Prancūzijos renesansinė dvaro kultūra

I. Turinys........................2
II. Įvadas.........................3
III. Kaip apibrėžti Renesansą?.............. 4
IV. Monarchai formavę dvaro kultūrą Prancūzijoje ..5
V. Seksualumas ir meilė................6
VI. Individas, šeima ir visuomenė...........7
VII. Valgis ir etiketas...................8
VIII. Žaidimai, patarlės ir priežodžiai..........9
IX. Išvados.......................10
X. Šaltiniai ir literatūra..................11

Įvadas

Šaltinių kalbančių apie renesansinę kultūrą Prancūzijos dvare yra labai mažai. Jie netgi nėra išsamiai tyrinėti, o jeigu ir tyrinėti, tai tikrai ne lietuvių kalba. Žinoma, prancūzų istorikai yra pateikę duomenų šia tema, tačiau lietuvių kalba jie nėra publikuoti. Svarbu pastebėti, kad dvaro kultūra atspindi visos valstybės veidą ir prioritetus. Jii valstybę reprezentuoja ir kitoms šalims, nes užsienio diplomatai pirmiausia pamato dvarą su savo kultūra ir tik po to eina tolimesnis susipažinimas su valstybe.
Renesanso laikotarpiu krikščioniškoji bendruomenė kritikuojama ir iš naujo perstatoma kai kurių humanistų, griaunama reformacijos, atsiradus valstybinėms komunoms, o tada ir moderniosios monarchijos užuomazgos, atsistatantys ant naujų pamatų pasibaigus atgimimo judėjimui. Tačiau šis judėjimas, kaip ir visas renesansas, nesiliovė norėjęs save pažinti. Renesanso mentalitetas apibūdinamas, kur „viskas galima“. Šitaip yra dėl nuolatinio smalsumo.
Renesansas, daugybinis rezultatais, iš esmės yra viieningas. Tyrinėjimų ir ypatumų gausa nėra padrika. Ji išdėstyta taip, kad būtų aiški, ir siekiama universalumo. Renesansas tai nėra išimtinai menas, pabrėžiamos jo sąsajos su visuomenės gyvenimu, su šventėmis ir net medaliais. Jo tikslas – parodyti estetinę veiklą ten, kur jos nė

ė nesutikėtumėm: valstybės kūrime, kurį įtakojo dvaro gyvenimas.
Mano darbo tikslas yra atskleisti kas formavo renesansinę kultūrą Prancūzijos dvare, ne tik kokios giminės, bet ir kokiais būdais, kaip tie būdai pasireiškė ir per ką.
Uždaviniai:
1. supažindinti su monarchais, jų šeimomis, kurios ir formavo dvaro kultūrą.
2. atskleisti požiūrį į meilę ir seksualumą, kuris tarsi išsilaisvino renesanso laikotarpiu, o tam tikrais aspektais net šiek tiek ir išsigimė.
3. nuo ko priklausė individo ir jo šeimos padėtis visuomenėje, kas ją įtakojo.
4. atskleisti renesansinio stalo etiketą ir valgių įvairovę.
5. pristatyti žaidimus ir įvairius priežodžius, kurie juos lydėdavo.
Renesansinio dvaro kultūros ypatumai yra ne tik įdomūs, bet ir verti kiekvieno žmogaus pažinimo, nes tai yra pagrindinė etiketo ir kultūriškumo kalvė.
Kaip pagrindinę literatūrą galėčiau paminėti tokias knygas kaip P. Dinzelbacher. Europos mentaliteto istorija, Ž.. Legrano. Renesanso menas bei F. Rable. Gargantiua ir Pantagriuelis. Pastaroji knyga nuotaikingiausiai pateikė reikalingą medžiagą ir taip pat pareikalavo didžiausios analizės atrenkant medžiagą.

Kaip apibrėžti Renesansą?

Renesansui būdingas stiprus nerealumo pojūtis. Tas mąstymo būdas, kuris tariamai turėtų skirti šiuolaikinę Europos civilizaciją nuo viduramžių krikščioniškojo pasaulio ir nuo kitų neeuropinių civilizacijų, tarkim, islamo, neturėjo nei aiškios pradžios, nei pabaigos. Labai ilgą laiką jis buvo negausaus intelektualų elito monopolis ir jam teko varžytis su konkuruojančiomis mąstymo tendencijomis, senąja ir naująja. Vadinamajame Renesanso amžiuje, kurio pr

radžia tradiciškai laikomi maždaug 1450 metai, jis galėjo dominti tik nedaugelį. Buvo dideli Europos visuomenės sluoksniai ir dideli jos teritorijos plotai, kur šis mąstymas neturėjo jokios įtakos. Nors jis kažkaip ir tapo svarbiausiu tos epochos bruožu, tačiau buvo atskirtas nuo pagrindinių kasdieninio politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo aspektų. Ši mąstysena buvo netipiška ir nereprezentatyvi, tačiau nepaprastai reikšminga .

Susidūrę su abstrakcijomis daugelis to periodo istorikų atsisakė ankstesnių pažiūrų. Jau nebemadinga tampa tiek daug rašyti apie tuos mažumą dominančius dalykus. Tokios temos kaip humanistinė mintis, reformacijos teologija, mokslo atradimai, užjūrių tyrinėjimai turėjo užleisti vietą materialinių sąlygų, viduramžių palikimo tęstinumo ir visuotinių tikėjimų (ar netikėjimų), priešingų aukštajai kultūrai, tyrimui. Profesionalų dėmesio centre atsidūrė magija, valkatavimas, ligos arba katastrofiškas gyventojų skaičiaus sumažėjimas kolonijose. Tokia pataisa pati savaime gal ir labai reikalinga, tačiau pamiršti Leonardą da Vinčį ar Liuterį ne mažiau keista kaip kadaise buvo keista ignoruoti Nostradamą arba Milerį iš Friuli. Niekas, kas nori žinoti, kodėl XVII amžiaus vidurio Europa taip skyrėsi nuo XV amžiaus Europos, negali sau leisti apeiti tradicinių temų.

Renesanso epochos pasaulis buvo pranašavimų, astrologijos, stebuklų, užkeikimų, kerų, nekromanijos, žiniuonių, vaiduoklių, pranašingų ženklų, fėjų pasaulis. Magija ir toliau lenktyniavo ir sąveikavo su religija ir mokslu. Tiesą sakant, magija tarp paprastų žmonių gyvavo dar ši
imtmečius ar net daugiau, sugyvendama su naujomis idėjomis.

Taigi apibrėžti Renesansą nėra lengva. Jo esmę sudaro ne koks nors staigus klasikinės civilizacijos atradimas iš naujo, o veikiau klasikinių modelių panaudojimas tradicinio skonio ir žinių autoritetingumui patikrinti. Neįmanoma jo suprasti neturint galvoje, kaip žemai nusmuko viduramžių Bažnyčios, anksčiau buvusios bet kokio autoriteto šaltiniu, reputacija. Šiuo atžvilgiu Renesansas buvo dalis to judėjimo, kuris baigėsi religijos reformomis. Šis procesas krikščioniškosios religijos neatmetė, tačiau Bažnyčios valdžia pamažu apribota tik religine sfera: religijos įtaka susiaurėjo iki asmeninės sąžinės sferos. Todėl teologų, mokslininkų, ir filosofų samprotavimai, menininkų ir rašytojų kūryba bei kunigaikščių politika išsivadavo iš Bažnyčios kontrolės, jos valdžios monopolio ir „totalitarinių“ pretenzijų. Svarbiausia Renesanso savybė apibūdinama kaip „proto nepriklausomybė“. Jos idealas buvo žmogus, įvaldęs visas meno ir minties šakas, galintis nuo bet kokios išorinės valdžios formuoti savo žinias, skonį ir įsitikinimus. Toks žmogus buvo l‘uomo universale – „visapusiškas žmogus“.

Pagrindinis naujojo mąstymo rezultatas buvo vis didėjantis įsitikinimas, kad žmonija gali valdyti pasaulį, kuriame gyvena. Didieji renesanso veikėjai buvo kupini pasitikėjimo savimi. Jie jautė, kad Dievo duotus protinius sugebėjimus galima ir reikia panaudoti Dievo visatoms paslaptims atskleisti, tad ir žmogaus likimą šioje žemėje galima valdyti ir keisti. panaudoti Dievo visatoms paslaptims atskleisti, tad ir žmogaus likimą šioje žemėje ga
alima valdyti ir keisti. Tai buvo ryžtingas atsiribojimas nuo viduramžių mentaliteto, kurio religingumą ir misticizmą kaip tik priešingas įsitikinimas, kad žmonės yra bejėgiškos marionetės Apvaizdos, valdomos nesuprantamų aplinkos ir jų pačių prigimties impulsų, rankose.

Renesanso galvoseną formavo išsilaisvinimo ir atsinaujinimo pojūtis, didėjant žmogaus galimybių suvokimui. Mąstymas, iniciatyva, eksperimentavimas, tyrinėjimai negalėjo neatnešti sėkmės.

Monarchai formavę dvaro kultūrą Prancūzijoje

Renesanso laikotarpiu Prancūzijoje valdė tokios dinastijos kaip Valua, kurios valdovai buvo Liudvikas XII (Tautos tėvas), Pranciškus I, Henrikas II, Pranciškus II, Karolis IX bei Henrikas III. Iš Burbonų tarpo valdė Henrikas IV, Liudvikas XIII (Teisingasis), Liudvikas XIV Didysis (Karalius Saulė), Liudvikas XV ir Liudvikas XVI.
Valua dinastija (Kapetingų dinastijos atšaka) 360 metų valdė Prancūziją. XV – XVI a. sandūroje suformavo Prancūzijos valstybę, sukūrė absoliutizmo pagrindus.
Liudvikas XII. Sosto paveldėjimas buvo netikėtas – Liudviko XI sūnus Karolis VII už Liudviką buvo jaunesnis tik 8 metais, tad niekas nesitikėjo, jog sulaukęs 29 metų mirs ir nepaliks įpėdinių. Liudviko XI valdymo metais Liudvikas XII jokios politinės įtakos neturėjo – valdovo nebuvo mėgstamas. Jis privertė Liudviką prisiekti, kad nesikiš į regentystės reikalus. Tačiau šis priesaiką sulaužė – po karaliaus mirties jo testamentą užginčijo Generaliniuose luomuose, o šiems protestą atmetus, pradėjo ginkluotą maištą ir už tai buvo įkalintas. Po Karolio VIII mirties užėmęs sostą, Liudvikas su savo persekiotojais elgėsi kilniadvasiškai, nė vienas iš regentų tarybos narių nebuvo nubaustas. Jis pirmas valdovas nedengęs iždo deficito naujais mokesčiais, o ėmėsi finansų reformų. Skatino amatų ir prekybos plėtotę,, rūpinosi, kad pagerėtų susisiekimas tarp valstybės regionų, muitais ribojo prekių iš kaimyninių valstybių įvežimą, kartu skatindamas prancūziškų gaminių eksportą. Įvykdė kariuomenės reorganizavimo, teismų, mokesčių, monetarinę reformas .
Pranciškus I auklėtas Liudviko dvaro aplinkoje, gavo puikų renesansinį išsilavinimą. Kadangi Liudvikas neturėjo sūnaus, įpėdiniu pasirinktas Pranciškus. Jo valdymą charakterizuoja du pagrindiniai bruožai: vidaus politikoje – valstybės centralizavimas ir absoliutizmo stiprinimas; užsienio – Prancūzijos sienų plėtimas ir valstybės prestižo Europoje kėlimas. Nuo jo valdymo galima kalbėti apie prancūzų tautinės konsolidacijos pradmenis, tai lėmė apribotas popiežiaus kišimasis, ir karų dėl Italijos žemių eiga. Pradėjo kolonijinę prancūzų ekspansiją Kanadoje. Iš Italijos kvietė menininkus, architektus, istorikus, rūpinosi renesanso idėjų skleidimu, švietimo įstaigų tinklo plėtimu.
Henriko II valdymo metais pradėta kryptinga kova su valstybėje sparčiai plintančiu protestantizmu – 1547 m. Pabaigė karus dėl Italijos žemių, buvo gana netvirto charakterio, lengvai pasiduodantis kitų įtakai, todėl jo valdymo metais prasidėjo kilmingų giminių konfrontacija dėl įtakos valstybėje. Susilaukė 10 vaikų, iš jų 3 sūnūs tapo Prancūzijos karaliais.
Pranciškus II kai žuvo tėvas buvo vos 16 metų, tad jis jau galėjo perimti sostą. Buvo silpnos sveikatos ir netvirto charakterio. Jo valdymui didelę įtaką darė Marijos Stiuart (žmonos) giminaičiai. Jie sutelkė į savo rankas visų valstybės reikalą kontrolę. Jo staigi mirtis ir mažamečio brolio Karolio IX įpėdinystė labai sukomplikavo padėtį valstybėje. Iki 1570 m. jo vardu valstybę valdė Regentų taryba, kurioje didelę įtaką turėjo jo motina. Jo valdymo metais ypač sustiprėjo hugenotų ir protestantų konfrontacija. Teisėtų palikuonių karalius nepaliko. Po jo mirties sostą užėmė jo brolis Henrikas III. Prancūzijoje buvo nepopuliarus, dėl prioriteto kovojo su Gizais, kuriuos rėmė Katalikų lyga, vadovaujama Henriko Burbono Nazariečio.
Burbonai savo kilmę siejo su Kapetingų dinastija. 1589 m .Henrikas Burbonas pasiskelbė Prancūzijos valdovu Henriku IV. Jis daug dėmesio skyrė įsitvirtinimui soste, didelę įtaką tebeturėjo Katalikų lyga, Prancūzijos viduje buvo suirutė. Norėdamas patraukti katalikiškąją Prancūzijos visuomenę atsisakė išpažinti protestantų tikėjimą ir antrą kartą perėjo į katalikybę. Jis buvo nužudytas 1610 m. kataliko fanatiko Ravaljako. Liudvikui XIII buvo 8 metai, kai buvo nužudytas jo tėvas, valdymo reikalus perėmė jo motina Marija Medini ir jos favoritas Končinis. Karalienė mažai domėjosi vaiko lavinimu ir auklėjimu. Paauglystėje jis domėjosi medžioklinių šūnų ir sakalų dresūra, šie pomėgiai išliko visą gyvenimą. Kai suėjo pilnametystė, karalius realiai neturėjo nei noro, nei sugebėjimų. Asmeniniame gyvenime Liudvikas buvo nuosaikus, melancholiško būdo, išsiskyrė pamaldumu. Mėgstamiausias užsiėmimas buvo medžioklė. Kaip ir daugelis Burbonų mėgo meistrauti – pynė žabangus, taisė ginklų užtaisus ir net darydavo pačius ginklus, meistriškai kaldino medalionus ir monetas. Šiltnamiuose augino daržoves ir siųsdavo į turgų parduoti; puikiai mokėjo skusti ir kirpti. Moterys jo gyvenime niekada nevaidino svarbaus vaidmens. Liudviko XIV valdymo metais absoliutizmas pasiekė apogėjų. Tik pradėjęs valdyti panaikino pirmojo ministro pareigybę. Valstybės teritoriją padalino į 25 teritorinius administracinius vienetus, panaikino miesto mero rinkimo teisę, apribotos parlamento teisės, jo veiklai prižiūrėti įvesta policijos kontrolė. Vykdė aktyvią kontinentinę ir kolonijinę politiką, karo reikmėms skiriama apie 50 procentų valstybės iždo lėšų. Nuo ištisinių karinių konfliktų šalis silpnėjo. Liudviką XV metų auklėjo ir lavinimu rūpinosi abatas. Jis buvo uolus mokinys, ypač mėgo geografiją ir matematiką. Paskelbus pilnametystę jis buvo vertinamas kaip išsilavinęs, sumanus, energingas ir daug vilčių teikiantis valdovas. Tačiau iliuzijos greit išsisklaidė – valstybės reikalų tvarkymu nesidomėjo, juos patikėdavo ministrams, kurių pasirinkti nemokėjo. Iki penktojo dešimtmečio pradžios asmeninis gyvenimas buvo nepriekaištingas – gerai sutarė su žmona (ji pagimdė 10 vaikų), laisvalaikį leisdavo medžiodamas, mėgo įvairius judrius žaidimus. Senstant pradėjo ryškėti moralinis nuosmukis – nuolat keitė meilužes, valstybės biudžeto lėšos buvo švaistomos neribojamiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Mirdamas paliko milžiniškas valstybės skolas, sužlugdytą ekonomiką ir smukusi tarptautinį autoritetą. Liudvikas XVI paveldėjęs sostą nesugebėjo susidoroti su šalies problemomis, todėl sutiko sušaukti Generalinius luomus, o jis buvo nuverstas nuo sosto ir Prancūzija revoliucijos metu paskelbta respublika.

Seksualumas ir meilė

Jei biologinės ir fiziologinės savybės nebūtų pasikeitusios, meilė visais laikais būtų buvusi paprasta ir tokia pati. Gamta būtų reikalavusi daryti tai, ko žmonės, vyrai ir moterys, negali nedaryti, nes jie gadintų savo sveikatą. Taip samprotavo dvariškiai. Jie nepripažino dviejų dalykų: meilės suvaržymų dėl garbės ir askezės principo. Iš tikrųjų meilė yra nepaprastas dalykas, procesas, kuris būtinai vyksta su komplikacijomis, ir net kasdieniniame dvaro gyvenime, taip kaip ir ankstesniais laikais, pasižymi didele įvairove, meilę modifikuoja įvairiausi vaizdiniai, kurie kilo iš jos pačios ir kurie savo ruožtu jai daro grįžtamąjį poveikį, be to jai daro įtaką religija, etika, visuomenė bei įvairios instancijos.

Meilės mąstymas skleidėsi skirtingais keliais, net prieštaringais požiūriais, drauge ir heterotetinėmis ir antitetinėmis seksualumo koncepcijomis. Antra vertus, ji tampa neatsiejama nuo ištikimybės, pastovumo, nekitumo. Tokias meilės iliuzijas skleidė kiekvienas išsilavinęs žmogus, tačiau reali situacija dvare buvo kiek kitokia. Nebeliko seksualinės priespaudos, o radosi seksualinė laisvė . Dorovinga moteris dažniausiai nesiekia patirti jokių seksualinių džiaugsmų, o ištekėjusi moteris nenori, kad su ja būtų elgiamasi kaip su meiluže, tačiau retai kada taip būdavo, nes kaip bebūtų keista. Šios epochos nebūtų galima pavadinti ištvirkavimų ar beprotiškų aistrai atsidavimų metu, tačiau moteris dažniau nei vyrai juos palikdavo, būdavo jiems neištikimos ir nuolatos siekė to meilės svaigulio, jausmo apie kurį kalbėjo poetai. Jos neatsisakė sekso be jokių įsipareigojimų, atvirkščiai mielai dvaro ponios juo mėgaudavosi.

Vyrai kalbėjo apie vedybas su baime, nes nei vienas nebuvo apsaugotas nuo žmonos neištikimybės, kuri buvo pakankamai dažnas reiškinys. Žinoma, pirmaisiais vedybų metais jaunieji džiaugiasi vienas kitu ir pasirūpina giminės pratęsimu. Vyrams buvo labai svarbu ne tik pratęsti savo giminę, bet ir kad kam būtų paveldėti pavardę bei herbą . Jei žmona negalėdavo pagimdyti palikuonio, ji buvo laikoma bergždžia moterimi ir su tokiomis moterimis buvo dažniausiai skiriamasi, nes visų įsitikinimu vienerių metų turi užtekti moteriai pastoti. Taip pat vyrai vertino moteris, kurios pačios siekė išsimokslinimo, norėjo suteikti namams kuo daugiau jaukumo bei prižiūrėjo save ir savimi rūpinosi.

Renesansas ne tik išplėtė meilės teises, bet ir grąžino juslinei meilei jos teises. Askezė, celibatas, skaista, taigi dvasios nuskaidrintas susilaikymas buvo priversti pasitraukti. Grožio idealas, taip pat ir mada, iškelia kūniškumą, gebėjimą mylėti ir gimdyti: moters figūroje itin drąsiai pabrėžiamos krūtys, vyro figūroje kaip oda aptemptu rūbu išryškintos kojos, o jo lyties organai ir slepiami, ir pabrėžiami jo „gėdos apvalkale“. Pradedama atvirai kalbėti apie potenciją, ypač dažnumo požiūriu (.kiek kartų per tam tikrą laiką). Impotencija baugino, tas pat pasakytina apie jėgas atimančią senatvę. Tačiau net ir seniai neatsilikdavo senatvėje. Nebe nuodėme tampa ir kalbos apie santykius moterų su moterimis, atsiranda net ant sienų paveikslai, kurie vaizduoja seksualines scenas, kurios paremtos meile tarp moterų. Tačiau tokios laisvės mąstyme bei mene dažniausiai buvo siejamos su išskirtiniais žmonėmis: menininkais, prostitutėmis arba (aukštųjų) aristokratijos sluoksnių atstovais.

Seksualumą ribojo vis dar galiojanti tėvo teisė (tėvo teisė apvesdinti vaikus savo nuožiūra), kurios padarinius kritikavo įvairūs autoriai. Santuoka dažniausiai pagrįsta blaiviu išskaičiavimu; ji turi tarnauti interesams ir skatinti verslą. Meilė joje vaidina labai nedidelį vaidmenį arba iš vis jokio. grožis, protas, linksmas būdas, geras elgesys ir pamaldumas. irgi nėra svarbiausia, tik pinigai daro moterį geidžiamą. Vyrai renkasi meilužę savo nuožiūrą, ji turi būti graži, gerai sudėta, linksma ir žavi, o žmona gali būti bjauri ir siaubingo būdo, svarbiausia yra jos pinigai. Aukštuomenė sujungia du vardus, turtą.

Tačiau aristokratija meilę vertino kaip prigimties galią, o ne kaip „savivalę“ (t.y. tai, kas priklauso nuo žmogaus), kuri svarbesnė negu valgymas ir gėrimas, kurie taip pat užėmė išskirtinę vietą dvaro gyvenime. Buvo manoma, kad instinktas vienodai galingai valdo beveik visus žmones, išskyrus „impotentus“ ir vieną kitą aukštą luomą, turtingos dvasios žmogų, tokį, kuris gali pats save valdyti.

Nekaltybė buvo moters – prekės kokybės indikatorius, tai pasakytina ir apie netekėjusias ir apie ištekėjusias moteris.

Renesanso laikotarpis seksualumo istorijoje vadinamas „galantiškumo metu“. Jaunikis, ypač kilmingas, vertino save kaip užkariautoją, garbino moterį, bet tik todėl kad ji turėjo tam tikrą vertę kaip malonumų šaltinis. Todėl moterų mada pabrėžė erotinį žavesį – krūtis, dubenį, klubus. Jų privalumais galėjo mėgautis nukariautojas, kurio triumfas reiškėsi tuo, jog jis stengėsi labai įspūdingai užgauti moters gėdos jausmą.

Individas, šeima ir visuomenė

Gyvenimo lygis, priklausomybė tam ar kitam luomui ar lyčiai, taip pat sociopolitiniai idealai darė įtaką individo padėčiai ir elgsenai šeimoje. Kiekvienam individui būdavo skiriamas aiškiai apibrėžtas vaidmuo. Tapatybė buvo kuriama tarsi judant iš viršaus žemyn – nuo luomo per šeimą ar giminę iki lyties ir vaidmens darbo procese. Priklausomybė tam tikram luomui gimimo ar privilegijos būdu suteikdavo progą naudotis specifinėmis gyvenimo galimybėmis; be to, šeimos skyrėsi viena nuo kitos net tada, jei ir priklausė tam pačiam aristokratų luomui. Dabar ir valdančiųjų saugoma luominė santvarka griežtai apibrėžė kiekvienos grupės gyvenimo būdą ir pradėjo skirti žemiau luomo ir už jo ribų esančias grupes.

Šeima reiškė visus nuo šeimos galvos priklausančius asmenis, taip pat ir šeimynykščius.

Valdžios ir Bažnyčios norai sutapdavo, kai būdavo kalbama apie santuokos ir šeimos kontrolę. Absoliutistiškai valdančio kunigaikščio kaip „krašto tėvo“ įvaizdis sulygino valstybę ir šeimą ir pagrindė kokybiškai naują ankstyvojo moderno valstybės santvarką socialiniu, ekonominiu ir doroviniu požiūriu. Taip sustiprintas namų tėvo autoritetas turėjo iš apačios palaikyti politinę ir socialinę santvarką. Prancūzijoje sūnus iki 30 metų, o duktė iki 25 metų privalėdavo gauti tėvų sutikimą vedyboms. Vyriausias sūnus, norėdamas gauti (ne vien) aristokratines privilegijas, privalėjo visapusiškai paklusti tėvo autoritetui.

Individo varžymas šioje srityje išaugo, uždraudus slaptas vedybas, kurios buvo pagrįstos abipusiu pažadu. Įžengimo į santuoką „subažnytinimas“ – turėjo būti skelbiami vieši užsakai ir privalėjo dalyvauti liudininkai – sudėliojo kitokius moralinius akcentus ikivedybinių lytinių santykių traktuotėje. Šiuose rėmuose sužadėtuvės galėjo reikšti seksualinių santykių pradžią, o nėštumas buvo glaudžiai susijęs su vedybomis arba ketinimu vesti. Aristokratijai solidus besituokiančiųjų amžius ir didelis viengungių skaičius buvo norma. Tik vedybos suteikdavo suaugusiojo statusą ir užtikrindavo abiems lytims socialinę ir ekonominę poziciją bei garbę.

Viešos seksualumo ir vedybų funkcijos rodo kad, nei šeima, nei ją sudarantys individai nebuvo apibrėžiami kaip atskiri vienetai, o būdavo suvokiami kaip didesnio sąryšio dalys. Nebuvo aiškios ribos skiriančios namų tvarką ir viešąjį gyvenimą, individualias ir kolektyvines teises. Aristokratų šeimos socialinis statusas, priklausė nuo laikysenos viešumoje; namų ponia reprezentavo „namų garbę“ namų integralumą, taigi ir savo vyro garbę.

Paveldėjimo tvarka paskirstydavo gyvenimo galimybes ir formavo socialinius reprodukcijos pavyzdžius. Pirmagimio teisė ir su ja susijęs visuomeninio statuso perdavimas tik vienam vaikui skriaudė vėliau gimusiuosius, iš dalies tai pasakytina apie paveldimo turto stoką. Išpažintys dokumentuota kartais pasitaikančią tėvų neapykantą savo vaikams, nes per didelis skaičius, galėjo sužlugdyti šeimos viltis pakilti ant dar aukštesnio aukštuomenės laiptelio.

Valgis ir etiketas

Etiketas prie stalo visais laikais ir kiekvieną epochą turėjo savo ypatumų, kurie jį ir skyrė nuo atitinkamo laikmečio. Renesanso epochoje jis taip pat turėjo savų išskirtybių, kurios labiausiai atsispindėjo aristokratijos tarpe. Svarbu pabrėžti, kad nebuvo sukurta nei kažkokių naujų taisyklių, nei pradėta vadovautis kažkokia etiketo ar maisto ruošos mada, paprasčiausiai prie stalo buvo elgiamasi visiškai laisvai, nebejaučiama jokių suvaržymų ar autoritetų. Valgė tris kartus per dieną, tai buvo pagrindinis maistas, tačiau užkandžiavimas tarp valgių buvo labai populiarus. Tam tikslui buvo prigalvota daug įvairiausių patiekalų, kurie nuolat būdavo ant naktinio stalelio, darbo stalo ar ten kur dieną leisdavo dauguma šeimos narių, t.y. svetainė, sodas ir pan. šių dienų aukštuomenei raugiamas, krenkšimas, žiovavimas, kosimas, žagsėjimas bei kiti panašūs įpročiai prie stalo atrodytų kaip pats tikriausias nemandagumo pavyzdys, tačiau tik ne renesanso laikotarpiu Prancūzijos dvare. Pats valgymas buvo tapęs vienu iš pagrindinių ir maloniausių užsiėmimų, jis yra neatsiejama dienos dalis ir užima beveik pusę visos dienos darbų laiko. Dvaro virtuvė visada samdydavo pačius geriausius virėjus, nes tai buvo namų prestižo reikalas, o į pačią virtuvę šeimininkai niekuomet neidavo, nes taip būdavo parodoma nepagarba virėjams.

Šalia valgymo kaip lygiai svarbus ritualas buvo ir gėrimas. To meto paprotys buvo, kad geriama visada iki dugno. Dažniausiai gerdavo vynus – baltą, raudoną bei klarnetą, gėrimai buvo geriami su prieskoniais. Visi gėrimai turėdavo būti gerai atšaldyti, nes manydavo, kad tik taip galima pajusti tikrą gėrimo skonį. Gerdavo iš sidabrinių įvairiausių stiklelių, taurių, aukštų ir žemų, siaurų ir plačių, su kojele ir be, bokalų su dangteliu ir be dangtelio. Visi gėrimai buvo ne buteliuose kaip pas mus dabar priimta, o statinėse, nes gėrimų buvo išgeriama labai daug.

Valgio asortimentas buvo labai platus, paminėsiu pagrindinius patiekalus, kurie sudarė pagrindinį maisto racioną – duona (skrudinta, naminė, balta, saldi), įvairūs paštetai: iš žvėrienos, paukštienos, lašininiai; su karštu padažu ir visai be jo. Įvairios sriubos, kurios buvo mėgiamos riebios – kiškienos, Lijono, kopūstų; labai įvairiai buvo pateikiama mėsa – įdaryta kopūstais, visokių mėsų mišrainė, su žirniais, lašiniais, burokėliais, vyno užpilu, kotletai su svogūnais, troškintą savo sultyse ar įvairiais padažais. Pateikiama rūkyta, sūdyta, marinuota, troškinta. Valgė žvėriena – kiškius, šernus, elnius ir kt., paukštieną – kurapkas, kalakutus, fazanus, povus, gandrus, antis, garnius, kuolingas, tetervinus, putpeles, karvelius, žąsis, flamingus ir t.t. Taip pat naminius gyvulius – ožkas, veršelius, kiaulieną, jautieną, triušieną ir pan. Saldumynai taipogi užėmė nemažą vietą maisto asortimente – sluoksniuoti pyragaičiai, trynių kiaušinienė su sviestu ir cukrumi, tortai, vafliai, meduoliai, svarainių marmeladas, plakta grietinėlė, žele, saldiniai kepaišiai, kremai įvairių spalvų, traškučiai su smulkintu cukrumi. Jūros gėrybės ir įvairi žuvis irgi buvo mėgiama, ypatingai vakarienės metu; sūdyta, rūkyta, kepta bei marinuota su įvairiais padažais, tai ikrai, silkė, sardinės ančiuviai, tunas, lašiša, unguriai, austrės, šapalai, rajos, aštuonkojai, eršketai, banginio mėsa, skumbrės, uotai, plekšnės, stintos, šamai ir t.t. Valgė netgi sraiges, varles, vėžlius, drugius. Mėgo užkandžiauti riešutus, įvairias košes, migdolų sviestą, pistacijas, figas, razinas, saldžiąsias šaknis, kukurūzus, miltų putrą užbalinta pienu, keptas slyvas, datules ir pan.

Taigi kaip galime pastebėti, kad maisto racionas labai įvairus, o valgymo manieros šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti daugiau nei nemandagios.

Žaidimai, patarlės ir priežodžiai

Žaidimai aristokratiją lydėjo nuo vaikystės iki gilios senatvės, nes tai buvo bene vienas iš pagrindinių laisvalaikio užsiėmimų. Populiariausi jaunimo tarpe buvo kortų lošimai, lošiamųjų kauliukų žaidimai, šachmatai bei šaškės. Pagrindiniai žaidimai buvo šie – vežimas, žaidžiamas ir mūsų dienomis, primas, pripirkimas, šimtinis, mizeriškas, sukčius, vienuolika, trisdešimt vienas, durnius, nevykėlis, kmyno lapas, asilas, gegutė, „ką pasakysit“, „imk, neduosiu, bėk, negausi“, porinis, spėtinis, „davei ir dar pridėk“, galvosūkis, sutaptinis, šaškės su belaisviais, kryžminės šaškės, trys kauliukai, kauliukai ant lentos, nik – nok, trik – trak, „kaip iš medžio iškritęs“ ir daugelis kitų. Žaidimams mokyti buvo samdomi mokytojai, dėl jų didelės įvairovės. Medžioklė buvo irgi traktuojama kaip savotiškas žaidimas, lenktyniaudavo, kas daugiau sumedžios, pirmas parneš laimikį, kieno pirmą iškeps.

Žaidimų mokytojai siekdavo, kad mokiniai žaidimų pagalba moklintų savo mąstymą, augtų noras pasižymėti ir lavintis. Žaidimai apimdavo visas sritis, pavyzdžiui kortos būdavo skirtos visokiems žaidimams pagrįstiems aritmetika, žaidimai su sviediniu lavino kūną ir buvo manoma, kad ir dvasią, su sviediniu žaidė muštuką, trikampį ir kitus žaidimus. Dangaus stebėjimas taip pat buvo vienas iš žaidimų, jis siejosi su astronomijos žiniomis. Jojimą taip pat galima priskirti prie žaidimų, nes joti pradėdavo mokinti dar nuo mažų dienų ir pateikdavo jį kaip žaidimą.

Vyresnieji savo malonumams patenkinti rengdavo turnyrus, pavyzdžiui šokių. Ant salės grindų patiesdavo kilimus, kurie buvo kaip šachmatų lenta: vieni langeliai balti, o kiti geltoni. Į salę įeidavo 32 jauni šokėjai, kurių pusė vilkėdavo auksinės spalvos rūbus, o kita pusė sidabrinės. Ant kilimo išsidėstydavo kaip šachmatų figūros ir muzikantams užgrojus kiekvienas savo langelių plote pradėdavo varžytis įvairiausių šokių rungtyse. Populiariausi šokiai tuo metu buvo – kordakas, emelija, sikinija, jambika, persika, frigika, nikatisma, trakija, kalabrisma, molosika, kernofora, monga, termanstrija, florulis ir pirikas.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į to meto patarles ir priežodžius, kurie atskleidžia ne tik mąstymo lygmenį, bet ir interesus bei išsilavinimo lygį. Labai daug susijusių su maistu ir gėrimu kaip pavyzdžiui: jei geri iki dugno, gerk iki paskutinio lašo; visame kūne nėra tokio urvo, kuriame troškulys galėtų apsislėpti; apetitas ateina bevalgant, bet troškulys dingsta tiktai geriant; bėk paskui šunį – šuo neįkąs; gerk pirma troškulio – troškulys neužeis. Kiti pasakymai kalba apie žmogaus mąstymą bei protą – ir mokslas ir protas yra nenaudingas, jei reikiamu laiku nepasireiškia darbais ir neduoda priderančių vaisių; valandos sutvertos žmogui, o ne žmogus valandoms. Taip pat atsiskleidžia ir moralė – palikit priešui visada visus kelius ir vartus atdarus, jeigu jis nori trauktis, dar ir sidabrinį tiltą jam pastatykit; valstybės bus laimingos, kada karaliai filosofuos, o filosofai karaliaus.

Taigi per įvairius posakius galime pažvelgti į to meto žmonių interesų ratą bei geriau suprasti ką jie darė ir kodėl, nes patarlės ir įvairūs priežodžiai yra išmintis, o išmintimi remiantis galima giliau prasiskverbti į žmogaus mąstymą ir jo mąstymo būdą, kuris leidžia suprasti jo gyvenimo būdą.
IŠVADOS:

1. Renesansas yra savęs pažinimo ir grįžimo prie savo ištakų reiškinys. Mažiau nei per du amžius senieji koncepcijų rėmai subyrėjo į šipulius. Pagrindinis naujojo mąstymo rezultatas buvo vis didėjantis įsitikinimas, kad žmonija gali valdyti pasaulį, kuriame gyvena.
2. Renesanso laikotarpiu Prancūzijoje valdė tokios dinastijos kaip Valua, kurios valdovai buvo Liudvikas XII (Tautos tėvas), Pranciškus I, Henrikas II, Pranciškus II, Karolis IX bei Henrikas III. Iš Burbonų tarpo valdė Henrikas IV, Liudvikas XIII (Teisingasis), Liudvikas XIV Didysis (Karalius Saulė), Liudvikas XV ir Liudvikas XVI.
3. Nebeliko seksualinės priespaudos, o radosi seksualinė laisvė. Dorovinga moteris dažniausiai nesiekia patirti jokių seksualinių džiaugsmų, o ištekėjusi moteris nenori, kad su ja būtų elgiamasi kaip su meiluže.
4. Jaunikis, ypač kilmingas, vertino save kaip užkariautoją, garbino moterį, bet tik todėl kad ji turėjo tam tikrą vertę kaip malonumų šaltinis. Todėl moterų mada pabrėžė erotinį žavesį – krūtis, dubenį, klubus.
5. Gyvenimo lygis, priklausomybė tam ar kitam luomui ar lyčiai, taip pat sociopolitiniai idealai darė įtaką individo padėčiai ir elgsenai šeimoje. Kiekvienam individui būdavo skiriamas aiškiai apibrėžtas vaidmuo.
6. Prie stalo buvo elgiamasi visiškai laisvai, nebejaučiama jokių suvaržymų ar autoritetų. Valgė tris kartus per dieną, tai buvo pagrindinis maistas, tačiau užkandžiavimas tarp valgių buvo labai populiarus.
7. Žaidimai aristokratiją lydėjo nuo vaikystės iki gilios senatvės, nes tai buvo bene vienas iš pagrindinių laisvalaikio užsiėmimų.

Literatūra:

1. P. Dinzelbacher. Europos mentaliteto istorija. – Vln.: Aidai, 2001
2. Ž. Legranas. Renesanso menas. – Vilnius: Gamta, 2000
3. Norman Davikes. Europa: istorija. – Vln.: Vaga, 2002
4. F. Rable. Gargantiua ir Pantagriuelis. – Vilnius: Vaga, 1970

Leave a Comment