Renesansas LDK

TURINYS

ĮVADAS 3
I. BENDRIEJI RENESANSO POŽYMIAI LDK 4
II.. HUMANISTŲ SUSIDOMĖJIMAS LIETUVA 5
III. POLITINIŲ SĄJŪDŽIŲ ĮTAKA KULTŪRAI 5
IV. PERMAINOS SANTVARKOJE IR POSŪKIAI KULTŪROJE 6
V. LITERATŪRA, TEISINĖ IR TAUTINĖ SĄMONĖ 7
IŠVADOS 10
LITERATŪRA 11ĮVADAS
Lietuviškoje istoriografijoje XVI a. dažniausiai pristatomas kaip
milžiniško kultūrinio pakilimo ir esminių politinių bei socialinių permainų
laikotarpis. Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią
reljefiškų įvykių amplitudę.

Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių
kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas
Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo
požiūris, kad ne kilmė, o žm mogaus savybės užtikrina vietą gyvenime.

Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinį
judėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos judėjimą.

Šio darbo tikslas –išnagrinėti Renesanso ir Reformacijos bruožus
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Žinant iškeltą tikslą reikia išsiaiškinti uždavinius:

1. Išsiaiškinti humanistų įtaką LDK.

2. Išsiaiškinti reformacijos įtaką LDK.

3. Išnagrinėti pokyčius literatūros, mokslo, teisės srityse. I. BENDRIEJI RENESANSO POŽYMIAI LDK
Kalbant apie pasaulinį kultūrą, terminai „Renesansas“ ir
„Atgimimas“ suprantami kaip tapatūs. Tačiau ką reikštų Lietuvoje pažodžiui
suprastas „Atgimimas“? Sugrįžimą į pagoniškus laikus? Vargu. Ar galimas
tada buvo neigiamas požiūris į netolimą praeitį, kaip tai daryta Vakarų
Europoje? Lietuvoje ža avėtasi netolima praeitimi. Todėl mūsų kultūros atveju
būtų tiksliau vartoti konvencinį terminą „Renesansas“, apibrėžiant tam
tikrą Vakarų Europos kultūros tarpsnį,o ne į atsigręžimą į antiką
apskritai.

Kita vertus turime matyti principinius skirtumus tarp renesanso
idėjų plėtros sąlygų Vakarų Europoje ir Lietuvoje. Jie būtų tokie: pirma
skiriamasis bruožas – viduramžių V

Vakarų Europai būdingas feodalinis
susiskaldymas, o Lietuvoje tuo metu vyko atvirkštinis procesas – silpnėjo
centrinės valdžios įtaka; antras – Vakarų Europoje Atgimimo idėjos buvo
reakcija į scholastinį mąstymo būdą, tuo tarpu Renesanso idėjos Lietuvoje
plito drauge su krikščioniškos pasaulėžiūros įsitvirtinimu (tada mūsų
krašte buvo dar gaji ir pagoniškoji pasaulėjauta, kurios recidyvai jautėsi
kiekviename žingsnyje); trečias – Vakarų Europoje feodaliniai santykiai
formavosi V-XIII a., o Lietuvoje – XV-XVI a. Daugeliui pagonybė asocijavosi
su senuoju Lietuvos valstybingumu. Renesanso išvakarėse Lietuvoje jau buvo
susiformavęs valstybinis valdžios aparatas, kuriam reikėjo raštingų
tarnautojų, bent minimaliai išmanančių teisės dalykus,tačiau jų stigo, ypač
santykiuose su užsienio šalimis.

Renesanso epochoje mūsų kultūroje susikirto kelios kultūrinės
tradicijos: viena, einanti iš amžių glūdumos, pagoniška; antra, per Kijevo
Rusią atitekanti bizantiškos kultūros srovė ir pagaliau trečia- naujoji
katalikiškos kultūros versmė. Lietuvos katalikiškoje pasaulėžiūroje
išsiskyrė lenkiškos ir lotyniškos kultūrų šaltiniai,nors lenkų kultūra ir
atsirėmė į vakarietišką krikščioniškąją kultūrą, bet ji turėjo savitumą,
kurį galima apibūdinti kaip „lenkiškumą“. Renesanso epochoje ne tik Lietuva
atsivėrė Vakarams, bet ir Vakarai Lietuvai.

Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią
reljefiškų įvykių amplitudę: literatūrinėje erdvėje – nuo Mikalojaus
Husiovanio iki Pauliaus Oderborno pirmojo LDK romano; architektūrinėje
erdvėje – nuo didžiojo kunigaikščio Žemutinės pilies iki Vilniaus alumnato;
politinės ir teisinės minties erdvėje – nuo I Lietuvos Statuto; edukacijos
erdvėje – nuo parapinės mokyklos Vilniuje prie Šv.Jonų bažnyčios iki
Vilniaus akademijos steigimo, spaudos erdvėje – nuo Pranciškaus Skorinos
oficinos iki Vilniaus vyskupo Valerijono –Protasevičiuas bibliotekos;
istorinės sa
avimonės erdvėje – nuo pirmojo Vilniaus vyskupijos sinodo iki
Brastos unijos. Tačiau galiausiai reikėtų paklausti: ar iš tikrųjų tie
pasiekimai – išsiskleidusios renesansinės minties sukeltas efektas,
palietęs visas gyvenimo sritis, ar tiesiog bendralaikė sutapusių įvykių
sankaupa, neturinti jokių organinių sąsajų ne tik su renesansinių idėjų
versme, bet ir tarpusavyje? II.. HUMANISTŲ SUSIDOMĖJIMAS LIETUVA
Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių
kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas
Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo
požiūris, kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime.

Lietuvos vaizdas atsirado tuometiniuose pasaulio žemėlapiuose.
Žymus vokiečių kilmės humanistas, matematikas ir kartografas kardinolas
Nikolajus Kuzietis apie 1450 metus nubraižė Vidurio Europos žemėlapį,
kuriame atvaizduota ir Lietuva. Žemėlapyje pažymėta Lietuvos Didžioji
kunigaikštystė, kurioje išskirta etnografinė Lietuva. Mokslininkas
netapatino šių dviejų sąvokų. Lietuva domėjosi ir Nikolajaus Kuziečio
amžininkas Aeneas Silvius Piccolomini, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi II.

Jaunystėje Piccolomini mėgo keliauti. Jis aplankė Prūsiją,
Livoniją, Lenkiją ir Lietuvą, rinko medžiagą apie mūsų šalį, bendravo su
kryžiuočiais, kalavijuočiais, lenkų bažnyčios hierarchais. Piccolomini
pažiūrįs į Lietuvą ir lietuvius nėra vienareikšmis; vienur teigiamesnis,
kitur eigiamesnis. Jo raštai labiau literatūrinio negu istorinio pobūdžio.
Tačiau iš jo raštų sėmėsi žinių apie Lietuvą įvairūs Europos autoriai.
Taigi apie Lietuvą Vakarų Europoje rašyta XV a., tai yra tada, kai ten
išsikristalizavo Renesanso idėjos – iki bažnytinių reformų. III. POLITINIŲ SĄJŪDŽIŲ ĮTAKA KULTŪRAI
Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinį
judėjimą, bet ir p
politinę kryptį turėjusį reformacijos[1] judėjimą.
Reformacija Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos pakraščio tautoms padarė
didžiulį poveikį.

Reformacijos lopšys buvo Vokietija, kurioje katalikų bažnyčia
užėmė privilegijuotą padėtį. Prieš katalikų bažnyčią kilo didelė Vokietijos
humanistų opozicija. Reformacijos pradininku laikomas Martynas Liuteris.
1517 m., profesoriaudamas Vitenbergo universitete, prie miesto katedros
prikalė garsiąsias 9į tezes, nukreiptas ne tik prieš indulgencijas[2], bet
ir prieš katalikų tikėjimo dogmatiką ir bažnyčios organizacinės struktūros
pagrindus.

Reformacijos idėjos pasiekė LDK ir plito 2 keliais: per lietuvius,
kurie mokėsi užsienio universitetuose ir per kitų šalių humanistus,
gyvenusius LDK.

Atsirado tarpkonfesinė konkurencija. Vilniuje konfesiniu pagrindu
steigėsi žemesnio tipo (parapinės) mokyklos, kuriose buvo mokoma katekizmo
ir kitų tikėjimo dalykų. Šias mokyklas vienaip ar kitaip veikė idėjinės
koncepcijos, susiformavusios kaimyninėse šalyse. Negalima pamiršti ir to
fakto, kad Renesanso epochoje Lietuvos kunigaikščiai valdė ir didžiules
slaviškas sritis, kuriose vyravo stačiatikybė. Ši savo ruožtu darė įtaką
Lietuvos valdančiųjų sluoksnių mąstysenai. Mūsų kraštą dariki oficialaus
krikšto veikė ir įvairūs Vakarų Europos kultūros klodai. Tam būta
objektyvių priežasčių, ypač gynybos srityje. IV. PERMAINOS SANTVARKOJE IR POSŪKIAI KULTŪROJE
Analizuojant XVI amžiaus Lietuvą, akivaizdūs Renesanso požymiai
mūsų architektūroje, literatūroje, vertybių sampratoje, buityje. Tie
veiksniai traukte traukė Lietuvą į Vakarų Europos kultūros orbitą. Statėsi
miestai, miesteliai, juose dygo bažnyčios.Žodžiu,keitėsi ir peizažas.
Įsigali lotyniškas raštas, susidomėta savo krašto praeitimi.Steigėsi
mokyklos, kauptos meninės vertybės.

Plėtėsi Didžiojo kunigaikščio dvaro kanceliarija ir jos funkcijos.
Pradėta rašyti Lietuvos Metrika, kuri fiksavo, kas vyko krašte, aprašė
valstybės iždą. Šiai veiklai re
eikėjo raštingų žmonių, naudotasi iš svetur
atsikviestų vienuolių paslaugomis. Yra žinių, kad atskiri Lietuvos
jaunuoliai mokslo žinių sėmėsi įvairiuose Vakarų Europos universitetuose
dar XIII amžiuje. Tačiau jų buvo tik vienetai, kurių nepakako naujiems
krašto poreikiams tenkinti, todėl buvo būtina Lietuvoje steigti mokslo ir
mokymo institucijas.

Žinoma, kad jau 1397 metais Lietuvoje veikė mokykla. Galimas
dalykas ji jau turėjo savo pirmtakų. Tik žinoma, kad vėliau tai vienur, tai
kitur prie parapijų buvo steigiamos mokyklos, kurių tikslas – tenkinti
vietinius poreikius.

Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse XIII-XV amžiuje įsigali
gotika. Lietuvoje tada buvo pastatytos Vilniaus aukštutinė pilis ir Trakų
salos bei kitos pilys, turinčios aiškius gotikinius požymius. Gotikos
stiliumi buvo pastatyta XVI a. Zapyškio bažnyčia, kuri su nežymiais
pokyčiais išliko.

Renesanso laikotarpiu iškilo daugybė teorinių problemų, visų pirma
lietuvių tautos esmės, kuri koreliavusi su lietuvių tautos ir jos
valdančiųjų sluoksnių kilmės problema ir valstybės ištakomis. Taigi: kas
tie lietuviai? Iš kur jie atsirado, ar visi Lietuvos gyventojai tos pačios
kilmės? Į šiuos klausimus atsakymo ieškoma Bychovco kronikoje ir Mykolo
Lietuvio kūryboje.

Renesansas davė impulsą mokslo plėtotei, žmogaus kūrybinei
minčiai, plito knygų leidyba, steigtos spaustuvės.

Aptariant Renesanso epochos Lietuvą, akivaizdi kolizija: viena
vertus, mūsų kraštas įsiterpia į europinės kultūros terpę, o kita vertus,
Lietuva netenka savasties (naujoji kultūra išstumia senąją kultūrą, gimtąją
kalbą), silpnėja Lietuvos valstybė.

Tokia situacija vertė domėtis savo krašto praeitimi. Romėniška
lietuvių kilmės versija tenkino daugelį tuometinės Lietuvos kultūrininkų.

Analizuojant Lietuvos kultūros istoriją, akivaizdu, kad Renesansas
sudarė palankias prielaidas lenkiškumui skverbtis į Lietuvą.

Renesanso epochoje, keičiantis požiūriui į žmogaus būtį, plačiai
susidomėta socialinėmis ir politikos teorijos problemomis.

Renesansas susijęs su didžiaisiais geografiniais atradimais, kurių
dėka susidurta su kitokiu gyvenimo būdu. Žmonės skverbėsi į nežinomus
kraštus. Tada ir lietuviai pamėgo keliauti, pasižmonėti svetimose šalyse.
Pabuvoti Lenkojoje tapo gyvenimo norma. Joje lankėsi beveik visi Lietuvos
bajorai. V. LITERATŪRA, TEISINĖ IR TAUTINĖ SĄMONĖ
Pirmieji istoriosofiniai, grožiniai kūriniai apie Lietuvą ir
Lietuvoje pasirodė lotyniškai. 1516 m. Krokuvoje buvo išleista Jono
Visliečio poema Prūsų karas. Poema skirta Žalgirio mūšiui, jo pasirengimui,
Lietuvos gamtai. Poemoje apdainuota Jogailaičių dinastija.

Lietuvos praeitis susilaukia vis didesnio susidomėjimo.
Įsidėmėtinas Mikalojus Husiovianas, apie kurį mažai kas žinoma. Savo
poziciją valstybės likimo klausimu jis išdėstė poemoje „Giesmė apie stumbro
išvaizdą ir medžioklę“. Tai tipiškas – renesanso epochos kūrinys.

Formaliai poema skirta medžioklei. Bet ji – tik fonas autoriaus
pažiūroms reikšti. Jis apdainuoja ne tiek medžioklės metu patirtus
malonumus, kaip tai buvo madinga Renesanso epochoje, o apmąsto didingą
Lietuvos praeitį, sielvartauja dėl jos ateities.

Įdomu pastebėti, kad žymusis Renesanso prancūzų mąstytojas Michel
de Montaigne Vytautą laikė teisingu ir pavyzdingu valdovu.

Lietuva ir jos gamta domino ir kitus Renesanso poetus. Žmonės
vertinami už nuopelnus savo kraštui, už jų konkrečius darbus. Šiuo požiūriu
įdomi Adomo Šreterio poemėlę „Apie Nemuną, Lietuvos upę“, išleista 1553 m.,
kurioje žavimasi didiku M. Tralu, karaliaus pavedimu išvaliusiu nuo akmenų
Nemuną ir padarius jį laivybine upe.

Renesanso poetai ir rašytojai siekė įamžinti savo ir amžininkų
darbus. Tokios literatūros žanrui reikėtų priskirti Lietuviu bajorų vardu
pasirašytą knygelę „Apie dešimtmetį Livonijos karą“ ir Albrechto Radvilos
atsiminimus.

Nors Renesanso epochos išvakarėse Lietuva buvo pasiekusi savo
apogėjų, tačiau tarp jos valdančiųjų sluoksnių prasidėjo nesantarvė,
aukštuomenės vidinės varžytinės dėl įtakos sferų, kurios vedė kraštą į
politinę suirutę.

Renesanso epochoje iš pagonybės laikų atėjusi paprotinė teisė
įgavo kitą skambesį. Tada Lietuvoje buvo dedami pamatai teisinei valstybei,
tvarkomi įvairūs teisiniai aktai. Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio
Alberto Goštauto iniciatyva 1529 metais buvo parengtas Lietuvos Statutas,
jame siekta suderinti atskiras paprotinės teisės nuostatas su naujais
epochos dvasios reikalavimais. Tai vienas įspūdingiausių Renesanso epochos
dokumentų, neturintis sau lygių Rytų Europoje, pavertęs Lietuvą
konstitucine valstybe.

Renesansas pagimdė daugybę teisiškai mąstančių asmenybių. Albertas
Goštautas – vienas išryškinusių Lietuvos vadybininkų, puikiai suvokęs, kad
valstybė yra stipri ne vien karine galia, bet savo savasties suvokimu. Su
Alberto Goštauto vardu siejama ir Bychovo „Kronika“, kurioje buvo pateikta
senosios Lietuvos gyvenimo panorama.

Abraomas Kulvietis priklausė tai Lietuvos kultūros veikėjų
kohortai, kuri ne tik suprato mokslo svarbą krašto kultūrai, bet ir
gimtosios kalbos vertę. Jis pardėjo versti į lietuvių kalbą psalmes, kurias
Martynas Mažvydas išspausdino pirmojoje savo knygoje.

Senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas Jurgis Lebedys mano, kad
„XV amžiuje būta lietuviškų rankraštinių tikybinių tekstų“[3]. Šią
prielaidą jis daro analizuodamas rastus lietuviškus poterius, įrašytus 1503
m. Išleisto traktato kunigams.

1547 metais išleistas M. Mažvydo parengtas Katekizmas – naujas
tarpsnis Lietuvos kultūros istorijoje. Pirmojoje lietuviškoje knygoje
išspausdinta pirmoji lietuviška abėcėlė, giedojimo taisyklės.

Nerimavo dėl krašto politinės būklės ir kiti Lietuvos
kultūrininkai. Jie bandė sustabdyti vykstančią eroziją. Tai akivaizdu ir iš
Abraomo Kulviečio veiklos. Po nesėkmingų bandymų įsteigti Vilniuje
aukštesnio tipo mokyklą atsidūręs Karaliaučiuje, sielojosi dėl savo
nesėkmių. Abraomas Kulvietis suprato, kad lietuvių tautos likimas iš esmės
spręsis ne Prūsijoje, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šių nuostatų
vedamas jis norėjo paveikti karalienę. Boną, Žygimanto Senojo žmoną, kuri
laikė save Renesanso idėjų šalininke.

Taigi XVI amžiaus pirmojoje pusėje formuojasi valstybinė sąmonė.
Jos ryškūs požymiai: Lietuvos Metrikos, Lietuvos Statutų rengimas, Lietuvos
metraščio rašymas, mokymo institucijų kūrimas, pirmosios lietuviškos knygos
pasirodymas.Tada pradedama suvokti, kad esama skirtumo tarp Valstybinės
sąmonės ir Tautinės sąmonės.

XVI amžiuje Lietuvos intelektualiniame gyvenime įsitvirtina lotynų
kalba, pradeda skverbtis lenkų kalba, o Didžiojo kunigaikščio dvare buvo
vartojama senoji slavų kalba. Dabar situacija keičiasi iš esmės, svarbus ir
katalikybės poreikis.

Renesanso epochos Lietuvoje iškilo klausimas: kas yra tauta? Taip
aiškiai, kaip Mykolas Daukša, niekas kitas Europoje šios problemos
nesuformulavo. Pasak jo, tauta – žmonės, gyvenantys vienoje teritorijoje,
turintys bendrus papročius ir šnekantys ta pačia kalba.

Į Bychovo Kroniką ir į Mykolo Lietuvio knygą galėtume žvelgti kaip
į pirmuosius mėginimus parašyti Lietuvos istoriją. Čia vėlgi renesansinio
mąstymo požymis. Renesanso metu įvairiose Europos valstybėse iškilo
poreikis turėti savo šalies istoriją ir Lietuva nebuvo išimtis. Šių idėjų
vedamas Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis 1578 metais pasikvietė
Lietuvos kariuomenės algininką, lenką Motiejų Strijkovskį, kuris,
tarnaudamas kariuomenėje, rašė eiles ir kruopščiai rinko medžiagą Lietuvos
istorijai. IŠVADOS
1. XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, atsidūrusi Atgimimo
epochos akivaizdoje, pati gimė kaip savitas ir visavertis europietiškos
kultūros reiškinys.

2. Reformacijos ir kontrreformacijos įtaka LDK kultūrai yra
milžiniška. Iš esmės šie judėjimai pakeitė visą kultūrinę situaciją LDK.

3.Renesanso epochotoje buvo pradėtos leisti lietuviškos knygos,
įkurta aukštoji mokykla.

4. Renesansas pagimdė daugybę teisiškai mąstančių asmenybių.
Albertas Goštautas – vienas išryškinusių Lietuvos vadybininkų, puikiai
suvokęs, kad valstybė yra stipri ne vien karine galia, bet savo savasties
suvokimu. LITERATŪRA
1. BUTKUVIENĖ, Anelė. Lietuvos kultūros istorijos metmenys.
Kaunas, 2000.

2. GENZELIS, Bronius. Lietuvos kultūros istorijos metmenys.
Kaunas, 2001.

3. LUKŠAITĖ I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir
Mažojoje Lietuvoje. Vilnius, 1991.

———————–
[1] Reformacija – nuo lotynų kalbos žodžio – reformato- pertvarkymas.
[2] Indulgencija – nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežius išduodavo už
nuopelnus bažnyčiai arba už pinigus.
[3] Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra, Vilnius, 1977.

Leave a Comment