Renesansas LDK

TURINYS

ĮVADAS 3I. BENDRIEJI RENESANSO POŽYMIAI LDK 4II.. HUMANISTŲ SUSIDOMĖJIMAS LIETUVA 5III. POLITINIŲ SĄJŪDŽIŲ ĮTAKA KULTŪRAI 5IV. PERMAINOS SANTVARKOJE IR POSŪKIAI KULTŪROJE 6V. LITERATŪRA, TEISINĖ IR TAUTINĖ SĄMONĖ 7IŠVADOS 10LITERATŪRA 11ĮVADASLietuviškoje istoriografijoje XVI a. dažniausiai pristatomas kaipmilžiniško kultūrinio pakilimo ir esminių politinių bei socialinių permainųlaikotarpis. Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačiąreljefiškų įvykių amplitudę. Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžiųkultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamasDievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjopožiūris, kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime. Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinįjudėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos judėjimą. Šio darbo tikslas –išnagrinėti Renesanso ir Reformacijos bruožusLietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Žinant iškeltą tikslą reikia išsiaiškinti uždavinius: 1. Išsiaiškinti humanistų įtaką LDK. 2. Išsiaiškinti reformacijos įtaką LDK. 3. Išnagrinėti pokyčius literatūros, mokslo, teisės srityse. I. BENDRIEJI RENESANSO POŽYMIAI LDKKalbant apie pasaulinį kultūrą, terminai „Renesansas“ ir„Atgimimas“ suprantami kaip tapatūs. Tačiau ką reikštų Lietuvoje pažodžiuisuprastas „Atgimimas“? Sugrįžimą į pagoniškus laikus? Vargu. Ar galimastada buvo neigiamas požiūris į netolimą praeitį, kaip tai daryta VakarųEuropoje? Lietuvoje žavėtasi netolima praeitimi. Todėl mūsų kultūros atvejubūtų tiksliau vartoti konvencinį terminą „Renesansas“, apibrėžiant tamtikrą Vakarų Europos kultūros tarpsnį,o ne į atsigręžimą į antikąapskritai. Kita vertus turime matyti principinius skirtumus tarp renesansoidėjų plėtros sąlygų Vakarų Europoje ir Lietuvoje. Jie būtų tokie: pirma

skiriamasis bruožas – viduramžių Vakarų Europai būdingas feodalinissusiskaldymas, o Lietuvoje tuo metu vyko atvirkštinis procesas – silpnėjocentrinės valdžios įtaka; antras – Vakarų Europoje Atgimimo idėjos buvoreakcija į scholastinį mąstymo būdą, tuo tarpu Renesanso idėjos Lietuvojeplito drauge su krikščioniškos pasaulėžiūros įsitvirtinimu (tada mūsųkrašte buvo dar gaji ir pagoniškoji pasaulėjauta, kurios recidyvai jautėsikiekviename žingsnyje); trečias – Vakarų Europoje feodaliniai santykiaiformavosi V-XIII a., o Lietuvoje – XV-XVI a. Daugeliui pagonybė asocijavosisu senuoju Lietuvos valstybingumu. Renesanso išvakarėse Lietuvoje jau buvosusiformavęs valstybinis valdžios aparatas, kuriam reikėjo raštingųtarnautojų, bent minimaliai išmanančių teisės dalykus,tačiau jų stigo, ypačsantykiuose su užsienio šalimis. Renesanso epochoje mūsų kultūroje susikirto kelios kultūrinėstradicijos: viena, einanti iš amžių glūdumos, pagoniška; antra, per KijevoRusią atitekanti bizantiškos kultūros srovė ir pagaliau trečia- naujojikatalikiškos kultūros versmė. Lietuvos katalikiškoje pasaulėžiūrojeišsiskyrė lenkiškos ir lotyniškos kultūrų šaltiniai,nors lenkų kultūra iratsirėmė į vakarietišką krikščioniškąją kultūrą, bet ji turėjo savitumą,kurį galima apibūdinti kaip „lenkiškumą“. Renesanso epochoje ne tik Lietuvaatsivėrė Vakarams, bet ir Vakarai Lietuvai. Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačiąreljefiškų įvykių amplitudę: literatūrinėje erdvėje – nuo MikalojausHusiovanio iki Pauliaus Oderborno pirmojo LDK romano; architektūrinėjeerdvėje – nuo didžiojo kunigaikščio Žemutinės pilies iki Vilniaus alumnato;politinės ir teisinės minties erdvėje – nuo I Lietuvos Statuto; edukacijoserdvėje – nuo parapinės mokyklos Vilniuje prie Šv.Jonų bažnyčios ikiVilniaus akademijos steigimo, spaudos erdvėje – nuo Pranciškaus Skorinosoficinos iki Vilniaus vyskupo Valerijono –Protasevičiuas bibliotekos;istorinės savimonės erdvėje – nuo pirmojo Vilniaus vyskupijos sinodo ikiBrastos unijos. Tačiau galiausiai reikėtų paklausti: ar iš tikrųjų tiepasiekimai – išsiskleidusios renesansinės minties sukeltas efektas,palietęs visas gyvenimo sritis, ar tiesiog bendralaikė sutapusių įvykiųsankaupa, neturinti jokių organinių sąsajų ne tik su renesansinių idėjųversme, bet ir tarpusavyje? II.. HUMANISTŲ SUSIDOMĖJIMAS LIETUVARenesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžiųkultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamasDievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjopožiūris, kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime. Lietuvos vaizdas atsirado tuometiniuose pasaulio žemėlapiuose.Žymus vokiečių kilmės humanistas, matematikas ir kartografas kardinolasNikolajus Kuzietis apie 1450 metus nubraižė Vidurio Europos žemėlapį,kuriame atvaizduota ir Lietuva. Žemėlapyje pažymėta Lietuvos Didžiojikunigaikštystė, kurioje išskirta etnografinė Lietuva. Mokslininkasnetapatino šių dviejų sąvokų. Lietuva domėjosi ir Nikolajaus Kuziečioamžininkas Aeneas Silvius Piccolomini, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi II. Jaunystėje Piccolomini mėgo keliauti. Jis aplankė Prūsiją,Livoniją, Lenkiją ir Lietuvą, rinko medžiagą apie mūsų šalį, bendravo sukryžiuočiais, kalavijuočiais, lenkų bažnyčios hierarchais. Piccolominipažiūrįs į Lietuvą ir lietuvius nėra vienareikšmis; vienur teigiamesnis,kitur eigiamesnis. Jo raštai labiau literatūrinio negu istorinio pobūdžio.Tačiau iš jo raštų sėmėsi žinių apie Lietuvą įvairūs Europos autoriai.Taigi apie Lietuvą Vakarų Europoje rašyta XV a., tai yra tada, kai tenišsikristalizavo Renesanso idėjos – iki bažnytinių reformų. III. POLITINIŲ SĄJŪDŽIŲ ĮTAKA KULTŪRAIRenesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinįjudėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos[1] judėjimą.Reformacija Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos pakraščio tautoms padarėdidžiulį poveikį. Reformacijos lopšys buvo Vokietija, kurioje katalikų bažnyčiaužėmė privilegijuotą padėtį. Prieš katalikų bažnyčią kilo didelė Vokietijoshumanistų opozicija. Reformacijos pradininku laikomas Martynas Liuteris.1517 m., profesoriaudamas Vitenbergo universitete, prie miesto katedrosprikalė garsiąsias 9į tezes, nukreiptas ne tik prieš indulgencijas[2], betir prieš katalikų tikėjimo dogmatiką ir bažnyčios organizacinės struktūrospagrindus. Reformacijos idėjos pasiekė LDK ir plito 2 keliais: per lietuvius,kurie mokėsi užsienio universitetuose ir per kitų šalių humanistus,gyvenusius LDK. Atsirado tarpkonfesinė konkurencija. Vilniuje konfesiniu pagrindusteigėsi žemesnio tipo (parapinės) mokyklos, kuriose buvo mokoma katekizmoir kitų tikėjimo dalykų. Šias mokyklas vienaip ar kitaip veikė idėjinėskoncepcijos, susiformavusios kaimyninėse šalyse. Negalima pamiršti ir tofakto, kad Renesanso epochoje Lietuvos kunigaikščiai valdė ir didžiulesslaviškas sritis, kuriose vyravo stačiatikybė. Ši savo ruožtu darė įtakąLietuvos valdančiųjų sluoksnių mąstysenai. Mūsų kraštą dariki oficialauskrikšto veikė ir įvairūs Vakarų Europos kultūros klodai. Tam būtaobjektyvių priežasčių, ypač gynybos srityje. IV. PERMAINOS SANTVARKOJE IR POSŪKIAI KULTŪROJEAnalizuojant XVI amžiaus Lietuvą, akivaizdūs Renesanso požymiaimūsų architektūroje, literatūroje, vertybių sampratoje, buityje. Tieveiksniai traukte traukė Lietuvą į Vakarų Europos kultūros orbitą. Statėsimiestai, miesteliai, juose dygo bažnyčios.Žodžiu,keitėsi ir peizažas.Įsigali lotyniškas raštas, susidomėta savo krašto praeitimi.Steigėsimokyklos, kauptos meninės vertybės. Plėtėsi Didžiojo kunigaikščio dvaro kanceliarija ir jos funkcijos.Pradėta rašyti Lietuvos Metrika, kuri fiksavo, kas vyko krašte, aprašėvalstybės iždą. Šiai veiklai reikėjo raštingų žmonių, naudotasi iš sveturatsikviestų vienuolių paslaugomis. Yra žinių, kad atskiri Lietuvosjaunuoliai mokslo žinių sėmėsi įvairiuose Vakarų Europos universitetuosedar XIII amžiuje. Tačiau jų buvo tik vienetai, kurių nepakako naujiemskrašto poreikiams tenkinti, todėl buvo būtina Lietuvoje steigti mokslo irmokymo institucijas. Žinoma, kad jau 1397 metais Lietuvoje veikė mokykla. Galimasdalykas ji jau turėjo savo pirmtakų. Tik žinoma, kad vėliau tai vienur, taikitur prie parapijų buvo steigiamos mokyklos, kurių tikslas – tenkintivietinius poreikius. Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse XIII-XV amžiuje įsigaligotika. Lietuvoje tada buvo pastatytos Vilniaus aukštutinė pilis ir Trakųsalos bei kitos pilys, turinčios aiškius gotikinius požymius. Gotikosstiliumi buvo pastatyta XVI a. Zapyškio bažnyčia, kuri su nežymiaispokyčiais išliko. Renesanso laikotarpiu iškilo daugybė teorinių problemų, visų pirmalietuvių tautos esmės, kuri koreliavusi su lietuvių tautos ir josvaldančiųjų sluoksnių kilmės problema ir valstybės ištakomis. Taigi: kastie lietuviai? Iš kur jie atsirado, ar visi Lietuvos gyventojai tos pačioskilmės? Į šiuos klausimus atsakymo ieškoma Bychovco kronikoje ir MykoloLietuvio kūryboje. Renesansas davė impulsą mokslo plėtotei, žmogaus kūrybineiminčiai, plito knygų leidyba, steigtos spaustuvės. Aptariant Renesanso epochos Lietuvą, akivaizdi kolizija: vienavertus, mūsų kraštas įsiterpia į europinės kultūros terpę, o kita vertus,Lietuva netenka savasties (naujoji kultūra išstumia senąją kultūrą, gimtąjąkalbą), silpnėja Lietuvos valstybė. Tokia situacija vertė domėtis savo krašto praeitimi. Romėniškalietuvių kilmės versija tenkino daugelį tuometinės Lietuvos kultūrininkų. Analizuojant Lietuvos kultūros istoriją, akivaizdu, kad Renesansassudarė palankias prielaidas lenkiškumui skverbtis į Lietuvą. Renesanso epochoje, keičiantis požiūriui į žmogaus būtį, plačiaisusidomėta socialinėmis ir politikos teorijos problemomis. Renesansas susijęs su didžiaisiais geografiniais atradimais, kuriųdėka susidurta su kitokiu gyvenimo būdu. Žmonės skverbėsi į nežinomuskraštus. Tada ir lietuviai pamėgo keliauti, pasižmonėti svetimose šalyse.Pabuvoti Lenkojoje tapo gyvenimo norma. Joje lankėsi beveik visi Lietuvosbajorai. V. LITERATŪRA, TEISINĖ IR TAUTINĖ SĄMONĖPirmieji istoriosofiniai, grožiniai kūriniai apie Lietuvą irLietuvoje pasirodė lotyniškai. 1516 m. Krokuvoje buvo išleista JonoVisliečio poema Prūsų karas. Poema skirta Žalgirio mūšiui, jo pasirengimui,Lietuvos gamtai. Poemoje apdainuota Jogailaičių dinastija. Lietuvos praeitis susilaukia vis didesnio susidomėjimo.Įsidėmėtinas Mikalojus Husiovianas, apie kurį mažai kas žinoma. Savopoziciją valstybės likimo klausimu jis išdėstė poemoje „Giesmė apie stumbroišvaizdą ir medžioklę“. Tai tipiškas – renesanso epochos kūrinys. Formaliai poema skirta medžioklei. Bet ji – tik fonas autoriauspažiūroms reikšti. Jis apdainuoja ne tiek medžioklės metu patirtusmalonumus, kaip tai buvo madinga Renesanso epochoje, o apmąsto didingąLietuvos praeitį, sielvartauja dėl jos ateities. Įdomu pastebėti, kad žymusis Renesanso prancūzų mąstytojas Michelde Montaigne Vytautą laikė teisingu ir pavyzdingu valdovu. Lietuva ir jos gamta domino ir kitus Renesanso poetus. Žmonėsvertinami už nuopelnus savo kraštui, už jų konkrečius darbus. Šiuo požiūriuįdomi Adomo Šreterio poemėlę „Apie Nemuną, Lietuvos upę“, išleista 1553 m.,kurioje žavimasi didiku M. Tralu, karaliaus pavedimu išvaliusiu nuo akmenųNemuną ir padarius jį laivybine upe. Renesanso poetai ir rašytojai siekė įamžinti savo ir amžininkųdarbus. Tokios literatūros žanrui reikėtų priskirti Lietuviu bajorų vardupasirašytą knygelę „Apie dešimtmetį Livonijos karą“ ir Albrechto Radvilosatsiminimus. Nors Renesanso epochos išvakarėse Lietuva buvo pasiekusi savoapogėjų, tačiau tarp jos valdančiųjų sluoksnių prasidėjo nesantarvė,aukštuomenės vidinės varžytinės dėl įtakos sferų, kurios vedė kraštą įpolitinę suirutę. Renesanso epochoje iš pagonybės laikų atėjusi paprotinė teisėįgavo kitą skambesį. Tada Lietuvoje buvo dedami pamatai teisinei valstybei,tvarkomi įvairūs teisiniai aktai. Vilniaus vaivados ir LDK kanclerioAlberto Goštauto iniciatyva 1529 metais buvo parengtas Lietuvos Statutas,jame siekta suderinti atskiras paprotinės teisės nuostatas su naujaisepochos dvasios reikalavimais. Tai vienas įspūdingiausių Renesanso epochosdokumentų, neturintis sau lygių Rytų Europoje, pavertęs Lietuvąkonstitucine valstybe. Renesansas pagimdė daugybę teisiškai mąstančių asmenybių. AlbertasGoštautas – vienas išryškinusių Lietuvos vadybininkų, puikiai suvokęs, kadvalstybė yra stipri ne vien karine galia, bet savo savasties suvokimu. SuAlberto Goštauto vardu siejama ir Bychovo „Kronika“, kurioje buvo pateiktasenosios Lietuvos gyvenimo panorama. Abraomas Kulvietis priklausė tai Lietuvos kultūros veikėjųkohortai, kuri ne tik suprato mokslo svarbą krašto kultūrai, bet irgimtosios kalbos vertę. Jis pardėjo versti į lietuvių kalbą psalmes, kuriasMartynas Mažvydas išspausdino pirmojoje savo knygoje. Senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas Jurgis Lebedys mano, kad„XV amžiuje būta lietuviškų rankraštinių tikybinių tekstų“[3]. Šiąprielaidą jis daro analizuodamas rastus lietuviškus poterius, įrašytus 1503m. Išleisto traktato kunigams. 1547 metais išleistas M. Mažvydo parengtas Katekizmas – naujastarpsnis Lietuvos kultūros istorijoje. Pirmojoje lietuviškoje knygojeišspausdinta pirmoji lietuviška abėcėlė, giedojimo taisyklės. Nerimavo dėl krašto politinės būklės ir kiti Lietuvoskultūrininkai. Jie bandė sustabdyti vykstančią eroziją. Tai akivaizdu ir išAbraomo Kulviečio veiklos. Po nesėkmingų bandymų įsteigti Vilniujeaukštesnio tipo mokyklą atsidūręs Karaliaučiuje, sielojosi dėl savonesėkmių. Abraomas Kulvietis suprato, kad lietuvių tautos likimas iš esmėsspręsis ne Prūsijoje, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šių nuostatųvedamas jis norėjo paveikti karalienę… Boną, Žygimanto Senojo žmoną, kurilaikė save Renesanso idėjų šalininke. Taigi XVI amžiaus pirmojoje pusėje formuojasi valstybinė sąmonė.Jos ryškūs požymiai: Lietuvos Metrikos, Lietuvos Statutų rengimas, Lietuvosmetraščio rašymas, mokymo institucijų kūrimas, pirmosios lietuviškos knygospasirodymas.Tada pradedama suvokti, kad esama skirtumo tarp Valstybinėssąmonės ir Tautinės sąmonės. XVI amžiuje Lietuvos intelektualiniame gyvenime įsitvirtina lotynųkalba, pradeda skverbtis lenkų kalba, o Didžiojo kunigaikščio dvare buvovartojama senoji slavų kalba. Dabar situacija keičiasi iš esmės, svarbus irkatalikybės poreikis. Renesanso epochos Lietuvoje iškilo klausimas: kas yra tauta? Taipaiškiai, kaip Mykolas Daukša, niekas kitas Europoje šios problemosnesuformulavo. Pasak jo, tauta – žmonės, gyvenantys vienoje teritorijoje,turintys bendrus papročius ir šnekantys ta pačia kalba. Į Bychovo Kroniką ir į Mykolo Lietuvio knygą galėtume žvelgti kaipį pirmuosius mėginimus parašyti Lietuvos istoriją. Čia vėlgi renesansiniomąstymo požymis. Renesanso metu įvairiose Europos valstybėse iškiloporeikis turėti savo šalies istoriją ir Lietuva nebuvo išimtis. Šių idėjųvedamas Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis 1578 metais pasikvietėLietuvos kariuomenės algininką, lenką Motiejų Strijkovskį, kuris,tarnaudamas kariuomenėje, rašė eiles ir kruopščiai rinko medžiagą Lietuvosistorijai. IŠVADOS1. XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, atsidūrusi Atgimimoepochos akivaizdoje, pati gimė kaip savitas ir visavertis europietiškoskultūros reiškinys. 2. Reformacijos ir kontrreformacijos įtaka LDK kultūrai yramilžiniška. Iš esmės šie judėjimai pakeitė visą kultūrinę situaciją LDK. 3.Renesanso epochotoje buvo pradėtos leisti lietuviškos knygos,įkurta aukštoji mokykla. 4. Renesansas pagimdė daugybę teisiškai mąstančių asmenybių.Albertas Goštautas – vienas išryškinusių Lietuvos vadybininkų, puikiaisuvokęs, kad valstybė yra stipri ne vien karine galia, bet savo savastiessuvokimu. LITERATŪRA1. BUTKUVIENĖ, Anelė. Lietuvos kultūros istorijos metmenys.Kaunas, 2000. 2. GENZELIS, Bronius. Lietuvos kultūros istorijos metmenys.Kaunas, 2001. 3. LUKŠAITĖ I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje irMažojoje Lietuvoje. Vilnius, 1991.

———————–[1] Reformacija – nuo lotynų kalbos žodžio – reformato- pertvarkymas.[2] Indulgencija – nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežius išduodavo užnuopelnus bažnyčiai arba už pinigus.[3] Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra, Vilnius, 1977.