Autoritarizmo įsigaliojimo VRE valstybėse

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Politikos mokslų katedra

Vidurio Rytų Europos studijos

KAZIMIERAS CHOMIČENKO
I kurso 034 būrio kariūnas

Autoritarizmo įsigaliojimo VRE valstybėse
tarpukario laikotarpiu priežastys

Rašto darbas

Vilnius 2004

TURINYS
Įvadas. 3
1. Demokratija – netinkamas pavyzdys VRE regionui, bet ir visai Europai. 3
2. SSRS ir Vokietijos įtaka VRE regiono valstybių politiniams rėžimams ir politikai. 4
3. Vidurio Europos valstybių politinio rėžimo padėtis. 5
3.1 Lenkijos atvejis. 5
3.2 Čekoslovakijos atvejis. 5
4. Autoritarizmo ištakos ir atsiradimas Lietuvos tarpukaryje. 6
4.1 Savivaldybių subiurokratinimas. 6
4.2 Prezidento rinkimai. 7
4.3 Opozicinių partijų panaikinimas. 8
4.4 1936 m. seimo rinkimai. 9
4.5 Visuomeninių informacijos priemonių varžymas . 9
Išvados. 10
Literatūros sąrašas 11

Įvadas.

Tarpukario laikotarpis kaip ir visame pasaulyje, taip ir VRE regione buvo labai neaiškus ir neramus. Po I paasaulinio karo, po Tautų sąjungos sukūrimo, atrodė, kad valstybės pasirinks demokratinį kelią ir puoselės demokratines vertybes, bet kaip vėliau pamatysime, tai viskas buvo kitaip. Galiausiai autoriteto ir vado kultas įsigali VRE regione išskyrus Čekoslovakiją, ji vienintelė išlaiko demokratinį rėžimą. Giliau pasvarsčius visgi kyla klausimas, kodėl autoritarinis rėžimas nugalėjo demokratinį ir užėmė pagrindines pozicijas politikos bei istorijos raidoje tarpukaryje.

Šia tema nemažai domėjosi Liudas Truska, gana smulkiai išnagrinėjęs A. Smetonos politinę karjėrą ir tuometinę santvarką Lietuvoje, knygoje ,,Antanas Smetona ir jo laikai“. Kiitas autorius domėjęsis autoritarizmu Wladyslaw T. Kulesza, jis savo veikale įvardino kelias pagrindias priežastis, kodėl atsirado tokia valdymo forma kaip autoritarizmas, veikale ,,Mūsų laikų idealogijos“.

Mano temos pagrindinis klausimas, beveik nesiskiria nuo temos pavadinimo, autoritarizmo atsiradimo priežastys VRE regione, nes būten yr

ra svarbu išsiaiškinti, kaip ir kodėl šis politinis rėžimas tarpukaryje ir ,beabejo, vėliasniais laikais, buvo toleruojamas. Kad atsakyti į mano iškeltą teiginį, aš pabandžiau atsakyti į keletą smulkesnių punktų, kurie padės pamatyti bendrą vaizdą. Pirmas – kodėl autoritarizmas apskritai įsivyravo visoje Europoje. Antras – kokią įtaką turėjo SSRS ir Vokietija turėjo VRE regione. Trečias – koks rėžimas įsigalėjo Vidurio Europoje. Ketvirtas – tarpukario Lietuva tobulas autoritarinio valdymo pavyzdys.

Rašydamas darbą naudojau aprašomąjį analitinį modelį, darbo tikslas buvo išanalizuoti autoritarinio valdymo atsiradimą.

1. Demokratija – netinkamas pavyzdys VRE regionui, bet ir visai Europai.

Tarpukario politikoje nuolat pasikartodavo toksai reiškinys, kai liberali demokratija tapdavo diktatūros grobiu. Galingos Vakarų valstybės klydo manydamos, jog jų pergalė duos pradžią erai, kurioje vyraus jų pavyzdžiu sukurtos demokratinės šalys. ,,Iš pradžių atrodo, kad daugiausia galimybių laimėti turi demokratija, beet kai kuriose Europos tautose ji taip siplnai prigyja, kad padėtis gana greitai keičiasi“ . Vieni mano, kad taika turėtų būti stiprinama esamų sutarčių pagrindu. Kiti mano, kad tik jas nutraukus visos šalys galėtų gyventi santaikoje. Prasidėjus I pasauliniam karui Europos žemyne buvo 19 monarchijų ir 3 respublikos, o jam pasibaigus atsirado 14 monarchijų ir 16 respublikų. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad demokratinio rėžimo vystymasis yra tik kalbos ar net svajonė. Daugelio tokių valstybių šalies demokratinę konstituciją pažeisdavo koks nors atsiradęs diktatorius. Sunku būtų paaiškinti tokį re

eiškinį, tačiau aišku viena, kad Europos didžiosios valstybės pačios nepajėgė apginti santvarkos, kurią norėjo sukurti. Todėl nenuostabu, jog autoritarinių rėžimų vadovai buvo pilnai įsitikinę, kad vakarietiška demokratija netinka šalies valdymo politikai.
2. SSRS ir Vokietijos įtaka VRE regiono valstybių politiniams rėžimams ir politikai.

Ypatingų sunkumų iškilo Vidurio Rytų Europos šalims, nes joms didelę įtaką darė Vokietija ir SSRS, nes VRE regiono valstybės pateko tarp dviejų totalitarinio rėžimo galingų valstybių nasrų. Norėdamos išlaikyti stabilią politinę santvarką Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija ir Baltijos šalys nori nenori turėjo atlaikyti ekonomikos žlugimo padarinius. Pradėjusi iš naujo vystyti ekonominius planus, neišvengiamai susidūrė su gausybe įvairių problemų,tokių kaip pokario pramonės nuosmukiu ir varganos kaimo padėties sunkumais. Kaimo valstiečius vis labiau skaldė žemvaldžių ir valstiečių partijų nesutarimai, naujų vyriausybių biurokratija ir užsienio įmonės, taip pat klasiniai ir etniniai konfliktai. Kaip nebūtų keista, tačiau VRE regione buvo padaryta didelė pažanga švietime ir kovojant su neraštingumu, smulkinant stambius dvarus ir plėtojant miestus .

VRE regiono tarptautinė ketvirto dešimtmečio krizė neišvengiamai atsiliepė vidaus gyvenimui. Komunistų partijos, dažniausiai nelegalios, visur, išskyrus Čekoslovakiją, buvo žmonių mažai remiamos. Tačiau komunistų partijos tūrėjo tam tikros įtakos ir provokavo visuomenę. Tuo tarpu Hitleris naudojosi tam tikra strategija, kurstė vokiečių tautines mažumas Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Rumunijoje, arba skatino kitus nacionalinius elementus jį

į mėgdžioti. Todėl diktatūros tvirtėjo, kariniai biudžetai sparčiai augo, didėjo karininkijos įtaka; vis labiau stiprėjo nacionalizmas ir įvairiausi etniniai konfliktai.

3. Vidurio Europos valstybių politinio rėžimo padėtis.

3.1 Lenkijos atvejis.

Pavyzdžiui Lenkijoje Stalino ir Hitlerio įtaka buvo juntama kiekviename žingsnyje. Maršalas Pilsudskis, pasirašęs nepuolimo sutartį su SSRS 1932 m. o su Vokietija – dvejais metais vėliau, stengėsi išlaikyti nešališką poziciją. Tačiau kaimyninių šalių atžvilgiu: ,,Užsibrėžęs suburti bendrą frontą kovoje su Sovietų rusija, Pilsudskis siekė Lietuvos, vakarų Ukrainos ir Baltarusijos teritorijas prijungti prie Lenkijos ir sukurti šių tautų federaciją ant abiejų tautų respublikos pamatų, todėl nuolat reiškė teritorines pretendzijas Lietuvai, o 1920 m. jėga užėmė Vilnių“ Po Pilsudskio mirties 1935 metais vadinamoji ,,pulkininkų vyriausybė“ stengėsi pažaboti išcentrines jėgas, įsteigdama ,,tautos vienybės stovyklą“, tačiau ji greit pamatė, kad pagrindinės opozicinės partijos greitai susivienijo kovai prieš ją. Generolas Sikorskis prisijungė prie Šveicarijon išvykusio Paderewskio ir sudarė prieš vyriausybę nukreiptą Maržo frontą. Prioritetas buvo teikiamas pavėluotai kariniai reformai, o valstybės ekonomikoje – persiginklavimui. Lenkijos užsienio reikalų ministras pulkininkas J. Beckis laikėsi nešališkos politikos, o tai nepatiko Vakarų valstybėms, norėjusioms, kad jis bendradarbiautų su Stalinu. Beckis panorėjo susigražinti Ciešino rajoną, čekų jėga atimtą 1919 m., o 1939 metų pradžioje nusiuntė Lietuvai šiurkštų ultimatumą, reikalaudamas, kad toji atnaujintų diplomatinius santykius. Smurtingi incidentai vykdavo retai, bet smurto grėsmė buvo ja

aučiama visur. Beto matyti netik šalies viduje Lenkijos aukščiausi vadovai buvo nusiteikią autoritarinio rėžimo nuotaikomis, bet ir vykdė griežtą ir atgrasančią politiką su kaimynais.
3.2 Čekoslovakijos atvejis.

Kitas atvejis Čekoslovakija. Ji garsėjo demokratija, bet labiau užsienyje negu savo vokiečių, slovakų, vengrų, lenkų ir rusų tautinėms mažumoms. Šalis išsiskyrė regione aukštu industrializacijos lygiu, taip pat joje buvo stiprus komunistų judėjimas, o moralinės paramos tikėjosi iš Rusijos. Tačiau kaip jau žinome, ji vienintelė iš viso VRE regiono visgi išlaikė demokratinį valdymo modulį, išvengusi autoritarizmo politikos.

4. Autoritarizmo ištakos ir atsiradimas Lietuvos tarpukaryje.

Autoritarinis valdymas Lietuvoje pradėjo formuotis nuo 1926 metų, kurio pagrindinis iniciatorius buvo Antanas Smetona. ,,Svarbiausi jo įsigalėjimo etapai buvo karo padėties įvedimas, Seimo paleidimas, 1928 m. Konstitucijos paskelbimas, savivaldybių subiurokratinimas, politinių partijų suvaržymas, o po to ir uždraudimas, cenzūros sugriežtinimas ir galiausiai, kaip rėžimo apvainikavimas, 1938 m. Konstitucijos deklaravimas“ . 1928 m. Konstitucija suteikė prezidentui plačius įgaliojimus, tokius kaip ,,neesant Seimo arba tarp Seimo sesijų leisti įstatymus ir naudotis kitomis Seimo teisėmis, įvesti valstybėje karo arba kurią nepaprastąją padėtį, paleisti savo nuožiūra Seimą, skirti ir atleisti ministrą pirmininką, kitus ministrus, valstybės kontrolierių, taip pat aukštuosius valdininkus, bei karininkus“ . Kaip matome, ši Konstitucija suteikia didžiules privilegijas prezidentui, kas byloja autoritarinio valdymo įsigaliojimą. Vienas iš pagrindinių punktų šio rėžimo yra tai, kad prezidentas nepavaldus nei Seimui, nei kitai kontrolei, bei atsiranda galimybė prezidentui būti perrinktam neribotą skaičių kartą.
4.1 Savivaldybių subiurokratinimas.

Viena iš priežasčių autoritarinio valdymo atsiradimo Lietuvoje buvo tai, kad vietos valdžios įstaigos buvo stipriai subiurokratintos. Kai buvo išleisti naujieji 1929 ir 1931 metų savivaldybių įstatymai, ryškiai matėsi, kad sumažėjo rinkėjų skaičius. Šis reiškinys įvyko dėl to, kad buvo padidinta amžiaus riba iki 24 metų ir buvo įvestas turto cenzas, tai reiškia, jog rinkimų teisią turėjo ūkių bei įmonių savininkai ir valstybių bei savivaldybių tarnautojai. To pasėkoje rinkimų teisės neteko daugelis piliečių, kaip nebūtų keista dar prieš tampant prezidentu Smetonai, jis akcentavo piliečių svarbą rinkimų dalyvavimuose.

Šiuose naujuose savivaldybių įstatymuose buvo nurodyta, kad savivaldybės tampa vidaus reikalų ministerijos padėjėjais, o apskričių viršininkai – tikrais savo valdų vadovais. Apskričių viršininkai turėjo nemažai įgaliojimų, vienas iš jų buvo tai, kad jie galėjo užprotestuoti beturį sprendimą, kurį priimdavo valsčiaus, apskrities ar miesto taryba. Kandidatai į apskričių postus buvo renkami pagal tam tikrus kriterijus, tai pvz. politinis ištikimumas, darbštumas, geras vardas, o kitos savybės kaip profesija, amžius, turtingumas ir mokslo cenzas, nebuvo tokios svarbios. Iš dalies rinkimai buvo slepiami ir tokie kaip rinkėjai sužinodavo prieš kelias dienas: ,,LTS apylinkių pirmininkai apie įvyksiančius savivaldybių rinkimus sužinodavo prieš 2-3 mėnesius, rinkėjai, tiesa, ne visi – prieš kelias dienas, o opozicinių partijų vadovai – tik rinkimams pasibaigus“ . Vienas iš tokių būdų kaip neleisti opozicijos atstovams balsuoti buvo toks, kai policija rinkimų dieną iškviesdavo į nuovadą pačius veikliausius opozicijos veikėjus, tuos, kurie jų manymu galėjo balsuoti ne už tuos kurių reikia, išlaikydavo iki vakaro kol pasibaigs rinkimai ir tada paleisdavo.

Galima padaryti išvadą, kad į savivaldybių ir apskričių postus buvo renkami reikiami žmonės, kurie paklustų prezidento valiai ir būtų ištikimi jo tarnai.

4.2 Prezidento rinkimai.

Dar būdamas opozicijoje Smetona teigė, kad labai svarbu yra kada prezidentą renka ne Seimas, o tauta. Kaip ir visose demokratinėse valstybėse šis teiginys buvo labai teisingas ir žadantis demokratinį valdymą, tačiau toli gražu taip nebuvo, kuomet Lietuvos prezidentu tapo Smetona. ,,Dar 1931 m. vasarą A. Smetona pareiškė: ,,Valstybės vadas liks savo pareigose, kol turės visuomenės pasitikėjimo“. Negalima nesutikti su V. Trumpa, jog A. Smetonos idėja apie visos tautos renkamą prezidentą buvo labai išmintinga. Deja, vietoj rinkimų buvo suvaidinta komedija. Pagal 1928 m. konstituciją ,,Respublikos prezidentas renkamas ypatingų tautos atstovų 7-iems metams. Rinkimų būdą ir tvarką nustato įstatymas‘‘

Kadangi, kaip jau žinome, kad visose biurokratinėse įstaigose ir kituose valdžios postuose buvo prezidento patikėtiniai, tai galima sakyti, jog dėl rinkimų į prezidento vietą abejonių nebuvo, dėl to kas bus prezidentu ir sekančią kadenciją. Į taip vadinamą ypatingųjų tautos atstovų sąrašą negalėjo patekti opozicijos atstovai, nes jie butų tik sutrukdę surežisuotiems rinkimams.

Rinkimai įvykdavo labai greitai, ypatingi tautos atstovai būdavo išrenkami per kelias dienas, visa tai būdavo daroma dėl to, kad būtų išvengta priešiškos agitacijos.

Dar vienas neryškus, tačiau labai svarbus faktorius rodantis, kad tikrai autoritarizmas yra puoselėjamas valstybėje, tai kai gruodžio 11 d. Teisingumo ministerijos rūmuose buvo vienbalsiai prezidentu išrinktas A. Smetona, tai visoje šalyje buvo paskelbta tariama šventės diena, paskelbta nedarbo diena valdininkams, radijas transliavo visai šaliai kaip valstybės prezidentas totalia persvara laimėjo rinkimus, tikriausiai žiūrint iš šalies atrodytų, kad visuomenė pasitiki savo valstybės vadovu. ,,Nuo prezidentūros iki Teisingumo ministerijos rūmų gatvėse buvo išrikiuotos garbės sargybos, kurios pravažiuojant prezidentą gerbė ginklu, o orkestrai grojo prezidento maršą“ . Tikriausiai demokratinėje valstybėje tikrai nepamatytume tokių įspūdingų iškilmių kada yra išrenkamas valstybės prezidentas, ir taip audringai, galima sakyti, yra tiesiog dievinamas valdovo kultas. Šis pavyzdys tik dar kartą paliudija, kad Lietuvoje kaip ir kitose VRE regiono šalyse vyrauja autoritarinis valdymas.

4.3 Opozicinių partijų panaikinimas.

Nesunku būtų nuspėti kam reikėjo panaikinti ar visiškai izoliuoti opozicines jėgas. Opozicinės partijos neteko savo galių, kai buvo nešaukiami seimo ir savivaldybių rinkimai, o spauda buvo cenzūruota, pačių opozicinių partijų veikla suvaržyta. Šie kriterijai ir buvo jų pagrindine nusilpimo ir pakrikimo priežastimi. ,,Opozicijai buvo leidžiama daryti susirinkimus tik uždarose patalpose. Eitynės gatvėse, mitingus aikštėse galėjo rengti tik ,,tautiškosios“, t. y. provyriausybinės organizacijos. Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijos nuolat reikalavo iš karo komendantų bei apskričių viršininkų atsargumo, griežtumo, budrumo“ . Iš to seka, kad nuolat buvo vykdoma kontrolė, jog opozicinės jėgos negalėtų vykdyti savo politikos ir kaip nors įtakoti visuomenę, o tokie kaip oratoriai, kurie pasisakydavo prieš esamą santvarką buvo labai nemėgiami ir įtraukiami į vadinamus ,,juoduosius sąrašus“.

Daug kur šalyje apskritai opoziciniai susirinkimai buvo netoleruojami ir juos rengti buvo neleidžiama. ,,1930 m. Kauno miesto viršininkas atmetė 252 prašymus (42 – katalikiškų, 19 – kairiųjų, 68 – tautinių mažumų, kitus profesinių, ūkinių organizacijų, privačių asmenų) leisti daryti suvažiavimus, susirinkimus, pasilinksminimus, skaityti paskaitas“ . Tam, kad sumažinti opozicinių partijų lyderių iniciatyvumą būdavo prieinama iki kraštutinumų: gąsdinami, tardomi, atleidžiami iš tarnybų.

Tokia A. Smetonos vykdoma politika visiškai neatitiko jo įsitikinimų prieš tampant prezidentu. Jis manė, kad opozicija yra reikalinga ir net būtina, o jos nebuvimas yra tik despotizmo ar absoliutizmo šalyse. Tačiau kai atėjo į valdžią A. Smetona, tai jo požiūris visiškai pasikeitė į opozicijos egzistavimą. Po to kai Užnemunės ūkininkai surengė streiką, norėdami išreikšti savo nepasitenkinimą esama padėtimi, prezidentas juos įvardino kaip priešus, kurie eina prieš vyriausybę, kelia agresiją ir yra pavojingi šaliai, nes gali trukdyti valstybės vidaus ir užsienio politikai. Kaip matome, opozicija tampa nepageidaujama politine jėga, kuri trukdo vykdomai prezidento politikai.
4.4 1936 m. seimo rinkimai.

Nors ir nevertino seimo veiklos A. Smetona, tačiau neatmetė tos galimybės, kad seimo rinkimai būtų. Pagal 1928 m. Konstituciją buvo numatyta, jog Seimas atlieka įstatymų leidžiamąją funkciją. ,,Seimo rinkimus pagreitino 1935 m. ūkininkų streikas, kurio vienas reikalavimų buvo sušaukti tautos atstovybę. 1935 m. gruodį LTS suvažiavime prezidentas užsiminė, jog sušaukti tautos atstovybę nori ir vyriausybė, nes ji mažiau būtų atsakinga už krašto likimą“ . Seimo rinkimai įvyko tuo pačiu pagrindu kaip ir savivaldybių: buvo renkami tautos atstovai – tinkami kandidatai. Visi kandidatai buvo iš LTS, iš 144 vietas gavo tik 49. Galima teigti, jog viskas vėl buvo surežisuota ir visi kandidatai buvo išrinkti iš karto, o rinkimai buvo tik formalumas.

Oficialiais duomenimis, manoma, kad rinkėjų rinkimuose dalyvavo apie 68,3 % , imant apskritai iš visų turinčių galimybę balsuoti. Tačiau opozicijos manymu, balsavusių rinkimuose buta daug mažiau. Sunku dabar būtų pasakyti kas iš jų buvo teisūs, bet ir Krašto apsaugos ministerija pateikė tuos pačius duomenis.

Nors valstybėje buvo autoritarinis valdymas, tačiau Seimas visgi išliko, bet, aišku, jau neturėjo didelių įgaliojimų, kurie būtų galėję kaip nors įtakoti prezidento sprendimus, beto ir pažiūrėjus į Seimo sudėtį nekiltų abejonių, kad Seimo nariai galėtų paprieštarauti prezidentui.
4.5 Visuomeninių informacijos priemonių varžymas .

Pakartotinai galima pasakyti, kad A. Smetona būdamas dar opozicijos pusėje ,,gynė laisvą žodį ir smerkė spaudos cenzūravimą. Atimti šiandien Lietuvos piliečiui teisėtos laisvės žodį, kada yra spendžiamas visos tautos likimas, – rašė jis 1921 m. rudenį, – reiškia vieniems, kas stovi priešakyje, imtis atsakomybės prieš dabartį ir prieš būsimąsias lietuvių kartas” . Tačiau viskas pasikeitė kai tapo prezidentu, vėl kaltino opozicinę spaudą tautos demoralizavimu ir šalies griovimu. A. Smetonos manymu, spauda gali pridaryti daug žalos ir tas vidinis nepasitenkinimas yra galingesnis, tai reiškia, kad vidaus ,,priešai” daug galingesni.

Labiausiai spaudą varžė 33-iasis įstatymų straipsnis, nes jame aiškiai buvo nurodyta, kad laikraščiai ir žurnalai gali spausdinti tik tuos straipsnius, kuriuos parašydavo valdžios įstaigos. Spaudos cenzūra buvo stipriai kontroliuojama, šią funkciją atliko karo cenzorius ir apskryčių komendantai ir tokios galimybės, kad galėtum rašyti tai ką nori, kaip ir nebebuvo, tad spaudai teko taikytis su tuo, jeigu darbuotojai nenorėjo prarasti darbo ir būti apkaltintais valdžios ignoravimu.

Išvados.

Autoritarinio rėžimo atsiradimą pirmiausiai nulėmė tokie faktoriai kaip demokratinių rėžimų krizės arba jų visiškas žlugimas, bei visuomeninis ekonominis ir politinis nestabilumas. Dėl jau minėtų priežasčių, bei dėl parlamentarizmo krizės VRE regione demokratinį valdymą pakeitė autoritarinis, ir čia susiformavo vadinami ,,tvirtos rankos“ rėžimai. Vienintelis faktas, kuris buvo būdingas netik vien VRE regiono šalims, bet ir visai Europai, tai kad parlamentarizmo krizė pasireiškė visame Europos regione. ,,Atskirose šalyse ji pasireiškė kiek skirtingai, silpniau ar stipriau, ir tai priklausė nuo konkretaus politinių jėgų santykio, politinio gyvenimo tradicijų, visuomeninės politinės kultūros, socialinio-ekonominio išsivystymo ir kitų veiksnių“ . Autoritarinio valdymo šalyse vyriausybė nėra atsakinga už savo piliečius, tai reiškia, kad tokia valdžia yra paremta prievartos aparatu, nepaisanti jokių juridinių visuomenės gyvenimo normų, bei remiasi vien diktatoriaus autoritetu.

VRE regione autoritarinio rėžimo vidaus politika pasireiškė tuo, kad atstovaujantys valdžios organai skiriami valdovo ar kitaip sakant prezidento. Pagal vidaus politiką valdžios organai gali būti renkami, tačiau jų įtaka valstybės valdymui yra nedidelė. Taip pat galima sakyti, kad šio rėžimo vienas iš būdingų bruožų yra politinių ir visuomeninių organizacijų veiklos ribojimas. Galima daryti išvadą, kad piliečių teisės ir laisvės yra suvaržytos, bei asmenybė netenka teisinių neliečiamybės garantijų.

Dar vienas iš tokių neryškių faktorių, kuris galėjo įtakoti autoritarizmo atsiradimą, tai, kad kai kuriose VRE regiono valstybėse dar nebuvo susiformavęs supratimas kas tai yra demokratija. Pa vyzdžiui Lietuvoje didžiąją daugumą sudarė valstiečiai, iš kurių daug buvo neišprususių, o inteligentija sudarė tik mažą dalelę, todėl tas autoritarinis valdymas neatrodė iš pradžių atmestinas, galbūt kaip tik vienas stiprus valdovas labiau kėlė pasitikėjimą.

Literatūros sąrašas

1. Žigaras F. Politologija, Vilnius: UAB ,,Gimtinė”, 2001, p. 372-379
2. Truska L.Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 198-342
3. Kulesza T. W. Mūsų laikų idealogijos, Vilnius: Alma littera, 1998, p. 37-43
4. Europos istorija, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 328-337
5. Bukaitė V., Voruta, Nr. 6-7 (504-505),. http://www.is.lt/voruta/article.php?article=107, 10 01 2004.

Leave a Comment