Niūrioje Vingių aplinkoje kaip didžiausias kontrastas išryškėja šviesus marčios Katrės paveiklas. Apie Katrę pradžioje išgirstame iš Vingių pokalbio. Senajam Vingiui ji ”nelabai aiški, bet pinigai kaip jei rankoje”. Vingienei- ji pajuodėlė, didnosė, pataikūnė. Tėvui pasiūlius pirštis Driežo dukteriai, Jonas taip atsikerta: “Taigi taigi, kaipgis! Pats galėtumei imti Katrę, tokia juoda, ir akys kaip vabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą vyresnė.” jeigu remtumėmės tik Vingių pokalbiu, susidarytumėme ne itin patrauklią nuomonę apie ją. Tačiau rašytoja kuria Katrės paveikslą, atsižvelgdama ir į kitus dalykus. Katrė pasibaisi Vingių gyvenimu, ją žeidžia atšiaurūs anytos žodžiai, girto šešuro kalbos, snaudžiantis per vestuves vyras. Bet vis dėlto Katrė nepalūžta: ji stengiasi pritapti prie savo naujos šeimos, daro tvarką ir švarina namus, bando išjudinti ištižėlį vyrą. Tačiau visos Katrės pastangos yra berždžios, nes prieš ją Vingiai yra iš anksto nusistatę. Apsakyme yra ypač pabrėžtas Katrės gerumas, švelnumas, jautrumas, darbštumas. Ji gyvena visai kitokį gyvenimą, nei Vingiai. Katrė tiesiog nepakenčia tinginių, apsileidimo. Katrės nuotaikos svyruoja. Čia ji stengiasi gerumu paveikti Vingius, prie jų kaip nors prisitaikyti. Čia ji apmaudo apimta nė kiek nenusileidžia ir švaistosi kočėlu. Ji spigino visą teisybę, perrėkdama Vingius, taip gerokai juos išgąsdindama. Katrė pralaimi kovą su Vingių gyvenimo būdu. Ji miršta ne tik sunkių darbų nukamuota, ligos palaužta, bet ir dėl Vingių atšiaurumo ir abejingumo. Jos mirtį, tą paskutinį “dovanokit“, suvokiame kaip tragišką baigtį.