Renesanso ir Reformacijos bruožai LDK

Pirmasis renesanso (rinascila – atgimimo) terminą pavartojo italų tapytojas ir meno istorikas Dž. Vazaris. Vėliau jį perėmė prancūzų literatūros ir meno istorikai ir įvesdino į visuotinę istoriją. Renesansas ir humanizmas buvo pasaulinės kurtūros reiškiniai. Renesansas, prasidėjęs Itilijoje XIVa ir paplitęs kitose Vakarų Europos šalyse XV-XVIa, reiškė ne tik antikinės kultūros su klasikine lotynų kalba atgimimą, bet ir tautinės samonės žadinimą. Visos Europos tautos didžiuojasi pergyvenusios tą epochą ir turinčios kultūrinį palikimą. Apie Lietuvą tai būtų sunku pasakyti. Čia renesansas ir humanizmas nieko ne egriovė ir prieš nieką nekovojo. Kiti istorikai neneigia, kad Lietuva buvo paliesta renesanso, bet visa tai suvedė į Bonos Sforcos nuopelnus. Ji kvietė pas save renesanso architektus ir dailininkus ir tokiu būdu importavo humanizmą.
Renesanso epochos ideologai humanistai buvo suinteresuoti įtaka svetimiems kraštams ir kartu savosios šalies gerove. Taigi renesansas buvo suvokiamas kaip geros lotyniškosios literatūros ir vaizduojamosios dailės atgimimas. Akivaizdžiai ypatingą reikšmę gerai lotynų kalbai to amžiaus žmonės teikė pirmiausiai dėl to, kad ji buvo įsigalėjusi kaip bendra išsilavinusių žmonių kalba; ki iekvienoje šalyje bent nedidelis procentas žmonių mokėjo lotyniškai. Kita mažiau akivaizdi priežastis buvo naujų Europos valstybių atsiradimas: kai kurių jų, pvz., Prancūzija ir Anglija, susiformavo kaip centralizuotos monarchines valstybes, kitos, pvz., dauguma Italijos valstybelių, buvo nepriklausomos pirklių bendruomenės. Šioms valstybėms re

eikėjo profesionalios administratorių klasės, kuri turėtu gerus vis dar galiojusios Romos teisės pagrindus.Norom nenorom šiems teko imtis naujoviškų pasulietinių studijų, o jų, kaip profesionalios dvasininkijos, pagrindas buvo lotynų kalba. Greta tarptautinės lotynų kalbos jiems buvo reikalingos ir šnekamosios kalbos, kurias jie laikė pagrindine vienos tautos narių bendravimo priemone. Italų poetai humanistai savo veikalus kūrė ne tik lotynų, bet ir italų kalba, kuria kalbėjo liaudis.
Plisdami kapitalistiniai santykiai griovė feodalinės visuomenės pamatus, o kartu ir senają feodalinę pasaulėžiūrą. Naujoji, savo socialine esme buržuazinė, ideologija reiškėsi dviem kryptim: religine ir pasaulietine. Pastangos sukurti naują bažnyčią, priešingą feodalinei katalikų bažnyčiai, išsiliejo į reformacinį judėjimą. Kovai su feodaline ideologija pasaulietine forma prigijo humanizmo vardas. Humanistai savo pažiūras priešpastatė bažnytinei ideologijai, jų žvilgnis buvo kreipiemas į žmogų, aukštinant kū ūrybines žmogaus jėgas, iškeliant asmenybę. Humanizmas buvo suprantamas, kaip veržimasis prie žinių, išprusimo, kaip žmogaus gerųjų privalumų ugdymas.
Humanistai iš klasikinės senovės paėmė nepriklausomą nuo religijos filosofiją, mokslą, apimantį visas pažinimo sritis. Juos žavėjo antikos žmogaus akiratis, jo laisvė, asmenybės ir aplinkinio pasaulio vertinimas. Sielodamiesi dabartim, atmesdami viduramžių mistiką ir asketizmą, jie atsigręžia į tautų praeitį, istoriją laikydami gyvenimo mokytoja.
Renesansas – tai buržuazinės kultūros gimimas, pasireiškęs plačiu susidomėjimu materialistinėmis antikinės kultūros pažiūromis gamtos moksluose ir filosofijoje, realistinėmis – literatūroje ir mene. Šis susidomėjimas paskatino at
tgaivinti antikinę kultūrą po daugiau kaip 1000 metų trukusios dvasinės priespaudos, kurią vykdė bažnyčia, paniekindama bei žalodama antikinę ir stiprindama feodalinę kultūrą, persunktą religinės mistikos ir asketizmo.
Renesanso menas išreikšdamas pažangiasias to laikotarpio pažiūras ir siekimus, žengė didelį žingnį į realizmą. Realistinis vaizdavimas ir aiški teorinė programa buvo toji jėga, kuri renesansinį meną padarė galingą ir amžiną. Pastangos išsivaduoti iš feodalinės priespaudos ir asketiškos bažnytinės ideologijos kėlė susidomėjimą žmogumi, jo pergyvenimais, mintimis ir poelgiais. Simbolius ir visokius sutartinius ženklus mene pakeitė gyvas, ryškus ir tuo pačiu sudėtingas žmogaus paveikslas. Renesansinis menas buvo kupinas naujo, pasaulietiško, gyvenimo persunktu turiniu. Tačiau renesanso realizmas, nepaisant jo pažangaus vaidmens visuomenėje, buvo ribotas. Dailininkai kūrė realistiškai, pagal tradicinius religinius ir mitologinius siužetus. Dailininkai dar nesuprato ir nejautė žmogaus darbo ir liaudies didingumo.
XVIa atsirado lietuvių raštija, buvo parašyta Lietuvos metraščių plačiosios redakcijos, išspausdintas Lietuvos Statutas ir įsteigta aukštoji mokykla. Feodalinės Lietuvos valstybės ir visuomenes progreso kreivėje tas amžius buvo viršūnė, nuo kurios XVIIa vidury prasidėjo ūkinis, politinis ir kultūrinis kritimas, trukes iki XVIIIa paskutinio ketvirčio. Tuo amžiumi daugiausiai domėjosi istorikai ir poetai, apie jį parašyta daugiausiai veikalų.
Lietuvos miestuose daugėjo amatininkų ir pirklių, stiprėjo amatininkų cechai, plito verslai. Augant miestams, miestiečiai vis atkakliau siekė padaryti juos laisvus nuo feodalinės priklausomybės ir
r panaikinti buvusias feodalines, dažniausiai bažnytines valdas. Miestiečiai kovojo už tai, kad ‘miesto oras darytų žmogų laisvą’, o feodalai stengėsi paversti miestiečius savo baudžiauninkais. Taigi miestiečiai, išskyrus jų sufeodalėjusias viršūnes, buvo valstiečių sąjungininkai kovoje su feodalais. Tačiau Lietuvos miestai neišsikovojo tokių teisių, kaip Vakarų Europoje, nesivystė buržuazinė klasė. Priešingai, dar labiau stiprėjo feodalizmo sistema. XVI a. viduryje valstiečiai galutinai buvo įbaudžiavinti ir įstatymiškai atiteko tiesioginei feodalų valdžiai. Nors Valakų reforma iš pradžių pakėlė krašto ekonomiką, bet nuolatinis lažinių prievolių didinimas smukdė žemės ūkį, stabdė gamybinių jėgų vystymasi, skurdino valstiečius, atėmė jiems galimybę šviestis, kultūrėti, rodyti kūrybinę iniciatyvą.
Prieštaravimų buvo gausu ir pačioje feodalų klasėje, ypač kai jie dalijosi tarpusavyje žemes, valdžią ir valstiečių darbą arba jo vaisius. Be socialinio – ūkinio pobūdžio prieštaravimų tarp feodalų buvo žymių politinių nesutikimų dėl unijos su Lenkija ir dėl Lenkijos karaliaus, tuo pačiu ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio siekimų pasidaryti nevaržomu valdovu.
Visi šie ūkinio ir politinio gyvenimo prieštaravimai atsispindėjo ir ideologinėje kovoje. Ligi tol vadovaujančią vietą, formuojant ir skleidžiant feodalinę ideologija, užėmė katalikų bažnyčia, po didžiojo kunigaikščio stambiausias žemvaldys Lietuvoje. Katalikybė buvo didžiojo kunigaikščio ir valdančiųjų Lietuvos feodalų ramstis. Prekinių – piniginių santykių plitimas, ekonominis miestų kilimas, politinės veiklos pagyvėjimas sudarė sąlygas atsirasti humanizmo ir reformacijos idėjoms, kurios bu
uvo priešingos katalikybei.
Įdomi ir kartais prieštaringų minčių kelia Lietuvos renesanso architektūra. Lietuvoje išliko renesanso stiliumi pastatytų bastioninių pilių, rūmų rezidencijų, miestiečių gyvenamųjų namų, rotušių, pašto pastatų, mokyklų ir jų bendrabučių, kulto pastatų, vienuolynų, miestus juosusių gynybinių sienų. Visi šie paminklai įkūnijo tuo metu naujo stiliaus estetines nuostatas meninės raiškos būdais, kuriuos įprasta įvardinti bendru plastikos terminu. Lietuvos architektūra pasižymi paprastomis, net naiviomis ir neparadinėmis formomis. Manieristinis virtuoziškumas, iracionalumas derinamas su renesanso racionalumu, nepažeidžiant architektūrinės vienovės, organiškumo bei harmonijos. Lietuvoje tik XVIa pradžioje renesanso architektūrinės formos ėmė keisti gotikines. Tuo tarpu Italijoje, Atgimimo tėvynėje, šis procesas įvyko .visu šimtmečiu anksčiau.
Lietuvos renesanso architektūra neretai ištirpsta tarp judrių gotikos ir ypač baroko formų. Lietuvos žemėse beveik nerasi renesansinių statinių sukurtų pagal itališką pavyzdį.
Politiniai, ekonominiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ryšiai su kitomis Europos šalimis lėmė ir kultūrinį salytį. Lietuvos senojo gotikos meno tradicijos XVIa pabaigoje – XVIIa pradžioje iš Vakarų Europos ateinantys manierizmo bruožai leido laisvai interpretuoti renesansines formas.
Lietuvos XVI-XVIIa architektūros užsakovai buvo didysis kunigaikštis, didikai, aukštieji bažnyčios pareigūnai, religionės bendruomenės, vienas kitas turtingas miestietis. Įrodinėdami savo pranašumą prieš lenkų feodalus, didikai stengėsi patys kviestis architektus iš užsienio. Daugiausia tai buvo Nyderlandų ir Vokietijos meistrai. Atvykę architenktai atnešė savą grožio supratimą ir derino jį su čionykštėmis statybos normomis.
Po 1569 m. Liublino unijos LDK statusas šiek tiek pakito ir tai lėmė didesnę Lenkijos įtaką ne tik Lietuvos politikai, ekonomikai, bet ir kultūrai. Ši įtaka ypač pajuntama XVI a. pab.- XVII a. pr., kai Jogailaičių dinastiją keičia Vazos. Pastarųjų valdovų laikais itališkasis renesansas įgyja daugiau lenkiškų bruožų. Atsiranda ”Liublino renesanso” sąvoka.Vazų renesansas išplito visoje Respublikos teritorijoje, įsigaledamas ne tik centruose, bet prasiskverbdamas ir į periferiją. Taip šalia itališkosios, nyderlandiškosios bei vietinės architektūrinės stilistikos stiprėja lenkiškoji.
Didikai ir smulkieji feodalai siuntė vaikus mokytis ne tik į Krokuvos, Prahos, Bolonijos, Padujos, bet prasidejus reformacijai ir į Heidelbergo, Leideno, Leipcigo universitetus, nors katalikų bažnyčios dignitoriai ir karalius draudė mokytis protestantiškuose universitetuose. Besimokydami užsienio mokyklose, susipažindavo su humanistiniais renesanso kultūros reiškiniais. Grįžę į Lietuvą propogavo naujas idejas, o būdami užsakovais skatino spartesnį renesanso plitimą. Tuo metu svarbiausiais kultūros centrais tapo didieji miestai: Kaunas, Kėdainiai, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius.
Nuo XVI a. Vilnius tapo svarbus ekonominis, politinis, administracinis ir kultūrinis centras. Čia telkėsi svarbiausios LDK administracines įstaigos, gyveno politiniai ir kariniai veikėjai, pasaulietiniai ir bažnytiniai dignitoriai. Sukaupę nemažų išteklių jie pradejo statydintis Vilniuje puošnius rezidencinius rūmus. Tuo metu sostinėje statyti rūmai dažniausiai turėjo italų renesanso architektūrai būdingas struktūrines ir menines ypatybes.
Renesansiniai buvo Vilniuje didžiojo kunigaikščio rūmai, vadinti Žemutine pilimi. Šiuos rumus statė architektai italai ir statybą baigė apie 1530 metus. Netrukus pilį ištiko gaisras. Po gaisro ji buvo atstatyta tuo pačiu stiliumi architekto Petro Nonharto. 1660 metais per karą pilis buvo sugriauta, ir XIX a. pradžioje jos griuvėsiai visai pašalinti. Apie šio pastato architektūrą galima spręsti tik iš užsilikusios ikonografinės medžiagos.(J. Jurginis Lietuvos meno istorijos bruožai)
XVIa.-XVIIa. pirmoje pusėje sparčiai augant miestams, vis daugiau statėsi miestiečiai: gyvenamųjų namų, prekybos ir amatų, cechų ir užsienio prekybinikų atstovybių pastatų, faktorijų, įvairios ūkines paskirties trobesių. Namus statydino arba rekonstravo pagal naujo stiliaus formas turtingesni miestiečiai, pirkliai, pralobę amatininkai, prekybininkų ir amatininkų organizacijos, religinės bendruomenės, smulkūs feodalai. Statyta įvairiose miestų vietose. Centruose, prie svarbių aikščių ir pagrindinių gatvių statyti didesni mūriniai namai, kvartalų viduryje nemažai buvo medinių pastatų. Maži mūriniai arba daugiausia mediniai namai telkėsi tose miestų zonose, kur koncentravosi varguomenė.
Renesanso stiliaus bruožai pirmiausia atsispindėjo namų fasadų kompozicijoje, ypač frontonuose, langų apvaduose, portaluose. Itališkojo renesanso bruožų daugiausia pastebima Vilniaus namuose. Kaune ir Kėdainiuose labiau paplito Nyderlandų renesanso architektūros ypatybės.
Gyvenamieji namai daugiausiai buvo statomi dviejų aukštų. Pirmojo aukšto patalpose ne vien gyventa, bet ir prekiauta: jose būta krautuvių, amatininkų dirbtuvių, svetainų, karčiamų. Antrojo aukšto kambariai dažniausiai būdavo gyvenami. Miestiečių butai turėjo po du, tris ar keturis kambarius. Kambariuse buvo lentų grindys, tik dalis patalpų pirmuose aukštuose turėjo plūktas aslas. Patalpos buvo šildomos krosnelėmis, kūrentomis stačiai kraunamomis malkomis. Krosnys mūrytos iš įvairiaspalvių glazūruotų koklių.
XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško meždiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Intensyviai kirsdami miškus, ypač Sūduvos girias, labai pralobo smulkieji periferijos feodalai, neužėmę krašto valdyme svarbių postų. Sukaupę lėšų, jie ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, tuėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidentines pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todel pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilys.
Rezidencines pilis periferijoje statydavosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kruonyje, Krošinskai Rokiškyje. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko.
XVI a. politinė padėtis nebuvo stabili. Į šiaurinį Baltijos pajūrį, latvių ir estų žemes karine jėga ir diplomatinėmis intrigomis nuolatos kėsinosi Švedijos ir Danijos feodalai, siekdami čia įsitvirtinti, kad galėtų organizuoti žygius į lietuvių ir rusų apgyvendintą teritoriją. Su Rusija vyko kivirčai del baltarusių, ukrainiečių žemių, įėjusių arba į LDK, arba Lenkijos sudėtį. Nauji pavojai ėmė grėsti iš pietų. Šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse išaugo stipri totorių valstybė – Perekopo chanatas, kurio raiteliai plėšimo tikslais staiga ir toli įsiveržė į LDK teritoriją. 1503 m. totoriai nusiaubė Nesvyžiaus, Slucko, Naugarduko apylinkes. Totorių užpuolimai grėsė Vilniui. Dėl to buvo susirūpinta viso krašto ir svarbesnių miestų apsauga. Senosios mūrines pilys jau neatitiko naujų karybos būdų ir priemonių. Svarbiausiose krašto ginybos vietose imta statyti naujas pilis su bastionais, o stambiausius miestus tvirtinti mūrinėmis arba mišrių medžiagų gynybinėmis sienomis, bokštais.
Didysis kunigaikštis, leisdamas kurti miestus ir suteikdamas savivaldos teises, reikalavo įrengti gynybinius įtvirtinimus. Dėl lėšų stokos dauguma naujų miestų nebuvo įtvirtinti arba juos supo labai nesudėtingi įrenginiai: žemės pylimai, perkasai, medinės iš dalies mūrinės aptvaros, vartai. XVII a. tokie paprasti įtvirtinimai minimi buvę Skuode, Kretingoje, Kėdainiuose.
Sienomis ir kitais gynybiniais įrenginiais buvo apjuostas Vilnius, Biržai, žvaigždiniais pylimai, bastionais ir perkasais – Klaipėda, naujomis mūro ir medžio sienomis – Kaunas.
Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Biržų ir kitų mistų gynybiniai įrenginiai, bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vitose XVI – XVII a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos.
XVI – XVII a. Biržų pilis yra reikšmingas Lietuvos ir Šuaurės rytų Europos civilinės bei karinės statybos pavyzdys.
Plintant reformacijai ir aktyvėjant kontreformacijai, įvairiose religinėse bendruomenėse statydinosi kulto pastatus. XVI a. pirmoje puseje jie buvo gotikiniai, bet nuo XVI a. vidurio dauguma kulto pastatų greta gotikos statybos technikos ir konstrukcijų pradėjo atsirasti renesanso stiliaus bruožų. Kulto pastatai statyti ne tik stambiuose miestuose, bet ir nedidelėse gyvenvietėse. Jų statybos iniciatoriai ir užsakovai buvo didysis kunigaikštis, didikai, smulkieji feodalai. Nemažai bažnyčių, parapiečių lėšomis, statė ir atskiros religinės bendruomenės. Statyti Lietuvoje katalikų bažnyčias skatino net Lenkijos bažnytininkų suvažiavimai. Tačiau kitos šalies bažnytininkų pageidavimai vargu ar turėjo kokio nors poveikio kulto pastatų gausėjimui. XVI a. antroje pusėje gilėjo visuomenės socialiniai ir kultūriniai prieštaravimai. Kildavo dažnos religinės kovos, kurių metu kulto pastatai tapdavo svarbiais religinių bendruomenių gynybiniais centrais. To meto bažnyčiose pasitaiko gynybinio pobūdžio konstrukcinių elementų: siaurų ir žemų langų, storų sienų, flanginei ir frontalinei gynybai pritaikytų pereinamų bokštų su mažais įvairių formų langais.
XVI a. pirmoje pusėje pradėta sparčiai steigti parapijines mokyklas. XVI a. antroje pusėje pradėta steigti ir vidurines mokyklas – kolegijas, aprobuotas krašto valdžios. Pirmają kolegiją be valdžios sankcijos 1539 metais isteigė žymus reformacijos skleidėjas Abraomas Kulvietis. 1579 metais Vilniuje buvo įsteigta aukštoji mokykla, oficialiai pavadinta Vilniaus akademija ir universitetu. Universitete buvo filosofijos, teologijos ir teisės fakultetai. Vilniaus universiteto pastatų ansamblis pradėjo formuotis XVI a. septintame dešimtmetyje vyskupo jurisdikoje, jau anksčiau mūriniais namais užstatytame kvartale. Steigiant kolegiją , o ypač universitetą pradėta supirkinėti čia buvusius namus ir sklypus, imta statydinti korpusus su mokymo ir studentų bei profesorių gyvenamosiomis patalpomis. Daugiau kaip dešimtį metų vyko atstatymo ir rekonstrukcijos darbai. Maždaug iki 1620 metų buvo sukurti pagrindiniai ansamblio korpusai. Ansamblį sudarė įvairių funkcijų pastatai: mokymo, bibliotekos, bendrabučių, kulto. Universiteto rūmų uždari kiemai primena senovės romėnų atriumus – patalpas neturinčias lubų ir stogo, skirtas bendriesiems gyventojų reikalams arba svečiams. Iš atriumo galima buvo patekti į gyvenamuosius kambarius. Universiteto kiemų, o taip pat aliumnato rūmų arkados atsirado ne vien todėl, kad renesansininkai siekė atgaivinti antikinę architektūrą, bet ir buitiniais sumetimais. Puošniais rūmu fasadais, atgrežtais į gatvę, tuomet mažai kas tesirūpino. Nuo gatvių buvo stengiamasi atsitverti, nes miestų gatvės buvo triukšmingos ir nešvarios. Be to reikėjo saugotis ir maištingos gatvių publikos, ypač vykstant religinėms kovoms.
Vilniaus universiteto pastatų ansamblis yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir vienas didingiausių Šiaurės rytų Europoje. Jame yra ryškių italų renesanso architektūros bruožų persipynusių su vietinėmis tradicijomis ir savitumais.

Daugelio istorikų nuomone renesanso laikotarpį, jeigu tokį galima įžvelgti Lietuvoje, apima nemaža gyvenimo sričių. Lietuvos architektūroje šis laikotarpis paliko nežymų pėdsaką. Iš renesanso stiliaus pastatytų gyvenamųjų namų ir viešųjų pastatų maža kas teišliko. Daugelis jų sudegė arba buvo perstatyti.

Literatūros sąrašas:
J. Jurginis ‘Renesansas ir humanizmas Lietuvoje’, Vilnius, 1965
J. Jurginis ‘Lietovos meno istorijos bruožai’, Vilnius, 1960
J. Jurginis, L. Lukšaitė ‘Lietuvos kultūros istorijos bruožai’, Vilnius, 1981
K. Čerbulėnas ‘Lietuvos architektūros istorija’, Vilnius, 1987
D. Klajumienė ‘Europos dailė’, Vilnius, 1994

Leave a Comment