Pramonė Pirmojoje Lietuvos Respublikoje

Lietuvos ekonomika 1918–1940 m. lygiavosi į Vakarų Europą. Tad ir Lietuvos pramonė savo technika bei technologija, įmonių organizacijos bei valdymo formomis, kai kurių žaliavų bei pusfabrikačių importu ir pagamintos produkcijos eksportu orientavosi į Vakarus. Vakarų pramonė tuo metu buvo toli pralenkusi Lietuvos pramonę pagal visus rodiklius. Ji jau buvo įveikusi tam tikrus vystymosi etapus ir pasiekusi vadinamojo „moderniojo industrializmo“ pakopą. Ši pramonė ir sudarė tam tikrą pavyzdį Lietuvai, į kurį lygiuodamasi ji turėjo vystyti savo pramonę.

Pramonės atkūrimą sunkino nedidelė rinka, žaliavos stygius, ir ypač kaapitalo stoka. Pirmiausia pradėjo dirbti smulkios, vidaus rinkos poreikius tenkinančios ir naudojančios vietinę žaliavą maisto pramonės įmonės. Truputi vėliau atsikūrė ir medžio bei metalo apdirbimo, odos, tekstilės, konservų ir kitos įmonės. Pagal verslo pažymėjimus krašte buvo įmonių: 1920 – 2474, 1921 – 4011, 1925 – 5941, 1929 – 6010, 1933 – 5451, 1935 – 12 067, 1937 – 15 214, 1939 – 16 131.

Šie skaičiai atspindi Lietuvos įmonių skaičiaus augimą be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų. 1935 m. įmonių skaičius staiga išaugo, nes tais metais verslo pažymėjimai įvesti ir mažoms įmonėms – amatininkų dirbtuvėms. Įmonių, kur dirbo 5 ir daugiau darbininkų, 1939 m. buvo 1382, o jų gaminių vertė siekė 418 mln. litų. Čiia dirbo beveik 40 tūkst. darbininkų. Tačiau ir ši pramonė buvo gana smulki, nes 3/4 visų įmonių dirbo nuo 5 iki 20 darbininkų (virš 21% visų darbininkų). Tuo tarpu 132 įmonėse, kur dirbo 50 ir daugiau darbininkų, telkėsi 65% visų darbininkų. Statistika rodo, kad pramonės koncentracijos ir įmonių st

tambėjimo procesas vyko per visą nepriklausomybės laikotarpį. Stambesnės įmonės apėmė durpynus, karjerus, mašinų ir metalo pramonę, tekstilės, odos ir kailių pramonę, medžio ir popieriaus pramonę, maisto ir gėrimų pramonę, elektros stotis ir vandentiekį bei kt. 1939 m. Klaipėdoje veikė 146 įmonės, kur dirbo apie 7800 darbininkų, o Vilniuje veikė 118 įmonių su 2350 darbininkais.

Lietuvos pramonė pradėjo aprūpinti kraštą beveik visomis pramoninėmis prekėmis. Importuojamos buvo tik prabangos prekės, modernios mašinos, naujausi pramonės įrengimai, sudėtinga aparatūra. Pramonė daugiausia perdirbo vietinę žaliavą. 1939 m. pramonė sunaudojo vietinių žaliavų už 178,9 mln. litų, o importinių – už 51,5 mln. litų. Taigi, importinė žaliava pramonei sudarė tik apie 29%. Pramonei reikalingos energijos pagrindą irgi sudarė vietoje pagaminta energija bei vietinis kuras. 1939 m. vietinė pramonė sunaudojo elektros, malkų ir durpių už 9,3 mln. litų arba 60% viso sunaudoto kuuro. Tuo pat metu importinio kuro (akmens anglis, benzinas, žibalas) pramonė sunaudojo už 5,9 mln. litų (40% viso sunaudoto kuro).

Nemažą vaidmenį Lietuvos ūkyje vaidino ir amatai. Deja, iki 1940 m. gegužės mėn. Respublikoje nebuvo jokio įstatymo, reglamentuojančio jų veiklą. Smulkiomis amatų įmonėmis buvo vadinamos tos, kur dirbo iki 4 samdomų darbininkų. Pirmą kartą 1925 m. suregistravus įmones pagal darbininkų skaičių paaiškėjo, kad tokių įmonių buvo 6258, o jose dirbo 9632 samdomi darbininkai. 1938 m. jau buvo 34 tūkst. amatų dirbtuvių, iš kurių apie 14 tūkst. – miestuose ir miesteliuose, o kitos –

kaimo vietovėse. Visose šiose amatų įmonėse tuo metu dirbo apie 60–70 tūkst. žmonių, iš kurių 10–12 tūkst. buvo samdomi darbininkai. 1938 m. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai 242 Didžiosios Lietuvos valsčiuose išplatino anketas ir surinko duomenis apie pavienius amatininkus. Duomenys rodė, kad tuo metu Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) dirbo 31 199 amatininkai. Daugiausia jų buvo siuvėjai, batsiuviai, kalviai, dailidės ir kitų specialybių meistrai. Vilniaus amatų rūmų duomenimis, 1939 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus mieste veikė 5479 amatų įmonės. Vilniečiai amatininkai garsėjo odos galanterijos gaminiais, baldų gamyba. Ekonomistų paskaičiavimu Klaipėdos krašte ir Vilniaus krašto kaimiškoje vietovėje galėjo dirbti apie 6–7 tūkst. amatininkų.

Lietuvos pramonės vystymąsi nuo 1920 iki 1940 m. galima suskirstyti į tris periodus. 1920–1925 m. laikotarpis pasižymėjo dideliu žmonių veiklumu nes daugelis suprato, kad be savo pramonės Lietuva negalės gyventi, ir todėl daug kas mėgino suspėti surasti savo vietą besikuriančioje pramonėje. Į pramonę metėsi ne tik lietuviai, bet ir nelietuviai, ypač žydai. JAV lietuviai taip pat su savo kapitalais pradėjo važiuoti į Lietuvą ir čia steigti pramonės įmones. Šitaip buvo įsteigtas tekstilės fabrikas „Drobė“, akcinė bendrovė „Amlit“ ir pan. Tuo laikotarpiu įsteigtas ir mėsos perdirbimo fabrikas „Maistas“ bei plytų ir čerpių fabrikas „Palemonas“. Naujos įmonės kūrėsi beveik visose pramonės šakose, bet daugiausia tai buvo smulkios įmonės. Pasitaikydavo ir apdairesnių pramoninkų, supratusių, kad ekonomiškai naudingiausiai ga

ali veikti tik stambios pramonės įmonės, ir todėl steigusių akcines bendroves. Jau 1920–1921 m. Lietuvoje buvo įsikūrusi 41 akcinė bendrovė, turinti 150 mln. markių akcinį kapitalą. Minėtam laikotarpiui būdingas įmonių kūrimosi spontaniškumas, primenantis netvarką ir spekuliacinį procesą, siekiant greito pelno.

Maždaug apie 1925 m. pokarinės Europos ekonomika pradėjo atsigauti, prekių kainos pasaulinėse rinkose ėmė kristi. Lietuvoje pasirodė daugiau užsienietiškų prekių. Lietuvos pramonės įmonių konkurencija dėl rinkų tapo stipresnė, o įmonių veikimo sąlygos darėsi sunkesnės. Todėl dalis spontaniškai sukurtų įmonių ėmė bankrutuoti. Na, o tos kurios išliko, turėjo persitvarkyti, racionalizuoti savo gamybą, mažinti savo gamybas išlaidas ir gaminių kainas, prisiderinti prie padidintos konkurencijos sąlygų. Šį procesą paspartino 1929–1933 m. pasaulinė ekonominė krizė, kuri Lietuvą stipriau paveikė 1931 m. Lietuva, kaip ir kitos valstybės, įvedė apsauginius muitus. Muitais apsaugota Lietuvos pramonė pradėjo organizuotis į kartelius bei sindikatus, kad lengviau galėtų išsilaikyti. Lietuvos pramonė palyginti nesunkiai išgyveno ekonominės krizės laikotarpį, nes jau 1935 m. bendra visų pramonės šakų produkcija 3,6% viršijo 1930 m. lygį. Nuo tų metų prasidėjo trečias periodas – pramonės ekspansijos periodas iki 1940 m. Per tą laikotarpį Lietuvoje kasmet buvo įsteigiama apie 1000 naujų pramonės įmonių, visas ūkio gyvenimas pradėjo stabilizuotis ir jau išryškėjo pastovūs Lietuvos ekonominės struktūros kontūrai. 1931–1939 m. įmonių aprūpinimas mechaniniais pajėgumais išaugo beveik 2 kartus, o elektros motorų – beveik 3 kartus, tačiau bendras pastarųjų ga

alingumas dar buvo nedidelis ir 1938 m. tesudarė 38,4% visų variklių galingumo. Pramonė naudojo nedaug elektros energijos, nes ši brangiai kainavo.

Nuolatinis žemės ūkio produkcijos augimas ir pastovus jos eksporto didėjimas didino kaimo gyventojų pajamas ir jų perkamąjį pajėgumą, kėlė kultūrinį krašto gyventojų lygį ir todėl reikalavo vis daugiau pramonės gamybos produkcijos vietinei rinkai. Ypač būdingas buvo pramonės ir statybinių medžiagų pramonės augimas, drauge ir statybų apimčių krašte didėjimas. Jeigu 1930 m. Lietuvoje veikė tik 2 statybos įmonės, tai 1937 m. jų jau buvo 314, o 1938 m. – 397.
Lietuvos pramonės augimui įtakos turėjo jos gaminių vartotojas-pirkėjas. To meto populiarus reklaminis šūkis – „Vartokite tik savo krašto gaminius“ – buvo žinomas kiekvienam Lietuvos piliečiui.

Maždaug nuo 1930 m. Lietuvoje vis didėjo lietuvių veržimasis į pramonę ir prekybą. Tas pramonės ir prekybos lietuvėjimas vyko ir dėl to, kad buvo plečiama didžiųjų pusiau valstybinių-kooperatinių bendrovių veikla, ir dėl privačių asmenų skverbimosi į pramonę. Buvo įsteigta „Verslininkų sąjunga“, kuri visaip skatino ir rėmė lietuvius verslininkus per savo „Amatbanką“. Iki tol Lietuvos prekyboje ir pramonėje buvo labai įsigalėję žydai. Ekonominės krizės metais Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, vis garsiau buvo skelbiami nacionalinės ekonomikos šūkiai, o valdžia oficialiai pradėjo propaguoti teoriją, pasak kurios, valstybėje egzistuoja ir „tauta šeimininkė“, sudaranti krašte tautinę daugumą, ir „tautos įnamės“, t. y. tautinės mažumos. „Tauta šeimininkė“ atsako už visus krašto reikalus ir vadovauja visam valstybės bei krašto visuomeniniam gyvenimui, o „tautos įnamės“ turi derintis prie „tautos šeimininkės“ siekimų ir jokių būdu negali veikti priešinga kryptimi. Tai buvo taikoma ir krašto ekonominei pusei. Žinoma, kartu tai paskatino nacionalinės lietuviškos ekonomikos formavimąsi, bet paspartino žydų emigraciją iš Lietuvos.

Lietuvos ekonomikai skaudžiai atsiliepė 1939 m. Klaipėdos krašto atplėšimas. Lietuva neteko svarbių eksportinės pramonės pajėgumų – celiuliozės, faneros, mėsos ir superfosfato fabrikų, žymios dalies lentpjūvių ir kitų įmonių. Jų pagaminta eksportuojamų produkcija sudarė 25–30 mln. litų per metus. Per Klaipėdos uostą vyko 70–80% viso Lietuvos eksporto ir importo. Tad 1939 m. Lietuvos eksportas sumažėjo 12,9%.

Lietuvos pramonei reikalingas kapitalas daugiausia buvo formuojamas iš krašto viduje susidariusių santaupų. Tiksliai žinoma, kad stambiose pramonės akcinėse bendrovėse, kurios turėjo savo įmones, 1939 m. buvo 35,7 mln. litų užsienio kapitalo ir tai sudarė tik 17% viso Lietuvos kapitalo. Daugiausia kapitalo – 20 mln. litų buvo investavusi belgų akcinė bendrovė į Kauno elektrinę. Nedidelį kiekį kapitalo buvo investavę švedai, vokiečiai, latviai, amerikiečiai. Kadangi kapitalo Lietuvoje labai trūko, užsienio kapitalo dalis Lietuvos pramonėje buvo aiškiai per maža (palyginus su Latvija ir Estija).

Visi Lietuvos pramonės ūkiniai vienetai buvo įsijungę į Prekybos pramonės ir amatų rūmus, kurie visokeriopai rėmė pramonę. Rūmai tampriai bendradarbiavo su valstybiniais organais: pradžioje su Prekybos ir Pramonės ministerija, o vėliau su Finansų ministerija, kurios rūpinosi pramonės plėtimu ir jos išskirstymu krašte.

Leave a Comment