Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. lietuvių laimėjimas karuose su Kryžiuočių ir Livonijos ordinais. Iki 8 dešimtmečio vidurio buvo sustabdytas Vakarų Europos feodalų veržimasis į rytus ir Pabaltijyje pasikeitė politinė situacija. Galutinai žlugo Livonijos ordino mėginimai užgrobti Žemaitiją. Po Durbės mūšio Livonijos ordinas iš Duobės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, o Livonijos ir Kryžiuočių ordinų pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai. Prasidėjo Didysis prūsų sukilimas.
Prūsų sukilimas prasidėjo 1260 m. rugsėjo 20 d. ir išplito visose prūsų žemėse, išskyrus Pamedę. Bartams vadovavo Divonis Klokis (prūsiškai clokis – lokys), pagudėnams – Auktuma, sembams – Glandas, varmiams – Glapas. Žymiausiu sukilėlių vadu buvo Notangos karvedys Herkus Mantas.
Bartų sukilėliai užėmė kryžiuočių Vizenburgo ir Kroicburgo pilis. 1261 m. sausio 22 d. Herkaus Manto notangai sumušė kryžiuočius ties Pokarviais. Po to sukilėliai apgulė vokiečių Karaliaučiaus tvirtovę ir ėmė jos gynėjus marinti badu. Ordino kronikininkas Petras Dusburgas taip aprašė šią vokiečiams baisią apgultį: „Vargu ar kas stengtų apsakyti, kiek atrėmė antpuolių, kokių patyrė pavojų, kokį nepakeliamą alkį ir šiaip stygių kentė apsuptieji broliai ir kiti žmonės šiose pilyse. Baisiausio bado kamuojami, kai nebeliko nei avių, nei jaučių, nei kiaulių, nei karvių bei arklių, jie turėjo misti jų odomis. Šis neįprastas maistas buvo toks kietas, kad daug brolių bei kitų žmonių, jį bevalgydami, išsilaužė dantis.“ Tačiau tąkart kryžiuočiams pasisekė: Karaliaučiaus šturmo metu buvo sužeistas Herkus Mantas, ir sukilėliai nuo pilies atsitraukė.
Sukilę prūsai netrukus užėmė beveik visas Kryžiuočių ordino pilis krašto gilumoje, tačiau nepajėgė užimti stipriausių Karaliaučiaus, Balgos, Elbingo, Kulmo, Torūnės pilių. 1262 m. vasarą prūsų sukilėliams atėjo į pagalbą Mindaugo Lietuvos karalystė. Kelių tūkstančių karių lietuvių kariuomenė, vadovaujama Treniotos ir Švarno, puolė Kryžiuočių ordino sąjungininkę Mazoviją. Lietuviai nuniokojo kryžiuočių tebevaldomas Kulmo bei Pamedės žemes.
1263 metų pavasarį Herkaus Manto sukilėliai mūšio lauke ties Liubavu susigrūmė su didele Prūsijos krašto magistro Helmericho vedama kryžiuočių kariuomene. Prūsai panaudojo įprastą (ne kartą naudotą ir lietuvių) taktinį manevrą: kiek pakovoję ėmė trauktis, norėdami išsklaidyti vokiečių armijos riterių gretas. Petras Dusburgas taip aprašo mūšį:„…krikščionys juos besivydami išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko, kol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, nukovė magistrą ir maršalą brolį Ditrichą ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių kariuomenę…“ Taigi, mūšyje žuvo kryžiuočių magistras, maršalas, 40 riterių bei daugybė eilinių karių.
Po šio pralaimėjimo kryžiuočių padėtis tapo kritiška. Tačiau Mindaugo mirtis ir Lietuvoje prasidėjusios kunigaikščių tarpusavio kovos nutraukė paramą prūsų sukilėliams. Nuo 1265 m. kryžiuočiams į pagalbą iš Vakarų Europos atvykdavo vis daugiau riterių. Negana to, Lietuvos valdovas Vaišvilkas 1265 metais susitaikė su ordinais.
Prūsų sukilimas ėmė silpti. 1270 m. į Ordino pusę perėjus daliai sembų vadų, tarp kurių buvo ir pats sembų sukilėlių vadas Glandas, kryžiuočiai nuslopino sukilimą Semboje. Vis dėlto prūsai nesiliovė kovoję: 1271 m. bartai ir pagudėnai sumušė kryžiuočių kariuomenę prie Zirgūnos (žuvo 12 vokiečių riterių ir apie 500 eilinių karių), 1272–1273 m. prūsams į pagalbą buvo atskubėjęs Skomantas, kurio vedami jotvingiai nusiaubė ordino Kulmo žemę.
Tačiau tai buvo paskutinės sukilėlių pergalės. Nesiliaujančių mūšių išvarginti prūsai nebepajėgė atsilaikyti prieš Vakarų Europos remiamus kryžiuočius. Vienas po kito žūdavo sukilėlių vadai: išduotą varmių vadą Glapą vokiečiai viešai pakorė ant kalno (šis vėliau buvo pavadintas Glapo kalnu). Kovoje krito pagudėnų vadas Auktuma, o netrukus puldamas pilį nuo kryžiuočių strėlės žuvo ir bartų vadas Divonis. 1273 m. kautynių metu buvo sunkiai sužeistas ir Herkus Mantas. Išdavikas parodė vokiečiams, kur slaugomas Mantas. Užpultas kryžiuočių notangų vadas žuvo nelygioje kovoje – įniršę kryžiuočiai jau negyvą sukilėlių vadą pakorė ir dar pervėrė kalaviju. Ilgiausiai – iki 1274 m. – sukilėliai išsilaikė Pagudėje.
Sukilimui pralaimėjus, prūsai visiems laikams buvo pavergti kryžiuočių. Pavertę juos baudžiauninkais, vokiečiai ėmė kolonizuoti kraštą.