Priešistorė

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ Pasitraukus ledynams paskui tundroje besiganančius šiaurės elnius į Lietuvos teritoriją iš pietų ir pietvakarių atėjo pirmieji gyventojai. Tai buvo apie X tūkstantmetį pr. Kr. Nedideli medžiotojų būreliai trumpalaikes stovyklas įsirengdavo sraunių upių pakrantėse. Jie paliko pirmuosius įrankius: iš titnago pagamintus strėlių antgalius, kailiams apdirbti reikalingus gremžtukus, grandukus. Pagal strėlių antgalių formą archeologai išskiria dvi jų kultūras: Svidrų ir Madleno.VIII tūkstantmetyje pr. Kr. klimatas Lietuvoje pradėjo sparčiau šilti, kraštas apaugo miškais. Greta medžioklės žvejyba ir rankiojimas tapo vienu svarbiausių gyventojų verslų. Pradėti megzti tinklai, skobti luotai. Patobulėjo ir titnago apdirbimas. Išmokta pagaminti mažus įrankius iš smulkių titnago skeveldrėlių, taip pat ir sudėtinius įnagius, sujungtus iš dviejų skirtingų medžiagų. Taip atsirado kauliniai žeberklai su titnaginiais ašmenėliais. Žmonės gyveno šalia didesnių vandens telkinių grupėmis po kelias šeimas. Pagal išlikusius titnaginius dirbinius Lietuvoje išskiriamos dvi kultūros – Nemuno ir Kundos.Šiuo laikotarpiu atsirado pirmieji kapinynai. 5871 m. pr. Kr. – tai seniausio žinomo Lietuvoje žmogaus kapo Spigino rage (Telšių r.) radiokarboninė data. Mirusysis į kitą pasaulį išlydėtas papuoštas vėriniu iš žvėrių dantų, apipiltas raudonos spalvos mineralu – ochra. Savo išvaizda tai buvo masyvaus kūno sudėjimo vidutinio ūgio europidas.Tolydžiai švelnėjantis klimatas leido žmonėms gyventi sėsliau, daugiau dėmesio skirti buičiai ir ūkiui. Paprastas palapines pakeitė sudėtingesni stulpinės konstrukcijos pastatai, kuriuose gyveno didelės šeimos. Nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. iš molio pradėti lipdyti smailiadugniai puodai, viršutinėje dalyje puošti įvairiais ornamentais. Nuo III tūkstantmečio pr. Kr. primityviais mediniais arklais pradėta dirbti žemė, auginti gyvuliai. Tuo metu pradėjo išsiskirti amatai ir prekyba. Pajūryje pradėtas apdirbti gintaras, kurį vietos gyventojai mainydavo į kaimyninių genčių gaminamus skalūno kirvelius. Šio laikotarpio Lietuvos archeologinės kultūros vadinamos Nemuno ir Narvos vardais.

III tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvos teritorijoje pasirodė iš pietų atėję vadinamieji virvelininkai (dėl būdingo virvelės įspaudų ornamento ant puodų), kuriuos dauguma mokslininkų linkę sieti su indoeuropiečiais. Jie atnešė kitokią, nei buvo iki šiol Lietuvoje, kultūrą. Be savitos keramikos, šiai kultūrai būdingi šlifuoto akmens su išgręžtomis skylėmis kotui kirviai, suriestų mirusiųjų laidojimas. Virvelininkai vertėsi gyvulininkyste. Lietuvos teritoriją jie pasiekdavo bangomis, keliavo greičiausiai raiti. Jiems susiliejus su vietiniais gyventojais susiformavo Pamarių kultūra, kur virvelininkų buvo daugiau. Kartu išliko Narvos kultūra, kur vyravo vietiniai gyventojai.Apie 1800 m. pr. Kr. iš Vidurio Europos į Lietuvą pateko pirmieji žalvariniai dirbiniai. Po kelių šimtmečių išmokta vietoje išlydyti žalvarį iš atvežtinės žaliavos. Pradėjus ūkyje naudoti metalą visuomenėje įvyko ryškus pokytis: įgudę nukalti metalinius įrankius ir ginklus meistrai tapo pirmaisiais žmonėmis, savo padėtimi išsiskyrusiais iš bendruomenės. Palengva prasidėjo turtinė diferenciacija ir neišvengiamas jos palydovas – kariniai susidūrimai. Pradėtos tvirtinti gyvenvietės: įrengtos medinės užtvaros, pastatus imta statyti ant stačiašlaičių kalvų. Taip II ir I tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje Rytų Lietuvos kalvose atsirado pirmieji piliakalniai. Tuo metu Vakarų Lietuvoje pradėti specialiai žymėti kapai: virš jų buvo supilami žemių kauburiai – pilkapiai ir aplink apjuosiami akmenimis. Mirusieji pradėti deginti, o sudeginti palaikai – pilti į tam skirtus molinius indus – urnas.I tūkstantmetyje pr. Kr. didesnėje Lietuvos dalyje įsigalėjo brūkšniuotosios keramikos kultūra, taip pavadinta pagal būdingą lipdytinę keramiką, kurios dirbinių paviršius buvo lyginamas žolės gniūžte. Šios kultūros gyventojai buvo žemdirbiai, auginę įvairius gyvulius, taip pat medžioję. Dauguma įrankių dėl žalvario brangumo buvo daroma iš akmens ir kaulo. Daugėjant gyventojų piliakalniuose pradėjo trūkti vietos, ir maždaug nuo I tūkstantmečio pr. Kr. vidurio pradėtos apgyventi ir jų papėdės. Nuo V a. pr. Kr. Lietuvoje vartoti pirmieji dirbiniai iš geležies, tačiau tik II a. ji pradėta lydyti vietoje iš balų rūdos. Patys piliakalniai tuo metu pradėti tvirtinti supilant pylimus bei iškasant griovius iš lengviau prieinamų pusių.
II a. Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys išsiskyrė į 4 dideles grupes, kurios tarpusavyje skyrėsi materialine kultūra bei laidosena. Lietuvos pajūryje įsivyravo akmenų vainikais apdėti plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji laidoti nedeginti. Kapuose gausu įvairių įkapių – daugiausia darbo įrankių bei papuošalų. Šie kapinynai išnyko VII amžiuje. Vidurio Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje mirusieji laidoti pilkapiuose, apjuostuose didokų akmenų vainiku. Viename pilkapyje paprastai aptinkami keli griautiniai kapai su darbo įrankiais, ginklais, papuošalais. Pilkapiai šioje Lietuvos dalyje išsilaikė iki V a. pabaigos. Vidurio Lietuvoje dar I a. įsigalėjo paprotys nedegintus mirusiuosius su negausiomis įkapėmis – daugiausia žalvariniais papuošalais – laidoti plokštiniuose kapinynuose. Nemuno žemupyje nuo I a. mirusieji su gausiomis įkapėmis – geležiniais ietigaliais, kirviais, peiliais, žalvarinėmis segėmis, apyrankėmis, smeigtukais – laidoti nedeginti plokštiniuose kapinynuose. Genčių, palikusių šiuos kapinynus, vardai nėra žinomi.I a., Romos imperijos didžiausios galybės laikais, rytiniame Baltijos jūros krante gyvenančios gentys pateko į romėnų pirklių akiratį. Romėnai iš čia gabenosi gintarą, mainais palikdavę žalvarinių dirbinių – daugiausia monetų ir anuo metu madingų segių. 98 m. romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas paminėjo žemdirbių aisčių gentis, renkančias gintarą. Tai pirmasis baltų genčių paminėjimas istoriniuose šaltiniuose.II a. Lietuvos teritoriją pasiekė pirmoji tautų kraustymosi banga, IV a. pabaigoje – antrosios bangos atgarsiai. Gotų spaudžiamos baltų gentys iš pietvakarių traukėsi į Lietuvos pietus ir rytus. Jos atsinešė naujus gyvenimo bei laidojimo papročius, o čia gyvavusi brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyko. Ateiviai kūrėsi neįtvirtintose gyvenvietėse, piliakalnių papėdėse ar toliau nuo jų, mirusiuosius su geležiniais ginklais ir žalvariniais papuošalais laidojo nedegintus akmenimis apjuostuose pilkapiuose. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje atsirado paprotys kartu su žmogumi laidoti ir žirgą. Pietų Lietuvoje pasirodė iš akmenų krauti pilkapiai su griautiniais kapais. Piliakalniai šiuo laikotarpiu tapo žemių pylimais įtvirtintomis slėptuvėmis, kur apylinkių žmonės būrėsi pavojų metu. Kapuose pagausėjo ginklų – neramių laikų liudininkų. Jie rodo buvus ryškią turtinę diferenciaciją – greta žymiųjų žmonių kapų su sidabriniais ir paauksuotais dirbiniais randama visiškai neturtingų kapų su menkomis įkapėmis ar išvis be jų. Tuo metu sparčiai formavosi genčių vadų bei patriarchalinių vergų sluoksniai. Baltų gentys įsitraukė į Europoje vykstančius karus. Apie IV a. vidurį gotų karalius Hermanarikas buvo pajungęs aisčius. Apie 525 m. ostgotų valdovą Teodoriką Romoje aplankė aisčių pasiuntiniai, nešini gintaru.
V a. pirmoje pusėje Lietuvą nusiaubė stepių klajokliai. Rytų ir Vidurio Lietuvoje buvo sudegintos gyvenvietės, išžudyti jų gyventojai. Apie šį žygį liudija piliakalniuose aptinkami gaisrų pėdsakai, pamesti saviti strėlių antgaliai. Nuo V a. iš rytų ir pietų vakarų kryptimi pradėjo plisti mirusiųjų deginimo paprotys. Sudegintų mirusiųjų palaikai su įvairiomis įkapėmis būdavo laidojami žemėje iškastoje duobutėje. VI a. didžiuliuose Rytų Europos plotuose sparčiai besikuriančios gausios slavų gentys pradėjo spausti baltus iš rytų bei pietų, ir baltų gyvenami plotai sumažėjo.Pagal VI–VII a. laidojimo paminklus išskiriamos baltų gentys, kurių pavadinimai žinomi iš vėlesnių rašytinių šaltinių. Rytų Lietuvoje iš smėlio piltus pilkapius su degintiniais kapais paliko lietuvių gentis. Lietuviai gyveno kaimuose, vertėsi daugiausia gyvulininkyste, mėgo arklius, mirusiesiems į kapus dėdavo geležinių kirvių, ietigalių, šiek tiek papuošalų bei darbo įrankių. Ši gentis plėtė savo įtaką šiaurės, vakarų ir pietvakarių kryptimis. Šiauriniai jų kaimynai sėliai gyveno tarp miškų esančiuose nedideliuose kaimeliuose, mirusiuosius laidojo nedegintus, įdėdavo daug žalvarinių papuošalų: apyrankių, antkaklių, apgalvių, segių. Į vakarus nuo lietuvių, Vidurio Lietuvoje, gyveno žemdirbiai aukštaičiai. Derlingose žemės upių pakrantėse aukštaičiai ne tik surinkdavo gausų derlių, bet ir augindavo gyvulių bandas. Mirusiuosius į kitą pasaulį palydėdavo sudegintus, su gausiomis įkapėmis, vienu ar keliais žirgais. Į pietvakarius nuo lietuvių, tarp Neries ir Nemuno bei Užnemunėje, negausiai gyveno karingieji jotvingiai. Jie irgi vertėsi žemdirbyste bei gyvulininkyste, degino savo mirusiuosius.Vakarų Lietuva nuo VII a. buvo lankoma skandinavų vikingų, kurie kartkartėmis čia gyvenusioms gentims bandydavo priskirti duokles. Daugiausia susidūrimų būta su karinga žemdirbių bei jūrininkų kuršių gentimi, gyvenusia Baltijos pajūrio ruože tarp Klaipėdos ir Ventspilio. 853 m. vikingai puolė Apuolės (Skuodo r.) pilį. Tai pirma konkreti Lietuvos vietovė, paminėta istoriniuose šaltiniuose. Kuršiai nuo X a. pamažu skverbėsi į krašto gilumą. Mirusiesiems jie dėdavo daugybę ginklų (kalavijų, ietigalių, kirvių), papuošalų (apyrankių, segių), kuriuos kartu su žmogaus kūnu degindavo ir laidodavo plokštiniuose kapinynuose. Į rytus nuo kuršių, Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Latvijoje, buvo žiemgalių kaimai. Derlingose dirvose išaugintų žemdirbystės produktų pertekliumi žiemgaliai prekiavo su kaimynais. Jų mirusieji laidoti nedeginti, eilėmis, į kapą buvo įdedamas trumpas vienašmenis kalavijas, keli ietigaliai, nemažai žalvarinių papuošalų (apgalvių, smeigtukų), žemdirbystės įrankių. Į pietvakarius nuo kuršių, Žemaičių aukštumoje, gyvenę žemaičiai paliko griautinius kapinynus su gausiais papuošalais bei darbo įrankiais. Ši taiki kitų baltų genčių apsupta gentis turėjo paprotį į kapus dėti žirgo galvą ir kojas. Į pietus nuo kuršių, Nemuno žemupyje, gyvavo dar viena baltų gentis – skalviai. Jų paveldas – su labai gausiomis įkapėmis degintiniai kapinynai, kuriuose pasitaiko ir žirgų kapų, – rodo, kad ši gentis tuo metu klestėjo, vertėsi ne tik žemdirbyste, bet ir prekyba, taip pat plėšdavo kaimynus.
Visoms baltų gentims I tūkstantmečio pabaigoje buvo būdingi panašūs turtinės diferenciacijos procesai. Greta genčių vadų formavosi karių sluoksnis, atsirado savi pirkliai ir amatininkai. Labai suklestėjo geležies gavyba bei apdirbimas, juvelyrų amatai. Skaidėsi ir pačios genčių gyvenamosios teritorijos, augo lokaliniai centrai – būsimų žemių užuomazgos. Sparčiausia šis procesas vyko Vakarų Lietuvoje. Vakarų baltai kuršiai nuo IX a. pradėjo jungtis į žemių sąjungas – būsimų valstybių užuomazgas. Jų paskirtis buvo apsiginti nuo pakrantes puldinėjančių vikingų. Siekiant apsiginti pradėtos kurti ir tvirtinti medinės pilys. IX a. pabaigos keliautojas Vulfstanas mini, kad aisčių šalyje yra daug tarpusavyje kariaujančių kunigaikščių pilių, labai vertinamų gerų žirgų. X a. tokie reiškiniai prasidėjo ir Rytų Lietuvoje, kur siekta atsilaikyti susikūrusios Kijevo Rusios valstybės spaudimui baltų žemėms. Jotvingius X a. pradėjo spausti ir susikūrusi Lenkijos valstybė. Vakarų baltų žemėse X a. pradėjo lankytis pirmieji krikščionių misionieriai. Baltų laukė pažintis su krikščioniškąja civilizacija.