LDK politinė sistema XVIII amžiuje

Turinys:
I.Įvadas...........................3.
II.LDK politinės kultūros horizontai:............4.
III.1764m. LDK generalinė konfederacija:..........5.
1. Konfederacijos susikūrimas.............5.
2. Konfederacijos teismų ir karinė veikla........5.
IV. 1792 – 1793 m. LDK konfederacija:..........6.

1. Kas sąlygojo 1792 m. konfederacijos susidarymą..6.

2.Generalinės konfederacijos vadovybė.........7.

V. Formalaus konfederacijos egzistavimo laikotarpis:...7.

1.Konfederacijos ir seimo santykis..........7.
VI. Išvados.........................9.
VII. Šaltiniai ir literatūra...................10.

Įvadas

Politinė kultūra nuo pat jos koncepcijos atsiradimo visada buvo suvokiama kaip vienas iš politinės sistemos stabilumo veiksnių. Labai retai politinė kultūra analizuojama atsietai nuo kitų politikos mokslų problemų. Politinė kultūra pati savaime nėra teorija, tai – demokratinio stabilumo teorija. Kiekvienu istorinių laikotarpiu politinę kultūrą galima apibūdinti pakankamai ribotai ypač reikšmingų teemų sąrašų, kuris per svarbiausius simbolius, mitus, retorikos strategijas ir ritualus išreiškia neliečiamas kolektyvines vertybes ir tikslus.

Šiame savo darbe pabandysiu atskleisti kelis politinės kultūros reiškinius, kurie buvo svarbūs pačios LDK XVIII a. politinei kultūrai. Vienas iš šių reiškinių – tai seimas kuris LDK susidarė nuo Ponų Tarybos 1492 m. Taip pat seimeliai, kurių pasiuntiniai atstovavo pavieto bajorams seime ir turėjo sprendžiamąjį balsą.

Kitas svarbus LDK politinės istorijos aspektų yra Lenkijos ir Lietuvos bajorų institucinis darinys- konfederacijos, jų tipai, teisinė raida, vieta parlamentarizme. XVIII a.. konfederacijų tyrimas svarbūs dėl dviejų priežasčių: pirma, jos buvo viena pagrindinių politinio veikimo formų Respublikoje; antra, istoriografijoje ryškus kontroversiškas jų vertinimas.

Taipogi, šiame darbe nagrinėsiu 1792-1973 m. LDK konfederacijos susidarymą ir veikla. Analizuosime kitus du ilgalaikius procesus- bajorijos konfederacijų, kaip iš ba

ajorijos politinės veiklos formų, bei LDK valstybingumo raidą. Ši konfederacija buvo savarankiška LDK didikų ir bajorų sąjunga, kėlusi savo tikslus ir uždavinius bei jiems įtvirtinti suformavusi atskirą valdžios aparatą.

Mano tikslai- atskleisti LDK konfederacijos susidarymą lėmusias sąlygas. Nustatyti konfederacijos egzistavimo politinę reikšmę. Pabandysiu išsiaiškinti vidines bei išorines LDK konfederacijos susidarymo priežastis. Atskleisiu konfederacijos, kaip aukščiausiosios valdžios šalyje, veiklos mechanizmą.

Istoriografija. Knygoje „ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra“ radau puikų straipsnį apie seimus ir seimelius. Ramunės Šmigelskytės – Stuokienės knyga „ LDK konfederacijos susidarymas ir veikla 1792- 1793 metais“. Taip pat A. Kupravičius ir A. Luošaičio knygoje „ Lietuvos politinė sistema“ labai informatyvų M. Degučio straipsnį „ Politinė kultūra“. Labai naudingas buvo D. Karvelio straipsnis „1764 m. LDK generalinė konfederacija „, kurį radau Lietuvos Istorijos Instituto išleistoje knygoje „ Lietuvos valstybė XII- XVIII a.“. Taaip pat naudojausi V. Dolinskio knyga „ Simonas Korsakovskis“.

II. LDK politinės kultūros horizontai

Ankstyvosios monarchijos laikais Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo nedidelė grupė žmonių, nuolat buvusių valdovo aplinkoje. Vytautas ir Jogaila jau nedarė nieko svarbesnio be „ savo ištikimos tarybos“ ( didžiojo kunigaikščio taryba). Bet taryba kaip institucija ir valdžios organas susidarė tuomet, kai atsirado centro ir provincijų valdymo aparatas. Taigi 1468 m. susiformavo Ponų Taryba – ši taryba buvo protoparlamentinis organas.

Ponų Taryba rengė savo suvažiavimus, kurie buvo vadinami seimais. Seimai svarstė krašto gynybos, karo ta

arnybos, sienų ir pilių priežiūros, teismų ir privilegijų reikalus . Nors Seimą šaukdavo didysis kunigaikštis, o Ponų tarybos parengti nutarimai turėdavo tik prašymo statusą, ponai diktuodavo Seimo eigą. 1565 m. įsigaliojo nuostata principu :“Nieko naujo be žemių pasiuntinių pritarimo“. Pagal šį principą buvo sudaryti pavietų seimeliai, kurių buvo 28. Šių seimelių pasiuntinius atstovavo pavieto bajorams Seime ir turėjo sprendžiamąjį balsą.

Po 1569 m. Liublino unijos visas politinis gyvenimas persikėlė į bendrą su lenkais Seimą. Seimas buvo bajorų luomui atstovaujanti institucija, ir tik šio luomo nariai galėjo dalyvauti jo darbe. Beje, pavieto seimelio pasiuntinys galėjo nutraukti Seimo darbą. 1655 m. įvestas liberum veto teisė. Senato sprendimai ir toliau buvo priimami balsų dauguma, o seime – vienbalsiai. Šiaip seimeliai, naudodamiesi liberum veto teise, kontroliavo viso Seimo darbą.

Lenkijos ir Lietuvos Respublikos Seimą sudarė 170 pavietų pasiuntinių ir 140 senatorių. Lietuvą atstovavo tik 48 pasiuntiniai ir 30 senatorių, jie turėjo šį titulą iki gyvos galvos, eidami senatoriaus kėdę garantuojančias pareigas.

Svarbiausiems klausimams parengti Seime dirbdavo komisijos. Seimo sesija trukdavo 6 savaites. Pasiuntiniai išsiskirstydavo į trijų didžiųjų provincijų sesijas. Įstatymai buvo priimami Lenkijai ir Lietuvai atskirai. Parengti Lietuvos įstatymus Lietuvos senatoriai ir pasiuntiniai darydavo bendrus suvažiavimus iki Seimo ir atskirose sesijose Seimo metu.

Pavietų seimelių instrukcijos pasiuntiniams į Seimą atskleidžia Lietuvos bajorų mentalitetą ir poziciją svarbiausiais valstybės klausimais. Lietuvos seimeliai pritarė daugeliui institucijų Se
eime : dėl religinių disidentų teisių apribojimo, dėl užsienio politikos ir t. t.

1569 m. Liublino unijos dokuotas uždraudė turėti atskirus Lenkijos ir Lietuvos Seimus . Tiesa, palikti didžiųjų provincijų generaliniai suvažiavimai, į kuriuos prieš bendrą Seimą susirikdavo tų provincijų atstovai. Lietuvoje nuo 1580 m. atsirado Vilniaus konvokacijos, kurios skyrėsi nuo Volkovyske ir Slanime vykusių generalinių seimelių. Jie spręsdavo tai ko buvo neišsprendę Seimas – gynybos, mokesčių ir kitus klausimus. Konvokacijos neprilygo Seimui, jose priimti sprendimai turėjo būti tvirtinami bendrame Respublikos Seime ir iki tol netūrėjo įstatyminės galios.

1767 m. vid. valdovo ir „ Familijos „ priešininkai pradėjo burtis Vilniuje ir Radome. Respublikonai ir jų šalininkai, vadovaujami K. S. Radvilos, 1767 m. birželio 2 d. Vilniaus konfederacijoje paskelbė reformoms priešišką aktą. Vilniaus konfederacija pripažino disidentų politines teises, Slucko ir Torunės konfederacijų legalumą.

1767 m. birželio 3 d. Vilniuje buvo paskelbta generalinė laisvosios LDK Vilniaus konfederacija. Ji siekė sustabdyti 1764 – 1766 m. reformas, pašalinti Stanislovą Augustą ir Čartoryskius.

III. 1764 metų Generalinė konfederacija
1.Konfederacijos susikūrimas

1763 – 1764 metų laikotarpis Lietuvoje vadinamas bekarmečio laikotarpiu. Jo metu Lietuvoje ir Lenkijoje buvo panašios vienas kitą : dviejų partijų – „Familijos“ ir „patriotų“ – tarpusavio kova dėl valdžios, pasireiškusi aktyvia diplomatine veikla, rungtyniavimu kaptūruose, prieškonvokacinuose seimeliuose , iškeliant savus kandidatus į karaliaus sostą.

Daugiau ar mažiau permaininga kova tarp abiejų politinių grupuočių vyko iki 1764 m. vasario mėn. Prieškonvokacinių seimelių, kuriuose, renkant atstovus į būsimą ko

onvokacinį seimą, „Familija“ įgavo žymią persvarą. „Familija“, artėjančiame konvokaciniame seime jau turėdama daugumą, sudarė generalinė konfederaciją Vilniuje, turėdama tikslą galutinai likviduoti opoziciją ir užtikrinti konfederacinį posėdžiavimo būdą konvokaciniame, selekciniame ir karūnaciniame seimuose .

Konfederacijos susikūrime ryškūs du momentai: Rusijos vyravimas ir atsakomasis didikų Masalskių kolaboravimas. Rusijos kišimesi į tarpuvaldžio įvykius išsiskyrė finansinis ir karinis veiksniai.

Balandžio 16 d. susibūrusi LDK konfederacija deklaravo, jog gins tėvynę, nors šios gynybos tikslas buvo akivaizdus – eliminuoti opozicinę grupuotę. Dar labiau konfederacija išaugo gegužės ir birželio mėn., kai kariniu būdu buvo likviduoti „patriotai“ ir atskiri asmenys priversti prisiekti konfederacijai, t. y. tapti jos šalininkai. Beje, abu etmonai ( M. Masalskis ir A. M. Sapiega) irgi prisiekė tik praėjus mėnesiui nuo konfederacijos susikūrimo. Vilniaus konfederacija, turėdama reikiamus karinius rezultatus, jau iki konvokacinio seimo veikė gana aktyviai .

2. Konfederacijos teismų ir karinė veikla.

TEISMINĖ:1764 m. LDK teismų sistema, nors ir nepilnai, funkcionavo aktyviai. Ją reprezentavo dviejų tipų teismai: kaptūriniai ir konfederaciniai.

1764 m. Bresto ir Gardino įvykiuose yra painiojamos dvi sąvokos – konfederacija ir konfederacinis teismas. Iš tiesų tai buvo tos pačios Vilniaus konfederacijos teismai Gardine ir Breste, maršalaujant tam pačiam Mykolui Kazimierui Bžozovskiui. Konfederaciniai teismai ne visuomet vykdavo konfederacijų buvimo vietose.

Skirtingais laikotarpiais teismai posėdžiavo Vilniuje, Minske, Gardine, Breste. Per visą teismų funkcionavimo laką išnagrinėta apie 450 bylų. Daugiausia bylų buvo nukreiptos prieš įtakingiausia „ patriotų „ atstovą K. S. Radvilą.

Teisminių subjektų spektras buvo gana platus. Tai ne tik aukščiausieji konfederacijos pareigūnai ir žymiausi „ Familijos“ atstovai Lietuvoje, bet ir atskiros religinės bendruomenės, miestiečiai, karininkai, nors dažniausiai bajorai.

Teisminių procesų banga prieš LDK „patriotus“ baigė Bresto konfederacinis teismas 1764m. lapkričio 24 d.

KARINĖ: Nuo 1764 m. gegužės vid. Nenorinčius keisti politinės orientacijos ir prisidėti prie konfederacijos siekta likviduoti fiziškai. Tai pirmiausia pasakyta apie „ patriotų „ vadus Lenkijoje ir Lietuvoje – J.K. Branickį ir K.S. Radvilą.

Kariniai susidūrimai tarp abiejų pusių LDK įvyko 1764 m. vasarą. Konfederatų kariuomenei vadovavo jau minėtas A. M. Sapiega. K. S. Radvila savo ruoštu netūrėjo jokių savo pajėgų papildymo ar sustiprinimo šaltinių, kaip tik moralinį savo vyrų palaikymą ir netvirtus materialinio atlygio pažadus. Ryškiausias ir bene vienintelis Radvilos laimėjimas buvo LDK iždininko J. J. Flemingo Terespolio rezidencijos nusiaubimas birželio vid.

Liepos pradž. Radvila su būriu likučiais apsistojo Olykos pilyje, kurios gynybinė būklė buvo nepatenkinama. Tačiau lipos 12 d. turėjo pasitraukti, o Olekoje palikti tik įgulą . Kariniams veiksmams realai pasibaigus liepos pab. „ patriotai“ prarado paskutinę galimybę atsispirti griaunančiai Rusijos įtakai valstybėje. Karinis „ Familijos „ susidorojimas konfederacijos jėgomis su opozicija buvo paskutinis laiptelis į sostą Rusijos statytiniui Stanislovui Augustui Poniatovskiui

IV. 1792 – 1793 m. LDK konfederacija
1. Kas sąlygojo 1792 m. konfederacijos susidarymą.

1792 m. konfederacijos susidarymą sąlygojo glaudžiai susijusios vidinės bei išorinės prielaidos: dalies didikų ir bajorų priešiškumas pažangioms Ketverių metų seimo reformoms bei užsienio valstybių siekiai patenkinti savo teritorines pretenzijas Abiejų Tautų Respublikos sąskaita .

Bajoriškoji Respublikos visuomenė nebuvo iki galo subrendusi priimti laikotarpio diktuojamų naujovių. Archetipiškai mąstantys didikai ir bajorai siekė išsaugoti asmeninę naudą garantavusias bajoriškąsias laisves ir teises, savo tikslams įgyvendinti paramos ieškodami užsienyje. Šios grupuotės lyderių keliamuose projektuose išryškėjo tam tikrų
Skirtumų. Lenkijos artilerijos generolas S. F. Potockio programos branduolį sudarė siekis su Rusijos kariuomenės pagalba panaikinti Gegužės 3 d. konstituciją bei įtvirtinti Abiejų Tautų Respublikoje federacinės respublikos valdymo formą. Lenkijos etmonų P. K. Branickio ir S. Ževuskio siekių esmę sudarė reikalavimas atkurti Respublikoje neribotą etmonų valdžią. LDK kaip savarankiškos valstybės unijoje klausimas buvo keliamas S. V. Kosakovskio Peterburgo rūmams pateiktame projekte. S. M. Kosakovskis, skirtingai nei S . F. Potockio, politinės Respublikos santvarkos nustatymą siekė patikėti naujai sušauktam seimui, o Gegužės 3 d. konstituciją panaikinti vietos bajorijos pastangomis.

Respublikos viduje kilęs dalies bajorijos bei didikų nepasitenkinimas ir veiksmai tapo parankia priemone Rusijos imperiniams interesams patenkinti. Rusija, paremdama reformų priešų keliamus projektus bei pasinaudojusi palankiai susiklosčiusia tarptautine situacija bei sudariusi taiką su Turkija, ėmėsi vieno iš pagrindinių savo užsienio politikos tikslų – įtakos Abiejų Tautų Respublikoje atkūrimu – įgyvendinimo. Kaip perdanga šio tikslo įgyvendinimui buvo Targivicos konfederacija.

2.Generalinės konfederacijos vadovybė

Konfederacijos akto paskelbimas bei bajorijos priesaika užbaigdavo pirmąją, organizacinę, prisiekusių bajorų sąjungos sudarymo fazę. Konfederacijos vadovybę sudarydavo maršalas ir tarėjai, be to, būdavo pašaukiami konfederacinis kariuomenės vadai – regimentoriai . Konfederacijos kanceliarijai tvarkyti būdavo renkamas raštininkas. Konfederacijose, savo veikla apėmusiose visą šalį ir sudariusiose generalinę prisiekusios bajorijos sąjungą, būdavo išrenkama vyriausioji konfederacijos vadovybė – generalitetas. Į generaliteto sudėtį įėjo maršalas, vietinių konfederacijų paskirti tarėjai, suformuojantys permanentinę instituciją – tarėjų taryba, sekretoriai ir, kariuomenė sudarydavo savo konfederaciją, karo maršalai.

Vaivadijos, kurios prisijungdavo prie konfederacijos jau susidarius generalitetui, sukurdavo tokius pat vietinės valdžios organus.

V.Formalaus konfederacijos laikotarpis
1.Konfederacijos ir seimo santykis

XVII a. pab.- XVIII a. pirm. pus. dauguma generalinių prisiekusios bajorijos sąjungų savo egzistavimą baigdavo sušaukus seimą. Respublikos seimui būdavo priskiriamos pacifikacinės funkcijos, į kurias įėjo ir konfederacijos paleidimas. Bajoriškoje visuomenėje įsitvirtinus konfederacinio seimo idėjai, konfederacijai panaikindavo liberum veto ir įgalindavo priimti sprendimus balsų dauguma.

1792 – 1793 m. konfederacijos kūrimo planuose ir vėlesniuose jos lyderių pasisakymuose taip pat ryškūs ketinimai laikytis tradicijų ir konfederacijos veiklą nutraukti sušaukus seimą .

Antrojo valstybės padalinimo išvakarėse LDK konfederacijos vadovai kėlė savo tikslus, kurių svarbiausias buvo įtvirtinti ir išlaikyti savo valdžią LDK bei siekti, kad seimas patvirtintų konfederacijos priimtus nutarimus. Lietuvos konfederacijos vadovai įtikinėti rusus, kad konfederacija šalia seimo reikalinga tuo atveju, jei pastarasis iširtų ir reikėtų kitos politinės jėgos, kuri galėtų paimti valdžią į savo rankas.

LDK konfederacijos vadovų siekimas Gardine oponavo valdovo Stanislovo Augusto grupuotė. S. Augustas siekė paleisti konfederaciją ir naujajame seime įtvirtinti dalį Ketverių metų seime reformų.

LDK konfederacijos vadovų ir S. Augusto grupuotės interesai taip pat susikirto svarstant seimo maršalo kandidatūros bei seimo darbo trukmės klausimus. Korsakovskiai reikalavo, kad laikantis tradicijos, seimas rinktų du maršalus, o jais taptų A. Pulaskis ir J. Zabiela. Rusai atmetė šiuos pasiūlymus. Į seimo maršalo kėdę jie ieškojo Korsakovskiams priešiškų kandidatų. Taigi buvo išrinktas S. Bielinskis, lenkų atstovas. Tačiau 1793 m. birželio 14 d. GAT konfederacija paskelbė, kad jos maršalai nesieks seimo vadovų posto.

Siekdama užtikrinti konfederacijai galimybę daryti įtaką seimo darbui, Rusija privertė GAT konfederaciją priimti nutarimą dėl konfederacijos veiklos apribojimo.

1793 m. birželio 17 d. susirinkus Respublikos seimui, konfederacija formaliai tebetęsė savo veiklą . Ji egzistavo šalia kitos aukščiausios valdžios šalyje – seimo, taip sudarydama beprecedentę ir kuriozinę situaciją šalyje.

Išvados

1. Ankstyvosios monarchijos laikais Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo nedidelė žmonių grupė į kurią įėjo ir valdovas. Iš šios nedidelės žmonių grupės 1468 m. susidarė Ponų Taryba. Kuri po Liublino unijos virto bendro Lietuvos ir Lenkijos Seimo dalimi.
2. Vilniaus konvokacijos spręsdavo klausimus, kurie buvo neišspręsti bendrame Seime. Konvokacijos neprilygo seimui.
3. Svarbiausi 1764 m. Generalinės konfederacijos susikūrimo veiksniai buvo „ Familijos“ ir „patriotų“ šeimų ginčai dėl valdžios.
4. 1764 m. kuriantis Generalinei konfederacija buvo svarbiausia panaikinti Rusijos vyravimą ir didikų Masalskių kolaboravimą. Taip pat norėjo panaikinti Rusijos kišimąsi į LDK karinius ir finansinius reikalus.
5. Konfederacijos teismai per visą savo veiklą išnagrinėjo daugybė bylų, spektras buvo labai platus. Daugiausia tyrė bylas nukreiptas prieš „patriotų“ lyderį K.S. Radvilą.
6. Daugiausia karinių susidūrimų vykdavo nukreiptų prieš K.S. Radvilą, kuris vienintelį kartą liepos pradžioje buvo pasiekęs pergalę prieš „Familijos“ atstovus.
7. 1792 m. konfederacijos susidarymą sąlygojo glaudžiai susijusios vidinės bei išorinės priežastys: dalies didikų ir bajorų priešiškumas pažangioms Ketverių metų seimo reformoms bei užsienio valstybių siekiai patenkinti savo teritorines prezentacijas Abiejų Tautų Respublikos sąskaita.
8. 1792 – 1793 m. LDK konfederacijoje buvo išlaikytos visos tradicinės konfederacinės struktūros, išskyrus regimentoriaus pareigybę, kuri Lenkijos ir Lietuvos konfederacijose buvo pakeista į etmono.

Literatūra:

1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. sud. V. Ališauskas ir kt., V.: 2001,P-
2. Ramunė Šmigelskytė – Stuokienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792 – 1793 metais. V.:- Lietuvos Istorijos instituto leidykla, 2003, P-31-47, 102-103, 243-247,
3. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. sud. A. Kupravičius, A. Lukošaitis. K.: Poligrafija ir informacija, 2004, P-83-85.
4. Dolinskas V. Simonas Kosakovskis: Politinė ir karinė veikla LDK 1763 – 1794. V.: Vaga, 2003. P- 538- 659.
5. Lietuvos valstybė XII – XVIII a. Straipsnių rinkinys. – V.: Lietuvos istorijos institutas, 1997. P. 395 – 408.

Šaltiniai:

1. Kompaktinis diskas „ Gimtoji istorija „ . Jūratė Kiaupienė. Radomo ir Baro konfederacijos.

.

Leave a Comment