Renesansas

Renesansas

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.

Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prie absoliutizmo. Trrečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, ir jis, iškovojęs ne vieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yra Florencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės nuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų ir pasitikėjimo “popolanų” klasei – pirkliams, pinigų keitėjams ir amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo įstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinės teisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus valdžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžią Italijoje buvo nesėkmingi.

Vėliau neevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansas plito kitose šalyse. Jis išreiškė naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į šiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš feodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykių stiprėjimas. Šiuos procesus gilino ir spartino reformacija, apėmusi Vakarų ir

r Vidurio Europą.

HUMANIZMAS

Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Lotyniškai humanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaus sugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų. jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertinti viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožio pažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos, anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškai išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir politiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras, F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitų krraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslu pagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogaus būtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija. Ji suteikė humanizmui politinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus ir prieš iškylančią buržuaziją. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama paklusti autoritetams.

Humanistai pabrėžė žmogaus protinius ir fizinius sugebėjimus, dvasinį ir kūno grožį. Svarbiausia dvasine jėga laikė valią. Žmogaus idealas – tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, siekianti įsitvirtinti pasaulyje pasikliaudama savo jėgomis. Kiekvienas žmogus savitas, jo orumas priklauso nu

uo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali. Toks Renesansui būdingas individualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaus savarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą.

Dėl atsiradusių spaustuvių greitai humanizmas paplito po visą Europą. (Pirmąją rašomąją mašinėlę sukūrė vokietis Gutenbergas.)

REFORMACIJA

Spaudos išradimas paspartino idėjų apykaitą, be kurios gal niekada nė nebūtų atėjusi reformacija. Reformacija laikoma pirmąja buržuazine revoliucija. Reformacija – vėlyvojo feodalizmo, politinio, socialinio, ekonominio vystymosi idealoginė išraiška. Reformacija, trumpai tariant, yra bažnyčios reforma.

Maras, 1340m. ištikęs Europą, nusinešė daugelio žmonių gyvybę, todėl reikėjo žmonėms ieškoti išsigelbėjimo. Tai buvo viena iš priežasčių bažnyčios nuosmukiui. Taip pat bažnyčios nuosmukį lėmė ir pralaimėtos kovos su Anglija, Prancūzija dėl karalių teisės apmokestinti Bažnyčios turtus. 1305m. Prancūzijos karalius, padedamas savo agentų Italijoje, pasiekė, kad popiežiumi būtų išrinktas prancūzas. Nuo tada septyni popiežiai rezidavo ne Romoje, o Avinjone. Visi jie buvo prancūzai, kuriems didelę įtaką darė karalius. Naujų rūmų statyba Avinjone kainavo milžiniškus pinigus, o labai daug pinigų reikėjo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikyti bažnyčios sritį. Tačiau labiausiai nuskurdino bažnyčią didysis skilimas. Jo metu buvo bažnyčia valdoma vieno popiežiaus Romoje, o kito Avinjone. Todėl abiem popiežių rezidencijom reikėjo išlaikymui didelių lėšų. Lėšom rinkti buvo prekiaujama indulgencijomis – medžio raižinys. Jų pirkimui buvo susiklosčiusi tokia pa

adėtis, kad už pinigus buvo sakoma, kad galima nupirkti viską. Pasak prekiautojo Tecelio “vos dėžutėj pinigai suskambės, siela iškart iš skaityklos išskries”.

Dar XIV a. anglų teologas Džonas Viklifas ragino Bažnyčią atsisakyti turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. XV a. šias mintis plėtojo čekų dvasininkas Husas. Tai turėjo didelės reikšmės, nes jį rėmė visų socialinių sluoksnių čekai. Popiežius kovai su Husu negailėjo jėgų ir jis buvo apgautas ir sudegintas kaip eretikas.

Plintant humanizmui, atsirado naujas požiūris į bažnyčią. Humanistai nurodė klaidas Katalikų bažnyčios Biblijos vertimuose iš hebrajų ir graikų kalbų. Jie reikalavo religinio Bažnyčios atsinaujinimo, sakė, kad gyvenimas pagal Biblijos mokymą yra svarbiau negu išorinės Katalikų bažnyčios apeigos.

XVI a. pradžioje iš Romos imta reikalauti didesnių mokesčių. Iš Romos imperijos gyventojų popiežius surinkdavo didžiąją dalį pajamų. Nyderlandų ir Vokietijos biurgeriai ir bajorai siekė ekonominės ir politinės nepriklausomybės nuo savo valdovo, šv. Romos imperijos imperatoriaus. Valstiečiai buvo taip pat varginami dideliais mokesčiais, ir jie galėjo kiekvienu metu sukilti.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Bažnyčios mokymą ėmė kritikuoti Martynas Liuteris. Liuteris nusprendė pasipriešinti indulgencijų prekybai. Liuteris savo pažiūrom susilaukė daug šalininkų, ir jam padėjo skleisti jo mintis spauda. Kovai su Liuteriu Katalikų bažnyčia buvo pasirinkusi tą pa
ačią taktiką kaip ir prieš Husą, tačiau jiems nepavyko. Liuteriui likti gyvam padėjo jo pritarėjai ir Saksonijos kunigaikštis. Liuteris tvirtino, kad krikščionis privalo vadovautis tik Biblija. Liuteris abejojo popiežiaus ir bažnyčios tėvų autoritetu.

Liuteriui slapstantis Saksonijoj, kilo valsitečių sukilimas. Jie reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti žemę valstiečiams. Šį sukilimą numalšino patys bajorai, nes jiems buvo nenaudinga. Tada Liuteris suprato, kad išsaugoti jo idėjoms reikia atsižvelgti ir į bajorus. Jis suprato, kad bažnyčia gali ramiai dirbti tik tada, kai kunigaikščiai rūpinsis tvarka ir ramybe. Ramybė galės būti tik tada, kad bus paklusni bažnyčia. Tai viena iš reformacijos priežasčių. Kita būtų siekimas pigios bažnyčios.

Anglijos, Skandinavijos, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, taip pat Vokietijos, Livonijos ir Prūsijos kunigaikščiai uždarė vienuolynus, prisijungė bažnyčių žemes ir perėmė jų pajamas. Vokietijos kunigaikščiai reikalavo teisės parinkti tikėjimą, nepaisant daugumos jų valstybės gyventojų valios. Jie sakė “kieno valdžia, to ir tikėjimas”. Šiaurės Vokietijoje ir Skandinavijoe vieninteliu leidžiamu tikėjimu tapo evangelikų liuteronų mokymas.

Kitas garsus reformatorius buvo prancūzas Jonas Kalvinas, kuris vėliau tapo liuteronų varžovu. Šveicarijoje, Ženevos mieste jam pavyko įgyvendinti Bažnyčios organizacijos formą, kur buvo būtinas glaudus ryšys tarp magistrato ir Bažnyčios vadovybės. Magistratas skirdavo pagyvenusius vyrus (presbiterius), kurie kartu su kunigais turėjo vadovauti bendruomenei. Šeimyninis gyvenimas buvo griežtai sekamas per įskundėjus. Net ir vaikai galėjo įskųsti savo tėvus bendruomenės vadovybei. Žaidimai, šokiai ir bet kokia prabanga buvo draudžiami. Kaip ir Liuteris Kalvinas manė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitikėti tik Dievo malone. Kadangi Dievas visagalis, jis iš anksto turįs žinoti, kurie žmonės bus išganyti, o kurie pasmerkti. Kalvinistai teigė, kad sėkmė prekyboje ir profesijoje taip pat yra Dievo malonės apraiška. Taip pat jie skatino turto kaupimą, nes sakė, kad žmogus, kuris taupys, dirbs, kaups turtą, keliaus į dangų. Kalvinizmas greitai plito, įsiskverbė į kraštus, kuriuose buvo liuteronybė. Katalikų bažnyčiai didelę grėsmę kėlė tai, kad Prancūzijoje prie kalvinizmo prisijungė biurgeriai ir dalis aukštuomenės. Europos šiaurėje kalvinistinėmis arba protestantiškomis šalimis tapo Nyderlandai, Škotija.

Žmonių raštingumas buvo didesnis protestantiškose šalyse negu katalikiškose. Katalikiškose šalyse daugelis valstiečių liko beraščiai iki pat XX a. Protestantiškose šalyse net ir kaimų gyventojai gaudavo tam tikrą išsimokslinimą. Protestantai teologai rašė ir skaitė pamaldas nacionalinėmis kalbomis, o ne lotyniškai.

Moterims iš didikų ir biurgerių šeimų reformacija, ypač pradžioje, suteikė daugiau saviraiškos galimybių. Moterys įsitraukė į Biblijos studijas ir Katalikų bažnyčios kritiką. Visoms protestantizmo pakraipoms būdinga tai, kad pradėta labiau vertinti santuoką, o ne celibatą ir nekaltybę. Liuterio nuomone, celibatas prieštarauja žmogaus prigimčiai.

KONTRREFORMACIJA. JEZUITAI

Italijoje ir Ispanijoje subrendo palankios sąlygos kontrpuolimui prieš reformaciją. Italijos miestų valstybių biurgeriai nejautė reformacijos poreikio. Jie jau turėjo ekonominę ir politinę nepriklausomybę. Ispanijos ir Prancūzijos karaliai užsitikrino valstybinę Bažnyčios kontrolę, kai buvo susilpnėjusi popiežiaus valdžia.

Katalikai siekė pašalinti bažnyčios negeroves. Bažnyčios susirinkimas pasmerkė indulgencijų prekybą, sugriežtino vienuolynų taisykles, kunigų mokymą ir kontrolę.

Labai reikšmingas buvo jėzuitų ordino įkūrimas. Tai – kovinė organizacija, turėjusi sutriuškinti protestantizmą ir atkariauti popiežiui prarastus kraštus. Jėzuitų vadovu tapo ispanų didikas Ignotas Lojola. Jis sukūrė karinio pavyzdžio organizaciją, kur svarbu yra paklusti vyresnybei. Jėzuitų mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje.

Gerai išsilavinę jėzuitai buvo įtraukti į valstybės valdymą. Jie įgijo polininės įtakos. Jėzuitai vadovavo religiniai kovai prieš reformaciją, buvo siunčiami kaip misionieriai į kitas šalis. Jų padedamas popiežius atsikovojo Vengriją, Lenkiją, Pietų Vokietiją.

GEOGRAFINIAI ATRADIMAI. MOKSLAS.

XV- XVI a. atrasta daug naujų, ligi tol europiečiams nežinomų kraštų. 1492m. – Amerika, 1522m. – baigta F.Magelano pradėta kelionė aplink Žemę. Pasaulis buvo tyrinėjamas ir senuosiuose Rytuose, ir antikoje, mokslinis pažinimas plėtojamas ir viduramžiais. Pasiremdami ankstesniais atradimais, Renesanso atstovai per trumpą laikotarpį gerokai pakėlė mokslo lygį. Tuomet padaryta daug išradimų: parakas, spauda, mikroskopas, teleskopas, kišeninis laikrodis ir kt. XVI – XVII a. smarkiai pakito gamtos, tikslieji mokslai: matematika, chemija, fizika, ypač astronomija, pakeitusi visatos sampratą. Italijos ir Šiaurės Europos astronomai padarė atradimų, kurie sukūrė heliocentrinį pasaulėvaizdį. Pagal šią sistemą pasaulio centre yra Saulė, aplink kurią sukasi Žemė ir kitos planetos. Pirmasis šią teoriją iškėlė M.Kopernikas.

Mokslo atradimai skatino peržiūrėti žmogaus ir pasaulio aiškinimą. Nebepasitenkina scholastika, kuri rėmėsi abstrakčiais samprotavimais ir autoritetų nuomone, ima reikštis naujos filosofinės kryptys. Kai kurie Renesanso filosofai ragina remtis stebėjimo ir tyrinėjimo metodu nuo atskirų faktų eiti prie apibendrinimų (Bekonas). Kiti rodydami nepasitikėjimą autoritetais, apskritai ima abejoti žmogaus galimybe pažinti pasaulį (Montenis). Šiai epochai būdingi nuomonių skirtumai ir įvairūs keliai į tiesą.

Taip pat šiuo metu buvo paplitę ir netikri mokslai: alchemija, astrologija, taip pat magija, bei prietarai. Jų paplitimą lėmė ne tik žmonių tamsumas, bet ir renesanso epochai būdingas noras prasiskverbti į gamtos paslaptis. Pranašystėmis ir Burtais tikėjo ir paprasti, neapsišvietę žmonės, ir mokslininkai, filosofai, valstybės bei bažnyčios veikėjai. Tik Renesanso epochoje labai paplito raganų, burtininkų teismai, vadinama “raganų medžioklė”, ypač jų pagausėjo išleidus knygą “Raganų plaktukas”, kur buvo parodyta, kaip tokias bylas vesti.

Atgimimas nebuvo nuoseklus žmogaus minties žengimas į priekį. Katalikų bažnyčia puolė naująjį mokymą. Žmonės galėjo prarasti pasitikėjimą bažnyčia, jei ji pripažintų klydusi. Šie mokslai pakeitė žmogaus ir Žemės vietą Visatoje.

MENAS IR RENESANSO STILIAUS ARCHITEKTŪRA

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.
Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kai kuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.
Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį: didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesanso kultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai, vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškus ginklus, komplektavo bibliotekas.
Renesanso stiliaus pamoka Lietuvoje buvo italų renesansas, įgijęs manierizmo tendenciją, tačiau Lietuvos renesansas turėjo ir daug unikalių, savitų bruožų, jam būdinga savo krašto tikrovės matymas ir perteikimas.
Dažniausiai didikų pilis, rezidentinius rūmus projektuodavo vietiniai arba iš kitur atvykę architektai. Iš užsienio didikai kviesdavosi architektus dar ir tam, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš lenkų feodalus.
Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų – gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiu statytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų.

GYNYBINĖS PILYS

Tai buvo privačios feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui – rezidentavimui ir gynybai, nes Krymo totorių puldinėjimai, karai su Švedija bei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Dažnai, šalia pilies buvo kuriami sodai – parkai, tapę neatsiejama architektūros ansamblio dalimi.
Ankstyvesniu laikotarpiu statytoms pilims būdingi uždari kiemai, įvairūs gynybiniai įtvirtinimai, vėlesnės jau atviro tipo, iš gynybinių įtvirtinimų likę tik bokštai. Pastarosios vis labiau panašėjo į rūmus. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmojo tipo pilių buvo Vilniaus žemutinė pilis, kurioje rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Žygimanto senojo iniciatyva 1520 – 1530 metais pastatyta pagal renesanso stilių.
Rūmus sudarė keli korpusai, supę uždarą kiemą. Kiekviename aukšte buvo vis skirtingo dydžio renesansiniai langai su nevienodais apvadais. Fasadai buvo lygūs, be įmantresnių puošybinių elementų, bet sienas užbaigė puošnus atikas. Priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis skaidė keturkampiai bokštai su šaudymo angomis. Nesimetriškai išdėstytos durų ir vartų angos gausiai papuoštos orderiniais elementais. Sprendžiant pagal Smuglevičiaus akvarelę, šiaurinis korpusas buvo dviejų aukštų, irgi su atiku.
Rezidentiniai kunigaikščių rūmai buvo vieni pirmųjų ir svarbiausių renesanso architektūros statinių LDK. Labai gaila, bet 1655 m. gaisras padarė rūmams labai daug žalos, po to jie palaipsniui sunyko ir XIX a. pirmaisiais metais buvo nugriauti, dabar išlikusi tik rytinio korpuso dalis.
Šitame architektūriniame ansamblyje, į rytus nuo kunigaikščio rūmų stovėjo turtingų renesanso stiliaus formų Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia. Žygimantas Augustas perstatė ją iš senesnės, gotikinės Šv. Onos bažnyčios. Manoma, kad ją kūrė italų architektas D. Činis, tačiau po Žygimanto Augusto mirties ji likusi neužbaigta. Tai buvo vienanavė, su pus apskritu pagrindiniu fasadu bažnyčia, dengta nerviūriniu skliautu. 1666 m. Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia nugriauta ir dabar tik likę pamatai liudija apie originalų renesansinį bažnyčios planą.
Dar vienas aukšto inžinerinio lygio ir savitas architektūros statinys – Biržų pilis, pastatyta 1586 – 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva. Pilis užėmė 9 ha. plotą, o stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas. Rezidentiniai rūmai buvo 3 – jų aukštų, o galinius fasadus puošė frontonų dekoratyviniai stulpeliai ar bokštai.
Pilis 2 kartus buvo nuniokota švedų, po ko jos atstatymo projektą parengė architektas Teofilis Spinofskis. Įrengti tikslių geometrinių formų pylimai ir gynybiniai grioviai. Rūmai, arsenalas, arklidės ir kiti pastatai buvo vėlyvojo renesanso stiliaus, kai kurios architektūrinės dalys pasižymėjo manieristiniu puošnumu. Pietinio rūmų fasado sienai gyvumo teikė įvairios renesansinės detalės: kampų rustika, vis kitokios formos langai bei karnizai.
XVI pab. – XVII pr. pradėtos statyti rezidentinės pilys pagal naujus statybos principus. Dužiausiai tokios pilys sustiprintos tik gynybiniais bokštais turi uždarus kiemus.
Turbūt pirmas tokią pilį XVII am. Pradžioje pasistatydino Benediktas Sapiega Alšėnuose. Erdvų stačiakampį kiemą juosė dviejų aukštų rūmų korpusai. Korpusų fasadai lygūs, monumentalūs, vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Mūras – mišrios plytų ir akmenų konstrukcijos, rištas kalkių skiediniu. Perdangos, kaip ir būdinga renesansui – sklaitinės, sienos dekoruotos stiuko lipdiniais. Horizontalių korpusų ir vertikalių bokštų tūrių kompozicija komplekso siluetui teikė dinamikos ir plastiškumo. Deja, bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais, buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo.
Alšėnų pilis artima kitų LDK pilių architektūrai, bet turėjo ir savitų bruožų, kurie buvo būdingi Niderlandų renesansui, ypač dekoratyvinėse formose ir puošyboje.
Jurbarko rajone, Nemuno žemupyje, raiškiai į kraštovaizdį įsijungusi stovi Raudonės pilis. Pastatyta XVI amžiuje turtingo feodalo Krišpino Kiršenšteino iniciatyva. Iš pradžių buvo pastatyti tik du korpusai, kurie su aptvarinėmis sienomis formavo uždarą kiemą. Amžiaus pabaigoje buvo pristatytas renesansinis korpusas ir bokštas, kurį užbaigė karnizai ir kūginis stogas. Taip XVI – XVII a. riboje buvo sukurtas monumentalus renesansinis ansamblis.
Korpuse ir bokštuose buvo daug įvairių formų šaudymo angų. Interjeras buvo turtingai dekoruotas taikomosios dailės dirbiniais. Pirmo aukšto salę dengė cilindrinis skliautas. Aplink rūmus 25 ha. plote plytėjo parkas prisodintas įvairios augalijos.
Nepaisant to, kad XVIII a. vakarinė siena su vartų statiniu buvo nugriauta, pilis išliko kaip vienas ryškiausių renesanso architektūros pavyzdžių.
Renesanso formų išliko ir monumentalioje Panemunės (Gelgaudų) pilyje, pradėtoje statyti 1604 m. ant dešiniojo Nemuno kranto. Manoma. Kad ją statęs architektas P. Nonchartas. Trapecijos plano kiemą supo trys korpusai bei gynybinė siena su šaudymo galerijomis. Korpusų fasadai tinkuoti pilku tinku, karnizai ir langų kraštai baltinti. Langai dideli, renesansiniai, su metalinėmis grotelėmis. Svarbiausi pilies architektūriniai akcentai – du keturaukščiai cilindriniai bokštai. Skirtingų spalvų horizontalios juostos dalino juos į tarpsnius. Kiemo fasadų vaizdą įvairino asimetriškai įkomponuotos durų ir langų arkos.
Rūmus supo peizažinis parkas ir penki kastiniai tvenkiniai.
Vėlesnės rekonstrukcijos keitė pilies struktūrą, bet ji iki šiol liko vienu įspūdingiausiu rezidencinių pilių pavyzdžiu.

RŪMAI

Nuo XVII a. vidurio didikai ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius namus. Paprastai tai nedideli, dviaukščiai, stačiakampio plano rūmai su bokštais kampuose, kurie neturėjo jokios strateginės reikšmės. Tokų rūmų planas, kuris turėjo bendrų bruožų su Niderlandų, Flandrijos lakoniško plano rūmais.
Lietuvis rūmų su kampiniais bokštais statybos tradicijai priklauso Gaidžiūniškių rūmai, sumūrinti 1610 – 1612 m. Vilniaus karališkojo dvaro architekto Petro Nonharto iniciatyva.
Rūmai stačiakampiai, su keturiais kampiniais cilindriniais bokštais. Planas labai nesudėtingas, dalį patalpų dengia cilindriniai skliautai su liunetėmis. Langai stačiakampiai, bokštų – nedideli arkiniai. Lygius fasadus vainikuoja kuklus karnizas. Pagrindinio fasado centre – renesansinis portalas. Pastato pobūdis, sprendžiant pagal cilindrinius bokštus ir šaudymo angomis su 1,6 m. storio sienas, aiškiai gynybinis.
Beveik tuo pat metu statyti ir Siesikų rūmai, esantys Ukmergės rajone, pietiniame Siesikų ežero krante. Iš keturių bokštų teliko du. Originalus šiaurės rytų cilindrinis bokštas su pusapskričiu arkų langais. Du jo tarpsnius užbaigia plačios frizinės juostos, o visą bokštą vainikuoja karnizas, bendras su pastatu.
Rūmų fasadai beveik be jokių dekoratyvinių puošmenų, lygūs, juos skaido taisyklingai išdėstytų langų eilės.
Savo monumentaliu tūriu Siesikų rūmai darniai įsiterpia į lygumų kraštovaizdį.
Kitokios architektūrinės išraiškos yra Raudondvario rūmai, statyti Jono Dzevaltausko prieš 1615 m. ant dešiniojo Nevėžio kranto. Ansamblį sudarė Didieji ir Mažieji rūmai. Renesanso architektūros formas geriausiai atspindi Didieji rūmai. Lygiose rūmų fasado plokštumose ritmiškai išdėstyti langai ir durys. Frizas ir kelių juostų karnizas vainikuoja sienas. Renesansui būdingas pusiau apskritas velenėlis skiria frizą nuo sienų plokštumos. Cilindrinis bokštas, dengtas kūginiu stogu, rūmų siluete kaip vertikali dominantė, bet vargu ar jis turėjo kokią nors gynybinę reikšmę.
Svarbiausios renesansinių pilių ir rūmų ypatybės – didingumas ir meninis saikas, darni jungtis su aplinka, architektūros formų įvairumas.

GYVENAMIEJI NAMAI

Nepakeistų namų, statytų renesanso laikotarpiu, išliko mažai. Dažniausiai tai buvo nesudėtingo plano, dviaukščiai namai, nors planai ir forma priklausė nuo savininko turtingumo, namo paskirties, vietos. Renesansinė apdaila buvo saikinga, puošniausi fasadai išeidavo į gatvę. Nuo XVI a.vidurio fasadai tinkuojami, plokštumos skaidomos vertikaliais piliastrais, sienos juosiamos frizais bei karnizais. Kai kurie namai puošti atikais su piliastromis, bet dažniausiai dengti stačiašlaičiais stogais.
Pagal plano schemą bei konfigūraciją namai gali būti skirstomi į stačiakampius, kampinius, namus su pusiau uždarais kiemais ir namus su uždarais kiemais.
Renesansui būdingas stačiakampio plano namas išliko Kaune, Vilniaus g. 20. Grynai renesansinių formų yra antrasis aukštas ir frontonas, nes rūšys ir pirmasis aukštas statyti kiek anksčiau, todėl jų architektūra gotinė.
Aukštai atskirti reljefine juosta, fasadą užbaigia skydas, kurio abiejose pusėse yra ketvirtadalio apskritimo sparnai. Pagrindiniame fasade simetriškai išsidėstę stačiakampiai langai, o rytiniame fasade visai nesilaikyta simetrijos, langai išdėstyti laisvai.
Namo pagrindinis akcentas – renesansinis 1,5 plytos storio frontonas, dekoruotas piliastrais ir arkinėmis nišomis, kas to laiko statybose buvo nauja, tačiau šios renesansinės formos santūriam frontonui teikė grakštumo.
Kampinio namo namai buvo statomi taip, kad ilgasis korpusas būtų šonu į kiemą, o trumpesnieji – šonu į aikštę ar gatvę. Fasadai, išeinantys į gatves, turėjo frontonus arba aukštus atikus, kurių pasitaiko labai originalių.
Tokio plano yra namas Vilniuje Didžiojoje g. 4, statytas XV a., o rekonstruotas – XVI a. iš aplinkinių namų išsiskiria monumentaliu tūriu ir originalia atikine siena. Po XVI a. rekonstrukcijos pagrindinio fasado kompozicija įgijo itališkojo renesanso formas. Pirmuose dviejuose aukštuose išsiskiria dvi eilės aukštų langų, bet nėra jokių karnizų ar skaidymų. Tik virš antrojo aukšto – tiesus karnizas, ant kurio ir užstatyta aukšta atikinė siena. Jos plokštumą skaido arkutėmis sujungti siauri piliastrai.
Namas Kauno Rotušės a. 10 statytas greičiausiai XVI a. XVII a. pirmojoje pusėje rekonstruotas ir gerokai praplėstas. Pristatytas naujas korpusas, po juo įrengtas 2 dalių korpusas. XVII – XVIII a. priklausė Zabielų šeimai.
Rekonstruotas 1961 – 64 m. pagal D. Zareckienės projektą, atkuriant renesansinį pagrindinį fasadą, kurį dailina tamsiai pilkas tinkas su smulkios anglies ir pelenų priemaišomis. Ryškūs balto tinko langų apvadai skaido fasadą, kurį vainikuoja platus frizas ir stambus karnizas. Fasadas aiškiai renesansinis, asimetriškas. Pirmojo aukšto langai maži, užtai antrojo – daug didesni, beveik stačiakampiai.
Namai su pusiau uždarais kiemais buvo statomi lygiagrečiai, netoli vienas nuo kito, galais į gatves arba aikštes. Renesansinius frontonus dažniausiai turėjo namų galai į gatves. Tokiu gyvenamųjų namų yra išlikusių Vilniuje ir Kaune.
Namas Vilniaus m. Didžioje g. 3 statytas XVII a. pradžioje. Fasadų sienos lygios, langai be pavadų. Kiemo įvažiavimas dengtas cilindriniu skliautu, kurį dekoruoja gipsiniai lipdiniai. Stačiakampiai langai išdėstyti ritmiškai, o pagrindinio fasado simetrijos ašį pabrėžia renesansinis įvažiavimo portalas.
Namas Kauno m. V. Kuzmos g. 71. Svarbiausias šio namo akcentas yra puošnus vėlyvojo renesanso formų frontonas, užimantis beveik pusę fasado aukščio. Horizontalios juostos jį skiria į tris nelygius tarpsnius. Visą kompoziciją užbaigia pusapskritė arka. Iš šonų tarpsnius remia karnizai, ant kurių yra degto molio dekoratyvių pumpurų liekanos.
Toks frontonas tėra vienintelis Lietuvoje, jis atspindi Nyderlandų vėlyvojo renesanso architektūros ypatybes.
Namai su uždarais kiemais pasitaiko tik Vilniuje. Tokie namai statyti ne iš karto, todėl stiliaus atžvilgiu nėra vieningi. Juose pasitaiko nemažai gotikos elementų, lakoniškų, renesansinių formų. Namas Vilniaus m. Sorbio g. 32 statytas XVII a. pradžioje. Nedidelį uždarą kiemą supa dviaukščiai korpusai. Planas gana paprastas: patalpos išdėstytos viena eile, dengtos cilindriniais skliautais su liunetėmis. Kiemo architektūros formos santūrios, lakoniškos, proporcijos sunkios, būdingos Vilniaus renesansui.

KULTO PASTATAI

Pirmieji renesanso stiliaus kultiniai pastatai pastatyti XVI a. pirmojoje pusėje, nors dar dažnai jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija panaši į gotikos. Vėliau pereita prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sistemos, plinta renesansiški karnizai, sandrikai, langų apvadai. Tinkuojamos sienų plokštumos tinkas teikė savotiško dekoratyvumo. Skliautai puošiami renesansui būdingomis geometrinio rašto dekoratyvinėmis tinko braukomis. Renesansiniam laikotarpiui būdinga ir nedidelės parapinės bažnyčios, ir sudėtingi vienuolynų ansambliai.
Atsižvelgiant į kulto pastatų plano ir erdvės struktūrą, jie skirstomi į tris tipologines grupes.
Viena jų – stačiakampiai vienanariai kulto pastatai, kurių planas paprastas ir dažnai tokios bažnyčios turi bokštą ar net kelis.
Geriausiai iki šios išlikęs toks pastatas – Pašušvio bažnyčia. Pastatyta Šušvės ir Žadikės upių santakos pakrantėje Pašušvio valdytoji M. Šimkevičiaus iniciatyva 1553 m.

Pagrindiniame fasade simetriškai išdėstyti keturi piliastrai, virš kurių eina karnizas. Vidaus erdvę dengė cilindriniai skliautai su liunetėmis. Vertikalią centrinę fasado ašį pabrėžia du piliastrai, tarp kurių įterptos durys. Piliastrai taip pat skaido ir sienų plokštumas. Meninės šios bažnyčios formos itin gražios, nors ir ji religinių kovų metu buvo naudojama ir gynybai. Kitų tokios paskirties bažnyčių formos lakoniškesnės, paprastesnės.
Tokio tipo yra ir Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia, pastatyta Leono Sapiegos iniciatyva 1627 m. Bažnyčia kartu su Bernardinų vienuolynu ir varpine sudaro raiškų ansamblį, turintį ne tik renesanso, bet ir gotikos bruožų.
Stačiakampės bažnyčios vakarų fasadas plastiškas, arkiniai langai, nišos ir piliastrai jame yra dominuojantys elementai. Viršuje kyla aukštas frontonas, kurio apatiniame tarpsnyje išdėstytas arkines nišas puošė freskos, o patį frontoną užbaigia pus apskritinis sandrikas, o šonus remia dvi paprastos voliutos.
Šiaurinį tinkuotą fasadą baigia platus renesansinis karnizas. Šiauriniame fasade ryškus gotikos architektūros poveikis.
Bažnyčios vidinė erdvė dengta cilindriniu skliautu su liunetėmis, kurį remia keturios poros piliastrų. Dekoratyvinės tinko nerviūros sudaro geometrinį žvaigždžių ir rozečių ornamentą.
Prie galinės sienos stovi vienintelis Lietuvoje išlikęs renesansinis įvairiaspalvio marmuro ir alebastro altorius. Jis yra plokščias, aukštas, trijų tarpsnių, kuriuos skaido dorėninės ir korintinės kolonos. Visą altoriaus architektūrinę kompoziciją įprasmina skulptūra.
Šv. Mykolo bažnyčia yra vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus renesanso architektūros pavyzdžių, kuris turi nemažai bendrų bruožų su XVII a. I pusės Liublino renesanso.
Kėdainių Evangelikų Reformatų bažnyčia pradėta statyti 1637 m. Kristupo Radvilos, o užbaigta jo sūnaus Jonušo 1653 m. Tai stačiakampio plano, vienenevė bažnyčia su keturiais nedideliais bokšteliais kampuose. Masyvūs piliastrai skiria gilias nišas, kurios skaido fasadus. Tarp piliastrų – aukšti langai arba arkinės nišos. Pagrindinį fasadą piliastrai suskaido į tris dalis su trimis įėjimais. Segmentinis sandrikas, paremtas piliastrais, vainikuoja centrinio įėjimo portalą. Kitų įėjimų portalai su trikampiais sandrikais ir apvadais. Dekoratyvios tinko nerviūros skirsto lubas į aštuonkampius, apskritimus ir trikampius.
Renesansinių formų ąžuolinė sakykla buvo ornamentuota sudėtingais drožiniais.
Bažnyčia darniai įsiterpia į miesto centro bendrą vaizdą.
Videniškių bažnyčia ir vienuolyno pastatų ansamblis pastatytas 1618 m. feodalo M. Giedraičio iniciatyva.
Pagrindiniame fasade kyla svarbus šio ansamblio akcentas – bokštas, abipus kurio išsidėstę vėlesni pastatai. Bokšto aukštis – 33 metrai, jis nesuskirstytas į jokius tarpsnius, tik du piliastrai paryškina priekinį fasadą. Bokšto tūris derinasi su visu bažnyčios tūriu.
Navos ir presbiterijos išorines sienas skaido piliastrai, kuriuos jungia bendras vainikuojantis karnizas.
Navos ir presbiterijos dengia cilindriniai skliautai su liunetėmis, puošti smulkiomis dekoratyvinėmis tinko nerviūromis. Altoriuose yra vertingų renesansinių paveikslų.
Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia statyta 1600 – 1612 m. pagal kunigo S. Visockio iniciatyvą. Tai vienanavis lotyniško kryžiaus plano pastatas. Pagrindiniame fasade stovėjo apvalus bokštas, abipus kurio kurio glaudžiai du siauresni bokštai su stačiakampėmis šaudymo angomis. Fasadus skaido poriniai piliastrai, tarp kurių – stačiakampės nišos su pusiau apskritu viršum ir apačia. Vidaus erdvę dengia kryžminiai skliautai.
Antra kulto pastatų tipologinė grupė yra stačiakampiai trinaviai haliniai kulto pastatai su gana įvairiais tūriu, erdve ir plotu. Planą sudaro trys nevienodo pločio navos, presbitorija ir zakristija. Išorinės formos lakoniškos. Renesanso meninės savybės neretai susipynusios su gotikos reliktais. Didžioji dalis šių pastatų buvo daugiau ar mažiau rekonstruota.

Vienas žymiausių šios grupės pastatų yra Vilniau katedra, kuri žymesnių renesansinių bruožų įgijo po 1530 m. gaisro atliktos rekonstrukcijos, užsitęsusios iki 1557 m.
Iš XVI a. perstatytų koplyčių didumu išsiskiria Karališkoji koplyčia su stiuko lipdiniais dekoruotu kupolu. Vienų plokštumas skaido piliastrai, tarp kurių įterptos arkinės nišos. Minėtieji bruožai leidžia Karališkąją koplyčia priskirti renesanso stiliaus.
Dar vienas trinavis nalinis kulto pastatas – Rykantų bažnyčia.renesansą atspindi įspūdingas frontonas, susidedantis iš dviejų tarpsnių: apatinio horizontalaus ir viršutinio trikampio. Apatinį ir viršutinį tarpsnius skaido piliastrai bei gilios arkinės nišos. Tokia sudėtinga frontono kompozicija – unikalus reiškinys. Vertikalią fasado kompozicijos ašį pabrėžia pagrindinės durys, kvadratinė niša virš jų ir arkinis langas. Trinavę vidaus erdvę skaido dvi poros aštuoniakampių kolonų, o freskomis bažnyčią 1668 m. dekoravo Jonas Jonavičius.
Veliuonos bažnyčią statydino LDK kancleris A. S. Radvila. Lėšos statyboms buvo surinktos iš miestiečių ir apylinkės dvarų baudžiauninkų.
Renesansą bažnyčioje žymi piliastrų ritmas, dekoratyvios skliauto nerviūros bei rami ir harmoninga fasadų kompozicija. Raudonomis stiegėmis dengtas stogas kontrastavo su baltomis sienomis.
Sienas dalija piliastrai, o centrinės navos ir presbiterijos skliautą puošia žvaigždžių rašto tinko nerviūros.
Bažnyčia iš tolo matosi Nemuno klonio panoramoje.
XVII a. I-oje pusėje pastatytas Kauno ŠV. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno pastatų ansamblis. Šiaurės vakariniame Rotušės aikštės kampe išsidėsčiusį ansamblį tveria aklinos mūro sienos. Vienuolynas pradėtas kurtis dar XVI a. pabaigoje sklype, kuris buvo užstatytas miestiečių namais. vIenuolyno teritorija apėmė du gyvenamuosius kvartalus, o 1621 m. panaikinta juos skyrusi gatvė. Po 1624 metų gaisro, kuris labai nusiaubė vienuolyną, jo teritorija buvo perplanuota: pastatyta ŠV. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas, nugriautos buvusių gotikinių namų liekanos, užtat gerai išliko pagrindiniai renesanso epochos statiniai. Šv. Trejybės bažnyčia stovi pietiniame ansamblio krašte, iš visos aplinkos išsiskirdama stamboku savo tūriu. Pastatyta gaisro (1624 – 1634 m.) nuniokotų mūrinių gyvenamųjų namų vietoje. Bažnyčios pastate ryškūs vėlyvojo renesanso stiliaus bruožai. Sienos tinkuotos, sumūrytos iš plytų. Trinavio halinio tūrio pastatas – stačiakampis, su siauresne ir žemesne presbitorija. Platūs piliastarai, tarp kurių išsidėstę smailiaarkiai langai, skaido fasadus. Vakarų fasade padarytos renesansinės nišos skulptūroms. Sienų fonas gana šviesus, jame ryškiai išsiskiria pilki elementai. Vidaus erdvę dengia kryžminiai ir cilindriniai skliautai.
Vienuolyno centriniai rūmai yra vienas vertingiausių renesanso epochos pastatų. Jų architektūroje ryški Niderlandų manierizmo įtaka. Rūmai išsidėstę ansamblio centre, lygiagrečiai su bažnyčia. Pastatyti prieš 1634 m. A. Masalskio lėšomis. Sienos mūrytos iš plytų, tinkuotos, pamatai – akmenų ir plytų.
Vėlyvojo renesanso formų fasadus skaido nišos ir langai su tiesiais sandrikais. Frontone sutelkta daug puošybos elementų. Pačioje kompozicijoje dominuoja horizontalios linijos. Karnizai skiria frontoną į tris tarpsnius, kurių pakraščiais vinguriuoja voliutos, o frontono viršūnėje esantį sandriką puošia triguba kalto metalo šalelė.
Trečioji kulto pastatų grupė yra kryžminiai vienanaviai ir trinaviai pastatai, kurių įvairesni tūriai ir interjero erdvė, sudėtingesnė kompozicija, simetriškas arba asimetriškas planas. Tokia yra Vilniaus ŠV. Stepono bažnyčia, kuri pastatydinta 1600 – 1612 m. kunigo S. Visockio iniciatyva.
Jauki interjero erdvė dengta kryžminiu skliautu. Fasadai tinkuoti pilku tinku su pelenų priemaišomis, vėliau pertinkuoti baltai. Fasadus skaido poriniai piliastrai, o tarp jų įsiterpusios nišos bei segmentiniai langai su apvadais.
Tai originalaus tūrio, grakščių proporcijų ir darnių formų bažnyčia.
Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1595 – 1625 m. Net ir po kelių rekonstrukcijų išliko savitų renesansinių tūrio ir erdvės bruožų.
Bažnyčios planas simetriškas, kryžminis. Portalo dekoras turi daug Šiaurės Europos renesanso elementų. Stogelį laiko dvi lieknos kolonėlės, abipus kurių išsidėstę dekoratyvūs elementai, kas irgi būdinga Šiaurės Europos renesansui. Bažnyčios sienas skaido liekni piliastrai, kuriuos jungia frizas – originalus romaninio stiliaus motyvas, atgijęs Lietuvos renesanse.
Skliautas dekoruotas renesansui būdingu tinko nerviūrų raštu.
XVI – XVII a. pirmoje pusėje buvo nemažai pastatyta renesansinių kulto pastatų, bet dalis jų buvo nugriauta, dalis rekonstruota, tačiau vis tik kulto pastatuose gausiausiai išliko renesanso stiliui būdingų savybių.

ROTUŠĖS

Pati pirmoji rotušė greičiausiai buvo pastatyta XIV a. pabaigoje Vilniuje. Naujų renesansinių rotušių statybą stimuliavo miestų kūrimo sąjūdis, prasidėjęs XVI a. viduryje. Tokių rotušių planas buvo stačiakampis arba kampinis. Patį tūrį lėmė miesto didumas, gyventojų skaičius, magistrato turtingumas. Beveik visos renesansinės rotušės buvo arba nugriautos, arba pritaikytose kitiem reikalams. Iki šiol išliko tik Kėdainių rotušė, nors irgi su kai kuriais pakeitimais. Daugiausia renesansinių formų išliko pagrindiniame fasade, kurį ritmiškai skiria platūs piliastrai. Tarp piliastrų įterpti stačiakampiai langai. Renesansinio profilio karnizas vainikuoja piliastrus.
Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas – Filipas Bruneleskis.

XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis.

Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia

Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino meną.

Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus.
Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas – kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir antablementais – tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę konstrukciją į antikines formas – išlygino smailiąją arką ir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį. Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai išsiskiria lygiame fone.

Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje

Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms idėjoms reikšti.

Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų atkreipiamas dėmesys į šviesą.

Botičelis “Veneros gimimas”

Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės.

Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno raidos.

XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai.

Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu.

Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka
XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami perprasti žmogaus kūno sandarą – anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie greitai įveikė.

Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir katalikų tarpe.

Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) – nykstantis kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei.

Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukūrimas.

Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”.

Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją su taisyklingu piešiniu.

Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo – pastatų patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių. Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose – molbertinė, atliekama ne tempera, bet aliejumi.

RENESANSO MENO APIBENDRINIMAS:

Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas – dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių formų ryškinimas.

Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios idėjas.

Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos.

Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

LITERATŪRA

Renesanso literatūra perėmė vertingą viduramžių literatūros palikimą: taurumo, meilės aukštinimą, būdingą riterių kūrybai, dėmesį žmonių kasdieniniam gyvenimui, pasireiškusį miestelėnų literatūroje. Šioje epochoje sugrįžtama į antiką, todėl jos kūriniai buvo šio meto rašytojų pavyzdžiu. Kartu Renesansas sukūrė savitus tikrovės vaizdavimo principus.

Pagrindinis Renesanso literatūros vaizdavimo objektas – žmogus ir jo likimas. Sukuriami sudėtingi psichologiniai charakteriai, kupini vidinių konfliktų, prieštaringų jausmų. Herojus – veikli, mąstanti asmenybė, siekianti suvokti savo vietą pasaulyje, išsiaiškinti santykius su kitais žmonėmis. Tai Šekspyro Hamletas, Otelas, Servanteso Don Kichotas. Jie išsiskiriantys iš aplinkos, kartu ir tragiški herojai, susiduriantys su neįveikiamomis kliūtimis. Tragizmą sustiprina jų pačių vidiniai konfliktai. Renesanso literatūroje plačiai pavaizduota aplinka, kurioje veikia herojus. Kūriniuose daug personažų, atstovaujančių įvairius visuomenės sluoksnius, profesijas, skirtingų charakterių žmones. Herojai į gamtos jėgas kreipiasi ieškodami paramos, lygina savo būseną su gamtos reiškiniais. Viena svarbiausių temų šioje literatūroje yra žmogus ir laikas. Laikas padeda išsiaiškinti tikrąsias, patvarias ir netikrąsias, tariamas vertybes.

Renesanso literatūra pasižymi žanrų įvairumu. Suklesti lyrika: sonetai, dainos, madrigalai, pastoralės. Kuriamos herojinės ir komiškos poemos. Ypatingą reikšmę užima satyra, išjuokianti neigiamus gyvenimo reiškinius. Tačiau svarbiausia buvo dramaturgija, įvairūs jos žanrai: tragedija, komedija, tragikomedija, istorinė drama.

Renesanso literatūros raida prasidėjo XIV a. Italijoje. Pirmieji humanizmo epochos rašytojai – Frančeskas Petrarka, Džovanis Bokačas.

XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia – vėlyvasis Renesansas, kuriame humanistai pradeda abejoti žmogaus galimybėmis, gėrio jėga. Grožiniuose kūriniuose giliau suvokiami tikrovės prieštaravimai, sustiprėja tragiški motyvai. Renesanso literatūrą užbaigia ispanų romanisto Servanteso ir anglų dramaturgo Šekspyro kūryba.

Lietuvos humanistai reiškė tautinio valstybingumo idėjas, skleidė romėniškos lietuvių kilmės teoriją, siūlė lotynų kalbą padaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialiąja kalba. Kai kurie grožinių kūrinių autoriai rašė lotynų kalba (J.Radvanas, M.Lietuvis). Renesanso pasaulėžiūros buvo veikiami ir pirmųjų lietuviškų raštų autoriai – A.Kulvietis, M.Mažvydas, M.Daukša. Tačiau lietuvių raštijoje neišryškėjo tokia grožinės literatūros žanrų įvairovė, kaip Vakarų Europoje.

TRUMPAS RENESANSO APIBENDRINIMAS:

Renesansas – pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių į naujuosius laikus. Keičiasi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai: irsta feodalinė santvarka, kuriasi nauji, kapitalistiniai santykiai: Feodalinės susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis (absoliutinėmis) monarchijomis, kur valdžia priklauso vienam valdovui (Anglija, Ispanija, Prancūzija). Kitur (Italijoje, Vokietijoje) ilgiau išlieka politinis susiskaldymas. Iškyla bendros kalbos, bendros kultūros reikalas. Renesansas – tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis.

Šioje permainų epochoje vyko pasikeitimai ir bažnyčios gyvenime. Svarbus to laikotarpio reiškinys – reformacija – judėjimas, atskilęs nuo katalikų bažnyčios, davęs pradžią įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui anglikonybei. Reformaicija praėjo audringai, sukėlė daug konfliktų, net karų.

REFORMACIJA LIETUVOJE

Reformatai kritikavo katalikų bažnyčią ir popiežių. Prasidėjus reformacijai su politiniais siekimais, negalėjo reformatai likti neutralūs. Reformatai, pasivadinę evangelikais, siekė ankstyvosios krikščionybės tikėjimo ir apeigų sugrąžinimo. Jie atmetė popiežiaus autoritetą, jo paskelbtus kankinius ir šventuosius, pasmerkė vienuolių ordinus ir vienuolynus kaip visuomenei žalingus, nepripažino kunigų celibato, šventųjų statulų, paveikslų ir relikvijų garbinimą vadino stabmaldyste, o šventųjų vietų lankymą laikė apgavyste, iš kurios siekiama pasipelnyti. Žygimantas Senasis ir dalis ponų tarybos narių pradėjo kovą su reformatais. Pirmiausia apskundė karaliui Abraomą Kulvietį, sakydami, jog niekina jis protėvių tikėjimą. Kulvietis išspaudino knygelę, kurioje teigė, jog bažnyčių turtas dvasininkų gėdingai eikvojamas ir tuo daromi dideli nuostoliai valstybei. Reformatų bažnyčios buvo vis labiau puolamos ta dingstimi, kad jos yra buvusios katalikų, tik reformatų užgrobtos, ir katalikai turi teisę jas iš jų atsiimti. Gindami savo religinę laisvę ir tikėdamiesi reformų, judėjimą parėmė bajorai, kurių mintis išdėstė Mykolas Lietuvis. Jis siūlė išmatuoti valstybės, bažnyčios ir bajorų žemes ir apmokestinti jas vienodai pagal plotą. Siūlė šalinti piktnaudžiavimą teismuose. Reformacinį judėjimą rėmė ir ponai, kaip Radvila. Jie tikėjosi, kad iš refofmacijos bus naudos valstybei: suvalstybintos bažnytinės žemės padidins valstybės iždą ir kariuomenę.

IŠVADOS

Renesansas “.buvo didžiausias pažangus perversmas, kokį ligi tol buvo išgyvenusi žmonija.” (F. Engelsas). Šis pažangus laikotarpis pakeitė žmonių pasaulėžiūrą, padėjo išsivaduoti iš scholastinio mąstymo būdo ir buvo prieinamas platiesiems visuomenės sluoksniams. Humanistai skatino visapusiškai plėtoti žmogaus asmenybę, skelbė mokslinį grožio supratimą. Renesansas tampa savotišku, modernesniu antikos meno atkartojimu: “Italijoje nematytai suklestėjo menas, kuris buvo lyg klasikinės senovės atgarsis, tokio jo lygio daugiau niekada nepavyko pasiekti.” (F. Engelsas).
Lietuvoje renesansas plito per pasiturintįjį sluoksnį ir įgavo savitų, originalių bruožų. Itin daug renesansinių detalių randama kulto pastatuose, didikai statėsi rezidentinius rūmus pagal renesansinę tradiciją.
Renesansiniuose pastatuose vyravo ramios, lygios plokštumos, cilindriniai skliautai, puošti dekoratyvinėmis tinko juostomis.
Daug renesansinių pastatų buvo sunaikinta gaisrų, karų metu, tačiau išlikę pastati ar jų fragmentai byloja apie išties nepaprastą, ypatingos harmonijos ir santūrumo meninį stilių.

renesansas 1.ppt

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. E.H. Gombrich “Meno istorija”
2. Nina Dmitrijeva “Trumpa dailės istorija”
3. “Pasaulis I”
4. Jašinskienė, Staškevičienė, Bartkus “Visuotinė literatūra”
5. Kristina Miurit-Deklu “Istorija 2”
6. J.Minkevičius “Lietuvos architektūra”
7. T.Adomonis “Istorija 1”
8. Mano ir sesers istorijos užrašai
9. Vadovėlis “Visuotinė istorija”
10. Minkevičius J. “Lietuvos architektūros istorija. II t. Nuo XVII amžiaus iki XIXa. vidurio”. Vilnius, Mokslas 1987.
11. Levandauskas V. “Šiaulių renesanso paminklai”. Kaunas, Mintis 1988;

Leave a Comment