Raganų medžioklė

Referatas

Raganų medžioklė

Parenge Česlovas Zinkevič

Turinys

Bažničia ir raganų persekiojimas 3

Dvasininko pamokslas apie raganų darbus 3

Šiuolaikinis požiurus į raganų persekiojimus 4

Raganų persekiojimai Prancūzijoje 5

Raganų medžiokle Anglijoje 6

Škotiškasis raganų medžiokles variantas 7

Apibendrinimas 8

Literaturos sarašas 9

Bažničia ir raganų persekiojimas. Ankstyvaisiais viduramžiais daugelis teologų tvirtino, kad raganos ir blogosios dvasios gyvenančios tarp žmonių. Bet katalikų bažnyčia tai paneigė kaip pagonišlus prietarus. Pvz.: Prancūzijoje nuo IX a. už raganos sudeginimą grėsė mirties bausmė. Tuo metu Bažnyčia tvirtino, jog tas, kuris tiki, kad raganos ir troliai galį sukelti vėttrą ir audrą, skraiditi ir susitikinėti su velnių, yra klaidatikis pagonis. Tačiau XV a. bažnyčia pakeitė savo požiurį. Istorikai nurodo keleta šio pasikeitimo priežaščių.Viduramžiais buvo sukurti atskiri teismai, kurie turėjo išaiškinti ir nuteisti eretikus. Vėlyvaisiais viduramžiais šie inkviziciniai teismai taip pat ėmė teisti raganas ir burtininkus. Buvo tvirtinama, kad burtininkai bendrauja su velnių, o velnio garbinimas prieštaravo bažnyčios mokymui. Todėl su jais reikėjo kovoti. Bausmė – sudeginimas ant laužo. Kovai su kitaminčiais vadovavo specialus vienuolių ordinas, dominikonai. Yra manančiu, kad del celibato vienuoliai ėmė neapkesti moterų ir del to jas persekiojo. Del nuolatinių maro epidemijų sustiprino žmonių tikėjimą raganomis, nes juk kažkas turėjo buti kaltas dėl masinių mirčių. 1480 m. išleista knyga „Raganos kūjis“ atspindėjo oficialią bažnyčios nuomonę. Ten buvo teigiama, kad raganos ir burtininkai iš tiesų egzistuoja. Tokiai popežiaus nomonei pritare Liuteris ir Kalvinas. Jie abu rėmė raganų persekiojimus. Manoma, kad priežastis, dėl kurių po 1550 m. sustiprėjo raganų persekiojimas slypinčios ano meto visuomenėje. Išaugus gyventojų skaičiui, reikėjo išmaitinti daugiau burnų. Todėl daugelis bijojo elgetų, kurių tarpe moteris dažnai budavo aršiausios.

Raganos ir burtininkai dažnai buvo kaltinami dalyvavimu seksualinėse orgijose su velniu. Jie turėdavo atsakyti už kaimynų mirtį, vyrų impotenciją, blogus orus, žalą paseliams ir visas kt. negandas. Tardomėji dažniausiai peisipažindavo, dėl visko ko buvo kaltinami, nes jos kankindavo, be to bet kurio atvėjų je budavo sudeginami ant laužo, taigi prisipažinimas palengvindavo kančias. Kartais kaltinamėji įduodavo kt., kad patys išvengtu kankinimų, o kartais pasitaikydavo savanoriškų prisipažinimų. Žmones menkai išmane psichines ligas, tad, tikriausiai, buvo sudeginta daug psichinių lygonių.

Dvasininko pamokslas apie raganų darbus. Tokie pamokslai buvo sakomi bažnyčiuose norint įbauginti tikinčiuosius.Velnias sudarė su kai kuriais žmonėmis sutartis ir nurodė jiems žodžius ir ženklus. Tereikia jiems duoti ženklą bei ištarti žodį – ir velnias pasirengęs padaryti viską, ko tik jie nori, taigi velnias imas kerėtoijškujų darbų, kai raganos to pageidauja. Imk pavyzdį, ir tu tai suprasi. Komet ragana nori sukelti audrą arba krušą, ji ima šluotą, įbeda į upelį ir 6luota te6kia vandenį sau per galvo: taip ir pasidaro kruša. Tačiau nuo vandens taškymo per galvą ir nuo žodžio kruša kilti negali. Bet velnias, vos tik pamatęs tokį ženklą ir išgirdęs žodį, ten, ore ir vėjyje, stoja raganai padėti ir sukelia audrą. Ką gi, pasakys kas nors, o aš tuo visiškai netikiu. Aš tikiu, kad pakanka man persižegnoti, ir kas man toji ragana. Neturi jos tokios galios, – tai neišmintingos kalbos. Mes gi savo akimis matome, kad taip iš tikrųjų būna. Žinoma, ne jos tai daro – tai tesa – daro ne jos, bet velnias jų pageidavimu gali tai padaryti, sykį jau jis pamato ženklą ir išgirsta žodį, kurio jas buvo išmokęs.Na štai, tu manęs klausi: ką turiu aš apie tai galvoti? Ar gali raganos karves padaryti bergždžias ir nutraukti joms pieną taip, kad jos daugiau jo nebeduotų? Ir ar gali jos milžti pieną iš kirvakočio arba iš ylos? Aš sakau: taip, velnio padedamos, jos tai gali. Kaipgi tai atsitinka? Gamtoje yra dėsnis, kad velnias naudodamasis jam būdinga jėga, kūrią gavo iš visagalio dievo, gali medžiaginius daiktus kilnoti iš vietos į vetą. Pavyzdžiui, velnias gali didžiulę uolą pernešti kaip plunksnelę… Iš to ir išeina, kad, kuomet ragana apsižergia šakes, patepajas ir ištaria reikiamą žodį, tai ji joja, kur panorėjusi. Visa jėga čia slypi, žinoma, ne šakėse ir ne tepale: viską daro velnias, kuris raganą gabena ant šakių, vos tik pamato savo burtą ir savo ženklą. Tas pat ir su karvėmis. Pienas yra medžiaginis daiktas, o, kaip mes sakėme, velnias per dievo nuolaidumą gali bet kurį medžiaginį daiktą pergabenti iš vienos vietos į kitą. Taigi velnias gali išgrebti iš karvės pieną, ištraukti jį iš jos kūno ir pernešti iį kitą vietą, sykį jis pamato raganos duotą ženklą. Ir kai ragana įsivaizduoja, kad melžia kirvakotį, velnias gali tą pačią aimirką pernešti ten pieną ir pilti jai į milžtuvę. O kadangi tai darydamas jis lieka nematomas, tai ragana ir galvoja, pienas bėgąs iš pagalio arba kirvakočio. ( iš „Vidurinių amžių istorijos chrestomatijos“ )

Šiuolaikinis požiurus į raganų persekiojimus.Dvidešimtame a. buvo imta tvirtinti, kad kerėjimai išliko per tūkstantmečius kaip senosios religijos tradicija – Deives Motinos garbinimas. Taip pat tiketina, kad kerėjimai, kurios praktikavo viduramžių Europoje, tera primitivus prietarai suderinti su paviršutiniškų išmanimu apie žoles. „Išmintinga moteris“ galinti „užburti“ karpas, pagiditi neveisingumą, palengvinti gymdimą, buvo labai vertinama tarp valstečių, netgi jei ji nuogastavo del savo „galių“. Tačiau apie tukstantmetį kilo pranašyščių evoliucjią. XI a. kilo staigus religinis aktyvumas. Yra pagrindo manyti, kad taip nutiko dėl nusivylimo, kad 1000 m. atėjo ir praėjo, o Apokalipses, antrojo atėjimo, prisikelimo iš mirusiųjų ir Paskutinio teismo nekas taip ir nesulauke. Žmones mane, kad gal dievas nusivylė savo žmonemis ir nusisuko nuo jų. Nors katalikų bažnyčia bandė sustiprinti tikėjimą, kurdama vienolių ordinus, statydama katedras ir bažnyčias, rengdama nepavikusius kryžiaus žygius, bet kaimose toli nuo miestu ir katedrų kai kurie žmones buvo nusistatė prieš bažnyčią. Gal jems parupo ar dievo ir bažnyčios, kuri juos tik skriaude ir išnaudojo, priešininkas velnias ir jo tarnai nera geresni gyneiai ir globeiai už dievą arba, kas labiau tiketina, žmones tesiog gryžo prie srnųjų pagoniškųjų religijų, prie dievų kurie iš jų nerinko dešimtines ir negazdino už nuodemes po mirties grusti į skaistiklą kur jų sielas degins atgailos ugnis arba į pragarą kur amžinai kes skausmą ir bus virinami dervoje. Sakoma, kad buvo raganų, kurios rinkdavosi į savo šventes arba raganų puotas, ir kurios galėjo skraidyti ir pasiversti gyvunai ar kitokiais sutverimais. Keleta a. teologai įrodinėją, kad tai buvo tesiog sapnai arba fantazijos, tam galėjo tureti itakos haliucinogenines vaistažolės. Bet, jei raganos manydavo turinčios tokių sugebėjimų, jos buvo lyg ir kaltos dėl erezijos, nes tai prieštaravo bažnyčios mokymui. Toks pareiškimas pirmą kartą buvo suformulotas dokumente „Canon Episcopi“. Šis dokumentas pasirode X a., o XII a. tapo kanono įstatymo dalimi. Čia neminima kitokia bausmės forma kaip ekskomunikacija t.y. atskyrimas nuo bažnyčios, naturali bausmė už erezijas. Iki XIII a. popežiai rimmtai nesidomėjo raganavimu. Tik 1484 m. Inocentas VIII išleido bulę „Summis desiderantes affectibus“ („Reikalavimas su giliu susirūpinimu“), nuo kurios ir prasidėjo didžioji raganų medžioklė, kuri tesesi XVI – XVII a. Iš tikrųjų šia bule parošė du dominikonų teologijos profesoriai H. Krameris ir J. Sprengeris. Pasinaudodami katik sukurtu spausdinimo presų jie įdėjo bules tekstą į savo raganų medžiokles vadovą „Malleus Maleficarum“ (Raganų prikalimas arba Raganos kūjis – priklauso nuo vertėjo), jis buvo išleistas 1480m.(pagal vadovelį „Pasaulis I“) arba 1486m. (pagal knygą „Kankinimų Istorija“).

Knyga, kurios išleista mažiausiai 13 leidimų iki 1520 m. ir perspausdinta dar 16 kartų 1574 m. ir 1669 m., buvo sukurta kaip vadovelis valdininkams, kad jie galetu perimti raganų teismus iš inkvizicinio teismo, galetų skelbti nuosprendžius ir vykditi bausmes nuteistesems. Knyga padalyta į 3 dalis. Pirmoje svarstoma būtinybė, kad inkvizitoriai suprastų baisius raganų erezijos nusikaltimus. Antroje aprašoma raganų veikla , kaip galima jas atpažinti, bei kaip jos gali priešintis. Trečiame skyriuje aprašoma liudininkų apklausa ir kaltinamųjų areštai, kalinimas, kvotimas ir kankinimai. Kankinti butina, nes ragana negalėjo buti pripažinta kalta be jos prisipažinimo. Savanoriškas prisipažinimas laikomas nepakankamu, nes tik per kančias išgautas prisipažinimas galėjo buti tikras ir nuoširdus. Knygoje nurodyta, jog daug nuteistų raganų reguliariai lanke bažnyčią, ir jei jos nebutu kankinamos pripažinusios įvairiausių savo nusikaltimų, tai nekas nebutu įtares, kad jos buvo raganomis.Kai kurie kunigai suvokė, kad toks paaiškinimas yra klaidingas, nes kankinimai trugdavo tol, kol žmogus prisipažindavo viską ko tik jį kaltino arba mirdavo. Kankinimas turėjo būti kelių pakopų, kiekvena vis skausmingesne. Knygoje smulkiai instruktojama, kokia turi buti pirma pakopa ir „įžanginė apklausa“. Kartoti kankinimus buvo galima tik tuo atveju, jei buvo tikimasi naujų, dar nepripažintu nusikaltimų.Vėliau kilo „velnio ženklų“ idėja. Kai 1588 m. Prancūzijoje, Epinalyje, I. Parde buvo atvesta pas teisėją, ji parodė jam ant kūno esančią žymę, kuri, ji sakė, įspausta velnio. „Teisėjui atėjo į galvą patikrinti, ar ties, kad ji nejautri skausmui. Jis įsakė įdurti jai smeigtukų ir įspausti jį giliai į kūną. Kai tai buvo padaryta liudininkų akivaizdoje, iš žaizdos nepasirodė kraujas, o ragana neparodė nei mažiausio skausmo ženklo.“ Amžiams begant Vokietijoje sudeginta mažiausiai 100 000 žmonių už raganavimą. Kvendlinburge, Saksonijoje, 1589 m. per vieną dieną sudegintos 133 raganos. Neisėje, Silezijoje, 1650 m. budelis išmūrino krosnį raganoms. Per devynerius metus jis ten sudegino daugiau kaip 1000 žmonių, jauniausiems buvo dveji metukai.Raganų persekiojimai Prancūzijoje.Raganų medžioklės epidemija greitai paplito ir po kt. Europos šalis. Prancūzijoje pavienes bylos buvo iškeltos 1245 m., o A. de la Barte sudeginimas 1275 m. Tulūze – pirmoji egzekucija už raganavimą. Prancūzijoje įvyko ir pirmas pasaulietinis teismas, kai 1390 m. spalio mėnesį Paryžiuje buvo apkaltinta Ž. de Brige. Raganų teismų pabaiga Prancūzijoje atėjo, kai 1682 m. karalius Liudvikas XVI pasirašė įsaką, kurį sąlygojo dvi labai skirtingos bylos. 1670 m. Ruane raganavimų apkaltinti 525 žmonės, o 12 jau buvo nuteistų sudeginti prie stulpo bei – dar 34 laukė nuosprendžio patvirtinimo – kai jų šeimos parašė apeliaciją karaliui. Jis anuliavo nuosprendžius, nepaisant didelio dalies Normandijos parlamento pasiprešinimo. Po to 1678 m. Paryžiuje, „Chambre ardente“, būrėja K. Desejes apkaltinta ištvirkimų. Policijos komisaras Reine atidavė ją kankinti, prd. Naudojant „sellette“ (kankinimo kėdė), o tada „brodequins“ (geležinius batus), į kurios buvo kalamas pleištas, sutraiškantis kojas. Nepaisant aštraus sksusmo, K. Desejes neigė visus kaltinimus ištvirkimu. 1680 m. vasario 22 d. Ji buvo „surišta ir pritvirtinta geležimis. Visa laiką besiplūdančia, ją apdengė šiaudais, kurios ji šešis ar septinis kartus numetė nuo savęs, bet galiausiai ugnis pradėjo smarkiau degti ji pranyko iš akių.“Juridinės apklausos parodė, kad iš tikrųjų K. Desejes namuose buvo švenčiamos Juodosios Mišios, ir kad į jas buvo įtraukta daug įžymių karaliaus rato žmonių, tarp kurių buvo ir karaliaus meilužė madam de Montespan. Reine tęsė apklausas dar dvejus metus, kankindamas ir degindamas daug žmonių iš žemesnių sluoksnių, tačiau aukštesniųjų neletė. Po kelerių metų Liudvikas įsakė užrašus sunaikinti. Po to karalius išleido įsaką draudžianti raganų teismus. Nors tik 1718 m. Bordo mieste buvo sudeginta paskutinė ragana.Raganų medžiokle Anglijoje. Čia persekiojimas prasidėjo vėliau nei Europoje ir truko trumpiau. Iki XVI a. raganoms bausmės palyginus su kt. Europos šalimis buvo labai švelnios – kartais ne daugiau val. ar dvi prie gėdos stulpo ir pažadas daugiau nenusidėti. 1542 m., baigntis Henriko VIII valdymo laikotarpiui, išleistas pirmas įstatimas skirtas specialiai raganoms. Tačiau po 5 m. šis statutas buvo atšauktas. Bet 1558 m. kai į valdžia atėjo Elžbeta, prdėjo augti susidonėjimas kerų keliamu pavojumi. Karalene jautesi nesaugi del samokslų, todel į visus burtus žiureta kaip į pasikesinimą į jos gyvybę.Raganų medžioklės manija galėjo kilti dėl 472 protestantų tremtinių grįžimo į angliją, kurie patys mate raganų deginimą užsenyje. 1560 m. vyskupas Dž. Dževelis atsiuntė Elžbetai prašymą, kad raganoms įstatymuose butu numatyta mirties bausme. Dėl to buvo išleistas 1563 m. aktas „prieš būrimus, kerėjimus ir apžavėjimus“. Akte numatytos bausmes buvo vidutiniškos: už žmogžudiste burtų pagalba – mirtis; už burtų praktikavimą – pririšimas prie gėdos stulpo ir įkalinimas metams, nusikaltusems antra karta predo konfiskojamas turtas. Nors kankinimai nebuvo legalizoti, bet šis aktas pradėjo raganų medžiokles erą Anglijoje. Raganų kankinimai Anglijoje prasidėjo nuo 1645 iki 1646 m., kai M. Hopkinsas, pats save praminęs „Raganų ieškotojų generolu“, vedė kvotimus rytų Anglijoje. Hopkinsas taike „pasiplaukiojimo“ metoda. Prieš šia procedūrą buvo surišami dešnysis nykštys prie kairiosios kojos didžiojo piršto ir taip raganos panardinamos į vandenį. Jei išplaukdavo, tai kaltos na, o jei paskesdavo, tai nekaltos. Bet 1645 m. vasarą anglų parlamentė komisija uždraudė šio metodo taikima. Hopkinsas atsistatydino 1646 m. vasarą ir po metų mirė.

„Pasiplaukiojimu“ nustatoma, ar sena moteris – ragana. Šiuo būdu išbandomos aukos retai išlikdavo gyvos. Jei jos išplaugdavo, buvo laikomos kaltomis ir budavo pakariamos. O jeigu jos grimzdavo, tai nekaltos nuskezdavo.

Škotiškasis raganų medžiokles variantas. Škotai raganavimą, paskelbe nusikaltimu tais pačiais metais kaip ir Anglai, tai padare Marija Stiuart. Tačiau tikroji raganų medžioklė prasidėjo į valdžią atėjus Marijos sūnui Jokūbui VI. Ji prasidėjo nuo raganų bylos šiaurės Bervike.

Graviatiūros atspaudas iš tuometinio bukleto kuriame aprašomas Šiaurės Berviko Raganų, kurios surengė samokslą prieš Škotijos karaliu Jokūbą VI. Suole sėdi Džonas Fianas ir užrašinėja velnio nurodymus.

Paskutinė žinoma egzekucija už kerėjimus Škotijoje įvyko 1727 m. Tikslus aukų skaičius nežinomas. Straipsnyje, kurį išspauzdino „Škotų apžvalgoje“ 1981 m. detaliai rašoma apie 3400 aukų tarp 1590 m. ir 1680 m. 1938 m. Dž. Blekas išvardino 1800 raganų, o iš viso jis suskaičiavo 4400, nors tikrasis aukų sk. greičiausiai didesnis.

Paskutinis viešas raganos sudeginimas įvyko Šveicarijoje 1782 m., bent jau taip manoma. Raganų medžiokles baikti lėmė įvairios priežastis, nors daugiausia socealines. Po didžiųjų geografinių atradimų, prasidėjus kolonizacijai, žmones buvo išblaškiti po pasaulį, bažnyčiai pasidare sumkiau kontolioti savo pavaldinius, dėl didžiulių atstumų, be to dvasininkų labiau reikėjo kaip misionerjų svečiuose šalyse tikėjimo skleidimui, įtakos išlaikymui… Technologiniai atradimai, naujos žynios apie žmones ir mūs supančią visatą. Geocentrines teorijos teorjios paneigimas, įrodimas, kad žeme sukasi aplink saulę, ir kad žeme nera visatos centras. Taigi visas viduramžiaias bažnyčios sklėjstas mokymas apie visatą pasirode ėsas papraščiausias melas. O kas jei taspats ir su raganomis bei burtininkais, tokiu atvėju už raganų deginimą po mirties patektum ne į rojų, bet tesiai pragaran. Pasikeite žmonių mastymas bei požiuris, prasidėjo švetimo epocha. Žmonems tapo prieinamas mokslas, kuri ankščiau galėjo laikiti magjia, pvz.: įvairių medžiagų chemines reakcijas. Iš tobulėjo medicina, žmones ėmė suprasti, kad ligos tai ne blogosios dvasios ir kad magija jų nesukelsi. Raganų medžiokle buvo didžiule ir labai skaudi klaida, gulanti žmonijos istorijoje, kaip juoda deme. Ši klaida žmonijai kainavo dešimtis tukstančių gyvibių, nekaltu žmonių gyvibių. Tai buvo beprotybe kuria skatino ir rėmė istatymai ir katalikų bažnyča. Raganų persekiojimas tikriausias pristabdė mokslo pažangą, nutolino technologinjus, ir mokslinius atradimus. Juk betkas nepritariantis bažnyčios mokymui buvo skelbiamas eretikų ir kankinamas tol kol pripažyndavo vyska kas iš jo buvo rėikalaujama arba myrdavo. Nors apkaltinti raganavymu ar erezija išgyventi beveik neturėjo vilties. Jie mirdavo nuo kankinimų arba buvo iščirškinami ant laužo t.y. jems buvo įvygdoma mirties bausme.

Literaturos sarašas

Istorijos Vadovelis „Pasaulis I“

V. Stepanova ir A. Ševelenka

„Vidurinių Amžių Istorijoschrestomatija“

Braianas Inis„Kankynymų istorija“