Barokas

Turinys

Įvadas..............................3

Ispanų literatūra..............................4

Svarbesnės XVII a. prancūzų literatūros tendencijos.............4

Anglų ir vokiečių literatūra.........................5

Baroko literatūros pradžia, šaltiniai, formavimosi veiksniai Lietuvoje...5

Baroko literatūros žanrų sklaida ir plėtotė..................6

Proginė poezija ir proza...........................6
Giesmės..............................7

Lietuviškieji baroko tekstai........................7
Išvados..............................8
Literatūra..............................9

ĮVADAS

XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika.

Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XX a. pr. šiai sąvokai tam tikrą laiką buvo teikiama neigiama prrasmė: barokas buvo suvokiamas kaip kiekvienos epochos meno smukimo, išsigimimo, krizės stadija. Tokia prasme šią sąvoką vartojo filosofai B. Kročė, A. Špengleris. „Menas negali būti barokas, o barokas – menas“, – sakė Kročė. Vėliau Kročė bei kiti tyrinėtojai visą XVII a. meną ėmė vadinti baroku. Šiandien meno bei literatūros istorijoje ir estetikoje barokas vartojamas neutraliai, neturi neigiamos prasmės. Barokas kildinamas iš portugalų k. perola barroca ( netaisyklingos formos perlas ) ir iš scholastikoje žinomo silogizmo baroco. Baroko sąvoka labiausiai taikytina bendram Europos sąjūdžiui, kurio yppatybės ir literatūros stilius gali būti konkrečiai aprašyti ir kurio chronologines ribas galima gana tiksliai nustatyti: nuo paskutiniųjų XVI a. dešimtmečių iki XVIII a. vidurio tam tikrose šalyse. Barokas – tai istorinis meno bei literatūros stilius ir kryptis, turinti savo estetiką ir

r teoriją. Apibūdinant XVI a. pab., XVII a. ir XVIII a. pr. literatūrą ir meną, vartojamos sąvokos: manierizmas, barokizmas, rokoko. XVI a. pab. – XVII a., tam tikrose šalyse ir XVIII a. pradžioje Europos literatūroje išryškėjo srovės, tendencijos, mokyklos, kurioms būdingi panašūs ar tapatūs poetikos ir kūrybos principai – baroko principai.

Barokas nebuvo ir Renesanso išsigimimo, krizės rezultatas. Barokas, kaip ir klasicizmas, buvo dėsninga Renesanso meno ir estetinės minties raidos stadija. Baroko estetika ir teorija buvo jau esančios literatūros ir meno apibendrinimas. Viena svarbiausių baroko poetikos sąvokų raktų – nuostaba, nustebinti. „Poetas – nuostabus kūrėjas“ ( P. Patricis ); „Poeto tikslas – nustebinti“(Dž. Marinas ). Pasak baroko teoretikų, poezijos ir visų menų pagrindas – Metafora. Metafora leidžia poetui iškreipti tikrovę, kurti naują pasaulį, kylantį iš fantazijos, o ne iš gamtos immitacijos. Metafora pateisinama tikrovės deformacija baroko poezijoje, satyriniuose burleskiniuose kūriniuose, pikareskose.

ISPANŲ LITERATŪRA

„Vienas originaliausių ir reikšmingiausių XVI a. pab. – XVII a. Europos meno reiškinių – ispanų barokas, sutelkęs visus Europos baroko kūrybos bei teorijos principus, išlikęs labai savitas, nacionalinis, turįs įtakos ir šių dienų menui bei literatūrai.

XVII a. ispanų literatūroje išryškėjo dvi polemizuojančios stilistinės manieros, dvi srovės – konseptizmas ir kultizmas ( arba kulteranizmas ).

Kultizmas, arba kulteranizmas ( cultismo, culteranismo, nuo lot. cultem – dailiai, grakščiai išreikštas, arba nuo ad cultos – kultūringiems, apsišvietusiems ), karatis vadinamas gongorizmu, pa

agal didžiojo ispanų poeto Luiso de Gongoros, rašiusio šia maniera, pavardę. Kultizmui būdingos sudėtingos metaforos, mitologinės referencijos, palyginimai, antitezės, hiperbolės, perifrazės, inversijos, lotynizuota sintaksė ir žodynas, hermetiška frazė, žodžių prasmės žaismas. Šiuo stiliumi rašiusių poetų mintis paslėpta, reikia daug intelekto ir proto pastangų ją suprasti. Tokia poezija suprantama nedaugeliui kultūringų, apsišvietusių skaitytojų – cultos. Gongorizmo analogai – italų manirizmas, anglų eufuizmas, prancūzų preciozinė literatūra.

Konseptizmo ( conseptismo, nuo isp. concepto – aštri mintis, sprendimas, sumanumas ) pradininkas buvo poetas A. Ledesma, išleidęs rinkinį „Dvasinai konseptai“ ( 1600 ), jo klasikai – Kevedas, Gevara, Alemanas, Grasianas. Žymiausias konseptizmo ir ispanų baroko teoretikas – Baltasaras Grasianas,veikalo „Proto sumanumas ir menas“ ( 1642, 1648 ) autorius.

Konseptistai stengiasi žodžiais atskleisti gilius, netikėtus, nepastebimus ryšius tarp daiktų, lakoniškai reikšti mintį, kiekvienam žodžiui ir frazei suteikti kuo daugiau prasmės. Konseptas – tai „suvokimo aktas, kuris išreiškia ryšius tarp daiktų“, – sakė Grasianas. Jis teigia, jog, nustatydamas ryšius tarp daiktų, protas, intelektas siekia ir grožio. Sąmojis, aštrus posakis – penas sielai, subtilus žaidimas, teikiąs malonumą protui: „Pačiuose daiktuose jau glūdi įvairūs protingumo vingiai“; „Sumanumas, talentas turi mokėti juos surasti“; „Žmogaus rankų kūriniai nei kiekiu, nei grožiu neprilygsta aštraus proto, intelekto kūriniams“. Tobulą stilių daro žodis ir mintis. Žodžiai – medžių lapai; aštrios, netikėtos mintys – vaisiai.

Konseptizmas ir kultizmas nebuvo dvi priešiškos poetikos. „Konseptizmas – minties gudrumas, kultizmas – kalbos gu
udrumas“. Abu stiliai artimi retorikai; abu praturtino poezijos kalbą – vieno inovacija buvo labiau etimologinė, kito – foninė, abu intelektualizavo kalbą, padarė ją priemone nutolti nuo nepatrauklios tikrovės; abiejų stilistikų kūriniai suprantami kultūringam ir išprususiam elitui.“1

SVARBESNĖS XVII a. PRANCŪZŲ LITERATŪROS TENDENCIJOS

„XVII a. pr. – pereinamasis prancūzų literatūros laikotarpis, kai dar jaučiami Renesanso tradicijų atgarsiai, o naujos kryptys tik pradeda formuotis. Tuo metu dar kuria paskutinieji Renesanso atstovai Prancūzijoje, savo kūriniuose vaizduodami kasdienišką buitį.

Renasanso tradicijos pagrindu formuojasi miestelėniškas buitinis romanas bei satyrinė burleskinė literatūra, vaizduojanti įvairių žmonių gyvenimą ir parodijuojanti tiek antikinę, tiek prašmatnią rafinuotą salonų literatūrą, pasišaipanti iš antikinių dievų bei didvyrių ir idealių herojų tuometiniuose kūriniuose. Kita XVII a. pirmosios pusės literatūros kryptis buvo preciozinė literatūra ( vienas iš baroko literatūros variantų ). Precioziškumas ( pranc. precieux – brangus, ypatingas, išskirtinis) susijęs su markizės Katerinos de Rambujė salono įkūrimu ( apie 1608 m. ). Markizė piktinosi netaisyklinga karaliaus Henriko IV artimųjų kalba, grubiais pasilinksminimais bei kareiviškomis manieromis.

Precioziškumas – tai elegantiškas elgesys ( demonstratyvus susižavėjimo reiškimas, plunksnos, kaspinai ant rūbų, kojinių ir pan. ), dirbtinis jausmų subtilumas ( meilė iš pagarbos, meilė iš dėkingumo, įvairūs platoniškos meilės aspektai ). Po truputį randasi kalbos precioziškumas: bandoma išvalyti kalbą nuo vulgarių ir buitiškų žodžių, ypač mėgstamos peri-

1Visuotinės literatūros istorija XVII – XVII a., Vilnius, „Mokslas“ 1992, 14 – 17 psl.
frazės be

ei metaforos. Skruostai buvo vadinami „drovumo sostais“, nosis – „veido balkonu“, veidrodis – „grožio patarėju“ ir pan. Mėgstami logiškai nesuderinami žodžiai ( oksimoronai ) – siaubingai gražu, žiauriai miela. Precioziniai salonai formavo skaitytojų literatūrinį skonį, rašytojų kūrybinį braižą, vengiantį visko, kas vulgaru, grubu, žiauru ar baisu.“2

ANGLŲ IR VOKIEČIŲ LITERATŪRA

„XVII a. pradžioje baigiantis Renesanso epochai, anglų literatūroje pradeda reikštis tos tendencijos, kurios formavosi ir kitų šalių literatūroje – klasicizmas ir barokas. Priklausomai nuo istorinių sąlygų, nacionalinės literatūros tradicijų, rašytojų individualybės šios kryptys Anglijoje įgavo kitokį pobūdį ir reikšmę.

Stipriau to laikotarpio anglų literatūroje pasireiškė baroko tendencijos. Susiformavęs sudėtingoje socialinėje ir ideologinėje dirvoje, barokas buvo labai prieštaringas reiškinys. Jame susipina, rodos, nesuderinami pradai: juslingumas ir dvasingumas, asketizmas ir hedonizmas, simbolika ir konkretumas, paprastumas ir rafinuotumas. Jam būdingos netaisyklingos formos, asimetrija, sudėtingos ir puošnios metaforos. Dažni religiniai mistiniai motyvai, pasaulio iliuziškumo idėja. Įvairių kraštų ir autorių kūryboje susiformavo skirtingos stilistinės ir idėjinės tendencijos.

Anglijoje barokas pasireiškė dramaturgijoje ( Dž. Vebsteris, T. Midltonas ) ir poezijoje, sudariusioje vadinamąją Metafizinę mokyklą ( Dž. Draideno ir S. Džonsono terminas ). Jai priklausė Dž. Donas, Dž. Herbertas, A. Marvelas ir kt. Charakteringi Metafizinės poezijos bruožai – nepaprasta vidinė įtampa, minties ir veiksmo koncentracija, išreikšta neįprastomis metaforomis, palyginimais, netikėtais sugretinimais.

XVI ir XVII amžių riba – naujo visuomeninio ir literatūrinio etapo pradžia. Visuomenė pereina iš feodalizmo į kapitalizmo stadiją, o Vokietijoje tai vienas tragiškiausių jos istorijos periodų. Pirmojoje XVII a. pusėje matyti sąmoningas biurgerių kilmės rašytojų noras kurti nacionalinę literatūrą, tuo metu atsiranda naujos lyrikos vokiečių kalba formos, išryškėja skirtumas tarp liaudies dainos ir eilėraščio.“3

BAROKO LITERATŪROS PRADŽIA, ŠALTINIAI, FORMAVIMOSI VEIKSNIAI LIETUVOJE

„Sunku būtų tiksliai nurodyti baroko epochos pradžią Lietuvoje. Tikriausiai to ir negalima padaryti. Nė viena kultūros epocha neatsiranda staiga: ji bręsta pamažu, jos bruožai ima ryškėti ankstesnėje epochoje, jie kinta, juos veikia naujos kultūrinės tendencijos, kurios suformuoja vėl kitos epochos „veidą“. Daugelis mokslininkų mano, jog baroko epocha Europoje tęsėsi nuo XVI amžiaus paskutinių dešimtmečių iki XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio. Galima sakyti, jog tokia chronologija tinka ir Lietuvai. Tiesa, esama nesutarimų dėl baroko apibrėžimo: ar tai epocha, ar literatūros kryptis, ar architektūros ir dailės stilius. Vis dėlto įtikinamesnis atrodo tvirtinimas, jog tai epocha, turinti savo stilių, kuris pasireiškė literatūroje, architektūroje, tapyboje, muzikoje „kaip dialektinė Renesanso antitezė su savo grožio kriterijais“ ( Ingė Lukšaitė ). Būdingiausiais baroko stiliaus bruožais laikomi dinamiškumas, dramatizmas, polinkis į patetiką, tapybinių efektų, didybės, įmantrios formos paieškos, kontrastų, antitezių pomėgis. Vis dėlto maždaug pusantro šimtmečio trukusi epocha negalėjo išlaikyti vieno stiliaus, apimančio visas literatūros ir meno sritis. Pamažu joje išsiskyrė savitos stilistinės žanrinės bei tematinės kryptys, gavusios „manierizmo“, „klasicizmo“, „rokoko“ pavadinimus.

2 Visuotinės literatūros istorija XVII – XVII a., Vilnius, „Mokslas“ 1992, 30 – 32 psl.
3 Visuotinės literatūros istorija XVII – XVII a., Vilnius, „Mokslas“ 1992, 90 – 91, 105 – 106 psl.

Barokas naudojasi ta pačia formų sistema kaip Renesansas. Bet jis neduoda to, kas tobula ir atbaigta, bet teikia tai , kas juda ir tampa; [jame rasi] ne tai, kas apribota ir aprėpiama, bet tai, kas neribota ir milžiniška. Yra dingęs gražaus proporcingumo idealas; domimasi ne būtimi, bet vyksmu [tapsmu]. Masės – tos neryškiai suskaidytos masės – pasirodo judėdamos.

Visuomeninė, akademinė, kultūrinė jėzuitų veikla bene labiausiai paveikė Lietuvos XVI amžiaus pabaigos ir viso XVII amžiaus gyvenimą, jos literatūrą, kultūrą ir mokslą, žanrų ir stilių plėtotę, politinės ir pilietinės istorijos raidą. Per katalikiškąjį Vilniaus universitetą Lietuvoje plito lotynų kalbos vartojimas, antikinės literatūros imitacija, buvo palaikomi moksliniai ir intelektualiniai ryšiai su Vakarų Europa. Kitas svarbus baroko kultūrą ir literatūrą formavęs veiksnys buvo didikų dvaruose susiklostęs gyvenimo būdas, tam tikri bendravimo ritualai, tos aplinkos žmonių išsilavinimas, religinės pažiūros, visuomeninė ir politinė veikla. Didikų dvaruose lankėsi nemažai gabių literatų, studijavusių įvairiuose Vakarų Europos universitetuose, čia buvo kaupiamos bibliotekos, paveikslų, gobelenų kolekcijos, puoselėjama literatūrinė, muzikinė, teatrinė kūryba.“4

BAROKO LITERATŪROS ŽANRŲ SKLAIDA IR PLĖTOTĖ

„Baroko epochoje daugeliu atvejų vyravo tie patys žanrai, stiliai, eilėdaros formos, imitacijos šaltiniai, kaip ir Renesanso epochoje. Humanitarinio pobūdžio katalikų ir protestantų kolegijose buvo mokomasi senovės graikų ir lotynų kalbų, skaitomi antikos autoriai, juos imituojant mokomasi kurti poemas, panegirikas, epigramas, epitafijas, emblemas, dedikacijas, siekiama tobulos iškalbos kaip aukščiausios humanitarinio išsilavinimo pakopos. Vis dėlto baroko literatūra turi ir savitų specifinių bruožų, kuriuos sąlygojo politiniai bei religiniai visuomenės gyvenimo pokyčiai, estetinių idėjų Europoje raida. Be antikos, vienu svarbiausių imitacijos šaltinių baroko literatūroje tampa Biblija: iš jos semiamasi motyvų, vaizdų, simbolių, siužetų. Kartais antikiniai ir bibliniai motyvai bei įvaizdžiai vartojami tame pačiame kūrinyje, metaforiškame, mozaikiškame literatūros tekste. Svarbiausią Renesanso literatūroje „šaunumo“ sampratą baroko literatūroje keičia „pamaldumo“ sąvoka, „šaunaus“ ir „veiklaus“ žmogaus vietoje atsiranda „atgailaujančio“ žmogaus tipas. Keičiasi meninė stilistinė baroko literatūros raiška. XVI amžiaus kūriniuose vyrauja mintis, racionalumas, griežta, nuosekli dėstymo logika, glaudi daikto ir jį apibūdinančio žodžio jungtis; tuo tarpu nuo pirmojo XVII amžiaus dešimtmečio pastebimai ima stiprėti kūrinių emocionalumas, poetiniam vaizdui sukurti pasitelkiamos įvairios asociacijos, mitologinės aliuzijos, situacija dažniausiai nusakoma metaforiškai, nevengiant hiperbolizuoto, kartais natūralistinio ekspresyvumo, kuriami minties ir žodžio paradoksai.“5

PROGINĖ POEZIJA IR PROZA

„Proginės poezijos ar prozos kūriniai buvo rašomi tam tikra proga – atvykus karaliui ar vyskupui, kokiam asmeniui pradėjus eiti svarbias pareigas, gavus mokslinį laipsnį – ir skirti žymiems valstybės ar Bažnyčios veikėjams, didikams, macenatams. Kurdami proginius kūrinius, universiteto studentai privalėjo pademonstruoti lotynų kalbos žinias, eiliavimo įgūdžius, erudiciją, gebėjimą naudotis antikinės literatūros topika. Proginiuose kūriniuose esama įdomių formos ieškojimų: rašomi kvadrato, kryžiaus, piramidės, taurės, rombo formos eilėraščiai, derinami prozinis ir eiliuotas tekstai, gausiai naudojami dramos, deklamacijos, inscenizacijos elementai.

Įdomią pagoniškos ( antikinės ) ir krikščioniškos ( katalikiškos ) pasaulėžiūros elementų sintezę randame laidotuvių poezijoje – elegijose, trenuose, epicedijuose, laidotuvių giesmėse. Šiuose kūriniuose galima atsekti antikinės epitafinės poezijos tradicijas, taip pat sąsajas su Tibulo, Propercijaus, Ovidijaus, Horacijaus eilėmis ( pvz., „blyškiosios mirties“ – pallida mors,

4 Ulčinaitė Eugenija „Lietuvos baroko literatūra“, Baltos Lankos 1997, 2, 5 psl.
5 Ulčinaitė Eugenija „Lietuvos baroko literatūra“, Baltos Lankos 1997, 6 psl.

„žiauriųjų seserų“ – ferreae sorores įvaizdžiai, gyvenimo kaip mirties ir mirties kaip gyvenimo priešprieša ). Iš antikinės literatūros perimta ne tik epitafinio žanro poetika, tam tikri įvaizdžiai, bet ir pati mirties bei pomirtinio gyvenimo samprata. Mirtis XVI – XVII amžiaus trenuose dažniausiai tapatinama su romėnų mitologijos likimo deivėmis Parkomis ( Parcae ), kurios verpia likimo siūlą ir savavališkai jį nutraukia. Tačiau kartais vartojamas ir Mirties – Giltinės su dalgiu rankose įvaizdis – viduramžių religinės mistikos ženklas. Kai kada šie skirtingų pasaulėžiūrų elementai puikiai dera tame pačiame kūrinyje.

Baroko literatūrai būdingas smulkiųjų literatūros žanrų, vadinamosios epigraminės, erudicinės, įmantriosios poezijos kultas. Antikoje ir Renesanso epochoje „tobulos poezijos“ rūšimi laikytas epas tarsi išsisėmė, užleido vietą mažesnėms, lankstesnėms poezijos formoms. Žymiausi baroko literatūros teoretikai Jokūbas Pontanas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Baltazaras Grasianas daugiausia dėmesio skiria epigraminės poezijos specifikai, jos kūrimo būdams, poveikio galimybėms, o epą prisimena tik kaip praeities reliktą, antikinės literatūros pasididžiavimą. Žaisti žodžio etimologija, forma ir prasme, ieškoti įvairiausių imitacijos, interpretacijos, rimo bei ritmo galimybių – toks, regis, buvo baroko poetų siekis, kurį jie realizavo savo kūryboje. Kartais atrodo, kad autorius sąmoningai nori suintriguoti skaitytoją, tarsi užminti mįslę, kurios įminimas duotų raktą eilėraščio turiniui suprasti. Sakysim, eilėraščiui duodamas neįprastas, dažniausiai graikiškos kilmės pavadinimas, tarsi užkoduojantis jo prasmę.

Populiari tampa vadinamoji herbinė poezija. Tai trumpi 6-8 eilučių eilėraščiai, komentuojantys herbo simboliką, susiejantys ją su konkretaus žmogaus darbais bei nuopelnais. „Herbiniai“ eilėraščiai kartu su herbo atvaizdu dažniausiai buvo dedami knygos pradžioje ir sudarė dalį pratarmės ar dedikacijos. Žinoma, baroko epochoje buvo parašyta ir didelės apimties poetinių kūrinių. Tačiau pažymėtina, jog epinio užmojo ir epinio stiliaus patoso tuo metu įgauna visai kito žanro tekstai, sakysim, epicedijas, panegirika, elogija. Dauguma epinio pobūdžio XVII amžiaus kūrinių konstruojami „mozaikos“ principu: viename kūrinyje randame ir epinį aprašymą, ir didaktinį pamokymą, ir filosofinių apmąstymų, mitologinių digresijų, Šv. Rašto alegorijų. Baroko poemoms būdinga pakili retorika, manieringos metaforos. Atsiranda ir naujų žanrų, kurie Renesanso epochoje buvo nepopuliarūs. Visų pirma tai elogija. Kilusi iš epitafijos ir skirta „kokiam nors asmeniui ar dalykui pašlovinti“. Populiarus baroko epochoje buvo panegirikos žanras, kartais imituojantis epines poemas, kartais priartėjantis prie biografijos, vadinamųjų „gyvenimo aprašymų“, pateikiantis konkrečių faktų, realių įvykių kroniką.“6

GIESMĖS

„Lietuvių religinės poezijos raidą pastebimai veikė giesmių vertimai, jų poetika, panaudojimo ir pritaikymo religinėje praktikoje formos. Baroko epochos pasaulėžiūra atsispindi Pranciškaus Šrubauskio giesmyne „Balsas širdies“ ( apie 1679 ), kur pateikiama žemės ir dangaus, kančios ir džiaugsmo priešprieša, įdomiai plėtojama nuodėmingo žmogaus ir maloningo Dievo tema. Nors giesmėse esama daug svetimybių ( slavizmų ), tačiau jos parašytos lengvu ritmu, gerai surimuotos, skambios. Jose daug konkrečių detalių, istorinių realijų, juntama slogi praūžusių karų su švedais ir maskvėnais ( vadinamojo „tvano“ ) atmosfera.“7

LIETUVIŠKIEJI BAROKO TEKSTAI

„Gausiame kitakalbės Lietuvos baroko literatūros palikime lietuviškieji grožiniai tekstai sudaro labai mažą dalį. Beveik visi jie eiliuoti. Eilėraščiai „Pakvietimas Lietuvos giminės“ ( 5 eil.) ir „Pakvietimas Viešpaties karaliaus“ ( 4 eil. ) parašyti hegzametru, taikant antikinei eilėdarai būdingą ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaitą. Dėl to kai kurie balsiai išmetami, o žodžiai gauna neįprastą kirtį. Tai pirmasis lietuviškas hegzametras ir vienas pirmųjų hegzametrų nacionaline kalba Europos literatūrose. Tačiau šie tekstai yra svarbūs ne vien dėl originalios eilėdaros, bet ir dėl reiškiamų idėjų.“8

6, 7, 8 Ulčinaitė Eugenija „Lietuvos baroko literatūra“, Baltos Lankos 1997, 6-7, 9-15, 31-32 psl.
IŠVADOS

Baroko epochoje poetai labiau gilinasi į savo pačių išgyvenimus, ieško universalesnių kūrybos temų. Jie moka pasijuokti iš savęs ir savo aplinkos, jie atvirai reiškia meilės jausmus žemiškajai savo širdies damai: „Viską, ką turiu, aš noriai aukoju prie tavo altorių“; jie moka džiaugtis „laukų ramybe“ ir kasdienybės akimirkomis; jie jautriai fiksuoja žmogaus ir visatos kosminį ryšį: „Žvaigždės juk esam ir mes, ir mus apgaubia šešėliai“ ( Samuelis Pšipkovskis ); filosofinė meditacija jiems artimesnė nai mokyklinė didaktika. Naborovskis pateikia barokinį žmogaus gyvenimo apibrėžimą. Tai „garsas, šešėlis, dūmas, vėjas, blyksnis, taškas“, „tarp gyvenimo ir mirties – tik ketvirtadalis akimirkos“, „lopšys ir karstas“ – kraštinės linijos, tarp kurių įrėmintas gyvenimo vyksmas. Negailestingoje laiko tėkmėje, kuri viską keičia, griauna, naikina, poetas mato vienintelę nenykstančią vertybę – meilę, kuriai skiria erotiškus, lyriškus, komiškus, autoironiškus posmus. Atsiskleidžia barokinio humanizmo, jėzuitinės krikščioniškosios kultūros reiškimosi formos, sudėtinga antikinės literatūros sukrikščioninimo problema, alegorinė antikos ir Biblijos tekstų interpretacija. Retorinių figurų gausa, tikrovės ir mitologijos sąsajos, parodijos bei palinodijos – tokia poezijoje atsiverianti skirtingų siužetų, motyvų, kultūrų mozaika atitiko barokinio stiliaus sampratą.

LITERATŪRA

1. Ulčinaitė Eugenija „Lietuvos baroko literatūra“, Baltos Lankos 1997;
2. Visuotinės literatūros istorija XVII – XVIII a., Vilnius, „Mokslas“ 1992;

Leave a Comment