Renesansas – pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių į naujuosius laikus. Keičiasi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai: Irsta feodalinė santvarka, kuriasi nauji, kapitalistiniai santykiai: Feodalinės susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis (absoliutinėmis) monarchijomis, kur valdžia priklauso vienam valdovui (Anglija, Ispanija, Prancūzija). Kitur (Italijoje, Vokietijoje) ilgiau išlieka politinis susiskaldymas. Iškyla bendros kalbos, bendros kultūros reikalas. Renesansas – tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis. Šioje permainų epochoje vyko pasikeitimai ir bažnyčios gyvenime. Svarbus to laikotarpio reiškinys – reformacija – judėjimas, atskilęs nuo katalikų bažnyčios, davęs pradžią įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui anglikonybei. Reformaicija praėjo audringai, sukėlė daug konfliktų, net karų.XVI a. pradžioje Renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jis truko iki XVIIa. vidurio. Krašto gyvenimui įtaką darė tiek Pietų, tiek Šiaurės Europos sąjūdžiai: pirmieji akcentavo lotyniškumą, antikos paveldą, antrieji – nacionalinį savitumą, atramų tautai ieškojo viduramžių kultūroje. Renesansas Lietuvoje reiškėsi panašiais pavidalais kaip ir kitose Europos šalyse. Renesansą skatino Lietuvos ekonominis stiprėjimas ir naujos humanistinės idėjos, einančios iš tų šalių, su kuriomis buvo palaikomi ekonominiai ir politiniai ryšiai. Tuo metu Lietuvoje intensyvėjo žemės ūkis ir didėjo jo produktų pasiūla, Plėtėsi vietinė ir užsienio rinka, augo senosios gyvenvietės, kūrėsi nauji miestai, kuriuose gausėjo amatininkų, steigėsi nauji cechai, kilo buities ir meno dirbinių gamyba. Tačiau Lietuvos miestai neišsikovojo tokių teisių, kaip Vakarų Europoje, nesivystė buržuazijos klasė, tik stiprėjo feodalizmas. Ekonominiam stiprėjimui ir feodalų pajamoms turėjo reikšmės padidėjęs valstiečių baudžiavinis išnaudojimas, kuris įteisintas Žygimanto Augusto Valakų reforma, kuri įvyko 1557 metais. Nemažai pajamų davė miestai, todėl feodalai rūpinosi jo augimu: plėtė amatus, skatino didesnę jų specilizaciją, produkcijos kokybę. Valstiečių priešinimasis, bajorijos nepasitenkinimas, karai su Rusija ir totoriais alino feodalinę santvarką, stabdė kultūros plitimą ir privedė prie Lietuvos ir Lenkijos unijos, kuri buvo pavadinta Lublino unija ir pasirašyta 1569 metais. Ji sukėlė ekonominį ir politinį smukimą.
LITERATŪRARenesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų – jie tikėjo žmogaus genijiumi, jo proto išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšmę. Ši naujoji pasaulėžiūra, žmogų laikanti didžiausia vertybe, vadinama humanizmu. Reanesanso literatūra reiškė humanizmo pasaulėžiūrą. Renesanso rašytojai, filosofai sektiniu pavyzdžiu laikė antikinę literatūrą, jų kūryboje gausu antikinės mitologijos, poezijos įvaizdžių; kartu jie stengėsi plėtoti pasaulietinę gyvenomo meto tematiką. Kad ir vartodami kūryboje lotynų kalbą, jiendeklaravo tautinės kalbos teisę būti pagrindine literatūros kalba. Humanistines Renesanso idėjas platino, nuo XV amžiaus pabaigos į didžiojo kunigaikščio dvarą Vilniuje atkeliauvę svetimšaliai. Pavyzdžiui, Vilniuje kurį laiką gyveno kurį laiką gyveno ir dirbo garsūs humanistai Janas Sakranas(1443 – 1527), Janas Ursinas ( apie 1460 – apie 1500 ar 1503 ) ir Erazmas Vitelijus (1474 – 1522). Kultūrinį sostinės gyvenimą humanistai puošė gyvų ir turininkų diskusijų šurmuliu, kuris žavėjo ne vieną atsitiktinai į Lietuvą užklydusį svetimšalį. Taigi tais metais karaliaus rūmuose ir kitur mieste buvo galima sutikti Kiprijoną Baziliką, teisisinką Janą Herburtą, istoriką Martyną Kromelį, teologą Pranciškų Lismaniną, būsimąjį Vilniaus kolegijos rektorių Stanislovą Varševickį ir kitus garsius šviesuolius. Nors visus šiuos žmones smarkiai skyrė tykėjimas, tačiau dar stipriau vienijo tarnavimas toliarantiškam valdovui bei humanistinė pažiūra.Renesanso bruožai ryšku XVI a. ir XVII a. I pusės Lietuvos raštijoje. Renesanso epochoje pradėjo kurtis lietuvių kalba. Pirmiesiems raštijos lietuvių kalba kūrėjams Stanislovui Rapalioniui, Abraomui Kulviečiui, Martyniui Mažvydui, Mykolojui Daukšai būdinga pastangos įteisinti lietuvių kalbą, kaip raštą kalbą, remimasis antikos autorių kūriniais. Reikšmingi renesanso idėjas reiškiantys publicistiniai traktatai ( Kulviečio, Augustino Rotundo, Andriejaus Volano ), laidotuvių kalbos ( Vaclovo Jono Agripos ), knygų pratarmės ( Daukšos ) lotynų ir lenkų kalbomis. Šių kūrinių stilistikoje žymus antikinės literatūros poveikis. Renesansinių grožinės literatūros kūrinių lotynų kalba XVI – XVII parašė: poemų – Jonas Vislicietis („Prūsų karas”, 1516), Mikalojus Husovianas („Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę”, 1523 m.), Jonas Radvanas ( „Radviliada” 1588 m.); epitafijų, elegerijų, odžių ar lyrinių eilėraščių – Petras Roizijus, Jonas Komparskis, Jonas Rakvicas, Kristupas Zaviša, Motiejus Kazimieras Sarbievijus. ARCHITEKTŪRARenesanso architektūra buvo pagrįsta antikinio meno principais bei vėlennių stilių techniniais laimėjimais. Pastatų kompozicijai būdinga simetrija, horizontalumas, formų aiškumas ir darnumas, saikingas dekoras, taisyklinga, šviesi vidaus erdvė. Buvo naudojami antikiniai orderiai ir konstrukcinės sistemos – įvairių tipų arkos, cilindriniai, kryžminiai skliautai, kupolai, kolonos, piliastrai.Lietuvoje bendri Renesanso architektūros bruožai buvo susiję su Italijos, Vokietijos,l Nyderlandų, Renesanso architektūros bruožais, vietos pilių romaniniais bei gotiniais elementais ir suformavo savitą Renesanso stilių. Nacionalinę specifiką lėmė ir tai, kad greta užsienio architektų kūrė daug vietos meistrų. Labaiusiai reiškėsi rezidentinių pilių, miesto gynybinių sienų, bastioninių pilių, švietimo, kulto pastatų, miestiečių gyvenamųjų namų architektūrojebei urbanistikoje. Skiriami du Renesanso architektūros raidos laikotarpiai: XVI a. I – III ketvirtis ir XVI a. pab. – XVII a. vid. Pirmojo laikotarpio pastatai turėjo nemaža gotikos bruožų, kurie ypač išryškėjo didžiojo kunigaikščio (Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, XVI a. I pusė), didikų (Radvilų rūmai Vilniuje prie Nėries, XVI a. I pusė) rūmuose bei miestiečių gyvenamuosiuose namuose (Vilniuje Gorkio g. 4). Rūmai buvo stačiakampiai, su aukštais stogais:jų korpusai (1 – 3 aukštų, su portalais, lodžomis) buvo grupuojami aplink uždarą (arba pusiau uždarą) vidaus kiemą. Namų fasaduose buvo asimetriškai išdėstomi langai su apvadais, virš sienų buvo statomi atikai, kuriuos skaidydavo piliastrai, sujunti arkutėmis. Lietuviški atikai buvo daugiausia be dantytos viršutinės dalies, dekoruoti mentėmis su frizu viršuje. Sienas pradėta tinkuoti, įsivyravo lygios, ramios plokštumos, simetrija, horizantalių linijų ritmas, pusapvalios arkos. Patalpas dengta cilindriniais skiautais, puošta heraldiniais ženklais, karšutais. Kai kurie rūmai dar turėjo gynybinės architektūros elementų (Radvilų rūmų 2 apvalūs ir 1 keturkampis bokštas). Prie rūmų buvo kuriami parkai (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto vasaros rezidencijos Antakalnyje parkas, italų dakoruotojas J. Martulanas). Gotikos konstrukcijos ir formos ir Renesanso bruožai susipynė Vilniaus miesto gynybinės sienos, bokštų, vartų architektūroje. XVI a. pradėtos statyti bastioninės pilys (Klaipėdos citadelė, XVI a. I pusėje meistras iš Niunbergo Kristupas Rameris; Biržų pirmoji pilis, pradėta statyti 1586 m. ). Renesansines bažnyčias imta statyti XVI a. vid. Jos buvo nedidelės, dažnai gynybinio pobūdžio, keturkampio, rečiau kryžminio klano, masyvios, nesudėtuingų formų, nedideliais langais, turėjo aukštus stačius stogus, puošnius portalus, smailiaarkius langus; jų fasaduose buvo orginaliai grupuojami piliastrai arba mentės. Vidaus erdvė kompaktiška, jos skiautai cilindriniai, su liutetėmis. Pirmosios bažnyčios vienanavės, bebokštės, koplyčių tipo arba nedidelės trinavės, kitos – trinavės halinės, trinavės bazilikinės, su bokštais (bokštuose dažnai įrengti sraigtiniai laiptai). II laikotarpio architektūroje atsirado manierizmo bruožų. Buvo nukrypstama nuo Renesanso tektonikosir dekoro dėsnių, imta vartoti dinamiškesnias formas. Pastatų sienas pradėta skaidyti horizontaliais ir vertikaliais elementais, iš gatvės pusės pastatai turėjo puošnius manieristinius portalus su koonomis ir piliastrais. Pastatų ( ypač rūmų ) kiemų korpusuose pradėta naudoti atviras arkadines galerijas, paplito lodžos. Rūmai būdavo 2 – 3 aukštų, 1 – 3 stačiakampių korpusų, išdėstytų apie uždarą kiemą arba apie pusiau uždarą kiemą. Buvo statomos reprezitacinės pilys (Raudonės, XVI a. pabaigoje; Raudondvario, Kauno raj. XVII a. pr. ). Prie pilių buvo veisiami parkai, sodinami miškai. Renesanso laikotarpiu pradėtas statyti Vilniaus Universiteto rūmų kompleksas. XVII a. vidurio bažnyčioms būdinga meninių formų lakoniškumas, tetroniškumas, jauki, kompaktiška vidaus erdvė, kryžminiai arba cilindriniai skliautai, dekoruoti sudėtingais tinko nerviūrų raštais. Smailių, puspskričių arkų arba stačiakampių sąramų angas kartais juosė profiliuoti apvadai. Plito vienanavės ir trinavės bažnyčios, turinčios vienodo aukšto presbiteriją su trisiene apsida, vieną pereinamą bokštą galiniame fasade. Kai kurie kulto pastatai turėjo bokštą šoniniame fasade (Kauno Šventosios trejybės bažnyčia, Xvii a. I pusė), arba bokštą ir aukštą kupolą centre. Statyta ir vienanavės dvibokštės, su 4 mažais bokšteliais kampuose. Šio stiliaus kulto pastatai buvo statomi iki XVII a. pabaigos. Renesanso laikotarpiu sparčiai augo senieji miestai, kai kuriuos iš jų imta perplanuoti. Naujieji mietai buvo statomi pagal reguliarųjį planą. Juose buvo įrengiamos didelės turgaus aikštės. Aikštėse statytos rotušės, teismo,pašto rūmai, mokyklos, daug gyvenamųjų pastatų. Jie visi buvo iš plytų, beveik visada tinkuoti, 1 – 3 aukštų, stačiakampioplano, pastatyti šoniniais arba galiniais fasadais į gatvę, turėjo dekoratyvinius portalus, aukštus trikampius frontonus. Frontonus skaidė piliastrai, nišos, langų eilės, puošė voliutos, vazos. Patalpas pradėta dengti ne tik skliautais, bet ir medinėmis lubomis. Renesanso pastatų kompleksus pradėta jungti į landšaftą, puošti augalija. Parkus imta veisti ne tik prie pilių ir rūmų, bet ir prie vienuolynų, kai kurių pastatų kiemuose – nedidelius sodus. DAILĖRenesanso dailėje, pagrįstoje meno principais, buvo reiškiamos humanistinės idėjos, įsigalėjo realistinis vaizdavimo būdas, pagrindinis vaizdavimo objektas pasidarė žmogus, jo galia, protas, grožis. Buvo naudojami anatomijos, proporcijų ir perspektyvos teorija bei naujais mokslo laimėjimais. Lietuvoje Renesanso dailė plito nuo XVI a. pradžios iki XVII a. vidurio. Joje susipynė Vakarų ir Šiaurės Europos Renesanso bruožai (manierizmo tendencijomis) ir vietos dailės tradicijos. Renesansas reiškėsi beveik visose šakose, ypač vaizduojamojoje dailėje. Vienas populiariausiųdailės žanrų buvo portretas. Skulptūroje paplito reljefiniai ir apvaliosios skulptūros portretai, įkombinuoti antkapiniuose paminkluose (Alberto Goštauto, Povilo Alšėniškio, Stanislavo Radvilos, Teodoro Oginskio). Apvaliąja skulptūra buvo daugiausia puošiami kulto pastatai arba rezidenciniai rūmai. Išliko Renesansinio stiliaus religinės tematikosreljefų, vėlyvajo Renesanso dekoratyvinių stiuko skulptūrų bei medžio drožybos dirbinių. Nuo XVI a. 2 dešimtmešio Vilniuje buvo kuriami portrtiniai medaliai, plaketės iš bronzos, sidabro ir aukso. Renesansinės tapybos portretuose nebuvo stilistinio vientisumo. Iš pradžių dominavo erdvinis žmogaus figūros vaizdavimas, kietokas (kai kada grubokas) piešinys, būdingas koloritas, vėliau, sustiprėjus manierizmui, įsigalėjo ekspresija, dekoratyvumas. Vienuose portretuos siekiama individualizacijos, kiti labiau reprezintatiniai, pabrėžiantys žmogaus socialinę padėtį. Religinės tematikos kūriniuose kuriamas gyvas realistinis žmogaus paveikslas. Ypač plito motinos si kūdiku motyvas. Sukurta animalistinių,batalinių kompozicijų. Meniškumu pasižymėjo ir vėlyvąjo Renesanso sienų ir miniatiūrų tapyba. Renesanso laikotarpiu kaip atskira dailės šaka susiformavo grafika (piešiniai, medžio, vėliau vario raižiniai). Raižiniais buvo puošiami knygų tituliniai puslapiai (Martyno Mažvydo „Katekizmas”, 1547m., Mikalojaus Daukšos „Postilė” 1599 m., „Lietuvos Statutas”, 1588 m.), inicialai, atskandos ir užsklandos. Sukurta knygų iliustracijų ( Mikalojaus Radvilos Juodojo Preto Biblija, 1563, Jono Bretkūno „Postilė”, 1591), grafinių portretų, peizažų, berbų, nubraižyta panoraminių planų, žemėlapių. Šiuo laikotarpiu kūrė grafikai Tomas Makovskis, Jonas Leklas. Renesanso taikomoji dailė turėjo daug bendrumų su vaizduojamąja daile; kūriniuose buvo siekiama emocionalumo, simetrijo, formos, proporcijų, ritmo ir puošybos puošybos darnos. Puošyboje dominavo antikinių motyvų ornamentai. Sukurta įvairios paskirties liejinių ir kaltų dirbinių, pasižyminčių kontrukcijos tikslumu, dekoro saikingumu. Brangakmeniais, emaliu, reljefinėmis komzicijomis, auksavimu buvo puošiamos kario aprangos dalys, kulto reikmenys. Šiuo laikotarpiu pradėta gaminti ornamentuotus spalvoto stiklo diebinius; buvo kuriami meniški kokliai, audžiami ornamentai ir siužetiniaigobelenai. Tuo metu paplito meninis siuvinėjimas ir knygų įrišimas (garsėjo knygrišiai Vaitiekus, Jonas Lietuvis).MUZIKARenesanso muzikai būdinga vokalinės polifonijos klestėjimas ir sąskambių darnos siekimas, savarankiškų instrumentinės muzikos žanrų plėtotė. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės repertuarą teikė dvaruose dirbę italų, lenkų, vengrų kilmės muzikantai, Italijoje dirbo lietuvių kilmės liutnininkasir kompozitorius Kazimieras Stanislovas Radamina Dusetiškis. Buvo vargonų, klavikordų, styginių bei pučiamųjų instrmentų ir jais griežiančių meistrų, vokalinių ir instrumentinių kapelų. Iš pietų Europos XVI a. paplito karnavalai, eitynės su muzika, muzikiniai mokyklinio teatro spektakliai. Kartu su Reformacijos sąjudžiu, ėjusiu iš Prūsijos, didėjo dėmėsys gimtajai kalbai, buvo kuriamos ir platinamos giesmės.RELIGIJA XVI a. prasidėjo naujas judėjimas vadinamas Reformacija. Reformatai kritikavo katalikų bažnyčią ir popiežių. Reformatai, pasivadinę evangelikais, siekė ankstyvosios krikščionybės tikėjimo ir apeigų sugrąžinimo. Jie atmetė popiežiaus autoritetą, jo paskelbtus kankinius ir šventuosius, pasmerkė vienuolių ordinus ir vienuolynus kaip visuomenei žalingus, nepripažino kunigų celibato, šventųjų statulų, paveikslų ir relikvijų garbinimą vadino stabmaldyste, o šventųjų vietų lankymą laikė apgavyste, iš kurios siekiama pasipelnyti. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapalionis, Jurgis Zablockis. Teisės daktaras Abraomas Kulvietis, remiamas karalienės Bonos. Tačiau Žygimantas Senasis ir dalis ponų tarybos narių pradėjo kovą su reformatais. Pirmiausia apskundė karaliui Abraomą Kulvietį, sakydami, jog niekina jis protėvių tikėjimą. Kulvietis išspaudino knygelę, kurioje teigė, jog bažnyčių turtas dvasininkų gėdingai eikvojamas ir tuo daromi dideli nuostoliai valstybei. Reformatų bažnyčios buvo vis labiau puolamos ta dingstimi, kad jos yra buvusios katalikų, tik reformatų užgrobtos, ir katalikai turi teisę jas iš jų atsiimti. Gindami savo religinę laisvę ir tikėdamiesi reformų, judėjimą parėmė bajorai, kurių mintis išdėstė Mykolas Lietuvis. Jis siūlė išmatuoti valstybės, bažnyčios ir bajorų žemes ir apmokestinti jas vienodai pagal plotą. Siūlė šalinti piktnaudžiavimą teismuose. Reformacinį judėjimą rėmė ir ponai, kaip Radvila. Jie tikėjosi, kad iš refofmacijos bus naudos valstybei: suvalstybintos bažnytinės žemės padidins valstybės iždą ir kariuomenę.