Rusijos istorijos konspektas

Rusijos istorijos konspektas

I. Gentys iki 862 m.
1. Iki 862 m.
Kaukazo kalnuose siautėja vėjas – Borėjas, o už kalnų šalis – Hiperborėja. VI – VII a. Persijoje, Persepolyje knyga – Avesta (12 t. Karvių odos pergamentas), kurioje užrašyta, iš šiaurės atėjusių Arijų sakytinė literatūra ir ist. Jie gyveno šiaurėje, o virš jų galvų švytėjo pašvaistės. Hiperborėja – Rusia. Avestos nebėra, nes Aleksandro Makedoniečio kariai išplėšė Persepolį ir knyga dingo, tačiau buvo atgaminta 25%. Istorinės Slavų šaknys einaį niekur. Pirmas XII a. rašytinis Nestoro veikalas mus pasiekė tik XIV a. „Praėjusių laikų pasakojimas“. Paasakojama, kad gyveno Slavai, kuriuos pavergė Variagai – Normanai ir uždėjo duoklęs. 862 m. Slavai sukilo ir išvarė Variagus, bet pasidarė blogiau gyventi, todėl siuntė pasiuntinius pas Variagų gentį – Rusus ir prašė atvykti, padaryti tvarką. Atėjo 3 Rusų broliai: Riurikas – Erelis, Truvoras ir Sineūsas. Riurikas valdė šiaurės Slabus – Ladoga. Po metų kiti du mirė. Dar manoma, kad brolių nebuvo, o Riurikas atėjo su kariuomene. Po Neginčijamas dalykas – Riurikaičių dinastijos įsteigimas 862 m. Riurikas mirė 879 m., palikdamas mažametį sūnų Igorį giminaičiui Olegui, iškyla Olegas.

II. Kijevo Rusia (8882 m. – 1132 m.).
2. IX a. pabaiga.
Kijevo valstybė įsteigta Didžiojo Naugardo kunigaikščio Olego, 882 m. užėmė rytų slavų polianų gyvenamą Kijevą, pastatė pilį, sustiprino miestą ir padarė sostine. Karo žygiais Olegas į Kijevo valstybę įjungė rytų slavus – drevlianus, severiečius ir radimičius. Kitos slavų giminės, nukariautos ti

ik Olego įpėdinio Igorio, kuris įjungė tivercus ir uličius, pasiekdamas Juodosios jūros pakraščius. Olegas valdė iki 912 m. Svarbiausias Olego rūpestis – išsivaduoti iš Chazarų kaganato valdžios ir padaryti priklausomas nuo Kijevo kai kurias rytų slavų gentis. Taip pat ginti valstybės sienas nuo išorės priešų, garantuoti Rusiai naudingas prekybos sąlygas su Bizantija. Olegui pakluso šiaurės vakarų Rusios gentys – slovėnai, krivičiai, mėria – ir mokėjo duoklę. Novgorodiečiai mokėjo duoklę variagams – “dėl taikos”. Olegas rankose laikė žemes nuo Ladogos iki Dniepro žemupio. Jis nugalėjo stambiausią valstybę – Bizantiją. 904 m. Bizantiją puolė rosai-dromitai, juos sumušė Bizantijos karvedys Joanas Radinas. 907 m. Olego žygis prieš Konstantinopolį, paėmė didžiulius turtus. Bizantijos imperatoriai Levas VI ir Aleksandras užmokėjo pasakišką kontribuciją. Rusios pasiuntiniai gavo teisę į neribotą išlaikymą Bizantijos, o Konstantinopolyje besilankantys pirkliai 6 mėnesių išlaikymą, teisė prekiauti be muitų. 911 m. sudaryta nauja sutartis, Rusai gavo dar didesnių nuolaidų.
3. X a. Pradžia.
Olegas mirė 912 m. Kijevo kunigaikščiu tapo Igoris, tęsė ankstesnę Kijevo politiką santykiuose su Bizantija. 944 m. žygiavo prieš Konstantinopolį. Mūšis neivyko, pasirašyta sutartis, tačiau prekyba apmokestinta. Numatytas teismo kelias konfliktams tarp rusų ir bizantiečių spręsti. Nestoras pasakoja, kad 945m. Igoris žuvo. Žmonos Olgos (talentinga politikė, siekė gerų santykius su Bizantija) kerštas drevlianams buvo baisus. Šventa pareiga. Olgos kelionė į Konstantinopolį. Manoma, kad Olga Konstantinopolyje kr
rikštijosi. Naujajai religijai priešinosi Olgos sūnus Sviatoslavas. Sviatoslavas išstūmė motiną iš politinio gyvenimo. Sviatoslavo valdymas – grobikiška užsienio politika. Sviatoslavo pirmtakai nepalietė tik vienos slavų genties – viatičių. Sviatoslavas paėmė svarbiausią chazarų miestą prie Dono – Bielaja Vėža. 968 m. Sviatoslavas nusiaubė Volgos bulgarų sostinę Bulgarą. Grįždamas nugalėjo Viatičius ir uždėjo jiems duoklę. 967 m. užkariavo Bulgariją ir pasiliko gyventi Perejaslavce prie Dunojaus. Rusia liko be valdovo. Iš stepės atėjo pečenegai. Olga su Sviatoslavo vaikais užsidarė Kijeve. Sviatoslavas grįžo, bet ne ilgam sulaukė kol Olga numirė 969 m. Sūnų Jaropolką pasodino Kijeve, sūnų Olegą – drevlianų žemėje, Novgorodę – Vladimirą. Sviatoslavas išvyko į Bulgariją visam laikui, tačiau bulgarai nebenorėjo jo, o Bizantijos imperatorius Joanas Cimischija buvo nusistatęs prieš Sviatoslavą. Sviatoslavas įveikė bulgarus ir bizantiečius, ir patraukė link Konstantinopolio, griaudama visa aplinkui. Bizantijos imperatorius nutarė išvyti Sviatoslavą iš Bulgarijos. Kunigaikštis priverstas prašyti taikos. 972 m. stojęs prieš pečeniegus Sviatoslavas žuvo. Jarapolkas stojo prieš Olegą ir nugalėjo jį. Olegas bėgo į
savo miestą ir žuvo. Vladimiras pabėgo pas variagus, palikęs Novgorodą. Jarapolkas pasiuntė į Novgorodą posadniką ir ėmė valdyti vienas visą Rusią. Po trijų metų Vladimiras grįžo su variagais ir išvarė Jarapolko posadnikus. Jis surinko didelę kariuomenę prieš Polocką, užmušė kunigaikštį Rogvoldą, du jo sūnus ir vedė Rognedą. 980 m. Vladimiras įsitvirtino Kijeve. Bizantija X a.
. pabaigoje pergyveno krizę – pilietinis karas leido vakarų bulgarams pradėti karą. Imperatorius Vasilijus II kreipėsi į Vladimirą. Vladimiras paprašė imperatoriaus sesers Anos rankos. 987 m. Vladimiras padėjo Vasilijui II nuslopinti sukilusius feodalus. Imperatorius atsisakė vykdyti pažadą. Vladimiras nutarė užgrobti svarbiausią bizantiečių tvirtovę šiaurinėje juodosios jūros pakrantėje – Chersonesą. Ana turėjo išvykti pas Vladimirą. 988 m. Vladimiras įsakė išgriauti 6 dievų panteoną. Panteono vietoje buvo pastatyta švento Vasilijaus cerkvė. 989 m. pradėta statyti Dievo Motinos cerkvė. Tuo rūpinosi kunigaikštienė Ana.
4. Jaroslavas Išmintingasis ir XI a. pradžia.
Jaroslavas – pirmasis Rusijos istorijoje maištingas sūnus. Būdamas Novgorodo kunigaikščiu, sumanė nebeduoti Kijevui duoklės. Supykęs tėvas Vladimiras ėjo prieš jį su kariuomene. Jaroslavas pabėgo į Švediją. Vladimiras mirė 1015 m. Jauniausi Vladimiro vaikai – Borisas ir Glebas. Vladimiras, Borisą laikė prie savęs, norėjo perduoti sostą. Prieš Vladimirą nusiteikė ir Sviatopolkas. Kijevo gyventojai pažino Sviatopolką Kijevo kunigaikščiu. Sviatopolkas nužudė Borisą, Glebą ir tretįjį brolį Sviatoslavą. Jaroslavas atvyko į Novgorodą su variagais, kurie pradėjo plėšikauti ir kitaip smurtauti. Novgorodo gyventojai juos išžudė. Jaroslavas maišto prieš variagus organizatorius liepė nužudyti. Gavęs žinią iš sesers, kad mirė tėvas ir kad nužudyti broliai, jis atsiprašė novgorodiečių. Jaroslavo kariuomenei vadovavo Eimundas, Norvegijos valdovo Ringo sūnus. Sviatopolkas pasikvietė pečeniegus. Priešininkai 3 mėnesius stovėjo vienas prieš kitą skirtinguose Dniepro krantuose. Novgorodiečiai smogė Sviatopolkui. Sviatopolkas pabėgo pa
as savo uošvį Boleslovą, Lenkijos valdovą, o Jaroslavas įžengė į Kijevą.
1018 m. Boleslovas kartu su Sviatopolku stojo prieš Jaroslavą, kuris pralaimėjo ir pabėgo į Novgorodą. Boleslovas ėmė valdyti Kijevą. Rusai ėmė mušti lenkus. Boleslovas grįžo į Lenkiją. 1019 m. įvyko kruvinas mūšis. Sviatopolkas pabėgo ir mirė. 1023 m. prieš Jaroslavą ėjo brolis Mstislavas, kuris buvo pasikvietęs chazarus. Mstislavas sumušė variagus. Jaroslavas pabėgo į Novgorodą, tačiau Mstislavas daugiau kariauti neketino. Mstislavas išsirinko sostinę Černygovą ir pastatė šv. Spaso cerkvę. 1036 m. Mstislavas mirė. Jis nepaliko vaikų – jo žemės atiteko Jaroslavui. Pskovą valdė brolis – Sudislavas. 1052 m. Jaroslavas pasodino savo sūnų Iziaslavą Novgorode. 1038 ir 1040 m. Jaroslavas žygiavo prieš jotvingius ir Lietuvą ir privertė juos mokėti duoklę. Jaroslavas susitaikė ir susigiminiavo su Lenkijos karaliumi Kazimieru, išleidęs už jo savo seserį. Jaroslavas 1043 m. pasiuntė prieš Bizantiją, tačiau pralaimėjo ir po trijų metų pasirašė sutartį su Bizantija. Aklieji buvo paleisti kartu su kitais belaisviais, o Konstantinas Monomachas išleido savo dukterį už Jaroslavo sūnaus Vsevolodo. Dukterį Jelizavetą Jaroslavas išleido už Norvegijos karaliaus Haroldo, duktė Ana ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Henriko I. 1037 m. jis sumušė pečeniegus. Jaroslavas kovojo prieš pagonybę ir įvairius religinius prietarus. Jaroslavo laikams priskiriami pirmieji 17 “Rusų tiesos” straipsnių. Mirė Jaroslavas ant mylimo sūnaus Vsevolodo rankų 1054 m., palaidotas šv.Sofijos sobore marmuriniame karste.
5. Politinė Rusios raida 1054-1132 m.
Jaroslavas Išmintingasis paliko 5 sūnus ir anūką Rostislavą, kuris buvo nunuodytas, kovodamas dėl valdžios, o sūnus Viačeslavas greitai mirė. Iziaslavas, Sviatoslavas, Vsevolodas ir Igoris – keturi Jaroslavičiai. Jaroslavas Išmintigasis visą Rusią buvo padalinęs tarp sūnų. Iziaslavui paliko Kijevą. Jaroslavičiai Polocko kunigaikštystę nukariavo, o kunigaikštis Vseslavas įkalintas Kijeve. 1068 m. Rusios žemes užpuolė polovcai. Iziaslavas, Sviatoslavas ir Vsevolodas stojo prieš, bet buvo sumušti. Kijevo gyventojai sukėlė maištą, o Iziaslavas pabėgo į Lenkiją. Vseslavas vedė kijeviečius prieš Iziaslavą ir Boleslvą. Iziaslavas vėl įsitvirtino soste. Rusai ėmė žudyti lenkus. Boleslovui teko grįžti į Lenkiją. Iziaslavas išvijo Vseslavą iš Polocko ir pasodino sūnų Mstislavą, o kai šis numirė – sūnų Sviatopolką. Vseslavas sukiršino Jaroslavičius. Sviatoslavas išvijo Iziaslavą iš Kijevo. 1076 m. jis mirė. Geraširdis Vsevolodas leido Iziaslavui grįžti į Kijevo sostą. Tačiau sūnėnai Olegas Sviatoslavičius ir Borisas Viačeslavičius stojo į kovą prieš Iziaslavą. 1078 m. mūšyje netoli Černygovo Iziaslavas sumušė juos, bet pats žuvo. Didžiuoju kunigaikščiu tapo Vsevolodas. Vsevolodolo sūnus Vladimiras Monomachas – garsus karvedys, išsilavinęs žmogus, Černygovo kunigaikštis. Jis vedė Anglijos karaliaus Haroldo dukterį Gita. Jiems gimė Mstislavas. 1093 m. tėvas mirė, sūnus neužėmė jo vietos. Kijeve pradėjo viešpatauti Sviatopolkas. Polovcai pradėjo kariauti. Sviatopolkas pasikvietė Vladimirą Monomachą, o šis – brolį Rostislavą, tačiau Rostislavas paskendo, o kariauti nesisekė. 1097 m. Liubeče susirinko Sviatopolkas, Vladimiras, Olegas ir dar keletas kunigaikščių ir susitarė: tegu kiekviena giminė valdo savo tėvonijas: Sviatopolkas – Kijevą, Vladimiras – Perejaslavlį, Smolenską, Rostovą, Vladimiro sūnus Mstislavas – Novgorodą, Olegas su broliais – Černygovą. 1113 m. balandįmirė Sviatopolkas. Kijeviečiai tik Monomachą norėjo matyti naujuoju kunigaikščiu. 1125 m. Monomachas mirė. Jo vieton stojo sūnus Mstislavas, jo valdymas panašus į tėvo, 1132 m. jis mirė. Prasidėjo valstybės įrimas.

III. 1132 – 1505 m. (Ivano III mirtis) – Maskvos valstybės susikūrimo istorija.
6. XII a. antra pusė.
Jo brolis Jurijus Vladimirovičius Dolgorukis pradėjo kovą prieš – Jarapolką Vladimirovičių. Jurijus tris kartus buvo paėmęs Kijevą ir 1157 m. mirė Kijeve. Kijevą toliau valdė iš eilės keletas kunigaikščių, o Dolgorukio sūnus Andrejus Bogoliubskis, Rostovo – Suzdalės kunigaikštis, 1169 m. užėmė Kijevą, bet atidavė jį vyriausiam kunigaikščiui. Šiaurėje, Bogoliubskis susikūrė nepriklausomą padėtį. Prasidėjo perėjimas nuo gimininių santykių prie valstybinių.
7. Haličo – Volynės kunigaikštystė.
Turtingiausios žemės – Volynė ribojosi su Lenkija ir Polovcų stepėmis. Nuo Kijevo Rusios Volynę skyrė Haličas. Kunigaikštis Vladimiras 988 m. pradėjo statyti sostinę – Vladimirą. Po Jaroslavo Išmintingojo mirties dėl šių žemių prasidėjo kova. Ji ypatingai aštri buvo XII a. Haličo kunigaikštis Vladimirko ėmė ruoštis užkariauti Kijevą, tačiau staiga mirė. Jo sūnus Jaroslavas užėmė sostą, grąžino pasiuntinį. Kijeviečiai suprato, kad Haličo soste sėdi didelis politikas. Valdant Jaroslavui Osmomyslui, Haličo kunigaikštystė praturtėjo, įgijo autoritetą Europoije. Jo kariuomenė ėmė Kijevą, kovojo prieš Vengriją, jo prisibijojo net Bizantija. Jaroslavo sūnus Vladimiras su savo motina stojo prieš tėvą ir pabėgo į Lenkiją. Jaroslavas prakeikė juos ir vedė moterį, vardu Natalija. Tačiau bojarinai palaikė Vladimiro ir kunigaikštienės Olgos pusę. Jie suėmė Jaroslavą, ant laužo sudegino Nataliją. Jaroslavas sostą paliko Natalijos sūnui Olegui, kuris buvo išvarytas, o į sostą pakviestas Vladimiras, tačiau jis taip pat nepatiko. Jis pabėgo į Vengriją, o Vengrijos karalius uždarė jį į kalėjimą, o sūnų Andrejų pasiuntė į Haličą. Vladimiras pabėgo pas Vokietijos imperatorių Fridrichą Barbarosą, liepė lenkams padėti Vladimirui atgauti Haličą. 1199 m. Vladimiras mirė. Po to Haličą užgrobė Lenkijos palaikomas Volynės kunigaikštis Romanas Mstislavičius. Tai buvo trečias Vladimiro Monomacho giminės atstovas. Volynė išsikovojo pagarbą ir autoritetą Europoje. Romanas kalaviju plėtė valstybės ribas, žygiuodamas prieš Lietuvą, lenkus, polovcus ir Kijevą. Sujungė Haličą ir Volynę. Kijevas trumpam prijungtas. Romano pasiuntinius ir pirklius mielai priimdavo Konstantinopolyje, Lenkijoje, Vokietijoje. Jis priėmė Bizantijos imperatorių Aleksejų III Angelą, kai
Konstantinopolį užpuolė kryžiuočiai. Romaną vadino karaliumi, o rusų metraščiai – visos Rusios patvaldžiu. 1205 m. Romanas Mstislavičius apsupo Liubliną. Lenkai pasiūlė derybas ir parengė pasalą, kurios metu Romanas Mstislavičius žuvo. Kunigaikštienei Anai teko bėgti su vaikais į užsienį. Černygovo kunigaikščiai pradėjo valdyti, ėmėsi represijų. Buvo nužudyta 500 bojarinų. Vengrijos karalius Andrejus II atsiuntė kariuomenę. Kunigaikščiai areštuoti. Vengrijos karalius Andrejus II ir lenkų kunigaikštis Leško pasidalino Galičo-Volynę. Vengrijai teko Haličas, o Lenkijai – Peremyšlis. 1211 m. Į Haličo sostą pasodintas mažametis Danilas Romanovičius. Bojarinas Vladislovas Kormiličius išvijo jį ir ėmė valdyti pats. 1221 m. suaugęs Danilas, vedęs Novgorodo kunigaikščio dukterį ir jo padedamas atgavo tėvoniją. Tačiau kova su bojarinais tęsėsi. Keletą kartų jie bandė nužudyti Danilą. Jam padėjo ištikimas jo brolis Vasilko. Kova nurimo 1234 m. Broliai sudarė sutartį valdyti dviese. Haličą valdys Danilas, o Volynę – Vasilko. Danilas sustiprino karines pajėgas. apildęs 1239 m. jis užgrobė Kijevą. 1245 m. šiaurinėse Haličo žemėse Danilas sumušė jungtines Černygovo, lenkų, vengrų pajėgas. Netrukus jis pradėjo kovą prieš Mindaugą. Kartu Danilas rūpinosi ekonominiu savo krašto kilimu, atsinaujino prekybą su Bizantija, Vokietija, Roma. Jis statė naujus miestus – Cholmą ir Lvovą, rėmė architektus, menininkus, muzikantus. 1255 m. Romos popiežius pasiūlė Danilui karaliaus karūną ir pagalbą kovoje prieš Batu. Danilas karūnavosi. 1261 m. Burundajaus vadovaujami totoriai užpuolė Danilo valdas. Danilas 1264 m. mirė. Netrukus mirė ir brolis. Po Danilo mirties Galičo sostas atiteko sūnui Švarnui, tačiau Švarnas mažai rūpinosi reikalais, nes buvo Lietuvos valdovas. Po Švarno mirties 1269 m. Haličą pradėjo valdyti jo brolis Levas. Levas užmušė Vaišelgą tačiau nelaimėjo. Lenkai sumušė Levo kariuomenę. O 1281 m. patys įsiveržė į Haličo žemes. XIV a. Haličo-Volynės kunigaikštystę pasidalino Lenkija, Vengrija ir Lietuva.
8. Vladimiro Suzdalės kunigaikštystė.
Suzdalės kraštas XI a. Kijevo Rusios valstybės užkampis, priedas prie Pietinio Perejaslavlio valdų. Tačiau XII a. pradžioje Vladimiras Monomachas 1108 m. ant Kliazmos kranto įkūrė miestą – Vladimirą prie Kliazmos. Jurijus Dolgorukis, Monomacho sūnus, pirmasis Suzdalės kunigaikštis. Jurijus Dolgorukis statė miestus, palaikė kolonizaciją, bet neatsisakė minties užimti Kijevo sostą. Po sėkmingų mūšių jis pakvietė kunigaikštį Sviatoslavą Olgovičių paviešėti į Maskvą. 1147 m. Maskvos įkūrimo metai. , o Jurijus Dolgorukis įkūrėjas. Jurijus Dolgorukis atėmė šią valdą iš Kučkos paveldėtojų. 1155 m. Jurijus Dolgorukis Bogoliubskis tapo didžiuoju Kijevo kunigaikščiu, tačiau jau 1157 m. jį nunuodijo. Andriejus Jurjevičius perkėlė kunigaikščio sostą į Vladimirą. Vladimiras išpuoštas puikiais pastatais. Andriejus buvo labai griežtas, žiaurus žmogus ir pamaldus. Pamotę su vaikais išvijo iš jos valdos, brolių neprisileido, su bojarinais nesitardavo. 1168 m. Andriejus pasiuntė į Kijevą kariuomenę, miestas apiplėštas ir sudegintas. 1174 m. Žiauriai nužudytas. Dvejus metus vyko kova dėl valdžios. 1176 m. kunigaikščiu tapo Vsevolodas Didysis Lizdas, jaunesnysis Jurijaus Dolgorukio sūnus. Išauklėtas Graikijoje, Vsevolodas vedė osetinų kunigaikštytę Mariją ir susilaukė daugybės vaikų (sūnūs buvo 8).
9. XIII a.
Vsevolodas sustiprino Suzdalę. Kunigaikštystės reikšmė labai išaugo. 1211 m. Vsevolodas sostą perdavė sūnui Konstantinui. Jis norėjo, kad sostine taptų Rostovas, kilo konfliktas. Tėvas sušaukė pirmą kartą Rusios istorijoje soborą (sovet vseja zemli), dalyvavo bojarinai iš visų žemių. Įpėdinis antrasis sūnus Jurijus, kuriam prisiekė soboras. Tarp Konstantino ir Jurijaus karas. Konstantinas tapo didžiuoju kunigaikščiu, bet greitai numirė. Sostas atiteko Jurijui Vsevolodovičiui. 1236 m. pasirodė mongolai. Kunigaikštis Jurijus 1238 m. žuvo kartu su daugeliu savo bojarinų. Į Vladimirą atvyko brolis Jaroslavas Vsevolodovičius. Mongolai atsiuntė saracėną, kuris ėmė iš kiekvienos šeimos vieną sūnų, surašė gyventojus ir apdėjo mokesčiais. Jaroslavas Vsevolodovičius iš Batu gavo ir Kijevą. 1246 m. Jaroslavas pakviestas pas chano motiną, susirgo numirė. Sostas atiteko broliui Sviatoslavui Vsevolodovičiui. 1247 m. Batu atsiuntė žmogų pas Aleksandras Jaroslavovičių, jam atiduotas Kijevo sostas. 1252 m. nuvyko pas Batu sūnų Sartaką, jie susidraugavo. Sartakas suteikė Aleksandrui Vladimiro sostą. Andriejus gavo valdyti Suzdalę. 1255 m. numirė Batu. Jo brolis Berke nužudė Sartaką ir užėmė valdžią ir pravedė Rusioje antrą gyventojų surašymą. Chano žmonėms novgorodiečiai davė dovanų ir surašymo atsisakė. 1259 m. Aleksandras Nevskis atvyko į Novgorodą su juo surašinėtojai, prasidėjo neramumai, bet gyventojai surašyti. Novgorode sūnus Dmitrijus. turėjo duoti duoklę chanui. 1262 m. kilo nepasitenkinimas chano mokesčių rinkėjais. Aleksandras Nevskis įkalbėjo Berke atleisti rusams už maištą. 1263 m. Aleksandras mirė. Jaroslavas Jaroslavičius tapo kunigagaikėiu su chano palaiminimu. 1270 m. Novgorode maištas. Jaroslavas gryždamas iš Ordos 1272 m. mirė. Didžiuoju kunigaikščiu tapo Vasilijus Jaroslavičius Mizinas. Konfliktas su Aleksandro Nevskio sūnumi Dmitrijumi, kuris įsitvirtino Novgorode. 1273 m. Vasilijus įsitvirtino Novgorode. 1275 m. trečiasis gyventojų surašymas. Grįžęs iš Ordos Vasilijus mirė. Dmitrijus Aleksandrovičius užėmė Vladimiro žemę. O Andriejus Aleksandrovičius Ordoje gavo teisę į Vladimirą. Dmitrijus išvyko į užjūrį. Andriejus užėmė Vladimirą. Nogajus, norėdamas pakenkti Aukso ordai, Dmitrijui suteikė kariuomenę ir jis laimėjo. 1292 m. Chanas Tochta pasiuntė didžiulę kariuomenę. 1294 m.- Dmitrijus Aleksandrovičius numirė. Kunigaikščiu tapo Andriejus Aleksandrovičius. 1300 m. Andriejus sugriovė Švedų Landskronos tvirtovę. 1304 m. Andriejus Aleksandrovičius mirė.
10. Novgorodas Didysis (IX – XIV a.).
Novgorodas pirmą kartą minimas 859 m. X a. pabaigoje antras pagal reikšmę miestas, vienas svarbiausių Europos miestų, turėjo išvystytus amatus, prekybą. Novgorodas – miestas – valstybė, kuriame nebuvo valdančios kunigaikščių dinastijos. XII a. Novgorodas bojarinų respublika su večės(susirinkimas) santvarka. Didysis kunigaikštis paskirdavo vietininką ir imdavo duoklę. 1136 m. Novgorodo bojarinai ir pirkliai pasiekė Novgorodo nepriklausomybės. Novgorodiečiai patys kviesdavo kunigaikštį. Kunigaikštis nevaldė Novgorodo, bet tarnavo jam kaip trečiųjų teismas svarbiausiose bylose ir kaip samdytas karo viršininkas. Arkivyskupas tvarkė iždą, užsienio politiką, teismo teisę. Aukščiausia pasaulietinė valdžia posadniko rankose, tarsi vyriausybės vadovas, vadovavo večei ir atstovavo bojarinų interesams. Tūkstantininkas vadovavo pašauktinių kariuomenei. Respublikos santvarka Novgorode įsitvirtino nes čia gyveno įvairios tautybės. Volchovo upė skyrė Novgorodą į vakarinę (Sofijos) ir rytinę (prekybos) dalis. Jau XIII a. mieste atsirado Gotų ir Hanzos namai. Žemės mažai derlingos. 1216 m. Novgorode kunigaikščiavo Jaroslavas Vsevolodovičius. Įvyko kruvinos kautynės. Vladimiro-Suzdalės kunigaikščiai pralaimėjo, prarasdami apie 10 000 žmonių. Novgorodo pozicijos sustiprėjo. Iki XV a. vidurio Novgorodo respublikai teko 26 kartus kariauti su Švedija ir 11 kartų su Livonijos ordinu. 1224 m. kalavijuočiai paėmė Jurjevą. 1240 m. kunigaikštis Aleksandras sumušė Švedus mūšyje prie Nevos. 1236 – 1240 m. Aleksandras Jaroslavičius. 1253 m. Livonijos riteriai užpuolė Pskovo žemes. 1256 m. Novgorodą puolė švedai ir danai. 1252 m. totoriai puolė Vladimiro žemes, valdžioje įsitvirtino Aleksandras Nevskis. XIII a. pabaigoje ankstesni šiaurės rytų centrai prarado savo jėgą, iškilo nauji miestai – Maskva ir Tverė. XIV a. Novgorodas ir Maskva palaikė draugiškus santykius, bet amžiaus pabaigoje konfliktas dėl žemių. 1447 m. novgorodiečiai savo kunigaikščiu pripažino Dmitrijų Šemiaką, pikčiausią Maskvos kunigaikščio Vasilijaus II priešą. Tačiau netrukus Maskvos djakas įkalbėjo Šemiakos virėją jį nunuodyti. Novgorodas tikėjosi kovoje prieš Maskvą Lietuvos pagalbos, tačiau ji nepadėjo. 1478 m. respublika nustojo egzistuoti – buvo prijungta prie Maskvos.
11. Maskvos kunigaikštystė XIV a.
Aleksandro Nevskio mažamečiui sūnui Danilui atiteko Maskva. Jis pakėlė jos reikšmę. Danilas mirė 1303 m. palikdamas sūnus: Jurijų, Ivaną, Aleksandrą, Borisą ir Afanasijų. Vladimiro miestas prarado pirmumo požymius. Į didžiojo kunigaikščio titulą pretendavo Michailas Jaroslavičius Tveriškis ir Jurijus Danilovičius. Grįžęs iš Ordos, Michailas Tveriškis pradėjo karą prieš Jurijų Danilovičių, bet Maskvos nepaėmė. Jurijus Danilovičius stiprino savo valdžią. Jis kovojo su visais broliais išskyrus vieną Ivaną. Michailas Tveriškis pradėjo grobti Novgorodo žemes. 1313 m. Michailas išvyko į Ordą nusilenkti naujam chanui Uzbekui, novgorodiečiai pasikviestė Jurijų Danilovičių. Tačiau 1315 m. chanas pakvietė Jurijų į Ordą, ten jis vedė chano seserį Končaką, kuri pasikrikštijo. 1317 m. Jurijus grįžo iš Ordos vesdamasis totorių kariuomenę. Michailas Jaroslavičius sutriuškino Jurijų. Končaka nunuodyta. Ordoje Michailą nužudė. Maskvą Jurijus paliko broliui Ivanui. 1325 m. Jurijus Danilovičius atvyko į Ordą, Dmitrijus Michailovičius jį nužudė. Už tai Dmitrijus buvo nubaustas mirtimi. Didžiuoju kunigaikščiu buvo Aleksandras Michailovičius. 1327 m. į Tverę atvyko Ordos valdininkas su būriu ir išvijo Aleksandrą. Kilo gyventojų maištas, totorių būrys išžudytas. Maskvos kunigaikštis Ivanas Danilovičius, sužinojęs apie įvykius Tverėje, nuskubėjo į Ordą, gavo didžiojo kunigaikščio titulą, totorių būrį ir atvyko į Tverę. Gyventojai žudomi, turtas naikinamas. Aleksandras 1336 m. nuvyko į Ordą. Chanas jam atleido ir grąžino jį į Tverės sostą. Smūgis Ivanui Danilovičiui. Jis su sūnumis išskubėjo į Ordą, buvo iškviestas Aleksandras su sūnumi Fiodoru ir buvo nužudyti. Ivanas Danilovičius Kalita Maskvą valdė 18 metų, tai Maskvos kilimo metas. Bojarinai su žmonėmis pereidavo pas Maskvos kunigaikštį. Į Maskvą ėmė traukti net totoriai, priimdavo krikštą ir tapdavo rusais (Godunovo protėviai). Ivanas Kalita rūpinosi gyventojų saugumu, žiauriai bausdamas plėšikus ir galvažudžius. 1325 m. pradėta statyti pirmoji mūrinė cerkvė Maskvoje – Uspenės soboras. Daug rusiškų žemių Kalita prievarta ir apgaule prijungė prie Maskvos. 1340 m. Ivanas Kalita mirė. Po jo valdė sūnus Simeonas Išdidusis jo valdymas pasižymėjo taika su Tvere. Tverės kunigaikščio Aleksandro duktė Marija 1346 m. tapo Simeono žmona. Tačiau 1353 m. maro metu Simeonas mirė. Sostas atiteko broliui Ivanui Ivanovičiui Gražusis. Mirdamas paliko 9 metų sūnų Dmitrijų, kurį palaikė bojarinai. Iš priešų pavojingiausias Aleksandro Tveriškio sūnus Michailas, kuris kreipėsi į Algirdą vedusi jo seserį Ulijaną, pagalbos. Algirdas, Kęstutis, Vytautas ir Michailas Tveriškis atvyko prie Maskvos. Tačiau Algirdas nepaėmė Maskvos Kremliaus. Maskvos žemė nuo pat Batu laikų nebuvo taip nusiaubta. 1375 m. Michailas Tveriškis gavo didžiojo kunigaikščio jarlyką ir paskelbė karą Dmitrijui. Tačiau Rusioje Tveriškis nebuvo populiarus dėl to, kad daug kartų kvietė lietuvius, dirgino chaną Mamajų. 1378 m. jis pasiuntė kariuomenę prieš Maskvą. Algirdo sūnaus, Pskovo kunigaikščioAndrejaus padedamas, Dmitrijus sumušė Ordos kariuomenę. Mamajus surinko visą kariuomenę, su Jogaila sudarė sutartį. Dmitrijus surinko kariuomenę. 1380 m. rugsėjo 8 d. prasidėjo Kulikovo mūšis – susidūrimas tarp Azijos ir Europos, kurį laimėjo rusai. Mamajus surinko naują kariuomenę, bet chanas Toctamyšas jį užpuolė ir Mamajus pralaimėjo. Tochtamyšas 1382 m. žygiavo prieš Maskvą. Maskvoje kilo maištas. Maskviečiai sudegino viską aplink Kremlių ir užsidarė Kremliuje, vadovaujami lietuvių kunigaikščio Ostejaus, kurį nužudė chanas, tačiau sužinojęs, kad Vladimiras Andriejevičius, Dunskojaus pusbrolis, stovi su kariuomene netoli Maskvos, skubiai pasitraukė. Dmitrijus siuntė sūnų Vasilijų varžytis su Tveriškiu į Ordą, o kol kas buvo priverstas mokėti dduoklę. 1385 m. Vasilijus pabėgo. Donskojus mirė 1389 m. Jo valdymas vienas nelaimingiausių rusų istorijoje.
12. Vasilijus I (XIV a. pabaiga ir XV a. pradžia).
Vasilijus I užėmė sostą 1389 m. Sostas pirmą kartą nebuvo suderintas su mongolais. 1399 m. mirė Michailas Tveriškis, kuris sutartimi su Maskvos kunigaikščiu įsipareigojęs už save ir savo gimine nesiekti Maskvos, Vladimiro, Novgorodo, palaikyti Maskvos kunigaikštį prieš totorius, Lietuvą, vokiečius ir lenkus. Sudėtingi Vasilijaus santykiai su Lietuva. Vasilijus I 1390 m.vedė Vytauto dukterį, tačiau giminystė nedavė Maskvai naudos. Vytautas siekė išplėsti savo valstybę Rusijos žemėse. Žentas palaikė uošvį, tačiau 1396 m. ėmė siekti Novgorodo. 1398 m. sutartyje Vytautas žadėjo Ordinui padėti užkariauti Pskovą, o Ordinas įsipareigojo padėti Vytautui užkariauti Novgorodą. 1399 m. Vytautas surinko didelę kariuomenę: rusai, lietuviai, Tochtamyšo totoriai, pagalbininkai iš Ordos prieš Temir-Kutlujaus valdžią. Mūšyje Vytauto pulkai narsiai kovojo, tačiau buvo sumušti. Maskvai Vytauto pralaimėjimas buvo labai reikšmingas: Vytauto pergalė būtų sukėlusi grėsmę Maskvos valstybei. 1404 m. Vytautas užkariavo Smolenską. 1405 m. Vytautas nusiaubė Pskovo teritorijas. 1405 m. Vasilijus išsiruošė į kovą prieš uošvį. Tačiau buvo pasirašytos paliaubos. 1408 m. iš Lietuvos į Maskvą atvyko Švitrigaila gavo valdyti Vladimirą. Dėl Švitrigailos vėl kilo karo pavojus: Vytauto kariuomenė pastovėjo priešais Vasilijaus kariuomenę. Trečią kartą buvo pasirašytos paliaubos. 1417 m. Vasilijus neteko sūnaus Ivano, sosto įpėdinio. Vasilijaus mirties metu buvo tik vienas – Vasilijus, dešimties metų. Po Vasilijaus I mirties 1425 m. brolis Jurijus norėjo užimti jo sostą. Du kiti Vasilijaus I broliai – Andrejus ir Piotras – nesikišo, tačiau jauniausias – Konstantinas – elgėsi kitaip.
13. Vasilijus II (XV a. vidurys)
Jurijus Dmitrijevičius nepripažino sūnėną Vasilijų II didžiuoju kunigaikščiu. 4 mėnesių paliaubos. 1428 m. Jurijus pasirašė sutartį su Vasilijumi II, pagal kurią Jurijus sutiko esąs jaunesnysis didžiojo kunigaikščio brolis. 1430 m. mirė Vytautas, o Švitrigaila buvo artimas Jurijui. Jurijus nutraukė sutartį. 1432 m. Vasilijus II vedė, jose įvyko konfliktas tapo pretekstu Jurijaus žygiui į Maskvą. Vasilijus II buvo sumuštas. 1433 m. Jurijus tapo didžiuoju kunigaikščiu. Jurijus 1434 m. stojo prieš Vasilijų. Vasilijus sudegino Haličo miestą ir privertė dėdę bėgti. Jurijus gryžo tačiau 1434 m. staiga mirė. 1445 m. totoriai puolė Maskvą ir Vasilijus II pakliuvo į nelaisvę. 1446 m. Šemiaka Jurjevičius staiga užgrobė Maskvą, o po kiek laiko ir patį Vasilijų paėmė į nelaisvę ir išdūrė jam akis ir paleido. Tačiau Vasilijui į pagalbą atėjo Tverės kunigaikštis. Vasilijus II 1446 m. vėl įsitvirtino Maskvoje. 1453 m. Šemiaka nunuoditas. 1449 m. pasirašyta sutartis tarp Vasilijaus II ir Kazimiero. Karo tarp Maskvos ir Lietuvos nebuvo, bet taikos sutarties nebuvo laikomasi: Mykolas buvo priimtas Maskvoje, kur ir mirė 1452 m. Vasilijus II paskelbė sūnų Ivaną didžiuoju kunigaikščiu. Mirė Vasilijus II Tamsusis 1462 m.
14. Ivanas III (XV a. pabaiga) – Monarchinės valstybės pradžia.
Tai griežtas, šaltas, viską gerai apskaičiuojantis, kietos širdies, valdingas, nepalenkiamas, žmogus. 1467 m. Maskvos valstybėje nuo maro mirė daugybė žmonių, Tverės kunigaikštytė, Ivano III žmona. Jis vedė vėl Bizantijos imperatoriaus dukterėčia Zoja. Sudaryta sutartis tarp Kazimiero ir Novgorodo: pripažinta Kazimiero valdžią, o Kazimieras įsipareigojo ginti Novgorodą nuo Maskvos. 1471 m. Ivanas pasiuntė prieš juos kariuomenę. Kazimieras, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis, jokios pagalbos nesiuntė, nes įklimpo kare su čekais ir vengrais. Novgorodo kariuomenė žiauriai sutriuškinta liepos 13 d. prie Šelonės upės. Novgorodas atsisakė ryšių su Lietuva, užleido Ivanui III dalį savo žemių, įsipareigojo sumokėti kontribuciją. 1472 m. nuotaka atvyko laivu. Įvyko vestuvės, krios atvėrė kelią Rusijos santykiams su Vakarų valstybėmis. Dvigalvis Bizantijos herbo erelis tapo Rusijos herbu. Pasigirdo skambus caro titulas, pradėta bučiuoti ranką monarchui, bojarinų reikšmė nusmuko, visi darėsi lygūs, virsdami monarcho vergais. Padaryta pradžia valdininkų hierarchijai už nuopelnus. Pradėjo kurtis prikazai su djakais – pasirodė “razriad”, stebėjęs tarnybos vykdymą. Ivanas III tapo pirmuoju patvaldžiu – visa valdžia nukreipta stiprinti vienvaldystę. 1477 m. Novgorodas atsisakė valdovo. Po Novgorodo žemę pasklido Maskvos kariuomenė deginti ir žudyti. 1478 m. Novgorodas pasidavė. Varpas buvo nuimtas ir išvežtas į Maskvą. Kazimieras praleido progą padėti Novgorodui ir sulaikyti Maskvos galybę. Kazimieras kurstė Ordą prieš Maskvą. Kariuomenės susitiko prie Ugros, Chanas Achmatas nestojo į mūšį ir patraukė atgal., pakeliui buvo sumuštas prie Doneco upės Tiumenės Ordos chanas. 1485 m. mirė Ivano III motina, Tverės kunigaikštytė. Tai leido Ivanui susidoroti su Tvere. 1495 m Lietuvos kunigaikštis Aleksandras vedė Ivano III dukterį Eleną norėdamas, pagerinti Lietuvos ir Maskvos santykius. Ivanas III sužinojo apie samokslą ir pykdamas ant žmonos, 1498 m. karūnavo savo vaikaitį Monomacho kepure. Tai buvo pirmas karūnavimas Rusioje. Tačiau kai jis susitaikė su žmona, sūnų Vasilijų paskelbė Novgorodo ir Pskovo valdovu, o greitai ir visos Rusios didžiuoju kunigaikščiu. Vasilijus į žmonas išsirinko nekilmingo bajoro dukterį Salomoniją Sabūrovą, padaryta pradžia moters pažeminimui. Žmona turėjo uždavinį – gimdyti vaikus. Didžiojo kunigaikščio sostą Ivanas paliko sūnui Vasilijui, o kitiems trims sūnums davė po keletą miestų, bet ne savarankiškų valdovų teisėmis. 1505 m. spalio 27 d. Ivanas III, valdęs 43 metus, mirė, eidamas 67 metus.

IV. 1505 – 1613 m. ne rusiškų žemių ėmimo laikotarpis.
15. Maskvos valstybė 1505-1533 m.
Vasilijaus III broliai atvirų maištų nekėlė, nes Vasilijus buvo stiprus. Vasilijus Ivanovičius buvo dar ryškesnis patvaldys, negu tėvas. Pavaldiniai buvo vergai, jo valią laikė dievo valia. Vasilijus III apstatė šnipais. 1506 m. mirė Lietuvos valdovas Aleksandras, o Žygimantas Vasilijui nepatiko. Karas apsiribojo abipusiu nuniokojimu ir neužtruko. 1508 m. buvo pasirašyta sutartis. 1509 m. kunigaikštis reikalauja nuimti Pskove večės varpą, taip atimta miesto nepriklausomybė. Susidorojęs su Pskovu, Vasilijus III vėl ėmesį Lietuvos. Mengli – Girėjus pasirašė sutartį su Žygimantu. Vasilijus III pradėjo karą. 1513 m. du kartus bandė paimti Smolenską, bet nepasisekė. 1514 m. Vasilijus ir Austrijos imperatorius pasirašė sutartį. Austrijai užleidžiamos Ordino žemės, nuo Kazimiero laikų priklausiusios Lenkijai, o Maskvai – Kijevas ir kai kurie kiti miestai. Prasidėjo Lenkijos dalinimai. Po šios sutarties Vasilijus trečią kartą puolė Smolenską. Lietuvos kariuomenė prie Oršos puolė ir sutriuškino Maskvos kariuomenę. Daug gyventojų iškeldinta iš Rezanės, o vieton jų buvo atkelti Maskvos žmonės. 1521 m. Rezanės kunigaikščiui pabėgo į Lietuvą. Krymo chanas nusiaubė Maskvos žemes ir tai privertė Vasilijų susitaikyti su Lietuva. 1522 m. sudarytos paliaubos. Vasilijus III baigė kurti Maskvos valstybę, bet neturėjo vaikų. Todėl vėl vedė Mykolo Glinskio dukterėčia Jelena Glinskaja. Pagaliau kunigaikštienė tapo nėščia ir 1530 m. rugpjūčio 25 d. pagimdė sūnų, kurį pavadino Ivanu. Po dviejų metų pagimdė sūnų ir pavadino Jurijumi. Vasilijus III 1533 m. mirė.
16. Ivano IV (Rustusis) vidaus politika (XVI a. virurys).
Po Vasilijaus III mirties valdyti ėmė našlė Jelena. Pirmas kartas, kada taip aukštai iškilo moteris. Vasilijaus III brolis Jurijus kovojo dėl sosto, tačiau jį uždarė į kalėjimą, iš kur niekada nebegrįžo. Brolis Andrejus, tapo maištininku po Vasilijaus III mirties. Maskvoje tapo žinoma, kad Andrejus ruošiasi bėgti į Lietuvą. Didžioji kunigaikštienė pasiuntė kariuomenę, kuri atkirto jam kelią, Andriejus su žmona ir sūnumi uždarytas į kalėjimą kur mirė. Jelenos Glinskajos numylėtinis Ivanas Obolenskis – baisus žmogus, nesibaidęs jokių nusikaltimų. Užsienio politikoje Obolenskis pasiekė laimėjimų. 1538 m. Jelena nunuodyta. Valdžią užgrobė kunigaikščiai Šuiskiai. Obolenskis numarintas badu. 1540 m. Šuiskius nuvertė Ivanas Bielskis. 1542 m. Ivanas Šuiskis sučiupo Bielskį ir liepė nužudyti. 1544 m. Ivanas Vasiljevičius buvo motinos brolių Glinskių įtakoje ir gavo blogą išauklėjimą. 1547 m. Ivanas vainikuotas caro karūna. Iš visos valstybės sukviestos merginos, ir caras išsirinko žmoną – Romano Zacharjino dukterį Anastasiją. Po vestuvių, Maskvoje kilo gaisras. Kremliuje sudegė beveik viskas. Caras pateko į Silvestro ir Adaševo įtaką. 1550 m. parengtas ir priimtas Teisynas, sukurta vieninga mokesčių sistema, žemės apmokestinimo vienetu tapo “žagrė”. Pravesta karinė reforma: panaikinta vietininkystė, sudarytas pašauktinių kariuomenės branduolys. 1556 m. buvo priimti “Tarnybos nuostatai”. 1552 m. sudarytas “Rūmų sąsiuvinis” – 4000 šeimų, iš kurių caras skirdavo pareigūnus. 1551 m. bažnytinis susirinkimas, caras pateikė 100 klausimų. Nusprendė įkurti mokyklas, kurios buvo užmirštos. Nustatyta, kad vesti vyras gali sulaukęs 15 m., o mergina tekėti – tik 12 m. 1560 m. mirė Ivano IV žmona.“Rinktinės rados” priešai teigė, kad nunuodijo Silvestras. Ivanas pradėjo kovą prieš valstybės priešus. Jogailos vaikai ir provaikiai sėdi Lietuvos, Bohemijos, Lenkijos, Vengrijos sostuose, norėjo Maskvos sosto, atimti iš Riurikaičių. Stojęs prieš diduomenę, Ivanas rado pritarimą žemesniuose sluoksniuose. 1564 m. jis pareiškė, jog jis žino, kad visuomenė jo nemyli, todėl palieka sostą ir išvyksta, kaltino diduomenę, o vargšams pretenzijų nekėlė. Pas carą atvyko delegacija ir prašė jį grįžti, o caras iškėlė sąlygas. 1581 m. Ivanas mirtinai sužalojo sūnų Ivaną V, kuris mirė. Įpėdiniu tapo sūnus – Fiodoras, netinkamas šioms pareigoms. Ivanas Rustusis mirė 1584 m. kovo 17 d. prieš tai sirgęs nežinoma liga.
17. Agresyvios valstybės istoriją.
XV a. Maskvos valstybei grasino Didžioji Orda. XVI a. jos nebebuvo, tačiau Kazanės, Astrachanės, Krymo ir Sibiro chanystės tapo Maskvos valstybės priešas. Ivanas III santykius su jomis buvo sureguliavęs. Krymas buvo Maskvos sąjungininku, Kazanė paimta ir valdoma Maskvos. Vasilijus III nesugebėjo išlaikyti tėvo užkariavimų. Krymas virto priešu, Kazanė išsivadavo. Krymo ir Kazanės koalicija daug kartų kariavo su Maskva. 1506 m. rusai du kartus smarkiai sumušti. Sagib-Girėjus, Kazanės chanas, 1521 m. puolė Maskvą. Vasilijus III pabėgo, tačiau Maskvą paimti Sagib-Girėjui jėgų neužteko. Po 1523 m. žygio Kazanės žemėje pastatytas miestelis Vasilsurskas. 1550 m. pradėtas statyti Rusijos forpostas – Svijažskas. 1552 m. Maskvos kariuomenė, vadovaujama Ivano IV, iš Svijažsko patraukė prie Kazanės. Kazaniečiams vadovavo chanas Edigeras. Jo pajėgos buvo mažesnės ir pralaimėjo, tačiau paimti Kazanę rusai neįstengė. Galiausia užsienio karo inžinierių padedami, pasikasė po miesto sienomis ir padėjo 48 statines parako, sprogimas išardė miesto sieną. Kazanė žlugo. Įsakyta sunaikinti mečetes ir įkurti Kazanės vyskupystę. 1556 m. į Astrachanę pasiųstas šaulių ir kazokų būrys. Rusai įsitvirtino chanystės sostinėje. Derviš-Ali pabėgo. Nusistovėjo taika. Kazanės ir Astrachanės prijungimas prie Maskvos padarė Krymą nesutaikinamu Maskvos priešu. Ivano vadovaujama kariuomenė sumušta Krymo. Kryme baisi sausra, kavalerija prarado galybę. Rusų kariuomenė mūšiuose prie Perekopo laimėjo. Caras tuo metu jau buvo užsiėmęs Livonijos kare. 1569 m. turkai pabandė atmušti Astrachanę, tačiau nesėkmingai. 1571 m. Krymo chanas prasiveržė iki pat Maskvos. Ivanas pasiruošęs paaukoti Astrachanę mainais už sąjungą. Tačiau chanas Devlet-Girėjus norėjo daugiau, tačiau sumušts Maskvos kariuomenės. Livonija silpo, į karą stojo Ivanas. Netrukus įsijungė Lenkija, Švedija ir Danija. 1558 m. Maskvos daliniai įsiveržė į Livoniją, pasiekė keletą pergalių. Ordinas bandė priešpastatyti rusams samdytą kariuomenę, tačiau vis daugiau Livonijos miestų pasidavė rusams. Ypatingą reikšmę turėjo Narvos paėmimas. 1561 m. Vilniuje pasirašyta sutartis, pagal kurią visos ordino žemės atiteko bendram Lietuvos ir Lenkijos valdymui. Prasidėjo karo veiksmai, kurie buvo permainingi. 1564 m. rusai pralaimėjo prie Oršos, nubrėžta riba, kuri sulaikė rusų ekspansiją prieš lietuvius šimtui metų. Ivano IV priešų stovykloje atsirado Švedija. Tačiau mire Žigimantas Augustas. Pasitraukus Valua, pretendentų į Respublikos sostą buvo Ivanas IV. Tačiau nedarė nuolaidų ir reikalavo Livonijos ir Kijevo Maskvos valstybei. Lenkijos ir Lietuvos sostą užėmė Steponas Batoras, kurį palaikė turkų sultonas. Danijos princas Magnusas tapo Ivano IV sąjungininku. Caras atidavė jam kai kurias Livonijos žemes. Sukurta Livonijos karalystė. Rusai ir Magnusas perėjo į puolimą. Užgrobta žymi Livonijos dalis. Caras susipyko su Magnusu. Paskutinis karo etapas nesėkmingas Maskvai. Batoras į Rusijos teritoriją. 1579 m. krito Polockas, 1580 m. užgrobė Velykije Luki. 1581 m. apsuptas Pskovas. Batoro kariuomenė patyrė didžiulius nuostolius. Pskovas išgelbėjo Rusiją. 1582 m. pasirašytos paliaubos. Rusija prarado Polocką, Veližą ir Livonija. 1583 m. Švedija ir Maskva pasirašė Pliusos paliaubas. Livonijos karas baigtas visišku Maskvos pralaimėjimu. 1553 m. rugpjūtyje audra išmetė laivą į krantą, kuriame buvo anglai. Čensloras pasivadino Anglijos karaliaus Eduardo VI pasiuntiniu, pristatytas carui. Ivanas norėjo palaikyti santykius su Vakarų Europa per Baltąją jūrą, manė, kad Anglija galės būti sąjungininkė kare dėl Livonijos. Ivaną IV domino anglų karo specialistai, ginklai, švinas, anglų moneta. Anglai rengė planą užgrobti rusų šiaurę, tačiau pamatė, kad Ivanas IV rimtas priešininkas, pasikeista pasiuntinybėmis, nusistovėjo draugiški santykiai. Tačiau anglai pradėjo reikalauti prekybos monopolio, tačiau Ivanas IV nesuprato anglų pretenzijų. 1570 m. konfliktas tarp Ivano IV ir “Maskvos kompanijos”. Ivanas IV, parašė Elžbietai I, kad atsisako įsipareigojimų prekybos klausimais. Anglai prarado visas privilegijas Rusijoje. Maskvos gyventojai dalinosi į tarnybinius ir netarnybinius. Tarnybiniai privalėjo eiti karo ar civilinę tarnybą. Netarnybiniai turėjo mokėti mokesčius ir atlikti prievoles. XVI a. viduryje kazokus matome rusų kraštuose, priklausančiuose įvairioms valstybėms. Pramonininkai – vertėsi žvejyba ir prekyba žuvimi. Kazokais vadinami ir benamiai. Pietuose kazokai – žmonės kariškiai. Sunykus Aukso Ordai, Dono stepės buvo labai patrauklios rusų žmonėms. Maskvos vyriausybė pradėjo formuoti iš kazokų ypatingą sluoksnį. Vieni, labiau priklausomi nuo valstybės, apsigyveno pietuose nustojo būti benamiais, gavo žemės, nemokėjo už ją mokesčių, bet įsipareigodavo eiti karo tarnybą ir pateko į tarnybinių žmonių luomą. Taip pat pietuose daugėjo žmonių, kurie laikė save nepriklausomais, o tarnybą carui, žiūrėjo kaip į savanorišką tarnybą, todėl valdžiai jie nebuvo palankūs. Kazokai prieš caro valią kariaudavo su kaimynais, užpuldinėdavo caro pasiuntinius, apiplėšdavo vilkstines, priglausdavo patekusius į nemalonę ir pabėgusius. Vyriausybė siuntė prieš juos karinius būrius. Kazokus korė, ėmė į nelaisvę, tačiau susidoroti su jais buvo sunku. Į Sibirą traukė rusų persikėlėliai. Vyriausybė teikė jiems lengvatų. Boriso Godunovo laikais Sibiras pasidarė tremties vieta, bet tuomet tai negąsdino rusų. Kazokai sudarė veikliausią gyventojų dalį. Į Sibirą traukė totoriai, belaisviai lietuviai ir vokiečiai. Sibiras buvo neišsenkamas turtų šaltinis, ypatingai svarbu brangiakailiai žvėrys. Rusai supažindino Sibiro gyventojus su degtine, tai tapo pražūtinga jiems. XVII a. kailiai svarbiausias mainų prekybos objektas, o netrukus svarbų vaidmenį pradėjo vaidinti ruonių kaulai – žuvies dantys. Petro I laikais Sibiras pradėjo teikti Rusijai metalą.
18. Vidaus ir užsienio politika XVI a. pab. – XVII a. pr.
1587 m. Maskvos vyriausybei teko pasislėpti už Kremliaus sienų nuo įsisiautėjusių pirklių. 1591 m. žuvo caraitis Dmitrijus. 1598 m. mirė Fiodoras. Pasireiškė politinė krizė. Kova kilo tarp Godunovo ir Romanovų. Zemskiniame susirinkime, Godunovas išrinktas caru. Jis kovojo su girtavimu, iš užsienio pakviesti vaistininkai, gydytojai, architektai, tačiau jie tenkino tik caro poreikius. Boriso žmonės nemylėjo. Kilmingi žmonės šlykštėdamiesi žiūrėjo į soste sėdintį Murzos palikuonį. Godunovas rėmėsi bajorais. 1591 m. paskelbtas įstatymas: dvarininko žemė atleista nuo mokesčių ir karinės prievolės. 1600 m. Godunovas susidorojo su Šuiskiais ir Romanovais. Godunovas siekė apriboti vienuolynų žemėvaldos augimą – 1593-94 m. Dokumentais nepatvirtintos žemės sekuliarizuojamos. Iš savo priešų Godunovas konfiskuodavo žemes. Augo miesto lyginamasis svoris ir politinis posado žmonių vaidmuo. 1597 m. įstatymas dėl pabėgusių valstiečių ieškojimo. 1597 m. įstatymas – kabaliniai žmonės prarado teisę likviduoti savo priklausomybę išsipirkdami. 1591 m. Krymo kariuomenė iki pat Maskvos. Todel imta statyti miestai, kurie buvo atraminiais kolonizacijos punktais. Kazokai buvo samdomi į karines miestų įgulas. Pavolgyje numalšinęs sukilimą, Godunovas pastatė keletą miestų – Samarą, Ufą, Caricyną, Saratovą. Tai padėjo pajungti Didžiąją Nogajų ordą. Buvo galutinai prijungtas Vakarinis Sibiras. Rusija plėtė įtaką Užkaukazėje. Vakaruose kovota su Lenkija, pavyko susitarti. 1584 m. pradėtas statyti Archangelskas. 1595 m. po karo su Švedija sudaryta “amžina taika”. Atgautas išėjimas į Baltijos jūrą – tai didžiausia Godunovo užsienio politikos sėkmė. XVI a. pabaigoje sustiprėjo valstiečių kova, pradėjo pereiti į atvirus masinius judėjimus. 1601 m. badas. 1605 m. pradžioje Godunovo kariuomenė prie Dobryničų sumušė apsišaukėlio kariuomenę. Maskvos gyventojai susidoroti su nekenčiama vyriausybe. 1605 m. balandžio 13 d. Godunovas staiga mirė. Liaudis buvo prisaikdinta jo našlei ir nepilnamečiui sūnui Fiodorui. Tačiau daugelis vaivadų perėjo į apsišaukėlio pusę. Pradėta abejoti, ar Dmitrijus yra tikras Ivano IV sūnus. Minia įsiveržė į Kremlių. Fiodoras atsisėdo į sostą, o jo motina ir sesuo stovėjo su šventais paveikslais rankose. Fiodorą ištempė iš sosto. Apsišaukėlis įžengė į Maskvą. 1606 m. Šuiskis organizavo sąmokslą ir caras nužudytas. Vasilijus Šuiskis tapo caru. Tačiau jo nepalaikė provincijos bajorija. Suliepsnojo karas (baudžiaviniai valstiečiai, cholopai, posado žmonės, šauliai ir kazokai). Sukilėliai sumušė Šuiskio vaivadas. 1606 m. Sukilėliai sumušė caro kariuomenę. Prie sukilėlių pradėjo dėtis žemvaldžiai. Maskva apgulta. Šuiskio vyriausybei pasisekė užmegsti ryšius su bajorais, tai reiškė, kad žemvaldžiai pradeda kovą prieš sukilėlius. Sukilėliai pralaimėjo. Fiodoro sūnus Ileikas Muromcas 1607 m. sumušė Šuiskio dalinį. Dviejuose mūšiuose sumušęs Bolotnikovą, Šuiskis Tulos apgultį. Jis sudarė sutartį su sukilėliais dėl jų kapituliavimo. 1607 m. pasirodė dar vienas apsišaukėlis – Lžedmitrijus II. Prie jo dėjosi sumušti lenkų šlėktos, ukrainiečių ir lietuvių didikai. Karalius juos palaikė. 1608 m. vasarą jis atėjo prie Maskvos ir įkūrė stovyklą Tušine. Prie jo prisidėjo Romanovai. Sudaryta Bojarinų dūma. Šuiskio vyriausybė ieškojo paramos Švedijoje. Žygimantas 1609 m. paskelbė karą Rusijai. Lžedimitrijus II slaptai pabėgo į Kalūgą – Tušino stovykla iširo. 1610 m. sutartis su Lenkija, pagal kurią Vladislavas turėjo būti vainikuotas caru, lenkams ir lietuviams uždrausta užimti aukštus postus, Maskvoje galėjo būti tik viena katalikiška bažnyčia. Valdymas ir teismas turėjo būti paremtas senais rusų papročiais ir įstatymais. Skopinas-Šuiskis ir švedai iškilmingai įėjo į Maskvą. Švedai ir rusai rengėsi žygiui į Smolenską. Lenkai išėjo jų pasitikti. Vokiečiai išdavė rusus ir perėjo į lenkų pusę. Lenkai žygiavo į Maskvą. Valdžia atiteko Bojarinų dūmai Sudaryta nauja sutartis su lenkais – Rusija atsisakė savarankiškos užsienio politikos. Vladislavas turėjo pereiti į stačiatikybę, vesti tik Rusijoje. Tačiau karalius netrukus nutarė Rusijos sostą paimti pats. Maskvoje buvo lenkai. 1611 m. Novgorodo seniūnu išrinktas Kozma Mininas. 1612 m. pavasarį pašauktiniai pajudėjo palei Volgą. Sustoję Jaroslavlyje, jie sudarė vyriausybę ir “Sovet vsei zemli” – įėjo bajorai, žymūs Jaroslavlio posado žmonės, dvasininkai. Kariuomenė pasirodė prie Maskvos ir rugpjūčio 22-24 d. prieš Katkevičiaus vadovaujamą kariuomenę, atvykusią Maskvoje sėdintiems lenkams padėti. Katkevičiui teko pasitraukti, lenkai pasidavė. Laikinajai vyriausybei iškilo uždavinys kurti centrinę valdžią ir išrinkti carą. 1613 m. į Uspenės sobore Kremliuje prasidėjo zemskinis susirinkimas. Caru išrinktas Romanovo-Jurjevo vaikaitis 1616 m. Vladislovas gavo seimo leidimą atnaujinti karą prieš Rusiją. 1618 m. lenkų kariuomenė pasiekė Maskvą, bet maskviečiai atsigynė. Pasirašytos paliaubos. Lietuvai buvo grąžintas Smolenskas, o prie Lenkijos prijungtas Novgorodas Sieverskas.

V.1613 – 1696 m. Iki Petro I
19. Ekonominė ir socialinė Rusijos raida XVII a.
XVII a. pradėjo formuotis vieninga bendranacionalinė rinka, reiškusi feodalinio susiskaldymo likvidavimą. Užbaigtas įbaudžiavinimas. Laisvi nuo baudžiavos valstiečiai tik šiauriniuose, pietiniuose ir rytiniuose valstybės pakraščiuose, tačiau jie turėjo mokėti mokesčius ir atlikinėti prievoles. Pas juos skverbėsi baudžiauninkai. Kolonizacija plėtėsi į pietus ir rytus. Kazokai XVII a. viduryje pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantes. Vyriausybė norėjo užvaldyti Sibirą. 1648 m. Semionas Dežniovas atrado sąsiaurį tarp Amerikos ir Azijos. Sibire kuriami miestai – Janiseiskas, Jakutskij tapo įtvirtintais administraciniais, kariniais bei ūkiniais centrais. XVII a. pabaigoje Sibire gyveno apie 11.000 valstiečių šeimų. Jie atnešė
ūkininkavimo kultūrą, naujus papročius. Vietos gyventojams atnešė caras priespaudą. Pajamos iš Sibiro sudarė ¼ valstybės pajamų. Bajorų žemėvalda išaugo. Dvarininkų ir tėvonininkų klasė įgavo luominį uždarumą. Augant miestams, didėjo poreikis žemės ūkio produktams, dvarai pateikdavo produktus, gaunamus iš lažo ir valstiečių mokesčių natūra. Prekiniai piniginiai santykiai skatino valstiečių skaidymąsi. XVII a. išsiskyrė lažo ir mokesčių rajonai. XVII a. viduryje Rusijoje 923 miestai. Amatai peraugo į smulkiaprekę gamybą. Svarbiausią reikšmę įmonių susikūrimas metalurgijoje. XVII a. Tulos rajone pirmoji gamykla, naudojanti samdomąjį darbą. Ją pastatė praturtėjęs kalvis Nikita Demidovas. XVII a. pabaigoje Pamaskvio rajone buvo 15 metalo gamyklų, apie 30 stambių manufaktūrų. Samdomojo darbo naudojimas greta prievartinio. Vystėsi vidaus ir užsienio prekyba. Prekybiniai ryšiai su Vakarais ėjo per Novgorodą, Smolenską, Pskovą. Svarbiausią vaidmenį vaidino jūrų prekyba per Archangelską. Išsiplėtė prekyba su Rytais. Svarbų vaidmenį vaidino Astrachanė. “Sobornoje uloženije” – įstatymų leidybos aktas, užbaigęs ilgą įbaudžiavinimo procesą, likviduotos asmeninės valstiečių laisvės. Laisvi valstiečiai liko šiauriniuose, pietiniuose ir rytiniuose pakraščiuose. “Uloženije” buvo svarbi gairė, plėtojant patvaldystę iki XIX a. pirmosios pusės “Uloženije” pagrindinis Rusijos įstatymas.
20. Ukrainos prijungimas.
Pietų Rusioje atsirado dvi kazokų rūšys – miesto ir Sečės. Pirmieji turėjo pripažinti lenkų valdžią, antrieji visiškai nepriklausomi. Žygimantas Augustas panaikino kazokų priklausomybę nuo seniūno ir įvedė naują pareigybę – kazokų etmoną. Pulkams vadovavo pulkininkai – etmonai, o jų padėjėjai esaūlai. Pietų Rusioje visi norėjo būti kazokais. Niekas taip neslėgė rusų liaudies, kaip žydų valdžia. Ponai, tingėdami dvarus valdyti, išnuomodavo juos žydams, kartu ir cerkves. Dažni nerejestrinių kazokų ir prie jų prisidedančių cholopų sukilimai alino Respubliką. 1625 m. kazokai įsiveržė į Kijevą, užmušė Kijevo vaitą, apiplėšė katalikų vienuolyną, užmušė dvasininką ir pasiuntė pas carą deputaciją prašydami priimti kazokus Maskvos valstybės globon. Lenkai to neketino jiems atleisti. Rejestriniai kazokai nusprendė taikytis. Tačiau nerejestriniai kazokai bėgo į Sečę, išsirinko atamaną ir patraukė į Ukrainą. Rejestriniai kazokai pripažino nerejestrinių kazokų atamaną Tarasą. Kazokai ėmė baisiai siautėti. 1639 m. Tarasas stojo į mūšį, kuris lenkams buvo nesėkmingas. Tačiau Tarasas pateko į lenkų rankas ir buvo nužudytas. Lenkai rejestriniams kazokams paskyrė komisarą vietoje etmono. Siekdami priversti kazokus pasiduoti, lenkai elgėsi labai žiauriai. 1646 m. buvo sudaryta sutartis. Tjepolo davė karaliui pinigų, kad būtų galima pastatyti kazokams valčių kovai prieš turkus. Karalius pažadėjo išplėsti rejestrinių kazokų skaičių iki 20000. Šlėkta jokio karo nenorėjo, Karaliui teko paleisti kariuomenę. Pirmame mūšyje Chmelnickis prieš lenkus laimėjo, 1648 m. Chmelnickis laimėjo prie Korsūnės. Chmelnickis bandė tartis su lenkais, tačiau mirė karalius, atamanais parašė laišką carui, siūlydamas pulti Lenkiją ir Lietuvą, o ukrainiečius priimti į savo valdžią. Tačiau caras tuo nepasinaudojo. Ukrainoje žuvo apie šimtas tūkstančių žydų. Pas etmoną atvyko Turkijos pasiuntinys. Buvo sudaryta sutartis, pagal kurią kazokai galėjo laisvai plaukioti Juodąja jūra ir prekiauti be muitų 100 metų. Kazokai įsipareigojo nepuldinėti turkų miestų ir ginti juos. Tarp kazokų ir lenkų vyko mūšis, pasirašyta Zborovo sutartis – kazokų galėjo būti 40000. Kijevo metropolitas turėjo posėdžiauti senate. Chmelnickis atiminėjo ponų žemes nes ponai atėmė jas iš valstiečių. Žemė dalinama kazokų pareigūnams. Sau etmonas paskyrė turtingą miestelį Mlijevą. Masė Ukrainos gyventojų turėjo grįžti pas ponus. Jie maištavo. Chmelnickis baudė nepaklusniuosius. 1650 m. Lenkija apsiginklavo. Korinto metropolitas Joasafas atvežė Chmelnickiui kalaviją, pašventintą prie dievo karsto. Konstantinopolio patriarchas atsiuntė Chmelnickiui laišką, kuriame pritarė karui prieš stačiatikybės priešus. Liaudžiai nepatiko sąjunga su totoriais, nes kariauti nenorėjo – atėjo turkų paraginti. 1651 m. prasidėjo mūšis, tačiau totorių chanas pradėjo bėgti. Kazokai pralaimėjo. 1653 m. Caras pasiuntė delegaciją į Perejaslavlį priimti globon Ukrainą. 1654 m. Sausio 8 sutartis. Ukraina prisijungia prie Maskvos valstybės kaip Mažoji Rusija. Ji turės savo teismą, valdymą, laisvi žmonės rinks etmoną. Etmonas turės teisę priiminėti pasiuntinius ir palaikyti santykius su kitomis valstybėmis. Bus 60000 rejestrinių kazokų, nors savanorių kazokų galės būti ir daugiau. Maskvos vyriausybė patvirtino Perejaslavlio sutartį ir paskelbė karą Lenkijai. 1654 m. lenkų kariuomenė įžengė į Ukrainą ir pradėjo siautėti. 1655 m. rusai paėmė Minską, Kauną, Vilnių. Caras įvažiavo į Jogailaičių sostinę ir liepė vadinti save didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. 1566 m. rusai ir lenkai pasirašė sutartį, kad, po Jono Kazimiero mirties lenkai karaliumi išrinks carą, o caras įsipareigojo ginti Lenkiją. 1657 m. Kazokai iš pagarbos Chmelnickiui įpėdiniu išrinko jo sūnų Jurijų. 1657 m. liepos pabaigoje Chmelnickis mirė. Jurijus įkalbėtas atsisakyti pareigų, o etmonu išrinktas Ivanas Vygovskis. Prieš Vygovskį stojo Poltavos šimtininkas Martinas Puškaris. 1658 m. Puškaris žuvo mūšyje. Į Kijevą vietoj Buturlino atsiųstas Vasilijus Šeremetevas. Jis ėmė sodinti į kalėjimą Kijevo kazokus ir miestiečius – kilo dar didesnis nepasitenkinimas. Vygovskis ir kazokų vyresnieji sukūrė planą sujungti Lenkiją ir Ukrainą federacijos pagrindais. Buvo svarstomas Lenkijos ir Maskvos valstybių suartėjimo klausimas. Ukraina susijungė su Lenkija Didžiosios rusų kunigaikštystės pavadinimu. Aukščiausia valdžia priklausė etmonui, išrinktam iki gyvos galvos ir patvirtintam karaliaus. Maskvos vyriausybė įvedė kariuomenę į Ukrainos žemes. Vygovskis pasikvietė totorius, 1659 m. Rusai išvyti iš Ukrainos. Tačiau ukrainiečių masės nenorėjo suartėjimo su Lenkija. 1660 m. lenkai kartu su totoriais sumušė kazokus, vadovaujamus Chmelnickio. Lenkų pulkininkas Machoveckis sučiupo buvusį etmoną Vygovskį ir sušaudė jį. Dešiniakrantės Ukrainos etmonu 1665 m. tapo Piotras Dorošenka. Jis siekė sujungti abi Ukrainos dalis. Kairiakrantės Ukrainos etmonas Briuchoveckis pasiūlė Maskvai panaikinti ukrainiečių savivaldą. 1667 m. pasirašius Andrusovo taiką, kilo nauja nepasitenkinimo banga. 1668 m. pavasarį Briuchoveckis susijungė su Dorošenka. 1669 m. radoje kairiojo kranto etmonu išrinktas Mnogogrišnas. Tačiau 1672 m. jam paskelbta mirties bausmė. Dorošenka pasikvietė 30000 turkų kariuomenės ir patraukė prieš lenkus dešiniajame krante. Karalius Mykolas Kaributas Vyšnioveckis sudarė sutartį su turkais, užleisdamas jiems Podolę ir Ukrainą. Dorošenka 1677 m. iškviestas į Maskvą, apdovanotas tėvonija ir dingo iš istorijos. 1687 m. rusų kariuomenė, vadovaujama caraitės Sofijos favorito Vasilijaus Golicyno žygiavo prieš turkus, Samoilovičius apkaltintas pagalba turkams. Naujuoju etmonu tapo Ivanas Mazepa. Ukraina padalinta tarp dviejų valstybių.
21. Stepano Razino vadovaujamas maištas.
XVII a. susiliejo cholopo ir valstiečio sąvokos, valstybiniai valstiečiai siekė tapti cholopais, kad nereikėtų mokėti valstybei mokesčių. Bėglių ieškojimas vertė juos burtis į plėšikų ir žudikų gaujas. Žmonės nežiūrėjo į plėšikus kaip į priešus. Minios žmonių bėgo prie Dono, kur perimdavo kazokų gyvenimo būdą. Bėgliai ėmė vadinti save kazokais. Tikrieji kazokai tam neprieštaravo, tačiau bėglius vadino plikšiais. Kaip vadas iškolo Stepanas Razinas. Kunigaikštis Dolgorukis įsakė pakarti jo brolį. 1667 m. Razinas su būriu išvyko prie Volgos. Razinas skubėjo užimti Jaicko miestelį – išėjimą į Kaspiją. Vyriausybė siuntė Razinui raginimus atsisakyti pavojingų veiksmų, o šis išplaukė į žygį Kaspijos jūra. 1669 m. Razinas prie Kiaulių salos laimėjo mūšį. 1670 m. pavasrį Razino stovykloje buvo apie 4 tūkstančiai žmonių. Žmonės kvietė Raziną atvykti susidoroti su skriaudėjais. Razinas nutarė paimti Caricyną – Volgos “raktą”. Padedant miesto gyventojams, Razinui tai pasisekė. Astrachanė užimta. Maskvoje paskelbta bajorų mobilizacija. Vadu buvo paskirtas Dolgorukis. Razinas šturmavo Simbirską, tačiau patyrė pirmą pralaimėjimą. 1671 m. Kagalniko miestelį atakavo turtingi kazokai. Razinas ir jo brolis Frolas suimti, nubausti mirties bausme.
22. Patriarchas Nikonas. Bažnyčios skilimas.
XV a. viduryje Konstantinopolio patriarchas tapo Turkijos valdiniu. Dėl Maskvos metropolitai nebevažinėjo patvirtinimui į Konstantinopolį. Rusų bažnyčia tapo autokefalinė. 1458 m. Rusų metropolija pasidalino į Maskvos ir Kijevo – Lietuvos. 1589 m. įsteigtas Maskvos patriarcho sostas. 1619 m. patriarchu tapo Filaretas, caro tėvas. XVII a. Kijevo metropolija tapo pavaldi Maskvos patriarchui. 1649 m. teisynas šiek tiek apribojo bažnyčią – įsteigtas vienuolynų prikazas. Tai papiktino dvasiškiją. Ypatingai pasipiktino Nikonas, 1652 m. tapęs patriarchu, Nikoną. 1646 m. Nikonas atvyko į Maskvą nusilenkti jaunam carui. Carui Nikonas labai patiko ir liepė pasilikti Maskvoje. Novospasko vienuolyne buvo Romanovų giminės laidojimo vieta. Caras prisirišo prie Nikono. Nikonas išgarsėjo kaip žmonių užtarėjas. 1648 m. Nikonas tapo Novgorodo metropolitu. Caras dalindavosi su juo mintimis apie bojarinus, dėl to Nikonas įsigijo daug priešų. 1650 m. Novgorode kilo maištas. Nikonas prakeikė novgorodiečius. 1652 m. Caras norėjo, kad Maskvos patriarchu būtų Nikonas. Abi valdžios yra iš dievo ir jeigu jos sutars, bus visapusiškas gėris žmonių gyvenime. Reikia ištaisyti bažnytines knygas, kad jos nieko nesiskirtų nuo senųjų graikiškų knygų. Susirinkimas taip ir nusprendė. Nikonas atleido visus taisytojus, jie tapo priešais. Vykdamas į karą dėl Ukrainos, valdovas patikėjo patriarchui kaip savo šeimą, sostinę ir prikazų darbą. Visi bijojo Nikono ir nieko nedarė be jo. Jis ėmė vadintis “didžiuoju valdovu”. Maskvoje prasidėjo epidemija. Nikonas liepė pastatyti užtvaras, kad nebūtų galima susiekti su kariuomene, užmūryti caro sandėlius, neleisti niekam išeiti iš tų namų, kur buvo ligoniai, o pats su caro šeima išvyko į Viazmą. Priešai pradėjo kalbėti, kad dievas baudžia žmones už patriarcho kaltes. Carui grįžus į Maskvą, Nikonas vėl ėmėsi reformų. Konstantinopolio patriarchas kritikavo rusų bažnyčią, kad moterys ir vyrai cerkvėje stovi kartu. Atsisakyti žegnotis dviem pirštais reiškė atsižadėti šventųjų. Nikonas išleido pataisytą maldyną ir reikalavo, kad visose cerkvėse būtų jo laikomasi. Pravedė bažnytinių reformų. Protestas prieš reformas iššaukė skilimą. Žegnojantis Nikonas reikalavo sudėti tris pirštus, nusilenkti iki juosmens. 1654 m Nikonas pakeitė kryžiaus formą – vietoje aštuonių kryžiaus galų paliko šešis galus. Nikonas griežtai susidorojo su savo priešininkais. Tačiau kai naujos pamaldų knygos išsiuntinėtos, nepasitenkinimas kilo keliose vietose. Greitai neteko ir caro paramos. Nikonas atsisakė patriarcho sosto. Konflikte dėl bažnytinės reformos trys jėgos: 1) bajoriška monarchija, 2) bojarinai ir feodalinė dvasiškija, 3) Nikono vadovaujama dvasiškija. Nikonas išsiųstas į Feraponto vienuolyną. Nikono pradėtos reformos tęsiamos. Naujasis patriarchas Josifas. 1667 m. Patriarchų susirinkimo sprendimas turėjo sunkias pasekmes visai Rusijos visuomenei. Netrukus kilo maištais Solovkuose. Nikono vardas tariamas kartu su keiksmažodžiais. Patriarchas Josifas mirė 1672 m. Naujuoju patriarchu išrinktas Joakimas. 1681 m. Nukaršęs Nikonas išgabenamas į Voskresensko vienuolyną. Žmonės prašė jo palaiminimo, bučiavo rankas ir kojas. Kelionėje mirė. Caras bučiavo mirusiam patriarchui rankas. Netrukus caras Fiodoras mirė. 1685 m. skilimas uždraustas. Skilimo šalininkai bėgo į užsienį, pradėjo kurti sektas. Nikono reformos davė daug: buvo uždrausta vienuoliams valkatauti, imti įnašą, stojant į vienuolyną, daromos kliūtys augti vienuolių skaičiui. Išaugo švietėjiškas bažnyčios vaidmuo. Prie Zaikonospaso vienuolyne atidaryta pirmoji Rusijoje aukštoji mokykla – slavų-graikų-lotynų akademija.
23. Politinė raida XVII a. pabaigoje.
1676 m. mirė Aleksejus Michailovičius “Tišaišij”. Iš santuokos su Miloslavskaja liko dukterys (penktoji – Sofija), trys sūnūs. Vienas sūnus greitai mirė, o Fiodoras ir Ivanas gyveno. Fiodoro Aleksejevičiaus valdymo laikotarpis – reformų laikotarpis. Jo laikais buvo surašyti gyventojai pagal kiemus, įsakė bojarinams, tarnybiniams žmonėms, raštininkams nenešioti ilgų kaftanų, kariavo su Osmanų imperija ir Krymu, kariuomenė buvo pertvarkyta, pasiekė daug pergalių, užsigrūdino. Taikos sudarymas padėjo Fiodoro pagalbininkui kunigaikščiui Vasilijui Golicynui pravesti karinę apskričių reformą. Zemskinio susirinkimo sprendimu sudegintos kilmės knygos, o ypatingai kilmingiems žmonėms nustatyta nauja knyga. Fiodoras patvirtino Maskvos akademijos priviliją. Suklestėjo architektūra, išsiplėtojo mūrinių namų statyba. Vystėsi privačios ir valdiškos manufaktūros. Caras leido Simonui Polockiui įsteigti pirmą Rusijoje spaustuvę be bažnytinės cenzūros.

VI. 1696 – 1725 m. Petro I laikotarpis
24. Petro I asmenybė.
Aleksejaus Michailovičiaus antrąja žmona – Nataliją Naryškiną. Gražią. 1672 m. carienė pagimdė sūnų, o 1676 m. Aleksejus Michailovičius mirė. Caru tapo Fiodoras Aleksejevičius, kurio trumpą tačiau labai prasmingą valdymą “užtrynė” petrinės istoriografijos kūrėjai. 1682 m. caras Fiodoras susirgo. Bojarinai rūpinosi, kad nauju caru būtų paskelbtas dešimtmetis Petras. Fiodoras mirė, pradėti šaukti, kad visi nori Petro. Caraitis Petras išrinktas caru dar iki Fiodoro laidotuvių. Sofija priekaištavo Natalijai Naryškinai, kad Petras iš laidotuvių išėjo, nesulaukęs apeigų pabaigos. Natalijos brolis Ivanas Kirilovičius ėmė vaidinti valstybės valdytojo vaidmenį. Sofija kreipėsi į šaulius, davė pinigų, Primtas šaulių sprendimas, kad soste turi būti abu caraičiai. Šauliai reikalavo, kad jų maištas būtų įvertintas kaip ištikima tarnyba valstybei. Valdžioje atsirado moteris. Šaulių tarpe buvo daug sentikių, organizuotas disputas tarp sentikių ir oficialiosios bažnyčios atstovų. Šaulius palaikė jų vadas Chovanskis, o Sofija stojo už oficialiąją bažnyčią. Chovanskis su sūnumi nuteisti mirti. Sofija valdė septynerius metus, o Naryškinai norėjo, kad Petras būtų vienvaldis. Petras augo pedagogiškai apleistas. Petras priblokšdavo netašyto žmogaus menieromis. Turėdamas labai imlų protą, jis jau užaugęs prisigraibstė žinių iš įvairių sričių. Ypatingai domėjosi anatomija ir vaidino išmanantį mediciną. Caras mėgdavo lankytis tardymo patalpose ir dažnai pats imdavo kankinti tardomuosius. Sofijai valdyti padėjo jos favoritas Vasilijus Golicynas, išsimokslinęs, išmintingas politikas. Sofijos laikotarpiu Rusija pasiekė laimėjimų užsienio politikoje: 1689 m. pasirašyta sutartis su Kinija, nustatant sieną. Rusija įėjo į Europos valstybių sąjungą prieš Turkiją. Vasilijus Golicynas sudarinėjo planus švietimui vystyti ir tikybinei tolerancijai įgyvendinti. 1684 m. Sofija įkalbėjo Ivaną vesti Praskovją Saltykovą. Natalija Naryškina įkalbėjo Petrą vesti. 1689 m. Petras vedė Avdotją Lapuchiną. 1689 m. Ivanui duktė, kitais metais – kita, 1691 m. Jekaterina, 1693 m. – Ana, 1694 m. – Praskovja. Dvi vyresniosios dukterys greitai mirė. 1690 m. gimė Petro sūnus Aleksejus, o 1692 m. – Aleksandras. 1996 m. Ivanas mirė. Sofija 1989 m. nuversta ir uždaryta į vienuolyną, Petras tapo vienvaldžiu caru.
25. XVIII a. pirmojo ketvirčio reformos.
Istorijos mokslas Rusijoje prasidėjo XVIII a. viduryje, bet jau pirmajame šio amžiaus ketvirtyje caras Petras I mokė, kaip rašyti Šiaurės karo istorija. Padėti pagrindai petrinei istoriografijai, kurios esmė – Petro I asmenybės išaukštinimas, jo nuopelnų perdėjimas. Petras I stiprino ir centralizavo valdžią. Bojarinų dūma trukdo, jos vietoje 1699 m. Artimoji kanceliarija, Senatas sukurtas 1711 m. Tai aukščiausia teisinė, administracinė, kartais įstatymų leidžiamoji valdžia, udarė 9 nariai, caro paskirti. Fiskalo pareigybė – pranešinėjimas apie visus įstatymo pažeidimus. Fiskalams vadovavo oberfiskalas, Senato narys. 1715 m. senato darbą sekė genaralinis revizorius, vėliau – generalinis prokuroras ir oberprokuroras. 1718-1720 m. buvo panaikinti prikazai ir įkurtos kolegijos – 11. Svarbiausios tvarkė užsienio, karinius ir vidaus reikalus. Vyriausias magistratas, vadovavęs miestų magistratams, pakeitusiems zemskines trobas. 1720 m. Generalinis reglamentas, nustatęs vieningą kolegijų struktūrą ir veiklą. 1722 m. “Rangų lentelė” – tarnyba civilinę ir karinę. 1708-1715 m. vietoje vaivadijų gubernijos. Gubernatorių rankose visa administracinė, policinė ir teisinė valdžia. 1719 m. administracinė reforma – šalis buvo padalinta į 50 provincijų su vaivadomis priešakyje. Gubernijos liko, bet gubernatoriai sprendė tik karinius ir teisminius reikalus. 1700 m. mirė patriarchas. Petras nusprendė neskirti kito. Dvasiškijos priešakyje pastatytas Riazanės metropolitas. 1721 m. Petras patvirtino Dvasinį reglamentą – Partiarchystė likviduota, įkurta Dvasinė kolegija, vėliau perorganizuota į Švenčiausiąjį valdantįjį Sinodą. Rūpinamasi metalurgija, centras – Uralas, gamino ginklus, vinis, inkarus. Pirmoji sidabro lydymo įmonė. Kūrėsi gelumbės, drobės manufaktūros. Per Petro I laikotarpį manufaktūrų skaičius išaugo iki 200, nuleisti į vandenį 59 stambūs ir virš 200 smulkių laivų. 1712 m. Rusija nutraukė ginklų importą. 1725 m. Rusijos eksportas 2 kartus viršijo importą. Naudojamas priverstinis darbas. 1723 m. įsakas leido manufaktūrų savininkams pirkti kaimus kaip darbo jėgą. 1722 m. miestuose cechinė santvarka: miesto meistrai surašyti į cechus, tapdavo meistrais, pameistriais, mokiniais, apie 16 tūkstančių amatininkų. Pradėtos auginti naujos kultūros – tabokas, vynuogės, vaisiniai medžiai. Parduodama druska, linai, kailiai, lašiniai, ikra, grūdai, vynas, vaškas. Išaugo mokesčiai, 40 rūšių. 1718-1724 m. gyventojų surašymas. 1715 m. Peterburge atidaryta Jūrų akademija. Įįkurta Medicinos mokykla, inžinerinės, laivų statybos, amatų mokyklos, 46 dvasiškių mokyklos, 42 aritmetikos. Maskvoje veikė ypatinga bendrojo lavinimo mokykla – pastoriaus E.Gliuko “gimnazija”, dėmesys skiriamas užsienio kalboms. 1703 m. išleista “Aritmetika.”, raidiniai skaitmenys pakeisti arabų skaitmenimis. 1714 m. Peterburge atidaryta biblioteka, tapusi Mokslų Akademijos bibliotekos pagrindu. 1702 m. pirmasis laikraštis “Vedomosti”. Pasikeitė bajorų buitis – jie pradėjo nešioti europietiškų modelių drabužius, nusiskuto barzdas, moterys pradėjo dalyvauti asamblėjose, Petras reikalavo, kad bajorai kalbėtų užsienio kalbomis. 1715 m. gimė Petro I sūnus Petras Petrovičius. Ta caras susidorojo su Aleksejumi. 1718 m. Aleksejus priverstas atsisakyti sosto paveldėjimo. Caraitį ilgai kankino, jis mirė. Petras Petrovičius, Aleksejų Petrovičių pergyveno tik dešimčia mėnesių. 1724 m. pabaigoje Ana Petrovna tapo Holštynės hercogiene. 1728 m. ji pagimdė sūnų – būsimą Rusijos carą Petrą III.
26. Petro I užsienio politika.
Caras ketino žygiuoti į Indiją Aleksandro Didžiojo keliais. Tačiau Rusijos užsienio politikos kryptis – Baltijos jūra, dėl vyko karas su Švedija (Šiaurės karas, 1700 – 1721 m.) Rusija turėjo sąjungininkus Žečpospolitą, Saksoniją ir Daniją. Karas buvo permainingas. 1709 m. balandžio mėnesį švedų kariuomenė apsupo Poltavą, tai tęsėsi tris mėnesius. Petras nutarė stoti į generalinį mūšį. Birželio 27 d. garsiajame Poltavos mūšyje švedai sutriuškinti. Švedų armija pasidavė rusams. Danija ir Saksonija atnaujino sąjungą su Rusija, prie jų prisijungė Prūsija ir Hanoveris. Tuomet Turkijos sultonas 1710 m. paskelbė Rusijai karą, pareikalaudamas grąžinti Azovą ir likviduoti rusų laivyną. 1711 m. Petras priėmė Turkijos iššūkį, tačiau kariuomenė apsupta. Pasirašytas taikos protokolas, pagal kurį Rusija grąžino Turkijai Azovą, turėjo išvesti kariuomenę iš Lenkijos. 1714 m. Rusijos laivynas sumušė švedus. Sajunga su Olandija ir Anglija iširo, bet pasirašė sutartį su Prancūzija. 1720 m. Rusijos laivynas sumušė švedus ir pasirašyta amžiną taiką su Turkija. Tai sustiprino Rusijos padėtį. Švedai nebeturėjo ką daryti. 1721 m. rugpjūčio 30 d. pasirašyta taika. Senato kancleris G.Golovkinas suteikė carui imperatoriaus titulą. Rusija oficialiai pavadinta imperija. Rusija Europoje pripažinta galinga valstybe. Tačiau Pietų jūrų klausimą, išspręsti jam nepasisekė. Petro reformos, aktyvi užsienio politika išsekino šalį. Darbo žmonėms daug kainavo naujų miestų statyba.
27. Vidaus padėtis valdant Petrui I.
Paprasti žmonės buvo nepatenkinti Petro valdymu. Petras pakeitė kalendorių (anksčiau metai prasidėdavo rugsėjy). Žmonių nepasitenkinimas pratrūko kruvinais sukilimais, žymiausi 1705-1706 m. Astrachanėje ir 1707-1708 m. Done, Ukrainoje ir Pavolgyje. Su visais žiauriai susidorota. Dažnai sukildavo manufaktūrų darbininkai, nepakeldami baisių gyvenimo ir darbo sąlygų. 1724 m. rudenį Petro sveikata pablogėjo, o 1725 m. sausio 28 d. caras mirė. I – šlapimo pūslės sutrikimą. II – įsisenėjęs sifilis. III – nunuodijimas. Petras I mirė, palikdamas imperiją be sosto įpėdinio.
28. Rusija 1725 – 1727 m.
Du pretendentai: našlė Jekaterina Aleksejevna ir dešimtmetis Petras Aleksejevičius. Aleksandras. Našlė pasirupino kariuomenės Jekaterinos priešininkas Dmitrijus Golicynas pasiruošę kompromisui: į sostą reikia pasodinti Petrą, o dėl jo jaunumo valdytoja tegu būna Jekaterina. Bet Menšikovas ir Tolstojus nesutiko. Nuspręsta į sostą pasodinti Jekateriną. Neramumų laukiama Maskvoje, su visais maištai susidorota. Menšikovas atsigavo. Jekaterinai rūpesčius kėlė Ukrainoje esanti kariuomenė, jai vadovavo generolas Michailas Golicynas. Michailas Golicynas gavo feldmaršalo laipsnį, brolis – Dmitrijus – slaptuosis patarėjas. Valdymo pradžioje Jekaterina paskelbė, kad reikia sumažinti valstiečiams mokesčius. 1726 m. pagalvės mokestis 60 kap., vėlesniais metais – po 70 kap., sumažinti išlaidas armijos išlaikymui, sumažinti kareivių skaičių. Del mokesčiu kilo daug problemų ir disputų. Daug dėmesio Jekaterinos vyriausybė skirė sosto paveldėjimo klausimui. Menšikovas sostą norėjo perduoti Anai Petrovnai to nenotėjo Danija. Įtikino Menšikovą, kad Petras Aleksejevičius vestų Menšikovo dukterį ir užimtų Rusijos sostą. Golicynas palaikė Menšikovą, bet laikinai. 1727 m. balandy Jekaterina susirgo, o geguže mirė. Jekaterina sosto įpėdiniu paskyrė Petrą, o kol jis taps pilnamečiu, valstybės reikalus turi tvarkyti caraitės, Holštynės hercogas ir Slaptoji aukščiausioji taryba.
29. Petro Aleksejevičiaus valdymas (1727-1730)
Pagal testamentą valdyti turėjo caraitės, Holštynės hercogas ir Slaptoji taryba vienbalsiai. Perėjimas į Petro pusę suartino Menšikovą su diduomene. Aleksejui Dolgorukiui jis suteikė hofmeisterio vietą prie didžiosios kunigaikštytės Natalijos Aleksejevnos. Jelizaveta Petrovna sužadėta su Anos Petrovnos vyro broliu Holštynės princu, tačiau princas mirė. Menšikovas pasiekė, kad Ana Petrovna su vyru išvyktų į Holštynę. Caro senelė – vienuolė perkelta į Maskvos Novodevičjės vienuolyną, suteikiant gerą išlaikymą. Petrui labai patiko Jelizaveta – graži, linksma, juokdarė, o Menšikova ne. Imperatoriaus seseriai tai nepatinko. Iš Menšikovo nelaisvės ištrūko imperatorius. Sajunga prieš Menšikova. Paskelbta, kad nutraukiamos caro sužadėtuvės su Menšikova. 1728 m. pradžioje imperatorius iškilmingai įvažiavo į Maskvą. Netrukus Ana Petrovna pagimdė sūnų Petrą, persišaldė ir mirė. Netrukus mirė ir imperatoriaus sesuo Natalija Aleksejevna. 1729 m. Dolgorukiai privertė Petrą II paskelbti, kad ketina vesti Aleksejaus Dolgorukio dukterį Jekateriną. Imperatorius netrukus susirgoir mirė.
30. Anos Ivanovnos ir Anos Leopoldovnos valdymai.
Mirus Petrui II, Aukščiausioji slaptoji taryba tarėsi, ką išrinkti imperatoriumi. Išrinkta AnaIvanovna, Kuršo hercogienė. Taryba pasidarė labai stipri jėga. 1730 m. vasary hercogienė iškilmingai įvažiavo į Maskvą. Golicynas mirė metų pabaigoje. Anos favoritas – Ernestas Bironas, faktiškas valdovas buvo jis. Ana susidorojo su kondicijų autoriais ir šalininkais. Dolgorukiai atsidūrė Beriozove. Daug šeimų išžudyta. Anos valdymas prasidėjo šūkiu grįžti prie Petro I politikos. Rūmai ir centrinės įstaigos grįžo į Peterburgą. Aukščiausioji slaptoji taryba panaikinta. Tačiau 1731 m. Senatas nustumtas į antrą vietą – sukurtas “Jos didenybės kabinetas”. Nuolatinė kova su valstybės biudžeto deficitu. Gyventojai nepajėgūs sumokėti mokesčius. Baisios priemonės mokesčiams išieškoti. Gyventi buvo baisu. Karinės pajėgos nusilpo. Petro I užkariautos Giliano, Mazanderano, Azerbaidžano ir Dgestano dalys 1732 m. perduotos Persijai. Mirus Respublikos karaliui Rusijos kariuomenė įsibrovė į jos žemes. 1735 m. karas su Turkija dėl išėjimo į pietų jūras. 1739 m. Belgrado sutartis tarp Turku ir austru. Rusijai privalėjo pasirašyti taiką. Neteisėtu sosto paveldėjimo aktu Ana Ivanovna atvėrė kelią sosto perversmams. 1740 m. Ana Ivanovna susirgo ir netrukus mirė. Rusijos imperijos likimas perduotas į Birono rankas. Regentas Bironas sumažino mokesčius, sustabdė mirties bausmes, sargybiniams leido apsivilkti kailinius, savo rankomis sukirpo kareivio skrybėlę su ausinėmis. Persekioti prabangą rūmuose, tačiau to buvo maža valdžiai sutvirtinti. Ana Kruvinoji dar gulėjo pašarvota Vasaros rūmuose, o Bironas jau meilinosi Jelizavetai Petrovnai, ji tapo jo meiluže, žadėjo padaryti imperatore. Netrukus Ana Leopoldovna (Anos Ivanovnos dukterėčia) tapo valdytoja. Bironas nuteistas ir įkalintas. 1762 m. Petras III grąžino jį iš tremties. Jekaterina II grąžino jam valdžią Kurše. Ana Leopoldovna norėjo valdyti Rusiją, gulėdama lovoje su Linaru. Valdžia Ostermano rankose. Jelizaveta, kariškių verčiamai, su 300 grenadierių nuėjo su ja į Žiemos rūmus. Valdytoja, jos vyras ir imperatorius suimti ir uždaryti į tvirtovę. Minichui ir Ostermanui mirties bausmė pakeista tremtimi. Po 20 metų iš tremties jį grąžino Petras III. Valdė Rusija Jelizaveta.
31. Jelizavetos Petrovnos valdymas.
Mirties bausmių Jelizavetos valdymu nebuvo. Jelizaveta panaikino “Jos didenybės kabinetą” ir atkūrė Senato vaidmenį, tstatyta kolegijų ir miesto magistratų veikla. Aukščiausius postus užėmė rusai. Sukurtas organas – Konferencija prie aukščiausiųjų rūmų. Jelizaveta grąžino Anos Ivanovnos tremtinius arba palikuonis. Iškilo – Šuvalovai ir Voroncovai. Ekonomikos pagyvėjimas, rytuose plečiasi naudingų iškasenų paieškos ir gavyba, prekybos su Azijos šalimis plėtojimas. Cechų organizacija iširo. 1760 m. Jelizaveta paskelbė įsaką “panaikinti blogį, klestintį teismuose”. Iškilo ir didelį vaidmenį Rusijos istorijoje suvaidino diplomatai, kariškiai. Svarbiausias užsienio politikos įvykis – Rusijos dalyvavimas Septynerių metų kare. Anglija ir Prancūzija kovojo tarpusavyje. Europoje iškilo Prūsija. 1756 m. Prūsija puolė Saksoniją, 1757 m. į karą įstojo Rusija, kariuomenė įžengė į Rytprūsius. Rusijos sąjungininkai ėmė grasinti sudarysią taiką su Prūsija. 1760-1761 m. Rusijos kariuomenė Berlyne. Anglija nustojo Prusijai teikusi finansinę paramą. Tačiau Rusijoje pasikeitė padėtis. 1761 m. gruody imperatorės savijauta pablogėjo ir ji mirė. Į sostą įžengė jos įpėdinis Petras III.

VII. Jekaterinos II laikotarpis
32. Petras III.
Tai buvo Rusijos ir Švedijos – įpėdinis, silpnas fiziškai ir dvasiškai. 1762 m. vasary paskelbtas manifestas dėl Slaptosios kanceliarijos panaikinimo. 1762 m. geguže sudarė su Prūsiją sutartį. Rusija grąžino Prūsijai visas jos teritorijas ir tapo sąjungininke prieš Austriją. Petro III žmona – Jekaterina II stengėsi atrodyti Rusijos patriotė, demonstravo pagarbą stačiatikių tikėjimui, mokėsi rusų kalbos, domėjosi valstybės reikalais, bendraudama buvo maloni. Nepatenkintieji Petro III žiūrėjo į Jekateriną. Tuo ji pasinaudojo. 1762 m. Petras III išvyko iš Peterburgo, paskelbta, kad Petras mirė. Jekaterina prisiekė ir lydima dviejų pulkų kareivių, nuvažiavo į Kazanės soborą, kur ją arkivyskupas Dmitrijus. Žiemos rūmuose Sinodas ir Senatas parašė manifestą. Jekaterina įžengė į sostą. Imperatorius kreipėsi į Jekateriną siūlydamas jai pasidalinti valdymą, tačiau Jekaterina pasiūlė jam atsisakyti sosto. Imperatorius taip ir padarė. Jekaterina nugirdė kareivius, įvyko perversmas, Jekaterina vaizdavo kaip revoliuciją, kaip Rusijos išgelbėjimą. Maskvoje Jekaterina sutikta paniekinamai. Krymo chanas nusiaubė Rusijos valdas. Jekaterina papriekaištavo Prūsijos pasiuntiniui ir Prūsija paveikė Krymą, ir konfliktas išspręstas. 1780 m. vasary Rusija paskelbė “Ginkluoto neutraliteto deklaraciją”, leidusią neutralių šalių laivams gintis. Prie Deklaracijos prisijungė beveik visos Europos valstybės, turėjusios prekinius laivus. Amerikiečiai reagavo į draugišką Rusijos politiką. Anglija priversta pripažinti naują valstybę. Senatas visam laikui prarado turėtą reikšmę. Vidaus padėtis sudėtinga – maištavo visų kategorijų valstiečiai, klestėjo kyšininkavimas. Jekaterina ėmėsi bažnyčios žemių sekuliarizavimo. Valstiečių padėtis pagerėjo, lažas pakeistas činču, gavo šiek tiek ekonominės veiklos laisvės. Neginčijamas Jekaterinos nuopelnas – kova prieš kankinimus teisminėje praktikoje. Jekaterina garsėjo kaip apsišvietusi monarchė, o vadinamas “apšviestojo” absoliutizmo laikotarpiu. Jekaterinos “Priesakuose” plagijuojama prancūzų švietėjai, teisininkai ir filosofais. Bajorija skaidosi į senąsias ir naująsias gimines. Valstiečiai reikalavo pagerinti teismą.
33. Jemeljano Pugačiovo maištas.
Baudžiavos stiprinimas vertė valstiečius bėgti ir priešintis, sudarydavo būrius, puldinėdavo dvarininkų sodybas, įmones, pirklių laivus. 1762 – 1772 m. Maskvos ir apylinkėse gubernijose apie 50 valstiečių sukilimų. Kazokai nenoėjo kariauti, Traubenbergas ir keletas kitų kariškių užmušti. Jekaterina įsakė panaikinti Jajiko kazokų savivaldą ir atsiuntė komendantą su įgula. Kazokas Jemeljanas Pugačiovas, dalyvavo daugelyje karų, kazokų tarpe pasklido kalbos, kad Caricyne pasirodė Petras III (apsišaukėlis). Pugačiovas tuo pasinaudojo. Žmonės ėjo prie Pugačiovo, bučiavo ranką, o jis skelbė atleidžiąs jiems ir priimąs į savo gaują. Įtempta padėtis pasitarnavo apsišaukėlui. Mažai kas iš kazokų patikėjo, kad čia tikras imperatorius, bet jų interesus tenkino ir apsišaukėlis. Pugačiovo armija savo kelyje viską plėšė, naikino, žudė. Tvarkai karuomenėje palaikyti, sudaryta Karo kolegija, teismo ir tiekimo organas. Kariuomenė suskirstyta į pulkus, šimtines ar dešimtines. Pas Pugačiovą buvo labai išsilavinusių žmonių. Pugačiovas vedė 17-ametę paprasto kazoko dukterį, tai pakenkė jo autoritetui. 1774 m. šturmu paėmė Kazanę, tik Kremliaus neįveikė. 1774 m. Rusija ir Turkija pasirašė taiką. Vyriausybė visas jėgas galėjo skirti kovai su Pugačiovu. Pugačiovas pasiekė Caricyną, tačiau jo nepeėmė ir patraukė dešiniuoju Volgos krantu žemyn. Jį pasivijo vyriausybės kariuomenė ir paskutinį kartą sumušė. Bendražygiai atidavė jį valdžiai.
34. Vidaus politika po J.Pugačiovo maišto.
1773 m. pabaigoje Jekaterinos II ramybę sudrumstė apsišaukėlė pasiskelbusi Pugačiovo seserimi. Karolio Radvilos vykdoma avantiūra prieš Jekateriną II. 1775 m. apsišaukėlė atvežta į Peterburgą ir tardoma, netrukus mirė. Jelizavetos duktė Jekaterinos II įsakymu 1785 m. pervežta į Rusiją ir prievarta įšventinta į vienuoles. 1775 m. pravesta gubernijų reforma. Vietoje 3 valdymo pakopų liko dvi – gubernija-apskritis. Vietoje 20 gubernijų sukurta 50. Kiekvienoje gubernijoje gubernijos valdyba, iždo rūmai, “aukštesnysis zemskinis teismas” – bajorams, “gubernijos magistratas” – pirkliams ir miestiečiams, “aukštesnioji zemskinė valdyba” – vienkiemininkams ir valstybiniams valstiečiams. Baudžiamojo teismo ir civilinio teismo rūmai. Apskrityje vykdomuoju organu “žemesnysis zemskinis teismas” – kuriam vadovavo kapitonas – ispravnikas. Jį turėjo rinkti vietiniai bajorai iš savo tarpo 3 metams. “Apskrities teismas” -bajorams, “miesto magistratas” – pirkliams ir miestiečiams, “žemutinė zemskinė įstaiga” – vienkiemininkams ir valstybės valstiečiams. Gubernijų įstaigos anaikintos. Liko tiktai Karo, Jūrų, Užsienio reikalų ir Prekybos kolegijos. 1785 m. Jekaterina paskelbė Malonės raštą bajorams, bajorams suteikta monopolinė teisė valdyti valstiečius, žemę ir žemės gelmes, teisė kurti gamyklas ir fabrikus ir parduoti viską, kas gaminama jų tėvonijose, teisė organizuoti savo žemėse turgavietes ir muges. Bajorai atleisti nuo mokesčių ir kūno bausmių ir pradėti vadinti ne “bajorija”, o “kilniąja bajorija”. Paskelbtas Malonės raštas ir miestams, visi miesto gyventojai padalinti į 6 grupes. Pirmą grupę sudarė žmonės, turį mieste namus ar žemę. Antrą sudarė 3 gildijų pirkliai. Trečią sudarė cechų amatininkai. Ketvirtą sudarė kitų miestų žmonės ir užsienio svečiai. Penktą sudarė “varduoti piliečiai” – mokslininkai, menininkai, bankininkai, opto prekybininkai, laivų savininkai. Šeštąją sudarė posado gyventojai. Jekaterinos II sūnus Pavlas vedęs 2 kartus. Pirmoji žmona mirė gimdydama. Antroji žmona gimdė vaikus, Jekaterina laikydavo juos toliau nuo tėvų. Ji nusprendė neperduoti sosto Pavlui, rengėsi sostą perduoti Pavlo sūnui Aleksandrui. Tačiau Jekaterina aplankė staigi mirtis ir sostan įžengė Pavlas.
35. Užsienio politika Jekaterinos II laikais.
Rusija tęsė kovą už Pietų jūras. 1768-1774 m. vyko Rusijos-Turkijos karas. 1770 m. kariuomenė užėmė pagrindinius taškus Kryme. 1774 m. pasirašyta Kučuk-Kainardžo taikos sutartis. Krymas pasidarė nepriklausomas nuo Turkijos. Rusija gavo Juodosios jūros pakrantę su Kerčės, Jenikalės ir Kinburno tvirtovėmis. 1783 m. Rusija įvedė kariuomenę į Krymą, prijungiant jį prie Rusijos. Anglija, baigusi karą Šiaurės Amerikoje, su Prancūzija teikė paramą Turkijai. Tačiau A.Suvorovas sugebėjo suduoti smūgį Turkijos kariuomenei. Jekaterinos favoritas Grigorijus Potiomkinas trukdė Suvorovui. Tačiau 1789 m. turkai sumušti. Nepatenkintos Anglija, Prancūzija bei Olandija sudarė antirusišką sąjungą. Švedija pradėjo karą prieš Rusiją. 1790 m. Izmailo šturmas, turkai neatlaikė, atsivėrė kelias į Turkijos sostinę. Austrija nutraukė sąjungą su Rusija ir išėjo iš karo, Anglija pagrasino įvesianti laivyną į Baltijos ir į Juodąją jūras. Prancūzijoje vyko revoliucija. Jekaterina priversta pasirašyti taiką su Turkija 1791 m. Turkija pripažino Rusijos užkariavimus. Rusija pagaliau gavo priėjimą prie Pietų jūrų, prisijungė naudingas teritorijas, pradėjo statyti miestus. Įvedama socialinė, ekonominė ir tautinė Rusijos priespauda. Jekaterinai II nenorėjo niekam atiduoti Respubliką. Tačiau 1772 m. pasirašyta konvencija, pagal kurią Rusija, Austrija ir Prūsija pasisavino dalį Respublikos žemių. Kitų dviejų padalinimų metu Rusija gavo visą Baltarusiją, Vakarų Ukrainą ir Lietuvą 1789 m. Prancūzijoje prasidėjo revoliucija. Pirmajame etape Jekaterina stengėsi padėti karališkajai šeimai. 1793 m. Prancūzijos karalius giljotinuotas. Tai suaktyvino Rusijos kišimąsi. Jekaterina paskelbė, kad Rusija nutraukė ryšius su Prancūzija. Pasirašyta Rusijos ir Anglijos konvencija dėl bendrų veiksmų prieš Prancūziją. 1795 m. prisijungė Austrija. Tačiau priešiška Prūsijos pozicija sulaikė Rusiją nuo intervencijos. Tiktai 1796 m. Jekaterina ryžosi siųsti pagalbą austrams. 1796 m. lapkričio 6 d. Jekaterina mirė.

VIII. Napoleono karai, 1796 – 1715 m.
36. Pavlo I valdymas.
Pavlas griovė Jekaterinos laikų tvarką ir įvedė Gatčinos tvarką kariuomenėje, rūmuose ir tiesiog gatvėje. Iš armijos varomi nusipelnę karvedžiai. Apranga pakeista nepatogia prūsiška. Tačiau Pavlas nusipelnė kareivių meilę. Uždraudė karininkams naudoti kareivių darbą savo namuose ir kaimuose. Kareivių davinys išduodamas laiku. Valdymo pradžioje Pavlas žengė keletą kilnių žingsnių: paleido iš kalėjimo T.Kosciušką, davė jam pinigų ir leido išvažiuoti, dovanojo visiems lenkams, dalyvavusiems “Lenkijos sumaištyje”. Grąžintas iš tremties A.Radiščevas, N.Novikovas. Sostinė gyveno kaip kareivinės. Miesto gyventojams nurodytas laikas eiti miegoti, keltis, pietauti ir patiekalų skaičius ant stalo. Valdininkai pradėjo sąžiningai atlikti pareigas, mandagiau elgtis su interesantais. 1797 m. Pavlas vainikavosi. Įsakas apie sosto paveldėjimą. Nustatyta, kad sostas paveldimas pagal gimimo pirmumą vyriškoje linijoje. Valstiečiai tikėjosi, kad naujas valdovas panaikins baudžiavą, sukilimų banga. Tačiau valstiečių atžvilgiu Pavlas tęsė Jekaterinos politiką. Pavlas paskelbė manifestą, draudžiantį reikalauti, kad valstiečiai eitų lažą sekmadienį ir patariantį dvarininkams pasitenkinti 3 lažo dienomis. 1797 m. uždrausta dvariškius ir bežemius valstiečius parduoti varžytinėse. Vėliau uždrausta skaldyti valstiečių šeimas, pereinant jiems pas kitus savininkus. Valstiečiai gavo teisę skųstis ponais. Bajorai nebegalėjo pasirinkti, karinę ar civilinę tarnybą eiti. Gubernijos bajorų susirinkimai panaikinti, o apskrities susirinkimai apriboti. 1797 m. įsteigtas valstybės bankas bajorams paremti. 1798 m. iš karinės tarnybos pašalinti karininkai-ne bajorai. 1798 m. sudaryta antiprancūziška koalicija: Rusija, Anglija, Austrija, Turkija, Neapolis. 1799 m. Suvorovas buvo Vienoje. Jam pavesta vadovauti sąjunginei kariuomenei. Austrai norėjo apriboti Suvorovo savrankiškumą – neleido jam spręsti tiekimo ir administracinių klausimų. 1799 m. balandžy jis pergalingai žygiavo per Italiją, bet tai nepatiko Austrijai. Prasidėjo Pavlo suartėjimas su Prancūzija. Rusija nutraukė santykius su Anglija ir ėmė ruoštis karui prieš ją. 1801 m. kova perversmas, Imperatorius nužudytas.
37. Aleksandro I vidaus politika valdymo pradžioje.
Aleksandras I paskelbė manifestą, kuris nustatė visišką Jekaterinos ir Aleksandro valdymo perimamumą. nubrauktas visas Pavlo I laikotarpis. Grąžinti į tarnybą visi Pavlo I laikais atleisti karininkai ir valdininkai. 1802 m. panaikintos kolegijos ir įsteigtos ministerijos: karo, jūrų, užsienio reikalų, justicijos, vidaus reikalų, finansų, komercijos ir liaudies švietimo. Paskirti ministrai atsakingi tik prieš imperatorių. Opoziciją caras sudorojo, suskaldęs. Aleksandras leido pakalbėti ir apie baudžiavos panaikinimą. 1803 m. Dvarininkams suteikta teisė paleisti valstiečius iš baudžiavos. Laisvieji žemdirbiai turėjo mokėti pagalvės mokestį kaip ir baudžiauninkai, eiti rekrūtų prievolę kaip valstybiniai valstiečiai. Valstybės valdymas, pramonės ir prekybos plėtra reikalavo išsimokslinusių žmonių. 1803 m. priimti nauji mokymo įstaigų nuostatai. Galėjo mokytis visų luomų vaikai. Mokymo įstaigos suskirstyto į keturias grupes: 1) vienerių metų parapijinės mokyklos; 2) trejų metų apskrities mokyklos; 3) šešerių metų gubernijų mokyklos (gimnazijos); 4) universitetai. Mokymo procesą kiekvienoje apygardoje turėjo organizuoti aukštoji mokykla 1804 m., Peterburgo pedagoginis institutas. Universitetai turėjo ruošti aukštosios valdininkijos kadrus ir specialistus medikus bei pedagogus. XIX a. atsirado licėjai, vidurinis ir aukštasis paruošimas, skirti tik bajorų vaikams. Pradėtos kurti specialiosios paskirties mokyklos – Susisiekimo kelių institutas – 1810 m., Maskvos komercijos mokykla – 1804 m.
38. Užsienio politika.
Rusija siekė prisijungti Gruziją. 1804 m. karas su Persija, o 1806 m. – su Turkija. 1812 m. Bucharešto taiką. Su Persija karas baigėsi 1813 m. Giulistano taika. Prancūzijos imperatorius Napoleonas pasiūlė draugystę Aleksandrui. Tačiau neilgam. Sąjunga su Anglija reikalinga, nes Anglija ekonomiškai rėmė visas šalis, kurios kariavo prieš Prancūziją. Prūsija ir Austrija palaikė santykius su Prancūzija. Tačiau susitarta su Austrija. Pirmasis susidūrimas tarp sąjungininkų ir Prancūzijos 1805 m. lapkričio 20 d. prie Austerlico. Rusijos kariuomenės vadas M.Kutuzovas buvo nušalintas, nepritardamas atvirai kovai prieš Prancūziją. Rusijos kariuomenė sumušta. 1806 m. Paryžiuje pasirašyta tik Prancūzijai naudinga sutartis. Rusija paskelbė karą Prancūzijai. Ji turėjo kitą sąjungininką – Prūsiją, tačiau neilgam. 1807 m. sausio 27 d. Proisiš-Eiliau sprendžiamos kautynės. Tai pirmos kautynės, kurių Napoleonas nelaimėjo. Birželio mėnesį įvyko mūšis prie Frydlendo. Jos baigėsi įtikinama Napoleono pergale. Pasirašytos laikinos paliaubos, o 1807 m. birželio 13 d. Tilžėje Napoleono ir Aleksandro susitikimas. Anglija atsisakė materialiai remti Rusiją, nes 1806 m. Prancūzija paskelbė kontinentinę blokadą Anglijai. Sukurta Varšuvos hercogystę. Prūsija priversta sumažinti ginkluotąsias pajėgas ir sumokėti kontribuciją Prancūzijai, įsipareigoti dalyvauti blokadoje. ”Mūšį” Tilžėje laimėjo Napoleonas. Napoleonas siekė sukiršinti Rusiją ir Švediją. Rusija trukdė Napoleonui užkariauti visą pasaulį. 1812 m. naktį į birželio 12 d. Napoleono kariuomenė ties Kaunu forsavo Nemuną. Rusijos kariuomenė išdėstyta taip, kad būtų galima pridengti tris puolimo kryptis: Peterburgo, Maskvos, Kijevo. De Toli ir Bagrationo kariuomenės susijungė prie Smolensko. Vyriausiuoju karo vadu paskirtas Kutuzovas. Rugpjūčio 26 d. prie Borodino kaimo įvyko kautynės. Kariuomenės apyligės. Rusai laimėjo moralinę ir politinę pergalę. Rugsėjo 2 d. Napoleonas atėjo prie Maskvos, ilgai laukė maskviečių deputacijos, bet Maskva buvo tuščia. Kariuomenę Kutuzovas nuvedė į labai patogias pozicijas prie Tarutino, kuri ji sustiprėjo ir atsigavo. Spalio 7 d. Napoleonas įsakė kariuomenei palikti Maskvą. Kutuzovas prie Malojaroslaveco pasiuntė galingas pajėgas. Čia spalio 12 d. įvyko svarbios kautynės. Karo vedimo iniciatyva perėjo į rusų rankas. Gruodžio 6 d. Napoleonas paliko armiją ir išvyko į Paryžių. Gruodžio mėnesį į Vilnių atvyko Kutuzovas. Šio karo metu žuvo apie 2 milijonai Rusijos gyventojų, materialiniai nuostoliai viršijo vieną milijardą rublių. 1813 m. pradžioje Rusijos kariuomenė peržengė Varšuvos hercogystės sieną. Netrukus pasirašyta Kališo sutartis su Prūsija. Gegužės mėnesį Napoleonas sutriuškino sąjungininkus prie Liucenos. Pasirašytos paliaubos. Vasarą prie antiprancūziškos sąjungos prisidėjo Austrija, Reino sąjunga ir Švedija. 1813 m. spalio 4-6 d. prie Leipcigo “tautų mūšis”. Rusai, prūsai, austrai ir švedai mušė prancūzus, lenkus, belgus, olandus, italus. 1814 m. kovo 18 d. sąjungininkai įėjo į Paryžių, Napoleonas atsisakė sosto ir buvo išsiųstas į Elbos salą. Rugsėjo mėnesį atidarytas Vienos kongresas. Europos žemėlapį tvarkė tik kelios delegacijos. Didžiausius ginčus iššaukė Lenkijos ir Saksonijos klausimas. 1815 m. gegužės 29 d. pasirašytas baigiamasis Vienos kongreso aktas, kurį sudarė 121 straipsnis. Didžioji dalis Varšuvos hercogystės, išskyrus Torunę ir Poznanę perėjo Rusijai. Krokuva pripažinta laisvuoju miestu. Rytų Galicija atiteko Austrijai. Lenkai, Rusijos, Austrijos ir Prūsijos pavaldiniai turėjo turėti savo atstovus nacionalinėse valdymo įstaigose. Dalis Saksonijos atiteko Prūsijai, o kita jos dalis išsaugojo savarankiškumą. 38 vokiškos valstybės ir 4 laisvieji miestai – Hamburgas, Liubekas, Bremenas ir Frankfurtas prie Maino – sudarė Vokietijos sąjungą, vadovaujamą Austrijos. Belgija prijungta prie Olandijos.

Leave a Comment