Laisvamanybė Lietuvoje
Laisvamaniškos pažiūros Lietuvoje ėmė plisti XIX a. Jos sklido kartu su materialistinės minties stiprėjimu Vilniaus universitete ir po jo likusiose aukštojo mokslo įstaigose bei buvo atsivežamos to meto Lietuvos bajorų ir inteligentų elito iš Vakarų Europos. Tai liudija mokslininkų materialistų veikalai ir jų veikla. Tas reiškinys kėlė katalikų bažnyčios susirūpinimą. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo 1875 m. testamente dvarininkams perspėjo juos, kad Vakarų Europoje plinta bedievystė ir laisvamanybė, kad silpnėja tikėjimas. Kvietė tikinčiuosius vadovaujančios visuomenės luomus nepasiduoti laisvamaniškoms mintims, neklaidžioti anarchijos, paleistuvystės ir materializmo baloje. Jis tuos reiškinius įvertino kaip laikiną madą, kuri kaip ir kitos mados, praeis. Tačiau laisvamanybė nebuvo mados, o visuomeninės minties ir mokslo pasiekimų padarinys, todėl plito Lietuvoje toliau. XIX a. pabaigoje atsirado pirmoji laisvamaniška spauda lietuvių kalba, ėmė kurtis bendraminčių organizacijos.
Pirmosios lietuvių laisvamanių organizacijos susikūrė tarp lietuvių emigravusiųjų į JAV. Čia didelį vaidmenį atliko į JAV nuvykęs, dėl carizmo persekiojimo Lietuvoje, dr. Jonas Šliūpas. Jis iš pradžių kūrė atskiras lietuvių parapijas, o vėliau jose pradėjo laisvamanišką veiklą. J. Šliūpas kartu su ekskunigu Vladislovu Dembskiu, Leonu Eraminu, Andriumi Graičiūnu ir kitais iki Pirmojo pasaulinio karo JAV įkūrė net kelias laisvamanių organizacijas : 1895 m. „Spindulio“, 1900 m. Lietuvių laisvamanių susivienijimą Amerikoje, 1910 m. Lietuvių laisvamanių sąjungą, o vėliau, 1918 m. Lietuvių laisvamanių federaciją bei 1935 m. Laisvamanių etinės kultūros draugiją. Draugijos vykdė emigracijoje gyvenančių tautiečių tarpe, greta patriotinės veiklos, švietėjišką darbą, rengė lietuvių bendruomenėse JAV paskaitas ateizmo ir mokslinės materialistinės minties tematika, leido savo periodinius leidinius bei knygas, kurias platino ir Lietuvoje. Organizacijoje greta iki tol vyravusių liberalių pažiūrų lietuvių prieš Antrąjį pasaulinį karą vis aktyviau ėmė reikštis lietuviai komunistai, kurie ėmė kelti savus reikalavimus, susijusius su padėtimi Lietuvoje, reikalaudami amnestuoti politinius kalinius, įvesti civilinę metrikaciją, bažnyčią atskirti nuo valstybės ir mokyklos.
Lietuvoje laisvamanių judėjimas organizuotas formas įgijo tik atkūrus Nepriklausomą respubliką. Iki tol ateistinė mintis, kaip savarankiška vieninga srovė nesireiškė. Tik 1924 m. Šiauliuose dr. Jono Šliūpo, Jono Ilgūno, Jono Kairiūkščio, Karolio Valašino, Alfonso Žukausko bei kitų iniciatyva buvo įkurta ir iki 1941 m. veikė Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugija. Ją sudarė gydytojai, agronomai, mokytojai bei kiti inteligentai. Pradžioje joje vyravo liberalių pažiūrų inteligentija, bet nuo 1934 m. į draugijos veiklą ėmė skverbtis komunistai. Draugijos vadovų tarpe ypač aktyviai reiškėsi Mečislovas Gedvilas. Kiek didesnės įtakos platiesiems visuomenės sluoksniams, bent iš pradžių, draugija neturėjo. Labiau jos veikla suaktyvėjo kai buvo imtas leisti nuo 1933 m. dvisavaitinis laikraštis „Laisvamanis“, kurį netrukus pakeitė „Laisvoji mintis“.
Laisvamanių draugijos veikla ypač sustiprėjo nuo 1936 m., kai Lietuvoje buvo uždrausta politinių partijų veikla. Į ją įstojo daug liaudininkų bei socialdemokratų partijų narių, tikėdamiesi ja pasinaudoti kaip legalia organizacija tautininkų valdžiai kritikuoti. Kai susikūrė Laisvamanių etinės kultūros draugija ji turėjo tik 20 skyrių su keliomis dešimtimis narių. 1938 m. jau buvo 123 skyriai su 2143 nariais. Didėjo jos įtaka visuomenėje. Vos imta leisti „Laisvoji mintis“ teturėjo 1000 egzempliorių tiražą, o 1939 m. jos tiražas siekė jau 5000 egzempliorių. Savo idėjų propagandai laisvamaniai naudojosi Šiauliuose leidžiamu „Kultūros“ žurnalu, kuris taip pat propagavo materialistinę pasaulėžiūrą ir liberalią mintį. Universiteto laisvamaniškų pažiūrų profesūra visuomeninių ir gamtos mokslų materialistinio supratimo ugdymui spausdino savo straipsnius Kauno universiteto mokslo darbuose. Be to lietuvių laisvamaniai leido originalias ir verstines knygas, pritaikytas platesniems miesto ir kaimo gyventojų sluoksniams. Populiarios buvo gydytojo J. Kairiūkščio knygos – „Laisvosios minties ABC“, išleista Kaune 1937 m. ir „Gamtos mokslų filosofija“, išleista Tauragėje 1926 m. Agronomas A. Žukauskas parašė bendresnio pobūdžio darbą „Laisvamanybės pagrindai“, išleistą Kaune 1939 m. M. Untulis pasirašinėjęs J. Laisvūno slapyvardžiu rašė darbus ateizmo tematika iš Lietuvos praeities. J. Laisvūno populiariose knygutėse, „Lietuva kryžių šešėliuose“ (1936 m.) ir „Kristaus nebuvo“ (1937 m.), taip pat M. Untulio ir J. Laisvūno „Nuo Perkūno iki Bazilikos“ (1938 m.), buvo įrodinėjama krikščionybės žala Lietuvai istorinėje praeityje, menkinama katalikiškoji moralė. Be to į lietuvių kalbą buvo verčiama ateistinė užsienio literatūra. Paskelbta M. Cabe „Religijos kilmė“ (1937 m.), R. G. Ingersoll „Šmėklos“ ir „Dievų sutemos“ (1937 m.), bei kitų autorių veiklai, kur kritikuojama ir smerkiama katalikų bažnyčios veikla, moralė bei kita.
Plėsdami savo veiklą laisvamaniai įkūrė Ginkūnuose, prie Šiaulių, savo kapines. Vėliau jas įkūrė dar 13 vietų. Pradėjo telkti įvairius meninio pobūdžio kolektyvus, orkestrus, chorus ir pan. Išlaikė 16 viešųjų bibliotekų. Tačiau pagrindinį dėmesį skyrė paskaitoms, susirinkimams, vakarams. Jų pažiūrų žodinėje ir rašytinėje propagandoje aktyviai dalyvavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto bei Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesūra Jonas Vabalas-Gudaitis, Vladas Dubas, Petras Leonas, Petras Avižonis, Andrius Rondomanskis ir kiti. Vykdavo laisvamanių draugijos suvažiavimai, jie skaitydavo pranešimus Kultūros kongresuose. Suvažiavimai tapdavo mitingais, nes juose būdavo kalbama ne tik apie draugijos veiklą, bet keliami demokratiniai reikalavimai tautininkų vyriausybei, kaip tai – įgyvendinti demokratines laisves, suteikti amnestiją politiniams kaliniams, įvesti civilinę metrikaciją, neversti mokytis mokyklose tikybą netikinčiųjų tėvų vaikams ir pan. Dideli laisvamanių suvažiavimai įvyko 1932 m. Kaune, 1936 m. Šiauliuose, 1939 m. Palangoje. Žodžiu laisvamaniai nestokojo savo idėjų šalininkų ir jų pagalba stiprino savo įtaką visuomenėje.
Laisvamaniai siekė katalikų bažnyčios įtakos apribojimo Lietuvos valstybėje, reikalavo įvesti civilinę metrikaciją ir sąžinės laisvę, nes Lietuva buvo tarpe tų kelių šalių Europoje, kurioje neveikė civilinės metrikacijos įstatymas. Reikalavo atleisti netikinčiųjų tėvų vaikus nuo religijos mokymo mokyklose. Skelbė valstybinių švenčių pilietinio pobūdžio įvedimą, kaip ir XIX a. pabaigoje kėlė mintį apie reikalingumą sukurti lietuvių tautinę bažnyčią.
Lietuvos laisvamanių sąjungos veiklą rėmė bei palaikė dar dvi panašios ideologijos profesinės kultūrinės organizacijos – „Kultūros“ draugija ir Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga. Jos taip pat platino ateistine mintimi paremtą literatūrą. Vertė į lietuvių kalbą užsienio autorių knygas, straipsnius, kuriuose religijos atsiradimas buvo aiškinamas materialistiškai, materialistiškai buvo nušviečiami gamtos ir visuomenės reiškiniai. Toji literatūra vertė skaitančiuosius susimastyti ir atsisakyti tikėjimo į antgamtines jėgas. Daug tokios publicistikos buvo skelbiama „Kultūros“ žurnale, o nuo 1931 m. žurnale „Vaga“. Tais žurnalais, iki neturėjo savo periodinio leidinio, naudojosi Lietuvos laisvamanių sąjunga savo idėjų propagandai. Apie „Kultūros“ bendrovę ir Lietuvos mokytojų sąjungą telkėsi bei organizacijoms vadovavo žymūs to meto mokytojai, universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų dėstytojai T. Ivanauskas, A. Janulaitis. K. Aleksa. P. Bugailiškis, V. Lašas, A. Purėnas, V. Krėvė-Mickevičius, P. Mašiotas, P. Galaunė ir daugelis kitų. Organizacijų nariai , kaip ir laisvamaniai skaitė paskaitas visuomenei, buvo sukūrę Liaudies universitetus, švietė kaimo ir besimokantį jaunimą, suaugusius.
Greta šviečiamojo darbo tarp gyventojų Lietuvos laisvamanių etinė kultūros draugija, kartu su kitomis organizacijomis, priimdavo ir skelbdavo rezoliucijas bei memorandumus vyriausybei. Pareiškimuose vyriausybei buvo reikalaujama nepažeidinėti elementariausių piliečių teisių, nedaryti Lietuvos nekultūringiausia valstybe Europoje, neprieštarauti konstitucijai, kuri skelbė sąžinės laisvę, o įvesti civilinę metrikaciją, kad visi gyventojai galėtų įteisinti, mokyti ir auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, kad nereikėtų norint susituokti netikintiems važiuoti į užsienį ar Klaipėdos kraštą, kur greta religinės buvo civilinė aktų registracija.
Minėtoms laisvamaniškoms organizacijoms vadovavo Lietuvos kultūros taryba. Ji organizuodavo kasmetinius kongresus, kurių priimtos pažangios rezoliucijos būdavo siunčiamos vyriausybės įstaigoms bei skelbiamos spaudoje. 1932 m. Kaune vykęs VII kultūros kongresas specialiai buvo skirtas religijos problemoms. Perskaityti ir apsvarstyti pranešimai apie civilinę metrikaciją, fašizmą bei klerikalizmą ir jų tarpusavio santykius. Kritikuojama tautininkų valdžios politika. .Pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo universiteto profesoriai ir kiti inteligentai M. Riomeris, J. Vabalas-Gudaitis, J. Šliūpas, J. Paleckis, J. Laužikas, J. Žiugžda ir kiti.
Laisvamanių, kaip ir kitų ateistinių organizacijų veikla, išskyrus komunistus, Lietuvoje neperžengė švietėjiškos veiklos ribų. Spaudoje, vadovaujantis Vakarų Europos ateistų veikalų mintimis, daugiausiai dėmesio buvo skiriama kovai su prietarais, religiniu fanatizmu. Labai daug dėmesio skiriama gamtos ir visuomenės mokslo žinių populiarinimui, jų ateistinei materialistinei interpretacijai. Moksleiviams ir jaunimui buvo diegiama pasaulietinė moralė bei humanizmo principai.
Laisvamanių spaudoje bei propagandoje daug dėmesio buvo skiriama ateizmo problemoms. Rašoma religijos kilmės, raidos, socialinio vaidmens, jos esmės klausimais, dažniausiai pasinaudojant to meto žymių Vakarų Europos mokslininkų mintimis ir jas perpasakojant. Laisvamanybės lietuvių tarpe pradininkas ir labai populiarus propagandistas JAV bei Lietuvoje J. Šliūpas į pirmą planą kėlė tautiškumo principą. Jis kritikuodamas katalikų bažnyčios dvasininkiją pirmiausiai reikalavo, kad ji padėtų stiprinti lietuviškumą ir ugdytų lietuvių kultūrą. Taigi bažnyčia turėjo tarnauti tautai ir valstybei.
Demokratiškesnių ir moksliškesnių pozicijų laisvamanybės idėjas propaguodami laikėsi J . Kairiūkštis, A. Žukauskas, M. Untulis, V. Knyva, M. Mickis, J. Ilgūnas. Savo švietėjiškoje propagandoje aiškindami religijos esmę, jos kilmę, klerikalizmą jie vadovavosi moksline materialistine pasaulėžiūra, nesigilindami į pavienių dvasininkų klaidas. Jie pasisakė prieš religiją kaip reiškinį, kuris jų nuomone stabdo pažangą, varžo sąžinės laisvę ir demokratines žmonių teises.
Kitokios pasaulėžiūros į religiją laikėsi komunistai marksistai. Jie akcentavo religijos socialinę klasinę prigimtį ir todėl klasinėje išnaudotojiškoje visuomenėje kovojant su religiniais prietarais pirmiausiai reikia kovoti dėl esamos santvarkos nuvertimo. Tik revoliuciniu keliu nuvertus buržuazinę santvarka bus panaikintos religijos gyvavimo šaknys, o be to susidarys sąlygos prievarta ir moksline agitacija idealistinę pasaulėžiūrą ir tikėjimą galutinai palaužti. Tačiau per laisvamanių spaudą ir susirinkimus jie atvirai tų griežtų siekių reikšti nedrįso, nes draugija veikė legaliai ir jai teko derintis prie esamos valdžios ir egzistuojančios santvarkos. Visu balsu prabilo po sovietų okupacijos 1940 m. vasarą, nes draugijos veikla, nebuvo uždrausta, kaip tai atsitiko su kitomis lietuvių draugijomis ir jie ją perėmė į savo rankas.
Specialių sociologinių tyrimų dėl laisvamanybės įtakos visuomenėje nebuvo vykdoma. Tik Panevėžio vyskupas K. Paltarokas atliko savo vyskupystės parapijose prenumeruojamos periodikos apklausą. Gyventojai prenumeravo iš viso 14 325 egzempliorius laikraščių ir žurnalų. Iš jų katalikiškų – 6 923 egz., socialdemokratinių – 413, liaudininkų ir tautininkų – 1 231 egz. , komunistinių – 103. Iš paminėtų leidinių laisvamanybės idėjos atsispindėjo socialdemokratų, liaudininkų ir komunistų spaudoje. Ji nebuvo vyraujanti Panevėžio vyskupystėje, kaip ir kituose regionuose, nors regioniniai laisvamanybės židiniai buvo. Daugiau laisvamanių buvo Lietuvos pasienyje su Latvija bei Vokietija, ten kur stipresnė buvo protestantiškųjų bažnyčių įtaka, o taip pat Šiaulių bei kai kuriose Žemaitijos apskrityse.
1926 m. rugpjūčio 11 d. katalikiškame dienraštyje „Rytas“ buvo atspausdintas straipsnis, kuriame lyginta, kurioje visuomenės gyvenimo srityje stipresnes pozicijas turi katalikiškosios pažiūros, o kuriose – laisvamanybė. Katalikai teigė, kad jie šeimą turi savo įtakoje, o dėl mokyklos, spaudos, organizacijų ir politikos vykstanti kova. Svarbiausioji priešininkė kovoje dėl mokyklos esanti Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga. Beveik pusę pradžios mokyklų jau kontroliuoja laisvamaniai. Jie kontroliuoja mažesniąją pusę viduriniojo ir aukštesniojo mokslo. Užtat jų kontrolėje yra beveik visas Lietuvos universitetas. „Teologijos – filosofijos fakultetas ir kai kurie profesoriai kituose fakultetuose anaiptol nepajėgia atsverti įsigalėjusios universitete laisvamanių pasaulėžiūros įtakos“. Šis atviras katalikiško laikraščio straipsnis atskleidžia tai, kad laisvamanybės idėjos, švietimo keliu vykdoma jų propaganda turėjo įtakos išsilavinusios Lietuvos visuomenės tarpe.