Šekspyras

Viljamas Šekspyras – didis anglų dramaturgas ir poetas, jis yra visuotinai pripažintas žymiausiu kada nors gyvenusių rašytojų. Mes gerai žinome tokias jo pjeses, kaip „Hamletas”, „Makbetas”, „Karalius Lyras”, „Otelas” ir kitas. Tačiau mes visai nedaug žinome apie patį rašytoją, taip pat kyla daug ginčų dėl jo indentiškumo. Yra sukurta ketetą teorijų apie rašytojo kilmę.

Viena iš šių teorijų teigia, kad Viljamas Šekspyras, gimė Sratforde prie Eivono 1564 metais ir 1564 metais ir ten pat mirė 1616 metais, šiai teorijai pritaria ortadoksai ( žmonės, kurie griežtai laikosi nuustatytų teiginių ir teorijų). Kita teorija teigia, kad „Viljamas Šekspyras” buvo XVII amžiaus Oksfordo grafo Edvardo de Verės naudotas pseudonimas ir kad tiktasis Viljamas Šekspyras ( Shakspere ar Shaxpere, Shakspeyr, ar Shagspere, Shaxbere – Stratdorde šeimos pavardė buvo rašoma įvairiai, bet visada be pirmosios „e”; todėl ją tardavo kitaip – su trumpąja „a” – negu Shakespeare) buvo tik turtingas pirklys, kurio verslo reikalai atvedė jį į Londoną, bet kuris su dramų rašymu neturėjo nieko bendra.

Dabar pateiksiu ortodoksų siūlomą Viljamo Šekspyro biografijos versiją. Joje sakoma, kaad Šekspyro tėvas Džonas anksčiau buvo gana turtingas, tačiau jam prasidėjo sunkūs laikai ir jaunasis Viljamas buvo auginamas sunkiomis finansinėmis aplinkybėmis. Vis dėlto jis laikė Statfordo gramatikos mokyklą. Ten studijavo lotynų ir klasikinę literatūrą.

Kai jam sukako aštuoniolika metų, nuo jo

o pastojo jauna moteris, vardu Ana Hafvei. Šekspyras ją vedė, ir po kelių mėnesių ji pagimdė. Po dviejų su puse metų ji pagimdė dvynukus. Taigi jis, dar nesulaukęs dvidešimt vienerių, jau turėjo išlaikyti žmoną ir tris vaikus.

Apie tolimesnius šešerius Šekspyro gyvenimo metus nieko nėra žinoma, 1590 m. pražioje jis pasirodo Londone, kaip vaidinančios trupės narys. Jis buvo kūrybingas aktorius, bet greitai perėjo prie pjesių ir poezijos rašymo. Iki 1598 metų jis jau buvo laikomas didžiausiu iš visų anglų rašytojų, gyvų ar mirusių. Šekspyras gyveno Londone dvidešimt metų ir per tą laiką parašė maždaug trisdešimt šešias pjeses, 154 sonetus ir kelias ilgesnes poemas. Per kelerius metus jis praturtėjo ir 1597 m. įstengė Stratforde nusipirkti brangų namą. Jo šeima Sratforde gyveno visą laiką, ir jis ją iššlaikė.

Keista, bet jis neišleido nė vienos iš savo didžiųjų pjesių. Pažeisdami autorinę teisę ir suprasdami jų komercinę vertę, beveik pusę jų išleido neskrupulingi leidėjai. Nors tokie kūriniai neretai buvo iškraipomi, Šekspyras kištis nebandė.

Maždaug 1612m., būdamas keturesdešimt aštuonerių, Šekspyras staiga liovėsi rašęs, grįžo į Stenfordą ir vėl pradėjo gyventi su žmona. 1616 metais balandį jis ten mirė ir buvo palaidotas bažnyčios kieme. Ant jo kapo vardas nebuvo užrašytas, tačiau po kurio laiko atsirado netoliese paminklas. Likus trims savaitėms iki mirties jis parašė testamentą, ku
uriame didžiąją nuosavybės dalį paliko savo vyresniajai dukteriai Suzanai. Ji su savo palikuonimis gyveno tame name, kol 1670 m. mirė paskutinis iš jų.

Šioje biografijoje yra keletas netikslumų. Pavyzdžiui, niekur nėra parašyta, jog Šekspyras kada mokėsi Stratfordo gramatikos mokykloje. Niekada nepasisakė nors vienas buvęs garsiojo dramaturgo klasės draugas ar mokytojas. Taip pat neaišku, ar jis tikrai vaidino trupėje. Iš pirmo žvilgsnio ši istorija gali pasirodyti visai tikėtina. Tačiau kruopsčiau ją patirinėjus, iškyla dar didesnių nesusipratimų.

Pirma problema – paminėta net daugelio ortodoksų biografų – yra ta, kad mes taip mažai žinome apie Šekspyro gyvenimą, daug mažiau, negu turėtume žinoti apie tokį talentingą žmogų. Bandydami paaiškinti šį informacijos trūkumą, žmonės kartais sako: „Jis gyveno beveik prieš keturis šimtus metų. Todėl suprantama, kad daugelis dokumentų apie jį pasimetė”. Vis dėl to Viljamas Šekspyras gyveno ne kažkokiame užkampyje ar barbarų laikais, o Anglijoje, valdant karalienei Elžbietai, kai buvo gerai tvarkomi dokumentai, naudojamos spausdinimo mašinos,kai daugelis mokėjo skaityti ir rašyti.

Paskatinti didžiulio susidomėjimo Viljamu Šekspyru, daugybė mokslininkų ieškojo informacijos apie jį. Tie ieškojimai jiems atvėrė begalę informacijos apie visus kitus to meto svarbesnius poetus. Tačiau viskas ką rado apie Viljamą Šekspyrą tebuvo maždaug trys tuzinai nereikšmingų įrašų, ir nė vienas iš jų neapibūdino jo kaip poeto ir dramaturgo.

Kita problema yra ta
a, kad niekas Londone didžiojo dramaturgo niekas niekada nėra matęs. Manoma, jog Viljamas Šekspyras Londone gyveno apie dvidešimt metų ( 1592 – 1612) . Tačiau nerasta nė vieno užrašo, kad per tuos metus savo akimis kas nors matęs didįjį aktorių ir dramatyrgą. Pamatę kokį žymų aktorių ar dramaturgą žmonės tai aprašydavo kaip įsimintiną įvykį. Tad nejaugi per tuos dvidešimt Šekspyro šlovės metų Londone, išvydę jį scenoje, pasišnekučiavę su juo apie poeziją, sutikę jį pobūvyje ar gatvėje, jie manė kad apie šį susitikimą neverta užsiminti?

Vienintelis tikėtinas čia išdėstytų faktų paaiškinimas būtų tas kad: vardas „Viljamas Šekspyras” buvo savo asmenybę paslėpti bandžiusio aktoriaus pseudonimas ir jį susitikę žmonės nežinodavo, jog prieš juos – didysis Viljamas Šekspyras .

O kaip dėl Šekspyro pjesių rankraščių ? Jie, žinoma, turėtų irodyti , kad jis – autorius. Deja, nėra nė vieno jo ranka rašytų pjesių, juodraščių, fragmentų, kokių nors publikuotų ar nebaigtų veikalų. Iš tikrųjų, be šešių parašų ant dokumentų, nėra nieko rašyta jo ranka. Nei sąsiuvinių, nei dienoraščių. Neišliko nė vienas jo rašytas laiškas net verslo reikalais. Netgi pirmieji Šekspyro biografai neužsimena, kad būtų matę nors vieną jo ranka rašytą eilutę. Sprendžiant iš viso to, atrodo, jog Šekspyras ne tik nebuvo rašytojas, bet kažin ar buvo raštingas !

Neaiškus ir Šekspyro testamentas. Originalus dokumentas yra išlikęs: jis yr
ra gana smukmeniškas trijų lapų ilgumo jo turto paskirstymas. Tačiau neužsiminama apie kokias nors pjeses, eiles, rankraščius, asmeniškas knygas ar popierius. Nė užuominos, kad jis norėtų, jog jo likusios pjesės būtų išspausdintos ( tada dar buvo neišleista mažiausiai dvidešimt pjesių), ar kad jis apskritai būtų parašęs dramą ar poemą. Tai neišsimokslinusio, galbūt neraštinga pirklio testamentas.

Galima paminėti, jog tais laikais, Anglijos poetai, mirus vienam iš jų rengdavo pompastiškas laidotuves ir kurdavo ilgiausias panegirikas. Tačiau apie Šekspyro mirtį 1616 metais neužsiminė nė vienas Anglijos rašytojas.

Sakoma, kad daugelis rašytojų įtraukia į savo kūrinius epizodų iš savo gyvenimo. Tokios situacijos kartais sudaro kūrinio pagrindą. Tačiau Šekspyro dramose nėra jokių įvykių ar aplinkybių, kurias būtų galima aptikti jo biografijoje.

Kitas argumentas yra tas, kad rašytojas Viljamas Šekspyras neabejotinai buvo labai išsilavinęs žmogus. Tai liudija jo puikus žodynas, lotynų ir prancūzų kalbų mokėjimas, geras juridinės terminologijos išmanymas bei stebėtinas klasikinės literatūros pažinimas. Tačiau visi sutinka, kas Viljamas Šekspyras nesimokė universitete ir kažin ar lankė gramatikos mokyklą.

Be to, tikrasis rašytojas, atrodo, buvo aristokratiškos kilmės, labai gerai žinojęs aristokratijos užsiėmimus ( kaip lapių medžioklė ir medžioklė su sakalais ), rūmų gyvenimą ir intrigas.O tikrasis Šekspyras buvo kilęs iš smulkių biurgerių šeimos ir iš mažo miestelio.

Taigi visi šie faktai rodo, kad Viljamas Šekspyras iš Stratfordo prie Eivolio buvo beveik neraštingas mažo miestelio pirklys, ir nei jo išsilavinimas, nei charakteris, nei veiksmai nerodo, jog jis buvo didysis rašytojas Viljamas Šekspyras.

Tai jei dramų autorius nebuvo Šekspyras , tai kas? Buvo siūloma daug kitų žmonių, iš kurių žymiausias – garsus filosofas Fransis Bekonas. Tačiau paskutiniais metais faktai nukreipė dėmesį į Edvardą de Verė.

Apie Edvardą de Verė žinoma daug: jis mėgo nuotykius ir daugelis jo gyvenimo faktų atsispindi dramose. Jis gimė 1550 metais, buvo 16 – tojo Oksfordo grafo sūnus ir paveldėtojas, turtingas bei aukštos kilmės aristokratas. Kaip ir dera įpėdiniui, jaunąjį Edvardą mokė pagal visus lordų papročius: jodinėjimo, medžioklės, karo menų taip pat muzikos ir šokių. Jis turėjo lotynų, prancūzų kalbų ir kitų dalykų mokytojus. Jis Kembridžo universitete gavo bakalauro laipsnį, o Oksfordo magistro.Po to vienerius metus studijavo teisę.

Kai Edvardui buvo tik dvylika metų, mirė jo tėvas, ir motina ištekėjo antrą kartą. Edvardas nebeilgai gyveno su motina. Jis tapo karališkuoju globotiniu. Jam paskirtas globėjas buvo Viljamas Cecilas, Anglijos ir ilgametis karalienės Elžbietos privačios tarybos narys. Tai buvo vienas įtakingiausių žmonių Anglijoje.

Jaunasis de Verė, kaip ir derėjo jo aukštam rangui, Cecilo namuose buvo laikomas šeimos nariu. Tarpinnkaujant Cecilui, nuoteismo buvo nuslėptas kažkoks incidentas, per kurį vaikinas nužudė vieną iš Cecilo tarnų. Baigiantis jo paauglystei, Edvardas de Verė buvo pristatytas rūmų aukštuomenei, kur jis sutiko visas to meto įžymybes, tarp jų ir pačią karalienę. Jis greitai tapo jos favoritu.

Būdamas dvidešimt vienerių metų, de Verė vedė savo globėjo dukterį Aną Cecil. Kadangi jie augo kartu, ir ji buvo vos ne sesuo, tokia santuoka atrodė gana neįprasta. „Cymbeline” herojus Posthumus Leonatus taip pat yra savo globėjo dukrą vedęs karališkasis globotinis.

Dvidešimt ketverių metų Edvardas de Verė leidosi į ilgą kelionę po Europą. Jis aplankė Prancūziją, Vokietiją, dešimt mėnesių praleido Italijoje ir per Prancūziją grįžo į Angliją. Grįžtant Lamanšo sąssiauryje laivą užpuolė piratai, jie norėjo paimti juos į nelaisvę ir pareikalauti išpirkos. Tačiau Edvardas de Verė informavo juos apie savo asmenišką draugystę su karaliene, ir šie nusprendė nedelsiant jį paleisti be išpirkos. Labai panašus įvykis ištinka Hamletą.

Tuo tarpu jo žmona Ana pagimdė dukterį. Nors mergaitė gimė praėjus tik aštuoniems mėnesiams po to, kai Edvardas de Verė išvyko iš Anglijos, jis pareiškė, kad vaikas ne jo, ir tvirtindamas, kad Ana svetimavo, atsisakė su ja gyventi.Daugelis istorikų spėja, kad jo kaltinimai buvo nepagrįsti. Matyt, Edvardas de Verė padarė tokią išvadą ir pats, nes po penkių metų jis grįžo pas Aną. Neteisingai apkaltintos žmonos svetimavimu dažnas Šekspyro dramų tema. Pavyzdžiui „Viskas gerai, kas gerai baigiasi”, „Cymbeline”, „Žiemos pasaka”, „Otelas”. Ir visais atvejais žmona atleidžia vyrui.

Per penkerius išsiskirimo metus Edvardas de Verė turėjo meilės nuotykį su rūmų dama, ir ji tapo nėščia. Dėl to įširdusi karalienė Elžbieta įsakė de Verė areštuoti ir uždaryti Londono bokšte. Po kelių mėnesių jis buvo paleistas, tačiau pasipiktinęs de Verė poelgiu jį užpuolė ir sunkiai sužeidė tos damos draugas. Kurį laiką tarp tų šeimų vyko gatvės karas, kol karalienė nepagrasino visų jų, jei nesiliaus, sukišti į kalėjimą. Tai primena „Romeo ir Džiuljetą”.

De Verė grįžo pas žmoną, ir jie sugyveno dar penkis vaikus. Po to Ana, vos trisdešimt dviejų metų, staiga mirė. Po ketverių metų de Verė vedė antrą kartą, ir jo antroji žmona gyveno ilgiau už jį.

Tuo tarpu de Verė finansiniai reikalai – kurie dėl jo išlaidumo buvo labai prasti – iš esmės pasitaisė. 1586 metais kai de Verė buvo trisdešimt šešerių, karalienė garantavo, jog kasmet iki gyvos galvos jis gaus po 1000 svarų sterlingų. Tais laikais tai buvo nemenka suma, ypač turint omenyje, kad Elžbiera buvo labai šykšti. Keista, bet tame laiške neminimi jokie darbai, kuriuos de Verė turėtų už tai atlikti ar nuopelnai, už kuriuos būtų atlyginama. Tačiau šią sumą ji mokėjo visą gyvenimą, o po jos mirties jos įpėdinis karalius Džeimsas I.

De Verė visada labai domėjosi poezija bei teatru, draugavo su daugeliu literatų, jaunystėje rašė eiles ir pjeses savo vardu. Deja tos ankstyvosios pjesės dingo, ir nė vienas iš tų kūrinių nebuvo išleistas dėl vyravusios nuomonės, kad aristokrakui nedera rašyti poezijos publikavimui.

Tačiau po karalienės Elžbietos suteiktos dotacijos, de Verė neparašė nė vienos eilutės. Nors po kelerių metų pradėtos publikuoti nežinomo autoriaus Viljamo Šekspyro poemos ir dramos.

Gavęs karalienės dotaciją, anksčiau labai aktyvus Edvardas de Verė, visiškai pasitraukė iš rūmų gyvenimo. Jis mirė 1604 metais per maro epidemiją ir buvo palaidotas netoli savo gimtojo kaimo Hakmio, prie Stratfordo miestelio. Anglijoje buvo du miestai, pavadinti Stratfordu, ir tuo metu tas miestas buvo didesnis už Stratfordą prie Eivono.

Priešingai Šekspyrui – ar bet kuriam siūlytam rašytojui – Edvardas de Verė, atrodo puikiai atitinka paslaptingojo Viljamo Šekspyro reikalavimus.

Yra tik vienas neaiškumas: kaip Šekspyras pradėtas laikyti pjesių autoriumi? Šis įsitikinimas atsirado, praėjus keleriems metams po Šekspyro mirties. Tačiau tiksliai į šį klausimą atsakyti sunku, bet greičiausiai tai de Verė šeimos narių darbas, kai maždaug 1620 metais jie nusprendė jo surinktus kūrinius išleisti ir ketino toliau slėpti jo identitetą. Taigi jie nusprendė autoriumi pristatyti kitą žmogų. Šekspyras ( Shakspere ) buvo pasirintas, aišku, dėl vardų panašumo. Be to, kadangi jis jau buvo kelerius metus miręs jis negalėjo išduoti sumanymo; o kadangi jis buvo mažai žinomas Londone ir dar mažiau prisimenamas, mažai kas miete galėjo suprasti, jog istorija apgaulinga.

Leave a Comment