Darbo organizavimas, normavimas ir apmokejimas AB Grafobal Vilnius

Turinys

Įvadas..............................3
1. AB “Grafobal Vilnius” pristatymas...........................4
2. Darbo organizavimas:

2.1. Darbo organizavimas AB “Grafobal Vilnius”...............6

2.2. Gamybos išlaidų formavimas.....................10

2.3. Darbo organizavimas pagal atsakomybės centrus..............11

2.4. Gamybinės veiklos analizė......................11
3. Darbo normavimas............................13
4. Darbo apmokėjimo sistema........................17

4.1. Moralinis skatinimas už darbą.......................20

4.2. Darbo apmokėjimo sistema AB “Grafobal Vilnius”.............20

4.3. Darbo užmokesčio diferencijavimas tarptautinėje firmoje..........21
5. AB “Grafobal Vilnius” ūkinės veiklos analizė:

5.1. Produkcijos asortimentas, kaina ir savikaina................23

5.2. Technologijos ir techninis lygis...........................28

5.3. Tiekėjai ir žaliavos..............................31

5.4. Gamybos apimtys..............................32

5.5. Produkcijos realizavimas..............................33

5.6. Konkurentai..............................35

5.7. Rizikos veiksniai, susiję su bendrovės veikla....................36

5.8. Organizaciniai pasikeitimai......................37

6. Finansinė bendrovės charakteristika..........................38

6.1. Balansas..............................40

6.2. Pelno (nuostolio) ataskaita..............................44

6.3. Finansiniai rodikliai..............................46
7. Išvados ir pasiūlymai..............................49
8. Literatūros sąrašas..............................52

ĮVADAS

Žmogus savo darbu sukuria produktą, atlieka paslaugas, atranda naujus, tobulina esamus gamybos procesus. Be darbo neebūtų ir žmogaus, kuriančio savo gyvenimo sąlygas kylant mokslo ir technikos pažangai, žmogaus darbas darosi sudėtingas, lengvėja, tačiau reikalauja geresnių specialybės žinių.
Visų įmonių darbo procesų valdymas turi savitus ypatumus. Darbo procesų valdymas turi užtikrinti aukštą gamybos efektyvumą, kuris priklauso nuo darbo organizavimo, skatinimo, normavimo, darbo metodų ir kt. Čia pagrindinis vaidmuo tenka darbo našumo didinimo klausimams.
Gamybos procesas, pagrįstas bendra žmonių veikla, reikalauja darbą tam tikru būdu organizuoti. Racionalus darbo organizavimas turi nepaprastai svarbią reikšmę, plėtojant ekonomiką. Jam būdingas darbo paasidalijimas ir kooperavimas tarp įvairių ūkio šakų, įmonių ir gamybos barų. Jis nuolat plėtojasi ir tobulėja, tobulėjant gamybos technikai ir technologijai, kylant kompiuterizavimo ir gamybos automatizavimo techniniam ir darbo žmonių kultūriniam lygiui.
Darbo procesų sistemos veiklos tikslas yra darbo produktai. Darbo pr

roduktų kiekis ir kokybė parodo darbo proceso sistemos našumą. Kadangi darbo procesai sudaro gamybos procesų pagrindą, jie nulemia ir viso gamybos proceso našumą bei efektyvumą. Svarbiausias darbo našumo didinimo veiksnys – darbo priemonių tobulinimas, naujos technikos taikymas. Darbo procesų organizavimo uždavinys – nustatyti veiksnius, nuo kurių priklauso sistemos veikla, ir metodus parinkti tokioms tų veiksnių reikšmėms, kad darbo proceso sistemos veikla būtų optimali, t.y. didžiausias našumas, esant mažiausioms energijos sąnaudoms.
Prieš pradedant dirbti, organizuoti kokį nors darbą, būtinai reikia žinoti, kiek laiko reikės darbui atlikti. Tai nustatyti padeda darbo normavimas, kuris yra svarbus darbo organizavimo įmonėje elementas ir viena iš darbo našumo kilimo sąlygų. Darbo normavimas būtinas dėl dviejų priežasčių: 1) gaminamos produkcijos ar atliekamų paslaugų darbo imlumui nustatyti; 2) darbininkų darbo užmokesčiui apskaičiuoti. Bee to, darbo normavimu išaiškinami darbo laiko nuostoliai bei darbo našumo didinimo rezervai. Taigi, moksliškai pagrįstas darbo normavimas yra gamybos išlaidų našumo rezervas, kai kartu didėja ir įmonės pelnas.
Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami gauti pajamų, siekdami karjeros, pripažinimo, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis. Norint suvokti ekonomikos pagrindus, pakanka nagrinėti tik vieną jų – siekimą gauti pajamų. Pajamos darbo rinkoje išreiškiamos darbo užmokesčiu. Darbo rezultatai priklauso nuo darbuotojų materialinio suinteresuotumo, t.y. atlyginimo už atliktą darbą. Darbo užmokesčio organizavimas labai veikia gamybinės ve
eiklos ekonominius rodiklius. Tam reikia skirti ypatingą dėmesį ir laikytis tam tikrų darbo užmokesčio principų: esama darbo organizavimo sistema turi skatinti dirbti našiai ir kokybiškai; turi būti išlaikytos tam tikros proporcijos tarp paprasto ir sudėtingo darbo, atlyginant už jį; tarp papildomo gamybos prieaugio, gauto panaudojus geresnes įgimtas asmenines dalykines savybes, ir papildomo užmokesčio už tuos rezultatus; dėl blogesnių darbo sąlygų, padidėjusių darbo sąnaudų ir atlyginimo už jas.

Verslo įmonės veiklos rezultatai priklauso nuo jos darbuotojų skatinimo, suinteresuotumo našiai, kokybiškai ir produktyviai dirbti savoje įmonėje. Dažniausiai tai susiję su noru dirbti konkrečioje organizacijoje, o norėjimą formuoja poreikiai.

1. AB “GRAFOBAL VILNIUS” PRISTATYMAS

Lietuvos ir Slovakijos AB “Grafobal Vilnius” yra įsikūrusi Paribio 12, Vilnius. Įmonės kodas 2151401. Registravimo data 92 08 05, registravimo numeris BĮ 95-325. AB įstatinis kapitalas 6544475 Lt. Bendrovės generalinis direktorius – S. Jurkuvėnas.
Įmonė įkurta 1964 m., įsteigus Eksperimentinį taros ir įpakavimo meninio konstravimo biurą su spaudos ir kartonažo eksperimentine baze. Palaipsniui plečiantis bazei, nuo 1976 m. šis biuras perorganizuotas į taros ir įpakavimo gamybinį susivienijimą “Vilnis”, kurio sudėtyje buvo: pagrindinė įmonė su gamybiniu padaliniu – popieriaus ir kartono gaminių įmonė “Darbas”; savarankiška įmonė – Eksperimentinis meninio konstravimo biuras. Likvidavus susivienijimą, 1991 m. įsteigtos trys įmonės: buvusio susivienijimo bazėje liko dvi savarankiškos įmonės – 1) Valstybinė poligrafijos įmonėl, “Vilnis”, 2) Valstybinė meninio konstravimo ir leidybos įmonė “Reta”; ir vi

isiškai atskira įmone tapo – Valstybinė popieriaus ir kartono gaminių įmonė “Darbas”.
1992 m. “Vilnis” privatizuota ir reorganizuota į AB “Vilpakas”, prie kurios 1993 m. prisijungė AB “Tamena”(buvusi Valstybinė įmonė “Reta”).
1994 m. AB “Vilpakas” kontrolinį paketą įsigijo Slovakijos įmonė “Grafobal”.
1995 m. liepos 20 d. AB “Vilpakas”, padidinus įstatinį kapitalą ir didžiąją emisijos dalį nupirkus pagrindiniam akcininkui įmonei “Grafobal”, buvo perregistruota į bendrą įmonę – Lietuvos ir Slovakijos AB “Grafobal Vilnius”.
Įmonės rūšis – teisinė- organizacinė forma: AB – bendra įmonė su užsienio kapitalu. AB “Grafobal Vilnius” turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės ir pagal savo prievoles atsako tik savo turtu, o akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią sumokėjo už akcijas.
Įmonės ūkio šaka – vietinė pramonė. Pagrindinė veiklos rūšis – pakuočių su poligrafine spauda gamyba.
Vidutinis sąraše esančių darbuotojų skaičius 2000 m. buvo 133 darbuotojai.
AB “Grafobal Vilnius” priklauso šioms asociacijoms:
a) Vilniaus prekybos pramonės ir amatų rūmams;
b) Lietuvos pakuotojų asociacijai;
c) Lietuvos pramonininkų asociacijai;
d) Lietuvos spaustuvininkų asociacijai;

e) Tarptautinei asociacijai “EAN- Lietuva”.

1 pav. Įmonės valdymo schema

2 pav. Valdymo organų struktūrinė schema

Visuotinis akcininkų susirinkimas

Valdyba

Administracija

AB “GRAFOBAL VILNIUS” VEIKLA

Pagrindinė gaminama produkcija (teikiamų paslaugų rūšis ) :
• gofruotojo popieriaus ir kartono bei taros iš popieriaus ir kartono gamyba;
• popierinių raštinės reikmenų gamyba;
• sienų apmušalų gamyba;
• kitų, niekur kitur nepriskirtų, popierinių ir kartoninių gaminių gamyba;
• kita leidyba;
• kitas, niekur kitur nepriskirtas, spausdinimas;
• knygų įrišimas ir apdaila;
• rinkimas ir spausdinimo formų gamyba;
• kita su spausdinimu susijusi veikla;
• žaidimų ir ža

aislų gamyba;
• chemijos produktų didmeninė prekyba;
• kitų tarpinių produktų didmeninė prekyba;
• kita mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse;
• kita mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse;
• valgyklos;
• krovinių vežimas keliais;
• rinkos tyrimas ir viešosios nuomonės apklausa;
• fotografavimo veikla;
• meninė ir literatūrinė kūryba ir interpretacija.

2. DARBO ORGANIZAVIMAS
2.1. DARBO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE

Gamybos procesas, pagrįstas bendra žmonių veikla, reikalauja darbą tam tikru būdu organizuoti. Racionalus darbo organizavimas turi nepaprastai svarbią reikšmę, plėtojant ekonomiką. Jam būdingas darbo pasidalijimas ir kooperavimas tarp įvairių ūkio šakų, įmonių ir gamybos barų. Darbo organizavimas nuolat plėtojasi ir tobulėja, tobulėjant gamybos technikai ir technologijai, kylant kompiuterizavimo ir gamybos automatizavimo techniniam ir darbo žmonių kultūriniam lygiui.
Darbo organizavimas – tai sistema organizacinių – techninių priemonių, padedančių tikslingai naudoti darbo jėgą, darbo laiką ir sudaryti normalias sveikas darbo sąlygas, esant atitinkamam gamybos technikos, technologijos ir organizavimo lygiui.
Pagrindinis darbo organizavimo uždavinys – sudaryti palankias sąlygas kilti visų įmonės darbuotojų darbo našumui.

Darbo našumas – tai žmonių darbo efektyvumo rodiklis.Vienas svarbiausių būdų darbo našumui kelti įmonėje yra technikos pažanga. Ji didina gamybos organizavimo ir jos kultūros, specialiojo bendrojo visų darbuotojų išsilavinimo reikalavimus. Kartu naujos technikos diegimas įmonėse sudaro galimybes iš pagrindų pagerinti ir palengvinti darbo sąlygas, sutrumpinti darbo trukmę, likviduoti sunkų fizinį darbą ir bet kurį nekvalifikuotą darbą, didinti produkcijos gamybą, gerinti jos kokybę.
Veiksnius, apsprendžiančius darbo proceso veiklą, galima klasifikuoti į šias darbo organizavimo kryptis: darbo pasidalijimas ir kooperavimas, darbo metodai, darbo vietų organizavimas ir aptarnavimas, profesinis orientavimas ir kvalifikacija, darbo sąlygos, darbo normavimas.
Optimalus darbo organizavimas reikalauja tam tikro gamybos technikos, technologijos ir darbo procesų organizavimo atitikimo. Racionalus darbo organizavimas įmonėje padeda kuo našiau panaudoti gamybos galimybes, yra vienas svarbiausių gero ūkininkavimo rodiklių.
Darbo pasidalijimas – tai gamybinio proceso suskaidymas į skirtingas užduotis, kurių kiekvieną atlieka kitas darbuotojas; tai sudėtingo darbo suskirstymas į smulkias operacijas, kurias darbininkas gali atlikti keliais veiksmais.
Įmonėse ir kitose organizacijose yra dvi pagrindinės darbo pasidalijimo formos: funkcinis ir technologinis pasidalijimas.
Funkcinis darbo pasidalijimas suskirsto darbus pagal atliekamų gamybinių funkcijų pobūdį. Funkcija yra darbuotojų veiklos sritis, laikoma savarankiška darbų rūšimi.
Pagrindinės gamybos funkcijos gali būti skaidomos dar smulkiau į funkcijas, kurias atlieka atskirų profesijų darbininkai, pavyzdžiui, lengvosios pramonės įmonėse įrengimus prižiūri derintojai, budintys elektrikai ir šaltkalviai.
Technologinis darbo pasidalijimas – tai darbų išskyrimas priklausomai nuo jų atlikimo ir technologijos, pavyzdžiui, tekinimas, frezavimas, šaltkalvystė, audimas. Šį pasidalijimą nulemia sudėtingo gamybinio proceso skirstymas į dalis. Dėl to darbininkai grupuojami pagal profesijas, pavyzdžiui, tekintojai, frezuotojai, audėjos ir kt.
Darbo pasidalijimas ir kooperavimas – svarbiausios darbo organizavimo dalys. Nuo jų priklauso visos darbo pasidalijimo formos. Detalus darbo pasidalijimas nulemia darbininkų siaurą specializaciją, darbininkų ruošimo principus, darbo vietos įrengimą.
Nuo funkcinio darbo pasidalijimo priklauso darbininkų ruošimo profilis ir kvalifikacija, darbo normavimas, darbo apmokėjimas.
Darbo pasidalijimas – vienas svarbiausių organizacinių darbo našumo didinimo veiksnių. Darbininkai greičiau įgauna greitį, sudaromos sąlygos gamybai automatizuoti.
Esant aukštam darbo pasidalijimui, vartojamos pastovios darbo priemonės, nereikia dažnai keisti įrankių, pasirenkami specializuoti įrankiai, sutrumpėja operacijos, darbininkas įgunda vartodamas tuos pačius įrankius. Įrankius reikėtų pritaikyti prie kiekvieno darbininko, atsižvelgiant į jo antropometrinius (asmeninius) duomenis, įvertinti individualias darbo savybes.
Darbo pasidalijimas yra būtina gamybos proceso sąlyga. Kuo didesnis darbo pasidalijimas, tuo lengviau automatizuoti sudėtingas operacijas.
Detalus darbo pasidalijimas turi trūkumų ir gali būti žalingas, peržengus šias ribas:
1. Fiziologinė darbo pasidalijimo riba – tai tokia darbo pasidalijimo trukmė, kurią sumažinus apkraunamos tik kai kurios nedidelės raumenų grupės. Darbas pasidaro monotoniškas, nereikalauja platesnių specialybės žinių, tampa žalingas darbininkui, nes jis greitai pavargsta ir sumažėja jo darbo našumas.
2. Sociologinė darbo pasidalijimo riba- tai toks operacijų turiningumas, kurį dėl darbo pasidalijimo sumažinimo, darbas praranda kūrybiškumą, pasidaro neįdomus. Populiaresnės yra tos specialybės, kuriose galiam parodyti kūrybiškumą.
Darbas turi būti laisvas – kad kiekvienas žmogus galėtų pasirinkti norimą darbą pagal savo profesiją, pomėgį.
Todėl reikia optimizuoti darbo pasidalijimą. Darbo pasidalijimo optimizavimas – tai darbo turinio optimizavimas. Optimalus darbo pasidalijimas pagal socialinį kriterijų yra toks, kai darbo turinys atitinka asmens poreikius, jis priklauso nuo amžiaus, lyties, psichofiziologinių poreikių.
Optimizuoti darbo pasidalijimą padeda profesinis orientavimas – moksliškai pagrįsta poveikio besimokantiems ir įsidarbinantiems formų, metodų, priemonių sistema. Tai leidžia nukreipti žmones, paskirstyti darbo vieta racionaliai, atsižvelgiant į išsilavinimą, asmenines savybes, poreikius.
Darbo pasidalijimas tiesiogiai susijęs su darbo kooperavimu. Darbo kooperavimas- tai įvairių specialybių skirtingos kvalifikacijos darbuotojų įmonėse sąveika; tai reguliarių galimybių ryšių užmezgimas tarp specializuotų įmonių, cechų, barų drauge gaminančių vieną sudėtingą gaminį ( mašiną, įrengimą ar jų sistemą). Kuo siauresnis įmonės, cecho ar baro specializavimas, tuo platesni jų ryšiai su kitais minėtais padaliniais, t.y. platesnis kooperavimas.
Gamybinio kooperavimo rūšys yra šios: daiktinis kooperavimas – viena įmonė, cechas ar baras teikia pagrindiniam padaliniui atskiras detales ar mazgus; detalinis – kai gretutiniai padaliniai teikia pagrindiniam padaliniui atskiras detales ar mazgus; technologinis – vienas padalinys kitam atlieka atskiras technologines operacijas.
Darbo kooperavimo optimizavimas – tai atskirų darbuotojo tikslų suderinimas su padalinio ir visos organizacijos, firmos tikslais. Optimaliu galima laikyti tokį darbo kooperavimą, kai subjektų tikslai visiškai sutampa. Esant optimaliam pagal asmenybės kriterijų darbo kooperavimui įmonės tikslai pasiekiami siekiant individualių tikslų. Tai būtina, bet sunkiai pasiekiama sąlyga.
Priartėjus prie optimalaus darbo pasidalijimo pagal socialinį kriterijų, darbo pasidalijimas optimizuojamas pagal ekonominius kriterijus. Skirstant kadrus, svarbu taip konkretizuoti darbuotojų funkcijas, kad kiekvienas aiškiai žinotų savo pareigas, ką daryti ir kaip atlikti darbą.
Tinkamai atrinkus ir paskirsčius darbuotojus, kiekvienas jų atlieka darbą, atitinkantį jo žinias ir įgūdžius. Darbų sudėtingumas neturi viršyti darbuotojo kvalifikacijos. Darbuotojas gali nevykdyti tų užduočių, kurios viršys jo kvalifikaciją, nes pablogės darbo kokybė.
Tinkamas personalo darbo kadrų paskirstymas susijęs su racionaliu darbuotojų skaičiumi, kuris nustatomas pagal darbo apimtį, laiką, sudėtingumą, darbuotojo efektyvumą.
Darbo metodai – tai darbininko veikimo būdas, t.y. darbo judesių ir veiksmų visuma ir jų nuoseklumas.
Prityrusių darbininkų veiksmai dažniausiai būna tikslingi. Jie mažiau atlieka nereikalingų veiksmų, operacijas atlieka sparčiai ir gerai.Todėl labai svarbu tirti pirmaujančių darbininkų darbo metodus ir skleisti juos kitiems šios profesijos darbininkams.
Darbo metodams tirti taikomos darbo laiko fotografijos, chronometražas, strobofotografija, ciklografija, chronociklografija, oscilografija ir filmavimas.
Sudėtingiausios operacijos yra įvairios paprasčiausių darbo elementų kombinacijos ( pvz., “ištiesti ranką”, “paimti”, “pasukti”, “perkelti”). Todėl, tiriant darbo metodus, būtina žinoti operacijos sudėtį. Šiuo metu nusistovėjusi darbo skaidymo į judesius, veiksmus, veiksmų kompleksus ir sustambintus veiksmų kompleksus sistema.
Darbo judesys yra vienkartinis žmogaus kūno arba kūno dalies poslinkis, kurio tikslas paimti, perkelti, atpalaiduoti kokį nors daiktą arba palaikyti jį rimties būsenoje. Tai pats mažiausias darbo elementas.
Darbo veiksmas yra keli nepertraukiamai atliekami, sklandžiai pereinantys iš vieno į kitą judesiai, kurie turi vieną tikslinę paskirtį ir yra susiję su vienu darbo objektu arba darbo priemone.
Darbo veiksmų kompleksas yra visuma darbo veiksmų, kuriuos jungia bendras tikslas ir pastovi darbo objektų ir darbo priemonių sudėtis.
Techninė pažanga visiškai arba iš dalies išlaisvina žmones nuo sunkių, monotoniškų funkcijų, fizinio darbo dalį paverčia protine. Todėl, diegiant naujas darbo priemones, naują techniką, būtina keisti darbo organizaciją: darbo pasidalijimą, darbo metodus, darbo vietų organizaciją ir aptarnavimą ir kt. Nauja technika ir darbo organizavimas turi bendrą tikslą – didinti gamybos efektyvumą. Technikos tobulinimas negali pakeisti darbo organizavimo, nes pastarasis yra būtina techninės pažangos gamyboje sąlyga.
Darbo pasidalijimas ir kooperavimas yra viena svarbiausių darbo organizavimo sudedamųjų dalių, nes kitos tiesiogiai priklauso nuo darbo pasidalijimo formų. Detalus darbo pasidalijimas nulemia siaurą darbuotojų specializaciją, darbo vietų įrengimą, darbo metodus ir kt. Nuo funkcinio darbo pasidalijimo formos priklauso darbuotojų ruošimo profilis ir kvalifikacija, darbo užmokesčio forma, darbo normavimas ir kt.

2.2.GAMYBOS IŠLAIDŲ FORMAVIMAS

Svarbiausias darbo organizavimo objektas yra informacijos apie gamybos išlaidas formavimas. Dėl to AB “Grafobal Vilnius” atkreipia dėmesį į tą svarbią aplinkybę, kad organizuojant ir vykdant gamybą visada turima omenyje pelno gamyba. Kadangi įmonėje didesnę gaminamos produkcijos dalį sudaro žaliavos vertė, buvo labai svarbu organizuoti tinkamą žaliavų pirkimą. Bendrovėje perdirbant žaliavas į gatavą produkciją, eilė technologinių operacijų atliekama skirtinguose padaliniuose. Visose stadijose padarytos išlaidos yra kruopščiai apskaitomos. Tai daroma tam, kad vėliau sąnaudas galima būtų teisingai priskirti uždirbtoms pajamoms ir apskaičiuoti, kiek pelno įmonė uždirbo, gamindama vieną ar kitą gaminį.
Vienas paprasčiausių ir svarbiausių yra išlaidų skirstymas pagal gamybos apimties įtaką į pastoviąsias ir kintamąsias.
Pastoviosios išlaidos – tai išlaidos, kurių kitimas tiesiogiai nepriklauso nuo gamybos apimties pasikeitimo. Pvz.: tarkime, kad kovo mėnesį pakuočių gamyba padidėjo 0,2 karto nei vasario mėnesį. Pastoviosios išlaidos gali būti vienodos ir kovo, ir vasario mėnesį bent jau nepriklausomai nuo pagamintos produkcijos kiekio. Tai išlaidos, kurių didžioji dalis skiriama gamybai aptarnauti. Ryškiausias tokių išlaidų pavyzdys – administracijos išlaidos.
Kintamosios išlaidos – tai tokios išlaidos, kurios tiesiogiai priklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio. Pvz.: kovo mėnesį pagaminus 0,2 kartais daugiau, kintamosios išlaidos taip pat padidės 0,2 karto.
Pagal reikšmingumą, gaminant gaminį, visos gamybos išlaidos skirstomos į pagrindines ir pridėtines.
Pagrindinės išlaidos gaminant produkciją sudaro didžiąją dalį. Visos kitos išlaidos priskiriamos pridėtinėms. Pvz.: pagrindines išlaidas, gaminant pakuotę sudaro: popierius, kartonas, dažai, darbo užmokestis ir pan., o pridėtinėms išlaidoms priskiriamos išlaidos tirpikliams, lakams ir kitoms cheminėms medžiagoms.

2.3. DARBO ORGANIZAVIMAS PAGAL ATSAKOMYBĖS CENTRUS

Darbo organizavimo vienas iš pagrindinių uždavinių – pateikti aktua1ią informaciją įmonės va1dytojams, organizuojantiems pajamų, taigi ir turto, uždirbimą. Norint, kad įmonės valdymas būtų raciona1us, pats va1dymo procesas turi būti tinkamai sutvarkytas, aprūpintas tinkamais pradiniais duomenimis, iš kurių būtų ga1ima suformuoti aktua1ią va1dymo informaciją. Įmonės veiklos rezultatais pirmiausiai suinteresuoti tos įmonės savininkai. Paprastai jų nedomina priemonės, kuriomis uždirbamas pelnas ar didėja turtas, todėl savininkams visiškai pakanka bendrosios finansinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės formuojamų duomenų.
AB”Grafobal Vilnius” va1dymo kontrolė vykdoma paga1 suskirstytus padalinius, kurie va1dymo apskaitoje vadinami atsakomybės centrais. Šiuo atveju yra šie atsakomybės centrai – išlaidų, pajamų, pelno ir investicijų.
Išlaidų atsakomybės centro vadovas atsako tik už išlaidas. Jie taip pat da1yvauja ir uždirbant pajamas. Mano nagrinėjamoje įmonėje – tai vyriausiasis buha1teris.
Atsakomybės centrai, atsakingi už pardavimų pajamas, yra pajamų centrai. Pvz., AB”Grafoba1 Vilnius” – tai komercijos tarnyba, kuri visiškai neatsako už gamybinę parduodamų prekių savikainą.
Atsakomybės centrai, kurių veiklos rezultatai apibūdinami pelno – pajamų ir išlaidų skirtumo – rodiklių, vadinami pelno centrais. Bendrovėje tai vyriausiasis finansininkas.
Atsakomybės centrai, kurių vadovas atsakingas ne tik už gaunamą pelną, bet ir už ilga1aikio turto naudojimą, kuris priklauso centrui, vadinami investicijų centrais. Bendrovėje šio centro funkcijos atliekamos kolegia1iai.

2.4. GAMYBINĖS VEIKLOS ANALIZĖ

Labai glaudus yra darbo ir gamybos organizavimo sąryšis. Kadangi darbo procesai sudaro gamybos procesų pagrindą, tai darbo organizavimas yra sudėtinė gamybos organizavimo dalis. Todėl, taikant racionalaus gamybos proceso organizavimo principus (specializavimą, lygiagretumą, ritmingumą), būtina gerinti ir darbo procesų organizavimą.
Gamybinės veiklos analizė tiria įmonių ekonomiką, jų darbo įvertinimo, neišnaudotų rezervų atskleidimo požiūrį ir kontroliuoja, kaip vykdomi ūkiniai planai konkrečiuose gamybos baruose. Gamybinės veiklos analizės reikšmė didelė, nes ji padeda atskleisti ir panaudoti įmonės darbo pagerinimo galimybes. Ši analizė – viena iš būtinų planavimo funkcijų, nes remiantis praeito apyskaitinio laikotarpio analizės duomenimis, sudarinėjami planai ateičiai, kontroliuojama, kaip šie planai vykdomi.
Techniniai veiksmai, su kurių pagalba daromi analitiniai skaičiavimai ir svarstymai:
1. Palyginimas – pagrindinis analizės būdas. Faktiškai pasiekti rezultatai lyginami su praeitų metų rodikliais;
2. Bendrieji rodikliai skaidomi, kai norime rasti neišnaudotus rezervus;
3. Grupavimas – vienarūšiai rodikliai sujungiami į vieną grupę: darbo užmokestis, gamybinės išlaidos, negamybinės išlaidos. Remiantis duomenų sugrupavimu, apskaičiuojami aritmetiniai arba chronologiniai vidurkiai;
4. Atskirų veiksnių įtakos apskaičiavimas skirtumų, grandininio sukeitimo arba balansiniu būdu;
5. Skirtumų būdo esmė – analizuojamieji rodikliai lyginami su baziniais ir taip apskaičiuojamas skirtumas, vadinamas nukrypimu;
6. Grandininio sukeitimo būdo esmė – tiriant vieno veiksnio įtaką, atsiribojama nuo visų likusiųjų įtakos.
Gamybiniame – finansiniame plane yra gaminamos produkcijos apimties, darbo našumo, medžiagų teikimo užduotys: produkcijos savikainos sumažinimo, realizavimo apimties, pelno, atsiskaitymų su biudžetu užduotys ir kiti rodikliai.
Tikrinamieji rodikliai yra šie:
1. Įstatinis fondas metų pradžiai ir pabaigai;
2. Pagrindiniai fondai metų pradžiai ir pabaigai;
3. Nebaigtos gamybos likučių pasikeitimas;
4. Kitos atitrauktos lėšos;
5. Specialiųjų fondų ir tikslinio finansavimo likutis metų pradžiai ir pabaigai;
6. Apyskaitinių metų pelnas arba nuostolis;
7. Faktiniai realizavimo rezultatai;
8. Faktinė gamyklinė pekinės produkcijos savikaina;
9. Negamybinės išlaidos pagal apyskaitą.
Pagrindinių fondų rodikliai yra šie:
1. Atnaujinimo koeficientas išreiškiamas apyskaitiniais metais naujai gautų pagrindinių fondų vertės santykiu su pagrindinių fondų verte apyskaitinių metų pabaigai;
2. Pagrindinių fondų nusidėvėjimo koeficientas išreiškiamas pagrindinių fondų nusidėvėjimo sumos ir jų pradinės vertės santykiu;
3. Pagrindinių fondų išnaudojimo rodiklis – pagamintos produkcijos kiekis, tenkantis vienam litui pagrindinių gamybinių fondų.

3. DARBO NORMAVIMAS

Darbo organizavimas yra neįmanomas be darbo matavimo. Darbas matuojamas laiko ir energijos sąnaudomis jam atlikti. Darbo norma – tai nustatytos darbo laiko sąnaudos atskirai operacijai atlikti, gaminio daliai arba visam gaminiui pagaminti, esant tam tikrai technikai, technologijai ir organizacijai.
Pramonėje naudojamos darbo normos pagal rūšis klasifikuojamos į darbo sąnaudų normas ir darbo rezultatų normas.
Darbo sąnaudų normos. Darbą apibūdina fizinės ir nervų energijos ir darbo laiko sąnaudos jam atlikti. Todėl yra fizinės ir nervų energijos normos ir laiko sąnaudų normos.
Fizinės ir nervų energijos normas galima išreikšti darbuotojo sunaudojamos energijos kiekiu per laiko vienetą, pulso arba kvėpavimo dažnumu, darbo tempu ir kt.
Darbo laiko sąnaudų normos nustato vienam darbuotojui arba jų grupei laiką tam tikrai darbų apimčiai atlikti. Jos išreiškiamos laiko ir darbuotojų skaičiaus norma.
Laiko norma yra nustatytos darbo laiko sąnaudos tam tikrai darbų apimčiai atlikti tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis.
Darbuotojų skaičiaus norma – tai nustatytas darbuotojų skaičius tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis, būtinas tam tikrai darbų apimčiai atlikti( įrengimams, darbo vietoms, patalpoms valyti).
Pramonės įmonėse, be darbo sąnaudų normų, įvestos darbo rezultatų normos, kurios išreiškiamos išdirbio normomis ir normuotomis užduotimis.
Išdirbio norma – tai vienetais, tonomis, metrais ir kitu būdu nustatytas darbo kiekis, kurį darbininkai turi atlikti per laiko vienetą tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis. Tai atvirkštinis laiko normos dydis. Laiko normai didėjant, išdirbio norma mažėja, o laiko normai mažėjant, išdirbio norma didėja.
Normuotos užduotys – tai nustatyta darbų sudėtis ir apimtis, kurią tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis turi atlikti vienas darbuotojas arba brigada per tam tikrą laiką.
Aptarnavimo norma – tai nustatytas įrengimų, darbo vietų, darbuotojų skaičius arba gamybinio ploto apimtis, kurią turi aptarnauti tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis vienas darbininkas arba brigada. Šios normos pramonės įmonėse neatlieka atlyginimo už darbą organizavimo elemento funkcijos. Jos dažniausiai vaidina pagalbinį vaidmenį laiko, išdirbio, darbuotojų skaičiaus normoms ir normuotoms užduotims nustatyti.
Pagal galiojimo laiką visos darbo normos skirstomos į pastovias, laikinas, sezonines ir vienkartines.
Pastovios yra tokios darbo normos, kurioms nenurodytas galiojimo laikas. Jos keičiasi pasikeitus organizacinėms arba techninėms sąlygoms.
Laikinos normos nustatomos tam tikram laikotarpiui, sezoninės normos – sezoniniams darbams, o vienkartinės normos sudaromos vienetinėje gamyboje nepasikartojantiems darbams normuoti.
Darbo normos pramonės įmonėse atlieka įvairias funkcijas. Darbo normomis matuojamas darbas. Darbo normos ir normatyvai yra pradiniai planavimo bei kontrolės duomenys. Darbo normos reikalingos įmonės struktūrinių padalinių gamybos pajėgumams, įrengimų ir darbo vietų apkrovimui apskaičiuoti. Jomis apskaičiuojama, kiek įmonei reikia darbuotojų, atsižvelgiant į jų profesiją, specialybes ir kvalifikaciją, darbo užmokesčio fondas ir kiti įmonės gamybinės veiklos rodikliai. Darbo normomis grindžiamas ir operatyvinis įmonės planavimas.
Darbo normos padeda apskaičiuoti naujų, technologijų, projektuojamų ir diegiamų naujų įrengimų, gamybos ir darbo organizacijos efektyvumą. Įdiegus naują technologiją, pagerėja produkcijos kokybė, darbo sąlygos, svarbiausiai padidėja darbo našumas, sutaupoma gyvojo darbo.
Gamybos proceso išskaidymas darbo atžvilgiu į sudedamąsias dalis (judesius, veiksmus, veiksmų kompleksus ir sustambintus veiksmų kompleksus) yra viena svarbiausių priemonių, analizuojant darbo metodus, aiškinantis darbo našumo didinimo rezervus darbo vietoje, darbo normų nustatymo prielaida. Ne mažiau svarbią reikšmę darbui organizuoti ir normuoti turi darbo laiko sąnaudų tyrimas, kurio tikslas – išanalizuoti darbo laiko struktūrą gamybos procese, išaiškinti neproduktyvias darbo laiko sąnaudas, paruošti darbo laiko naudojimo pagerinimo priemones ir tuo padidinti darbo našumą.
Lietuvoje vartojamose klasifikacijos schemose darbo laiko sąnaudos skirstomos taip: visas darbo laiko sąnaudas – į grupes, grupes – į pagrindines darbo sąnaudų kategorijas, pagrindines laiko sąnaudų kategorijas – į kategorijas , o kategorijas – į darbo laiko sąnaudų elementus.
Pamainos darbo laikas ( be pietų pertraukos) darbuotojo atžvilgiu skirstomas į dvi grupes:
I. Dirbimo laikas (kurio metu darbuotojas dirba, pertarukų metu nedirba):
1) Laikas gamybinei užduočiai atlikti:

a) Paruošimo ir baigimo laikas – tai laikas pasiruošti pačiam ir paruošti gamybos priemones naujai užduočiai atlikti, taip pat visiems darbams, susijusiems su užduoties įvykdymo pabaiga. Šis laikas sunaudojamas kartą visai numatytai gamybinės užduoties produkcijos apimčiai ir nepriklauso nuo produkcijos apimties.

b) Operatyvinis laikas – tai laikas, kuris tiesiogiai sunaudojamas operacijai, t.y. visiems jos pagrindiniams ir pagalbiniams veiksmams atlikti.Būdinga šio laiko ypatybė ta, kad tuo metu atliekami veiksmai kartojami apdirbant kiekvieną produkcijos vienetą. Operatyvinis laikas skirstomas į pagrindinio ir pagalbinio laiko kategorijas. Pagrindiniu laiku vadinamas laikas, sunaudojamas gamybos proceso tikslui pasiekti. Pagalbinis laikas naudojamas įvairiems pagalbinio pobūdžio veiksmams, kurių paskirtis – įgalinti atlikti pagrindinius veiksmus gamybos proceso tikslui pasiekti.

c) Darbo vietos aptarnavimo laikas naudojamas darbo vietos priežiūrai, siekiant, kad visą pamainą darbo vieta būtų tinkama darbui. Šis laikas skirstomas į techninio ir organizacinio darbo vietos aptarnavimo kategorijas.
2) Darbo, nesusijusio su gamybine užduotimi, laiką sudaro atsitiktinių darbų atlikimo laikas, kuris sunaudojamas gamybinės užduoties nenumatytiems darbams, ir neproduktyvaus darbo laikas, kurį sudaro paieškų laikas, broko taisymas, medžiagų, įrankių atsinešimas, kai aptarnavimas centralizuotas.
Darbo, nesusijusio su gamybine užduotimi, laikas neįtraukiamas į darbo laiko normą.
II. Pertraukų laikas:
1) Reglamentuotų pertraukų laikas susideda iš:
a) Pertraukų, numatytų gamybos technologijos ir organizacijos, reikalauja specifinės gamybos ir organizacijos sąlygos. Šis laikas skirstomas į numatytos gamybos ir numatytos gamybos organizacijos laikus.
b) Poilsiui, ir asmens poreikių laikas skirstomas į poilsio laiką, kurio paskirtis pašalinti nuovargį,išsaugoti žmonių darbingumą, ir laiką fiziologiniams ir asmens higienos reikalams.
2) Nereglamentuotų pertraukų laikas, kuris skirstomas į:

a) Prastovos, sutrikus gamybos procesui skirstomos į prastovas dėl techninių priežasčių ir prastovas dėl organizacinių prastovų.

b) Prastovos dėl darbo drausmės pažeidimų.
Nereglamentuotų pertraukų laikas į darbo normą neįtraukimas.
Laiko norma – tai nustatytos laiko sąnaudos tam tikrai darbų apimčiai atlikti tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis.
Darbo normatyvai – tai reglamentuoti pradiniai duomenys darbo normoms apskaičiuoti. Pagal paskirtį jie gali būti skirstomi į šias grupes: įrengimų technologijos režimų normatyvai, laiko normatyvai, darbuotojų skaičiaus normatyvai.
Pagal naudojimo sritį normatyvai skirstomi į tarpšakinius, šakinius, vietinius.
Pagal stambinimo laipsnį normatyvai skirstomi į diferencijuotus ir sustambintus.
Diferencijuoti laiko normatyvai – tai reglamentuotas atskirų operacijos elementų laikas. Labiausiai diferencijuoti yra elementiniai normatyvai.

3 pav. Laiko normos schema

Sustambinti laiko normatyvai skiriami organizaciniu ir technologijos požiūriu susijusiems veiksmų kompleksams normuoti. Labiausiai sustambintos būna tipinės ir vieningos normos.
Normatyvai turi atitikti šiuos reikalavimus: jie turi būti tikslūs( kad pagal juos apskaičiuotos normos būtų pakankamai tikslios), aprėpti visas operacijas (kad jais remiantis būtų galima normuoti kuo daugiau darbų), pažangūs (padedantys tobulai organizuoti darbą), tikti visose įmonėse (kuriuose dirbami normatyvuose numatyti darbai), patogūs vartoti (kad pagal juos būtų galima greitai apskaičiuoti laiko normas).
4. DARBO APMOKĖJIMO SISTEMA

Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami gauti pajamų, siekdami karjeros, pripažinimo. Pajamos darbo rinkoje išreiškiamos darbo užmokesčiu Gauti pajamų galima dvejopai: už darbą ir už asmeninio turto naudojimą.
Darbo pajamos – tai pajamos, kurias duoda tam tikra darbinė veikla.
Darbo rezultatai priklauso nuo darbuotojų materialinio suinteresuotumo – darbo užmokesčio, t.y. piniginio atlyginimo už atliktą darbą. Tarkim, apmokamos medicinos seselės paslaugos yra darbas, o sergantį vaiką globojančios motinos budėjimas nebus laikomas darbu. Abiem šiais atvejais paslaugos gali būti visiškai vienodai naudingos ir vaisingos, tačiau triūsas ir patarnavimai, teikiami iš meilės ar dėl potraukio, nepakliūna į ekonomikos mokslo tyrimo sferą.Ekonomistai domisi tik viena darbo rūšimi – darbu, už kurį atlyginama, ir to atlyginimo dydis gali būti išreikštas pinigais.
Darbas kuria materialias vertybes, t.y. prekes, arba teikia paslaugas, kurių reikia žmogaus poreikiams tenkinti. Vienu. metu tik darbas, sunaudotas prekėms pagaminti, buvo laikomas gamybiniu, o darbas, kuriuo buvo teikiamos paslaugos ekonomistų traktuotas kaip negamybinis.
Taigi dauguma žmonių gauna savo gamybos produkto dalį “darbo užmokesčio” forma. Šiuo terminu ekonomikos teorijoje apibūdinamas bet koks darbo ar paslaugų apmokėjimas.
Darbo užmokestis (atlyginimas) – pinigine forma išreikštas pajamų šaltinis, jis vertinamas kaip nacionalinių pajamų dalis, kurią visuomenė moka savo nariams pagal jų sunaudoto darbo kiekį bei kokybę jų materialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti; tai išmokos darbuotojams už jų darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą.

Alga – tai įmonės ar organizacijos darbuotojui mokamas atlyginimas, t.y.užmokestis už darbą.
Darbuotojams išmokamas darbo užmokestis labai lemia šalies materialinės gerovės lygį, tačiau ne vienintelis darbo žmonių pajamų šaltinis ir tikrasis jų ekonominės padėties rodiklis, nes dalis gyventojų asmeninių poreikių patenkinama iš visuomeninių vartojimo fondų.
Žmogaus realios pajamos yra ta grynoji nauda, kurią jis gauna iš savo įsidarbinimo.
Kalbant apie darbo užmokestį, reikia turėti galvoje minimalųjį, realųjį ir nominalųjį darbo užmokestį.
Minimalus darbo užmokestis – tai įstatymu nustatytas žemiausias darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti už dirbtą laiką ir kuriuo siekiama užtikrinti minimalų gyvenimo lygį.
Realusis darbo užmokestis – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį darbuotojas gali įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį, įvertinus infliaciją ir atskaičius iš jo mokesčius bei kitus atskaitymus.
Nominalusis darbo užmokestis – tai pinigų suma, kurią dirbantysis gauna už atliktą darbą.
Darbo ir darbininkų kategorijos nustatomos pagal tarifų ir kvalifikacijų žinynus.
Tarifiniai atlygiai nustato, kiek turi būti mokama už darbą per valandą, per darbo dieną arba per mėnesį. Jis nulemia kiekvienos kategorijos darbininko darbo apmokėjimo dydį per darbo laiko vienetą.
Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė.
Kai darbo užmokesčio forma vienetinė, darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo tam tikros kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Paprastai vienetinė darbo užmokesčio forma tinkamiausia, kai : 1) darbas gali būti normuojamas; 2) galima apskaityti jo rezultatus; 3) darbas sistemingai kartojasi.
Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis ir skirstoma į šias grupes: tiesioginę, premijinę, progresyvinę, regresyvinę, diferencijuotą, fiksuotų ir asmeninių priedų, akordinę ir netiesioginę.
Laikantis tiesioginės vienetinės darbo užmokesčio formos, įkainis už produkcijos vienetą ar už tam tikrą darbą yra pastovus, ir darbininko uždarbis apskaičiuojamas įkainį dauginant iš produkcijos kiekio, pagaminto per atsiskaitymo laikotarpį.
Tiesioginį vienetinį darbuotojų darbo užmokestį stengiamasi papildyti premijavimu už tam tikrus konkrečius rodiklius. Tokia papildyta sistema vadinama vienetine premijine.
Vienetinė progresyvinė darbo užmokesčio sistema tinka tada, kai nepakanka įrengimų ar darbininkų arba kliudo kiti nesklandumai.

Regresyvinės vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė – kuo aukštesnis darbo normų įvykdymo procentas, tuo lėčiau auga darbo užmokestis.
Fiksuotų priedų vienetinė darbo užmokesčio sistema skatina darbininkus didinti gamybos apimtį: už kiekvieną nustatytos normos pagamintą vienetą mokamas fiksuotas priedas.
Asmeninių priedų vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė – tarifinis atlygis, pagal kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis, susideda iš darbo tarifinio atlygio, priklausančio nuo darbo sudėtingumo ir darbo rezultatyvumo, ir asmeninio priedo, kurį lemia amžius ir stažas.
Akordinės vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė – akordinėje užduotyje nurodomas bendras darbo atlikimo įkainis ir atlikimo terminas.
Netiesioginė vienetinė darbo užmokesčio sistema tinka apmokant už darbą kai kurių profesijų pagalbinių darbininkų, aptarnaujančių pagrindinius darbininkus – vienetininkus.
Laikinė darbo užmokesčio forma priklauso nuo darbuotojo dirbto laiko kiekio ir jo kvalifikacijos. Darbuotojo faktiškai dirbtas laikas nustatomas remiantis tabeline apskaita. Ši forma tinka tokiuose darbuose ir operacijose, kurias reikia labai kruopščiai atlikti ir kur spartūs darbo tempai gali pabloginti darbo kokybę. Laikinė darbo užmokesčio forma dažniausiai skirstoma į dvi sistemas: paprastąją laikinę ir laikinę premijinę.
Pagal paprastąją laikinę darbo užmokesčio sistemą darbuotojo užmokestis skaičiuojamas remiantis jo valandiniu tarifiniu atlygiu ir faktiškai dirbtu laiku. Norint padidinti darbo našumą ir gerinti darbo kokybę, mokamos premijinės priemokos. Tokia apmokėjimo atmaina vadinama laikine premijine darbo užmokesčio sistema.

4 pav. Trumpojo laikotarpio pusiausvyra darbo rinkoje

Trumpojo laikotarpio pusiausvyra darbo jėgos rinkoje susiklosto tada, kai rinka yra susiformavusi, t.y. nusistovėjusi. Grafinis pusiausvyros vaizdas pateiktas 7 paveiksle.
Trumpojo laikotarpio pusiausvyros sąlygos darbo rinkoje yra šios:
a) valandinis darbo užmokestis turi būti lygus firmos ribiniam pajamų produktui, kurį tas darbas sukuria;
b) ribinė laisvalaikio ir vartojimo pakeitimo norma turi būti lygi realiam valandiniam darbo užmokesčiui.
Darbo paklausos kreivė turi tradicinę formą, būdingą daiktinių prekių paklausos kreivei, ir paprastai leidžiasi iš kairės į dešinę, o darbo pasiūlos kreivės forma priklauso nuo pajamų ir pasikeitimo efektų vaidmens augant darbo užmokesčiui.Tai lemia tam tikrą trumpojo laikotarpio pusiausvyros darbo rinkoje savitumą, palyginti su kitomis rinkomis. Jis pasireiškia tuo, kad pusiausvyra darbo rinkoje gali nebūti vienintelė ir “stabili”.

4.1. MORALINIS SKATINIMAS UŽ DARBĄ

Darbo atlyginimas turi būti derinamas su moraliniu skatinimu. Ši skatinimo forma labai efektyvi ir veikia dirbančiųjų darbo intensyvumą ir kokybę. Šio skatinimo formos gali būti įvairios, jos priklauso nuo konkrečių darbo sąlygų, vadovo darbo metodų ir stiliaus. Taikant moralinį skatinimą, reikėtų laikytis šių principų:
1. Teisingumo ir objektyvumo;
2. Skatinimo įvairumo;
3. Gauti skatinimo įvertinimą ir pripažinimą.
Tai elementariausi principai, kuriems papildomo aiškinimo nereikia. Tačiau, pažeidus bet kuri iš šių principų, gali išryškėti atvirkštinis poveikis, kuris neskatins dirbti geriau. Moralinio skatinimo formos gali būti įvairios: padėkos; padėkos raštai; viešas paskelbimas apie gerus darbo rezultatus; žinios spaudoje; materialinė parama apmokant įvairius kelialapius, už mokslą ir pan. Pagaliau geri darbuotojai siūlomi ir vyriausybiniams apdovanojimams už itin didelius darbo nuopelnus, atliktus vienkartinius žygdarbius.
Svarbiausia, kad materialinis skatinimas prisidėtų prie žmogaus karjeros, autoriteto pripažinimo darbe. Tačiau tai nereiškia, kad net ir tokio žmogaus, už darbo klaidas, nereikia bausti. Čia ir pasireiškia teisingumo ir principingumo bei objektyvumo moralinio skatinimo principas.

4.2. DARBO APMOKĖJIMO SISTEMA AB “GRAFOBAL VILNIUS”
AB “Grafobal Vilnius” vidutinis sąraše esančių darbuotojų skaičius per paskutiniuosius tris finansinius (ūkinius) metus:
1998 m. – 192 darbuotojai;
1999 m. – 140 darbuotojai;
2000 m. – 133 darbuotojai.
Bendrovėje vyrauja valandinė ir vienetinė darbo užmokesčio sistema.
Personalo skaičius pagal grupes ir jų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis:
1 lentelė
Personalo kategorijos Skaičius VDU, Lt
Vadovaujantis personalas 11 2676,27
Specialistai 24 1944,43
Darbininkai 98 1584,33

1999 m. sumažėjus gamybai ir dėl sudėtingos finansinės būklės, bendrovė pertvarkė darbo organizavimą ir sumažino darbuotojų skaičių.
Darbo apmokėjimo sistema yra tokia:
1. Atlyginimų dydis priklausomai nuo kategorijos ( 1 – 6 kategorijos);
2. Valandinis tarifinis atlyginimas;
3. Išdirbio norma.
Darbo ar kolektyvinėse sutartyse numatytos ypatingos darbuotojų ar jų dalies teisės bei pareigos: administracijos vadovo, jo pavaduotojo ir padalinių vadovų darbo sutartyse numatyta tokia sąlyga – darbuotojas įsipareigoja neužsiimti veikla ir nedirbti tokioje pat arba panašioje srityje, kokioje dirba AB “Gafobal Vilnius”.
Kolektyviai sutartis nesudaroma.
Įmonėje personalo mokymui ir kvalifikacijos kėlimui skiriamos lėšos, numatytos metų finansiniame plane, skirsnyje personalo apmokymui. Įmonės specialistai apmokomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Bendrovės darbuotojai pastoviai kelia savo kvalifikaciją kursuose, seminaruose; vyksta periodiškas gamybinio personalo mokymas pagal atskiras mokymo programas. Vadovaujančio personalo tobulinimas vyksta bendrovės finansinių galimybių ribose. Individualus mokymais vyksta kursuose, seminaruose.
Jei įmonės darbuotojo netenkina mokymai, pateikti įmonės administracijos nuožiūra, darbuotojas gali pats susirasti tam tikrus kursus su ta sąlyga, jei jie atitinka to darbuotojo kvalifikacijos sferą.
Ieškodama naujų darbuotojų, įmonė atsižvelgia į konsultacinių firmų rekomenduojamus kandidatus.

4.3. DARBO UŽMOKESČIO DIFERENCIJAVIMAS TARPTAUTINĖJE FIRMOJE

Tarptautinė firma savo filialuose nekopijuoja organizacinių struktūrų ir darbi vietų įvertinimo. Prie konkrečios šalies ypatumų prisitaikoma, ir vienodas pareigas užimančių darbuotojų darbo užmokesčiai yra skirtingi. Darbo užmokesčio dydį lemia šie veiksniai: darbo rinkos sąlygos, darbo užmokesčio lygis regione, gyvenimo lygis, kolektyvinė sutartis, įstatymai, teisės aktai, konkretaus darbo vertė, darbuotojo reliatyvi vertė, darbdavio išgalės mokėti tam tikrą atlyginimą.
Tarptautinėje firmoje darbo užmokesčio diferencijavimo politiką lemia šie veiksniai:
1. Šalyse, kur santykinai žemas darbo užmokestis ir didelis nedarbas, firma nesiekia rankų darbo pakeisti našesniais įrenginiais. Todėl tokiose šalyse naudojami moraliai pasenę įrenginiai ir technologija.
2. Išsivysčiusioms šalims arba šalims su nedideliu gyventojų skaičiumi kartais trūksta darbo jėgos. Be to, čia darbo jėga santykinai brangesnė. Todėl šiose šalyse gausu migrantų iš silpnų valstybių.
3. Darbo jėgos stabilumas – tai vienas svarbiausių darbo užmokesčio politiką lemiančių veiksnių. Tarptautinė firma nėra užtikrinta, kad svetimšalis darbuotojas liks joje dirbti ilgą laiką. Todėl ji siekia užtikrinti darbo jėgos stabilumą: tuo tikslu taikomos tam tikros darbo užmokesčio mokėjimo sistemos. Stabiliausia tik kvalifikuota vienetinė darbo jėga. Tačiau jos parengimas reikalauja papildomų firmos išlaidų.
4. Užimtumo pokyčiai regione. Mobilizuodama kapitalą, technologijas, darbo jėgą, valdymo personalą, tarptautinė firma konkrečiame regione sukuria gamybinę ir socialinę infrastruktūrą. Jeigu tame regione jau veikia būsimo filialo konkurentų įmonė, tai firma gali dalį darbuotojų prisivilioti iš tų įmonių.
5. Tarptautinėje firmoje naudojama darbo jėgos vertė yra skirtinga, nes joje galima išskirti intelektinį ir žmogiškąjį kapitalą. Todėl ir darbo vietų įvertinimas skirtingas, o apmokėjimas už darbą diferencijuojamas. Vadinasi, išmokamų pinigų sumos už tą patį darbą įvairiose šalyse yra skirtingos.
6. Motyvacijos priemonių sistema tarptautinėje firmoje irgi nulemia skirtingą darbo užmokestį.
Ekspatriantai dalį užmokesčio gauna valiuta tos šalies, kurioje veikia filialas, o dalį – pagrindinės bendrovės šalies valiuta. Jų darbo užmokestis traktuojamas kaip darbo užmokestis už ištikimybę firmai, už siekimą realizuoti firmos tikslus, uždavinius. Kadangi tarptautinėje firmoje dirba šimtai įvairaus rango vadybininkų, žymiai paprasčiau kai kuriuos darbo santykius klausimus spręsti, sudarius kolektyvines darbo sutartis.

5. AB “GRAFOBAL VILNIUS” ŪKINĖS VEIKLOS ANALIZĖ

5.1. PRODUKCIJOS ASORTIMENTAS, KAINA IR SAVIKAINA

Pagrindinis gaminių asortimentas yra toks:
Saldainių ir įvairių konditerijos gaminių pakuotės.
Tai spausdinamos kartoninės dėžutės, elastinių medžiagų etiketės su užsukamąja fiksacija, plėvelės su spauda grupiniam saldainių pakavimui, taip pat spalvingos sausainių, vaflių, zefyrų ir kitų produktų pakuotės. Visos medžiagos ir dažai atitinka maisto pramonės gaminių pakuotei keliamus reikalavimus ir turi atitikties sertifikatus.
Ledų pakuotės.
Tai įvairių rūšių ir storių spausdintos plėvelės ir laminatai, skirti automatiniam ledų pakavimui. Spalvingos kartoninės dėžutės gaminamos iš specialių laminuotų kartonų, galinčių tiesiogiai liestis su riebiais ir drėgnais maisto produktais.
Tabako gaminių pakuotės.
Tai kokybiškai atspausdinti it tiksliai iškirsti įvairių tipų kieti ir minkšti cigarečių pakeliai, kartoniniai blokai, bei spausdintas popierius ritėse grupiniam įpakavimui. Spaudos dažai ir lakas yra silpno kvapo ir specialiai skirti tabako pramonės gaminių pakuotėms.
Farmacijos gaminių ir vaistažolių pakuotės.
Tai dėžutės, pagamintos iš tiksliai parinkto kartono, preciziškai tikslai iškirstos, todėl puikiai tinka pakavimo automatams. Pakuotės apsaugo gaminį pervežimo bei sandėliavimo metu.
Birių maisto produktų pakuotės.
Tai įvairios kartoninės dėžutės kruopoms, arbatai, makaronams, druskai ir kitiems biriems produktams pakuoti. Kokybiškai atspausdinta ir pagaminta iš gniuždymui atsparių kartono rūšių, pakuotė patogi transportuoti ir visada turi gerą prekinę išvaizdą.
Buitinės chemijos gaminių pakuotės.
Tai įvairios dėžutės, pakai, pakeliai, skirti skalbimo miltelių,muilo bei kitų valymo priemonių pakavimui. Kokybiškai atspausdinta specialaus popieriaus ir plėvelės pakuotė tinka automatiniam muilo pakavimui.
Šaldytų maisto produktų pakuotės.
Šiandieną plačiai vartojamų maisto produktų grupė – tai užšaldyti pusfabrikačiai: krabų lazdelės, žuvų piršteliai, koldūnai, vištienos kepsneliai ir kt. Šiems produktams siūlome pakuotes iš laminuoto kartono, kuris puikiai apsaugo produktą ir nepraranda prekinės išvaizdos dėl žemos temperatūros.
AB “Grafobal Vilnius” naudoja pakuotes šiai produkcijai:
2 lentelė
Produkcijos pavadinimas Procentai (%)
Maisto produktams
Iš jų : 65
Biriems (miltai, kruopos) 28
Skystiems (pienas) 7
Konditerijos gaminiams 65
Tabako gaminiams 25
Buitinės chemijos gaminiams 5
Kitai produkcijai 5

5 pav. Bendrovė naudoja pakuotes šiai produkcijai, procentais (%)

Akivaizdu, kad pakuočių užsakovų tarpe pirmauja maisto produktų gamintojai, jiems tenka 65%. Antroje vietoje – tabako gaminių įmonės, pastarosios sudaro 25%. Prie kitos produkcijos priskiriami reklaminių leidinių (plakatų, kalendorių, atvirų ir pan.), dėžučių lengvosios pramonės gaminiams ir kitokių gaminių pakuočių spausdinimas.
Kaina – tai pinigų suma, kurią įmonė gauna už konkretų gaminį. Nuo kainų priklauso gamybos ekonominiai rodikliai, prekių rinkos užvaldymas bei kiti darbai.
Rinkos sąlygomis kaina priklauso nuo paklausos ir pasiūlos, taip pat nuo konkurencijos sąlygų.
Nustatant kainą, pastoviai reikia nagrinėti kainos ir gamybos apimties pasikeitimus. Pasirinkus kainą, pardavimo apimtį lemia vartotojas. Įmonė turi nuspręsti, kiek ji nori parduoti produkcijos. Taip pat palieka rinkai nustatyti, kokia turi būti kaina. Įmonė niekada negalės pasirinkti kainos, nes pasirinkta gaminių apimtis niekada negalės būti parduota už tokią kainą.
Kainos nustatymo metodai yra šie:
1) Remiantis gamybos išlaidomis. Turime nustatyti tokią kainą, kad pardavus neturėtume nuostolio.
2) Nuostolingas gamybos metodas. Nustatoma, kokia yra nuostolinga kaina, jos dydis. Parduodama produkcija su nuostoliu, bet atsiperka žaliavos. Tai gali būti valstybinis užsakymas. Šiuo atveju nuostolius padengia valstybė.
3) Kainos nustatymas orientuojantis į paklausą. Ištyrus rinką, sužinome, kokia yra paklausa ir pasiūla, tada nustatome ir kainą.
4) Kainos nustatymas orientuojantis į konkurencijos lygį.
5) Ribinių kainų panaudojimo metodas.
AB “Grafobal Vilnius” gaminių ir paslaugų kainos ir dinamika 2000 m. buvo proporcingos bendrajam kainų kilimo indeksui Lietuvoje.
a) normuojamam gaminiui: darbo užmokestis, išlaidos, medžiagos, energija.
b) Papildomi kaštai. Prie šių kaštų priklauso visi kiti gamybos kaštai ( amortizaciniai atskaitymai, cechinės išlaidos, negamybinės išlaidos ).
1. Pagal susidarymo vietą:
a) Aprūpinimo kaštai ( tiekimas );
b) Gamybos kaštai ( tai sudaro 90% visų gamybos išlaidų);
c) Pardavimo ( realizavimo) kaštai (reklama, rinkotyra, transporto išlaidos ).
1. Pagal gamybos apimties pasikeitimo priklausomybę:
a) Pastovieji kaštai – tokie kaštai, kuriuos reikia turėti pastoviai panašaus dydžio;
b) Kintamieji kaštai – medžiagos, žaliavos, darbo užmokestis, baudos.
1. Pagal produkcijos apimtį:
a) Smulkios;
b) Vidutinės;
c) Stambios.
Visos išlaidos klasifikuojamos pagal išlaidų elementus ir išlaidų straipsnius:
Išlaidų elementai – vienos rūšies išlaidos;
Išlaidų straipsniai – sudėtinės išlaidos ( pagrindinės medžiagos, žaliavos, darbo užmokestis, priskaitymai socialiniam draudimui, elektros energija, kuras, amortizacija, cechinės išlaidos, bendragamyklinės išlaidos, pilnoji savikaina, pelno norma, kaina).
Gamybos kaštų mažinimo veiksniai yra šie:
1. Gamybos techninio lygio kėlimas ( esamos technikos ir technologijos tobulinimas, ekonomiškų medžiagų naudojimas, gamybinių konstrukcijų tobulinimas );
1. Gamybos organizavimo tobulinimas ( gamybos specializacijos išplitimas, gamybos organizavimo ir jos aptarnavimo tobulinimas, darbo organizavimo derinimas, gamybos valdymo tobulinimas ir išlaidų mažinimas, geresnis pagrindinių fondų naudojimas );
2. Gamybos apimties ir produkcijos struktūros pasikeitimas (išlaidų sumažėjimas dėl gamybinės apimties didėjimo, amortizacinių atskaitymų sumažėjimas, produkcijos kaštų mažinimas );
3. Geresnis gamtinių išteklių panaudojimas;
4. Šakiniai ir kiti veiksniai ( nauji įmonės pastatai, gamybos išdėstymo pasikeitimas ).
Parduotų prekių savikaina atspindi kintamąsias sąnaudas – jų dydis tiesiog proporcingas pardavimų apimtims arba parduotų gaminių skaičiui. Parduotų prekių savikaina apskaičiuojama atsižvelgiant į tai, kiek atsargų ir gaminių buvo sandėliuose ataskaitinio laikotarpio pradžioje, kiek jų liko pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, taip pat kiek liko nebaigtoje gamyboje.
Produkcijos savikainos pagrindiniai rodikliai yra šie:
1. Gamybos kašto apimtis ( produkcijos savikainos suma );
2. Išlaidos vienam prekinės produkcijos litui (santykis produkcijos savikainos su realizuotos produkcijos apimtimi). Šis rodiklis apibūdina ne tik savikainos lygį, bet ir gamybos rentabilumą.
3. Palyginamosios produkcijos savikainos sumažinimo procentas. Palyginamoji produkcija – produkcija, kuri buvo gaminama prieš planinį laikotarpį nors vienerius metus. Nepalyginamoji produkcija – naujai paleista į gamybą produkcija.
4. Pagrindinių gaminių vieneto savikaina. Kiekviena įmonė stengiasi gaminti įvairesnį asortimentą. Pagrindinius gaminius kaip vienetą reikia stebėti pastoviai.
Produkcijos savikainos mažinimo rezervai yra šie:
1. Darbo našumo didinimas;
2. Materialinių darbo sąnaudų mažinimas;
3. Darbo laiko ekonomija dėl geresnių įrengimų naudojimo;
4. Formų ir sistemų tinkamas parinkimas.
Bendra į produkcijos savikainą įeinančių materialinių sąnaudų suma priklauso nuo to, kiek žaliavų sunaudojama produkcijos vienetui, ir nuo žaliavos vieneto kainos.Norint apskaičiuoti žaliavos vieneto kainos pasikeitimo įtaką produkcijos savikainai, reikia žaliavų ir medžiagų vieneto kainos nukrypimą nuo plano padauginti iš faktiškai sunaudoto žaliavų kiekio gaminio vienetui.
Į produkcijos savikainą įeina ir darbo užmokesčio išlaidos.

Darbo užmokesčio fondų rodikliai yra šie:
1. Darbo užmokesčio fondų išnaudojimas;
2. Atskirų veiksnių įtaka nukrypimams nuo darbo užmokesčio fondo;
3. Santykis tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio augimo.
AB “Grafobal Vilnius” kainodaros strategija remiasi produkto vieneto kana. Gaminio kaina nustatoma, atsižvelgiant į tris pagrindinius veiksnius:
1. Produkto savikaina;
2. Produkto rinkos kaina;
3. Konkurentų veiksmus.
Produkto savikaina susideda iš tiesioginių išlaidų skirtų: medžiagoms ir komplektuojančioms dalims įsigyti, specialiajai įrangai, darbo užmokesčiui, socialiniam draudimui; netiesioginių išlaidų ir veiklos sąnaudų. Didžiąją dalį išlaidų sudaro medžiagų naudojamų produkto gamyboje kaina. Todėl didžiausią įtaką produkto savikainai turi medžiagų sunaudojimo normos bei jų kaina.

6 pav. AB “Grafobal Vilnius” sąnaudų struktūra

Produkcijos rinkos kaina nustatoma stebint padėtį rinkoje. Pagrindiniai informacijos šaltiniai šiai informacijai gauti būtų:
1. Interneto specializuotos sritys;
2. Rinkos apžvalgos publikuojamos specialiuose leidiniuose;
3. Informacija surenkama apie pagrindinius konkurentus, potencialius klientus;
4. Informacija gaunama specializuotose parodose ir mugėse.
Kiekvienu atskiru atveju galutinė konkretaus produkto kaina yra nustatoma tiesioginių derybų būdu su produkcijos pirkėju. Didesnis išsamios informacijos apie rinką, konkurentus bei pirkėjus kiekis suteikia pranašumą derantis dėl produkcijos kainų su potencialiais klientais. Taip pat leidžia įmonei išsiderėti geresnes tiekimo sąlygas, aukštesnę kainą gaminamai produkcijai bei optimizuoti gaunamą pelną.
AB “Grafobal Vilnius” kainodaros strategija taip pat priklauso nuo produkto naujumo ir jo techninių charakteristikų. Technologiškai naujiems produktams, išsiskiriantiems geresnėmis techninėmis charakteristikomis yra nustatoma aukštesnė kaina.
Didėjant užsakymo apimtims ir pardavimams, produkto kaina yra mažinama, atsižvelgiant į pokyčius rinkoje. Taip pat įtakos turi pasaulinės rinkos kainos bei konkurentų veiksmai.

5.2. TECHNOLOGIJOS IR TECHNINIS LYGIS

Technologinės instrukcijos tvarko įvairaus sudėtingumo spaudos formų pritaisymo procesus bei spausdinimą mašinomis. Poligrafinių įmonių direktoriai ir vyr. inžinieriai turi organizuoti kasdieninę instrukcijų vykdymo priežiūrą.

Pagrindinių mašinų, įrengimų grupių ir technologinių linijų aprašymas:

3 lentelė
Pagrindinių mašinų ir įrengimų pavadinimas Šalis – gamintoja Įsigijimo metai
2 lakštinės keturspalvės spaudos mašinos “Planeta-Super-Variant- 4-5” VDR 1984 m.
Lakštinė dvispalvė spaudos mašina “Planeta-Super-Variant-4-6” VDR 1984 m.
Iškirtimo automatas “BOBST SA-SP 103-ER” Šveicarija 1995 m.
Langelių klijavimo mašina Slovakija 1997 m.
Dėžučių klijavimo mašina “Diana-925” Vokietija 1995 m.
Popieriaus pjaustymo mašina “SEYPA-132PMC-1” Čekija 1987 m.
Aštuonspalvė planetarinio tipo spaudos mašina”SOLOFLEX 8L” Vokietija 1999 m.
Šešiaspalvė planetarinio tipo spaudos mašina “SELEKTA-120” Italija 1987 m.
Keturspalvė spaudos mašina “BX C1087 N 4C 12OL SE 541” Italija 1985 m.
Parafinavimo ir pjaustymo į rites agregatas “ПРА-1” Rusija 1978 m.

Kiti įrengimai ir technologinės linijos ofsetinės spaudos bare:
– popieriaus pjaustymo mašina “MS-115-1”;
– 2 parafinavimo mašinos “PM-1” ir “30M”;
– 5 ričių pjaustymo mašinos;
– ritinio supjovimo į lakštus mašina;
– popieriaus pjaustymo mašina;
– ofsetinių formų gamybos įranga;
– fleksografinių (polimerinių) formų gamybos įranga;
– montavimo ant velenų įranga.

Pagrindinių mašinų ir įrengimų balansinė vertė:
Mašinų ir įrengimų balansinė vertė 1998 12 31 – 1.255.683 Lt;
Mašinų ir įrengimų balansinė vertė 1999 12 31 – 5.536.009 Lt;
Mašinų ir įrengimų balansinė vertė 2000 12 31 – 4.675.223 Lt.

AB “Grafobal Vilnius” technologinis procesas yra reglamentuotas tam tikrų technologinių reikalavimų bei standartų. Standartai skirti ofsetu spausdintoms popieriaus ir kartono etiketėms, dėžutėms ir pakams, kurios naudojamos konditerijos, mėsos ir pieno bei kitiems maisto produktams ir kitoms prekėms pakuoti.
Techniniai reikalavimai yra šie:
1. Popieriaus ir kartono pakuotė turi būti gaminamos pagal standartų reikalavimus bei užsakovo pateiktus ir patvirtintus originalus arba etalono pavyzdžius.
2. Popieriaus ir kartono pakuotėms gaminti naudojami įvairių rūšių popierius ir kartonas, ofseto spaudos dažai ir lakas. Šios medžiagos turi atitikti galiojančių normatyvinių dokumentų reikalavimus arba atitikties sertifikatus.
3. Popieriaus ir kartono pakuotės maisto produktams pakuoti turi būti gaminamos tik iš tokių medžiagų, kurias leidžia naudoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
4. Popieriaus ir kartono pakuotės turi būti spausdinamos lapais. Gaminių dydžius turi nurodyti užsakovas, įformindamas užsakymą.
5. Ofsetu spausdintų popieriaus ir kartono pakuočių kokybės reikalavimai:
a) Tiražinio atspaudo dažų spalvos ir atspalviai turi atitikti kontrolinio atspaudo arba originalo spalvas ir atspalvius. Leistinas tik nedidelis vizualinis spalvų neatitikimas pagal kontrolinio atspaudo spalvų kontrolės skalę. Tikrinant densitometru leistinas spalvų neatitikimas ant atspaudo gali būti 1.0.
b) Atspaudas turi būti ryškus, tekstas – gerai skaitomas.
c) Spausdinant produkcijos tiražą keliomis spalvomis, leistinas ne didesnis kaip 0,5 mm spalvų nesutapimas, neiškreipiantis piešinio bendrojo vaizdo.
d) Maisto produktų pakuočių spaudai naudojami dažai turi gerai įsitvirtinti popieriaus ar kartono paviršiuje, turi būti atsparūs drėgmei, rūgštims ir šarmams.
e) Etiketės ir kiti popieriaus bei kartono gaminiai, skirti maisto produktams, vaistams ir kosmetikos priemonėms pakuoti, negali turėti benzino, žibalo, terpentino ir kitų skiediklių kvapų. Tačiau jie gali turėti poligrafinių dažų ir pokosto kvapą.
f) Lakavimo kokybė. Lakuotas atspaudo paviršius turi būti lygus, be įtrūkimų, dėmių ir pralaidų.
6. Bronzavimo kokybė. Bronzinis atspaudo paviršius neturi nubyrėti. Dažant bronza (auksine ar sidabrine), ji turi gerai įsitvirtinti atspaudo paviršiuje.
7. Matmenys. Stačiakampėms etiketėms, pjaustomoms popieriaus pjaustymo mašinomis, leidžiami šie matmenų nuokrypiai: kai trumpesnės kraštinės ilgis iki 100 mm- 1,0 mm, daugiau kaip 100 mm- 1,5 mm. Supjaustytų etikečių kampai turi būti statūs.
a) Figūrinėms ir apvalioms etiketėms, iškertamoms presais, leistini šie matmenų nuokrypiai: kai etiketės skersmuo iki 50 mm – 0,5 mm, daugiau kaip 50 mm – 1,0 mm.
b) Etiketės įstrižumas. Priešingos etikečių pusės turi sutapti. Leistini šie nuokrypiai: kai etiketės ilgis iki 50 mm – 0,5 mm; nuo 50 mm iki 100 mm – 0,75 mm; daugiau kaip 100 mm – 1,0 mm.
c) Centravimas. Etiketės su rėmeliais ir be jų iškertamos ir pjaustomos pagal patvirtintus matmenis ir pagal originalo piešinį bei tekstą. Leistinas 1,0 mm nuokrypis nuo piešinio išdėstymo centro.
8. Pakavimas ir ženklinimas. Popieriaus ir kartono gaminiai pakuojami į pakelius, kartonines arba gofruotojo kartono dėžes.Pakuojant etiketes, kiekvieno pakelio etikečių skaičius priklauso nuo jų formato. Etikečių pakeliai apklijuojami ne siauresnėmis kaip 15 mm banderolėmis arba lipniąja juosta.Supakuota produkcija ženklinama popierine etikete, kurioje nurodoma įmonės gamintojos pavadinimas, adresas, produkcijos pavadinimas, užsakymo numeris, kiekis, standarto žymuo, data, kokybės tarnybos žymuo.
9.Garantijos. Gamintojas garantuoja, kad produkcija atitinka šio standartus reikalavimus, j

Leave a Comment