Budizmas

Budizmas – tai religija, praktika, ar filosofija?

“Tai visi tie trys dalykai sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analitinė meditacija – kaip ir visos kitos – visuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, padeda jiems tapti Budomis, nubudusiomis būtybėmis.” (Dalai Lama)

ISTORINĖS APLINKYBĖS

VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado tokios įtakingos religijos kaip zoroastrizmas, džainizmas, konfucianizmas, induizmas, judaizmas, budizmas.
Šis judėjimas prasidėjo Persijoje. Religijos mokytojai daažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis, todėl revoliucingos budizmo idėjos sklido be galo greitai.
Religinio protesto jėga bene stipriausiai paveikė Indiją. Apie 600 m. pr. Kr. čia jau buvo įprasta, kad gyvenimą tvarkė ir paprastus žmones valdė dvasininkai-brahmanai. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Deja, jų piniginių dovanų reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, nemažai žmonių tapo ateistais.
Be to, tuuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Šalia jau įprastų Vedų atsirado naujos sistemos – Jogos, Vedantos. Savo doktrinomis bei praktiniais patarimais jos sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės tu

uri kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti priešpastatyta brahmanų išminčiai. Būtent šiuo laiku induizmo gelmėse užsimezgė džainizmo ir budizmo tikėjimai. Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais ir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą – išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji.

Budizmas irgi, kaip reformistinis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo religinę tradiciją, netgi jį pranoko ir tapo viena didžiųjų pasaulio religijų.

Nuo senų laikų budistai turi Tris Brangenybes: tai Buda, Buddha, Mokymas , dharma, ir Bendruomenė, sangha. Iniciacijų ir įšventinimų ceremonijose budistų vienuoliai duoda įžadus būtent joms, tardami: “Ieškau Budos, ieškau Mokymo, ieeškau Bendruomenės prieglobsčio”.

Jos vienija viso pasaulio budistines bendruomenes bei mokymus, kokie skirtingi jie bebūtų.

BUDA,Buddha

“Jis pasirodė, Tasai, kuris apšviečia pasaulį,
pasaulio saugotojas, įžiebiantis šviesą, duodantis pasauliui akį,
kuri įžvelgia irimą. Tu išsiskiri iš visų, didis Išminčiau,
žmogau, neturintis sau lygių visuose pasauliuose;
į tave neįsismelkia pasaulio dėsniai,
kaip kad į lotosą neįsigeria vanduo.”

Budos gyvenimo istorija pačiam mokymui reikšminga ir kaip išraiškingas pavyzdys, ir kaip pačios religijos formavimosi kelias. Tai esminė budizmo mitologijos dalis. Tačiau dėl šio mitologiškumo, ji ir sunkiai apimama.
Ilgus amžius nebuvo šventraščio, nuosekliai pasakojančio ap

pie budizmo įkūrėją. O kai pasakojimai buvo užrašyti, pasirodė, kad jie apipinti mitais, susilieję su liaudiškais pasakojimais, neretai tarpusavy prieštaringi. Budizmui plintant po rytų pasaulį, kiekvienoje šalyje jis integravo vietinius tikėjimus, tradicijas ir mitus. Todėl tradicija išsaugojo ne detalią biografiją, bet veikiau portretą idealo, kokiu turėtų stengtis tapti kiekvienas budistas.

Buda (Buddha  “nubudęs”) buvo realus asmuo, šiaurės Indijos Šakjų giminės valdovo sūnus Gautama Šakjamunis, dar vadinamas Sidarta  „tas, kuris susilaukia sėkmės ir klestėjimo”.

Buda gimė apie 600 m. pr. Kr. nedidelės valstybės, buvusios dabartinių Indijos ir Nepalo pasienyje, Šakjų giminės valdovo šeimoje. Legendos sako, kad jis pats pasirinko savo gimimo laiką, žemyną, vietą, giminę ir motiną. Vieta gimti jis išsirinko šiaurės Indiją, kuri tada laikyta pasaulio centru. Pasakojama, kad jį nekaltai pradėjęs saulės spindulys, ir motinos įsčios tapusios tokios skaidrios, kad ji galėjusi matyti dar negimusį kūdikį. Dar pasakojama, kad jis užaugo ne motinos gimdoje, bet brangaus akmens dėžutėje.
Mirus motinai, iki septynerių metų Sidartą augino jo teta, padedama žindyvių. Mažai kas žinoma apie šį jo gyvenimo tarpsnį. Sulaukęs pilnametystės, t.y. šešiolikos metų, Sidarta vedė. Jaunystėje jis ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, todėl tėvas pastatė prabangius rūmus, kuriose būsimasis valdovas turėjo išvengti viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu. Dykaduoniškas gy
yvenimas, prabanga ir malonumai slėpė tikrovę ir trukdė apsispręsti. Sidharta kančias išvydo taip vėlai, kad patyrimas smogė jam visa jėga. Toliau gyvendamas prabangoje, jis pajuto beprasmybę ir nuobodulį. Sidhartą apniko nepasitenkinimas savo gyvenimu. Jis vis dažniau mąstė apie mirtį, kančias, senatvę ir ligas, jų atsiradimo priežastis, kol galiausiai, per savo 29-jį gimtadienį, gavęs tėvo palaiminimą, paliko šeimą ir neseniai gimusį savo sūnų bei tapo keliaujančiu vienuoliu Gautama.

Šešerius metus Gautama klajojo bendraudamas su išminčiais, vienuoliais, bandė surasti žmogaus kančių priežastį, gyvendamas griežtoje askezėje. Tačiau nesuradęs mokytojo ir nusivylęs askezės rezultatais, Gautama galiausiai pasinėrė į ilgą meditaciją, trukusią nuo keturių iki septynerių savaičių. Per savo 35-jį gimtadienį Bodhisattva („būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”) „galutinai nubunda”: supratęs priežasčių ir pasekmių dėsnį, neišvengiamą jų naštą, Buda dedukcijos būdu atrado, kaip išsivaduoti iš tų grandinių.

Iki pat mirties, Parinirvanos, Visiško Užgesimo, t.y. apie 45 metus, Buda keliavo su savo pasekėjais, dvasine bendruomene, sangha, po visą vidurio Gango baseiną, skleisdamas Keturių Tauriųjų Tiesų doktriną visiems norintiems. Ir nors dėl nepalankaus klimato ir liūčių sezonų priversti sėsliai gyventi vienuoliai kūrė vienuolynus, Buda ragino juos leistis kelionėn, kad Mokymas sklistų kuo plačiau visų žmonių gerovei.

Sulaukęs 80 metų amžiaus, Buda mirė, pasiekia nirvaną. Pažodžiui tai reiškia užgesimą, bet kartu ir ramybę. Tai bū
ūsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o ne-gimimas, ne-tapsmas. Kadangi ji patiriama tik užgesus savajam Aš, ji amžina, nelokalizuojama, pranokstanti logiką ir protavimą, ji nenusakoma žodžiais.

Istorinis Buda tėra tik užbaigimas ilgos moralinės raidos, kurią, pasak legendų, sudaro dar 24 budos, Gautamos pirmtakai. Pranašaujamas ir būsimųjų laikų budos atėjimas.

MOKYMAS, dharma

Vaišakos mėnesį (balandį-gegužę), patekėjus mėnulio pilnačiai, per savo 35-jį gimtadienį Gautama Šakjamunis, kaip sako tradicija, “visiškai ir galutinai nubudo” ir tapo Buda.

Pirmajame pamoksle, dar vadinamame “Mokymo rato įsukimu”, kurį Buda paskelbė savo penkiems bendražygiams, jis nurodė savo doktrinos pagrindą keturias Tauriąsias Tiesas:

 § Pirmoji Taurioji Tiesa. Egzistuoja kentėjimas (kančia): tokie dalykai, kaip gimimas, liga, mirtis, buvimas su tuo, ko nemyli, išsiskyrimas su tuo, ką myli, negavimas to, ko trokšti, netobulumas, chaosas, beprasmybė.
 § Antroji Taurioji Tiesa. Kentėjimo priežastį sudaro “troškimas”, “alkis”, kuris gali būti trejopas: malonumo troškimas, tai įvairūs norai, kurių nepatenkinus, atsiranda kančia; gyvenimo troškimas, tai noras egzistuoti, būti, gyventi, kuris atneša kančią, žinant, kad visi esame mirtingi; ir nebūties troškimas, kuris, nors ir būdamas priešingybė, vis dėlto yra troškimas, taigi, tuo pačiu ir veiksmas.
 § Trečioji Taurioji Tiesa susijusi su kančios panaikinimu. Tai supratimas, kad kentėjimą galima nutraukti, kad jis susijęs tik su amžinu ratu, gimimų ir atgimimų seka. Kentėjimo nutraukimo sampratos esme galima laikyti nirvaną, “užgesimą”, nenusakomą nekintamą būseną, kuri pasiekiama atsisakius visų troškimų, išsivadavimo būsena, kurią pasiekia Budos.
 § Ketvirtoji Taurioji Tiesa. Kelias, vedantis į kentėjimo panaikinimą, į laimę (kentėjimo nebūvimą), į “Galutinės Realybės suvokimą”, į nirvaną. Dar jis žinomas kaip “vidurio kelias”, kadangi vengia tokių kraštutinumų , kaip laimės paieškos jusliniuose malonumuose arba griežtoje askezėje. Buda Kelią nurodė kaip aštuonių dalių visumą.:

• tobulas požiūris reikia patikėti Buda, kad pasaulis kupinas skausmo ir kančios ir kad būtina sutramdyti aistras savyje.
• tobulas pasiryžimas reikia tvirtai pasirinkti kelią, apriboti savo aistras ir siekimus.
• tobulas kalbėjimas reikia kontroliuoti savo žodžius, kad jie nevestų į blogį – kalba turi būti geranoriška ir teisi.
• tobuli poelgiai  reikia vengti negeranoriškų poelgių, susilaikyti ir daryti gerus darbus.
• tobula galvosena reikia sekti savo minčių kryptį, nuvyti kas bloga ir nusiteikti tam, kas gera.
• tobulos pastangos reikia gyventi vertai, nekenkiant gyvybei. Privalai gyvenimui užsidirbti taip, kad niekam nedarytum skriaudos.
• tobulas budrumas reikia išsiaiškinti, kad blogis kyla iš mūsų kūniškumo.
• tobulas meditacinis susikaupimas reikia pastoviai ir kantriai treniruotis, siekti susikaupimo, medituoti, gilintis į tiesos ieškojimą.

Mokymas išreiškia ne tik moralinę nuostatą, ji apibūdina ir tas fizines taisykles, kurios valdo pasaulį; ji žymi tas individualias daleles, kurios sudaro visatą. Tai keturi būties elementai – žemė, vanduo, ugnis ir oras; spalvos ir garsai; organinė gyvybė; pajautos, emocijos, valios impulsai, proto pajėgos, sąmonė, nemokšiškumas; garbė, grožis, turtas, teisingas ir neteisingas mokymas; seksualumas, miegas, alkis, liga; augimas, senėjimas ir mirtis. Kaip nors sistemingai suklasifikuoti šių elementų neįmanoma. Išskiriamos 5 grupės: kūniškumas, pojūčiai, skirtumai, instinktai, sąmonės aktai.
Pagrindinis teiginys yra tas, kad visi reiškiniai tarpusavyje susiję. Tai dar vadinama priežasties – pasekmės dėsniu. Viskas, ką individas patiria, kyla dėl jo paties veiksmų motyvacijos. Taigi motyvacija yra ir veiksmų, ir potyrių šaltinis. Iš to kilo budistinės teorijos apie sąmonę ir atgimimą. Pirmoji teigia, kad priežastis sukelia pasekmę, kuri savo ruožtu tampa priežastimi dar kitai pasekmei; taigi sąmonė yra nenutrūkstama. Tai tęsiasi ir tęsiasi, patyrimai ir įspūdžiai nepaliaujamai kaupiasi. Fizinės mirties metu būtybių sąmonė talpina savyje visų buvusių potyrių ir įspūdžių atspaudus, o taip pat tuos veiksmus, dėl kurių visa tai atsirado. Tai vadinama karma. Sąmonė, lydima savosios karmos, atgimsta naujame kūne: gyvulio, žmogaus ar dievybės. Pavyzdžiui, žmogiškoji būtybė, kuri visą gyvenimą neteisingai elgėsi su gyvuliais, kitame gyvenime gali atgimti šunimi, turinčiu blogą šeimininką, o tinkamas elgesys šiame gyvenime savo ruožtu nulemia palankų atgimimą.
Budistai taip pat tiki, jog sąmonės prigimtis iš esmės yra neutrali, tad išvengti nesibaigiančio gimimų, kančių, mirčių ir atgimimų rato įmanoma tik tada, kai pašalinama neigiama karma su visais ją lydinčiais pasaulietiškais saitais. Pasiekus šią ribą, sąmonė iš pradžių tampa laisva, o vėliau pasiekia Budos būvį – palaimingąją nirvaną.
Nirvana nėra susinaikinimas. Tai išsisklaidymas. Žodis kilęs nuo veiksmažodžio “nupūsti, nunešti šalin”. Tai tokia būklė, kai daugiau nebekamuoja gyvenimo troškimas ir nutrūksta atgimimų ratas. Ji reiškia užgesimą, bet sykiu ir ramybę, taiką. Tai būsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o ne-gimimas, ne-tapsmas. Nirvanoje išnyksta sąmonė ir savimonė. Nušvitimą pasiekęs žmogus dar būdamas gyvas gali išsivaduoti iš visų troškimų, o miręs įeiti į visišką nirvaną. Būnant gyvam nirvana nėra tikra ir pilnutinė, nes dar išlieka aktyvios kai kurios fizinės žmogaus juslės. Kadangi ji patiriama tik užgesus savajam “aš”, ji amžina, nelokalizuojama, pranokstanti logiką ir protavimą, ji gali būti nusakyta tik apytikriai, nes žodžiai jai apibūdinti netinka. Todėl nirvana apibrėžiama per neigimą: “yra būsena, kurioje nėra nei žemės, nei vandens, nei šilumos, nei oro, nei erdvės begalybės, nei sąmonės begalybės, nei visiško neigimo būsenos, nei suvokimo, nei jo nebūvimo, nei šio pasaulio, nei kito, nei saulės, nei menulio. Tai nei įžengimas, nei išėjimas, nei sulaikymas, nei mirtis, nei gimimas.Tai ir yra kančios baigtis”.

Taigi, jei kiekviena būtis yra kančia, tai kančiai sunaikinti reikia sunaikinti pačią būtį, sugriauti ją iki pamatų, „užgesti nirvanoje”. Nirvana – tai pažadėtas visiems žmonėms tikslas. Nirvana – gyvybės vanduo, malšinantis norų troškulį, tai gydykla, išgydanti visokiausias kančias.”

BENDRUOMENĖ, sangha

Buda subūrė aplink save grupelę pasekėjų, kuriuos palenkė tiek nesutrikdomas, spinduliuojantis galią jo pamokslų sakymo būdas, tiek ir mokymo turinys. Bendruomenę sudarė vienuoliai ir gausybė pasauliečių mokinių. Pirmieji paskiria savo gyvenimą dvasios tobulinimui, skleidžia Budos mokymą, antrieji vaidina ne mažiau reikšmingą vaidmenį – jie palaiko ryšį su šeima ir visuomene. Nepaisydamas indų kastų sistemos, Buda į savąją bendruomenę priimdavo tiek aukščiausiai kastai priklausančius brahmanus, tiek ir pirklius. Ir pačioje bendruomenėje visi nariai buvo lygūs. Tiesa, pirmieji budistai baiminosi grėsmės, kurią gimstančiai bendruomenei keltų moterys savo įgimtu žavesiu, tačiau vėliau bendruomenė buvo atverta ir moterims. Stodamas į bendruomenę, naujokas turi būti tam tikrą laiką stebimas jo paties pasirinkto mokytojo. Įšventinimo metu jis duoda įžadus. Pasauliečiai vienuolių akivaizdoje turi paskelbti, jog priima Tris Brangenybes, ir pasižada laikytis Penkių priesakų: nenaikinti gyvybės, nevogti, nesvetimauti, nemeluoti ir nevartoti svaiginančių gėrimų. Jau pirmosiose bendruomenėse iš vienuolių buvo reikalaujama ypatingos drausmės ir askezės. Jos nariai paprastai atsisakydavo nuo bet kokios nuosavybės ir buvo vadinami vargetomis. Jie nusiskusdavo galvą, įsisupdavo į skarmalus (švariai išplautus), dažniausiai geltonos spalvos, ir sau pasilikdavo tik būtiniausius daiktus – dubenį išmaldai, indą vandeniui, skustuvą, lazdą, kilimėlį, adatą su siūlais ir apavą. Jie neturėjo net liesti jokių brangenybių. Buda nustatė tam tikras bendruomenės gyvenimo taisykles, kurios ne tik disciplinavo išorinį gyvenimą, tai yra nustatė teisingą maitinimąsi, buitį, teisingą dienotvarkę, bet ir parodė, kaip nugalėti norus ir aistras. Bendruomenės nariai gyvendavo vienuolynuose arba miškuose kaip atsiskyrėliai. Vienuolynai būdavo už miesto, dažnai turtuolių dovanotose užmiesčio giraitėse. Jos vadindavosi “brolybės sodais”. Buda manė, kad miesto gyvenimas nesuderinamas su sielos ramybe ir giliais apmastymais. Mieste buvo leidžiama būti tik renkant išmaldą. Kiekvieną rytą vienuoliai keldavosi auštant ir ankstų rytą praleisdavo atlikdami dvasinius pratimus arba bendraudami. Po to jie eidavo į artimiausius miestus ar kaimus rinkti išmaldos. Jie niekada neprašydavo, o tik išsisklaidydavo po gatves ir tylūs, nudelbę į žemę akis, tiesdavo savo indus. Vienodai ramiai vienuoliai priimdavo ir dosnias aukas, ir atsisakymą, vienodai rinko aukas ir iš vargšų ir iš turtingų. Išmaldą sudarė virti ryžiai ar kitas maistas. Viena surinktų aukų dalis buvo skiriama vargšams, kita – žvėrims ir paukščiams, ir tik likusi, padalinta tarp esančių, tekdavo pietums. Likusią dienos dalį vienuoliai bendraudavo arba medituodavo atokiose vietose. Taip jie leisdavo dienas, kai ilgiau gyvendavo toje pačioje vietoje, o taip būdavo dažniausiai žiemą. Vasarą jie išsiskirstydavo po kaimus ir čia vienatvėje praleisdavo keturis ilgus mėnesius. Po to jie vėl susirinkdavo ir pasipasakodavo savo pasiekimus dvasinio tobulėjimo srityje. Rudenį vienuoliai iškeliaudavo platinti mokymo. Bendruomenę buvo galima laisvai palikti. O vienintelė joje taikoma bausmė buvo pašalinimas iš bendruomenės, taikomas tik pažeidus vieną iš pagrindinių taisyklių. Susiformavusi kaip maža grupelė žmonių, Bendruomenė sparčiai didėjo. Tai jau nebuvo monolitinis vienetas, veikiau – skirtingo dydžio grupių visuma, turinti vieną tikslą. Ilgainiui išsiskyrė keletas budizmo atmainų. Pačioje Kristaus eros pradžioje susiformavo nauja budizmo kryptis, kuri netrukus labai paplito. Ji pasivadino „Didžiąja važiuokle” (Mahayana) ir paniekinamai vadino senąjį budizmą „Mažąja važiuokle” (Hinayana).
Mahayanai būdingas lankstesnis doktrinos formulavimas nei senajam budizmui. Mokymas sparčiai paplito Nepale, Tibete. Kinijoje ir Japonijoje budizmas įgavo čan arba zen pavidalą – „nušvitimo” siekimas meditavimu, vidinės gyvenimo praktikos įgyvendinimu kasdieninėje veikloje.

VII a. po Kr. atsirado dar viena budizmo kryptis – „Deimantinė važiuoklė” (Vajrayana), dažniausiai vadinama tantrizmu. Tai aukščiausias Budos mokymo lygmuo, slaptai dėstytas tik išrinktiesiems ir nurodantis, kaip pasiekti Nušvitimą per vieną žmogaus gyvenimą, nelaukiant daugybės persikūnijimų. Ši praktika derina sudėtingus jogos pratimus su magija.

RELIGINĖS ŠVENTĖS IR APEIGOS

Budizmas nereikalauja, jog tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Ankstyviausios žinomos “religinės apeigos” buvo vienuolių susirinkimai, kurie dažnai vykdavo tyloje susirinkus medituojant. Vėliau suklestėjo ritualinės formulės, vieši renginiai su eisenomis, maldos prieš statulas, smilkymai. Budizmas atsisakė kruvinų aukojimų, nes jie prieštaravo esminiams Mokymo principams. Budistams svarbus individualus santykis, todėl būtinas susikaupimas, įsigilinimas į save, į savo vidinį pasaulį, mąstymas apie mokymo tiesas. Kultas išlaikė paprastumą. Jį tesudarė savotiškos pamaldos – garsiai skaitomi tekstai, Mokymo išpažinimas, pagarbinimas, gėlių aukojimas, kelių lempelių prieš Budos statulą uždegimas. Didžiausios šventės yra Budos gimimo, jo nušvitimo ir mirties laikas. Budos statulos yra išpuošiamos, o Kinijoje dar ir nuplaunamos kvepiančiu vandeniu. Į vienuolynus nešamos aukos. Kartais čia rengiami fejerverkai. Šventės vyksta ir Budos pirmajam pamokslui paminėti. Jau po Budos mirties išsiplėtojo relikvijų garbinimas. Įprastas budizmo simbolis – gėlė lotosas, kurios šaknys auga giliai tvenkinio dugne. Budistai sako, kad žmogus turi stengtis būti panašus į lotosą. Tyras jo žiedas simbolizuoja nušvitimą. Vienas seniausių budistų garbinimo objektų – simboliniai Budos pėdos atspaudai. Saugomi ir garbinami šventųjų (ir paties Budos) palaikai, jų daiktai, jų garbei sukurti paminklai. Šri Lankoje švenčiama šventojo Danties šventė, kai vienas iš Budos dantų iškilmingai nešamas gatvėmis.
Išplito tų vietovių, pastatų, giraičių, medžių, kurie kaip manoma buvo susiję su Budos ar jo pasekėjų biografija, garbinimas. Pagrindinės budistų šventosios vietos susijusios su svarbiausiais Budos gyvenimo momentais:
• Lumbini (pietų Nepalas) – Budos gimimo vieta. Čia buvo pastatytI Budos tėvo rūmai, kur gimė mažasis princas Sidarta.
• Buddh Gay vietovė (dabartinė Indija) – Budos nušvitimo vieta. Vienas iš pagrindinių budistinės piligrimystės centrų, svarbiausia maldininkams budistams vieta. Būtent čia princas Sidarta Gautama, medituodamas po šventuoju medžiu, pasiekė Nušvitimą ir tapo Buda.Dvasinis Tibeto lyderis, Jo Šventenybė XIV Dalai Lama, kiekvienų metų gruodį aplanko Buddh Gay’ą.
• Benares (Indija) – pirmojo pamokslo vieta.
• Kusinagara (Nepalas) – Budos Parinirvanos ir paskutinio pamokslo vieta.
Visose šiose vietose statomos Stupos. Stupa sanskrito kalba reiškia kauburį. Tai memorialinio statinio tipas, simbolizuojantis nušvitusį Budos protą. Stupą sudaro stačiakampis pagrindas, kupolas, vainikuojamas pusmėnulio ir saulės disko. Stupos buvo pradėtos statyti tuoj po Budos mirties, svarbiausiose jį menančiose vietose. Tibete tradiciškai jose laidojami Dalai Lamų, šventųjų ir pranašų palaikai. Jos gali atlikti “apsauginę” funkciją prie įėjimo į miestą ar vienuolyną, ženklinti Jėgos vietas ar kosminių energijų susikirtimo centrus. Vaikščiodami aplink stupą lankytojai atiduoda Budai pagarbą.

ŠVENTYKLOS IR PAMINKLAI

Visose budizmą išpažįstančiose šalyse yra šventyklų, bet čia jų vaidmuo nėra labai svarbus.Kai kurių budistų pastatai vadinami pagodomis. Pagodos, ypač Japonijoje ir Kinijoje dažnai yra kelių aukštų bokšto formos.

• Kamakura Daibutsu (Didysis Kamakuros Buda) -vienas žymiausių budistinės materialinės kultūros pavyzdžių; bronzinė sėdinčio Budos statula, esanti Japonijoje, Kamakura mieste
• Bamijano Buda – (Afganistanas) Bamijano miestą juosiančių kalnų šlaite yra unikalus akmeninis V a. po Kr. budistinės šventovės kompleksas, kurį sudaro beveik 2000 dekoruotų patalpų, laiptų ir perėjimų, besitęsiančių 1,8 km išilgai šlaito bei šešios iškaltos uoloje Budos statulos, iš kurių dvi 37 ir 53 metrų aukščio. Tai didžiausias pasaulyje stovinčio Šakjamunio atvaizdas.
• Potala (Tibetas) – tai Dalai Lamos, Tibeto dvasinio lyderio, rūmai ir žiemos rezidencija. Iš šios pilies-tvirtovės Tibetas buvo valdomas paskutinius 300 metų. Potalos rūmai buvo baigti statyti 1653 m. Jie tapo vienu iš didžiausių tų laikų statinių pasaulyje. Rūmuose buvo tūkstantis koplyčių su 200 000 dievų statulų, dešimt tūkstančių salių ir kambarių, skirtų pasaulietiniams tikslams, keturi meditaciniai paviljonai, dar daugybė įvairių patalpų. Penkių metrų storio Potalos sienos mūrytos įmaišant lydyto vario, kad statinys nesugriūtų per žemės drebėjimus, o medžio darbai atlikti visai be vinių. Juose gyveno ir dabartinis XIV Dalai Lama. Šiuo metu Potalos rūmai yra paversti muziejumi.

DUSETŲ K.BŪGOS VIDURINĖ MOKYKLA
REFERATAS

BUDIZMAS

Andrius Normantas XIIR klasė

Dusetos, 2003 m.

Leave a Comment