Vasario 16d.

Kiekvienas žmogus myli laisvę, jos siekia, ją brangina. Kiekviena tauta taip pat trokšta laisvės, nori būti savarankiška ir nepriklausoma. Milijonai žmonių visais laikais kovojo ir guldė galvas už savo tautos nepriklausomybę
Lietuvos daug kas gviešėsi, lyg ji būtų pilna aukso, deimantų, smaragdų, bet čia tiktai gintaro gabalėliai, tankūs miškai ir senos kaimiečių sodybos.
1772 metais įvyko pirmasis Lietuvos – Lenkijos padalijimas. Lietuvą išgrobstė didžiosios šalys kaip kokį pyragą, kurį reikia suraikyti. Tą raikymą tęsė antrasis ir trečiasis padalijimai. Po jų Lietuva pateko po caarinės Rusijos padu. Valstiečiai ėjo lažą, jauni vyrai buvo varomi į rekrūtus. Caro valdžia draudė lietuvišką spausdintą žodį ir mintį, bet lietuviai nepabūgo Rusijos kalėjimų, Sibiro speigų nei Muravjovo kartuvių. Lietuvių tauta niekada neprarado vilties vėl būti laisva.
Lietuvių konferencija, kurią sudarė ir žemdirbiai, ir inteligentai, išrinko ir įpareigojo Lietuvos Tarybą siekti savarankiškos Lietuvos valstybės sukūrimo. Taryba jai duotą mandatą įvykdė paskelbdama 1918 metų Vasario 16-osios aktą – politinę Lietuvos atkūrimo programą. Kiekvienais metais mes švenčiame šią naujosios Lietuvos Valstybės atkūrimo šventę, šventę lietuvių taautos, sukūrusios šiame Europos regione, prie Baltijos jūros, Lietuvos valstybę ir čia brandinančios Europos civilizacijos savąją raišką, praturtinusios ją savo įvairove ir kultūros autentiškumu.
Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios 8 šimtmetį, istorijoje. Minėdami šią dieną, me

es turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą parenkant kelią lietuvių tautai Lietuvoje ir Europos žemyne bei pasaulyje.
Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, paskelbęs Lietuvą Tėvyne mūsų, ir kiti mūsų inteligentijos atstovai turėjo Lietuvos valstybės viziją, ją matė ir visi Lietuvos Tarybos nariai, daug Lietuvių konferencijos dalyvių. Tačiau 1916–1918 metais dar daug Lietuvos gyventojų neįsivaizdavo, kad mes patys galėsime be Rusijos imperijos valdytis. Tačiau 1917 metų pabaigoje – 1918 metais įvyko pasitikėjimo savimi, o konkrečiai – Lietuvos Taryba, kaip savo valdžia ir gynėja, lūžis. Iš visos Lietuvos plaukė į Vilnių pavienių asmenų, organizacijų, valsčių, seniūnijų, parapijų dešimtimis ir šimtais parašų patvirtintos pasitikėjimo Lietuvos Taryba, kaip vienatine jų interesų gynėja ir reiškėja, peticijos, plaukė prašymai apsaugoti nuo karinės okupacinės valdžios rekvizicijų, nuo plėšikavimo, su paasiūlymais ir raginimais kurti Lietuvos kariuomenę ir greičiau perimti visą valdžią į savo rankas.
Šiandien, žiūrint iš 86-erių metų nuo Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo ir mūsų Valstybės atkūrimo atstumo, pirmiausia turime įvertinti tai, kad mes čia, savo šalyje, esame patys savo gyvenimo kūrėjai. Tai mus įpareigoja rūpintis Lietuvos pilietinės visuomenės vienybe, puoselėti Lietuvos tikrų vertybių kultūrą, kultūros paveldą.
Pasirašydami nepriklausomybės aktą, pasauliui įrodėme, kad nesame nei maži, nei silpni, kad galime gyventi laisvi, kaip seniau, nes Lietuva- savarankiška valstybė.

Leave a Comment