Kalbu tave kaip maldą,Kaip giesmę rytmetinę.Geriu tave kaip sulą,Kaip viltį pirmutinę.
Jaučiu, kaip gyvą kraująSugėrusi raudojai.Už tuos, kurie išduoda, Klaupiuos prie tavo kojų.
Girdžiu, kaip atsidūsti, Visiems atleisti nori.Tėvyne, tu gražiausias Pasaulyje altorius.
Vasario 16- oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios aštuntą šimtmetį, istorijoje. Minėdami šią dieną, mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą, parenkant kelią lietuvių tautai Europos žemyne bei pasaulyje.Skelbti ar atidėti? Skelbti, o jei neištęsėsim? Jei kelio vidury pritūks ryžto, pasišventimo, pasiaukojimo? Buvo tik žodis. O juk tą žodį, paleistą į pasaulį ir į savo tautą, reikės vykdyti. Vykdyti darbais, aukomis ir žmonių gyvybėmis.Ar bus drąsos visai tautai pakilti į žygį? 123 metus ištūnojusi be laisvės, be šviesos, visų užmiršta ir atstumta, be drąsaus žodžio, be pasirinkimo mirti ar gyventi. Taip galima šiandien įsivaizduoti dieną, kuri buvo prieš 86 metus, kada vyko pirmasis pasaulinis karas, kada tautos kilo ir klupo, kada pati lietuvių tauta, okupuota, carinės Rusijos gyveno be laisvės.Ateitis buvo tamsi, neaiški, be prošvaistės gyventi geriau. Protas nieko nesakė, nes nebuvo patirties. Galima buvo remtis tik svajonėmis. Ėjo kalba apie tautos laisvę, apie Lietuvos valstybę.Graži svajonė.Bet ir vėl. O kaip mes visa tai pasieksime?O kur mūsų pulkai? O kur mūsų karžygiai- kariai? Kur mūsų ginklai, patrankos, karo lėktuvai, tankai? Juk vyko karas! Iš kur visa tai?Lengva buvo svajoti dainose, pasakose, poezijoje. Atsivers milžinkapiai, ir iš ten pasirodys šarvuoti Kęstučio barzdočiai vyrai, su kirviais, kalavijais ir žirgais. Vyrai, miegoję užburti kelis šimtmečius, laukę magiško žodžio. Žodžio- laisva Lietuva!
Politikoj svajonių nėra. Čia realybė, čia kietas gyvenimas, čia kova. Ginklas prieš ginklą, jėga prieš jėgą.“Didžiausias tautos turtas- jos laisvė, nepriklausomybė. Ant mūsų tautos laisvės aukuro buvo paaukota daug žmonių gyvybių, iškesta pažeminimų, kalėjimų, trėmimų, persekiojimų.Vasario 16 dienos aktas yra mums ypatingai brangus ne tik dėl to, kad jis skelbia Lietuvos nepriklausomybę, bet kad tai yra drąsus, savarankiškas vieningos tautos žygis, kuris, kaip matome, pasiekė tikslą.” Taip apie šią dieną kalbėjo Aleksandras Stulginskis, tuo metu buvęs Lietuvos Tarybos narys.Vasario 16 dienos vyrai- signatarai buvo kartu ir politikai, ir romantikai.Politikai, nes pasirinko tinkamą momentą, kada karinės kaimynų jėgos silpo ir atsirado spraga, į kurią galima buvo įsiterpti. Švystelėjo ir mažoms tautoms viltis apsispręsti, siekti laisvės. Ir nebuvo praleista ta vienintelė proga.Romantikai, nes tikėjo savo tautos ryžtu, galia ir noru tapti sau žmonėmis. Lietuvis artojas ir šienpjovys per naktį turėjo virsti kariu, drąsiu kovotoju, kuriam nebaisu mirti už savo tėvynę. Turėjo atsirasti kartu ir karvedžių, kurie tuos vyrus savanorius vestų į mūšį, jiems vadovautų. Turėjo atsirasti ir politikų, kurie vairuos jauną valstybę, kurie tarsis su senų patyrusių valstybių vyrais, ves derybas su ministrais, ambasadoriais, diplomatais. Turėjo atsirasti žmonių, kurie dirbtų seime, ministerijose, teismuose, universitetuose ir kitose valstybinėse įstaigose ir ieškotų geresnių kelių Lietuvos žmogui.O to visko aną dieną nebuvo…Kraštas, ilgos rusų okupacijos nualintas, karo sugriautas, ūkis, žmonės išblaškyti, ir saujelė pasiryžėlių, atstatyti Lietuvos valstybę.…Ir Lietuvos valstybė dar tais pačiais metais buvo pradėta atkurti ir… atkurta.Vasario 16- oji primena mums, lietuviams, visas Lietuvos laisvės kovas, simbolizuoja nepriklausomybės metų pasiekimus. Ilgus amžius svetimųjų slėgta ir kankinta, karo sugriauta Lietuva greitai atsigavo, suklestėjo. Viskas buvo sava, lietuviška: lietuviški laikraščiai, radijas, teatras, bibliotekos, mokyklos, gimnazijos, aukštosios mokyklos. Džiaugėsi tie, kurie kėlė Lietuvą iš miego. Ne veltui skleidė šviesą “Aušra”, žadino “Varpas”, ne veltui nešė lietuvišką spaudą knygnešiai, ne veltui laisvės kovose žuvo savanoriai… Tačiau Lietuva buvo laisva, nepriklausoma tik 22 metus, 1940 metais vėl buvo okupuota ir pusę amžiaus vėl nešė vergijos pančius.Jau praėjo beveik 14 metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai vėl švenčiame vasario 16- ąją. Turėtų būti aišku, kad laisvės ir nepriklausomybės verti tik dori, sąžiningi žmonės. Labai trapi ir pažeidžiama Lietuvos nepriklausomybė. Ją galime bet kada prarasti, jei nebūsime vieningi, dori, darbštųs, jei paminsime tikėjimą.Anot Maceinos, “Nepriklausomybė tautoje laikosi heroiškais tautos narių valios žingsniais. Todėl heroiškos kovos yra ne tik tada, kai tauta nori įsigyti nepriklausomybę, bet ir tada, kai tauta nori ją išlaikyti ir apginti.”