PONO FON ROPO DVARAS – MANO SENELIU GIMTINEJE
Pakruojo miestas garsėja savo be galo senu Ropo dvaru. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1596 metais. Pirmieji žinomi dvaro savininkai buvo didikai Zabielos, po jų grafai Miunsteriai ir 1780m. dvaras atiteko baronams Ropams. Tais metais Vilhelmas fon Ropas (1748 – 1824) vadė
Pakruojo dvaro savininko grafo Miunsterio dukterį ir šį davatką gavo kraičio.
Dvaro pastatų ir parko ansamblis – vėlyvojo klasicizmo sodyba.
Ji nusitęsusi apie 1km dešiniuoju Kruojos upelio krantu. Visą ansamblį sudaro labai daug įvairių pastatų, statinių, bei parkas. Pagrindinis ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai kurie stovi beveik sodybos vidury. Jie buvo pastatyti XIX a. pradžioje. Viduje būta turtingų meno kurinių (Leonardo da Vinči paveikslai, Tarvaldseno skulptūros ). Manoma , kad XX a. pradžioje buvo įstiklinti portiko tarpkoloniai ir čia įrengta oranžerija.
Anksčiau rūmuose vykdavo įvairūs pokyliai, klasikinės muzikos koncertai, literatūros vakarai. Dabar ten nuvykus galime nueiti tik į muziejų veikiantį du kartus savaitėje. Pažiūrėjus į dvarą nuotraukose, kurios buvo darytos prieš kelis šimtmečius matome vėlyvo klasicizmo, didingą, dviaukštį pastatą. O dabar – iš ties gaila, kad niekam nekyla noro jį atrestauruoti, nes langai išpuvę, apsamanoję, sienų tinkas nubyrėjęs, aplinka mažai prižiūrima. Dabar Ropo dvaras atrodo niūriai.
Vieni iš pastatų esančių dvaro ansamblyje – sandėliai. Jie statyti XIX a. pirmoje pusėje naudoti daržovėms ir vaisiams laikyti. Dabar jame – mokyklos sandėlis.
Arklidės – statytos XIX a. pirmoje pusėje. Jų buvo šešios nes baronas labai mėgo arklius ir jam atrodė, kad arklys yra vienas iš geriausių žmogaus draugų. Dabar arklidė nebenaudojamos.
Ledainė – statyta XIX a. antrajame – trečiajame dešimtmetyje Ten žmonės šaldydavo pieną, mėsą, įvairius greitai gendančius produktus. Dabar ji niekam nenaudojama.
Tvartas – pastatytas 1819 m. Sovietmečiais buvo tarybinio ūkio veršidė ir dalis kontoros patalpų.
Tvora su vartais išmūryta apie 1840 m. J i yra neaukšta, akmens mūro, dengta čerpėmis. Tvora yra neatsiejantis ansamblio komponentas, sukurtas vėlyvojo klasicizmo epochoje. Šiaurinių vartų puošyba būdinga istorizmui.
Vėjo malūnas pastatytas 1823 m. II – ojo pasaulinio karo metais, pritaikytas siloso bokštui ,vėliau cemento sandėliui. Dabar malūnas stovi nenaudojamas, be sparnų, įrenginių neišliko.
Daržinė pastatyta 1841 m.
Daržinės plano fasadų fragmentai yra vėlyvojo klasicizmo laikotarpio. Kaip ir daugelis pastatų ji nenaudojama.
Malūnininko namas – pastatytas XIX a. pirmoje pusėje. Vakarinė namo dalis naudota malūno reikalams: čia stovėjo girnos ir kiti įrenginiai. Vėliau buvo atiduotas tarybinio ūkio bendrabučiui ir dabar dar ten gyvena žmonės.
Vandens malūnas – pastatytas 1823 m. ilgą laiką jis stovėjo be įrenginių ir nenaudojamas, bet 2001 m. jis buvo atrestauruotas. Nors ir malūnas dabar ir nenaudojamas, tačiau stovi kaip eksponatas.
Arkinis tiltas – užtvanka – pastatyta 1821 m. Tai hidrotechninis statinys, skirtas pakelti Kruojos lygį. Tiltas iš toli matomas virš patvinusios upės ir joje atsispindi. Taip kaip ir vandens malūnas 2001 m.
buvo pradėti restauruoti. Šiandien darbai jau baigiami. Jis vadinamas arkiniu nes jame suprojektuota 21 arka. Tai unikalus vėlyvojo klasicizmo epochos statinys, sukurtas romėniškų tiltų pavyzdžiais ir tėra vienintelis, išlikęs Vidurio Europoje.
Parkas – apsodintas 1850 – 1860m. Tai vienas išraiškingiausių vėlyvojo klasicizmo peizažinių parkų, pasižymintis didelėmis erdvėmis, tolimų perspektyvų vaizdais ,kuriuose gerai išryškėja dvaro pastatai, bei labai retų rūšių medžiais, kurie parkui suteikia unikalumo. Parko kraštovaizdį ypač praturtina plati užtvenktos upės vandens juosta ir juodalksniais apaugusi sala. Parko ašį žymi liepų eilė.
Ropo dvaras yra apie du kilometrai nuo mano senelių namų.
Kiekvienais metais, kai tik susirenka visa šeima, stengiamės nuvažiuoti į dvarą. Vasarą jis traukia mus Kruojos upe bei užtvenktu tvenkiniu. Rudenį nuvykstame pasigrožėti parku, kuris tuo laiku būna pasakiškai gražus. Taip pat ir žiemą mus vilioja sniego šerkšnu baltuojantys medžiai bei upe plaukiančios ledo lytys. Pavasariais nuvykstame pasigrožėti atgimstančia gamta. Bet kokiu metų laiku dvaras atrodo puikiai. Savo klasikiniais pastatais, o ypač arkiniu tiltu.
Dvaro įtaka lietuvių kultūrai
Lietuva – nuostabi šalis. Ją puošia miškai, ežerai, kalvos, architektūriniai paminklai. Didelę kultūrinę vertę turi ir Lietuvos dvarai.
Kiekvienas dvaras Lietuvos kultūros istorijoje yra savaip įžymus.
Daugelis dvarų, deja, gerokai nukentėjo per karus, nyko ar buvo niokojami ir vėlesniais laikais. Ne išimtis ir Pakruojo dvaras, nors ir šiandien neabejotinai ryški jo architektūrinė vertė. Ropo dvaras Pakruojo kraštui yra ir didelė istorinė, kultūrinė vertybė. Išsiaiškinę dvaro praeitį, mes praturtėjome žiniomis. Sužinojome apie to krašto tuometinį žmonių gyvenimą, jų darbus, santykius, papročius, jų kultūrą. Mes galime diskutuoti ir lyginti dabartinius laikus su tuometiniais. Patys Pakruojo dvaro pastatai mums pasako, prakalba apie to meto architektūrą.
Mane šis dvaras labai sudomino savo pastatų architektūra, o labiausiai arkiniu tiltu. Jis unikalus tuo, kad yra vienintelis Europoje iš arkų pastatytas tiltas, kuris primena architektūrinį Italijos peizažą. Žmonės bet kuriuo metų laiku atvyksta pasigrožėti ne tik tiltu, bet ir parku.
Medžiai, augantys parke, yra įvairiausių rūšių atsivežti pačio pono Fon
Ropo iš svetur. Vasarą, ne retai galime aptikti parke beiškylaujančias šeimas, kurios atvyksta ten pasisemti ramybės, bei pasigrožėti dvaro apylinkėmis.
Pono Fon Ropo dvaras turi savo kultūrinę architektūrinę vertę. Taip, kaip ir kiekvienas kitas Lietuvos dvaras, jis kalba apie Pakruojo tuometinį žmonių gyvenimą, byloja apie Pakruojo krašto istoriją. O kiekvieno dvaro istorija praturtina lietuvių kultūrą.