Prancuzijos revoliucija

Europos gyvenime XVIII a. pabaiga – XIX a. pirma pusė buvo audringa: Prancūzijos revoliucija, Napaleono epocha, pramonės perversmas, spartus mokslo ir technikos vystymasis. Greitėjantis gyvenimo tempas turėjo įtakos ir kultūros raidai. Europos visuomenė jau ne pirmą kartą nukreipė savo dėmesį į antikos meną. Tam įtakos turėjo archeologų kasinėjimai Pompėjos ir Herkulanumo miestuose. Naujas susidomėjimas antikos kultūra suformavo klasicizmo stilių. Klasicizmo architektūra akademiškai tiksliai kartojo antikinių statinių formas. Statiniai stačiakampio plano, centrinę dalį puošė portikas, trikampis frontonas, kolonos su graikiškos kilmės orderiais. Tokie paastatai labai priminė senovės graikų šventyklas. Klasicizmo stiliaus pastatų gausu Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje (iliustracijos – Admiraliteto komplekso centriniai vartai Sankt Peterburge, 1806-1823 m.; Parlamento rūmai Londone, 1835 m.). Lietuvoje klasicizmo stiliui puikiai atstovauja Vilniaus arkikatedra, Verkių ansamblio rūmai.
Nuo XIX a. vidurio architektūroje vienu metu reiškėsi nauja kryptis – eklektika, kurie mėgdžiojo ankstesnius istorinius stilius: renesansą, gotiką, baroką. Neretai tame pačiame statinyje stengtasi suderinti keletą stilių. Pavyzdžiui galėtų būti Parlamento rūmai Londone. Juos statė Renesanso stiliaus žinovas seras Baris, o gotikos specialistas A.V.N. Pjudžinas rūpinosi faasado ir interjero puošimu. Londoną papuošė didingų kontūrų statinys, iš tolo renesansinis, iš arti patrauklus savo gotikiniu romantiškumu.
Nuo XIX a. pabaigos su eklektika ėmė konkuruoti moderno stilius. Šį stilių visų pirma sąlygojo nauji statybos principai ir medžiagos. Plačiai imta naudoti gelžbetonį, me

etalo konstrukcijai, stiklą. Naujos medžiagos ir technologijos įgalino statyti iki šiol neregėto dydžio ir aukščio statinius. Visi žino Paryžiaus simbolį – Eifelio bokštą, kuris pastatytas 1889 m. iš metalo konstrukcijų, ir tuo metu buvo aukščiausias pasaulio statinys – 312 metrų.
XIX a. tapo paskutiniuoju laikotarpiu, turinčiu savo stilių, nors kai kurių tyrinėtojų šis laikotarpis vadinamas, kaip daugelio “stilių” stilius.
Klasicizmo tapybai ir skulptūrai būdinga istorinė, mitologinė tematika, glotnumas, veido bruožų idealizavimas. Tuo pačiu metu kūrė įvairių pakraipų ( ampyro, eklektikos romantizmo, impresionizmo, realizmo ir kitų) atstovai. To paties menininko darbuose pastebimi įvairių klasicizmo atmainų bruožai. Didelę įtaką turėjo antikos menas, ypač romantizmo atstovams. Ypač tai būdinga Prancūzijos revoliucijos laikotarpio menininkų darbams ( iliustracijos – Ž. L. Davidas. “Horacijų priesaika”; “Ponios Rekamje portretas”; E. Delakrua. “Laisvė, vedanti liaudį į barikadas”; F. Goja. „DDonos Izabelės Kobos de Porsel portretas“).
XIX a. viduryje žymias pozicijas užėmė realizmo atstovai. Jų darbuose ryškėjo tendencija atspindėti realų gyvenimą. Kiekvienoje Europos šalyje buvo gausu tos krypties menininkų: K. Koro, G. Kurbė, I. Levitanas, I. Repinas ir daugelis kitų. XIX a. pabaigoje realizmas transformavosi į naują kryptį – impresionizmą. Šios krypties pradininkais tapo menininkai, pasipriešinę akademijų tradicijoms. Jų mokytojais tapo visų laikų didžiųjų menininkų darbai, kuriuos studijavo žymiausiuose Europos muziejuose. Impresionistų darbams būdingos figūrinės kompozicijos, šviesos ir spalvos sąveika, šešėliai ( iliustracijaos – E. Ma
anė. „Monė, tapantis savo laivelyje“; E. Dega. „Žydrosios šokėjos“; O. Renuaras. „Skėčiai“). Šiuo stiliumi tapė ir vienas žymiausių Lietuvos menininkų P. Kalpokas (iliustracija – „Laiptai Tirolyje“).

Leave a Comment