Filosofijos paruoštukė

1.Kas yra pažinimas.
Žmonių veikla susidaro iš daugelio įvairiausių darbų. Kiekvienas darbas, kokio sudėtingumo jis bebūtų mums pateikia informaciją apie pasaulį ir mus pačius. Be tokios veiklos mes nieko negalėtume pasakyti apie tikrovę. Šia prasme visi žmogiškos veiklos aktai, įvairios procedūros turi pažintinį pobūdį. Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie tikrovę gavimo procesas ir jo rezultatas. Tai vieningas procesas, kuris prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą ir baigiasi gautų rezultatų formulavimu. Žinoma pažinimo procesas ne visada baaigiasi teigiamais rezultatais. Būna atvejų, kai negaunamas joks rezultatas ir negalima suformuluoti jokios teorijos. Gnoseologo tikslas – išsiaiškinti ar visos priemonės, kurios taikomos pažinime, yra optimalios, ar jos gali duoti gerų pažinimo rezultatų. Gnoseologas visada yra kritiškai nusiteikęs pažinimo instrumentų ir jų pritaikomumo atžvilgiu. Nagrinėdamas pažinimo procesą gniosologas išsiaiškina ir kelia klausimus apie vienų ar kitų pažinimo aktų tinkamumą ar netinkamumą, siekiant pozityvių pažinimo rezultatų kokioje nors srityje.
2 Pažinimo šaltiniai ir ribos. Empirizmas ir racionalizmas.
Pažinimo šaltinių problemą galima nagrinėti dviem aspektais : genetiniu ir metodologiniu. Genetiškai nagrinėdami pažinimo procesą, keliame klausimą – iš kur atsiranda žinios ir kaip paaiškinti jų atsiradimą? Metodologinis aspektas susijęs su klausimu apie pažinimo kelio pasirinkimą, siekiant patikimų žinių. Yra trys šaltiniai : patyrimas, protas ir šaltinis peržiangiantis protinio tyrimo sf

ferą. Pažimo šaltinis patyrimas vadinasi empirizmu, protas vadinasi racionalizmu, o trečias šaltinis vadinasi iracionalizmu. Tai – filosofinė doktrina, apribojanti proto pažintines galimybes, iškelianti intuiciją, instinktą, tikėjimą, kaip įpatingą neracionalaus pažinimo atmainą. Žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Juslės mus susieja su tikrove. Dageliui filofų juslių vaidmuo pažinime yra akyvaizdus faktas. Susmąstydami apie tai iš kur žmogus gauna žinias, jie pripažino, kad niekas iš mūsų gimdamas neatsineša jokių žinių. Filosofijoje paprastai pažinimu laikomas ne atsikiro reiškinio, atskirybės, o visos reiškinių klasės bendrybės bruožų atskleidimas. Gerta empirizmo nuo antikos laikų egzistavo ir racionalizmas, kuris visais laikais turėjo savo šalininkus. Čia pažinimo šaltinis yra protas, nes žmonės skirtingai juslėmis suvokia tą patį išorės poveikį, juslėmis gautos žinios turi subjektyvų pobūdį. Paasak Dekarto žmogus kaip voras, iš savęs gali kurti pažinimo savokas, nes jis turi įgimtas idėjas. Dekartas teigia jei idėjos būtų igimtos, tai žinias turėtų visi be išimties žmonės, bet jų neturi nei pirmykščiai žmonės, nei vaikai, tad tikruoju pažinimo šaltiniu buvo pripažįstamas juslinis patyrimas. Žmogaus protas – švari lenta, kurią prirašo patyrimas. Empiristai ir racionalistai manė, kad galima pažinti, įgyti žinių, remiantis žmogaus natūraliai įgimtais sugebėjimais. Yra dar kiti pažinimo šaltiniai : įpatyngi žmogaus vidiniai pergyvenimai, rūstinės būsenos, įsijautimas, intuicija, praregėjimai, in
nstinktai, antgamtinės jėgos.
Platono nuomone virš idėjų yra aukštesnė būtis apsoliutas, iš kurio plaukia viskas kas egzistuoja – idėjos, pasaulio dvasia, materija. Nei juslės, nei protas negali pažinti dieviškųjų idėjų, tiesą galima pažinti tik tada, kai dievas parems mūsų proto sugebėjimus. Dažniausiai gyvenime žmonės suinteresuoti aplinkos pažinimu tiek, kiek diktuoja jų kasdieniniai rodikliai. Regėdami kokį nors baltos spalvos daiktą iš įvairaus atstumo ir įvairių padėčiu, jį matome skirtingą. Mes pažįstame ne objektyvaus pasaulio daigtus, o tik pažįstančiojo subjektyvius pergyvenimus. Jie ir yra juslinio pažinimo objektas. Pažinimo procese žmogus į išorę neišeina o sukas savo pergyvenimų rate. Egzistuoja praraja tarp reiškinio ir tikrovės. Kita vertus, kiekvienas teiginys apie transcendentinę tikrovę gali turėti teigiamų ir neigiamų argumentų. Kitaip sakant tikrovė mūsų pažinimui yra atvira. Apsoliutus žinojimas yra nerealus ir nepasiekiamas, kad pats pasaulis yra begalinis ir jame vyksta ir nesibaigianti kaita.
3. pazinimo visuomeninis istorinis salygotumas.
Pazinimas yr procesas imanomas tik visuomeneje,sprendimu,savoku,teoriju. ner pazinimo be samones,lygiai taip kaip ner samones be zinojimo. Pazinimo procese kinta ir pati samone. Taciau jos kitimas-tai individualios samones raida. Pazinimo istorija-ne atskiru zmoniu psichikos istorija,o visuomeninio istorinio pazinimo proceso objektyvus pagrindas yra praktinis visuomenes ir gamtos santykis. Sis praktinis santykis kartu ir pazintinis santykis. Taigi pazinimas-tai nepertraukiamas visuomeninis istorinis procesas,kuris individo samones atzvilgiu yr
r savarankiskas,objektyvus ir kuri is esmes determinuoja bendras praktinio tikroves isisavinimo lygis.
4. Pažinimo ir objekto samprata.
Ankščiausiai susiformavo pažiųra, kad pažinimo subjektas yra mastantis individas. Iš to sekė mintis, kad, norint atsakyti į klausimą apie pažintines žmogaus galimybes, reikia ištirti ar atskiras individas savo juslėmis ir protu gali pažinti tikrovę. Kantas teigia, kad pažinimo procese tikrovė sužmoginama, kad jutimo suvokimo sąvokos turinys priklauso ne tik nuo objektyvios tikrovės, bet ir nuo žmogaus. Vėliau už Kantą gyvenęs Hegelis, nesutikdamas su juo, atkreipė dėmesį į tai, kad iš anksto negalima ištyrinėti žmogaus pažintinių galimybių, nes jos istorijos eigoje kinta ir atsiskleidžia tik pačiame pažinimo procese, kaip bandoma pažinti. Visas žmogaus pažintines galias galima tik praktiškai jas išbandant, o ne iš anksto teoriškai apie jas samprotaujant. Neatsižvelgus į individo visuomeninę prigimtį negalima jo laikyti subjektu. Žmonės pažįsta tikrovę praktiškai su ja santykiaudami. Žmogus iš esmės stebi tikrovę pasyviai, nes ją keičia gamybos procese. Teorinio tikrovės vaizdo turinys priklauso nuo praktinio tikrovės reikšmių įsisavinimo lygi. Nors pažinimo tikrasis subjektas yra visuomenė, tačiau mąsto, tiria, pažįsta individai. Žmogaus pažintiniai sugebėjimai yra dvejopo pobūdžio: suvokimo sugebėjimai ir apstrahavimo sugebėjimai. Suvokimas – tai psichinis materialios tikrovės vaizdas, kuris susidaro individo psichikoje, žmogaus juslėms reguojant į aplinkos dirgiklius. Atskiro suvokimo struktūrinės dalys vadinamos pojūčiais. Bū
ūtina atkreipti dėmesį į dvi suvokimo savybes, apibūdinančias jo pažintinį vaidmenį. Suvokimas yra individualus ta prasme, kad jis gali būti tik individo psichikoje, jis negali būti perduotas kitam žmogui. Suvokimas visuomet pateikia daikto vaizdą. Žmonės nuo gyvulių skiria apstrahavimo savokų kūrimo sugebėjimas. Kad savokos yra apstrakcijos, turi vienodą, bet ne griežtai apibrėžtą prasmę, jos gali būti perduodamos kalba, keičiamos, praturtinamos nauja patirtimi. Šeip žmogaus psichikoje vykstantis mąstymo procesas tampa visuomeniniu. Individo mąstymas, būdamas visuomeniniu, niekada nėra grynai individualus psichinis procesas, nes visuomet priklauso nuo visuomenės turimų žinių lygio. Žmogus suvokdamas kartu ir supranta. Iš subjektyvaus suvokimo negalima spręsti apie išorinę tikrovę, nes suvokimas teikia informaciją tik apie vidinį žmogaus turinį. Žmogus sąvokomis pažymi materialius daigtus. Pažinimo objektas – ne tikrovės gabalas, koks jis yra savaime, o žmogaus praktinėje veikloje minties pertvarkoma tikrovė.
5. kas yr tiesa?
Tiesa negali but daigtas, nes jis priklauso ideju sferai.tiesa gimsta , egzistuoja ne kur kitur, o zmogaus galvoje. Bet ne visos zmogaus galvoje atsirandancios idejos yr tiesos. Apskritai tiesos problema turi objektyvumo, absoliutumo, santykinumo aspektus.
6. Klasikinė tiesos koncepcija
Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos probleminius klausimus. Susiformavo įvairios tiesos koncepcijos. Jau antikoje atsirado tiesos koncepcija, kuri vadinama klasikine tiesos koncepcija. Jos autoriai – Platonas ir Aristotelis.Jie teigia , kad jeigu mūsų minties ar teiginio turinys nusako faktinę būseną, tai mes galime sakyti, kad ta mintis ar teiginys yra tiesa. Tuo pasakoma, kad jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa.Tiesa yra daikto ir minties atitikimas. Tačiau ši koncepcija turi silpną vietą – ar daiktas tas pats kas mintis, ar mintis apie daiktą tas pats?Joks realus daiktas nėra panašus į mintį apie jį.trūksta kokios nors priemonės, kuri galėtų į tuos klausimus atsakyti, t.y. trūksta tiesos kriterijaus.Aristotelis tokio kriterijaus nenurodė, o daugelis manė, kad sunku rasti tokį kriterijų, kuris atsižvelgtų į minties ir tikrovės ypatybes.
Viduramziu mastytojai tiesa apibreze-tiesa yr daikto ir minties atitikimas.
7.akivaizdumo ir logines darnos tiesos konsepcijos.
Akivaizdumo konsepcijos istakos slypi kasdienineje kalboje. Zymiausias poziurio i tiesa kaip i akivaizdzias zinias salininkas – Dekartas. Jis mane jog teisingos zinios, kurios yr tiek elementarios, aiskios, ryskios, kad yr akivaizdzios, arba zinios , kurios gali buti logines dedukcijos budu isvestos is tokiu elementariu, akivaizdziu tiesu.
Logines darnos teorija sieja ziniuteisinguma su ju nepriestaringumu. Cia svarbiausia ziniu loginis nepriestaringumas, vidine logine darna, koherentiskumas. Koherencines tiesos sampratos salininkas-Leibnicas. Jo poziuriu tvarka negali but kitokia nei logine tvarka, nes racionalus, protingas mastymas-loginis mastymas.todel turi egzistuoti ir paciu proto tiesu logine tvarka-visos jos logiskai susijusios.
8. Pragmatinė ir dielektinė materialistinė tiesos koncepcija.
Pragmatinės tiesos autoriai teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu.
Pragmatizmo ištakos randamos jau XVII a. pradžioje, kai F. Baconas suformulavo principą “žinojimas – jėga”.Vėliau manoma,kad vertingos vien pozityvios – tikslios, realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios, turinčios praktinį naudingumą(A. Comteas).
Pirmasis žinių praktinį efektyvumą su tiesos problema tiesiogiai susieja K. Marksas.Marksas teigė, kad praktika leidžia pereiti į tikrovę.Praktika Marksas laikė visą žmogaus materialinę juslinę daiktišką veiklą. Praktika priešinama teorijai (grynai intelektualiai idealiai žmogaus veiklai).Toks praktikos priešinimas teorijai įgalina įveikti kai kuriuos sunkumus , su kuriais susiduria akivaizdumo ir koherencinė tiesos teorijos.Per praktiką idėjos yra susiejamos su empirine tikrove.
Kitas pragmatizmo šalininkas-Džeimsas.Jo teigimu, žodžiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galima keisti egzistuojančią realybę.Teorijos – kaip instrumentai. Džeimso požiūriu, žinių teisingumas siejasi su jų efektyvumu, praktiniu naudingumu.
Pragmatinės tiesos teorijos ir klasikinės teorijos skirtumai:
Klasikinės tiesos tikrovė- daiktiška, objektyvi, nepriklausanti nuo subjekto.
Pragmatinės tiesos tikrovė – žmogaus veikla, praktika, kuri turi būti traktuojama ne tiek objektyviai, kiek subjektyviai.
Dialektinis materializmas susieja tiesos sampratą su Aristotelio klasikine koncepcija, kuri tiesą suriša su objektyvia tikrove.Ši koncepcija vystė toliau požiūrį, kad tiesos objektyvumo kriterijus yra praktika.Praktika – pažinimo pagrindas.Mintys tampa daiktais, bet tik esant praktiniam tikrovės įsisavinimo lygiui.Jei tiesa pasako, kad teiginiai atitinka tikrovę, tai ta tiesa ir galima.
9. Žinių ir mokslo samprata.
Žinių samprata. Šiuolaikinis žmogus susiduria su keletu žinių rūšių: kasdieninėmis, mokslinėmis, literatūrinėmis – meninėmis, spekuliatyviomis ir įracionaliomis žiniomis. Kasdieninės žinios yra seniausios. Elementariomis žiniomis disponuoja aukštesnieji gyvūnai, kurie suvokia kai kurias daigtų savybes ir jų paprasšiausius santykius. Kiekvienas žmogus gyvenimo tėkmėje įgauna dagybę įvairių empirinių žinių apie išorinį pasaulį ir patį save. Jos yra seniausios atsiradusios kartu su žmogumi, žinios ir gali siekti milijoną metų. Mokslinios žinios žymiai jaunesnės, turinčios apie 2500 m. Kasdienės ir mokslinės žinios skiriasi daugeliu požiuriu. Mokslines žinias apibudina aukštas loginis susisteminimas, savikontrolė, toliarantiškumas, didelė aiškinamoji galia, didelė prognostinė galia, aukštas apibendrinimo laipsnis, aukštas tikslumo laipsnis, didelė informacija, aukštas užtikrintumas, aukštas tiesos laipsnis. Kasdieninių žinių žemas loginis susisteminimas, maža savikontrolė, žemas teoretiškumo lygis, žema aiškinamoji galia ir tt. Vadinasi mokslinės žinios yra žymiai tikresnės negu kasdienės žinios. Nežiūrint to, mokslinės žinios nėra absoliučios. Todėl mokslinės žinios nežiųrint savo akyvaizdžios pažintinės reikšmės ir su tuo susijusiu aukšto prestižo, kartais būna žymiai mažiau tikros negu kasdienės žinios. Racionalios žinios yra inter subjektyvios, jos yra suprantamos kiekvienam asmeniui, turinčiam atitinkamą kvalifikaciją, jomis keičiantis ir jomis tikrinant. Iracionalios žinios gaunamos neracionaliai, o iš kitų šaltinių : mistikos, kontempliacijos, intuicijos, įsijautimo.
Mokslo samprata. Mokslas – tai logiškai sutvarkyta pagrįstų teiginių ir esančių patikrinimo stadijoje hipotezių, apie realių ir reikšmių bei teorinių konstruktų savybes, santykius ir pan., nuolatos vystoma ir tobulinama sistema. Ši sistema yra žmonių samoningos veiklos, siekiančios pažinti, įsisavinti ir panaudoti savo praktiniam tikslams obejektyvaus pasaulio reiškinius, rezultatas. Ši žmonių veikla vadinama moksline. Jos būdingas bruožas yra tas, kad ji turi tam tikras pažintinio elgesio taisykles, t.y mokslinio pažinimo metodus.
Šie metodai yra mokslo integrali dalis ir specifinis bruožas, atskiriantis mokslines žinias nuo sveiko proto lygio įsitikinimų, gautų kasdieninių žinių pagrindu. Mokslo atsiradimą sąlygo žmonių civilizaciniai poreikiai, kurie formavosi nuo seniausių laikų. Atsirandant miestams ir didelėms statyboms, vystantis amatams, išsivystė mechanika kuri tapo reikalinga laivybai ir karo reikalams. Buvo kaupiami faktai ir bandoma juos sistemint. Vėliau atsirado chemija alchemijos pavidale. Žymiai padidėjo mokslo raidos tempas renesanciniu laikotarpiu. Taip susiformavo ekspermentinio mokslo realios galimybės. Prie mokslo vystimosi prisidėjo ir geografiniai atradimai. Mokslo raidai aina dviem keliais: atskirų disciplinų vystymo ir tobulinimo; mokslų diferenciacijos keliu. Todėl mokslą galima nagrinėti įvairiais aspektais kaip : žinių rūšį, veiklos rūšį, tyrimo metodų kompleksą, mokslininkų kolektyvą, kompleksą tyrimo institucijų, gamybinių jėgų sudėtinę dalį, visuomeninės samonės forma.
10. mokslo klasifikacija ir jos kriterijai.
Mokslo klasifikacija turi atskleisti mokslo tarpusaviorysius, suskirstant juos, remiantis tam tikrais principais ir pagrista mokslo isdestymo logika. Iki 19 a mokslu klasifikacijoje dominavo subjektyvios klasifikacijos. Mokslai buvo klasifikuojami pagal zmogaus intelektualiniu galiu sritis. 19 a pradejo dominuoti objektyvios klasifikacijos, susijusios su tyrimo objektu ir metodu. Objektinisklasifikavimo kriterijus yra grynai objektyvus ir subjektyvus. Siandien i mokslo klasifikacija ivedami ontologiniai ir metodologiniai kriterijai. Mokslai papr.skirstomi pagal: tyrimu objekta; keliamu problemu rusis; pagrindimo budus; bendrumo paprastumo ir abstraktumo laipsni. Sie kriterijai siejasi su vieni su kitais ir nera absoliuciai izoliuoti. Svarbiausias yra tyrimo objekto kriterijus.
11. Mokslo raidos samprata.
Pastaraisiai amžiais daugelis mokslininkų manė, kad vyksta nuolatinė mokslo pažanga, nuolatinis žinių kaupimo procesas, jog prie vienų žinių dedamos kitos. Tą geriausiai įrodo matematika, kaip iš aksiomų viena po kitos buvo išvedamos teoremos, o iš jų kitos matematinės tiesos. Buvo manoma, kad mokslo raida toks pat natūralus procesas kaip medžio augimas. Toks požiūris vadimas kumuliativizmu. Mokslininkų akyvaizdoje vyko mokslo revoliucija ir teko peržiūrėti savo mokslines pažiūras. Paaiškėjo, kad mokslo raida nėra paprasta, nes žinios ne tik kaupiamos, bet ir peržiūrimos, vienos teorijos keičiamos kitomis. Kada seną teoriją reikia atmesti? Pirma, kai bandymai ją modernizuoti yra nesekmingi ir antra, kai sukuriama nauja gerenė teorija, kuri paiškina ir senosios teorijos aiškinamus faktus ir tuos faktus, kurių nesugebėjo paiškinti senoji teorija. Daugelis manė, kad mokslo raidos paaiškinimui pakanka ištirti teorijoi loginius santykius su faktais ir kitomis teorijomis. Nauji įrodymai pakeičia žmogaus požiūrį ne tik į dangaus kūnų judėjimą, bet ir į visą pasalio sampratą. Mokslo raida lemia ne vien faktai ir logika. Mokslo revoliucijos metu pakinta pasaulio matymo būdas, kurį sąlygoja psichologiniai, socialiniai, kultūriniai veiksmai. Mokslininkai, kurie savo mokslinėje veikloje vadovaujasi vienoda paradigma, jie remiasi vienodomis mokslinės praktikos taisyklėmis, vienodais standartais ir mokslines problemas sprendžia iš esmės kopijuodami klaiskinius analogiškų problemų sprendimų būdus. Iš krizės mokslas išeina priimdamas naują paradigmą. Paradigmų pasikeitimas yra mokslo revoliucija. Draudima abejoti mokslo pagrindai esąs pražūtingas mokslui, nes kritiškumas yra mokslo esmė.
12. Mokslo dėsnio ir dėsningumo samprata.
Iš pradžių buvo manoma , kad pasaulis – tai tvarkingai ir tiksliai veikiantis mechanizmas, kuriame yra daug pažintų ir nepažintų dėsnių, kurie ir sudaro bendrą tikrovės dėsningumą. Bbuvo galvojama, kad dėsnio nustatymas yra jo išskyrimas grynu pavidalu iš gamtos mechanizmo.Tačiau tolesnis mokslo vystymasis liudijo, kad grynų reiškinių tikrovėje nėra, todėl nėra ir grynų mechanikos dėsnių.
Ryškėjo mintis, kad dėsnis – ne tik tikrovėje vykstantys objektyvūs procesai, bet ir žmogaus požiūris į tikrovę.Dėsnis yra objektyvios tikrovės žmogiškojo pažinimo išraiška, todėl turi objektyvumo ir subjektyvumo aspektą.Dėsnio subjektyvumo aspektas priklauso nuo jį, kaip teorinį modelį, kuriančio žmogaus, o dėsnio objektyvumo aspektą sudaro jo turinio priklausomybė nuo objektyvios tikrovės. Kadangi dėsnis yra ne tik subjektyvus, bet ir objektyvus, vadinasi, pačioje tikrovėje yra tam tikra natūrali tvarka, kuri reiškia tikrovės, kurioje yra visuotinis reiškinių sąryšys, dėsningumą. Jei tikrovė nebūtų dėsninga, tai jos pažinimas būtų neįmanomas.
Kiekvienas dėsnis yra santykinis tikrovės atvaizdavimas.Dėsniai, kaip ir įvairios formulės ir schemos atvaizduoja pasaulio procesus ne absoliučiai, o tik apytikriai.
13. stebejimas ir eksperimentas.
Zmogus pazindamas tikrove, panaudoja ivairias pazinimo formas ir metodus, atitinkancius atvaizduojamos tikroves ypatybes. Siekiant gauti faktu moksle, vartojamos ivairios pazinimo priemones tarp kuriu yr stebejimas, eksperimentas, modeliavimas. Stebejimas yr taisyklingas suplanuotas tiriamu reiksmiu suvokimas. Stebejime svarbiausias vaidmuo tenka juslems, per kurias pazinimo subjektas gauna atitinkama info.,bet kuriu naturalus sugebejimai suvokti tikroves reiskinius yra riboti. Stebejimas moksliniame tyrime buna tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis kai tiesiogiai veikia zmogaus jusles ir jam teikia tam tikra info. Netiesioginis – yra su techniniu priemoniu panaudojimu.eksperimentas skirtingai nuo stebejimo , yra susijes su aktyviu pazinimo subjekto poveikiu, jo funkcionavimo salygomis. Eksperimentuojant tyrejo daiktine veikla yr tampriai susijusi su jo teorine mintimi. Eksperimentas yr pagr.empirinio pazinimo forma.
14. Mokslo metodo samprata. Indukcija ir dedukcija.
Mokslui svarbiausias yra metodo klausimas. Jis ypač aktualus tapo XVII a.F.baconas ir R. Dekartas, dėl efektyvaus mokslo metodo nesutarė, nes pirmasis buvo empiristas, o antrasis- racionalistas. Empiristų nuomone, mokslo metodas yra indukcija(lot. inductio-įvedimas), o racionalistų – dedukcija (lot. deductio –nuvedimas).
Indukcija . Pažintinės veiklos procese paaiškėjo paprastos, vadinamos enumeracine, indukcijos ribotumas.Tokios indukcijos silpnumas slypi nepakankamame nuo atskirų faktų žinojimo prie bendro dėsnio perėjimo pagrįstume. Indukcija nesugeba įrodyti bendro dėsnio teisingumo, nes atskirų faktų išvardijimas niekada praktiškai negali būti užbaigtas ir todėl negalime būti tikri, kad sekantis faktas nebus priešingas priimtai išvadai.Todėl enumeracinės indukcijos būdu gautos žinios gali būti tik tikimybinės.
Kitos Millio indukcijos taisyklės:
Vienintelio sutapimo kanonas – jei kokia nors aplinkybė nuolat būna, kai vyksta tiriamas reiškinys, o kitos aplinkybės kinta, tai ta aplinkybė yra tiriamojo reiškinio priežastis ar padarinys.
Vienintelio skirtumo kanonas – jei kokia nors aplinkybė kinta visada, kai keičiasi tiriamasis reiškinys, o kitos aplinkybės nekinta, tai ši aplinkybė yra tiriamojo reiškinio priežastis ar padarinys.
Eliminacinė indukcija – tikslas yra eliminuoti , t.y. pašalinti visas tariamąsias priežastis iš galimų priežaščių sąrašo ir nustatyti vienintelę tikrąją.
Dedukcija. Racionalistų nuomone – loginių samprotavimų prielaidos yra bendri teiginiai.Bet jei teiginys gautas induktyvinio samprotavimo keliu, tada dedukcija papildo indukciją, praplečia mūsų žinias.
15. Hipotezė ir teorija.
Tikrovės reiškinių vidinių ryšių pažinimas prasideda tada, kai atsiranda tam tikri teoriniai ir praktiniai sunkumai, tam tikras prieštaravimas tarp naujų faktų ir esamos teorijos, t.y susidaro tam tikra probleminė situacija. Bet kokios atsiradusios problemos paieška prasideda nuo formulavimo tam tikro spėjimo, kuris galėtų paiškinti naujus faktus. Moksliniai spėjimai apie galimus gamtos ir visuomenės dėsningumus, apie galimas reikšmių priežastis vadinami hipotezėmis. O jų iškėlimo, formulavimo, patikrinimo būdų salygų visuma vadinama hipotetiniu metodu. Hopotezė yra tikimybinių žinių forma, nes ji yra toks teiginys, kurio teisingumas ar klaidingumas dar nenustatytas. Norint patikrinti hipotezės teisingumą ar klaidingumą eksperementiškai, būtina iš jos dedukcijos keliu gauti maksimalų išvadų kiekį. Todėl hipotezė turi būti prieinama dedukciniam plėtojimuisi, kurį apibudina tik santykis tarp hipotezės ir iš jos sekančių išvadų. T.y. hipotetinis – dedukcinis metodas. Įvairaus pobūdžio ir bendrumo laipsnio išvadų dedukavimas iš hipotetinių prielaidų yra ne tik mokslinės teorijos priemonė, bet padeda nustatyti ir minėtų hipotetinių prielaidų teisingumo reikšmę. Kada hipotezė patvirtinama praktikoje, ji virsta teorija, t.y žiniomis, kurių tikrumu neabejojama. Tačiau ir teisingos teorijos daugeliu atveju būna santykinės. Taigi hipotezė, ją visapusiškai patikrinus, arba tampa patikima teorija, arba atmetama kaip klaidinga. Mokslo teorijos turi savo struktūrą, kurioje galima išskirti tris žinių lygmenis : 1 – teorinis pagrindas – pamatinės teorijos prielaidos, principai, bendriausi dėsniai; 2 – empiriniai faktai, įgyti stebėjimo ir realaus eksperemento būdu. Tokie faktai sudaro teorijos empirinį pagrindą; 3- išvesti teiginiai, kurie turi būti išvesti dedukciškai iš pamatinių teorijos prielaidų arba indukciškai iš faktų sudarančių teorijos empirinį pagrindą.
16.Žmogaus kilmės hipotezė

Žmogaus išsiskyrimas iš gyvulių pasaulio – toks pats didžiulis, kaip ir gyvybės atsiradimas iš negyvosios medžiagos. Iki šiandien žmonijos istorija lieka tokia pati myslinga ir paslaptinga, kaip ir gyvybės atsiradimas. Tačiau istorijos tėkmeje buvo formuluojami įvairūs ir nevisada moksliniai žmogaus klausimo sprendimai. Iki filosifojos susiformavimo žmogaus problemų aiškinimas daugeliu atveju turėjo religinį atspalvį. Vėliau mąstymas religėnėmis kategorijomis ne tik nenunyko, bet turėjo lemiančią įtaką filosofijos koncepcijų turiniui. Religinis požiūris į žmogų buvo ir yra vienas pagrindinių elementų. Pagrindinis teisinis žmogaus koncepcijos teiginys teigia, kad žmogaus atsiradimas yra antgamtinio pobūdžio. Žmogų sukūrė aukščiausia būtybė pagal savo pavidalą ir panašumą. Žmogus – dievo kūrinys – sudarytas iš dviejų skirtyngų dalių – sielos ir kūno. Siela yra dvasia ir todėl sieloje slypi visas žmogaus savitumas. Siela vadovauja kūnui. Kaip žmoguje sutelpa dvi skirtingos būtys – dvasinė ir materiali. Siela yra aukštesnis, dominuojantis, nepriklausantis nuo kūno, bet jį valdantis faktorius. Kai žmogus miršta, siela ir toliau egztuoja. Būti žmogumi reiškia būtinai susiei kūna su siela, tačiau jos negalima sutapatinti su žmogumi, siela išvysto savo aktyvumą tik būdama tampriame sąryšyje su kūnu. Žemiškame pasaulyje žmogus užima priveligijuotą poziciją. Žmogų nuo kitų givulių skiria patvari, nesunaikinama, nemirtinga būtis. Žmogaus vieta pasaulyje yra tiksliai nustatyta. Dievas sukūrė tikrovę pagal tam tikrą kūrimo planą ir nustatė joje tam tikrą tvarką. Iš tikrųjų žmogus gyvena dviejų pasalių – dvasios ir materijos – ribose, baigtino ir amžino sandūroje. Be žemiškojo gyvenimo jam atsiveria amžinumo perspektyva. Gamtos pažinimu besiriamiančią žmogaus koncepciją iškėlė senovės atomizmo šalininkai. Kaip ir viskas, kas egzistuoja, jis yra sudarytas iš atomų. Atomistų požiųriu, sielą sudaro ugnies ir oro atomai. Žmogus – vieninga būtis. Bet kokiu požiųriu žmogus yra baigtinė, ribota laike būtybė. Su mirtimi pasibaigia viskas. Žmogaus egzistavimas nutrūksta. Siaubingiausiai blogybė – mirtis – nieko mums nereiškia, kadangi kol mes gyvename mirties dar nėra, o kai mirtis ateina tada mūsų nebėra. Žmogaus užduotis yra savęs ir požiūrio į tikrovę suformavimas. Norint suprasti kas yra žmogus, jo nuomonė, reikia prisiminti, kad jis yra gamtos dalis. Netiesa, kad žmogaus psichinis vyksta išimtinai sąmonės lygyje. Be sąmoningų pergyvenimų srities egzistuoja paslepta psichinio gyvenimo sfera – pasąmonė. Tai yįtakoja mūsų samoningam gyvenimui. Žmogus – būtybė, kurią valdo geismai, instinktai. Žmogaus psichika apima tartum tris sluoksnius : Id, ego ir superego. Id apima potraukius, veikiančius aklai. Ego – sąmonės sitema, kuri skaitosi su tikrove. Superego – tai moralinio ir visuomeninio pobūdžio reikalavimų visuma, kurios individas kelias sau pačiam. Žmoguje nuolat kaunasi pasamonė ir samonė. Žmogus yra pasamonės valdinys, nes vaikystės patirtis lemia visą būsimą gyvenimą. Vieni filosofai pirmenybę teikia biologiniams pradams, kiti sąmonei, treti atreipia dėmesį į socialines ir kultūrines aplinkybes. Adleris yrodinėja, kad žmogaus individualumą lemia socialinis kontekstas. Jungas teigia, kad žmogus besirutuliuojanti būtybė. Fromas akcentuoja socialųjį prądą. Žmogaus kilmės klausimą antropologai ir filosofai nagrinėja skyrtingai. Svarbiausias antropogonezės bruožas yra jos kompleksinis pobūdis. Žmogus – tai žmogaus pasaulis. Žmogaus sąmonė yra nukreipta į tikrovę, o ne į kūno vidų. Net sapnuose visada kažkas vyksta individą supančioje aplinkoje. Žmogaus ęsmę galime suprasti tik nagrinėdami išorinį individo atžvilgiu žmogaus kuriamą pasaulį, kuriame žmogus gyvena ir veikia kaip žmogus.

Mokslinės paieškos laisvė ir mokslininko atsakomybė.
Šią problemą išspręsti vienareikšmiškai neįmanoma. Nežiūrint to, kad istorjos tėkmėje buvo tikima proto jėga, tačiau žmogų lydėjo abejonės: kaip bus panaudoti jo kūriniai? Ar žinios tik tarnaus žmogui, ar jos gali atsisukti ir prieš jį patį? Jau Sokratas tyrinėjo ryšį tarp žinių ir dorovės. Jis mokė, kad žmogus iš prigmties siekia gėrio, o jeigu daro bloga, tai tik nežinojimo kas yra tikroji dorovė. Šios iš istorinės patirties einančios mintys yra labai aktualios šiandien, kai labai neviereikšmiškai iškyla mokslo ir technikos pažangos pasekmių problema. Dėl genų inžinerijos diskusijos tesiasi toliau. Mokslas šioje srityje nestovi vietoje. Daug ką pasako gyūnų klonavimo faktas. Jau šiandien mus verčia susimąstyti ar mes norime, ar turėtume norėti klonavimo keliu dauginti žmonių skaičių. Vadinasi, dabarties žmonės turi akyliau įsižiųrėti į save, kad galėtų suprasti ko jie nori, ko siekia ir ką laiko nepriimtinu. Daugelį amžių mokslininkai kovojo už mokslinės paieškos laisvės principą, priešinosi dogmatizmui, fanatizmui, tamsumui. Šiandien mokslininkų tyrimų laisvės principą tenka apmąstyti visiškai nevienareikšmiškų mokslo vystymosi pasekmių, su kuriomis žmonės susiduria, kontekste. Išryškėja dvi nuomonės : vieni pasisako už neribojamą mokslinę veiklą, kiti mano, kad reikia mokslą reguliuoti kaip judėjimą geležinkeliais. Kiekvienas šiandie mato didžiulius mokslo ir technikos vyrtymisi laimėjimus. Kiekviena šalis savo vystymąsi grindžia mokslo ir technikos laimėjimais. Paplito nuomonė, kad mokslo ir visuomenės tikslai yra skirtingi ir priešingi. Ar galima kalbėti apie bendražmogišką mokslininko moralę, jeigu kuo giliau jis prasiskverbia į gamtos paslapis, kuo sąžiningiau jis atlieka savo pareigas tuo didenį pavojų slepia jo veiklos rezultatai? Mokslo ir technikos pažanga, kaip bet koks istorinis procesas, yra negryžtama. Jokie užkeikimai negali sustabdyti. Tai ir sąlygoja mokslininko socialinę atsakomybę. Jis, būdamas kompetentingas ir suvokdamas savo socialinę atsakomybę, turi savo veikloje siekti numatyti galimas savo tyrimų nepageidaujamas pasekmes. Mokslininko vaidmuo šiandien ypač didelis ne tik dėl mokslo ir technkos pažangos, bet ir dėlto, kad ta pažangą siektų nukreipti žmonių gėrovei realizuoti.

Leave a Comment