Religinės organizacijos
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos XVIII a. pabaigoje, stiprinant rusinimą ir patvaldystę kartu buvo siekiama brukti stačiatikybę ir riboti katalikų bažnyčios įtaką valstybės ir visuomenės gyvenime. Tos aplinkybės nulėmė tai, kad XIX amžiuje, augant pasipriešinimui prieš carizmą, didėjo katalikų bažnyčios dvasininkijos įtaka visuomeniniame judėjime. Ir kai kilo lietuvių tautinis judėjimas, dvasininkija buvo pirmoji organizuota srovė, kuri ėmė vadovauti jam. Vyskupas M. Valančius, uždraudus lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis rašyti ir spausdinti knygas bei kitus leidinius, pirmasis organizavo maldaknygių ir kitų knygų spausdinimą Prūsijoje ir sudarė knygnešių tinklą tai literatūrai gabenti į Lietuvą, sukūrė knygnešių ir knygų platintojų organizacijas. Vyskupui M. Valančiui reikia priskirti ir pirmąją Lietuvoje, dar XIX a. viduryje, įkurtą Blaivybės draugiją. Jos veikla nesiribojo vien blaivybės skleidimu ir katalikiškos moralės skiepijimu lietuviams valstiečiams, bet turėjo ir tam tikrų visuomeninių pradų.
Pirmosios religinio pobūdžio lietuvių organizacijos ėmė kurtis kunigų seminarijose Kaune ir Seinuose. 1888 m. jaunas klierikas Juozas Tumas Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune įkūrė klierikų organizaciją „Lietuvos mylėtojas“. 1889 m. nuo tos organizacijos atsiskyrė „Šv. Kazimiero“ draugija. Prie jos buvo sudarytas spaudai leisti fondas. Vėliau, kai po spaudos draudimo panaikinimo, 1907 m., draugija tapo legalia organizacija, ypač nepriklausomoje Lietuvoje, ji peraugo į didelę katalikiškos spaudos leidimo bendrovę, išsilaikiusią iki sovietinės okupacijos ir spaudos įmonių nacionalizacijos. Ilgamečiu draugijos pirmininku (1906–1938 m.) buvo poetas, literatūros kritikas, kunigas Adomas Jakštas-Dambrauskas. Draugija leido religines, katalikiškas, antisovietines ir antimarksistines knygas ir jas platino. Turėjo „Šviesos“ spaustuvę Kaune ir beveik kiekviename miestelyje knygyną. Ji buvo turtinga organizacija ir finansavo kai kurias katalikiškas draugijas bei katalikiškus laikraščius – „Vienybę“, „Draugiją“, „Žvaigždę“, „Ganytoją“, rėmė „Laisvę“, „Lietuvos mokyklą“, mokslinio pobūdžio žurnalus „Logos“ ir „Kosmos“.
1888 m. slapta klierikų organizacija susikūrė ir Seinų kunigų seminarijoje. Jos tikslas buvo „palaikyti žmonėse lietuvišką dvasią“. Organizacijos iniciatorius buvo A. Miliukas. Veikė organizacija vos 4 metus, bet aktyviai. Ji leido rankraštinius įvairiais linksmais pavadinimais laikraštukus lietuvių kalba klierikams. Tai „Knapt“, „Visko po biskį“. Be to Seinų kunigų seminarijoje 1901–1902 m. buvo susikūrusi slapta lietuviška organizacija „Šaltinis“.
Šių pirmųjų katalikiškų organizacijėlių tikslas nebuvo grynai religinis, net ne tik visuomeninis, bet ir politinis – ginti savo tautos interesus, kovoti dėl lietuvių kalbos grynumo, dėl pamokslų lietuvių kalba sakymo. Jų tikslas beveik nesiskiria nuo lietuviškų studentiškų Maskvos ir kitų aukštųjų mokyklų organizacijų tikslų ir uždavinių. Skirtumas buvo tik tas, kad slaptos klierikų organizacijos ir vėliau iš jų išaugę katalikiškos organizacijos iki 1905 m. jungė tik kunigus.1905 metai į lietuvių judėjimą įnešė daug naujo. Revoliucijos metu susikūrė Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuri kartu su kitomis politinėmis grupėmis kėlė Lietuvos kultūrinės autonomijos klausimą. Partijoje iš pradžių telkėsi vien katalikų bažnyčios dvasininkiją, bet palengva į ją atėjo ir tikintieji pasauliečiai.
Revoliucijos metu ir po jos padaugėjo katalikiškos spaudos, nes atsirado galimybė ją laisviau leisti. Kartu susidarė geresnės sąlygos organizacijų kūrimuisi. 1906 m. kun. K. Olšausko iniciatyva buvo Kaune įkurta krikščionių darbininkų šv. Juozapo draugija, o 1907 m. pabaigoje – lietuvių katalikių tarnaičių šv. Zitos draugija. Marijampolėje imta organizuoti Krikščionių darbininkų draugija. Organizacijų tikslas buvo lietuvių darbininkų telkimas, jų savišalpa ir religinis auklėjimas, kartu jų atitraukimas nuo stiprėjančių socialdemokratinių organizacijų ir marksizmo propagandos įtakos.
Buvo skiriamas dėmesys ne tik darbininkams, bet ir inteligentijai. Jau revoliucijos laikotarpiu, 1905 m., sukurta organizacija skirta lietuviams mokytojams – Lietuvos mokytojų susivienijimas, vėliau pavadinta Lietuvių mokytojų sąjunga. Ji kovojo už visuotinio ir privalomojo mokslo įvedimą, lietuviškų mokyklų kūrimą, Vilniaus universiteto atkūrimą. Greta to katalikų bažnyčios dvasininkija susirūpino konkrečia lietuvių švietimo bei kultūros veikla. Po 1905 m. revoliucijos buvo sukurtos draugijos lietuvių liaudies švietimui kelti. Marijampolėje 1906 m. „Žiburio“, 1906 m. Kaune, skirta Kauno gubernijai, „Saulės“ ir 1913 m. „Ryto“, skirta Vilniaus gubernijos lietuviams. Draugijos kūrė mokyklas, bibliotekas, organizavo įvairius kursus mokytojams ir jaunimui, vykdė suaugusių mokymą, mergaičių švietimą, leido ir platino katalikišką literatūrą. Draugijoms ir mokykloms vadovavo kunigai, tačiau buvo ir pasauliečių mokytojų. Šių švietimo bei kultūros draugijų veikla nenutrūko ir po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje ir lenkų okupuotame Vilniuje bei Vilniaus krašte iki čia buvo Lenkijos administracijos nutraukta 1938 m., o Lietuvoje tautininkų palengva suvalstybinta.
Lietuvių aktyvioji dvasininkijos dalis siekė savo eilėse suburti jaunimą. 1911m. buvo įkurta kaimo jaunimo organizacija „Pavasaris“. Kartu 1912 m. imtas leisti tokio pat pavadinimo jaunimo religiniams įsitikinimams stiprinti žurnalas. Mokykliniam jaunimui auklėti katalikų bažnyčios dvasia ir jam telkti tais pat metais buvo įkurta „Ateities“ arba paprastai literatūroje vadinama ateitininkų organizacija.
Nebuvo užmiršta taip pat šeima ir ypatingai moteris bei jos vaidmuo šeimoje. 1907 m. Kaune buvo sušauktas Pirmasis lietuvių moterų katalikių suvažiavimas, o 1908 m. įkurta Lietuvos katalikių moterų draugija.
Katalikų bažnyčios dvasininkija rūpinosi savo tautos ekonominiu pajėgumu ir ūkio bei vartojimo problemomis. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo ėmė organizuoti kooperatinio tipo vartotojų bendroves. 1910 m. Marijampolėje buvo įkurta „Žagrė“. 1911 m. Vilniuje „Vilija“. Be to dvasininkai sukūrė 3 bankus Vilniuje ir 2 Kaune. Kunigo A. Jarulaičio iniciatyva buvo įkurta „Artojo“ bendrovė, kuri supirkinėjo iš bankrutuojančių dvarininkų žemę ir išmatavusi mažesniais sklypais, pardavinėjo juos lietuviams valstiečiams.
Dar iki Pirmojo pasaulinio karo atgaivinta buvo Blaivybės draugijos veikla.
Tos visos organizacijos silpniau ar aktyviau veikė ir karo metais Lietuvoje bei į Rusiją pasitraukusių lietuvių tarpe. Tačiau karo metais visa lietuvių katalikiškoji veikla buvo sutelkta į Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti rankas. Nepriklausomoje Lietuvoje visų iki karo susikūrusių katalikiškų draugijų bei organizacijų ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikla ne tik buvo atkurta, bet ji išaugo ir sustiprėjo. Krikščionių demokratų partijos veikla labai padidėjo narių skaičiumi, buvo sustiprinta sukūrus dvi atskiras partijas valstiečiams ir darbininkams, o patį partijos branduolį palikdama inteligentams. Tai 1919 m. įkurta Lietuvos darbo federacija, su jai skirtu laikraščiu „Darbininkas“, ir tais pat metais sukurta Ūkininkų sąjunga. Šiose partijose seimų rinkimų metu buvo iki 30 tūkstančių narių.
Atėjus į valdžią tautininkams katalikiškųjų partijų ir draugijų įtaką Lietuvoje buvo kiek susilpninta. Nuo valdžios vairo buvo nustumta krikščionių demokratų partija, susilpnintas katalikų dvasininkijos vadovaujamas kooperatinis judėjimas, suvalstybinta mokymo ir švietimo draugijų veikla, perimtos į valstybės rankas katalikiškų draugijų švietimo ir mokymo įstaigos, uždrausta vidurinėse mokyklose ateitininkų organizacijos veikla, leidžiant ją tik aukštosiose mokyklose.
Greta to reikia pažymėti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje buvo sukurta ir naujų organizacijų bei draugijų. Jaunesniesiems moksleiviams buvo skirta „Angelo sargo“ sąjunga. Jai priklausė vaikai iki 12 m. amžiaus. Ji veikė 1922–1940 m. Sąjunga turėjo savo žurnalą „Žvaigždutė“. Per ją katalikų bažnyčios dvasininkija rūpinosi mokyklinio amžiaus vaikų religiniu auklėjimu bei švietimu. Iki tautininkų perversmo ir kurį laiką po jo kunigai rėmė ir skautų judėjimą Lietuvoje, tačiau kai jiems didelę įtaką ėmė daryti tautininkų partija ir A. Smetona tapo skautų organizacijos Lietuvoje šefu, katalikų bažnyčios dvasininkija ėmė skautus niekinti. 1935 m. Katalikų veikimo Centro vyriausioji valdyba išleido aplinkraštį, kuriuo draudė kapelionams būti skautų organizacijos dvasios vadais.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje atsirado nemažai beglobių vaikų. Jiems 1919 m. buvo įsteigta Vaikelio Jėzaus draugija. Ji priglausdavo beglobius vaikus ir juos mokydavo amato. Be to draugija ikimokyklinio amžiaus vaikams steigė lopšelius, židinėlius, darželius, vasaros aikšteles, kolonijas, klubus, rengė ekskursijas, parodėles.Universitetuose veikė didelės katalikiškos studentų korporacijos, turėjusios nemažus šelpimo fondus. Jos daug dėmesio skyrė studentu kultūringam religinio turinio laisvalaikiui.
Po karo išplėtė savo veiklą kaimo jaunimo sąjunga „Pavasaris“ įkurta kunigo P. Dogelio dar 1911m. Ji išaugo iki 60 000 narių 1930 m. Kiekvienais metais vyko pavasarininkų konferencijos ar kongresai. Sąjungai vadovavo parapijų kunigai. Pavasarininkų sąjunga lavino jaunimą katalikų tikybos ir lietuvių tautos dvasia. Iš pradžių į sąjungą buvo telkiamas vien kaimo jaunimas. Paskui pradėti priiminėti ir miestų jaunuoliai, kurių būreliai imti vadinti „vyčiais“. Iš vedusių ir ištekėjusių imti telkti „sendraugių“ būreliai. Be to 1931 m. pavasarininkės mergaitės buvo atskirtos nuo pavasarininkų vyrų organizacijos. Pavasarininkėms nuo 1937 m. imta leisti žurnalas „Liepsnos“, o vyrams „Vyrų žygiai“.
Visos Lietuvoje Nepriklausomybės metais veikę jaunimo katalikiškos organizacijos priklausė dar 1920 m. Hagoje įkurtam Katalikų internacionalui, kurio tikslas buvo visų kraštų katalikų vienybė ir kova prieš revoliucijas, socializmą, SSRS.
Toliau aktyviai veikė Lietuvių katalikų moterų draugija ir prie jos sukurta 1921 m. Lietuvių moterų kultūros draugija. Katalikiškų moterų organizacijų veiklai koordinuoti 1923 m. buvo sukurtas Lietuvių katalikių moterų vyriausiasis sekretoriatas. Į jį įėjo visos jau susikūrusios ir veikiančios moterų organizacijos bei vėliau sukurtos studenčių „Birutės“ ir „Giedros“ draugovės, o taip pat Baigusiųjų aukštąjį mokslą moterų sąjunga. Katalikiškos moterų organizacijos šaukdavo suvažiavimus savo problemoms aptarti, organizuodavo rekolekcijas, socialinius kursus jų dvasinei nuostatai sustiprinti, 1928 m. pirmasis gegužės mėnesio sekmadienis buvo paskelbtas Motinos diena.
Organizuotų moterų katalikių Lietuvoje buvo daugiausia. 1936 m. 85 procentai į organizacijas susibūrusių moterų priklausė katalikiškajam sparnui, 12 – organizacijoms, kurios buvo abejingos religijos atžvilgiu ir 3 – laisvamaniams. 1931 m. Lietuvių katalikių moterų vyriausiasis sekretoriatas jungė 900 skyrių, kurie turėjo 90 000 narių. Buvo steigiamos įvairios įstaigos bei organizacijos – mergaičių globos namai Kaune, motinoms ir naujagimiams globoti punktai. Katalikių moterų organizacijos išlaikė 18 senelių prieglaudų, vadovavo vaikų darželiams ir aikštelėms. Moterys steigė blaivybės arbatines, užeigos namus, vykdė antialkoholinę propagandą. Tačiau daugiausiai dėmesio skyrė šeimai ir jos auklėjimo problemoms.
Socialinės globos ir labdaros įstaigas Nepriklausomoje Lietuvoje valstybė buvo atidavusi į bažnyčios rankas ir tam tikslui katalikų bažnyčios dvasininkija buvo įkūrusi Šv. Vincento a Paulio draugiją. Ji išsilaikė iš įvairių rinkliavų ir valstybės duodamų lėšų. Tokia pat veikla užsiiminėjo jau minėta Vaikelio Jėzaus draugija. Vykdavo katalikų dvasininkijos šaukiami Labdaros kongresai, kurių metu vyriausybei ir savivaldybėms buvo keliami uždaviniai – pagerinti kaime gimdančių moterų medicinos pagalbą, įsteigti valsčiuose sveikatos centrus, duoti darbininkams geresnius butus, sutvarkyti nusikaltusių nepilnamečių būvį, reikalauti alimentų iš šeimą palikusių tėvų.
Buvo Lietuvoje tik dvasininkijai skirtų grynai religinio pobūdžio organizacijų. 1924 m. Kaune susikūrė Lietuvos katalikų studentų draugija, Lietuvos studentų ateitininkų draugovės teologijos sekcija, Kunigų abstinentų draugija.
Dar daugiau katalikiškų draugijų bei organizacijų, net partijų veikė JAV lietuvių tarpe. Be to pačioje Lietuvoje buvo ir kitų religijų pravoslavų, judėjų, protestantų dvasininkijos vadovaujamų organizacijų. Jų veikla koncentravosi rusų, žydų, vokiečių tautinių mažumų tarpe, tik tarp evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų buvo kiek lietuvių.
1936 m. buvo leidžiama net 29 pavadinimų katalikiška periodika, skirta įvairiems gyventojų sluoksniams, įvairaus amžiaus ir įvairaus išsilavinimo žmonėms. Spaudą leido katalikiškos partijos, organizacijos, vienuoliai marijonai, jėzuitai, pranciškonai. Buvo ir tik dvasininkams leidžiami žurnalai kaip „Pranciškonų pasaulis“, „Šv. Pranciškaus varpelis“, „Saleziečių žinios“, „Misijos“.