Įvadas
Lietuviškoje istoriografijoje XVI a. dažniausiai pristatomas kaip milžiniško kultūrinio pakilimo ir esminių politinių bei socialinių permainų laikotarpis. Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią reljefiškų įvykių amplitudę.
Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas
Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo požiūris, kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime.
Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinį judėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos judėjimą.
Šio darbo tikslas –išnagrinėti Renesanso ir Reformacijos bruožus
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Žinant iškeltą tikslą reikia išsiaiškinti uždavinius:
1. Išsiaiškinti humanistų įtaką LDK.
2. Išsiaiškinti reformacijos įtaką LDK.
I. bendrieji renesanso požymiai ldk
Kalbant apie pasaulinį kultūrą, terminai „Renesansas“ ir
„Atgimimas“ suprantami kaip tapatūs. Tačiau ką reikštų Lietuvoje pažodžiui suprastas „Atgimimas“? Sugrįžimą į pagoniškus laikus? Vargu. Ar galimas tada buvo neigiamas požiūris į netolimą praeitį, kaip tai daryta Vakarų
Europoje? Lietuvoje žavėtasi netolima praeitimi. Todėl mūsų kultūros atveju būtų tiksliau vartoti konvencinį terminą „Renesansas“, apibrėžiant tam tikrą Vakarų Europos kultūros tarpsnį,o ne į atsigręžimą į antiką apskritai.
Kita vertus turime matyti principinius skirtumus tarp renesanso idėjų plėtros sąlygų Vakarų Europoje ir Lietuvoje.
Jie būtų tokie: pirma skiriamasis bruožas – viduramžių Vakarų Europai būdingas feodalinis susiskaldymas, o Lietuvoje tuo metu vyko atvirkštinis procesas – silpnėjo centrinės valdžios įtaka; antras – Vakarų Europoje Atgimimo idėjos buvo reakcija į scholastinį mąstymo būdą, tuo tarpu Renesanso idėjos Lietuvoje plito drauge su krikščioniškos pasaulėžiūros įsitvirtinimu (tada mūsų krašte buvo dar gaji ir pagoniškoji pasaulėjauta, kurios recidyvai jautėsi kiekviename žingsnyje); trečias – Vakarų Europoje feodaliniai santykiai formavosi V-XIII a., o Lietuvoje – XV-XVI a.
Daugeliui pagonybė asocijavosi su senuoju Lietuvos valstybingumu. Renesanso išvakarėse Lietuvoje jau buvo susiformavęs valstybinis valdžios aparatas, kuriam reikėjo raštingų tarnautojų, bent minimaliai išmanančių teisės dalykus,tačiau jų stigo, ypač santykiuose su užsienio šalimis.
Renesanso epochoje mūsų kultūroje susikirto kelios kultūrinės tradicijos: viena, einanti iš amžių glūdumos, pagoniška; antra, per Kijevo
Rusią atitekanti bizantiškos kultūros srovė ir pagaliau trečia- naujoji katalikiškos kultūros versmė. Lietuvos katalikiškoje pasaulėžiūroje išsiskyrė lenkiškos ir lotyniškos kultūrų šaltiniai,nors lenkų kultūra ir atsirėmė į vakarietišką krikščioniškąją kultūrą, bet ji turėjo savitumą, kurį galima apibūdinti kaip „lenkiškumą“. Renesanso epochoje ne tik Lietuva atsivėrė Vakarams, bet ir Vakarai Lietuvai.
Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią reljefiškų įvykių amplitudę: literatūrinėje erdvėje – nuo Mikalojaus
Husiovanio iki Pauliaus Oderborno pirmojo LDK romano; architektūrinėje erdvėje – nuo didžiojo kunigaikščio Žemutinės pilies iki Vilniaus alumnato;
politinės ir teisinės minties erdvėje – nuo I Lietuvos Statuto; edukacijos erdvėje – nuo parapinės mokyklos Vilniuje prie Šv.Jonų bažnyčios iki
Vilniaus akademijos steigimo, spaudos erdvėje – nuo Pranciškaus Skorinos oficinos iki Vilniaus vyskupo Valerijono –Protasevičiuas bibliotekos;
istorinės savimonės erdvėje – nuo pirmojo Vilniaus vyskupijos sinodo iki
Brastos unijos. Tačiau galiausiai reikėtų paklausti: ar iš tikrųjų tie pasiekimai – išsiskleidusios renesansinės minties sukeltas efektas, palietęs visas gyvenimo sritis, ar tiesiog bendralaikė sutapusių įvykių sankaupa, neturinti jokių organinių sąsajų ne tik su renesansinių idėjų versme, bet ir tarpusavyje?
Ii.. humanistų susidomėjimas lietuva
Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas
Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo požiūris, kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime.
Lietuvos vaizdas atsirado tuometiniuose pasaulio žemėlapiuose.
Žymus vokiečių kilmės humanistas, matematikas ir kartografas kardinolas
Nikolajus Kuzietis apie 1450 metus nubraižė Vidurio Europos žemėlapį, kuriame atvaizduota ir Lietuva. Žemėlapyje pažymėta Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, kurioje išskirta etnografinė Lietuva. Mokslininkas netapatino šių dviejų sąvokų. Lietuva domėjosi ir Nikolajaus Kuziečio amžininkas Aeneas Silvius Piccolomini, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi II.
Jaunystėje Piccolomini mėgo keliauti. Jis aplankė Prūsiją,
Livoniją, Lenkiją ir Lietuvą, rinko medžiagą apie mūsų šalį, bendravo su kryžiuočiais, kalavijuočiais, lenkų bažnyčios hierarchais. Piccolomini pažiūrįs į Lietuvą ir lietuvius nėra vienareikšmis; vienur teigiamesnis, kitur eigiamesnis. Jo raštai labiau literatūrinio negu istorinio pobūdžio.
Tačiau iš jo raštų sėmėsi žinių apie Lietuvą įvairūs Europos autoriai.
Taigi apie Lietuvą Vakarų Europoje rašyta XV a., tai yra tada, kai ten išsikristalizavo Renesanso idėjos – iki bažnytinių reformų.
Iii. politinių sąjūdžių įtaka kultūrai
Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinį judėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos[1] judėjimą.
Reformacija Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos pakraščio tautoms padarė didžiulį poveikį.
Reformacijos lopšys buvo Vokietija, kurioje katalikų bažnyčia užėmė privilegijuotą padėtį. Prieš katalikų bažnyčią kilo didelė Vokietijos humanistų opozicija. Reformacijos pradininku laikomas Martynas Liuteris.
1517 m., profesoriaudamas Vitenbergo universitete, prie miesto katedros prikalė garsiąsias 9į tezes, nukreiptas ne tik prieš indulgencijas[2], bet ir prieš katalikų tikėjimo dogmatiką ir bažnyčios organizacinės struktūros pagrindus.
Reformacijos idėjos pasiekė LDK ir plito 2 keliais: per lietuvius, kurie mokėsi užsienio universitetuose ir per kitų šalių humanistus, gyvenusius LDK.
Atsirado tarpkonfesinė konkurencija. Vilniuje konfesiniu pagrindu steigėsi žemesnio tipo (parapinės) mokyklos, kuriose buvo mokoma katekizmo ir kitų tikėjimo dalykų. Šias mokyklas vienaip ar kitaip veikė idėjinės koncepcijos, susiformavusios kaimyninėse šalyse. Negalima pamiršti ir to fakto, kad Renesanso epochoje Lietuvos kunigaikščiai valdė ir didžiules slaviškas sritis, kuriose vyravo stačiatikybė. Ši savo ruožtu darė įtaką
Lietuvos valdančiųjų sluoksnių mąstysenai. Mūsų kraštą dariki oficialaus krikšto veikė ir įvairūs Vakarų Europos kultūros klodai. Tam būta objektyvių priežasčių, ypač gynybos srityje.
Iv. permainos santvarkoje ir posūkiai kultūroje
Analizuojant XVI amžiaus Lietuvą, akivaizdūs Renesanso požymiai mūsų architektūroje, literatūroje, vertybių sampratoje, buityje. Tie veiksniai traukte traukė Lietuvą į Vakarų Europos kultūros orbitą. Statėsi miestai, miesteliai, juose dygo bažnyčios.Žodžiu,keitėsi ir peizažas.
Įsigali lotyniškas raštas, susidomėta savo krašto praeitimi.Steigėsi mokyklos, kauptos meninės vertybės.
Plėtėsi Didžiojo kunigaikščio dvaro kanceliarija ir jos funkcijos.
Pradėta rašyti Lietuvos Metrika, kuri fiksavo, kas vyko krašte, aprašė valstybės iždą. Šiai veiklai reikėjo raštingų žmonių, naudotasi iš svetur atsikviestų vienuolių paslaugomis. Yra žinių, kad atskiri Lietuvos jaunuoliai mokslo žinių sėmėsi įvairiuose Vakarų Europos universitetuose dar XIII amžiuje. Tačiau jų buvo tik vienetai, kurių nepakako naujiems krašto poreikiams tenkinti, todėl buvo būtina Lietuvoje steigti mokslo ir mokymo institucijas.
Žinoma, kad jau 1397 metais Lietuvoje veikė mokykla. Galimas dalykas ji jau turėjo savo pirmtakų. Tik žinoma, kad vėliau tai vienur, tai kitur prie parapijų buvo steigiamos mokyklos, kurių tikslas – tenkinti vietinius poreikius.
Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse XIII-XV amžiuje įsigali gotika. Lietuvoje tada buvo pastatytos Vilniaus aukštutinė pilis ir Trakų salos bei kitos pilys, turinčios aiškius gotikinius požymius. Gotikos stiliumi buvo pastatyta XVI a. Zapyškio bažnyčia, kuri su nežymiais pokyčiais išliko.
Renesanso laikotarpiu iškilo daugybė teorinių problemų, visų pirma lietuvių tautos esmės, kuri koreliavusi su lietuvių tautos ir jos valdančiųjų sluoksnių kilmės problema ir valstybės ištakomis. Taigi: kas tie lietuviai? Iš kur jie atsirado, ar visi Lietuvos gyventojai tos pačios kilmės? Į šiuos klausimus atsakymo ieškoma Bychovco kronikoje ir Mykolo
Lietuvio kūryboje.
Renesansas davė impulsą mokslo plėtotei, žmogaus kūrybinei minčiai, plito knygų leidyba, steigtos spaustuvės.
Aptariant Renesanso epochos Lietuvą, akivaizdi kolizija: viena vertus, mūsų kraštas įsiterpia į europinės kultūros terpę, o kita vertus,
Lietuva netenka savasties (naujoji kultūra išstumia senąją kultūrą, gimtąją kalbą), silpnėja Lietuvos valstybė.
Tokia situacija vertė domėtis savo krašto praeitimi. Romėniška lietuvių kilmės versija tenkino daugelį tuometinės Lietuvos kultūrininkų.
Analizuojant Lietuvos kultūros istoriją, akivaizdu, kad Renesansas sudarė palankias prielaidas lenkiškumui skverbtis į Lietuvą.
Renesanso epochoje, keičiantis požiūriui į žmogaus būtį, plačiai susidomėta socialinėmis ir politikos teorijos problemomis.
Renesansas susijęs su didžiaisiais geografiniais atradimais, kurių dėka susidurta su kitokiu gyvenimo būdu. Žmonės skverbėsi į nežinomus kraštus. Tada ir lietuviai pamėgo keliauti, pasižmonėti svetimose šalyse.
Pabuvoti Lenkojoje tapo gyvenimo norma. Joje lankėsi beveik visi Lietuvos bajorai.
V. literatūra, teisinė ir tautinė sąmonė
Pirmieji istoriosofiniai, grožiniai kūriniai apie Lietuvą ir
Lietuvoje pasirodė lotyniškai. 1516 m. Krokuvoje buvo išleista Jono
Visliečio poema Prūsų karas. Poema skirta Žalgirio mūšiui, jo pasirengimui,
Lietuvos gamtai. Poemoje apdainuota Jogailaičių dinastija.
Lietuvos praeitis susilaukia vis didesnio susidomėjimo.
Įsidėmėtinas Mikalojus Husiovianas, apie kurį mažai kas žinoma. Savo poziciją valstybės likimo klausimu jis išdėstė poemoje „Giesmė apie stumbro išvaizdą ir medžioklę“. Tai tipiškas – renesanso epochos kūrinys.
Formaliai poema skirta medžioklei. Bet ji – tik fonas autoriaus pažiūroms reikšti. Jis apdainuoja ne tiek medžioklės metu patirtus malonumus, kaip tai buvo madinga Renesanso epochoje, o apmąsto didingą
Lietuvos praeitį, sielvartauja dėl jos ateities.
Įdomu pastebėti, kad žymusis Renesanso prancūzų mąstytojas Michel de Montaigne Vytautą laikė teisingu ir pavyzdingu valdovu.
Lietuva ir jos gamta domino ir kitus Renesanso poetus. Žmonės vertinami už nuopelnus savo kraštui, už jų konkrečius darbus. Šiuo požiūriu įdomi Adomo Šreterio poemėlę „Apie Nemuną, Lietuvos upę“, išleista 1553 m., kurioje žavimasi didiku M. Tralu, karaliaus pavedimu išvaliusiu nuo akmenų
Nemuną ir padarius jį laivybine upe.
Renesanso poetai ir rašytojai siekė įamžinti savo ir amžininkų darbus. Tokios literatūros žanrui reikėtų priskirti Lietuviu bajorų vardu pasirašytą knygelę „Apie dešimtmetį Livonijos karą“ ir Albrechto Radvilos atsiminimus.
Nors Renesanso epochos išvakarėse Lietuva buvo pasiekusi savo apogėjų, tačiau tarp jos valdančiųjų sluoksnių prasidėjo nesantarvė, aukštuomenės vidinės varžytinės dėl įtakos sferų, kurios vedė kraštą į politinę suirutę.
Renesanso epochoje iš pagonybės laikų atėjusi paprotinė teisė įgavo kitą skambesį. Tada Lietuvoje buvo dedami pamatai teisinei valstybei, tvarkomi įvairūs teisiniai aktai. Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio
Alberto Goštauto iniciatyva 1529 metais buvo parengtas Lietuvos Statutas, jame siekta suderinti atskiras paprotinės teisės nuostatas su naujais epochos dvasios reikalavimais. Tai vienas įspūdingiausių Renesanso epochos dokumentų, neturintis sau lygių Rytų Europoje, pavertęs Lietuvą konstitucine valstybe.
Renesansas pagimdė daugybę teisiškai mąstančių asmenybių. Albertas
Goštautas – vienas išryškinusių Lietuvos vadybininkų, puikiai suvokęs, kad valstybė yra stipri ne vien karine galia, bet savo savasties suvokimu. Su
Alberto Goštauto vardu siejama ir Bychovo „Kronika“, kurioje buvo pateikta senosios Lietuvos gyvenimo panorama.
Abraomas Kulvietis priklausė tai Lietuvos kultūros veikėjų kohortai, kuri ne tik suprato mokslo svarbą krašto kultūrai, bet ir gimtosios kalbos vertę. Jis pardėjo versti į lietuvių kalbą psalmes, kurias
Martynas Mažvydas išspausdino pirmojoje savo knygoje.
Senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas Jurgis Lebedys mano, kad
„XV amžiuje būta lietuviškų rankraštinių tikybinių tekstų“[3]. Šią prielaidą jis daro analizuodamas rastus lietuviškus poterius, įrašytus 1503
m. Išleisto traktato kunigams.
1547 metais išleistas M. Mažvydo parengtas Katekizmas – naujas tarpsnis Lietuvos kultūros istorijoje. Pirmojoje lietuviškoje knygoje išspausdinta pirmoji lietuviška abėcėlė, giedojimo taisyklės.
Nerimavo dėl krašto politinės būklės ir kiti Lietuvos kultūrininkai. Jie bandė sustabdyti vykstančią eroziją. Tai akivaizdu ir iš
Abraomo Kulviečio veiklos. Po nesėkmingų bandymų įsteigti Vilniuje aukštesnio tipo mokyklą atsidūręs Karaliaučiuje, sielojosi dėl savo nesėkmių. Abraomas Kulvietis suprato, kad lietuvių tautos likimas iš esmės spręsis ne Prūsijoje, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šių nuostatų vedamas jis norėjo paveikti karalienę… Boną, Žygimanto Senojo žmoną, kuri laikė save Renesanso idėjų šalininke.
Taigi XVI amžiaus pirmojoje pusėje formuojasi valstybinė sąmonė.
Jos ryškūs požymiai: Lietuvos Metrikos, Lietuvos Statutų rengimas, Lietuvos metraščio rašymas, mokymo institucijų kūrimas, pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas.Tada pradedama suvokti, kad esama skirtumo tarp Valstybinės sąmonės ir Tautinės sąmonės.
XVI amžiuje Lietuvos intelektualiniame gyvenime įsitvirtina lotynų kalba, pradeda skverbtis lenkų kalba, o Didžiojo kunigaikščio dvare buvo vartojama senoji slavų kalba. Dabar situacija keičiasi iš esmės, svarbus ir katalikybės poreikis.
Renesanso epochos Lietuvoje iškilo klausimas: kas yra tauta? Taip aiškiai, kaip Mykolas Daukša, niekas kitas Europoje šios problemos nesuformulavo. Pasak jo, tauta – žmonės, gyvenantys vienoje teritorijoje, turintys bendrus papročius ir šnekantys ta pačia kalba.
Į Bychovo Kroniką ir į Mykolo Lietuvio knygą galėtume žvelgti kaip į pirmuosius mėginimus parašyti Lietuvos istoriją. Čia vėlgi renesansinio mąstymo požymis. Renesanso metu įvairiose Europos valstybėse iškilo poreikis turėti savo šalies istoriją ir Lietuva nebuvo išimtis. Šių idėjų vedamas Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis 1578 metais pasikvietė
Lietuvos kariuomenės algininką, lenką Motiejų Strijkovskį, kuris, tarnaudamas kariuomenėje, rašė eiles ir kruopščiai rinko medžiagą Lietuvos istorijai.
Išvados
1. XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, atsidūrusi Atgimimo epochos akivaizdoje, pati gimė kaip savitas ir visavertis europietiškos kultūros reiškinys.
2. Reformacijos ir kontrreformacijos įtaka LDK kultūrai yra milžiniška. Iš esmės šie judėjimai pakeitė visą kultūrinę situaciją LDK.
3.Renesanso epochotoje buvo pradėtos leisti lietuviškos knygos, įkurta aukštoji mokykla.
4. Renesansas pagimdė daugybę teisiškai mąstančių asmenybių.
Albertas Goštautas – vienas išryškinusių Lietuvos vadybininkų, puikiai suvokęs, kad valstybė yra stipri ne vien karine galia, bet savo savasties suvokimu.
Literatūra
1. BUTKUVIENĖ, Anelė. Lietuvos kultūros istorijos metmenys.
Kaunas, 2000.
2. GENZELIS, Bronius. Lietuvos kultūros istorijos metmenys.
Kaunas, 2001.
3. LUKŠAITĖ I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir
Mažojoje Lietuvoje. Vilnius, 1991.
[1] Reformacija – nuo lotynų kalbos žodžio – reformato- pertvarkymas.
[2] Indulgencija – nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežius išduodavo už nuopelnus bažnyčiai arba už pinigus.
[3] Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra, Vilnius, 1977.