A. Maceina: Egzistencijos vertė

TURINYS

TURINYS..............................2
I APIE AUTORIŲ...........................3
II EGZISTENCIJOS VERTĖ......................6
III INTERPRETACIJA........................3
IV VIZIJA.............................13
NAUDOTA LITERATŪRA......................14I APIE AUTORIŲ
A.Maceina gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėne, netoli Prienų. Mirė 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje, Vokietijoje. Palaidotas Brebersdorfo kaimelyje, netoli Šveinfurto. Po A.Maceinos pasitraukimo į Vakarus 1944 metais, į Lietuvą ir lietuvių filosofiją jis vėl sugrįžo tik po mirties, taip ir nesulaukęs Atgimimo įvykių. Tačiau Lietuva neliko skolinga filosofui, pedagogui, visuomenininkui, poetui. Atsivėrus laisvės uždangai, jo svarbiausieji veikalai, buvę terra incognita, išvydo dienos šviesą, jis pripažintas vienu žymiausių Lietuvos mąstytojų, kurio kūrybą labiausiai pamėgo į krikščioniškas vertybes beesiorientuojanti inteligentija.

Dar būdamas jaunas, A.Maceina pajuto amžinųjų vertybių ilgesį. 1924 metais Prienų „Žiburio“ gimnazijoje baigęs penkias klases, jis nusprendė stoti į Vilkaviškio vyskupystės Gižų kunigų seminariją. Tačiau pasimokęs joje dvejus metus ir paklausęs rektoriaus patarimo, iš jos išstojo. Smalsus, pažinimo link besiskverbiantis jaunuolis nuolat kėlė klausimus. Tačiau, kaip pasakytų kiekvienas filosofas, klausimų kėlimo sritis priklauso filosofijai, tuo tarpu kunigas privalo pateikti jau žinomus atsakymus, gautus per Apreiškimą ir užrašytus Šventajame Rašte. A.Maceina pasijuto dar negalįs duoti tokių atsakymų ir 1928 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Iš pradžių studijavo literatūrą, bet, S.Šalkauskio patariamas, 1931 metais perėjo studijuoti filosofiją ir pedagogiką. Studijų metu A.Maceina plačiai reiškėsi įvairiose srityse: pirmininkavo ateitininkų meno draugijai „Šatrija“, redagavo „Ateitį“, išvertė T.Totho knygų, skirtų jaunimo ugdymui. Ši tema A.

.Maceinai nebuvo svetima. Gilintis į pedagogikos sritį jį skatino S.Šalkauskis. Pastarojo palaikomas, filosofas 1932-1935 metais tęsė studijas Liuvene, Fribūre (Šveicarijoje), Strasbūre, Briuselyje. 1934 metais Vytauto Didžiojo universitete A.Maceina apgynė disertaciją filosofijos daktaro laipsniui gauti, kurios tema pasirinko „Tautinį auklėjimą“, o kitais metais apgynė privatdocento habilitacinį darbą, pavadintą „Ugdomasis veikimas“.

1935-1940 metais A.Maceina Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete dėstė įvairias pedagogikos bei kultūros filosofijos disciplinas ir daug rašė pedagogikos, kultūros filosofijos bei socialiniais klausimais: 1936 metais pasirodė „Kultūros filosofijos įvadas“, „Pirminės kultūros pagrindai“ (Logos. 1936-1938), „Ideologiniai šių dienų pedagogikos pagrindai“ (Suvažiavimo darbai II. 1937), „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“ (Židinys. 1939), „Pedagogikos istorija I“ (1940), „Socialinis teisingumas“ (1938), „Buržuazijos žlugimas“ (1940) ir daug kitų publikacijų. Tuometinė A.Maceinos kūryba glaudžiai siejosi su S.Šalkauskio idėjomis. Tačiau, išėjęs tomistinę savo mokytojo mokyklą, jis stengėsi išsivaduoti iš saavo pirmtako įtakos ir kurti savitą krikščionišką filosofiją. Labiausiai nenusisekę filosofo darbai yra skirti socialiniams klausimams. Paskutinieji du veikalai, linkę į socialinį radikalizmą, to meto katalikiškoje visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų, o ir pats A.Maceina vėliau išsižadėjo pagrindinių „Buržuazijos žlugimo“ teiginių. Filosofui tuomet buvo tik 32 metai, pati jo kūrybinio darbo pradžia. Tačiau jei A.Maceina šiandien mums būtų palikęs tik šiuos savo kūrinius, jis nebūtų mums tuo, kuo yra dabar. Ateityje jo laukė dar ilgas darbas. Jau tuo metu jis pradėjo ieškoti naujų te
emų savo apmąstymams: ėmė domėtis prometėjizmo problema bei moterystės klausimais.

1941 metais A.Maceina pasitraukė į Vokietiją, o, vokiečiams okupavus Lietuvą, Laikinosios vyriausybės buvo vėl pakviestas dirbti Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto docentu. 1942 metais tapo šio universiteto profesoriumi ir Filosofijos fakulteto dekanu, o studentams dėstė „Filosofijos įvadą“ bei interpretavo R.M.Rilkės poeziją. Tai buvo pirmasis filosofo bandymas pralaužti poetinės kalbos rėmus ir į poetinį būties išgyvenimą pažvelgti racionaliu filosofo žvilgsniu. Poezija .A.Maceiną domino visada. Dar mokydamasis seminarijoje, jis pradėjo rašyti eilėraščius ir sąvokinę išraišką derinti su poetine intuicija. Tai ypač atsispindėjo vėlesnėje jo kūryboje.

Artėjant frontui, 1944 metais A.Maceina vėl pasitraukė į Vokietiją ir gyveno įvairiose deportacijos stovyklose. Karo metai subrandino A.Maceiną kaip filosofą. Galimybė lankytis universitetų bibliotekose bei skaityti žymiausius to meto filosofų kūrinius nukreipė jo dėmesį į patį filosofinės minties centrą. Ypač jis ėmė domėtis teologija. Vokietijoje gimę žymiausi A.Maceinos veikalai priskiriami plačiai suvoktos religijos filosofijos sričiai. 1946 metais pasirodė pirmoji tokio pobūdžio knyga „Didysis inkvizitorius“ – F.Dostojevskio „Didžiojo inkvizitoriaus“ legendos metafizinė interpretacija, kurioje autorius dualistinę žmonijos istorijos sampratą atskleidė per gėrio ir blogio pradų pasireiškimą bei jų kovą kiekviename žmoguje.

1949 metais A.Maceina persikėlė į Freiburgą, kurio universitete nuo 1956 metų ėmė dėstyti rusų filosofiją ir Rytų Europos dvasios istoriją, o vėliau Miunsterio universitete – ir religijos filosofiją. 1950 metais pasirodė labiausiai vertinamas jo
o veikalas „Jobo drama“, kuriame autorius gilinosi į Biblijos personažo Jobo kančios būsenoje išgyvenamą egzistencinę dramą. Pasaulyje esama beprasmiškos kančios, ir tokią kančią kentėjo Jobas. Anot A.Maceinos, išeitis tokioje situacijoje glūdi apsisprendime. Žmogus nėra savo būties autorius. Tai supratęs, Jobas apsisprendžia savo kančią sujungti su Dievu, ją iškęsti ir pavesti Dievui savo likimą. Netrukus, 1955 metais, išėjo ir kitas ne mažiau svarbus A.Maceinos veikalas „Niekšybės paslaptis“, kuris kartu su kitais dviem minėtais veikalais sudarė savotišką trilogiją. Šis veikalas – tai V.Solovjovo legendos apie Antikristą teologinė-filosofinė analizė, kurioje taip pat nagrinėjamas žmogaus ir Dievo, gėrio ir blogio santykis. Kitus savo religinio pobūdžio apmąstymus A.Maceina sudėjo į kūrinius: „Saulės giesmė“ (1954) – šv.Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo teologinė ir filosofinė sklaida, „Didžioji padėjėja“ – Švč. Mergelės Marijos būties apmąstymas (1958) ir „Dievo avinėlis“ (1966) – stačiatikiškosios Kristaus sampratos sklaida. Be šių veikalų, autorius paskelbė nemažai studijų prieškario ir išeivijos spaudoje – „Naujojoje Romuvoje“, „Ateityje“, „Ryte“, „Aiduose“, „Pavasaryje“, „Židinyje“, „XX Amžiuje“, kur jis buvo vienas redaktorių, ir kituose leidiniuose. Lietuvoje A.Maceinai rūpėjo daugiau socialiniai ir vertybiniai klausimai, tuo tarpu pokario metais Vokietijoje jis gilinosi į egzistencinius klausimus bei nepasaulėžiūrinės politikos sampratą. Šia tema paskelbė studijas: „Kultūrinė demokratija“ (Aidai. 1947-1948), „Politika ir pasaulėžiūra“ (Aidai.1948-1949).

Visuomeninėje veikloje A.Maceina daugiausia reiškėsi ateitininkų judėjime, kur 1947-1949 metais buvo Ateitininkų federacijos tarybos pirmininku. Taip pat bu
uvo ir vienas Lietuvių Fronto ideologų išeivijoje – 1953 metais jis parašė laišką LF vadovybei dėl programos, rengiantis atkurti ir įtvirtinti Lietuvos valstybingumą (programos punktai jau buvo parengti Lietuvoje).

1970 metais išėjęs į pensiją, A.Maceina toliau atsidėjo kūrybiniam darbui. Pasirodė tokie veikalai, kaip „Didieji dabarties klausimai“ (1971), „Religijos filosofija“ (1976), „Filosofijos kilmė ir prasmė“ (1978), o A.Jasmanto slapyvardžiu išleistas ir poezijos rinkinys „Gruodas“ (1965).

Sunku išvardyti visą A.Maceinos kūrybinį palikimą. Daug veikalų jis rašė vokiškai, juos spausdino žymiausi vokiečių leidiniai. Tačiau, sugrįžus A.Maceinos kūrybai į Lietuvą, pirmiausia, ką pastebėjo jo vertintojai, tai išgrynintą lietuvių kalbą, kuria perteiktas klasikinis, europietiško lygio mąstymas, iki tol lietuvių filosofijoje sutinkamas gana retai. Nors A.Maceinos nedomino grynai spekuliatyviniai filosofiniai klausimai, nes jo mąstymo centre buvo gyvenimo problema, jo filosofinė kalba yra racionaliai įtaigi, o teologinis žvilgsnis suteikia jai tam tikro su.bstancialumo. Galime pasidžiaugti tik tuo, kad šiandien kūrybinis A.Maceinos palikimas sugrįžta namo, ten, kur visą laiką linko jo širdis, kur, nepailstamai ieškodamos šaknų, kreipėsi jo minties šakos.II EGZISTENCIJOS VERTĖ
Buvimo turinys, kuris grynąjį buvimą paverčia egzistencija ir tuo būdu padaro jį vertingą, susitelkia ir išsisemia prasmėje. Prasmė yra tai, kas sudaro buvimo vertingumą, kas jį išvaduoja iš grynojo buvimo pavidalų, kas jį padaro tikrai žmogišką, todėl žmogui savą ir kartu pakeliamą nepaisant jo sunkybių. Dostojevskis didžiojo inkvizitoriaus lūpomis yra teisingai pasakęs, kad ,,žmogiškojo buvimo paslaptis ne tik tame, kad jis gyvena, bet ir tame, kam jis gyvena. Neturėdamas tam tikro supratimo, kam jis gyvena, žmogus nenori gyventi; jis greičiau pats susinaikins, negu pasiliks žemėje, nors ir turėtų duonos ligi soties”. Kitaip sakant, prasmė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga. Žmogus gali gyventi tiktai prasmingą gyvenimą. Kai gyvenimas yra nebeprasmingas, jis pasidaro žmogui ne tik sunkus psichologine ar moraline prasme – tokia yra kiekviena egzistencija kiekvieną akimirką, – bet jis pasidaro nebežmogiškas ontologiškai, vadinasi žmogaus nevertas ir todėl nebepakeliamas. Todėl prasmės klausimas yra pagrindinis egzistencijos klausimas. Egzistencija laikosi tiktai prasme. Prasmės žlugimas yra egzistencijos pabaiga. Egzistencija ne sykį žmogui pasibaigia žymiai anksčiau už fizinę jo mirtį, būtent kai žmogaus gyvenimas nebetenka prasmės. Prasmės netekusi egzistencija jau yra mirusi, nors žmogus fiziškai gyventų dar kelias dešimtis metų. Todėl visi tie gyvenimai, kurie yra nustoję prasmės, yra mirę. Jie yra nebe gyvenimai, bet tiktai buvimai, laukią savo biologinio, gamtinio galo, nes dvasinis žmogiškasis galas jiems jau yra atėjęs. Štai kodėl Apokalipsės ,,pirmasis ir paskutinis” liepia Sardų (senovėje žymus Mažosios Azijos miestas; Sardų bažnyčia buvo viena iš pirmųjų septynių bažnyčių) bažnyčios angelui rašyti: ,,Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas” (Apr3, 1). Žmogiškąją egzistenciją gyva išlaiko tiktai prasmė. Tiktai prasmė nušviečia ją išskirtine šviesa ir iškelia ją iš grynojo buvimo pavidalų. Todėl prasmė ir yra pagrindas, ant kurio esti statomas visas žmogiškasis gyvenimas.

Tačiau kas yra prasmė savyje? Kuo ji pagrindžia mūsų egzistenciją padarydama ją vertingą ir kartu žmogišką? Prasmė yra visados kažkas daugiau negu buvimas. Prasmė neišsitenka buvime. Ji yra pridėta, prijungta prie jo, įausta į jį, bet iš jo paties nekylanti ir jame pačiame nerandama. Todėl prasmingai būti reiškia visados daugiau negu tiktai būti. Prasmingai būti reiškia savame buvime iškelti šitą ,,daugiau”; apreikšti tai, kas jam yra pridėta; atskleisti tai, kas jame yra įausta. Kitaip sakant prasmė yra tam tikro uždavinio vykdymas pačiu mūsų buvimu. Mes būname prasmingai tada, kai aną ,,kažką daugiau” vykdome. Bet vykdome ne savo paviršiumi, ne viena kuria savo galia, ne vienu kuriu savo būtybės veiksmu, bet pačiu savo buvimu. Aiškiau sakant, kai šitą ,,kažką daugiau” įvykdome savame buvime, tuomet mes būname prasmingai. Prasmė yra uždavinys, užduotas mums iš viršaus. Kai mes šitą uždavinį prisiimame, kai jį vykdome ir įvykdome, tuomet mūsų buvimas įgauna prasmę. Tačiau mums užduotą uždavinį įvykdyti savame buvime reiškia ne ką kitą kaip šitą buvimą sutvarkyti pagal ano uždavinio reikalavimus. Uždavinys stovi priešais mus kaip reikalavimas, kaip pareiga, kaip pašaukimas. Jam nusilenkdami, mes nusilenkiame ne psichologiškai ir morališkai, bet ontologiškai, visą savo būtį ir gyvenimą juo perskverbdami ir pagal jį pakeisdami. Prasmė keičia mus pačius, keičia pačioje mūsų būtyje. Tad giliausia prasme ji yra ne kas kita kaip savęs sutapdymas su savo pašaukimu. Egzistencija, kaip sakėme, yra pašaukimas. Kiekviena egzistencija yra pašaukta. Kiekvienai yra skirtas tam tikras uždavinys. Todėl kiekviena egzistencija turi save su šituo pašaukimu sytapdyti. Kiekviena egzistencija turi nuleisti į savo buvimą aną paskirtį ir ją čia įvykdyti. Tik tada ji būna prasminga. Tik tada grynasis buvimas yra pakeliamas į tikrosios egzistencijos laipsnį. Ir tik tada egzistencija pasidaro vertinga, kurios žmogus laikosi ir nenori nusikratyti.

.Be abejo, žmogus nėra lemtas tik vienam kuriam uždaviniui kaip gyvulys. Gyvulys yra savo būtyje uždaras, todėl gali vykdyti tik vieną uždavinį. Negalėdamas jo vykdyti, jis netenka ne tik savo prasmės, bet ir savo biologinio pagrindo ir žūsta. Žmogus, būdamas atvira būtybė, šitokio apribojimo neturi. Prieš jį tįso ištisas uždavinių laukas, kuriame jis pats turi išsirinkti tai, kas jo bus vykdoma kaip jo gyvenimo prasmė. Žmogus pats susiieško savo prasmę. Pašaukimas glūdi šalia jo; jis yra žmogui transcendentus. Tačiau pats žmogus pasirenka šį, o ne kitą. Galėdamas pasirinkti, jis gali jį pamesti, pakeisti, sužaloti, paneigti. Vadinasi, pats susiieškojęs savo prasmę, jis pats gali jos ir netekti. Prasmė priklauso nuo paties žmogaus. Būdama jo pašaukimo vykdymas ir savęs sutapdymas su šituo pašaukimu, prasmė yra atiduota į žmogaus rankas. Todėl čia ir glūdi gili žmogaus tragika, kad jis gali paklysti prasmės kelyje, kad jis gali nerasti savo pašaukimo, kad jis gali su juo prasilenkti, kad jis gali pasiimti ne tą, kuris jam iš tikro yra skirtas. Laisvės grėsmė, kuria yra pažymėta visa egzistencija, tyko žmogų ir jo prasmės kelyje. Ir čia jis negali apsieiti be tam tikros rizikos, be tam tikros drąsos ryžtis, nors ir žinodamas, kad gali pralaimėti. Tačiau kitokios išeities žmogui nėra. Negavęs vieno tiktai uždavinio iš gamtos ir todėl nebūdamas vienprasmiai nulemtas, žmogus esti savaime pastatomas į daugiaprasmį kelią su visa jo didybe, bet sykiu ir su visu jo pavojingumu. Ir jis turi rinktis, turi apsispręsti, nes kitaip jis pasiliks grynajame buvime, paregės jo nevertingumą ir mėgins šio buvimo nusikratyti. Jis turi atsiskleisti savam pašaukimui ir padaryti jį savos būties tvarkomuoju pradu. Kitaip jis gyvens – be prasmės.

Tad mirties troškimas mums parodo, kad egzistencija yra vertinga tiktai tada, kai yra prasminga, o prasminga ji yra tada, kai sutampa su savo pašaukimu. Pašaukta egzistencija yra prasminga egzistencija. Todėl pašaukimas sudaro kaip tik tą pagrindą, ant kurio atsistojęs žmogus iškopia iš paprasto grynojo buvimo į tikrosios egzistencijos sritis. Pašaukimo nustojimas yra atkritimas į grynojo buvimo laipsnį ir kartu egzistencijos vertingumo praradimas. Pašaukimą praradęs žmogus gyvena be prasmės ir todėl negali šitokio gyvenimo pakelti: jis trokšta arba būti negimęs, arba bent dabar numirti. Tuo tarpu pašaukimas išreiškia visus tuos objektyvius uždavinius, kylančius iš žmogaus santykio su pasauliu ir su transcendencija ir vykdomus jo buvime. Todėl žmogaus atitrūkimas nuo šių uždavinių ir yra jo egzistencijos nuslydimas į grynąjį buvimą, į formalų savęs teigimą, tačiau neturintį turinio, todėl nevertingą ir kartu neprasmingą. Keikdamas savo gimimo dieną ir trokšdamas mirti, Jobas (Senojo Testamento veikėjas iš Jobo knygos) kaip tik skundžiasi, kad kančia jam šituos uždavinius sunaikino padarydama jo egzistenciją tiktai kvapu, kuris nieko nebešildo ir nebegaivina. Žmogaus lemtis peržengti patį save nepaprastai ryškiai išeina aikštėn ir prasmės klausime. Egzistencija yra vertinga tik tada, kai gyvena anapus savęs.III INTERPRETACIJA
Šiame straipsnyje A. Maceina išskiria keturias pagrindines sąvokas: būtis, egzistencija, gyvenimo prasmė ir pašaukimas. Jas visas aš dabar ir pabandysiu paanalizuoti ir paaiškinti.

Visais laikais žmonės ir filosofai kėlė klausimą: kam aš esu? Žinoma į tai atsakyti yra sunku, todėl filosofai sukūrė ištisas teorijas aiškinančias šį klausimą. Viena iš jų yra gyvenimo prasmės aiškinimas. Platonas teigė kad žmogaus gyvenimo prasmė gali būti tik viena — už mūsų pasaulio ribų slypinčio gėrio pažinimas; ir kol mes priversti gyventi čia, šiame netobulame pasaulyje — bandymai įdiegti jį į gyvenimą taip, kaip reikalauja idėjų pasaulio gėris. Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo prasmė yra protingas gyvenimo sutvarkymas.

Tai gana sudėtingas ir ne kiekvienam žmogui suprantamas paaiškinimas. Gyvenimo prasmės klausimą sprendžia ne tik filosofai, tačiau ir psichologai. Tai daro ir socialpsichologas Roy Baumeisteris. Jis nurodo keturis poreikius, kurie pavaizduoja žmogaus gyvenimo prasmės konstrukcijos psichologinį modelį. Įdomu yra tai, kad keletą šio modelio aspektų galima palyginti su Alfredo Adlerio arba Viktoro Franklio psichoterapinėmis diagnostikomis.
1. Prasmingam gyvenimui reikalingi tam tikri tikslai.
Priklausomai nuo savo tikslų, žmonės nori ką nors pasiekti arba ko nors išvengti. Tai pasakytina apie kasdieninius, beveik banalius tikslus. Jeigu nepavyksta pasiekti nors ir trumpalaikio norimo tikslo arba dėl kokių nors priežasčių jis dingsta, tai daugelis žmonių negali ištverti tikslo neturėjimo, kaip ilgai trunkančios būsenos. Šie tikslai dažnai susijungia į vieną tariamai idealią būseną: laimė, išsvajotas darbas, finansinių problemų išsprendimas išlošus didelę pinigų sumą loterijoje ir t.t. Net jeigu į šiuos dalykus pažvelgus dienos šviesoje ir matyti, kad jų beveik neįmanoma realizuoti arba kad visą gyvenimą jų siekiama veltui, nors kaskart ir pažvelgiama į juos blaiviai, jie suteikia nykiai kasdienybei ilgalaikę perspektyvą.
2. Prasmingam gyvenimui reikalingas tvirtas vertybių supratimas.
Jis taip pat yra laikomas hipotetiniu konstruktu, kuris kultūriniu aspektu traktuojamas labai skirtingai. Tačiau kokiu aspektu į tai bežiūrėtum, jis turi vieną bendrumą. Vertybių supratimas pagrindžia ir pateisina žmogaus elgesį jam pačiam ir kitiems. Paaiškėja svarbus elgesio dėsnis: tas, kuris įsitikinęs savo reikšmingumu, gali ir tariamai beprasmėse gyvenimiškose situacijose surasti prasmę („Aš netekau savo vyro, tačiau aš žinau, kad jis, kaip krikščionis, dabar yra pas Dievą. Tai mane paguodžia“).
3. Prasmingam gyvenimui reikalingas kontrolės jausmas.
Žmonės privalo tikėti, kad gyvenimą bei savo likimą galima valdyti arba mažų mažiausiai pakreipti norima linkme. Šitas žinojimas žmogaus psichinei sveikatai yra taip pat svarbus, kaip ir gyvenimo prasmės klausimai. Ir atvirkščiai, pasirodo, kad žmonės, kurie nuolatos jaučiasi esą bejėgiai, greitai įsitikina tuo, kad yra pasyviai atiduoti kažkokios jėgos dispozicijon.
4. Prasmingam gyvenimui reikalingas vertingumo ir reikšmingumo jausmas.
Iš to ir kildinama savigarbos sąvoka. Žmogus klausia, kokią vertę jis turi, palyginti su savo socialine grupe, ir paprastai siekia pačios tinkamiausios pozicijos jam skirtoje socialinės padėties skalėje. Savigarba priklauso nuo profesinės, sportinės arba socialinės sėkmės. Be to, ir specifinės subkultūros (pavyzdžiui, nacionalistinės arba rasistinės grupuotės) atsiribojimu nuo kitų, „mažiau vertingų žmonių“. Kuo nestabilesnės yra socialinės ir visuomeninės struktūros, tuo nepastovesni gali tapti savigarbos jausmai, sukeliantys visišką savigarbos praradimą.

Net jeigu žmogui ir pavyksta gyventi pagal keturis gyvenimo prasmės poreikius, t.y. vadovaujantis frankliškąja logoterapija rasti „transcendenciją“, jam vis vien nevalingai iškyla tokie klausimai:

1. Kaip gyvenimas gali įgauti prasmę ir kiek prasmingumo jam gali suteikti terapiniai metodai, jeigu jie negali atsakyti į žmogiškosios egzistencijos paskutinįjį klausimą arba gali atsakym.ų vietoje pasiūlyti tik žmonių išgalvotus religinius ar filosofinius „konstruktus“?

2. Net jei šios išgalvotos konstrukcijos yra psichologiškai veiksmingos ir suteikia žmonėms viltį, instinktyviai klausiame, ar nėra nuo žmogaus priklausančių, transcedentinių instancijų, kurios galėtų suteikti „objektyvią“ gyvenimo prasmę.

3. Ir pagaliau: ar žmogus nuolatos savęs nepervargina, kai būna priverstas pats suteikti gyvenimui prasmę? Ar jis pajėgus pats susidoroti su šia užduotimi? Ar gali žmogus būti šiuo klausimu pakankamai kompetentingas, jeigu, žiūrint iš kitos pusės, jis negalėjo pats nustatyti arba apspręsti savo gimimo ir egzistencijos paslapties?

Be abejo, tai yra hermeneutinis ir teologiškai motyvuotas klausimo kėlimo būdas, o empirinio pažinimo plotmė yra atmetama. Nes klausimas apie žmogaus gyvenimo lemtingus dalykus, gyvenimo prasmę, normas ir vertybes negali būti sprendžiamas empiriškai ir psichologiškai. Čia yra reikalingi hermeneutiniai sprendimai. Visuose atsakymuose į šiuos lemtingus gyvenimo klausimus iš esmės išsiskiria dvi visiškai skirtingos tendencijos.

Egzistencija yra veikimas. Egzistencija nėra tiktai gyvas buvimas be turinio. Ji yra veikimas, kuriuo žmogus, iš vienos pusės, teigia save kaip šio veikimo subjektą ir daiktą kaip veikimo objektą. Mūsų egzistencija nėra kažkas savaiminga, kas mums kiltų iš pačios prigimties. Ji nėra gamtinių galimybių išsiskleidimas. Egzistencija yra mūsų asmeninis ir sąmoningas veikimas. Mes patys turime talentus uždirbti. Mums yra duotas pagrindas, tasai pradinis kapitalas. Tačiau jis vienas nepadarys mūsų buvimo egzistencija. Jis vienas mus nuves tiktai į tamsybes. Prie šio mums duoto pagrindo mes turime prijungti savo intensyvų veikimą. Tik tada anas pagrindas pasidaro prasmingas. Veikimas yra pagrindinis aktas, kuriuo egzistencija remiasi. Žmogus pats ima buvimą į savo rankas ir jį realizuoja. Egzistencija nėra žmogui duota iš anksto, ji turi būti įvykdyta jo paties. Ji reikalauja sąmoningo aktyvumo iš žmogaus pusės. Žmogus būna veikdamas.

Žmogaus egzistenciją stipriai veikia kančia. Nei nuo kančios pabėgti, nei jos savo jėgoms nugalėti žmogus neįstengia. Jis gali tik kęsti ją. Pats mūsų buvimas vyksta kančioje. Todėl kančia tarsi koks veidrodis galbūt aiškiausiai ir atspindi mūsų buvimo savybes. Būdamas laimingas, žmogus mano, kad pasaulis ir jo apraiška kasdienybėje yra tikroji jo buvimo erdvė. Jeigu žmogus nuolatos gyventų laimingai, jo būties galimybės neišsiskleistų, nes niekados neatbustų tikrajam buvimui. Kančia, suardydama šią erdvę, kviečia žmogų kažkur kitur. Ji parodo, kad prapuolimas pasaulyje nėra pagrindinis žmogaus būties apsisprendimas. Jis yra netikra žmogaus būsena, pridengianti tikrąją, kurią kančia tik atskleidžia. Kančia susiaurina mūsų buvimą, sunaikindama tą jo dalį, kuri, nors ir nebūdama iš pasaulio, vis dėl to gali skleistis ir įvykti tik pasaulyje.

Pagrindinis dalykas, kuriuo žmogus atsigrįžta į savo būtį ir ją mėgina ginti nuo nebūties, yra Mąstymas. Kančia pabudina žmogaus būtį, ir ši pabudusi būtis griebiasi mąstyti ne apie kurį nors pašalinį dalyką, bet apie save pačią, kurią kančia ištiko ir privedė prie buvimo ribos. Žmogaus mąstyseną nuolat veikia nebūties suvokimas. Susirūpinęs savo būtimi, žmogus prasideda mąstyti todėl, kad šiuo aktu jis nori išsklaidyti nebūties tamsą, kuri jį laiko apsupusi kančioje. Žmogus trokšta būti. Bet kartu jis jaučia, kad iš savęs jis būti negali. Atsirėmęs į save jis atsiremia į nieką. Tada jam kyla baimė. Kenčiantis žmogus ypač išreiškia mūsų prigimtinį norą būti kartu, kad kita būtis paremtų jo griūvančią būtį. Paguoda yra kenčiančios būties statymas.

Ir vis dėlto egzistencijos praeinamumas yra labai savotiškas. Kad mes praeiname, kad mūsų gyvenimas yra tik trumpai trunkąs atodūsis, tai yra visiškai aiškus, kasdien patiriamas faktas, kurį dainuoja ne tik poetai, bet kurį jaučiame ir mes patys. Tačiau mūsų nusistatymas šio fakto atžvilgiu yra labai keistas. Žinodami ir j.ausdami, kad mes praeiname, mes vis dėlto nenorime praeiti. Mes ginamės nuo šio praėjimo, mes norime, kad jo nebūtų, o negalėdami jo panaikinti savo būtyje, mes norime jį pamiršti bent savo sąmonėje. Laikas, kuris mūsų egzistenciją neša ir ją dildo, yra mūsų pergyvenamas kaip kažkas mums svetima, kaip kažkas, su kuo mes negalime apsiprasti ir susitaikyti. Mes niekados negalime susigyventi su mintimi, kad mes praeiname, nykstame ir kad vieną kartą mūsų nebebus. Mūsų būties praeinamumas yra toks pradas, kurio mes niekados nelaikome savu. Jis mums atrodo atėjęs iš šalies, mums primestas iš viršaus, mūsų prisiimtas ir nešamas tik prievartos būdu. Sava valia, jei tai priklausytų nuo mūsų, mes niekados neapsispręstume praeiti. Egzistencija yra uždavinys, pašaukimas, kurį vykdome mes patys. Mes patys esame autorius šios tikrovės gyvenimo. Užtat stengiamės šį gyvenimą kurti kuo labiau pastovų, nes į tai stumia mus giliausias mūsų būties noras.

Du dalykai ypatingu būdu panardina žmogų į pasaulį ir sudaiktina jo buvimą: turtas ir kūnas. Kūninė mūsų būsena yra valdoma nuostabios priešingybės. Iš vienos pusės, kūnas apreiškia mūsų dvasią ir suveda ją į santykius su pasauliu. Iš kitos pusės kūnas yra mūsų dvasios apsunkinimas. Jis pririša dvasią prie laiko erdvės, jis susiaurina jos veikimo plotą, o būdamas esmingai šios tikrovės padaras, jis gundo dvasią pasilikti šiapus ir čia pastoviai įsikurti. Kūninę žmogaus būseną dvasia pergyvena ir kaip savotišką vergiją, kuria ji, deja, negali nusikratyti, nors ir labai norėtų.

Kūnas yra gamtinis padaras. Jis yra iš gamtos paimtas ir gamtoje laikosi, paklusdamas jos dėsniams. Tačiau jis yra įdvasintas. Jame gyvena naujas pradas, kurio gamtoje nėra. Kūnas yra tarpininkas tarp dvasios ir gamtos, jis yra šių dviejų būties plotmių jungiklis žmoguje, jis turi visai kitą prasmę negu gamta, iš kurios jis yra paimtas ir kurioje jis savo dėsniais tebesilaiko. Būdamas įdvasintas, jis yra išskirtas iš gamtinio pasaulio pačia savo būsena, kuri aną naują pradą neša ir jį apreiškia. Būdamas tarpininkas, jis yra pašauktas gyventi nebe savą gyvenimą, bet dvasios, jį reikšdamas ir vykdydamas regimu būdu. Kitaip sakant, kūnas palygintas su gamta, neturi savarankiško buvimo. Žmogus nėra kūnas, bet jis turi kūną. Žmogaus kūnas veikia ne iš savęs, bet iš dvasios, nes dvasia jį formuoja ir valdo ligi pat jo ląstelių. Pagrindinis kūno uždavinys yra ne būti sau, bet tinkamai atsakyti į dvasios reikalavimus ir vykdyti jos norus. Todėl žmogaus kūno paskirtis yra ne paprastai būti, bet visų pirma reikšti per save žmogaus dvasią. Ir tik tol gamta mumyse yra kūnas, kol ji mūsų dvasią neša ir reiškia, vadinasi, kol ji yra prasmuo. Virtusi gryna būtimi, ji tuo pačiu nustoja buvusi mūsų kūnu. Tai įvyksta mirties valandą. Mirtis atitraukia dvasią iš gamtos, ir kūnas nustoja buvęs dvasios reiškėjas.IV VIZIJA
Šiandien A.Maceina, jo egzistencinis apsisprendimas, jo pilnatvės paieškos surizgusiame žmogaus gyvenime reikalingi mums kaip niekad. Kartais pasitaiko atvejų, kada A.Maceinos filosofiją mėginama susiaurinti, pasisavinus vieną jo minties lopinėlį ar veiklos sritį, mėginama padaryti jį savos srities korifėjumi. Tačiau filosofo negalima sudėti į jokius rėmus: nei į pedagogikos, nei į tautiškumo, nei į teologijos, nei į pačios filosofijos siaurąja šio žodžio prasme. Tik suvokiant jį visoje mąstymo visumoje, jis gali išlikti vertingas mums kaip bendražmogiškų, visuotinių tiesų atskleidėjas, kaip žmogus, savo gyvenimu ir kūryba kvietęs įgyvendinti dvasinę žmogaus prigimties sąrangą.

Švietimo atstovai A.Maceiną laiko vienu ryškiausių transcendentinės krypties pedagogų Lietuvoje, studijuoja jo mintis apie tautinį auklėjimą, ugdymo esmę, jo raidos kryptis. Filosofas jau tada pastebėjo, kad į ugdymo sritį ėmė veržtis vitalinės pedagogikos kryptis, akcentuojanti kūnines, gamtines vertybes, kurios propaguojamos dėl ekonominių motyvų: kūno garbinimas, natūralizmas, jėgos ir galios demonstravimas ir pan. Visa tai, anot jo, griaunant dvasinį pradą, kultūrą, tradicijas, rengia kelią vidiniam subarbarėjimui, paskui kurį neišvengiamai eina ir civilizacijos žlugimas

Pasak Maceinos, žmogaus būties ir likimo problemos yra svarbiausios filosofijos problemos. Suvokęs jas, žmogus pajėgs suvokti ir savo būtines trapumą. Mat žmogus visada žengia ieškojimų ir pasirinkimo keliu.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Antanas Maceina, Mintys, apmąstymai, Vilnius, 1998 m.
2. Filosofijos istorijos chrestomatija, XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija, Vilnius, 1999 m.

Interneto prieiga:

1. http://www. straipsniai.lt
2. http://www. xxiamzius.lt

Leave a Comment