Nužudžius Mindaugą, Treniota paėmė valdžią visoje Lietuvos valstybėje, kartu ir Žemaitijoje. Jo valdžiai tuoj iškilo pavojus. Savo pretenzijų į valdžią neužmiršo Tautvilas, vėliau Treniotos nužudytas. Bet ir pats Treniota žuvo nuo susimokiusių buvusių Mindaugo dvariškių rankos.
Vienas iš Treniotos tikslų buvo stiprinti kovą su vokiečių ordinais. Su juo sietinas lietuvių ir sūduvių (jotvingių) žygis į Vokiečių ordino valstybę pagelbėti sukilusiems prūsams. Atėjęs į valdžią ir įvykdęs perversmą Treniota sukėlė vidaus karą ir suirutę. Ši suirutė tapo ypač pavojinga Lietuvos valstybei, kai kitas pretendentas į sostą, Vaišvilkas, pasitelkė svetimą, rusų kunigaikščių, daugiausia Haličo, jėgą.
Mindaugo sūnus Vaišvilkas grįžo iš stačiatikių vienuolyno į Pinską. Rusios kunigaikščių padedamas užėmė iš pradžių Juodąją Rusią, paskui Lietuvą (siaurąja prasme). Įsitvirtinęs svainio Švarno haličėnų remiamas 1265 m. kariavo Deltuvoje ir Nalšioje, šalindamas Treniotos ir Daumanto sąmokslo šalininkus.
Vaišvilką remiantys ir aplink jį įsigalėję haličėnai keitė Lietuvos politinės orientacijos kryptį. Lietuvai grėsė būti įtrauktai kaip nesavarankiškai jėgai į Haličo-Volynės reikalų sferą. Su krikščioniu Vaišvilku Lietuvoje turėjo stiprėti stačiatikybės įtaka. Tarp Vaišvilko ir Ordino nebuvo tokio religinio skirtumo, kaip tarp Ordino ir Treniotos bei kitų pagonių kunigaikščių. Vaišvilkas paleido Mindaugo ir Treniotos suimtus krikščionis, pasiūlė Livonijai taiką ir visą laiką stengėsi palaikyti gerus santykius su ja.
Ordinas tuo metu toliau puolė žiemgalius ir kuršius, pastarieji buvo priversti pasiduoti 1267 m. Nieko nelėmė ir minėtas Treniotos žygis padėti prūsams – ir čia nuo 1265 m. Ordinas pradėjo pulti. Vaišvilkui esant valdžioje atsikirsta Mažosios Lenkijos lenkams, 1264 m. žiauriai nusiaubusiems jotvingių žemes – 1265 m. buvo surengtas atsakomasis žygis.
1267 metais Vaišvilkas perleido valdžią Lietuvoje Haličo kunigaikščiui Švarnui. Patį Vaišvilką kiek vėliau nužudė Haličo kunigaikštis Levas. Apie Švarno, kaip Lietuvos valdovo, veiksmus nėra žinoma. Manoma, kad jam nepavyko įsitvirtinti visoje Lietuvoje. Matomai, jis turėjo pasitenkinti tik pietinėmis, Haličui-Volynei artimesnėmis, Lietuvos valstybės sritimis – Juodąja Rusia ir domeno žemėmis. Lietuvoje Švarnas išbuvo neilgai. Jau 1269 m. mirė Haliče ir neaišku, kaip jis prarado valdžią Lietuvoje.
1269 metais Lietuvos valdovo sostas atiteko Traideniui (1269–1282). Kaip jis pakeitė Švarną, nėra žinoma. Traidenis rado blogus Lietuvos santykius su visais kaimynais. Jam teko ne tik stengtis sutelkti dėl 1263–1269 m. vidaus suirutės pakrikusią valstybę, bet ir kovoti keliuose frontuose su kaimynais. Jo atėjimas į valdžią reiškė Haličo-Volynės išstūmimą iš Lietuvos. Todėl Traidenio santykiai su šios Rusios žemės kunigaikščiais iš pat pradžių buvo blogi. Susidūrimai peraugo į 1274–1276 metų karą, per kurį 1275 m. haličėnai buvo pasikvietę į pagalbą savo siuzereno – totorių – būrius. Lietuva karą baigė sėkmingai, pietinės sienos buvo apgintos ir sustiprintos. Juodojoje Rusioje imta apgyvendinti į Lietuvą atbėgančius prūsus, sūduvius, skalvius.
Permainingai klostėsi įvykiai Livonijos fronte. 1270 m. pradžioje lietuviai po ilgos pertraukos įsiveržė į Livoniją, pasiekė Saaremą ir mūšyje ant ledo ties Karuse sumušė Ordino jėgas. Nepaisydamas 1270 m. lietuvių pergalių, Ordinas puolė sukilusią Žiemgalą. Paėmė žiemgalių pilis ir privertė juos 1272 m. pasiduoti. 1273 m. Livonija pastatė Daugpilio pilį, kuri buvo lietuvių žemių paribyje, gal net žemėse, kurios priklausė Traideniui. Tik 1281 m. lietuviai paėmė Jersiką ir išmainė ją į Daugpilį. Jame lietuvių įgula stovėjo iki 1313 metų. Livonija 1279 m. puolė Traidenio žemes. Pasiekė Kernavę, bet grįžtančią Ordino kariuomenę lietuviai, pasitikę jau Livonijoje, ties Aizkraukle visiškai sutriuškino. Kaip po Durbės mūšio, taip ir dabar, Livonijos pavergtos žemės, šįkart Žiemgala, vėl sukilo ir išsilaisvino. Siekdami susilaukti didesnės Lietuvos paramos, žiemgaliai šįkart gal net pasidavė Traidenio valdžiai. Žiemgalių kova su Ordinu vyko permainingai. Jau po Traidenio mirties 1291 m. Ordinas sukilimą numalšino, užėmė didžiąją Žiemgalos dalį. Tik pietinė jos dalis atiteko Lietuvai.
Nepalankiai baltams, taip pat ir Lietuvai, klostėsi įvykiai kitame kovų su Vokiečių ordinu fronte. 1274 m. didysis prūsų sukilimas buvo numalšintas, ir jo nebepavyko atgaivinti 1276 m. dar kartą sukilusiems pagudėnams. Numalšinęs sukilimą, Vokiečių ordinas nesustojo ir iš karto ėmė kariauti dėl Nadruvos ir Skalvos. Lietuva kariavo su Haliču-Volyne ir, atrodo, nepadėjo šioms dar Mindaugo laikais Lietuvos valdovo siuzerenitetą pripažinusioms žemėms. 1274–1277 m. Ordinas Nadruvą ir Skalvą nukariavo.
Politinis baltų arealas mažėjo. Prūsai ir kitos vakarų baltų gentys, kuršiai ir žiemgaliai daugiau nebesukildavo. Mindaugo ir Treniotos siekimas sujungti baltų gentis vienoje valstybėje nebuvo įgyvendintas. Vokiečių ordinui pasiekus Nemuną, o Livonijos ordinui įsitvirtinus Lietuvos šiaurėje, abu ordinai galėjo sutelkti jėgas karui su apsiausta Lietuvos valstybe.
Traideniui iškilo kelios dilemos. Viena iš jų – telkti jėgas ar paskirstyti keliuose frontuose. Sustiprėjus karui su Volyne, kovai su Ordinais tekdavo skirti mažiau jėgų. Kita dilema – tai pagoniškosios Lietuvos egzistavimas tarp katalikiškų ir stačiatikių kraštų. Su stačiatikiais dėl jų politinio silpnumo bei Lietuvos kunigaikščių siuntimo į rusų žemes, santykiai klostėsi lengviau. Katalikiškų kraštų agresijai atremti reikėjo sukaupti visas jėgas. Traidenis nesirengė daryti nuolaidų ir tvirtai laikėsi pagonybės. Atsargiam ir įtariam požiūriui į katalikybę įtakos turėjo iš esmės nesėkmingų Mindaugo kontaktų kartus patyrimas su popiežiais ir Ordinu dėl Lietuvos krikšto. Traideniui valdant buvo atsikratyta tiek haličėnų įtakos, tiek stengiamasi stabdyti besiveržiančius Ordinus, stiprinti Lietuvos valstybės ryšius su laisvais likusiais baltais.