Ritmo ir ornamento reikšmė ir vieta lietuvių liaudies mene

TURINYS

Įvadas..............................2
I Ornamentas lietuvių liaudies darbuose..................3
1.1 Ornamentas lietuvių liaudies audiniuose.................3
1.2 Ornamentas lietuvių liaudies balduose.................7
1.3 Lietuvių liaudies statinių puošyba...................8
1.4 Lietuvių liaudies kryžiai........................9
1.5 Lietuvių liaudies buitinių daiktų drožinėjimas..............10
1.6 Keramika lietuvių liaudies darbuose...................11
II Ornamentas Žemaitijos liaudies darbuose................12
2.1 Geometrinis ornamentas.......................12
2.2 Dangaus kūnų ornamentas.......................13
2.3 Augalinis ornamentas........................14
2.4 Figūrinis ornamentas.........................15
2.5 Religinis ornamentas.........................15
Išvados..............................17ĮVADAS
Iš pradžių ornamentai buvo tapomi pačių liaudies meistrų pagamintais teptukais (kartais net pirštais), o vėliau tobulėjo įrankiai, kartu ir ornamentavimo technika.

Keičiantis gyvenimo būdui, atsiradus naujų darbo įrankių ir naujų medžiagų, ornamentinis dekoras tolydžio keitėsi, tobulėjo. Ypač pasikeitė ornamento pobūdis kai atsirado dažymo priemonių. Išmokus naminiu būdu iš natūralių gaamtinių medžiagų (suodžių, akmenų,lapų ir t.t) gaminti dažus, puošiamo objekto plokštumas bei ornamento elementus pradėta spalvinti.

Geometrinis ornamentas pats seniausias ir labai paprastas. Pirminiai jo motyvai – taškučiai, brūkšneliai, dantukai ir langučiai. Vėliau geometrinis ornamentas įgijo sudėtingesnes formas – krypučių, pynučių, lankelių ir kitokias.

Augalinis ornamentas iš pradžių turėjo geometrinių bruožų, tačiau vėliau šis ornamentas pasidarė išraiškingesnis ir puošnesnis, ryškiau išsiskyrė iš geometrinio ornamento formų. Augaliniai raštai turi savitus bruožus, savitą ornamentavimo būdą, todėl, žinoma, negali būti komponuojami kaip geometrinių motyvų raštai. Į augalinį ornamentą daažnai įpinami gyvūninio ornamento motyvai.

Kaip matysime II-oje dalyje išskyriau dangaus kūnų ir religinius ornamentus. Juose labiau pasireiškia krikščioniški bruožai, tačiau manau šie ornamentai taip pat atspindėjo lietuvių dvasinę pasaulėjautą.I Ornamentas lietuvių liaudies darbuose
Šį skyrių padalinau į šešias dalis pagal tai, ant ko

okių daiktų ornamentas pjaustomas, piešiamas ar štampuojamas.1.1 Ornamentas lietuvių liaudies audiniuose
Lietuvaitė, per vasarą dirbusi kasdienį lauko darbą, artėjant žiemai ruošdavosi prie kito darbo – audimo. Kas metai ji išausdavo įvairiausių audinių, įvairiausiais raštais. Galime pamatyti turtingai išpuoštas prijuostes, įvairiaspalves juostas, margus, kaip genys, kilimus ir kitus audinius. Prigimtimi pamėgusi grožį, lietuvaitė puošdavo namo vidų savo darbo gražia kūryba: tai lovą užtiesdavo spalvomis išmarginta lovatiese, tai stalą apdengdavo balta, kaip sniegas, staltiese, tai ant sienos pakabindavo rankšluostį. O šventadienį ir pati tautiškais rūbais apsivilkusi, gėrėdavosi ir džiaugdavosi savo darbu. Audinių turtingas įvairumas susijęs ne vien su spalvingumu, bet ir su raštų motyvais, jų išdėstymu bei pačia audinių technika.

Prijuostės – tai seniausia moters drabužio dalis. Jos skiriasi išvaizda ir technika. Seniau lietuvaitės prisijuosdavo jas, kaaip papuošalo dalį, o darbo dienomis – prastesnėmis, kaip apsaugą nuo rūbų sutepimo. Prijuosčių yra žinomas dvejopas audimas: žičkinis – panašus į gobeleno audimą; ir strekinis – įaudžiant metalinius siūlus. Pastarųjų pasitaiko retai. Raštai taip pat būna dviejų rūšių: rinktiniai (kaišytiniai) – daromi audimo metu, kaišant spalvotus siūlus; ir rašytiniai (diminiai) – jie audžiami staklėse iš spalvotų metmenų ir ataudų, išminant raštus pakojomis. Šie du raštų būdai yra sunkūs ir lėti. Dominuoja rinktinės (kaišytinės) prijuostės.
Dabar pakalbėsime apie raštus:
· Lelija – tai mėgstamiausias ir daugiausia naudojamas prijuosčių ornamentas. Sumanios au

udėjos ją visaip stilizuodavo tai suteikdamos įvairią išvaizdą. Taip pat buvo labai mėgiamas atskirų tulpių ir kitų raštų spalvinimas pereinamais tonais. Pradėjus nuo šviesesnių spalvų (arba atvirkščiai), skersai tulpę spalva vis stiprėja, po to vėl silpnėja ir taip pasikartodamos sudaro spalvų ritmiškumą.
· Žvaigždės – kai kur jos didelės, o kitur tarp didelių įterptos daug mažesnės ir kiek kitokios formos žvaigždutės. Žvaigždučių formą įgauna ir stilizuotos, po aštuonias supintos, mažos tulpės. Toks raštas aptinkamas dažnai.
· Taip pat prijuostėse aptinkami stilizuotų roželių, įvairiausių gėlių, kitų augalinių motyvų bei paukščių raštai.

Prijuosčių dugnas dažniausiai yra mėlynas, raudonas, violetinis, žalias, rausvas ir juodas. Pačios prijuostės kartais susiuvamos iš dviejų dalių; apačioj prisiuvami kuteliai, mezginėliai arba medžiaga su viena eile raštų.

Kaišytinės prijuostės sutinkamos pas zanavykus, kapsukus ir dzūkus. Žemaitijoj jos nesutinkamos. Zarasų apskrityje nerandama nei vienų nei kitų.

Juostos – tai taip pat seniausia moters drabužio dalis. Jos stilius ir forma rutuliojosi tūkstančius metų. Juostų raštai priklauso nuo jų medžiagos (siūlų) bei technikos. Juostų siūlai dažniausiai yra vilnoniai; kitokie, kaip kanapiniai, lininiai ar šilkiniai sutinkami rečiau. Juostų technika yra trijų rūšių: pintinė, kaišytinė ir austinė. Taigi trumpai aptarsime visų rūšių juostas:
· Pintinės juostos yra seniausios. Labiausiai jos yra paplitusios rytų – šiaurės Aukštaitijoje. Šioms juostoms pinti siūlus mesdavo ant si

ienos. Pats pynimas prasidėdavo nuo vidurio. Taip juosta buvo padalijama į dvi dalis, ir kiekvienos dalies kraštai eidavo į priešingą pusę. Tokios juostos yra plačiausios. Raštai paprasti, dažniausiai besikryžiuojančios kelių spalvų juostelės. Jomis vyrai juosdavosi kailinius arba rudines.
· Kaišytinės – pasitaiko retai, dažniausiai sutinkamos Suvalkų Dzūkijoj. Jų dugnas būna vienos spalvos, tik kraštai šiek tiek margesni. Raštai – augaliniai.
· Austinės juostos – jose pasireiškia visas raštų ir spalvų turtingumas. Jų plotis yra nuo 1cm iki 10cm. Dominuojanti spalva – žalia, raudona, mėlyna ir geltona. Austinės juostos yra daugiausia geometrinių arba augalinių raštų, tačiau augaliniai yra tokie laužyti kad įgyja geometrinio rašto pobūdį. Dažniausiai sutinkami šie raštai: kriputės, vingiai, važeliai, kukučiai, kryžiučiai, greblučiai, suverstiniai greblučiai, dimučiai, stikliukai arba langučiai; ta.i pat keturakučiai, žvaigždės, kaspynraštis ir ožkanagutis. Rečiau sutinkami eršketučiai, riešutai, eglutės bei šluotelės.
1 pav. Juostų raštai.

Aprašyti juostų grožį yra sunku. Tik matant prieš save daugybę juostų galima jas įvertinti. Seniau juostos tarnavo ne vien asmeniniam pasipuošimui, bet ir kaip brangi dovana: vienur mergelė dovanodavo berneliui, kitur per vestuves pamergės dovanodavo pabroliams, o jaunoji – jaunajam.

Kilimai (lovatiesės) – jie savo technika ir raštais vieni kitiems labai giminingi. Raštai, kaip ir prijuosčių, yra dviejų rūšių: rinktiniai (kaišytiniai) ir rašytiniai (diminiai). Tačiau kilimuose dominuoja rašytiniai (diminiai) raštai. Ornamentai būna labai įvairūs: tarp sudėtingo ge

eometrinio, svarbią vietą užima stilizuotas augalinis. Dažniausiai aptinkamos žvaigždės ir lelijos. Taip pat stilizuotų vazonų – gėlių, saugančių puoduose, ornamentas. Patys puodai būna įvairūs: vienur žemas ir platus, kitur daug aukštesnis ir siauresnis, taip pat didelį skirtumą turi proporcijoj su visa gėle bei augalu. Kartais, vietoj puodų vaizduoja taures. Plačiai žinomas ir naudojamas ornamentas buvo iš kvadratų ir keturkampių. Nuo vieno didesnio kvadrato kampų eina kaskart vis mažėdami mažesni kvadratai; juos supa iš siaurų keturkampių susidedąs apskritimas. Kartais vieno apskritimo būna du ir trys. Tarp besipinančių apskritimų ir spinduliuojančių kvadratų tvarkingai išdėstyti smulkūs keturkampiai, kurie palaiko ornamento vientisumą ir padaro jį turtingesnį.
2 pav. Lovatiesių raštai.

Kilimai geometriniais raštais dideliu spalvingumu nepasižymi. Didesnis spalvingumas yra kaišytiniuose kilimuose.

Rankšluosčiai ir staltiesės – jų technika grynai rašytinė (diminė). Raštuoti rankšluosčiai turėjo seną dovanojimo tradiciją. Jie šalia juostų būdavo skiriami vestuvių dovanoms arba kalėdojantiems kunigams. Seniau rankšluosčius ir staltieses audė iš nebaltintų namuose verptų lininių siūlų. Gautą audeklą baltindavo lauke, patiesdami prieš saulę. Raštai išeidavo neryškūs, didelio įvairumo juose nebuvo. Daugiausia buvo vartojami kvadratai, stikliukai, langučiai ir į juos panašūs. Dominuojanti raštų spalva – raudona. raštus vadindavo įvairiai: langučiais, akutėmis, vingutėmis, peltakiais, devinakėmis, grūdžiukais; taip pat beržo lapeliais, žuvelėmis, šimtakojais. Beveik prie kiekvieno rankšluosčio buvo prisiuvami arba primezgami mezginiai, kurie jį labai papuošdavo.

3 pav. Rankšluosčių raštai.

Mezginiai (karbatkos) – anksčiau jie buvo mezgami adata. Mezginys būdavo daromas iš paties audeklo. tam palikdavo nebaigtų austi metmenų, kuriuos supindavo bei sumegzdavo adatos pagalba. Tokių mezginių raštai panašūs į langučius, stikliukus, akutes, arba įvairiai išdėstytus paprastus keturkampius. Prie mezginių priskiriamos spalvotos bei raštuotos pirštinės ir kojinės. jos mezgamos virbalais. Pirštuotos pirštinės turtingiausiai išmarginamos viršutinėje dalyje. Jų raštai dažnai smulkūs, tik pačiam viršuje stambesni. Be mažų, taškais nusagstytų, žvaigždelių pasitaiko ir didesnių. Nepirštuotos pirštinės išmarginamos turtingiau. Kartais galima užtikti stambius geometrinius kryžius, tarp kurių pinasi stilizuotos šluotelės ir kvadratėliai; taip pat galima sutikti gyvūninių ornamentų.

Visa audimo technika buvo milžiniškas lietuvaičių, dažniausiai visai bemokslių, darbas. Raštai ir spalvos yra lietuvaičių audėjų kolektyvinė kūryba. Joje matosi kaip lietuvaitės buvo galingos dvasia, prigimties apdovanotos kilnia siela ir kūrybine galia. Pilkas gyvenimo dienas jos pamiršdavo raštų ir spalvų derinime, o jo vaisiais puošė save ir kuklią, tamsią lūšnelę.

Ėmę nagrinėti iš audinių raštų lietuvių tautos skonį, pasireiškiantį raštų grupavimą audiniuose, matysime, kad mūsų liaudies buvo mėgstama sudaryti atskirus raštus iš nevienodo didumo plokštumų, t. y. prie didesnės plokštumos derinama mažesnė arba šalia jos pritaikoma linija, lyg ir paįvairinanti ir suminkštinantis didžiulę plokštumą. Panašaus grupavi.mo kitų tautų liaudies audinių raštuose nerandame.

Kaip visų tautų audiniuose, taip ir lietuvių raštas kartojasi ritmiškai. Tai bendra visų tautų liaudies kūrybos žymė. Raštų ritmas audiniuose nėra atsitiktinis, bet pagrindinis dėsnis raštų elementus grupuojant. Atsisakydami nuo audinių rašto ritmo savo naujose kompozicijose, prarandame vieną iš svarbiausių liaudies meno žymių ir ypatybių.1.2 Ornamentas lietuvių liaudies balduose
Didžiausią gyvenamųjų patalpų plotą užėmė baldai: stalai, suolai, kėdės, lovos, spintos, skrynios, lopšiai ir kt. Skirtingose etnografinėse srityse baldai buvo išdėstomi nevienodai. Jų vieta dažnai priklausė nuo patalpos paskirties, nuo to, kiek joje langų, durų, kur stovi krosnis ir kiti daiktai.

Interjero estetinį vaizdą lėmė ne vien baldų išsidėstymas, bet ir jų forma bei ornamentinis ir spalvinis dekoras. Baldų forma, jų puošyba ilgainiui keitėsi. Iš pradžių jie buvo grubių formų, paprasti, primityvūs, nedažomi, nepuošiami. Pavyzdžiui, suolas, seniausias liaudies baldas, iš pradžių buvo gaminamas iš dviejų ar daugiau trinkų, ant kurių buvo pritvirtinamos storos lentos.Vėliau suolo kojos kito, įgijo profiliuotą formą. Gražesnių suolų ir kėdžių atramėles imta puošti reljefinio ir kiaurapjūvio geometrinio, augalinio, o kartais ir gyvūninio ornamento motyvais.

Lovos – buvo paprastų formų ir mažai dekoruojamos. Jos stovėdavo nuošalesnėje patalpos vietoje, dažniausiai kuriame nors kampe. Kiek daugiau buvo dekoruojamos galinės lovų lentos ir kojos, kurių kontūrą sudarė sudėtingi tiesių ir kreivų profilių deriniai. Kartais lovų galuose buvo pritvirtinamos raižyta ornamentika puoštos lentos. Lovos buvo visai nedažomos arba dažomos viena kuria neaktyvia, dažniausiai tamsiai žalsva, rusva arba gelsva pastelinių tonų spalva. Retai jų puošybai buvo vartojamas tapytinis spalvingas augalinis skrynių motyvų ornamentas. Svarbiausia ir dekoratyviausia lovos puošmena buvo įvairiaspalvė lovatiesė.

Šaukštdėtės-lentynos arba nedidelės uždaros spintelės indams ir šaukštams sudėti. Šie daiktai neretai buvo puošiami raižytiniu kiaurapjūviu ornamentu.

Skrynios – ta mėgstamiausias spalvinimo objektas. Toks spalvinimas vadinamas liaudies tapyba. Jas dažniausiai puošdavo gėlėmis ir paukščiais. Jos buvo spalvinamos skirtingai, todėl nerasime tokios pačios skrynios. Skrynios buvo dirbamos lietuvaitėms, sudėti įvairiaspalviams audiniams. Tokios skrynios vadinamos ,,pasogėmis”. Todėl jos buvo marginamos gėlėmis, kaip labiausiai pamėgtu lietuvaitės augalu; o paukščiukai vaizduojami tartum linksminimo ir raminimo ženklas. Piešinio tikslumas ir simetrija liaudies tapytojo nevaržė, buvo stengiamasi perduoti tik reikiamą vaizdą.

Kai kuriuos spalvotus baldus, daugiausia skrynias XIX a. pabaigoje pradėta dekoruoti štampuotiniais ornamentais. Štampas buvo gaminamas iš ropės, bulvės, buroko, rečiau medžio ar gumos. Šio štampo plokštumoje buvo išraižomos arba iškalamos įvairių formų įpjovos: brūkšneliai, kvadratukai, žvaigždutės, žiedeliai ir kitokios figūrėlės. Išraižytos plokštumos paviršius buvo išdažomas norima spalva ir,kol dažai neišdžiūvę, ant dekoruojamo baldo paviršiaus daromi atspaudai (rašto motyvai ir jų elementai išdėstomi įvairiomis kombinacijomis).

Spintos ir spintelės – buvo dekoruojamos kaip ir skrynios.

Baldų ornamentų kompozicija priklauso ne vien nuo baldo formos ir apkaustų išsidėstymo, bet ir nuo ornamento motyvų parinkimo bei ornamentavimo technikos. Skrynių, spintų ir kai kurių kitų baldų ornamentavimo technika yra trejopa:
· Tapymas – dažniausiai augalinis ir gyvūninis ornamentas;
· Štampavimas – spaudais įspaudžiamas dažniausiai geometrinis ornamentas;
· Mišrioji technika – tapytinis ir štampuotinis ornamentas.

Raštai įvairiose etnografinėse srityse buvo komponuojami skirtingai, tačiau yra daug ir bendrų kompozicinių principų.Vienoks ar kitoks raštų išdėstymas arba grupavimas pagrįstas griežta logika.Baldų ornamento kompoziciją lėmė:
· Baldų forma ir konstrukcija;
· Šalutinės dekoratyvinės ir konstrukcinės detalės (apkaustai);
· Ornamento technika.1.3 Lietuvių liaudies statinių puošyba
Labiausiai buvo puošiamos namų pastogės, langai, gonkai ir maži, namų galuose esantieji, langeliai. ornamentai pastogėje lyg vainiku juosė namą. Langų ir gonkų puošyba gražiai jungėsi su visu namo dydžiu ir jo dalimis. Lietuvis ornamentus ėmė geometrinius arba augalinius, kiekvieną motyvą pritaikydamas prie medžiagos ir technikos. Langus ir langelius pagražinantieji ornamentai nuo gonkų arba pastogių ornamentų, nors ir to paties namo, daug kuo skiriasi. Pirmieji labiau geometriniai, o antrieji augaliniai. Tačiau pasitaiko ir geometrinių formų: segmentuoti rateliai, kampuoti išpjovimai. Kartais virš langų ornamentai pasitaiko su silpna gyvūnų formų žyme. Maži apskriti langeliai daugiausia puošiamo įvairios rūšies spindulėliais. Apatinė langų dalis puošiama daug kukliau. Langų šonai dažniausia visai nepuošiami, tik vertikalių lentų šonai būna kokiais nors išpjovimais paįvairinti.

Taip lietuvis, atsitraukęs nuo kasdienio darbo, triūsė apie namą, visa siela atsiduodamas jo gražinimui. Net ir pas neturtingus, vos begalinčius su šeima pragyventi, namas buvo pagražintas įvairiais ornamentais.1.4 Lietuvių liaudies kryžiai
Kryžius dirbo ne kiekvienas kas norėjo juos pastatyti, bet tam tikri, gamtos apdovanoti žmonės. Jie jokių specialiųjų mokslų nebaigė. Gal todėl kryžiai yra tokie originalūs ir gražūs. Lietuvių kryžius galime skirstyti į kelias grupes:

1. Pagoniški kapų paminklai – jie buvo statomi ne ties numirėlio galva kaip pas krikščionis, bet gale kojų, kad vėlėms iš kapų besikeliant būtų už ko nusitverti. Tai dažniausiai yra įvairaus aukščio ir storio mediniai stulpai arba storos lentos; vyrams jie daromi iš ąžuolo, moterims – iš liepos arba eglės. Ant tokių stulpų dažnai buvo vaizduojami įvairūs ornamentai:
· Širdis – kaip meilės ženklas, kurią gyvieji velioniui parodo;
· Žirgų galvos – kaip meilės gyvūnams ženklas;
· Gėlės – kaip auka mirusiajam;
· Trys paukšteliai – kaip mirusiojo linksmintojai;
· Du paukšteliai, kurie snapeliai bučiuojasi – kaip meilės ženklas.

2. Stogastulpiai – stogeliu buvo siekiama apsaugoti stulpą nuo lietaus bei puvimo. Iš jų vėliau išsirutuliojo koplytėlės. Tamsus kaimietis žmogaus pomirtinį gyvenimą įsivaizdavo savotiškai: tikėjo, kad vėlė, atsikėlusi iš kapo, galinti kaip paukštis sėdėti kur nors aukščiau. O kad iš tikrųjų būtų kur nutūpti, po kryžiaus stogeliu pradėjo daryti ornamento pavidalo išsikišimus, kurie davė pradžią kryžių ornamentikos išsirutuliojimui. Beveik ant kiekvieno stogastulpio sutinkami varpeliai, skambalėliai, kankalėliai ir kitos pakabėlės. Jie atbaidydavo piktąsias dvasias.

3. Mediniai kryžiai – jų yra daugiau. Kryžma yra laikoma daugumos kaip krikščioniškas paveldas, tačiau manoma kad jis atsirado dar iš prieš krikščionybę naudoto ugnies ženklo, svastikos. Dar dažniau yra sutinkamas apskritimas – saulė. Lietuvių kryžiuose tai amžinoji ugnis, šviesa, sujungta kryžmoj ir apskritime, kurį sudaro įvairiausių formų spinduliai ir ornamentai. Juos sudaro įvairiausių formų stilizuoti geometriniai ir augaliniai bei daugybė kitų sunkai įvardinamų ornamentų. Iš pačius kryžius puošiančių elementų daug pasitaiko tokių pačių kaip ir audiniuose. Tai – kriputės-danteliai, langučiai, lelija ir kiti. Tokie kaip ratelis, pusratis arba lankelis, segmentuotas ratelis, žvaigždės pavidalo ratelis ir visi riestiniai bei spiraliniai ornamentai susiję tik su medžio dirbiniais. Spiraliniu ornamentu taip pat buvo puošiamos žalvarinės apykaklės, apyrankės ir sagelės. Kryžiai dar puošiami augaliniais ir gyvūniniu ornamentais.

4. Geležiniai kryžiai – juos sutinkame ant medinių bažnyčių stogų. Jų spinduliai turi kripučių – vingių, iečių ir kitų geometrinių ir augalinių ornamentų. Kryžių viršūnės buvo puošiamos dangaus kūnais.

4 pav. Lietuvos kryžiai.

Seniau dvasininkija uždraudusi statyti lietuviškus kryžius viešumoje, negalėjo kontroliuoti jų statybos miškuose ir pelkėse. Vėliau dvasininkija nusileido ir kryžiai ėmė dygti vienas po kito laukuose, sankryžose ir kapinėse. Todėl šiandien mes galime jais didžiuotis ir rodyti pasauliui.1.5 Lietuvių liaudies buitinių daiktų drožinėjimas
Šis pjaustymas yra labiausiai paplitęs naminės ruošos daiktuose, vartojamuose kasdieniame gyvenime. Labiausiai lietuviai mėgo drožinėti kočėlus, kultuves, verpstes ir prieverpstes. Šių daiktų ornamentai daugiausia geometriniai su augalinio priemaiša. Mėgiamiausias motyvas – tai segmentuotas, padalytas į 6 dalis ratelis. Jis simbolizuoja amžiną šviesą-saulę. Tuo tarpu lazdų, dėžių, medinių lėkščių ir dubenėlių – grynai augaliniai arba gyvūniniai. Mėgiamiausias ąžuolo šakų ir lapų komponavimas.

Gražiai išpjaustytus daiktus vyrai dovanodavo mylimosioms, kartais išpjaustydamos reikšmingus ženklus. Taip pat buvo drožinėjami spaustukai riešutams, šaukštai, šakutės, peiliai, mediniai ąsotėliai alui gerti ir kt.
5 pav. Verpstė ir kočėlas.1.6 Keramika lietuvių liaudies darbuose
Ši sritis lietuvių liaudy nėra pakankamai išplėtota. Ornamentavimas dažniausiai primityvus; ornamentų turtingumu irgi nepasižymi. Paprastų puodų dažniausiai neornamentuodavo; daugiausia kreipiama dėmesio į dubenėlius, vazonus, žvakides, molinius žaislus (arkliukus) ir kitus daiktus. Iš geometrinių ornamentų dažniausiai pasitaiko kriputės, vingiai arba šiems panašūs kampuoti bei lankų formos ornamentai. Taip pat nesvetimi augaliniai motyvai. Kiekvieno autoriaus darbai skirtingi.

6 pav. Vazonas ir dubenėliai.

II Ornamentas Žemaitijos liaudies dirbiniuose

Liaudies puošybos ir simbolikos elementus Žemaitijoje galime suskirstyti į tokias grupes: 1. Geometriniai ornamentai – paprasčiausi ir galbūt seniausi.
2. Dangaus kūnų.
3. Augaliniai.
4. Figūriniai.
5. Religiniai – atsiradę dėl tiesioginės bažnyčios įtakos.2.1 Geometrinis ornamentas
Paprasčiausias geometrinis ornamentas Žemaitijoje, kaip ir kitur, yra pirminis. Išvardinsiu keletą geometrinio ornamento pavyzdžių ir kur jie naudojami:
· Trikampiai dantukai – įrėžiami prieverpsčių, kultuvių paviršiuje. Dantukų taip pat pasitaiko kryžiuose, koplytėlėse ir turtingesnių trobų priebučiuose. Tapyboje šis ornamentas beveik nepasitaiko.
· Vingiuota linija (kriputės) – šis ornamentas buvo taikomas medžio dirbiniuose, keramikoje, taip pat kryžių puošyboje.
· Apvalūs ir stačiakampiai dantukai – dažniausiai tokie dantukai tarsi nėriniai ar frizai puošia pakelės koplytėles, o kartais – ir naujesnes trobas bei jų priebučius.
· Apvalios kiaurymės – jos būna išpjautos medyje ar iškaltos geležyje ir puošia apvalius dantukus, be kurių šis ornamentas pasireiškia labai retai.
· Ratukai – centrinė kryželio dalis, kartu su aureole, nuo kurios skleidžiasi kryžmos ir spinduliai.
· Skridinys – jis giminingas ratukams ir kartais pasitaiko Žemaitijos lėkiuose. gali būti, kad skridinys, iškeltas virš priebučio stogelio, ūkinio pastato ar naujesnės trobos stogo, vaizduoja saulės diską. Skridinys gana svarbus ir koplytėlių puošyboje.
· Riestiniai – tai ,,S” raidės pavidalo ornamentas. Jis yra paplitęs beveik visoje Lietuvos teritorijoje ir puošia tiek ir mažus, ir didelius, ir metalinius, ir medinius, ir net keramikos daiktus.
· Tinkleliai ir brūkšniai – puošia prieverpstes ir smeigtukus kuodeliui tvirtinti, kartais – pjaustinėtų gėlių žiedsosčius.
· Pailgi įrentimai – pasitaiko klumpių, koplytėlių ir kryžių puošyboje.
· Šešiakampė (segmentinė) žvaigždė – ji dažniausiai naudojama medžio dirbiniuose ir gali būti trijų tipų: 1) be apvado; 2) apvesta apskritimu ir 3) žvaigždė, kurios apvadas daromas jungiant spindulius-lapelius tokiais pat lapeliais.
· Keturkampės ir daugiakampės žvaigždės – tokios žvaigždės gan retos, tačiau dažniausiai pasitaiko ant prieverpsčių.
· Apskritimas su viena kryptimi lenktais spinduliais – jis pasitaiko ant važių, bričkų galų, kaimo trobų ir dvaro priebučio puošyboje. Šis ornamentas gana dažnai aptinkamas su žvaigžde.2.2 Dangaus kūnų ornamentas
Saulės, mėnulio ir žvaigždžių atvaizdų religiniame ir pasaulietiniame mene aptinkama ne tik lietuvių krašte. Tačiau manoma, kad šie atvaizdai kryžių ir koplytėlių puošyboje yra kadaise pagoniškoje Lietuvoje įsišaknijusio dangaus kūnų kulto liekanos. Ir visuotiniame gamtos kulte, ir pagoniškosios Lietuvos tikėjimuose dangaus kūnai neabejotinai užėmė svarbią vietą. Tačiau tai nebuvo išskirtinis reiškinys, nes dangaus kūnų paslaptingumas kadaise kėlė ypatingą susidomėjimą ir darė didžiulę įtaką religijoms. Tuo remiantis būtų galima padaryti paviršutinišką išvadą, jog motyvai, iki šių dienų aptinkami daugiausia religinėje lietuvių liaudies puošyboje, yra senojo kulto liekanos. Vis dėlto dangaus kūnai buvo vaizduojami ir bažnytiniame mene. krikščioniškoje ikonografijoje jie paprastai siejami su Dievo Motinos atvaizdavimu pagal šv. Jono regėjimą. Saulės ir mėnulio motyvas taip pat labai svarbus Kristaus Kančios vaizdavime; tokių atvaizdų aptinkama jau pirmajame tūkstantmetyje.
· Mėnulis – vaizduojamas pjautuvo pavidalu. Dažniausiai pasitaiko pakelės kryžių ir koplytėlių geležinių stulpelių apačioje, kur kas rečiau – su bažnyčios kultu nesusijusiuose daiktuose. Dažniausiai jis būna iškaltas geležyje, rečiau – išpjautas medyje arba tapytas.
· Saulė – jos atvaizdus galima skirstyti į dvi grupes: lengvai atpažįstamus atvaizdus ir motyvus; antra – motyvai, kuriuose galima spėti vaizduojant saulę. Spinduliškas puošmenas žemaičiai labai mėgsta. Tokie motyvai puošia kryžius, o itin dažnai – viršūninius kryželius.
· Žvaigždė – jos puošia didžiųjų kryžių ir koplytėlių viršūninius kryželius, taip pat Dievo Motinos skulptūras.

Taigi dangaus kūnų vaizdavimo religinėje lietuvių puošyboje genezė lieka neaiški: gal tai krikščioniški ar pagoniški atributai, o gal ir priešistorinių kultų, kuriuos perėmė bažnyčia, liekanos. Tačiau jų formai ir naudojimui būdingas neabejotinas originalumas.

Vertėtų pabrėžti lietuvių polinkį kurti spinduliškas formas: saules, aureoles, žvaigždes, įvairių pavidalų spindulius. Nors tai aptinkama ne vien Lietuvos kryžiuose, tačiau niekur taip gausiai.2.3 Augalinis ornamentas
Augalinis ornamentas Žemaitijoje yra gana paprastas. Drožyboje jis aptinkamas pastatų, koplytėlių, kryžių, važių ir mažųjų daiktų (prieverpsčių, rankšluostinių, kultuvių) puošyboje. Kaip tapytą dekorą augalinį ornamentą galima išvysti puošiantį senas kaimo skrynias, kartais spintas ir pakelės koplytėles. Iš kalvystės dirbinių jam skirtini geležinių viršūninių kryželių spinduliai. Keramikoje augalinis ornamentas būdingas tik kai kurių vietovių gaminiams.
· Tulpė (arba tulpės pavidalo lelija bei lelija su įgaubta taurele) – jos suvokiamos ornamentiškai, nes dažnai ant vieno stiebo galime aptikti ne tik jas, bet ir kitų gėlių. Jos dažniausiai būna išdrožinėtos klumpėse ir nutapytos ant senų kaimo skrynių. kartais kaltinių tulpių pasitaiko geležiniuose viršūniniuose stulpeliuose, drožinėtų – medžio kryžiuose ir koplytėlėse. mažųjų daiktų puošyboje tulpės retesnės. Tulpės arba lelijos siluetas yra beveik kiekvieno žiedo simbolis, jei į žiedą žvelgiame iš profilio.
· Lelija – šis motyvas retesnis. jos aptinkamos koplytėlių, kryžių ir jų geležinių užbaigų ornamentikoje, taip pat stogų puošyboje.
· Rozetės, pusinės rozetės ir gėlių formos su centru – jos yra gana plačiai paplitusios. Jos aptinkamos koplytėlių ir prieverpsčių puošyboje, kalvių dirbiniuose jų beveik nepasitaiko.
· Keturių žiedlapių gėlė – tai giminingas rozetei motyvas, vaizduojantis erškėtrožės žiedą. Aptinkami koplytėlių puošyboje.
· Augaliniai motyvai, kurie forma panašūs į žalčius – Jie vaizduoja gėlių pumpurus arba vijoklinius augalus, dažnai atstoja geležinių viršūninių kryželių spindulius.
· Lapeliai – jie dažniausiai užbaigia trumpą, į vieną pusę išlenktą stiebą. jie puošia geležines koplytėlių užbaigas, rečiau – verpstes ir kultuves.
· Vynuogės – šis motyvas yra perimtas iš bažnyčios ir aptinkamas kryžiuose.
· Eglutės ornamentas – pasitaiko gana dažnai ir aptinkamas prieverpstėse.

Taigi augaliniai ornamentai Žemaitijoje gamtą vaizduoja tik bendriausiais bruožais. Taip atsiranda nesąmoninga stilizacija, kuriai būdinga tai, kad augalas vaizduojamas profiliu arba apskrita forma su centru. Tačiau kai kurios puošybos formos liudija esant būdingas daugiau ar mažiau ryškias natūralistines tendencijas, nors tai tėra reti, o kartais – atsitiktiniai pavyzdžiai.2.4 Figūrinis ornamentas
· Gyvūnų atvaizdai. Žirgo ir paukščio motyvas – jie dažniausiai vainikuoja lėkius. Lėkių užbaigos būna padarytos taip primityviai, kad matyti jose žirgą yra sunku. Kartais jį galima vien spėti, remiantis analogiškais motyvais. paukščio pavidalas atpažįstamas kiek lengviau, tačiau ir jie pateikiami apibendrinti. Gyvūnų pavidalų galima išvysti ir Prūsų Lietuvos antkapiuose. paukščių atvaizdais puošiami lietuvių kryžiai ir koplytėlės Zarasų ir Ukmergės apskrityse. Žmonės tikėjo, kad vėlė, atsiskirdama nuo kūno, išskrenda balandėlio arba Jonvabalio pavidalu. Tad, ką gali žinoti, ar nemėgino perteikti analogišką mintį žemaitis.
· Fantastiniai gyvūnai – tai slibinų, sirenų ir žalčių atvaizdai. Šis motyvas dažniausiai pasitaiko lazdose, šaukštų kotuose ir dėžutėse.
· Žmogaus atvaizdai – žmonių galvos arba visos figūros vaizduojamos beveik vien lazdose, rečiau lėkiuose arba vėtrungėse.

Figūrinis ornamentas Žemaitijoje yra mažiau paplitęs ir menkiau išplėtotas. Jį galima skirstyti į dvi grupes: pirmajai priklauso zoomorfiniai, o antrajai – antropomorfiniai. Kiekybės požiūriu dažniausiai aptinkami kaimo lėkiuose ir lazdose, rečiau – skryniose, dėžutėse, prieverpstėse, rankšluostinėse, kryžiuose ir koplytėlėse. Paprastai jie yra susiję su religine simbolika. Čia jiems teikiama reikšmė, susijusi su senaisiais prietarais, todėl ornamentai labiau simboliški nei dekoratyvūs.2.5 Religinis ornamentas
Religiniuose motyvuose svarbiausias yra simbolis, kuris kartais naudojamas kaip dekoratyvinis elementas. Juos galima dalinti į dvi pagrindines grupes: simbolinių daiktų motyvai – tai kryžiai, monstracijos, taurės, širdelės; ir simbolinių figūrų ikonografiniai atvaizdai – angeliukai, gaideliai, pelikanai, šv. Dvasia. savaime suprantama jis puošia kryžius bei koplytėles ir kitokius su religiniu kultu susijusius objektus, tačiau neaplenkia ir pasaulietiškų daiktų, t. y. prieverpsčių, kuriose tampa įdomiu ir gražiu ornamentu.
· Kryželiai – jie puošia kryžius, koplytėles, geležinius viršūninius kryželius, prieverpstes ir netgi lėkius. Jie būna labai įvairūs.
· Monstracijos, taurės ir širdies motyvas – monstracijų dažniausiai pasitaiko geležinių kryžių ir koplytėlių puošyboje, tapytos ar iš medžio drožinėtos monstracijos yra gana retos. Širdžių ir taurių pavidalo kiaurymės dažniausiai išpjaustinėjamos prieverpstėse.
· Kiti religinių daiktų motyvai – tai Kristaus Kančios įrankiai ir atributai, kurie puošia pakelės kryžius.
· Religiniai figūrų atvaizdai – tai angelai, archangelai. Jie paprastai iškerpami iš skardos ir prikabinami prie viršūninių kryželių. Taip pat nulipdomi koplytėlėse, šalia Dievo Motinos Kiti motyvai – pelikanas, Šventoji Dvasia, gaidelis – retesni. Jie pasitaiko kryžiuose ir viršūniniuose kryželiuose.
· Apvaizdos akis – tai religinė emblema, susidedanti iš daiktinio-figūrinio motyvo. Vaizduojamos liepsningos aureolės, debesų kamuoliai, spinduliai-fonas, į kuriuos įkomponuoti Kristaus, Mergelės Marijos ar Dievo akies monogramos. Šis motyvas baroko laikais paplito visur ir tapo gerokai nuvalkiotas, tačiau žemaičių puošyboje jis vis dėlto esti pavaizduotas pakankamai įdomiai.

Ornamentas įgyja vertę ir teisę egzistuoti tik sąsajoje su visuma, kurią papildo ir puošia. Žemaičių puošybą veikia itin svarbus ir galingas veiksnys – tikėjimas. Jis, kadaise puošdavęs kryžių, tuo pačiu garbino savo tikėjimo emblemą, ją adoravo, jai meldėsi. Kuo karščiau garbindavo, tuo gausiau puošdavo. kai pamaldumas atvėso, nuo kryžių nukrito puošmenos, sumenko kūryba, kuri daugiausiai rėmėsi religingumu.

Tarp įvairių koplytėlių fragmentų verti dėmesio: stulpai, stulpeliai, kolonėlės, užbaigos su įstatytais kryžiais, prie medžių prikaltų koplytėlių apačios lentos.

Labai svarbus dekoratyvinis veiksnys yra spalva, tačiau pas Žemaičius ji nevaidina lemiamo vaidmens. Mėgiamiausios spalvos buvo: raudona, mėlyna ir žalia. Tapyba yra puošti dideli daiktai ir geometriniai motyvai joje buvo kur kas retesni negu augaliniai ir religiniai.

Darnos ir saiko problemą valstietis išsprendžia instinktyviai, pasitelkdamas įgimto ir nesąmoningo grožio jausmo, savo gabumų ir polinkių, tačiau jokiu būdu ne proto ar analizės jėgą. Čia turbūt ir yra pagrindinis skirtumas tarp apsišvietusių individų racionaliai išprotauto meno ir liaudies spontaniškos kūrybos.

Žemaičių liaudies menas dvelkia gaivališkumu primityvumu, gal liūdesiu, o labiausia – misticizmu. Jis greičiau garbina nei dabina, todėl ir jo ornamentika labiau krypsta į religiją. Individualumas reiškiasi prieraišumu prie konkrečių motyvų, jų naudojimo įgūdžiais, puošybos objekto pasirinkimu.

IŠVADOS

Liaudies dailės teorijoje ornamentui skiriama plati savarankiška dalis. Savo motyvais, kompozicija ir kitais bruožais jis išreiškia liaudies skonį, charakterį. Todėl liaudies audinių, buities reikmenų, statinių, baldų, kryžių ir keramikos ornamento dekoro analizė padeda geriau suvokti liaudies kultūros lygį, jos gyvenimo būdą ir dvasines ypatybes.

Ornamentinis dekoravimas yra vienas iš seniausių būdų žmogaus buičiai puošti. Vienur ornamentą sudaro įvairios geometrinės linijos ir formos, iš kurių išsirutuliojo vadinamasis geometrinis ornamentas; kai kur ryškios augalijos motyvų kombinacijos – tai augalinis ornamentas; arba gyvulių ir paukščių motyvai – tai gyvūninis ornamentas. Dažnai ornamento kompozicijoje buvo vaizduojami ir dangaus kūnai., visatos šviesuliai.

Ornamentas ir jo spalvų deriniai priklausė nuo puošiamo daikto paskirties, medžiagos, gamybos būdo. Pavyzdžiui, liaudies tekstilės ornamentika, spalvų deriniai ir apskritai dekoro pobūdis skyrėsi nuo baldų dekoro. Audinių ornamentas daugiausia geometrinis, o baldų kur kas įvairesnis: be geometrinio, dažnai vartojamas augalinis, neretai ir gyvūninis ornamentas.

Lietuvių liaudies meno patrauklumas ir žavesys glūdi savitoje subtilioje jausenoje. Taip pat verta pabrėžti didesnį negu kitur nuoširdumą ir netarpiškumą bei širdžiai mielą naivumą, suteikiančius menui nenuneigiamo grožio.

Leave a Comment