);

Pa – laikotarpio pardavimai.

Rodiklis rodo, per kiek dienų vidutiniškai gaunamos skolos iš pirkėjų, t .y. per kiek dienų vidutiniškai pirkėjai perveda pinigus įmonei. Nedidelė trukmė rodo sparčią apyvartą. Šis rodiklis taip pat informuoja apie įmonės mokėjimų politiką vartotojų atžvilgiu, apie sėkmę išieškant įsiskolinimą.

3.8. ĮMONĖS KAPITALAS, JO SUDĖTIS

Kapitalas – tai lėšos, naudojamos įmonės turtui ir jos veiklai finansuoti. Kaip traktuoja bendrosios ekonomikos atstovai, kapitalas susideda iš nuosavo ir skolinto. Šiuo požiūriu kapitalas – tai nuosavybės sinonimas, t. y. rodo kam priklauso įmonės veikloje naudojamas turtas.

Ūkinėje veikloje naudojamas turtas gali priklausyti įmonės savininkui (savininkams) visas arba tik jo dalis. Individualioje įmonėje nuosavo kapitalo yra vienas savininkas, o ūkinėje bendrijoje – keli savininkai.

Akcinėje bendrovėje savininkams priklausantis kapitalas vadinamas akciniu kapitalu.

Jei savininkui (savininkams) priklauso tik turto dalis, tai kita turto dalis yra pasiskolinta iš kitų (skolintas kapitalas). Pasiskolinus turtą, atsiranda įsipareigojimų (įsiskolinimų) skolintojams (kreditoriams):

✓ kredito organizacijoms (pavyzdžiui, banko paskolos);

✓ tiekėjams;

✓ darbuotojams (priskaičiuoti, bet neišmokėti atlyginimai);

✓ socialinio draudimo organizacijoms (mokėtinos socialinio draudimo įmokos);

✓ mokesčių rinkimo organizacijoms (mokėtini mokesčiai) ir t. t.

4. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS

Tas nestato oro pilių, kuris jas gali pasistatyti iš plytų.

I. Saveljeva

4.1. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS.

4.2. MEDŽIAGŲ SUNAUDOJIMO NORMOS.

4.3. MEDŽIAGŲ PANAUDOJIMO EFEKTYVUMO RODIKLIAI.

4.4. MEDŽIAGŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS.

4.5. ELEKTROS ENERGIJOS POREIKIO SKAIČIAVIMAS.

4.6. TIEKIMO ORGANIZAVIMAS IR TIEKĖJŲ PARINKIMAS.

4.7. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ ATSARGŲ PASKIRTIS. ATSARGŲ RŪŠYS.

4.8. GRAFINIS ATSARGŲ KITIMO VAIZDAVIMAS.

4.9. OPTIMALUS UŽSAKYMO DYDIS.

4.1. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS

Produkcijai pagaminti (darbams atlikti) naudojamos įvairios žaliavos, medžiagos, energija, kuras, vanduo. Nuo jų racionalaus naudojimo priklauso įmonės veiklos ekonominiai rodikliai. Žaliavos (pagrindinės medžiagos)

paprastai sudaro pagrindinę užbaigto produkto dalį tiek natūrine išraiška, tiek ir vertiniu požiūriu. Žaliavos – tai objektai, paimti tiesiai iš gamtos (nafta, grūdai, ir pan.). Jei žaliavos apdorojamos jos tampa medžiagomis. Priklausomai nuo to, kaip žaliavos ir medžiagos naudojamos produkcijos gamybos procese, jos skirstomos į pagrindines ir pagalbines.

Pagrindinėmis vadinamos tokios, iš kurių gaminami produktai ir kurios sudaro jų materialų turinį. Pavyzdžiui, mediena naudojama baldų gamybai, oda – avalynės gaminimui, lakštinis plienas – automobilių gamybai.

Pagalbinėmis vadinamos tokios medžiagos, kurios užtikrina mašinų, įrengimų veikimą gamyboje (pvz., kuras, valymo medžiagos, emulsijos, tepalai ir kt.) arba prijungiamos prie pagrindinės medžiagos (pvz., lakas, klijai, dažai ir t. t.), arba padeda atlikti darbo operacijas (pvz., elektros energija), arba naudojamos normalioms darbo sąlygoms sukurti (pvz., darbininkų spec. darbo drabužiai). Ta pati medžiaga vienoje gamyboje gali būti pagrindinė, o kitoje – pagalbinė. Pavyzdžiui, mediena baldų gamyboje yra pagrindinė medžiaga, o staklių gamyboje – pagalbinė.

4.2. MEDŽIAGŲ SUNAUDOJIMO NORMOS

Medžiagų, žaliavų, kuro ir energijos poreikiui apskaičiuoti taikomos jų sunaudojimo normos. Sunaudojimo norma – tai maksimaliai leistinas materialinių išteklių (žaliavų, medžiagų, kuro, energijos) sunaudojimas nustatytos kokybės produkcijos vienetui pagaminti (tam tikram darbui ar paslaugai atlikti) numatomomis gamybos sąlygomis. Normą sudaro grynosios sąnaudos ir gamybinės atliekos.

Grynosios sąnaudos išreiškiamos grynuoju detalės (produkto) svoriu ar kitu natūriniu mato vienetu. Gamybinės atliekos – materialinių išteklių likučiai, kurie susidaro produkcijos gamybos ar darbų atlikimo procese. Jie gali būti visiškai arba iš dalies praradę pirmines vartojimo savybes.

Gamybines atliekas lemia technologinio proceso savitumai arba nukrypimai nuo tiekimo sąlygų (pvz., įmonė nusiperka jai nepritaikytų, netinkamų išmatavimų medžiagų).

Gamybinės atliekos gali būti panaudojamos (grįžtamosios) ir nepanaudojamos (technologiniai nuostoliai, negrįžtamosios atliekos).

Panaudojamos atliekos yra tokios, kurios gali būti panaudojamos arba pačioje įmonėje, arba parduodamos. Nepanaudojamos atliekos (technologiniai nuostoliai) technologinio proceso metu išgaruoja, sudega ir pan.

4.3. MEDŽIAGŲ PANAUDOJIMO EFEKTYVUMO RODIKLIAI

Gamyboje labai svarbu kuo taupiau naudoti medžiagas, nes nuo to priklauso gamybos efektyvumas. Medžiagų sunaudojimo naudingumui įvertinti taikomi atitinkami rodikliai: produkcijos išeigos, medžiagų panaudojimo koeficientai, planinių ir faktinių sąnaudų santykis ir kt. Produkcijos išeigos rodiklis rodo, kiek įmonė pagamina produkcijos iš tam tikros medžiagos (pvz., cukraus išeiga iš vienos tonos cukrinių runkelių, pjautos medienos išeiga iš kubinio metro rąstų ir pan.). Skaičiuojami planinis ir faktinis medžiagų panaudojimo koeficientai.

Planinis medžiagų panaudojimo koeficientas gali būti apskaičiuotas tokia formule:

[pic]

Čia: Gs – produkcijos vieneto grynasis svoris (grynosios sąnaudos);

Sn – medžiagų sunaudojimo norma produkcijos vienetui.

Faktinis medžiagų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas taip:

[pic]

čia: Sf – faktiškai sunaudotos medžiagos kiekis produkcijos vienetui.

Tarkime, kad grynasis detalės svoris yra 1 kg, medžiagos sunaudojimo norma – 1,2 kg, faktiškai sunaudota 1,1 kg. Vadinasi, planinis medžiagos panaudojimo koeficientas bus 0,83 (1/1,2), o faktinis – 0,91 (1/1,1). Šiuo atveju faktiškai medžiaga buvo naudota efektyviau, negu buvo planuojama.

Medžiagų panaudojimo koeficientas rodo, kokia medžiagų dalis įėjo į gaminį ir buvo naudingai panaudota jam gaminti ir kokią dalį sudaro atliekos.

Panaudojimo koeficientas daugiausia priklauso nuo technologijos, įrengimų būklės, darbininkų kvalifikacijos ir kitų veiksnių.

4.4 MEDŽIAGŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS

Medžiagų poreikis planuojamas įvairiais metodais, kurie parenkami priklausomai nuo medžiagų vartojimo ypatybių ir įmonės veiklos specifikos.

Dažniausiai naudojami šie metodai: tiesioginio skaičiavimo, analogijos, dinaminių koeficientų, tipinių atstovų ir kt.

Tiesioginio skaičiavimo metodu medžiagų poreikis apskaičiuojamas pagal šią formulę:

Mm = ( N · Sn;

čia: N – gamybos užduotis (gaminių skaičius, darbų apimtis) planiniu laikotarpiu, natūriniais vienetais;

Sn – medžiagos sunaudojimo norma atitinkamam gaminiui.

Kai kurių rūšių pagrindinių ir pagalbinių medžiagų poreikis gali būti apskaičiuojamas pagal praėjusio laikotarpio faktines medžiagų sąnaudas įmonėje, t. y. taikomas dinaminių koeficientų metodas:

Mm = Mf · Ig · In ;

čia: Mf – faktinis medžiagų sunaudojimas įmonėje per praėjusį laikotarpį;

Ig – gamybinės programos pokyčio indeksas;

In – medžiagų sunaudojimo normų vidutinio pokyčio indeksas planiniu laikotarpiu.

Planuojant gaminti naujus gaminius, kuriems medžiagų sunaudojimo normos dar nenustatytos, medžiagų poreikis apskaičiuojamas analogijos metodu. Jo esmė ta, kad naujas gaminys atitinkamais koeficientais prilyginamas jau gaminamam gaminiui, kuriam medžiagų sunaudojimo norma jau nustatyta:

Mm = Sb · Nn · Kng ;

čia: Sb – medžiagos sunaudojimo norma baziniam gaminiui;

Nn – planuojama naujo gaminio gamybos programa, natūriniais vnt.;

Kng – koeficientas, įvertinantis naujo gaminio medžiagų sunaudojimo ypatybes (pvz., naujo gaminio ir bazinio gaminio masės santykis).

Tose įmonėse, kur labai didelė gaminamos produkcijos nomenklatūra, medžiagų poreikis gali būti apskaičiuojamas pagal tipinį objektą, t. y.

gaminį, aiškiausiai rodantį medžiagų sunaudojimą visai jo atstovaujamai produktų grupei (medžiagų sunaudojimo norma tipiniam objektui dauginama iš gamybinės programos apimties, perskaičiuotos tipiniais objektais.

4.5. ELEKTROS ENERGIJOS POREIKIO SKAIČIAVIMAS

Įmonėms reikia įvairių rūšių energijos (elektros energijos, šiluminės energijos ir kt.). Energija įmonėje naudojama įvairiems reikalams:

technologiniuose procesuose, įrengimų varikliams varyti (varomoji energija), apšvietimui, vėdinimui ir kt.

Technologiniams tikslams reikalingas energijos poreikis kaip ir medžiagų gali būti apskaičiuojamas pagal sunaudojimo normas produkcijos vienetui: jos dauginamos iš planuojamos gamybos apimties.

Elektros energijos poreikis įrengimų varikliams varyti (jėgai)

apskaičiuojamas pagal šią formulę:

Ev = ∑Gv · C · T1 įr · Kg;

čia: Gv – atitinkamos rūšies įrengimo variklio galingumas, kw;

C – įrengimų skaičius, vnt.;

T1 įr – vieno įrengimo efektyvus darbo laiko fondas, val.;

Kg – variklių galingumo panaudojimo koeficientas (dažnai būna 0,6-

0,8).

Apšvietimui reikalingas elektros energijos kiekis gali būti apskaičiuojamas pagal apšvietimo plotą arba šviestuvų skaičių. Pagal apšvietimo plotą elektros energijos poreikis apskaičiuojamas taip:

Ea = Pl · Ta · np · Kd;

čia: Pl – apšviečiamas plotas, m2;

Ta – patalpų apšvietimo trukmė per tam tikrą laikotarpį, val.;

np – 1 m2 patalpų ploto apšvietimo norma, w;

Kd – koeficientas, įvertinantis vienu metu degančias lempas (dažnai būna 0,7-0,8).

Skaičiuojant elektros energijos poreikį pagal šviestuvų skaičių, remiamasi sumontuotų šviestuvų skaičiumi, jų vidutine galia ir planuojamu apšvietimo valandų skaičiumi.

Elektros energijos sąnaudos ventiliacijai nustatomos pagal vėdinimo įrenginių galią ir jų veikimo valandų skaičių.

4.6. TIEKIMO ORGANIZAVIMAS IR TIEKĖJŲ PARINKIMAS

Medžiagų pirkimo (tiekimo) apimtis skiriasi nuo apskaičiuoto medžiagų poreikio produkcijai pagaminti. Metinė medžiagų pirkimo (tiekimo) apimtis skaičiuojama taip:

Mpm = Mlpb + Mm – Mlpr;

Čia: Mm – medžiagų poreikis produkcijai pagaminti per metus;

Mlpr, Mlpb – medžiagų likutis metų pradžioje ir pabaigoje.

Įmonės reikalingomis medžiagomis aprūpinamos įvairiomis formomis.

Daugumoje įmonių sudaromos ilgalaikės tiekimo sutartys ir atsargos kaupiamos sandėlyje. Tai garantuoja nuolatinį įmonės veiklai reikalingų medžiagų tiekimą, tačiau būna didelės sandėliavimo išlaidos.

Gali būti taikomas su gamyba sinchronizuotas tiekimas („tiksliai laiku“). Čia taip pat sudaromos ilgalaikės sutartys su tiekėjais ir medžiagos tiekiamos griežtai apibrėžtomis apimtimis ir griežtais terminais.

Medžiagos tiekiamos tiesiai į gamybos padalinius (sandėlių nėra). Ši forma reikalauja labai gero tiekimo ir gamybos organizavimo.

Medžiagos gali būti gaunamos vienkartiniais tiekimais (atsiradus poreikiui), o kai aprūpinama specialiomis medžiagomis, sudaromos individualios tiekimo sutartys.

Organizuojant aprūpinimą medžiagomis, reikia gerai žinoti įmonės poreikius ir reikalavimus, išsiaiškinti pasiūlą bei surengti derybas su tiekėjais. Ši veikla reikalauja labai gerai pažinti rinką, sugebėti sudaryti sutartis, įvertinti pasiūlą. Įvertinant pasiūlą, atliekama tiekėjų apžvalga, kurioje be kainų ir tiekimo sąlygų analizuojama informacija apie tiekimo kokybę ir terminų laikymąsi. Tiekimo sutartyje turi būti apibrėžtos šios tiekimo sąlygos: medžiagų techninės sąlygos, tiekimo apimtys, įpakavimo reikalavimai, tiekimo terminai, pristatymo vieta, kaina, apmokėjimo sąlygos, garantijos, baudos, papildomos sąlygos.

4.7. MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ ATSARGŲ PASKIRTIS.

ATSARGŲ RŪŠYS.

Be tiesioginio medžiagų poreikio, įmonė savo veiklai turi turėti jų atsargų (prekybos įmonė – prekių atsargų). Tam tikro dydžio materialinių išteklių atsargos įmonės sandėliuose užtikrina normalią įmonės veiklą. Per mažos atsargos neigiamai veikia gamybos procesą: gamybos nenutrūkstamumą, darbo ritmingumą, produkcijos kokybę. Pernelyg didelės atsargos įšaldo lėšas, užima patalpas, sulėtina investuoto kapitalo apyvartumą. Vadinasi, atsargų dydis turi būti optimalus, t. y. planinis minimalus materialinių išteklių kiekis įmonės sandėliuose, leidžiantis gaminti produkciją nenutrūkstamai, ritmingai ir kokybiškai.

Sandėliuojamų medžiagų atsargos gali būti papildomos įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, medžiagas išdavus iš sandėlio į gamybos barus, apskaičiuojamas atsargų likutis ir nustatoma pristatymo apimtis. Atsargos gali būti papildomos konkrečiais laiko momentais (pvz., kiekvienam mėnesiui pasibaigus), kartu nustatoma tiekimo apimtis, leidžianti palaikyti reikiamą atsargų lygį.

Atsargų dydžiai gali būti nustatomi natūrine ir vertine išraiška bei santykiniu dydžiu. Atsarga natūrine išraiška (vnt., kg ir t. t.) rodo, kiek ir kokių materialinių išteklių yra įmonės sandėliuose. Atsargų natūrinė forma svarbi rengiant užsakymus, kontroliuojant atsargų pakankamumą ar nepakankamumą, nustatant reikalingą sandėlių plotą ir kt. Vertinė atsargų forma labai reikšminga finansiniuose skaičiavimuose, kadangi rodo kiek kapitalo yra investuota į šią atsargų dalį (kiek išleista pinigų šioms atsargoms įsigyti). Santykinės atsargos rodo, kokiam laikui įmonė aprūpinta tam tikromis atsargomis (dažniausiai išreiškiamos dienomis).

Gamybos atsargos, priklausomai nuo jų paskirties ir jų dydį lemiančių veiksnių, skirstomos į einamąsias, paruošiamąsias ir draustines (rezervines).

Einamosios atsargos tenkina kasdienį gamybos poreikį ir padeda ritmingai dirbti tarp medžiagų eilinių tiekimų. Einamosios atsargos dydis priklauso nuo vidutinio medžiagos (prekių) kiekio, sunaudojamo per parą ir tiekimo periodiškumo (intervalo). Jei vienodą medžiagą tiekia keli tiekėjai, reikia apskaičiuoti vidutinį tiekimo intervalą. Maksimalus einamosios atsargos dydis apskaičiuojamas taip:

Ae max = Md · I;

čia: Md – vidutinis medžiagų (prekių) poreikis (sunaudojimas) per parą, natūrine išraiška;

I – vidutinis tiekimo intervalas, dienomis.

Vidutinis medžiagų poreikis (sunaudojimas) per parą skaičiuojamas taip:

Md = Mm / Dk ;

čia: Mm – medžiagų poreikis per metus ar kitą planinį laikotarpį;

Dk – kalendorinių dienų skaičius per metus ar kitą planinį laikotarpį.

Nustatant einamosios atsargos vidutinį dydį daroma prielaida, kad atsargos naudojamos nuolat, o jų dydis tarp dviejų tiekimo sumažėja nuo maksimumo iki minimumo tos medžiagos eilinės partijos gavimo dieną. Todėl einamoji vidutinė atsarga apskaičiuojama taip:

Ae v = (Md · I) / 2

Einamoji vidutinė atsarga daugiausia skaičiuojama, kai reikia išreikšti einamosios atsargos dydį pinigine forma. Taip yra todėl, kad įmonės įvairius išteklius gauna nevienodais intervalais ir nevienodais kiekiais. Dėl to įmonėje bet kuriuo momentu vienų išteklių atsargų yra daug, kitų mažiau. Pinigai, kurie buvo investuoti į tam tikrus išteklius, pardavus produkciją grįžta įmonei ir naudojami atsiskaitymui už dabar gautus kitus išteklius. Tuo tarpu natūrine forma ištekliai, naudojami skirtingai produkcijai gaminti, vienas kito pakeisti negali.

Paruošiamoji atsarga yra gamybinių atsargų dalis gamybai aprūpinti tais atvejais, kai gaunamas medžiagas (prekes) reikia paruošti naudoti.

Paruošiamosios atsargos gali būti paprastosios ir specialiosios.

Paprastosios atsargos sudaromos todėl, kad gaunamoms medžiagoms priimti reikia laiko iškrauti, patikrinti gaunamų medžiagų kiekį bei kokybę.

Specialioji paruošiamoji atsarga sudaroma tik tose įmonėse, kuriose gautas medžiagas dar reikia paruošti gamybiniam naudojimui, pvz., supjaustyti, išdžiovinti, išpilstyti ir pan. Paruošiamosios atsargos dydis apskaičiuojamas taip:

Ap = Md · Ip ;

čia: Ip – medžiagos priėmimo ir (ar) paruošimo gamybai trukmė, dienomis.

Draustinė atsarga skiriama gamybai (prekybai) aprūpinti medžiagomis dėl galimų tiekimo sutrikimų ar didesnio medžiagų (prekių) sunaudojimo, gavus papildomų užsakymų. Šių atsargų dydis gali būti apskaičiuojamas šiomis formulėmis:

Ad = Md · Iv arba Ad = Md · Is ;

čia: Iv – vidutinis medžiagų pristatymo vėlavimas, dienomis.

Is – skubaus medžiagų pristatymo trukmė, dienomis.

Į skubaus medžiagų pristatymo trukmę įeina laikas, reikalingas vartotojui medžiagai užsakyti, tiekėjui medžiagai išsiųsti, medžiagos gabenimo laikas ir laikas medžiagai priimti ir perduoti gamybai. Draustinių atsargų dydį galima nustatyti ir surinkus statistinius duomenis. Praktikoje priimta, kad draustinės atsargos sudaro apie 25-30 proc. einamųjų atsargų dydžio.

Norint žinoti optimalų atsargų dydį, svarbu ne tik žinoti kiek užsakyti, bet ir kada užsakyti. Tuo tikslu gali būti apskaičiuojama užsakymo taško atsarga. Užsakymo taško atsarga – tai toks medžiagų (prekių)

kiekis, kuriam esant reikia užsakyti eilinę medžiagų (prekių) partiją.

Užsakymo taško atsargą galima apskaičiuoti taip:

Aut = Ad + Ap + (Md · Iu);

čia: Iu – normalus laikas nuo užsakymo momento iki medžiagų partijos gavimo, dienomis.

Šis atsargų dydis turi garantuoti gamybos poreikių (pirkėjų paklausos)

patenkinimą per užsakymo įvykdymo laiką.

4.8. GRAFINIS ATSARGŲ KITIMO VAIZDAVIMAS

4.1 paveiksle pateiktas atsargų kitimo grafikas. Kiekviena vertikali linija reiškia naują atsargų pristatymą. Senkančios atsargos kaip naudojimo ar pardavimo rezultatas vaizduojamos pasviromis linijomis. Kai atsargų kiekis nukrinta iki užsakymo taško lygio, užsakoma nauja medžiagų partija.

Nuo užsakymo pateikimo iki atsargų pristatymo praeina tam tikras laiko tarpas, atsargos tuo metu mažėja toliau. Šis laiko tarpas yra užsakymo atlikimo laikas.

[pic]

Svarbi materialinių išteklių atsargų valdymo priemonė yra vadinamoji

ABC analizė (Pareto analizė). Šiuo atveju tiriamieji materialiniai ištekliai suskirstomi į tris grupes: A – labai svarbūs; B – vidutiniškai svarbūs; C – nelabai svarbūs (4.2 pav.). ABC analizė pagrįsta empirine

Pareto taisykle, kurios esmė yra ta, kad apie 20 proc. svarbiausių išteklių atsargų pagal nomenklatūrą sudaro apie 80 proc. visų atsargų vertės.

Didžiausia atsargų išlaidų dalis (apie 75-80 proc.) tenka nedidelei (apie 15-20 proc.) medžiagų pavadinimų (nomenklatūros) grupei (grupė A).

Šiai grupei priskiriamos brangiausios, didžiausiais kiekiais naudojamos medžiagos, todėl jų valdymui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Reikia atidžiai apskaičiuoti grupės A medžiagų atsargų dydžius, užsakymų pateikimo terminus, griežtai kontroliuoti jų išdavimo tvarką ir terminus, jas kruopščiai patikrinti inventorizavimo metu. Grupės B medžiagų atsargų kontrolė gali būti kiek mažiau griežta, o grupės C medžiagoms atsargų valdymo procedūros gali būti paprasčiausios. Grupės C medžiagos dažniausiai yra pigios, naudojamos nedideliais kiekiais, jų atsargos kinta lėtai.

4.9. OPTIMALUS UŽSAKYMO DYDIS

Per tam tikrą laikotarpį reikalingas medžiagų kiekis gali būti gaunamas įvairiai:

✓ gaunamas iš karto visas nupirktas kiekis;

✓ nupirktas kiekis gaunamas per kelis kartus tam tikro dydžio siuntomis.

Kuo didesnė bus gaunama medžiagų (prekių) siunta, tuo didesnės bus ir įmonės medžiagų atsargos. Todėl atrodytų, kad naudingiau yra gauti kuo mažesnėmis medžiagų siuntomis, t. y. kuo dažniau. Tačiau perkant ir gaunant medžiagas didesniais kiekiais, tiekianti įmonė daro kiekio nuolaidą, sudaro geresnes tiekimo ir atsiskaitymo sąlygas, t.y. siūloma iš esmės palankesnė pirkimo kaina.

Tuo pačiu, padidėjus sandėliavimo apimtims padidėja ir sandėliavimo išlaidos, kadangi didėja plotų poreikis ir su tuo susijusios patalpų išlaikymo išlaidos. Šiuo atveju taip pat padidėja medžiagų gedimo ir senėjimo, dingimo ir grobstymo rizikos išlaidos.

Be to, medžiagų gavimo dažnumą riboja kita išlaidų grupė, kuri vadinama užsakymo išlaidomis (užsakymo parengimo ir išsiuntimo, transportavimo ir kt.). Užsakymo siuntos mažinimas, dažnina medžiagų (prekių) gavimą. O tai didina su užsakymu susijusias išlaidas, nes dažniau reikės parengti ir išsiųsti užsakymus, dažniau atgabenti medžiagas (prekes).

Todėl reikia rasti optimalų šių dydžių santykį. Optimaliu vadinamas toks užsakymo dydis, kai visų išlaidų suma tiekiamam vienetui yra mažiausia.

Optimalus užsakymo dydis dažnai nustatomas, vadovaujantis praktiniais samprotavimais, pvz., transporto priemonių keliamąja galia. Galima remtis ir statistiniais duomenimis apie vidutines einamąsias atsargas praėjusiais metais. Apskritai, atsargų dydis priklauso ne vien tik nuo įmonės vadovų norų ir jų sugebėjimų gerai apskaičiuoti. Dažnai pasitaiko tokie atsargų dydžio apribojimai:

✓ tiekėjo gamybos ypatybės ir jo politika;

✓ siuntas galima gauti tik iš anksto sutartais terminais;

✓ pigiau kainuoja užsakyti didesnį kiekį (galima nuolaida);

✓ sandėlių talpa dažnai būna ribota, o jų išplėtimas reikalauja nemažų lėšų;

✓ kai kurios medžiagos (prekės) gali būti saugomos tik ribotą laiką ir kt.

5. DARBO IŠTEKLIAI

Viskas mūsų rankose, todėl jų negalima nuleisti.

K. Šanel

5.1. Įmonės darbuotojų klasifikavimas.

5.2. Darbuotojų poreikio skaičiavimas.

5.3. Darbo našumas (produktyvumas).

5.1. ĮMONĖS DARBUOTOJŲ KLASIFIKAVIMAS

Darbas – tai fizinės ir protinės pastangos, skirtos produkcijai gaminti ar paslaugoms teikti. Labai svarbu, kad įmonėse būtų sudarytos visos galimybės kuo racionaliau naudoti darbo išteklius, siekiant geriausių darbo rodiklių.

Įmonės darbuotojai apibūdinami įvairiomis sąvokomis: darbo jėga, personalas, darbo ištekliai, žmonių ištekliai. Dažnai vartojama sąvoka „žmogiškasis kapitalas“. Žmogiškasis kapitalas – tai žmonių sugebėjimai, žinios ir įgūdžiai, padedantys didinti produkciją ir pajamas. Žmonių sugebėjimams, žinioms ir įgūdžiams ugdyti daromos įvairios išlaidos, kurios apibūdinamos kaip investicijos į žmones. Investicijos į darbuotojus yra tokios pat svarbios kaip ir kitų rūšių investicijos, kadangi tik žmonės garantuoja nuolatinį konkurencinį įmonės pranašumą.

Literatūroje ir praktikoje priimta įmonės darbuotojus klasifikuoti pagal įvairius požymius. Pagal profesinę specializaciją įmonės darbuotojai gali būti sugrupuoti taip:

✓ vadovai;

✓ specialistai;

✓ kiti tarnautojai;

✓ darbininkai;

✓ mokiniai.

Vadovai – darbuotojai, priimantys valdymo sprendimus ir organizuojantys jų įgyvendinimą. Jiems priskiriami tiek aukščiausio ir vidutinio lygio, tiek ir pirminių kolektyvų vadovai (direktoriai, skyrių ir cechų viršininkai, gamybinių barų vadovai ir kt.).

Specialistai – asmenys, profesionaliai pasirengę dirbti tam tikrose veiklos srityse. Tai darbuotojai, atliekantys inžinerinius, techninius, ekonominius ir kt. specialių žinių reikalaujančius darbus: inžinieriai, konstruktoriai, vadybininkai, technologai, ekonomistai, psichologai, teisininkai. Jie parengia galimas įmonės veiklos sričių sprendimo alternatyvas. Specialistų sprendimus paprastai patvirtina vadovai.

Kiti tarnautojai (aptarnaujantis personalas) techniškai aptarnauja vadovus ir specialistus, renka informaciją (sekretorės, technikai, operatoriai, tiekimo agentai, ir kt.).

Darbininkams priskiriami asmenys, tiesiogiai dalyvaujantys gamybos procese ir atliekantys technologines, remonto, transporto operacijas ar kitus darbus. Darbininkai gali būti skirstomi į pagrindinius ir pagalbinius. Pagrindiniai darbininkai tiesiogiai gamina įmonės produkciją, o pagalbiniai darbininkai aptarnauja pagrindinius (remonto darbininkai, transporto darbininkai, elektrikai, valytojos ir t. t.).

Mokiniai įmonėje mokosi tam tikros profesijos, įgyja jos įgūdžių. Jie dažniausiai ruošiami darbininkų profesijoms.

5.2. DARBUOTOJŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS

Darbuotojų skaičius įmonėse nuolat kinta, nes keičiasi veiklos apimtys, tobulinami technologiniai procesai, gerinamas darbo organizavimas.

Kinta ir darbuotojų sudėtis. Planuojant žmonių išteklius, reikia garantuoti, kad bus pasamdyta tiek darbuotojų, jog jų pakaks siekiant įmonės tikslų.

Darbuotojų poreikis skaičiuojamas pagal darbuotojų grupes: vadovai, specialistai, kiti tarnautojai, darbininkai. Kiekvienos darbuotojų grupės poreikio skaičiavimas turi savo ypatumų. Vadovų, specialistų, kitų tarnautojų skaičius nustatomas pagal etatų sąrašus, kurie sudaromi pagal šiems darbuotojams numatytas darbų apimtis, atsižvelgiant į konkrečios įmonės specifiką bei taikomą darbuotojų poreikio apskaičiavimo metodiką.

Daugelyje įmonių didžiausią dalį bendrame įmonės darbuotojų skaičiuje sudaro darbininkai. Numatytoms užduotims įvykdyti reikalingas darbininkų skaičius gali būti skaičiuojamas šiais metodais:

✓ pagal darbo imlumą;

✓ pagal išdirbio normas;

✓ pagal aptarnavimo normas;

✓ pagal darbo vietų skaičių.

Pagal darbo imlumą vidutinis sąrašinis darbininkų skaičius apskaičiuojamas tokia formule:

[pic]

čia: Di – gamybinės programos darbo imlumas, norm. val.;

Fef – vieno darbininko planinis efektyvus darbo laiko fondas, val.;

Kn – planuojamas išdirbio normų įvykdymo koeficientas.

Gamybinės programos darbo imlumas (Di) apskaičiuojamas kiekvieno pavadinimo gaminių (detalių, operacijų) skaičių dauginant iš planinės laiko normos vienam gaminiui (detalei, operacijai).

Vieno darbininko planinis efektyvus darbo laiko fondas (Fef)

apskaičiuojamas tokia tvarka:

1. Apskaičiuojamas įmonės darbo dienų skaičius (nominalus darbo laiko fondas): iš kalendorinių dienų skaičiaus atimamas poilsio ir švenčių dienų skaičius. Nominalus darbo laiko fondas per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, per metus) visose įmonėse yra vienodas.

2. Apskaičiuojamas efektyvus darbininko darbo laiko fondas darbo dienomis.

Jis apskaičiuojamas iš nominalaus darbo laiko fondo atimant leistinus (planuojamus) neatvykimus į darbą, tenkančius vidutiniškai vienam darbininkui. Prie planuojamų neatvykimų į darbą priskiriama:

✓ kasmetinės atostogos;

✓ neatvykimai dėl ligos;

✓ mokymosi atostogos;

✓ kiti leistini neatvykimai.

Čia neįtraukiami darbo laiko nuostoliai, susidarantys dėl pravaikštų, vėlavimų, prastovų. Šie skaičiai atsispindi ataskaitiniame darbo laiko balanse, kuris rodo faktinį darbo laiko panaudojimą.

3. Apskaičiuojamas efektyvus vieno darbininko darbo laiko fondas valandomis. Tai daroma efektyvų darbo laiko fondą dienomis dauginant iš darbo dienos trukmės.

Darbo dienos trukmė gali būti 8 ar 7 valandos. Normali darbo laiko trukmė negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę. Darbo dienos trukmė nustatoma pagal darbo dienų skaičių per savaitę.

Šio metodo privalumas yra tas, kad darbininkų skaičių galima apskaičiuoti pagal profesijas, kvalifikaciją, padalinius.

Tais atvejais, kai įmonės padalinyje gaminama vienarūšė produkcija, padaliniui reikalingų darbininkų skaičius gali būti skaičiuojamas pagal išdirbio normas:

[pic]

čia: Gp – gamybos apimtis (darbo mastas) natūriniais vienetais;

N – valandos išdirbio norma natūriniais vienetais.

Įmonėse, kuriose yra daug vieno tipo įrengimų, darbininkų skaičius gali būti nustatomas pagal aptarnavimo normas. Taikant šį metodą, nustatoma įrengimų (mašinų, staklių, agregatų) aptarnavimo norma vienam darbininkui.

Pagal šį metodą vidutinis sąrašinis darbininkų skaičius nustatomas tokia formule:

D = (Į / į) · p · Ksąr;

čia: Į – aptarnaujamų įrengimų skaičius;

į – aptarnavimo norma vienam darbininkui;

p – darbo pamainų skaičius;

Ksąr – koeficientas atvyktiniam darbininkų skaičiui perskaičiuoti į sąrašinį.

Koeficiento atvyktiniam darbininkų skaičiui perskaičiuoti į sąrašinį dydis apskaičiuojamas kaip nominalaus ir naudingo laiko fondų santykis.

Pavyzdžiui, jei kurių nors metų nominalus darbo laiko fondas yra 254 darbo dienos, o leistini neatvykimai į darbą dėl atostogų, ligos ir kt. įmonėje sudarys 34 darbo dienas, tai šis koeficientas apskaičiuojamas taip:

Ksąr = 254 / (254 – 34) = 1,15

Gautas koeficientas rodo, kad vidutinis sąrašinis darbininkų skaičius yra 15 proc. didesnis už atvyktinį.

Vidutinis sąrašinis darbuotojų poreikis, atsižvelgiant į darbo vietų skaičių, nustatomas tokia formule:

D = Dv · p · Ksąr;

čia: Dv – darbo vietų skaičius.

Valdymo darbuotojų poreikis nustatomas remiantis įmonės organizacine valdymo struktūra, atsižvelgiant į šiems darbuotojams numatytas darbų apimtis bei konkrečios įmonės specifiką.

Jau veikiančioje įmonėje darbuotojų skaičius gali būti apskaičiuotas pagal pasiektą lygį:

D = Df · Ka · Kp;

čia: Df – faktinis praeito laikotarpio darbuotojų skaičius;

Ka – apimties augimo koeficientas;

Kp – pataisos koeficientas, įvertinantis darbo našumo augimo ir kitų veiksnių įtaką.

3. DARBO NAŠUMAS (PRODUKTYVUMAS)

Našumas yra labai svarbus įmonės sėkmės rodiklis. Jis parodo gamybos efektyvumą: atliktas darbas yra lyginamas su gamybos veiksnių, reikalingų darbui atlikti, sąnaudomis.

Darbo našumas – tai rodiklis, kuris parodo produkcijos kiekį, pagamintą per darbo laiko vienetą (išdirbį), arba darbo laiko kiekį, sunaudotą produkcijos vienetui pagaminti (darbo imlumą). Darbo laikas, sunaudotas gaminiui pagaminti, rodo darbo našumą laiko vienetais, o gaminių kiekis, pagamintas per laiko vienetą, – darbo našumą, išreikštą natūriniais vienetais, piniginiais matais ar sąlyginiu įvertinimu. Jei per tą patį laiko tarpą pagaminama daugiau gaminių, vadinasi našumas padidėjo.

Įmonėse dažniausiai skaičiuojamas vieno darbuotojo ir vieno darbininko darbo našumas, išreikštas vidutiniu vieno darbuotojo ir vieno darbininko išdirbiu. Atsižvelgiant į darbo laikotarpio trukmę, skaičiuojamas vidutinis valandos, dienos, mėnesio, ketvirčio ir metų darbo našumas.

Metinis išdirbis = Pagamintos produkcijos kiekis per metus / Vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius

Dieninis išdirbis = Pagamintos produkcijos kiekis / Darbo dienų, sunaudotų šiai produkcijai pagaminti, skaičius

Valandinis išdirbis = Pagamintos produkcijos kiekis / Valandų skaičius, kurias dirbo darbuotojai, gamindami šią produkciją

Kuo didesnis darbo našumas, tuo efektyviau dirbama, mažėja gaminių išlaidos, auga gaminių konkurencingumas. Taip yra todėl, kad didėjant darbo našumui:

✓ gaminama daugiau su tuo pačiu sąnaudų kiekiu;

✓ gaminama tas pats kiekis su mažesnėmis darbo sąnaudomis;

✓ produkcijos daugėja greičiau negu darbo sąnaudų ar produkcija mažėja lėčiau už darbo sąnaudas.

Visų įmonių vadovai turi siekti darbo našumo didinimo, panaudodami visus jo didinimo veiksnius. Darbo našumas visų pirma priklauso nuo žmogiškojo veiksnio, žmogaus noro ir sugebėjimo dirbti. Ar bus panaudotas žmogaus turimas darbo potencialas, žymia dalimi priklauso nuo žmogaus nusiteikimo, pasiruošimo dirbti, o tai priklauso nuo žmogaus fizinio pajėgumo ir psichologinio nusiteikimo. Psichologinį nusiteikimą dažnai sąlygoja materialus ir nematerialus atlyginimas už darbą.

Tačiau ne viską lemia pats žmogus. Turint skirtingus įrengimus, galima pasiekti skirtingų rezultatų. Tačiau esant ir vienodiems įrengimams, bet skirtingai organizuojant darbą, rezultatai taip pat bus skirtingi.

Vadinasi, darbo našumui didelę įtaką daro techniniai ir organizaciniai veiksniai. Darbo našumas gali būti didinamas pakeičiant naudojamus įrengimus, mašinas ar aparatus patobulintais, modernesniais, mechanizuojant bei automatizuojant gamybą ir tobulinant gamybos bei darbo organizavimą.

6. DARBO NORMAVIMAS IR APMOKĖJIMAS

Atlyginimą moka ne darbdavys. jis tik perduoda pinigus. Atlyginimą moka produktas.

H. Fordas

6.1. DARBO NORMAVIMO ESMĖ. DARBO NORMOS, JŲ RŪŠYS.

6.2. DARBO UŽMOKESTIS IR JO DYDĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI.

6.3. DARBO UŽMOKESČIO ORGANIZAVIMAS.

6.4. DARBO UŽMOKESČIO FORMOS IR SISTEMOS.

6.5. NAUJOS DARBO APMOKĖJIMO TENDENCIJOS.

6.1. DARBO NORMAVIMO ESMĖ. DARBO NORMOS, JŲ RŪŠYS.

Bet kurį darbą galima atlikti įvairiais metodais, įvairiais įrengimais ir įrankiais. Todėl ir laiko kiekis, reikalingas tam darbui atlikti, bus skirtingas. Darbo laiko sąnaudų dydis taip pat priklauso nuo darbuotojo kvalifikacijos bei darbo vietos organizavimo lygio. Į visa tai reikia atsižvelgti, nustatant kuriam nors darbui atlikti reikalingą laiką.

Tai padaryti padeda darbo normavimas. Darbo normavimas – darbo procesų tyrimo metodas, kuriuo remiantis nustatomos darbo normos. Įmonėms, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, suteikta teisė savarankiškai spręsti darbo organizavimo, darbo normavimo ir darbo apmokėjimo klausimus.

Darbo normavimas ypač svarbus ekonomikoje. Tik remiantis darbo normavimu galima nustatyti darbo normas, kurios atitinka technikos, technologijos, gamybos organizavimo lygį, apskaičiuoti darbo užmokestį ir darbininkų poreikį (atsižvelgiant į jų profesiją, specialybę ir kvalifikaciją) bei kitus įmonės veiklos rodiklius.

Įmonėse daugiausia naudojamos šios darbo normos: laiko norma, išdirbio norma, aptarnavimo norma ir darbuotojų skaičiaus norma.

Laiko norma – tai laikas, reikalingas produkcijos vienetui (gaminiui, mazgui, detalei) pagaminti arba operacijai atlikti. Ji apskaičiuojama pačioje įmonėje, remiantis darbo proceso tyrimo duomenimis, įmonėje naudojamų įrengimų našumu ir kt. veiksniais. Laiko norma išreiškiama laiko vienetais: sekundėmis, minutėmis, valandomis.

Išdirbio norma – tai produkcijos kiekis (operacijų skaičius), kurį darbininkas turi pagaminti (atlikti) per laiko vienetą (valandą, pamainą, mėnesį) tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis. Išdirbio norma išreiškiama natūriniais vienetais: kilogramais, metrais, vienetais ir t. t. Šios normos apskaičiavimo pagrindas yra laiko norma. Išdirbio norma yra išvestinė:

[pic]

čia: N – išdirbio norma;

tpm – pamainos trukmė;

t – laiko norma produkcijos vienetui pagaminti.

Išdirbio norma yra atvirkščias dydis laiko normai. Laiko normai didėjant, išdirbio norma mažėja ir atvirkščiai.

Aptarnavimo norma – tai nustatytas įrengimų, darbo vietų skaičius arba gamybinio ploto apimtis, kurią per pamainą turi aptarnauti vienas darbininkas arba brigada tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, staklių derintojo aptarnavimo norma yra 10 staklių.

Darbuotojų skaičiaus norma – tai nustatytas darbuotojų skaičius, būtinas tam tikrai darbų apimčiai atlikti (įrengimams valdyti, darbo vietoms aptarnauti, patalpoms valyti ir pan.) tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, jei ceche yra 40 staklių, o aptarnavimo norma 1 derintojui – 10 staklių, tai derintojų skaičiaus norma šiame ceche yra 4 žmonės (dirbant viena pamaina).

Pagal galiojimo laiką visos darbo normos skirstomos į pastovias, laikinas, sezonines ir vienkartines.

Pastovios yra tokios, kurioms nenurodytas galiojimo laikas. Tai sąlygiškai pastovios normos, nes jos keičiasi pasikeitus techninėms arba organizacinėms sąlygoms.

Laikinos normos nustatomos tam tikram laikotarpiui (pavyzdžiui, naujos technologijos įdiegimo laikotarpiui).

Sezoninės normos nustatomos sezoniniams darbams (pavyzdžiui, vasaros laikotarpiui).

Vienkartinės normos nustatomos vienetinėje gamyboje nepasikartojantiems darbams normuoti.

6.2. DARBO UŽMOKESTIS IR JO DYDĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI

Gyventojų pajamas rinkos sąlygomis sudaro darbo užmokestis, nuosavybės pajamos (pavyzdžiui, dividendai), pajamos iš biudžeto (pavyzdžiui, stipendijos), kiti pajamų šaltiniai (pavyzdžiui, honorarai).

Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį.

Darbo užmokestis yra pagrindinis ir papildomas. Pagrindinis darbo užmokestis mokamas už atliktą darbą. Tai gali būti pareiginė alga (mėnesinė alga), vienetinis arba laikinis uždarbis, premijos bei įvairios priemokos.

Papildomas darbo užmokestis mokamas ne už atliktą darbą, bet atsižvelgiant į galiojančius įstatymus, pavyzdžiui, kasmetinių atostogų apmokėjimas.

Darbo užmokestį gali sudaryti pastovioji ir kintamoji dalys.

Pastoviosios darbo užmokesčio dalies dydį lemia darbo vietoje atliekamo darbo turinys. Kintamosios darbo užmokesčio dalies dydį lemia darbuotojo savybės ir jo elgsena darbe.

|IŠORINIAI VEIKSNIAI |VIDINIAI VEIKSNIAI |

|Darbo paklausa ir pasiūla darbo |Darbo kiekis |

|rinkoje | |

|Darbo užmokesčio lygis regione |Darbo kokybė |

|Kolektyvinė sutartis |Konkretaus darbo vertė |

|Pragyvenimo lygis |Darbuotojo reliatyvi vertė |

|Vyriausybės įtaka |Įmonės veiklos rezultatai |

6.1 pav. Darbo užmokesčio dydį lemiantys veiksniai

Iš 6.1 pav. matome, kad darbo užmokesčio dydį lemia įmonės veiklos rezultatai, o tuo pačiu įmonės veiklos rezultatai priklauso nuo darbuotojų materialinio suinteresuotumo, t.y. teisingo atlyginimo už atliktą darbą.

Darbo užmokesčio organizavimo sistema turi skatinti dirbti našiai ir gaminti aukštos kokybės produkciją, turi būti išlaikytos tam tikros proporcijos tarp paprasto ir sudėtingo darbo, atsižvelgiama į darbo sąlygas, atlyginama už papildomą darbą.

6.3. DARBO UŽMOKESČIO ORGANIZAVIMAS

Lietuvoje darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti juridiniai aktai. LR Vyriausybė atskirais nutarimais nustato darbuotojo minimalią mėnesinę algą (minimalų valandinį atlygį).

Darbo kodekse pasakyta, kad darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, profesijų ir pareigų tarifiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai, darbo normos, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarka nustatomi kolektyvinėse sutartyse. Konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, darbo normos (išdirbio, laiko ir kt.), kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse.

Įmonėje turi būti siekiama taikyti objektyvią darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą. Tuo tikslu rekomenduotina įmonėje įteisinti darbų (pareigų) tarifikavimą, t. y. jų skirstymą pagal sudėtingumą, atsakingumą į tam tikrus lygius bei numatyti kvalifikacinius reikalavimus kiekvienam lygiui. Visa tai galima įgyvendinti, diegiant tarifų sistemą. Būtent, tarifų sistema leidžia įvertinti darbų sudėtingumą ir jį susieti su darbuotojų kvalifikacija. Tarifų sistemos diegimas ir turi prasidėti nuo kvalifikacinių reikalavimų suformulavimo. Taikant tarifų sistemą, sudaroma tarifinė lentelė (tarifinis tinklelis). Tarifinės lentelės pavyzdys pateiktas 6.1 lentelėje.

6.1 lentelė

Tarifinė lentelė (pavyzdys)

|Rodikliai |Darbų ir darbininkų kategorijos |

| |I |II |III |IV |V |VI |

|1. Tarifiniai koeficientai |1 |1,1 |1,15|1,2 |1,3 |1,5 |

|2. Valandiniai tarifiniai atlygiai | | | | | | |

|(normaliomis darbo sąlygomis), Lt: | | | | | | |

|2.1. laikininkų |5 |5,5 |5,75|6 |6,5 |7,5 |

|2.2. vienetininkų |6 |6,6 |6,9 |7,2 |7,8 |9 |

Kaip matome iš pateikto pavyzdžio, tarifinė lentelė sudaryta iš tarifinių koeficientų ir tarifinių atlygių. Tarifinis koeficientas rodo, kiek kartų atitinkamos kategorijos tarifinis atlygis yra didesnis už pirmos kategorijos tarifinį atlygį. Tarifinis atlygis yra darbo užmokesčio suma už darbo laiko vienetą, nustatyta atsižvelgiant į darbų sudėtingumą ir darbuotojų kvalifikaciją. Gali būti nustatyti valandiniai, dieniniai (pamaininiai), savaitiniai ir mėnesiniai tarifiniai atlygiai. Paprastai laikininkams nustatomi šiek tiek mažesni tarifiniai atlygiai nei vienetininkams, nes pastarųjų darbo laikas savaime tampa labiau įtemptu.

Minimalus valandinis tarifinis atlygis, taikomas įmonėje, negali būti mažesnis už šalyje Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlygį.

Jei yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų (cheminis užterštumas, padidintas radiacinis fonas ir pan.), už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis.

Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse.

Už viršvalandinį darbą ir darbą naktį (nuo 22 val. vakaro iki 6 val.

ryto) mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio arba mėnesinės algos.

Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama per mėnesį suteikiant jam kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų.

Už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas valandinis arba dieninis atlygis.

Prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei

Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą.

Prastovos dėl darbuotojo kaltės laikas neapmokamas.

Kai darbuotojas neįvykdo išdirbio normų dėl savo kaltės, – mokama už faktiškai atliktą darbą.

Kai darbuotojas neįvykdo išdirbio normų ne dėl savo kaltės, – mokama už faktiškai atliktą darbą, bet ne mažiau kaip du trečdalius jam nustatytos kategorijos tarifinio atlygio ir ne mažiau nei minimali alga.

Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas, kad darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas. Tokiomis sąlygomis laikoma:

1. tinkama mašinų, staklių ir prietaisų būklė;

2. reikiamu laiku aprūpinimas techniniais dokumentais;

3. darbui atlikti reikalingų medžiagų ir įrankių tinkama kokybė ir jų pateikimas reikiamu laiku;

4. gamybos aprūpinimas elektros, dujų ir kitokia energija;

5. saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos;

6. tinkamų sąlygų kelti profesinę kvalifikaciją ir tobulinti įgūdžius sudarymas;

7. kitos sąlygos, reikalingos konkretiems darbams atlikti.

6.4. DARBO UŽMOKESČIO FORMOS IR SISTEMOS

Plėtojantis rinkos santykiams, Lietuvoje iškyla būtinybė kurti lanksčias darbo užmokesčio sistemas, atitinkančias išsivysčiusios rinkos santykių prigimtį. Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi pagrindinės darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Darbo užmokesčio formų ir jų sistemų pasirinkimas priklauso nuo daugelio sąlygų, būtent:

✓ produkcijos (darbų, paslaugų) pobūdžio;

✓ technologinio proceso ypatumų;

✓ reikalavimų produkcijos kokybei;

✓ darbuotojų profesinės struktūros ir kt.

VIENETINĖ DARBO UŽMOKESČIO FORMA

Vienetinės darbo užmokesčio formos esmė yra ta, kad darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo atlikto darbo kiekio (pagamintų detalių ar gaminių, atliktų operacijų ir kt.).

Vienetinė darbo užmokesčio forma taikytina tada, kai:

✓ darbas yra normuojamas (galima nustatyti laiko arba išdirbio normas);

✓ galima tiksliai išmatuoti atlikto darbo rezultatus;

✓ atlikto darbo kiekis yra daugiausia darbininko veiklos rezultatas;

✓ sudarytos sąlygos didinti darbo našumą, nebloginant produkcijos kokybės.

Taikant vienetinę darbo užmokesčio formą labai svarbu, kad būtų teisingai nustatytos išdirbio normos, tiksli atliktų darbų apskaita. Ši forma skatina didinti išdirbį, bet kartais dėl to gali nukentėti darbo kokybė.

Vienetinė darbo užmokesčio forma dalijama į sistemas.

|1. Vienetinė tiesioginė |6. Vienetinė diferencijuota (baudų) |

|2. Vienetinė premijinė |7. Netiesioginė vienetinė |

|3. Vienetinė fiksuotų priedų |8. Akordinė |

|4. Vienetinė progresinė |9. Kolektyvinė (brigadinė) |

|5. Vienetinė regresinė |10. Asmeninių priedų |

6.2 pav. Vienetinės darbo užmokesčio formos sistemos

Taikant vienetinę tiesioginę sistemą, darbininkui už kiekvieną jo pagamintos produkcijos vienetą (detalę, gaminį, operaciją ir pan.) mokama pagal vienetinius (nekintamus) įkainius. Vienetinis įkainis yra darbo užmokesčio suma, mokama už produkcijos (detalės) vieneto pagaminimą arba operacijos atlikimą.

Vienetinio įkainio dydis (Įk) apskaičiuojamas taip:

Įk = a · t; arba [pic] Įk = [pic]

čia: a – valandinis tarifinis atlygis, Lt;

t – laiko norma produkcijos vienetui pagaminti, val.;

N – valandinė išdirbio norma, vnt.

Darbo užmokestis (DUt ) pagal vienetinę tiesioginę sistemą apskaičiuojamas taip:

DUt = n · Įk;

čia: n – gaminių (detalių, operacijų) kiekis, vnt.

Taikant vienetinę premijinę sistemą, darbininkui už visą jo pagamintą produkciją mokama pagal vienetinius tiesioginius (nekintamus) įkainius, o už pasiektus rezultatus jis yra premijuojamas. Lietuvos įmonėse dažniausiai taikomi tokie premijavimo rodikliai ir sąlygos:

✓ kiekybinių gamybos užduočių įvykdymas ir viršijimas;

✓ produkcijos kokybės užduočių įvykdymas;

✓ gaminamos produkcijos darbo imlumo sumažinimas;

✓ materialinių išteklių sutaupymas ir kt.

Kaip rodo praktika, premijuojant reikėtų vienu metu taikyti suderintą

2-3 premijavimo rodiklių ir sąlygų sistemą.

Fiksuotų priedų vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė ta, kad už kiekvieną virš nustatytos normos pagamintą vienetą sumokamas fiksuotas priedas.

Vienetinei progresinei darbo užmokesčio sistemai būdinga tai, kad už užduotyje numatytą darbų apimtį apmokama pagal vienetinius tiesioginius įkainius, o už darbus virš užduoties – pagal padidintus vienetinius įkainius. Įkainiai didinami, atsižvelgiant į darbo normų įvykdymą procentais pagal specialias skales (nustatomi laipsniškai didėjantys įkainiai). Vienetinio progresinio darbo apmokėjimo negalima plačiai praktikuoti. Jis būtinai turi padėti didinti darbo našumą, kitaip gali nepagrįstai padidinti produkcijos savikainą.

Labai panaši į progresinę yra regresinė darbo užmokesčio sistema, tačiau čia – kuo daugiau viršijamos normos, tuo lėčiau didėja vienetiniai įkainiai.

Taikant vienetinę diferencijuotą darbo užmokesčio sistemą, naudojami skirtingi tarifiniai atlygiai, priklausomai nuo normų įvykdymo lygio.

Pavyzdžiui, kai normos vykdomos iki 100 procentų, taikomas tarifinio atlygio sumažinimo koeficientas (dažniausiai 0,8), o normas įvykdžius ir viršijus – padidinimo koeficientas (dažniausiai 1,1-1,3).

Netiesioginės vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė yra ta, kad darbininkų (dažniausiai pagalbinių) uždarbio dydis priklauso nuo jų aptarnaujamų darbininkų darbo rezultatų. Čia apskaičiuojamas netiesioginis vienetinis įkainis (Įkn):

Įkn = [pic]

čia: a – aptarnaujančiojo darbininko valandinis tarifinis atlygis;

Da – aptarnaujamų darbininkų skaičius;

N – aptarnaujamojo darbininko valandinė išdirbio norma.

Darbo užmokestis pagal vienetinę netiesioginę sistemą apskaičiuojamas netiesioginį vienetinį įkainį dauginant iš visų pagrindinių (aptarnaujamų)

darbininkų vienetininkų pagamintos produkcijos kiekio.

Akordinė sistema pasižymi tuo, kad darbo užmokesčio dydis nustatomas ne už kiekvieną operaciją atskirai, o už visą darbų kompleksą, t. y. už akordinę užduotį, nurodant atlikimo laiką. Ši sistema sustiprina darbuotojų materialinį suinteresuotumą našiau dirbti ir atlikti darbą kuo trumpiausiu laiku, pavyzdžiui, skubiai sumontuoti, suderinti ar suremontuoti įrengimus.

Esant kolektyvinei (brigadinei) apmokėjimo sistemai darbininkų darbo užmokestis gali būti apskaičiuojamas, pasinaudojant kolektyviniu (brigadiniu) vienetiniu įkainiu ir bendru tam tikro kolektyvo (brigados)

pagamintos produkcijos ar atlikto darbo kiekiu. Uždirbtas darbo užmokestis paskirstomas kolektyvo (brigados) nariams (pagal įmonėje taikomą būdą).

Minėtos darbo užmokesčio sistemos atsižvelgia tik į pastoviąją darbo užmokesčio dalį, tačiau dabar vis labiau akcentuojamas darbuotojo pripažinimas, skatinama asmeninė jo iniciatyva, todėl sukurta daug įvairių vienetinės darbo užmokesčio formos sistemų, įvertinančių kintamąją darbo užmokesčio dalį. Viena jų – asmeninių priedų. Čia darbo užmokestis susideda iš dviejų dalių: pastoviosios dalies, atsižvelgiant į pagamintą kiekį ir asmeninio priedo, kuris priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių, lemiančių jo darbo rezultatyvumą.

LAIKINĖ DARBO UŽMOKESČIO FORMA

Laikinė darbo užmokesčio forma taikoma tuomet, kai sunku ar visai neįmanoma išmatuoti darbininko pagamintos produkcijos kiekio. Be to, laikinė darbo užmokesčio forma vis dažniau naudojama, kai gamyba automatizuojama ir produkcijos apimtis bei kokybė labiau priklauso nuo gamybos technologijos ir įrengimų darbo negu nuo darbininko pastangų. Yra šios laikinės darbo užmokesčio formos sistemos:

✓ laikinė paprastoji;

✓ laikinė premijinė;

✓ laikinė su privaloma įvykdyti normuota užduotimi;

✓ asmeninių priedų;

✓ kelių atlygių ir kt.

Laikinės paprastosios sistemos esmė yra ta, kad darbininko gaunamo atlyginimo dydis priklauso nuo dirbto laiko trukmės ir jo kvalifikacijos.

Darbininko darbo užmokestis pagal laikinę paprastąją sistemą (DUlaik)

apskaičiuojamas taip:

DUlaik = a · T;

čia: a – atitinkamos kategorijos darbininko valandinis (dieninis) tarifinis atlygis;

T – darbininko faktiškai dirbtas valandų (dienų) skaičius.

Taikant laikinę premijinę sistemą, darbininkai gali gauti premijas už produkcijos kokybę, materialiųjų išteklių sutaupymą ir kt.

Laikinės darbo užmokesčio sistemos su privaloma įvykdyti normuota užduotimi esmė yra ta, kad darbininkui sumokama už dirbtą (nustatytą)

laiką, tačiau jis privalo įvykdyti nustatytą normuotą užduotį. Jeigu darbininkas nustatytu laiku nepajėgia atlikti užduoties, jam leidžiama užduotį baigti po darbo valandų arba per pietų pertrauką. Jeigu užduotis dažnai neįvykdoma, vadinasi, darbininkas su ja nesusidoroja ir todėl šiam darbui reikia parinkti kitą darbininką.

Laikinė asmeninių priedų sistema yra analogiška vienetinei su asmeniniais priedais, tik čia skirtingai apskaičiuojama pastovioji darbo užmokesčio dalis: pirmu atveju – atsižvelgiant į pagamintą kiekį, antru – į valandinį tarifinį atlygį ir dirbtą laiką.

Kelių atlygių laikinės darbo užmokesčio sistemos bruožas yra tas, kad čia taikomi du arba keli tarifiniai atlygiai. Tarifiniai atlygiai diferencijuojami priklausomai nuo to, ar darbininkai įvykdo, ar neįvykdo jiems nustatytas normuotas užduotis.

Buvo aptartos darbininkams taikomos darbo užmokesčio sistemos.

Vadovų, specialistų, kai kurių kitų darbuotojų darbui apmokėti šios sistemos netinka. Jiems mokama pagal mėnesinio apmokėjimo sistemą. Taikant mėnesinio apmokėjimo sistemą, nustatomas pastovaus dydžio atlyginimas (mėnesinė alga), kuris priklauso nuo darbo indėlio, kvalifikacijos bei užimamos vietos. Iš esmės tai yra laikinė darbo užmokesčio forma, darbas nėra tikslai normuojamas, o nustatomas tik sąrašas darbų, kuriuos turi atlikti darbuotojas.

6.5. NAUJOS DARBO APMOKĖJIMO TENDENCIJOS

Įmonėje visiems darbuotojams reikėtų taikyti vienodus atlyginimo už darbą organizavimo principus. Siekiant geros darbo kokybės, efektyviausia yra laikinė darbo užmokesčio forma su privaloma įvykdyti normuota užduotimi. Šiuo atveju darbo užmokestis turėtų susidėti iš pastoviosios ir kintamosios dalies.

Pastoviąją darbo užmokesčio dalį reikėtų nustatyti, taikant analitinius kiekybinius darbų vertinimo metodus. Pastoviosios darbo užmokesčio dalies dydį turėtų lemti darbo sudėtingumas, nuo kurio priklauso reikalinga darbuotojo kvalifikacija konkrečioms pareigoms atlikti, nervinė bei fizinė įtampa, konfidencialios informacijos išsaugojimo būtinumas, atsakomybės lygis ir kiti veiksniai.

Kintamosios darbo užmokesčio dalies dydį turėtų lemti darbuotojo asmeninės ir dalykinės savybės bei jo elgsena darbe, t. y. darbo kokybė, darbų atlikimo punktualumas, iniciatyva, stropumas, universalumas ir kita teigiamai vertinama elgsena darbe.

Premijos – vienkartiniai atlyginimai – turėtų būti skiriamos už nekasdieninius, unikalius veiklos rezultatus, gerokai padidinusius įmonės pelną arba pagerinusius veiklos kokybę. Šie vienkartiniai atlyginimai neturi būti įprasti ar nuolatiniai, o itin išimtiniai. Pavyzdžiui, premijuojamas darbuotojas, kai, jam itin rezultatyviai dirbant, gauta didelė lėšų ekonomija; premijuojami marketingo darbuotojai, kai žymiai išplečiama arba randama nauja rinka; premijuojami darbuotojai, padėję išvengti problemų, dėl kurių įmonė būtų patyrusi didelių nuostolių;

premijuojami naujų efektyvių veiklos metodų parengimo autoriai, kai šios naujovės priimtos įgyvendinti ir pan.

Siekiant suteikti darbuotojams psichologinį komfortą, galima būtų taikyti moralinio atlyginimo priemones (pavyzdžiui, specialūs posėdžiai nusipelniusiems darbuotojams pagerbti; vertingos dovanos; pakėlimas į aukštesnes pareigas; vieši pagyrimai padaliniuose ir pan.).

7. ĮMONĖS IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS IR SKAIČIAVIMAS

Verslas labiau nei kita veikla reikalauja sugebėjimo tikslai apskaičiuoti ir instinktyviai numatyti ateitį.

H. R. Ljusas

7.1. IŠLAIDŲ APIBŪDINIMAS IR KLASIFIKAVIMAS.

7.2. IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL GAMYBOS APIMTIES ĮTAKĄ.

7.3. IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL ĮSKAITYMĄ Į PRODUKCIJOS SAVIKAINĄ.

7.4. PRODUKTO (GAMYBOS) IR LAIKOTARPIO IŠLAIDOS. GAMYBOS IŠLAIDŲ

ELEMENTAI.

7.5. PARDUOTŲ PREKIŲ SAVIKAINA GAMYBOS IR PREKYBOS ĮMONĖSE.

7.6. PRODUKCIJOS SAVIKAINA, JOS REIKŠMĖ IR RŪŠYS.

7.7. PRODUKCIJOS SAVIKAINOS KALKULIAVIMAS.

7.1. IŠLAIDŲ APIBŪDINIMAS IR KLASIFIKAVIMAS

Įmonės, norėdamos išsilaikyti konkurencinėje rinkoje, turi gaminti ne tik aukštos kokybės produkciją (teikti aukštos kokybės paslaugas), bet ir numatyti, kokios bus produkcijos gamybos (paslaugų teikimo) išlaidos.

Įvairios išlaidos susidaro todėl, kad visos įmonės ir gamybos, ir paslaugų teikimo, ir prekybos ūkinėje veikloje naudoja įvairius išteklius, kurie yra perkami. Perkamos produkcijos gamybai (paslaugų teikimui) reikalingos medžiagos, energetiniai ištekliai, mokama darbuotojams už darbą.

Kiekvienoje įmonėje susidaro valdymo ir administracinės veiklos išlaidos.

Pardavimo procesas susijęs su transportavimo, pakavimo, reklamos ir kt.

išlaidomis. Išlaidos – tai per tam tikrą laikotarpį (metus, ketvirtį, mėnesį) sunaudotų išteklių piniginė vertė (arba tiesiog išleisti pinigai).

Be išlaidų sąvokos vartojama sąvoka „sąnaudos“. Sąnaudos – tai išlaidų dalis, skirta pajamoms uždirbti (nustatoma tik tada, kai produktas parduotas ar suteikta paslauga).

Labai svarbu visas išlaidas nustatyti ir įvertinti, nors ne visada tai lengva atlikti. Išlaidų mažinimas yra aktualus visoms įmonėms.

Siekdamos pelno, įmonės priverstos ieškoti galimybių kaip racionaliau panaudoti išteklius, taikyti pažangesnius technologinius procesus, didinti gamybos efektyvumą, kad galiausiai būtų sumažintos išlaidos.

Praktikoje ir literatūroje aptinkamos įvairiausios išlaidų rūšys. Jos klasifikuojamos, remiantis įvairiais požymiais. Tinkamas išlaidų klasifikavimas padeda greičiau ir objektyviau surinkti informaciją apie išlaidas įvairiais aspektais ir įvairiuose valdymo lygiuose. Tik gerai parengta išlaidų klasifikavimo sistema padeda įmonės vadovams priimti teisingus sprendimus ir siekti numatytų tikslų. Pripažįstama, kad negali būti universalios išlaidų klasifikavimo schemos. Kiekviena įmonė turi savo tikslų ir išlaidas klasifikuoja taip, kad lengviau pasiektų tuos tikslus („įvairios išlaidos įvairiems tikslams“).

7.1 lentelė

Išlaidų klasifikavimas

|Eil.|Išlaidų |Išlaidų rūšys |

|Nr. |klasifikavimo | |

| |požymiai | |

|1. |Pagal ryšį su |Pagrindinės. Jos yra tiesiogiai susijusios su gamybos|

| |gamybos |technologija (žaliavos ir medžiagos, gamybos |

| |technologiniu |darbininkų darbo užmokestis ir kt.). Jeigu šios |

| |procesu |išlaidos būtinos gamybiniam technologiniam procesui, |

| | |vadinasi jos pakankamai svarbios, todėl ir vadinamos |

| | |pagrindinėmis. |

| | |Pridėtinės. Jos yra susijusios su gamybos valdymu ir |

| | |organizavimu įmonėje, cechuose, tarnybose |

| | |(administracijos darbo užmokestis, pašto, įvairios |

| | |kanceliarinės ir kt. tiesiogiai nesusijusios su |

| | |gamybos technologiniu procesu. |

|2. |Pagal |Tiesioginės |

| |įskaitymą į | |

| |savikainą | |

| | |Netiesioginės |

|3. |Pagal vaidmenį|Gamybinės |

| |gamybos ir | |

| |pardavimo | |

| |procesuose | |

| | |Negamybinės |

|4. |Pagal gamybos |Pastovios |

| |apimties įtaką| |

| | |Kintamos |

|5. |Pagal sudėtį |Elementinės |

| | |Kompleksinės |

|6. |Pagal |Ataskaitinio laikotarpio |

| |periodiškumą | |

| | |Būsimųjų laikotarpių |

|7. |Pagal |Materialios išlaidos (žaliavos ir medžiagos, pastatų,|

| |naudojamus |mašinų, prekybos įrangos nusidėvėjimas) |

| |išteklius | |

| | |Darbo išlaidos (tai darbdavio išlaidos, priskiriamos |

| | |darbo kainai) |

| | |Išlaidos už paslaugas tretiesiems asmenims (samdomo |

| | |transporto išlaidos, telefono, juridinių konsultacijų|

| | |apmokėjimas) |

| | |Mokesčiai, rinkliavos, įnašai |

| | |Kapitalo išlaidos (pavyzdžiui, palūkanos) |

|8. |Pagal tikslų |Trumpalaikės (susijusios su įmonės artimiausių |

| |siekimo trukmę|taktinių tikslų siekimu) |

| | |Ilgalaikės (skirtos strateginiams tikslams, pvz., |

| | |mokslinio tyrimo išlaidos) |

|9. |Pagal |Produktyvios |

| |panaudojimo | |

| |racionalumą | |

| | |Neproduktyvios |

|10. |Pagal apimtį |Bendrosios (visos išlaidos) |

| | |Vieneto (vidutinės) |

|11. |Pagal |Gamybos padalinių |

| |padalinius | |

| | |Aptarnaujančių padalinių |

| | |Administracijos |

|12. |Pagal įmonės |Pagrindinės gamybos |

| |veiklos sritis| |

| | |Pagalbinės gamybos |

| | |Aprūpinimo |

| | |Rinkodaros ir kt. |

7.2. IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL GAMYBOS APIMTIES ĮTAKĄ

Įmonėje valdymo sprendimams priimti didelę reikšmę turi išlaidų klasifikavimas į pastovias ir kintamas.

Pastovios išlaidos – tai išlaidos, kurių bendra suma nekinta arba labai mažai kinta, keičiantis gamybos (veiklos) apimčiai. Daugelyje įmonių pastovios išlaidos – tai nuomos, draudimo, pastatų priežiūros, ilgalaikio turto nusidėvėjimo, administracinės ir kitos išlaidos. Pastovių išlaidų būna ir tada, kai produkcija negaminama ar paslaugos neteikiamos (pavyzdžiui, administracijos darbuotojų darbo užmokestis).

Svarbu apskaičiuoti ne tik bendrą pastovių išlaidų sumą, bet ir pastovių išlaidų, tenkančių produkcijos vienetui, sumą. Reikia žinoti šią taisyklę:

jeigu pastovių išlaidų bendra suma per tam tikrą laikotarpį nesikeičia, tai šių išlaidų suma produkcijos vienetui kinta priklausomai nuo gamybos (veiklos) apimties, t. y. gamybos apimčiai didėjant, pastovių išlaidų suma, tenkanti produkcijos vienetui, mažėja, o gamybos apimčiai mažėjant, pastovių išlaidų suma, tenkanti produkcijos vienetui, didėja.

Gaminant kelių rūšių gaminius, pastovių išlaidų sumą konkrečiam gaminiui galima priskirti tik taikant tam tikrą išlaidų paskirstymo būdą.

Kintamos išlaidos – tai išlaidos, kurios tiesiogiai priklauso nuo įmonės gamybos (veiklos) apimties. Jos didėja arba mažėja atitinkamai didėjant arba mažėjant gamybos (veiklos) apimčiai. Vienos jų kinta tiesiog proporcingai, kitos – iš dalies, netiesiogiai. Kintamoms išlaidoms priskiriama: išlaidos žaliavoms (medžiagoms), komplektavimo gaminiams, pagrindinių darbininkų vienetinis darbo užmokestis, elektros energija technologiniams tikslams, įpakavimo išlaidos ir kt. Kintamų išlaidų svarbiausios savybės yra šios:

✓ bendras jų dydis kinta priklausomai nuo gamybos (veiklos) apimties;

✓ išlaidų dydis vienam gaminiui išlieka pastovus (kai gamybos apimtis svyruoja iki tam tikros ribos);

✓ išlaidos lengvai priskiriamos tam tikram gaminiui.

Gamybos apimties ir išlaidų kitimo priklausomybė gali būti pavaizduota grafiškai (žr. 7.1, 7.2 ir 7.3 pav.).

Bendras išlaidas, susidedančias iš pastovios ir kintamos dalies, galima išreikšti tokia lygtimi:

Ib = (Ga · Ik) + Ip;

Čia: Ib – bendrosios išlaidos, Lt;

Ga – gamybos apimtis, vnt.;

Ik – vieno gaminio kintamų išlaidų suma, Lt;

Ip – tam tikro laikotarpio pastovių išlaidų suma.

Pavyzdys. Per ketvirtį planuojama pagaminti 1000 gaminių. Vieno gaminio kintamosios išlaidos – 18 Lt, pastovių išlaidų suma per ketvirtį –

10000 Lt.

Bendrosios išlaidos bus: Ib = 1000 · 18 + 10000 = 28000 Lt.

Šią lygtį galima taikyti, prognozuojant įmonės veiklos perspektyvas.

Pavyzdžiui, jei įmonė kitą ketvirtį planuoja padidinti gamybos apimtį 500

vienetų (jei kitos sąlygos nesikeičia), tai jos bendrosios išlaidos bus tokios: Ib = 1500 · 18 + 10000 = 37000 Lt.

Išlaidų klasifikavimo į pastovias ir kintamas ekonominė reikšmė yra ta, kad didėjant gamybos apimčiai pastovių išlaidų suma nekinta ir vieno gaminio savikaina mažėja dėl to, kad produkcijos vienetui tenka mažesnė jų suma. Bendra produkcijos vienetui tenkanti išlaidų suma apskaičiuojama taip:

[pic]

Pavyzdys. Įmonė, įvertinusi savo gamybinius pajėgumus, planuoja per ketvirtį pagaminti nuo 400 iki 600 vnt. rašomųjų stalų (priklausomai nuo paklausos). Vieno stalo kintamosios išlaidos – 120 Lt. Bendra pastovių išlaidų suma, kurios reikia nurodytai gamybos apimčiai garantuoti, yra

12000 Lt.

7.2 lentelė

Vieno gaminio išlaidų priklausomybė nuo gamybos apimties

|Gamybos apimtis, |Vieno gaminio |Bendra pastovių |Vieno gaminio |

|vnt. |kintamos |išlaidų suma, Lt |savikaina, Lt |

| |išlaidos, Lt | | |

|400 |120 |12000 |150 |

|500 |120 |12000 |144 |

|600 |120 |12000 |140 |

7.3. IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL ĮSKAITYMĄ Į PRODUKCIJOS SAVIKAINĄ

Pagal įskaitymą į produkcijos savikainą išlaidos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginės išlaidos yra tokios, kurias galima tiesiogiai įskaityti į konkretaus gaminio ar kito kalkuliavimo objekto (detalės, mazgo, užsakymo, proceso ir pan.) savikainą.

Tiesioginės išlaidos dažniausiai skirstomos į du straipsnius:

✓ tiesiogines medžiagų išlaidas;

✓ tiesiogines darbo išlaidas.

Tiesioginių medžiagų išlaidų straipsnį sudaro:

1) medžiagos (žaliavos);

2) komplektavimo gaminiai;

3) medžiagų atsigabenimo ir kitos parengimo išlaidos.

Tiesioginių darbo išlaidų straipsnį sudaro:

1) pagrindinių darbininkų pagrindinis darbo užmokestis;

2) pagrindinių darbininkų papildomas darbo užmokestis;

3) socialinio draudimo įmokos.

Netiesioginės išlaidos yra tos, kurių neįmanoma arba ekonomiškai netikslinga tiesiogiai priskirti kuriam nors konkrečiam kalkuliavimo objektui. Netiesioginės išlaidos į kalkuliavimo objektų savikainą įskaitomos netiesiogiai, t. y. proporcingai kuriai nors paskirstymo bazei, kadangi jos susijusios ne tik su konkrečiu kalkuliavimo objektu, bet ir su daugybe kitų kalkuliavimo objektų. Pavyzdžiui, įmonės ceche tomis pačiomis staklėmis per ketvirtį buvo gaminami penkių pavadinimų gaminiai. Staklių nusidėvėjimo išlaidos teks ne tik šiems, bet ir kitiems gaminiams, kurie bus gaminami ir vėlesniais laikotarpiais. Tai tinka ir patalpų apšvietimo, apšildymo ir kitoms išlaidoms.

Išlaidų klasifikavimas į tiesiogines ir netiesiogines labiausiai paplitęs, nes jis svarbus produkcijos savikainos kalkuliavimo požiūriu.

Išlaidos į tiesiogines ir netiesiogines neskirstomos tose gamybose, kur gaminama viena produkcijos rūšis. Šiuo atveju visos išlaidos yra tiesioginės, nes jos tenka tik vienai produkcijos rūšiai.

7.4. PRODUKTO (GAMYBOS) IR LAIKOTARPIO IŠLAIDOS. GAMYBOS IŠLAIDŲ ELEMENTAI.

Produkcijos savikainai ir pelnui apskaičiuoti svarbią reikšmę turi išlaidų klasifikavimas pagal jų vaidmenį gamybos ir pardavimo procesuose į gamybines ir negamybines išlaidas. Ši klasifikacija leidžia atskirti produkto ir laikotarpio išlaidas. Gamybinės išlaidos – tai visos išlaidos produkcijai pagaminti.

Gamybines išlaidas sudaro trys elementai:

1) tiesioginės medžiagų išlaidos;

2) tiesioginio darbo išlaidos;

3) gamybinės pridėtinės išlaidos (netiesioginės gamybos išlaidos).

Gamybinės pridėtinės išlaidos (netiesioginės gamybos išlaidos) – tai visos gamybinės išlaidos be tiesioginių medžiagų ir tiesioginių darbo išlaidų, reikalingos produkcijai pagaminti.

Svarbiausios gamybinių pridėtinių išlaidų (netiesioginių gamybos išlaidų) grupės yra:

✓ pagalbinės medžiagos;

✓ pagalbinių darbininkų darbo užmokestis (remontininkų, derintojų, kontrolierių, valytojų ir kt.);

✓ pagalbinių darbininkų socialinis draudimas;

✓ gamyboje dirbančių administracijos darbuotojų atlyginimas ir įmokos socialiniam draudimui;

✓ gamybinių pastatų nusidėvėjimas;

✓ gamybinių įrengimų nusidėvėjimas;

✓ netiesioginių paslaugų apmokėjimas (energija, kuras, vanduo, gamybinių pastatų ir įrengimų nuoma, gamybinio turto draudimas ir kt.).

Negamybinės išlaidos (laikotarpio išlaidos) yra susijusios su pardavimo proceso ir įmonės, kaip ūkio vieneto, funkcionavimo užtikrinimu per tam tikrą laikotarpį. Joms priskiriamos pardavimų ir bendrosios bei administracinės išlaidos (įmonės veiklos sąnaudos).

Bendrosios ir administracinės išlaidos – tai išlaidos, susijusios su įmonės valdymu ir darbo organizavimu. Joms priskiriama:

✓ bendrojo ir administracijos personalo darbo užmokestis bei socialinio draudimo įmokos;

✓ nuoma (bendrojo naudojimo ir administracinių patalpų, inventoriaus ir kt.);

✓ bendrosios ir administracinės paskirties pastatų remonto, eksploatavimo, draudimo išlaidos;

✓ bendrosios ir administracinės paskirties ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas;

✓ kitos išlaidos (ryšių, kanceliarijos ir kt.).

Pardavimo išlaidos – tai išlaidos, susijusios su produktų pardavimu pirkėjams. Joms priskiriama:

✓ pardavimo paslaugos (transportas, sandėliavimas, įpakavimas, patalpų nuoma, apšildymas, apšvietimas, valymas, tara ir kt.);

✓ skelbimai ir reklama;

✓ kitos pardavimo sąnaudos.

7.5. PARDUOTŲ PREKIŲ SAVIKAINA GAMYBOS IR PREKYBOS ĮMONĖSE

Parduotų prekių savikaina rodo, kiek pačiai įmonei atsiėjo parduotų prekių pagaminimas. Parduotų prekių savikainos rodiklį visuomet reikia sieti su parduota per laikotarpį produkcija, t. y. į šį rodiklį turi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti.

Gamybinių įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos per laikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsižvelgiant į gatavos produkcijos likučių pasikeitimą per šį laikotarpį. Galioja tokia formulė:

PPS = PGS + PGSpr – PGSpab;

čia: PPS – per laikotarpį parduotos produkcijos savikaina, Lt;

PGS – per laikotarpį pagamintos produkcijos savikaina, Lt;

PGSpr, PGSpab – pagamintos (gatavos) produkcijos likučių laikotarpio pradžioje ir laikotarpio pabaigoje savikaina, Lt.

Iš pateiktos formulės matome, kaip tarpusavyje yra susieti pagamintos ir parduotos produkcijos savikainos rodikliai.

Pavyzdys. Įmonė „Astra“ per II ketvirtį planuoja parduoti 240 vnt.

rašomųjų stalų. Pagamintų (gatavų) stalų likučiai II ketvirčio pradžioje –

12 vnt., ketvirčio pabaigoje planuojami likučiai – 22 vnt. Vieno stalo, esančio II ketvirčio pradžioje pagaminimo savikaina – 110 Lt, o per II

ketvirtį planuojama vieno stalo pagaminimo savikaina – 112 Lt. Per II

ketvirtį planuojamos parduoti produkcijos savikainos apskaičiavimas pateiktas 7.3 lentelėje.

7.3 lentelė

Planuojamos parduoti produkcijos savikaina

|Per II ketvirtį |Pagamintos |Pagamintinos |Per II ketvirtį |

|pagamintinos |produkcijos |produkcijos |parduotinos |

|produkcijos |likučių II |likučių II |produkcijos |

|savikaina, Lt |ketvirčio |ketvirčio |savikaina, Lt |

| |pradžioje |pabaigoje | |

| |savikaina, Lt |savikaina, Lt | |

|28000 |1320 |2464 |26856 |

Paaiškinimai:

1. Reikia pagaminti stalų per II ketvirtį: 240 – 12 + 22 = 250 vnt.

2. Per II ketvirtį pagamintinos produkcijos savikaina: 250 · 112 = 28000

Lt.

3. Pagamintos produkcijos likučių II ketvirčio pradžioje savikaina: 12 ·

110 = 1320 Lt.

4. Pagamintinos produkcijos likučių II ketvirčio pabaigoje savikaina: 22 ·

112 = 2464 Lt.

5. Per II ketvirtį parduotinos produkcijos savikaina: 28000 + 1320 – 2464 =

26856 Lt.

Prekybos įmonėse parduotų prekių savikainos rodiklio skaičiavimas paprastesnis. Prekybos įmonių parduotų prekių savikainą sudaro prekių, parduotų per laikotarpį, įsigijimo išlaidos, įskaitant ir jų atsigabenimo ir kitas parengimo išlaidas.

7.6. PRODUKCIJOS SAVIKAINA, JOS REIKŠMĖ IR RŪŠYS

Savikainos terminas yra vienas iš labiausiai neapibrėžtų terminų, kuris vartojamas įvairiomis prasmėmis ir kuriam suteikiami įvairūs aspektai. Ja įvardijama ir iš gamybos cecho išleistų pusgaminių, ir pagamintos produkcijos sandėlyje esančių prekių vertė. Vakarų literatūroje dažniausiai sutinkamas toks savikainos apibrėžimas: savikaina – piniginė išraiška išteklių, panaudotų tam tikrais tikslais.

Produkcijos savikainos informacija ypač vertinga, priimant sprendimus tokiais klausimais:

✓ kurie produktai yra pelningi ir turi būti gaminami toliau, o kurių gamybą tikslinga nutraukti;

✓ ar tikslinga didinti tam tikrų produktų asortimentą;

✓ ar reikia keisti gamybos technologiją, įrengimus ir įrankius;

✓ kokias nustatyti produktų pardavimo kainas;

✓ ar tikslinga pačiai įmonei gaminti tam tikras produkcijos detales ir surinkimo vienetus, ar tikslingiau juos įsigyti iš kitų gamintojų.

Produkcijos savikaina yra glaudžiai susijusi su visa įmonės veikla ir ją apibūdinančiais rodikliais: gamybos programos, darbo išteklių, materialinio aprūpinimo, turto naudojimo, pelno ir kt. Todėl produkcijos savikainai turi įtakos kiekvienas įmonės ūkinės veiklos pakitimas.

Produkcijos savikainos mažinimas yra pagrindinis pelno didinimo šaltinis. Sumažinti produkcijos savikainą galima mechanizuojant ir automatizuojant gamybą, tobulinant technologinius procesus, gerinant darbo organizavimą, tobulinant įmonės organizacinę struktūrą, keliant darbuotojų kvalifikaciją, racionaliai naudojant materialinius, darbo ir finansinius išteklius.

Jau minėjome, kad savikainos sąvoka yra labai bendra. Todėl, atsižvelgiant į tai, kokios išlaidos įskaitomos į produkcijos savikainą, yra skiriamos šios įmonėje gaminamos produkcijos savikainos rūšys:

1. Gamybinė savikaina = tiesioginės gamybos išlaidos + netiesioginės gamybos išlaidos.

2. Pilnoji savikaina = gamybinė savikaina + bendrosios ir administracinės išlaidos.

3. Komercinė (pardavimo) savikaina = pilnoji savikaina + pardavimo išlaidos.

|Tiesioginės |Netiesioginės |Įmonės bendrosios |Pardavimų |

|gamybos išlaidos |gamybos išlaidos |ir administravimo |išlaidos |

| | |išlaidos | |

|GAMYBINĖ SAVIKAINA | | |

|PILNOJI SAVIKAINA | |

|KOMERCINĖ SAVIKAINA |

7.4 pav. Savikainos rūšys

Ar įmonėje bus skaičiuojama tik gamybinė produkcijos savikaina, ar ir kitos jos rūšys priklauso nuo kiekvienai įmonei būdingo tam tikros informacijos poreikio. Visos šios produkcijos savikainos rūšys gali būti apskaičiuojamos iš anksto, t. y. prieš gamybos procesą ir pasibaigus gamybos procesui. Planinė savikaina apskaičiuojama remiantis planuojamo laikotarpio vidutinėmis išlaidų normomis. Faktinė savikaina parodo ataskaitiniu laikotarpiu faktiškai padarytas išlaidas.

7.7. PRODUKCIJOS SAVIKAINOS KALKULIAVIMAS

7.7.1. Produkcijos savikainos kalkuliavimo apibūdinimas

Produkcijos savikainos kalkuliavimas – tai moksliškai pagrįsta ekonominių skaičiavimų sistema, skirta produkcijos vieneto, visos produkcijos ir visų kitų kalkuliavimo objektų savikainai nustatyti, siekiant priimti atitinkamus valdymo sprendimus.

Kalkuliacija – tai dokumentas (forma, blankas, lentelė), kuriame atliekami kalkuliaciniai skaičiavimai ir nustatoma konkrečių produkcijos rūšių (kalkuliavimo objektų) savikaina pagal kalkuliacinius išlaidų straipsnius.

Kalkuliavimo objektas yra visa tai, kieno savikaina apskaičiuojama.

Kalkuliavimo objektu galima laikyti įvairiai apibendrintą produkciją – tai gatavi gaminiai, pusgaminiai, detalės, paslaugos, atlikti darbai, gamybos procesai, gamybos fazės, operacijos ir kt.

Lietuvos įmonėse savikainos skaičiavimas nereglamentuojamas, todėl kalkuliavimo metodus pasirenka pati įmonė, laikydamasi tam tikrų bendrų taisyklių.

7.7.2. Tiesioginių išlaidų įskaičiavimas į gaminių savikainą

Kalkuliuojant produkcijos savikainą, tiesioginių išlaidų įskaičiavimas į atskirų gaminių (kalkuliavimo objektų) savikainą nesukelia daug problemų.

Tiesioginės medžiagų (žaliavų) ir komplektavimo gaminių išlaidos skaičiuojamos gana paprastai: nustatomas sunaudotas medžiagų, komplektavimo gaminių kiekis, šių medžiagų (komplektavimo gaminių) vieneto kaina ir šie dydžiai sudauginami. Planinės medžiagų ir komplektavimo gaminių išlaidos nustatomos dauginant tų medžiagų ir komplektavimo gaminių sunaudojimo normas tam gaminiui iš tų išteklių vieneto planinės kainos. Sunkiau nustatyti konkrečių medžiagų (komplektavimo gaminių) vieneto kainą. Kalbant apie medžiagų (komplektavimo gaminių) kainas, skiriamos dvi jų rūšys:

1) medžiagų, komplektavimo gaminių pirkimo kaina, kuri numatoma šių išteklių pardavimo – pirkimo sutartyje ir sumokama tų išteklių pardavėjui;

2) medžiagų, komplektavimo gaminių įsigijimo savikaina, rodanti, kiek tai kainavo įmonei- pirkėjai. Tą savikainą sudaro pirkimo kaina, muitai, medžiagų (komplektavimo gaminių) atsivežimo, jų pakrovimo bei iškrovimo ir draudimo kelyje išlaidos.

Siekiant kontroliuoti medžiagų (komplektavimo gaminių) atsigabenimo išlaidų dydį, tikslinga jas kalkuliacijose nurodyti atskirai nuo pirkimo išlaidų. Medžiagų (komplektavimo gaminių) atsigabenimo išlaidos paskirstomos tarp gaminių proporcingai sunaudotų medžiagų (komplektavimo gaminių) pirkimo kainai ar kuriai nors kitai bazei.

Tiesioginės darbo išlaidos skaičiuojamos dviem būdais, kurie priklauso nuo taikomos darbo apmokėjimo formos. Taikant vienetinę darbo apmokėjimo formą, tiesioginio darbo užmokesčio išlaidų nustatymas sunkumų nesukelia.

Taip yra todėl, kad darbininkas, apdorodamas tam tikrus gaminius atlieka konkrečias technologines operacijas, t. y. jo atlikto darbo kiekį bei kokybę galima aiškiai įvertinti. Taikant laikinę darbo apmokėjimo formą, remiamasi tarifiniu atlygiu ir dirbtų valandų skaičiumi.

Taip yra apskaičiuojamas pagrindinis darbo užmokestis. Didžiausią papildomo darbo užmokesčio dalį sudaro kasmetinių atostogų apmokėjimo išlaidos. Kadangi tiesioginio skaičiavimo būdu papildomo darbo užmokesčio priskirti gaminiams neįmanoma, yra nustatoma jų proporcija procentais nuo pagrindinio darbo užmokesčio. Tik reikia nepamiršti, kad čia kalbama tik apie pagrindinius darbininkus, kurie tiesiogiai dalyvauja produkcijos gamyboje.

Įmokos socialiniam draudimui apskaičiuojamos nuo pagrindinių darbininkų pagrindinio ir papildomo darbo užmokesčio pagal nustatytus normatyvus.

7.7.3. Netiesioginių išlaidų paskirstymas

Netiesioginių išlaidų įskaičiavimas į atskirų gaminių savikainą kelia kur kas daugiau problemų negu tiesioginių. Taip yra todėl, kad tam tikros išlaidos negali būti priskirtos tiesiogiai konkrečių gaminių savikainai.

Šito padaryti neįmanoma, kadangi tam tikros išlaidos savo esme yra bendros visiems gaminamiems gaminiams, pavyzdžiui, cecho viršininko atlyginimas yra bendros išlaidos visiems tame ceche gaminamiems gaminiams.

Netiesioginės išlaidos paskirstomos gaminiams pagal pasirinktą skirstymo bazę. Skirstymo bazė labiausiai turėtų išreikšti ryšį tarp pagamintų gaminių kiekio ir tam skirtų netiesioginių išlaidų. Dažniausiai taikomos skirstymo bazės yra: žmogaus valandos (vyrauja rankų darbas), mašinų valandos (mechanizuota ir automatizuota gamyba), tiesioginės medžiagų išlaidos, tiesioginės gamybos išlaidos, tiesioginės darbo apmokėjimo išlaidos ir kt.

Iš šiuo metu žinomų būdų, kuriais paskirstomos netiesioginės išlaidos, pats tinkamiausias yra paskirstymo (norminių) koeficientų taikymas. Planinis netiesioginių išlaidų paskirstymo koeficientas apskaičiuojamas tokia seka: pirmiausia nustatoma, kiek netiesioginių išlaidų bus įmonėje (padalinyje) per ateinantį laikotarpį, paskui pasirenkama netiesioginių išlaidų paskirstymo bazė, apskaičiuojamas jos dydis. Numatytas netiesiogines išlaidas padalijus iš bazės dydžio, gaunamas planinis netiesioginių išlaidų paskirstymo koeficientas.

Vadinasi, netiesioginių išlaidų paskirstymo koeficiento apskaičiavimo principas toks:

K = netiesioginės (paskirstomosios) išlaidos : netiesioginių išlaidų paskirstymo bazės dydis

Apskaičiuotas koeficientas dauginamas iš pasirinktos skirstymo bazės dydžio, tenkančio atitinkamam gaminiui (ar atitinkamų gaminių skaičiui), ir gaunama netiesioginių išlaidų suma, įskaičiuojama į šio gaminio (šių gaminių) savikainą.

Pavyzdys. Ceche gaminami gaminiai A ir B. Varomosios energijos išlaidos staklėms per II ketvirtį numatomos 7200 Lt. Staklės, gaminant vieną gaminį A dirbs 4 valandas, o gaminį B – 5 val. Per II ketvirtį planuojama pagaminti 150 gaminių A ir 200 gaminių B. Netiesioginių išlaidų paskirstymo bazė – staklių darbo valanda.

Sprendimas.

1. Apskaičiuojamos netiesioginės išlaidos – 7200 Lt (duota sąlygoje);

2. Apskaičiuojama netiesioginių išlaidų paskirstymo bazė (reikalingas staklių valandų skaičius planuojamam produkcijos kiekiui pagaminti):

(150 · 4) + (200 · 5) = 1600 staklių valandų.

3. Apskaičiuojamas netiesioginių išlaidų paskirstymo koeficientas:

7200 : 1600 = 4,5 Lt vienai staklių valandai.

4. Apskaičiuojamos vienam gaminiui tenkančios netiesioginės išlaidos:

A = 4 · 4,5 = 18 Lt;

B = 5 · 4,5 = 22,5 Lt.

Patikrinimas: (150 · 18) + (200 · 22,5) = 7200 Lt.

Apibendrinant galima pasakyti, kad gaminių savikaina apskaičiuojama tokia tvarka:

1. Apskaičiuojamos atskirų gaminių tiesioginės išlaidos.

2. Apskaičiuojama tam tikro laikotarpio netiesioginių išlaidų bendra suma (atskirų padalinių ar visos įmonės mastu).

3. Pagal pasirinktą netiesioginių išlaidų skirstymo bazę šios išlaidos paskirstomos atskiriems gaminiams proporcingai to gaminio skirstymo bazės dydžiui.

8. PAJAMOS IR PELNAS

Nebijok didelių išlaidų, bijok mažų pajamų.

Anonimas

8.1. PAJAMOS IR JŲ SUSIDARYMO ŠALTINIAI.

8.2. PELNAS IR JO RODIKLIAI.

8.3. ĮMONĖS VEIKLOS PELNINGUMO RODIKLIAI.

8.4. NENUOSTOLINGŲ PARDAVIMŲ MASTAS.

8.1. PAJAMOS IR JŲ SUSIDARYMO ŠALTINIAI

Pajamomis yra vadinama ta pinigų suma, kurią įmonė gavo ar gaus pardavusi prekes ir paslaugas pirkėjams. Įmonės pajamas sudaro:

1. Pajamos, gaunamos iš įmonės įprastinės veiklos:

1. Pardavimo pajamos. Prekių pardavimas būdingas ir gamybos, ir prekybos įmonėms. Pardavimo pajamos – tai tipinės įmonės veiklos pajamos (tipinė

– tai veikla, iš kurios įmonė keletą ataskaitinių laikotarpių gauna daugiausia pajamų ir kurią įmonė laiko pagrindine). Pardavimo pajamos apskaičiuojamos parduotų prekių ir paslaugų kiekį natūrine išraiška dauginant iš jų pardavimo kainos.

2. Kitos veiklos (netipinės veiklos) pajamos. Kita – tai veikla, kurios negalima priskirti prie pagrindinės veiklos. Pavyzdžiui, pajamos iš ilgalaikio turto naudojimo (nuoma), avalynės fabriko pajamos iš kompiuterių perpardavimo.

3. Finansinės ir investicinės veiklos pajamos. Pavyzdžiui, palūkanos už banke laikomus pinigus, dividendų pajamos, gautos baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus, pelnas dėl valiutų kursų pasikeitimo ir kt.

2. Pagautė, t. y. nepriklausanti nuo įmonės valdytojų valios nauda, kurią įmonė gavo iš neįprastinės veiklos. Ši nauda vadinama ypatinguoju (neįprastu) pelnu. Pavyzdžiui, pajamos iš kompensacijų dėl stichinių nelaimių, atgautos nurašytos beviltiškos pirkėjų skolos.

8.2. PELNAS IR JO RODIKLIAI

Galutinis įmonės veiklos rezultatas yra pelnas (nuostolis). Pelnas apskaičiuojamas iš pajamų, gautų už parduotas prekes ar paslaugas atėmus sąnaudas, patirtas jas gaminant (įsigyjant) ir parduodant. Kitaip tariant, verslo įmonė turi uždirbti tiek pinigų, kad būtų padengtos visos sąnaudos ir dar liktų pinigų įvairiems jos poreikiams tenkinti. Be to, taip dirbti įmonė turi ne vienerius metus, bet pakankamai ilgai ir matyti savo veiklos perspektyvą. Pelno didinimu suinteresuotos visos gamybinės, komercinės, finansinės verslo įmonės.

Pelnas yra skaičiuojamas pagal vadinamąją daugiapakopę sistemą ir turi daug rodiklių. Pelno rodiklis priklauso nuo to, kokios išlaidos aprėpiamos jį skaičiuojant. Tai matyti iš pateikiamos 8.1 lentelės.

Pirmiausia skaičiuojamas bendrasis pelnas. Bendrasis pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas iš pardavimo pajamų atimant pardavimo savikainą (gamybos įmonėje – parduotos produkcijos gamybinę savikainą, prekybos įmonėje – parduotų prekių įsigijimo išlaidas), t. y. neįskaitant įmonės veiklos sąnaudų. Į pardavimo savikainą įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri tenka parduotai produkcijai. Bendrasis pelnas nerodo tikro, galutinio įmonės veiklos rezultato ir yra tik skaičiavimams skirtas pelnas.

Iš bendro pelno atimant veiklos sąnaudas, apskaičiuojamas tipinės veiklos pelnas (nuostolis). Žinome, kad veiklos sąnaudos apima bendrąsias ir administracines bei pardavimo išlaidas (pvz., įmonės valdymo ir aptarnavimo personalo darbo užmokestis ir socialinis draudimas, bendrojo naudojimo ir administracinių patalpų išlaikymo, nusidėvėjimo ar nuomos išlaidos, įmonės reprezentavimo, paramos, labdaros išlaidos, įvairūs (išskyrus pelno) mokesčiai, pagamintų prekių sandėliavimo išlaidos, reklamos ir kitos išlaidos).

Toliau skaičiuojamas įprastinės veiklos pelnas (nuostolis). Šis rodiklis apskaičiuojamas prie tipinės veiklos pelno pridedant kitos veiklos bei finansinės ir investicinės veiklos pajamas ir atimant kitos veiklos bei finansinės ir investicinės veiklos sąnaudas (pavyzdžiui, mokėtinos baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus, nuostoliai dėl valiutų kurso pasikeitimo, palūkanų sąnaudos, susijusios su paskolomis).

Pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą rodiklis apskaičiuojamas prie įprastinės veiklos pelno pridedant pagautę ir atimant netekimus (pavyzdžiui, praradimai dėl stichinių nelaimių).

Grynojo pelno (nuostolių) rodiklis parodo galutinį įmonės veiklos rezultatą, t.y. įmonėje liekantį pelną, kuris gali būti paskirstytas, arba nuostolius. Grynasis pelnas apskaičiuojamas iš pelno prieš apmokestinimą atimant pelno mokestį.

Pelnui įtakos turi daug veiksnių, kurie gali būti sugrupuoti į išorės ir vidaus. Išorės veiksniai yra daugiau makroekonominio pobūdžio, susiję su politiniais, teisiniais, kultūriniais, demografiniais, techniniais, ekonominiais procesais. Jie daro įtaką įmonės plėtrai. Įmonės ūkinę veiklą, o kartu ir galutinį veiklos rezultatą veikia valstybės politika, jos ekonominė sistema, vietinės veiklos sąlygos. Visi šie veiksniai turi įtakos išlaidoms, prekių kainoms, paklausai ir pasiūlai, produkcijos asortimento struktūrai, įmonės konkurencingumui ir pan. Rinkos sąlygomis jie padidina arba sumažina įmonės veiklos efektyvumą.

Vidaus veiksniai, darantys įtaką pelnui, yra susiję su visa įmonės ūkine veikla. Nuo to, kaip sugebama nustatyti jų poveikį pelnui ir tinkamai jais naudotis, valdant gamybos ir pardavimo procesus, priklauso įmonės pelno dydis ir jo kitimo tendencijos. Vidaus veiksniai yra: pardavimų apimtis natūrine išraiška, parduodamos produkcijos kainos, parduodamos produkcijos savikaina, produkcijos struktūra bei asortimentas ir kt.

8.1 lentelė

Įmonės pelno rodikliai

|Straipsniai |Suma, Lt |

|Pardavimo pajamos |320000 |

|Pardavimo savikaina |210000 |

|(atimama) | |

|Bendrasis pelnas (nuostoliai) |110000 |

|Įmonės veiklos sąnaudos |82000 |

|(atimama) | |

|Tipinės veiklos pelnas (nuostoliai) |28000 |

|Kita veikla: | |

|Kitos veiklos pajamos |22000 |

|Kitos veiklos sąnaudos |10000 |

|(atimama) | |

|Finansinė ir investicinė veikla: | |

|Pajamos |6000 |

|Sąnaudos |4000 |

|(atimama) | |

|Įprastinės veiklos pelnas (nuostoliai) |42000 |

|Pagautė (ypatingasis pelnas) |– |

|Netekimai (ypatingieji praradimai) |– |

|(atimama) | |

|Pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą |42000 |

|Pelno mokestis |6300 |

|(atimama) | |

|Grynasis pelnas (nuostoliai) |35700 |

8.3. ĮMONĖS VEIKLOS PELNINGUMO RODIKLIAI

Į verslą investuojamos lėšos, nes tikimasi, kad jis duos pelną. Pelno reikia ne tik investuotojams, bet ir įmonei, jos plėtojimui ir nuolatiniam finansavimui. Tačiau absoliutus pelno rodiklis ne visada atspindi įmonės veiklos efektyvumą. Todėl yra skaičiuojami pelningumo rodikliai.

Pavyzdys. Dvi įmonės per II ketvirtį uždirbo po 20000 Lt pelno. Kuri iš jų pelningesnė? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pelną palyginti su įmonių per II ketvirtį uždirbtomis pardavimo pajamomis. Sakykime, kad pirma įmonė tokį pelną gavo uždirbusi 160000 Lt pajamų, o antra – 100000 Lt.

Pirmosios įmonės pelningumas: 20000 / 160000 = 0,125 Lt arba 12,5 %.

Antrosios įmonės pelningumas: 20000 / 100000 = 0,2 Lt arba 20 %.

Pelningiau dirbo antroji įmonė.

Pelningumas yra pelno santykis su tam tikru įmonės veiklos rodikliu, turinčiu ryšį su pelnu. Vienas iš pelningumo rodiklių yra pardavimų pelningumas. Teorijoje ir praktikoje naudojami keli pardavimų pelningumo rodikliai. Dažniausiai skaičiuojami bendrasis ir grynasis pardavimų pelningumo rodikliai.

Bendrasis pardavimų pelningumo rodiklis apskaičiuojamas taip:

[pic];

čia: BPR – bendrasis pardavimų pelningumas;

BP – bendrojo pelno suma;

PP – pardavimo pajamos.

Bendrasis pardavimų pelningumo rodiklis rodo, kiek bendrojo pelno uždirbo kiekvienas litas pajamų, gautų pardavus produkciją. Iš šio rodiklio galima spręsti, ar pakankamas skirtumas tarp parduodamų produktų kainų ir jų gamybos sąnaudų. Juo remiantis galima kontroliuoti parduodamų produktų savikainą ir įmonės kainodaros politiką, vadovų gebėjimą parduoti savo produktus. Iš šio rodiklio dydžio paprastai sprendžiama, ar įmonei ne per brangiai kainuoja produktų gamyba arba jos teikiamos paslaugos. Jo didėjimas paprastai rodo tinkamą kainų ir konkurencijos politikos orientaciją, produkcijos gamybos efektyvumo augimą. Bendrasis pardavimų pelningumas keičiasi dėl produkcijos asortimento keitimosi, gaminių gamybos savikainos bei jų pardavimo kainų svyravimų.

Grynasis pardavimų pelningumo rodiklis apskaičiuojamas taip:

[pic];

čia: GRP – grynasis pardavimų pelningumas;

GP – grynojo pelno suma.

Grynasis pardavimų pelningumo rodiklis rodo, kiek grynojo pelno uždirbo kiekvienas litas pajamų, gautų pardavus produkciją. Pagal šį rodiklį galima spręsti, kokią dalį grynasis pelnas sudaro nuo įmonės pardavimo pajamų, t. y. parodo, ar pelningas yra pardavimų procesas.

Minėjome, kad pelningumo rodiklių dydžiai yra svarbūs ir reikšmingi tiek įmonių vadovams, tiek išoriniams informacijos vartotojams bei kreditoriams. Šių rodiklių dydžių mažėjimas yra signalas įmonių vadovams ieškoti galimybių padėčiai gerinti.

8.4. NENUOSTOLINGŲ PARDAVIMŲ MASTAS

Kiekvienai įmonei labai svarbu žinoti, kokia jos parduotos produkcijos apimtis užtikrina pelningą veiklą. Tuo tikslu skaičiuojamas lūžio (kritinio pelningumo, pelno slenksčio, nenuostolingų pardavimų masto, nulinio pelno)

taškas. Lūžio taškas išreiškia gamybos apimtį, kurią pasiekus gamybos išlaidos tampa lygios pajamoms, kurias būtų galima uždirbti, pardavus visą pagamintą produkciją. Vadinasi, lūžio taškas atspindi būklę, kai nei uždirbamas pelnas, nei patiriamas nuostolis (todėl šis taškas kartais vadinamas nulinio pelno tašku). Kitaip tariant, įmonės uždirbamų pajamų kaip tik užtenka išlaidoms padengti, tačiau nebelieka pelno. Reiškia, nuostolinga gaminti produkcijos mažiau negu kiekis, esantis lūžio taške.

8.1 paveiksle lūžio taškas pavaizduotas grafiškai.

Į dešinę nuo lūžio taško yra pelno zona, o į kairę – nuostolio zona.

Šio tipo grafikais galima nustatyti ne tik tai, kokios apimties gamyba yra potencialiai pelninga, bet ir kokio dydžio nuostolį gali patirti įmonė, gamindama mažesnį už lūžio taške esantį produkcijos kiekį.

Pavyzdys. Gaminio pardavimo kaina yra 80 Lt, vienam gaminiui tenkančios kintamosios išlaidos – 30 Lt, pastovių išlaidų suma – 4500 Lt.

8.2 lentelė

Lūžio taško apskaičiavimas

|Pagaminta |Kintamųjų |Pastoviųjų |Bendra |Pardavimo |Pelnas |

|produkcija,|išlaidų |išlaidų |išlaidų |pajamos, Lt|(nuostolis)|

|vnt. |suma, Lt |suma, Lt |suma, Lt | |, Lt |

|0 |0 |4500 |4500 |0 |(4500) |

|40 |1200 |4500 |5700 |3200 |(2500) |

|80 |2400 |4500 |6900 |6400 |(500) |

|90 |2700 |4500 |7200 |7200 |0 |

|100 |3000 |4500 |7500 |8000 |500 |

|140 |4200 |4500 |8700 |11200 |2500 |

Kaip matome iš lentelės, kad įmonė dirbtų nenuostolingai, ji turi parduoti 90 gaminių.

Lūžio tašką galima apskaičiuoti pagal šią formulę:

[pic]

čia: LT – lūžio taškas (išreikštas parduotų prekių skaičiumi natūrine išraiška);

PI – pastoviųjų išlaidų suma;

K – pardavimo kaina;

KI – vieno gaminio kintamosios išlaidos.

Mūsų pavyzdyje:

[pic]

Remiantis lūžio taško apskaičiavimo formule, galima nustatyti, kiek gaminių (n) reikia pagaminti ir parduoti, kad gautume tam tikrą sumą pelno:

[pic]

čia: P – planuojama pelno suma.

Pavyzdžiui, planuojama uždirbti 2500 Lt pelno (pagal pateiktą pavyzdį):

[pic]

Lūžio taškas vertine išraiška gali būti apskaičiuotas remiantis bendrojo pelno rodikliu. Buvo minėta, kad bendrasis pelnas nerodo tikro, galutinio įmonės veiklos rezultato ir yra tik skaičiavimams skirtas pelnas.

Jo skaičiavimas leidžia daryti svarbius ūkinės veiklos sprendimus, pavyzdžiui, apskaičiuoti nenuostolingų pardavimų mastą (lūžio tašką)

vertine išraiška. Lūžio taškas yra toks pardavimų mastas, kai pardavimo pajamų suma lygi parduotų prekių savikainai ir veiklos sąnaudoms. Kai įmonės pardavimo pajamos viršys lūžio tašką, ji gaus pelną, o jei bus mažesnės, – įmonė patirs nuostolių. Nustatant lūžio tašką šiuo metodu, reikia apskaičiuoti bendrojo pelno koeficientą (BPK):

[pic]

čia: BP – visas bendrasis pelnas;

PP – visa pardavimo pajamų suma.

Bendrojo pelno koeficientas rodo, kuri pardavimo pajamų lito dalis tampa bendruoju pelnu. Todėl lūžio taškas vertine išraiška apskaičiuojamas taip:

[pic]

čia: VS – įmonės veiklos sąnaudos.

Pavyzdys. Lūžio taškui apskaičiuoti reikalingi duomenys pateikti 8.3

lentelėje.

8.3 lentelė

Pardavimo pajamų ir pelno rodikliai

|Rodikliai |Suma, Lt |

|1. Pardavimo pajamos |25000 |

|2. Pardavimo savikaina |20000 |

|3. Bendrasis pelnas |5000 |

|4. Įmonės veiklos sąnaudos |2500 |

|5. Tipinės veiklos pelnas |2500 |

Iš čia:

[pic] [pic]

Vadinasi, kai pardavimų mastas yra 12500 Lt, pardavimo pajamų suma lygi visų parduotų prekių savikainai ir veiklos sąnaudoms.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bagdonas, Eugenijus; Kazlauskienė, Eglė. Verslo pradmenys. Kaunas,

2002. 342 p. ISBN 9955-09-257-2.

2. Jewell, Bruce R. Integruotos verslo studijos. Vilnius, 2002. 487 p.

ISBN 9955-9318-1-7.

3. Gineitienė, Zina; Korsakaitė, Diana; Kučinskienė, Marija; Tamulevičius,

Jonas. Verslas. Vilnius, 2003. 270 p. ISBN 9986-00-325-3.

4. Jovaiša, Andrius. Kaip parengti verslo planą. Vilnius, 2001. 233 p. ISBN

9986-487-95-1.

5. JUOZAITIENĖ, Liongina; STAPONKIENĖ, Jurga. Verslo ir vadybos įvadas.

Šiauliai, 2003. 175 p. ISBN 9986- 38-392-7.

6. Leonienė, Birutė. Verslo pradmenys. Kaunas, 1997. 222 p. ISBN 9986-850-

04-5.

7. Lydeka, Zigmas; Drilingas, Boleslovas. Firmos ekonomikos pagrindai.

Vilnius, 2002. 311 p. ISBN 9955-04-054-8.

8. Martinkus, Bronius; Žilinskas, Vytautas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas,

2001. 790 p. ISBN 9986-13-575-3.

9. Martinkus, Bronislovas; ŽIČKIENĖ, Skaidrė; Žilinskas, Vytautas. Įmonės ekonomika. Šiauliai, 2002. 255 p. ISBN 9986-38-338-2.

10. Martinkus, Bronislovas. Darbo procesų valdymas. Šiauliai, 2003. 140 p.

ISBN 9986-38-449-4.

11. Martinkus, Bronislovas; Sakalas Algimantas; Savanevičienė Asta. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas, 2000.184 p.- ISBN 9986-13-853-1.

12. Martinkus, Bronislovas; Vaičiūnas, Gediminas; Venskus, Rimantas.

Gamybos vadyba. Šiauliai, 2000. 205 p. ISBN 9986-38-211-4.

13. Pramonės įmonių vadyba. Kaunas: Technologija, 2000. 490 p. ISBN 9986-

13-325-4.

14. Sūdžius, Vytautas. Įmonių komercija: principai ir praktika. Vilnius,

1997. 180 p. ISBN 9986-872-16-2.

15. Vengrienė, Birutė. Paslaugų ekonomika. Vilnius, 1998. 208 p. ISBN 9986-

19-296-X.

16. Žvinklys, Jurgis; Vabalas, Eduardas. Įmonės ekonomika. Vilnius, 2001.

375 p. ISBN 9986-9349-5-8.

17. Verslo įmonių veiklą reglamentuojantys norminiai aktai.

18. Ekonominiai leidiniai (laikraščiai ir žurnalai).

19. Campbell D. Business for Non-Business Students. – London, 1994.

20. Ворст Й., Ревентлоу П. Экономика фирмы.- М.: Высшая школа, 1994.

21. Шмален Г. Основы и проблемы предприятия. Под ред. проф. Поршнёва А.Ф.-

М.: Финансы и статистика, 1996.

Prekių ir paslaugų vartotojai

P

P1

Gamybos veiksnių savininkai

PR

GV

Verslininkas

0

1

2

3

n-1

n

Vertė

Pradinė turto vertė

Likutinė turto vertė

3-jų metų pabaigoje

Likvidacinė turto vertė

Laikas

Pinigai 2

Pinigai 1

I. Gamybinės atsargos

IV. Atsiskaitymai

II. Nebaigta gamyba

III. Pagaminta produkcija

4.1 pav. Atsargų kitimas

Ad

Ap

Ae max

Atsargos

Laikas

Iu

Aut

4.2 pav. ABC grafikas

Sukaupta medžiagų atsargų pavadinimų dalis, proc.

Medžiagų grupė (C)

Medžiagų grupė (B)

80%

100%

95%

100%

50%

20%

Medžiagų grupė (A)

Sukaupta medžiagų vertės lyginamoji dalis, proc.

Litai

Apimtis

7.1 pav. Kintamųjų išlaidų priklausomybė

Litai

Apimtis

7.2 pav. Pastoviųjų išlaidų priklausomybė

Apimtis

Litai

Bendros išlaidos

Pastovios išlaidos

Kintamos išlaidos

7.3 pav. Bendrųjų išlaidų priklausomybė nuo gamybos apimties

Bendros išlaidos

Pastovios išlaidos

Kintamos išlaidos

Apimtis

Litai

8.1 pav. Lūžio taško grafikas

Pardavimų pajamos

Bendrosios išlaidos

Pastoviosios išlaidos

Kintamosios išlaidos

LT

Apimtis

Lt