“Askirta nuo mūsų geroku sluoksniu amžių, o kai kur čia laikas matuojamas ir tūkstantmečiais, pandegta storu užmaršties šydu, pati žmonių būties realybė slepia nuo mūsų daugelį savo paslapčių. O ką ir bekalbėti apie religinius vaizdinius, kurie kažin dar ar buvo gerai suprantami jų išpažintojams. Todėl kalbėti apie išsamų, visapusišką kategoriškai vienareikšmį šių problemų nagrinėjimą, suprantama būtų nekuklu. Bet yra ir antroji pusė, kiekvienai tautai brangi sava praeitis, jos žmonių gyvenimo istorija, kutūrinis palikimas, kurio viena iš plačiausių ir turtingiausių klodų sudaro mitologija, ilgus amžius valdžiusi žmonių protus ir jausmus, žadinusi jų vaizduotę jau pačiose pradinėse visuomenės raidos pakopose.Pagoniškos dievybės formavosi pirmykštei bendraklasinei bendruomenei būdingo santykių demokratizmo sąlygomis. Kai su sufantastintos gamtos jėgos egzistavo šalia viena kitos lygiateisiškais pagrindais, nebent pranokdamos viena kitą savo poveikio arba paplitimo laipsniu. Ši religinių vaizdinių sistema atsiradus socialinės defirencijacijos reiškiniams, palaipsniui užleidžia vietą vyraujančių dievybių panteonui, su būdinga joms tarpusavio priklausomybės, pavaldumo sistema. Kadangi senovės lietuvių gentinių santykių irimo procesas vyko kiek pavėluotai, veikiant priešpriešinėms jėgoms, ne visose šio proceso stadijose ir ne visuose teritoriniuose arealuose galima atsekti ryškius vyriausiųjų dievų kontūrus. Tai neneigia buvus bendrų šioms dievybėms bruožų, kaip ir bendrų jų formavimosi raidos ir nykimo tendencijų. Tai labai ryšku, dangaus sferos jėgų valdovo, Perkūno kelyje į vyriausiųjų pagoniškųjų dievų sostą.” (1)
1 – M. Bartninkas. ‘Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai’, Vilnius, valstybinis leidybos centras, 1993, 87psl.Pasak P. Dundulienės pagal S. Grunau lietuvių mitologijos dieviška trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs: Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis. Ši dievų trejybė atitinka erdvės ir laiko sandarą, tai yra dangus, žemė, požemis, vasara, ruduo, žiema – tai siejama su žmogaus gyvenimo periodais(vaikystė, jaunystė, senatvė). Manoma, kad Dievas laikė Perkūną svarbiausiuoju šioje trejybėje ir todėl skyrė jam įpatingų galių.
Iš tikrųjų yra sunku nusakyti Perkūno užimamą vietą senovės lietuvių dievų panteone. Todėl N. Laurinkienė remdamasi įvairiais šaltiniais išskyrė tris versijas:Pirmoji – Perkūnas ir dangaus Dievas buvo vienas asmuo, tik vėliau nuo jo atskilo Perkūnas. J. Balys ir P. Skardžius mano, kad mūsų Aukščiausias Dievas galėjoi atlikti ir griaustinio dievo funkcijas.Antroji – kad Perkūnas buvo pagrindiniu dievu. Kai kurie autoriai – S. Daukantas, A. Botyrius, pernelyg suabsoliutina Perkūno vaidmenį, laikydami jį pagrindiniu Aukščiausiu lietuvių dievu, todėl kad Perkūnas yra dažniausiai minima dievybė lietuvių tautosakoje.Trečioji, – kad Perkūnas buvo glaudžiai susijęs su vyriausiuoju Dievu, tačiau buvo žemesnis už jį.Šią nuomonę grindžia M. Gimbutinies, N. Vėliaus veikalai. Jie laiko Perkūną žemesnės hierarchiejos atstovu ir kai kuriais atžvilgiais priklausomu nuo Aukščiausiojo Dievo.Nors Perkūno užimamą vietą dievų panteone nusakyti sunku, tačiau aišku viena, kad jis tarp senovės lietuvių dievų buvo populiariausias. Manoma tai dėl to, kad pirmykščiam žmogui griaustinis ir žaibai darė didžiulį įspūdį. Tai ne tik didingas ir galingas, bet kartu paslaptingas bei baisus dangaus reiškinys. Ir tai visai nestebina, kad senovėje žmonės griaustinį ir žaibus laikė pačia dievybe arba kokios nors dievybes pasireiškimu, įspėjimu, grasinimu arba baudimu. Žaibas sukelia gaisra, užmuša žmones ir gyvulius, tad jo reikia bijoti, stengtis neužkliudyti, o užrūstinus jį – permaldauti. Griaustinį mūsų žmonės dažnai vadino perkūnu, o audrą su žaibais ir griausmais – perkūnija. Perkūno įskelta ugnis buvo laikoma šventa ir jos nevalia buvo gesinti, net jei degdavo namai.Iki šių dienų dievas Perkūnas išlikęs mūsų kalboje, tautosakoje, buityje. Iki šiol mes jį minime patarlėse, keiksmuose, priežodžiuose. Lietuvos mitologijoje Perkūnas laikomas atmosferos ir gamtos valdytoju. Jis gyvena aukštai virš debesų, valdo griaustinį ir žaibus, tad jis yra griausmo dievas. Jis duoda lietų ir tuo suteikia žemei vaisingumą. Jis rūpinasi vandeniu, kurio atsargos buvo sukauptos virš akmeninio dangaus skliauto. Šalia to Perkūnas rūpinosi pačiu žmogumi, jo dorove, morale, teisingumu ir gėriu. Jis yra teisybės saugotojas, persekioja velnius ir juos muša žaibu. Jis yra piktas, bet labai teisingas. Jis stebi žmogų ir jo darbus, baudžia nusikaltėlius, kartais jis vadinamas teisybės prižiūrėtoju. Jis nemėgta savanaudžių, pavyduolių ir pagyrūnų, nekenčia vagių ir melagių. Jį užrūstinusius žmones jis užmuša žaibu arba sudegina jų namus. Tačiau apie Perkūno nutrenktus žmones esama įvairių nuomonių: taip Perkūnas baudžia nedorėlius, tačiau atsitinka taip, kad Perkūnas užmuša gerus žmones. Aiškinama, kad taip nutinka, kai prie žmogaus prisiplaka velnias ir norėdamas užmušti velnią Perkūnas kartu užmuša ir žmogų. Toks žmogus laikomas laimingu ir netgi šventu. Dievas jam atleidžia visas nuodėmes ir paima tiesiai į dangų. Kartais buvo manoma, kad Perkūnas iš viso netrenkia į velnią jei tas prisigretino prie -žmogaus, užtat velniai perkūnijos metu taip ir tykodavo kaip prisikabinti prie žmogaus arba įlysti į jo namus.Apskritai lietuvių tautosakoje labai daug kalbama apie Perkūno ir velnio santyki. Tai yra pagrindinis Perkūno priešininkas su kuriuo jis kovoja ištisą gyvenimą. Lietuvoje tikėta, kad griausdamas Perkūnas muša velnius, dėl to velnias bijo Perkūno. “Dažniausia velnio ir Perkūno nesantaikos priežastis aiškinama ryšium su trečia mitine būtybe – dievu. Kartais ši nesantaika aiškinama ir visai be dievo, tiesiog sakoma, kad velnias esąs Perkūno priešas, kad Perkūnas esąs susipykęs su velniu, neapkenčia velnio, nesugyvena su juo ir t.t. O nesugyvenąs todėl, kad velnias žaibuojant Perkūnui juokiasi iš jo, rodo užpakalį, kad velnias norys viršyti Perkūną, esą iš Perkūno pasiskolinęs pinigų ir negražinęs, pavogęs kruvą akmenų ir panašiai.” (1). Velnias nuo Perkūno pastoviai slapstosi, tam jis naudoja žmogų: slepiasi jo namuose, lenda moterim už pakaišyto sijono, pristoja prie bedirbančio laukuose žmogaus. Jei pavyksta velnią išvyti, Perkūnas tuoj jį nutrenkia. Dažniausiai šį darbą atlieka pats Perkūnas, tačiau kartais jam padeda ir žmogus.1 – N. Vėlius. ‘Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis’, Vilnius 1987, psl 127Perkūnas dažniausiai vaizduojamas kaip žmogiškajį pavidalą turintis dievas, daugiausiai sužmogintas ir suasmenintas iš visų kitų dievų. Tai pagyvenęs vyras raudonais drabužiais su strėlemis ir kovos kirviu, ruda arba žila barzda, aukšto ūgio, energingas ir kupinas jėgų. Perkūno išvaizda ir būdo bruožai priverčia mus galvoti apie jį kaip gamtos dievą įasmeninantį gamtos reiškinių ypatumus. Žaibą primena jo ugniniai atributai, griaustinį – jo rūstumas ir pyktis. Perkūno smarkumas, veržlumas siejasi su audra, viesulu, perkūnija. Griaustinis senovės lietuvių buvo laikomas Perkūno kalba, kuria jis išsakydavo savo valią. Griaudžiant buvo aukojamos aukos ir kalbamos maldos. “Griausmo trenkta vieta ar daiktas įgyja įpatingų magiškų savybių. Žaibo sutrupintas medis ar akmuo tinka apsaugoti nuo piktų dvasių ir vartojamas įvairių ligų gydymui, ypač nuo dantų skaudėjimo, drugio, nervų ir kitų velnio ligų, nes žaibo paliestų daiktų velnias bijąs. Jei tokio medžio skeveldra pakiši po žagre ir aparsi lauką tai išnyks iš dirvos usnys. Tokio medžio gabalą laiko tvarte: tada gyvuliai esti apsaugoti nuo ligų.” (1)
Perkūno ir griaustinio samprata siejama su akmenimis. Griaustinis, manoma yra akmenu judėjimas: riedėjimas, griuvimas, kritimas. Perkūnas sukeldavęs griausmą važinėdamas per akmenis, juos ritindamas ar juos vežiodamas. Savo jėga Perkūnas rodo besitrankydamas danguje ir žaibais svaidydamas akmeninius kirvukus arba strėles. Buvo manoma, kad jie krenta audros metu: sako Perkūnas iš dangaus šaudo jomis, Perkūno kirvelis visada giliai įsminga į žemę. Perkūno trenktame medyje visada rasi tokį kirvuką. “Viename tikėjime žaibas aiškinamas kaip titnagu įskelta ugnis, pats griaustinio dievas galėjo būti laikomas tos dangiškos ugnies – žaibo – įkūrėju.” (2). Žmonės galvojo, kad akmeniniame kirvyje yra susikaupusi dangaus ugnis ir tuo įsitikindavo dirbdami ir galėdami įskelti kibirkštį.“Per daugelį tūkstančių metų Perkūno kirvukas buvo pagrindinis dievo ginklas prieš blogį, ligas, nevaisingumą, mirtį. Per kirvį persiduota Perkūno galia. Liaudyje buvo gyvai tikima ‘kulkas’, nukritusias iš dangaus. Jomis buvo laikomi nukritę belemnitai.” (3). Akmeninė kulka arba kirvukas buvo laikoma šventa ir turėjo ypatingų galių. Dėl to jas žmonės panaudodavo įvairiems tikslam, nuo šio akmeninio kirvuko skusdavo miltus ir naudodavo gydymui.1 – J. Balys. ‘Lietuvių liaudies pasaulėjauta’, Čikaga 1966, 44psl2 – N. Laurinkienė. ‘Senoves lietuvių dievas Perkūnas’, Vilnius 1996, 89psl.3 – M. Gimbutienė. ‘Senovės lietuvių deivės ir dievai’, Vilnius 2002, 121psl.Žmonės “nešiodavosi Perkūno kirvukus ar kulkas, norėdami apsisaugoti nuo ligų ir apskritai nuo velnio, ypač siekdami žmonių bei gyvulių vaisingumo. Perkūno kirvukus dėdavo ant slenksčio per kurį turėdavo peržengti jaunavedžių pora, jais trindavo karvių tešmenis, idėdavo į kūdikių lopšius. Artinantis audrai kirvį sukdavo ant piršto, kad apsisaugotų nuo nelaimės.” (1)Svarbus Perkūno atributas susijęs su žaibu buvo botagas, kuriuo jis pliaukši važinėdamas ugniniais ratais ir sukelia žaibą. Tai ratai traukiami arklių arba ožių, dėl to sakoma kad danguje trankosi. Į ratus kinkomas ožys arba arklys. “Tai kad ožys buvo laikomas Perkūno gyvuliu, liudija ir vieno paukščio, susijusio su perkūnija, vardas – perkūno oželis. Šis paukštis praneša apie artėjančią audrą.” (2). Ožį dažnai aukodavo Perkūnui todėl manoma, kad ožys buvo tarpininkas Perkūno ir žmogaus.“Ąžuolas buvo gerbiamas kaip dievo Perkūno inkarnacija turinti dievo galią. Perkūnas ir ąžuolas buvo tas pats.” (3). Šis medis apeigose susijusiose su griaustinio dievu galėjo atlikti dvejopą vaidmenį: jame buvo įrengiama kulto vieta Perkūnui ir kitiems dievams, kartu ąžuolas buvo tasai medis kuriuo kūrendavo Perkūnui skirtą ugnį. Ąžuolų nebuvo galima kirsti, buvo tikima, kad palietus šį šventą medį kirviu, kirvis savo ašmenimis atsisuks prieš tave.Žinių apie Perkūnui skirtus ritualus yra nedaug, tačiau jomis remiantis galima manyti, kad šiam dievui buvo nuolat kūrenama ugnis, aukojamos aukos. Siekiant šio dievo palankumo kreiptasi į jį maldomis, prašant gero derliaus, lietaus bei įvairiapusės apsaugos. Visos šios “apeigos budavo atliekamos šventvietėse ar šventovėse, įrengtose pačioje gamtoje, panaudojant jos objektus. Altorius įtaisomas medyje (kartu su kitais dievais), aukuras – ant kalno. Perkūno kultas tokioje aplinkoje derinosi su pačia gamtiška jo kaip griaustinio dievo prigimtimi. Tačiau vėliau Lietuvoje atsirado vien tik šiam dievui skirtas specialus kulto pastatas, liudijantis kylantį Perkūno autoritetą bei populiarumą. Manoma, kad šventovė Perkūnui turėjo būti dabartinės Vilniaus Katedros vietoje” (4). Dievui Perkūnui buvo aukojamos aukos. Dažniausia auka buvo ožys, tačiau buvo aukojama ir kiti gyvuliai bei paukščiai. Žmonės norėdami apsaugoti savo augalus ir gauti didesnį derlių atlikinėdavo Perkūnui skirtas apeigas.1 – M. Gimbutienė. ‘ Senovės lietuvių deivės ir dievai’, Vilnius 2002, 120 psl.2 – N. Laurinkienė. ‘Senoves lietuvių dievas Perkūnas’, Vilnius 1996, 103 psl.3 – M. Gimbutienė. ‘ Senovės lietuvių deivės ir dievai’, Vilnius 2002, 118 psl.4 – N. Laurinkienė. ‘Senoves lietuvių dievas Perkūnas’, Vilnius 1996, 81 psl.Griaudžiant, žemdirbys kreipdavosi į Jį, ir eidavo aplink savo lauką ratu. Pavasarį pirmasis griaustinis sujudina žemę, tad pradeda augti javai ir žolė, apskritai pirmasis griaustinis yra laikomas pavasario pasiuntiniu ir gamtos žadintoju. Buvo sakoma, kad nukritus pirmiesiems Perkūno kirvukams ar strėlėms pabunda žemė ir pradeda želti žolė. Jei būna griausmingi metai sakoma bus gero derliaus metai. Iki pirmosios perkūnijos žmonės nedirbdavo žemės darbų ir nevesdavo gyvulių ganytis, tik po pirmojo griaustinio sėdavo, sodindavo ir išvesdavo gyvulius į laukus. Tačiau pirmoji perkūnija ne vien gamtiškasis pavasario ženklas, šiame įvykyje įžvelgiama ir gilesnė prasmė. Iš tikrūjų manoma, kad “pirmoji perkūnija turėjusi pasaulį sakralizuojančios galios. Ši perkūnijos galia pavasarį būdavo itin aktuali, juk įsivaizduota, kad per žiemą – tamsujį metų laiką – žemėje susitelkdavusios žmogui nepalankios jėgos.” (1). Iki šių dienų sakoma, kad tik po pirmojo griaustinio galima sėstis ant žemės akmens, vaikščioti basiem, kurti ugnį, maudytis upėje ar ežere. Senovėje manyta, kad tai daryti negalima dėl to, kad ant žemės ir vandenyje yra velnias ir ji ištremti iš ten gali tik pirmasis griaustinis, po jo žemė tampa švari ir šventa ir žmogus iš jos gali gauti daug dvasinių bei fizinių jėgų, tik reikia kuo arčiau prie jos prisiglausti. Todėl žmonės po pirmojo griaustinio voliodavosi ant žemės. Pirmasis griaustinis suteikdavo jėgų ne tik žmonėms, bet ir gyvuliams, todėl juos gindavo kuo greičiau į laukus.Daug Lietuvos vietovardžių: laukų, kalnų, raistų, upelių, pievų, kaimų, akmenų, miškų susieta su Perkūno vardu, pvz.: Perkūnkaimis, Perkūnraistis, Perkūnupis, Perkūnkalnis, Perkūno ąžuolas, Perkūno akmuo. Perkūno sąsają su šiomis vietomis liudija daugelis padavimų.Perkūną senovės lietuviai vadindavo įvairiais vardais: Dievaičiu, Dundusėliu, Dunduliu (dažniausiai sutinkamas tautosakoje), Poškučiu, Bruzduliu. O jei sakydavo Perkūnas tai pridėdavo epitetus dievaitis, šventasis arba vartodavo maloninę formą – Perkūnėlis. Tikrasis vardas – Perkūnas buvo draudžiamas, o ypač vaikams. “Jį galėjo ištarti tik suaugusieji, tačiau ir jie vengė mineti jo vardą per audrą nes tikėta, kad paminėjus Perkūną jis čia pat ir pasirodys.” (2) Neminint tiesioginio Perkūno vardo buvo galima išvengti arba sumažinti audros pavojus.1 – N. Laurinkienė. ‘Senovės lietuvių dievas Perkūnas’, Vilnius 1996, 117 psl2 – P. Dundulienė. ‘Senovės lietuvių mitologija ir religija’, Vilnius ‘Mokslas’ 1990, 34 psl.Kalbant apie tai ar Perkūnas turėjo šeimą yra įvairių nuomonių, viena iš jų: Perkūnas – vienišas, nes jis dievas. Pasak P. Dundulienės mitologinėse pasakose Perkūnas turėjęs žmoną ir devynis sūnus ir kai jis ant jų užpyksta juos veja ir keikia ir nuo to kyla audra su perkūnija. “Kitur minima, kad lietuviai pažinojo devynis Perkūnus: aštuonis vyrus ir devintą moterį. Dar kituose mituose sakoma buvus septynis Perkūnus. Yra mitų, kad Perkūnas neturi šeimos, jis nevedes nes dėl savo rūstumo nerado žmonos. Jis neturi nei brolių nei seserų. Kitur sakoma, kad Perkūnas norėjo vesti, bet velnias pavogęs jo sužadėtinę Vaiva. O dar kitur sakoma, kad ketvirtadienį Perkūnas kėlė vestuves su Laume, bet ją pavogęs velnias. ” (1).
Taigi, apžvelgę įvairių autorių Perkūno dieviškąją būtybę nagrinėjančius darbus galime manyti, jog Perkūnas senovės lietuvių laikytas labai svarbiu dievu. Tai teisėjas ir gamtos stichijų valdytojas. Pagrindinė jo valdžioje esanti stichija – ugnis, tai nesuvaldoma jėga, kurios buvo labiausiai bijoma. Būtent žaibas – pagrindinis gaisrų sukėlėjas – Perkūno simbolis. Jam buvo priskiriama šios stichinės jėgos valdžia, todėl jis buvo laikomas vienu svarbiausių danguje, todėl buvo manoma, kad jo valdžia taip pat siekia ir kitas sferas. Taigi jam buvo priskiriama, ne tik baudžiamoji, naikinamoji galia, bet taip pat ir įvairios galios susijusios su kasdieniniu žmogaus gyvenimu.
1 – P. Dundulienė. ‘Senovės lietuvių mitologija ir religija’, Vilnius ‘Mokslas’ 1990, 35psl.Literatūros sąrašas:J. Balys. ‘Lietuvių liaudies pasaulėjauta’, Čikaga, 1966M. Bartninkas. ‘Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai’, Vilnius, 1993P. Dundulienė. ‘Senovės lietuvių mitologija ir religija’, Vilnius, 1990M. Gimbutienė. ‘ Senovės lietuvių deivės ir dievai’, Vilnius, 2002N. Laurinkienė. ‘Senovės lietuvių dievas Perkūnas’, Vilnius, 1996N. Vėlius. ‘Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis’, Vilnius, 1987