15 a. Europa pradëjo uþkariauti pasaulá. Kuriasi jûrinës imperijos. Jos skyrësi nuo senøjø imperijø, kurios buvo sausumos.Europà pakeitë renesansas. (14a.vid.-17a.vid. 300m.) – pereinamasis laikotarpis nuo viduramþiø prie naujøjø laikø. Ren. sukëlë ankstesnieji kultûros atgimimai (Karolingø renesansas, 10a.renesansas, 12 a.renesansas). Atsirado Italijoje, nes ten neiðnyko antikinis palikimas, be to atsirado socialinës, politinës sàlygos, kurios leido gráþti prie antikos:– feodaliniø santykiø árymas.– kapitalistiniø santykiø formavimasis. Nauja moderni ekonomika(laisvos verslininkystës sistema). Turi sàmoningai priimti visa visuomenë. Kapitalizmo genezë ankstyviausia Italijoje. Taèiau vëliau ji sutriko ir á pieká iðsiverþë Anglija, Olandija.14a. Italijoje labai sparèiai vystësi miestai. Nebuvo stiprios centralizuotos valdþios, todël miestai (Genuja, Florencija, Venecija) tapo 12 a. savarankiðkomis respublikomis. Vystësi manufaktûra. Praturtëjæ pirkliai tapo bankininkais, pramoninkais. Tai þmonës, kurie norëjo veikti ir bûti aktyvûs. Ðioje grupëje ir formavosi naujos renesanso idëjos. Svarbus optimistinis poþiûris á gyvenimà, veiklumas, iniciatyvumas. Renesanso idëjos patraukë inteligentijà (mokytojus, teisininkus), kuri iðaugo ið pirkliø ir krautvininko sluoksnio. Prisidëjo aristokratija, dvasininkai, valdovai. Tikslai ávairûs, bet juos vienija nauja pasaulëþiûra – humanizmas (apëmë ir filosofijà ir menà). Studijø objektas – þmogus, o ne dieviðki dalykai. Centre þmogus, o ne Dievas.Renesanso bruoþai:– suformavo naujà þmogaus sampratà. Þmogus – aukðèiausia vertybë. Santykiai grindþiami lygybës, teisingumo, þmoniðkumo principais. Individualizmas – nepakartojami individui. Individas ne kaip luomo atstovas. Laisva asmenybë.– gimë universalaus þmogaus idëja. Þinios ið visø kultûros srièiø. Humanizmo pagrindas – filosofijos studijos, bet skiriama dëmesio ir tiksliesiams mokslams (matematikai).Nauja þmogaus samprata skatino domëtis anatomija. (Ypaè mene). Su þmogaus studijomis siejasi ir mintiesminties laisvës reikalavimas. Jis keliamas kaip natûrali þmogaus teisë – laisvos asmenybës privilegija. Dël to brendo priverstinis posûkis á þmogaus proto galimybes. Paþinimo pradþia ne tikëjimas, o protas.
Renesanso màstysena nebuvo visiðkai nauja.. Màstytojai neneigë, kad pasaulá sukûrë dievas. Sukûrë, kad já paþintø þmogus. Humanistai skelbë proto teisæ savanaudiðkai paþinti ir aiðkinti pasaulá. Renesansas pagrindë gamtos mokslà.Renesanso màstysena suformavo ir poþiûrá á gyvenimà. Þmogus gyvena ne tik dievui, bet ir sau, turi neribotas galimybes. Tai ir skyrë renesansà nuo antikos humanizmo (antikoje jis santûrus, turi ribas).Naujas gamtos suvokimas. Viduramþiais ji – Dievo kurinys, turëjo artinti þmogø prie dievo, tik tadad ji yra teigiama. Renesanse ji tik teigiama. Ji yra dievo apraiðka. Per jà galima paþinti dievà. Naujas pasaulëvaizdis. Centras – þmogus. Tikëjimas proto galia ir optimizmas suformavo poþiûrá á pasaulá lyg á darnià harmoningà visumà (Þmogus – jos dalis). Màstytojai save laikë naujos kultûros pradininkais. Atsirado terminas “tamsus laikas”.Kiek renesanso þmonës nauji ar ne? Renesanso plitimo klausimas.– áprasta manyti, kad renesansà iðplatino italai. V. centras – Prancûzijos karaliaus dvaras. Italø kultûra aukðto lygio, o Prancûzijos karalius nuolat kvietë humanistus.– ið kitø ðaliø atvykæ studentai atveþdavo naujø idëjø. Taip italiðkos idëjos prigijo kituose kraðtuose.Renesansas suprantamas kaip Europos kultûros fenomenas. Antika – tik V.Europos reiðkinys. Tai tam tikrø pokyèiø V.kultûroje visuma.Renesansas – kultûrinis pasaulietinis, intelektualinis judëjimas, kuris neturëjo politinës krypties.. Pasireiðkë ávairiais reiðkiniais (politiniais, intelektualiniais, ið pradþiø ir ekonominiais, t.p. geografiniais atradimais). Darë poveiká visoms gyvenimo sritims.Dvasiniame gyvenime – reformacija. Naujas santykis su Dievu. Ir mokslas ir filosifija nutolo nuo religijos, nuo teologijos mokslo. Reformacijos sàjûdis apimaV.Europà ir didelæ dalá rytø Europos. Reformacija buvo gana platus ideologinis ir politinis sàjûdis, apëmæs kovà prieð popieþijà, katalikybæ ir net feodalizmà.Katalikø baþnyèià raformuoti buvo bandoma dar viduamþiais. Taèiau galutinai parengë viduramþiø erezijos, renesanso humanizmas ir husitø judëjimas Èekijoje.Erezijos bûdingos visoms monoteistinëms religijoms, bet ypaè katalikybei. Erezijos atsirado dar 11a. Italijoje, o ypaè paplito p.Prancûzijoje. 2 pagrindinës sàjûdþiø rûðys:1)nuosaikioji (biurgeriðkoji);2)radikalioji (valstietiðkoji);Pastaroji akcentavo socialines reformas, þmoniø lygybæ. Ðiuos sàjûdþius vienijo kova prieð popieþiø, dvasininkø indulgencijas. Pripaþino tik evangelijà, o baþnyèios tëvø raðtus, popieþiaus bules atmetë. Erezijos griovë popieþiaus autoritetà, dogmatikà. Reformacijos laikotarpio erezijoms bûdingas polinkis á individualizmà, á individualø gylinimàsi á religinius klausimus. Taigi jie reikalavo tik reformuoti baþnyèià be jokiø socialiniø ar kitø pokyèiø. 15-16a.krizë baþnyèioje gylëjo, nes dvasininkus vis labiau traukë turtai.Socialinës reformacijos prieþastys susijusios su kapitalizmu, feodalizmo árymu. Tai ypaè ryðku Vokietijoje, kur 1517 m. M.Liuteris paskelbë savo tezes. Reformacija vyko ávairiuose kraðtuose, ji þadino tautinæ sàvimonæ, skatino tautiniø valstybiø kûrimàsi. Religijoje atmetë dvasininkø ir baþnyèios tarpininkavimà – þmogus tiesiogiai bendrauja su dievu.Reformacijos metu 1524 m. atsiranda protestantø baþnyèios: Ðveicarijoje – kalvinizmas, Anglijoje – anglikonai, dël ko Europa pasidalijo á protestantø ir katalikø.Reformacija sudarë sàlygas idëjiniams pliuralizmui. Tai ypaè svarbu tolesniai idëjø raidai, nes árodë, kad ámanoma ne tik katalikiðka pasaulëþiûra. Reformacija pakeitë vidurio Europos ideologinius pagrindus. Protestantiðkuose kraðtuose geriau galëjo vystytis kapitalizmas.