Pono Fon Ropo dvaras – mano seneliu gimtineje

PONO FON ROPO DVARAS – MANO SENELIU GIMTINEJE

Pakruojo miestas garsėja savo be galo senu Ropo dvaru. Pirmą
kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1596 metais. Pirmieji žinomi dvaro
savininkai buvo didikai Zabielos, po jų grafai Miunsteriai ir 1780m. dvaras
atiteko baronams Ropams. Tais metais Vilhelmas fon Ropas (1748 – 1824) vadė
Pakruojo dvaro savininko grafo Miunsterio dukterį ir šį davatką gavo
kraičio.

Dvaro pastatų ir parko ansamblis – vėlyvojo klasicizmo sodyba.
Ji nusitęsusi apie 1km dešiniuoju Kruojos upelio krantu. Visą ansamblį
sudaro labai daug įvairių pastatų, statinių, bei parkas. Pagrindinis
ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai kurie stovi beveik ssodybos
vidury. Jie buvo pastatyti XIX a. pradžioje. Viduje būta turtingų meno
kurinių (Leonardo da Vinči paveikslai, Tarvaldseno skulptūros ). Manoma ,
kad XX a. pradžioje buvo įstiklinti portiko tarpkoloniai ir čia įrengta
oranžerija.

Anksčiau rūmuose vykdavo įvairūs pokyliai, klasikinės muzikos
koncertai, literatūros vakarai. Dabar ten nuvykus galime nueiti tik į
muziejų veikiantį du kartus savaitėje. Pažiūrėjus į dvarą nuotraukose,
kurios buvo darytos prieš kelis šimtmečius matome vėlyvo klasicizmo,
didingą, dviaukštį pastatą. O dabar – iš ties gaila, kad niekam nekyla noro
jį atrestauruoti, nes langai išpuvę, apsamanoję, sienų tinkas nubyrėjęs,
aplinka mažai prižiūrima. Daabar Ropo dvaras atrodo niūriai.

Vieni iš pastatų esančių dvaro ansamblyje – sandėliai. Jie
statyti XIX a. pirmoje pusėje naudoti daržovėms ir vaisiams laikyti. Dabar
jame – mokyklos sandėlis.

Arklidės – statytos XIX a. pirmoje pusėje. Jų buvo šešios nes
baronas labai mėgo arklius ir jam atrodė, kad a

arklys yra vienas iš
geriausių žmogaus draugų. Dabar arklidė nebenaudojamos.

Ledainė – statyta XIX a. antrajame – trečiajame dešimtmetyje Ten
žmonės šaldydavo pieną, mėsą, įvairius greitai gendančius produktus. Dabar
ji niekam nenaudojama.

Tvartas – pastatytas 1819 m. Sovietmečiais buvo tarybinio ūkio
veršidė ir dalis kontoros patalpų.

Tvora su vartais išmūryta apie 1840 m. J i yra neaukšta, akmens
mūro, dengta čerpėmis. Tvora yra neatsiejantis ansamblio komponentas,
sukurtas vėlyvojo klasicizmo epochoje. Šiaurinių vartų puošyba būdinga
istorizmui.

Vėjo malūnas pastatytas 1823 m. II – ojo pasaulinio karo
metais, pritaikytas siloso bokštui ,vėliau cemento sandėliui. Dabar malūnas
stovi nenaudojamas, be sparnų, įrenginių neišliko.

Daržinė pastatyta 1841 m.

Daržinės plano fasadų fragmentai yra vėlyvojo klasicizmo laikotarpio. Kaip
ir daugelis pastatų ji nenaudojama.

Malūnininko namas – pastatytas XIX a. pirmoje pusėje. Vakarinė namo dalis
naudota malūno reikalams: čia stovėjo girnos ir kiti įrenginiai. Vėliau
buvo atiduotas tarybinio ūkio bendrabučiui ir dabar dar ten gyyvena žmonės.

Vandens malūnas – pastatytas 1823 m. ilgą laiką jis stovėjo be
įrenginių ir nenaudojamas, bet 2001 m. jis buvo atrestauruotas. Nors ir
malūnas dabar ir nenaudojamas, tačiau stovi kaip eksponatas.

Arkinis tiltas – užtvanka – pastatyta 1821 m. Tai hidrotechninis
statinys, skirtas pakelti Kruojos lygį. Tiltas iš toli matomas virš
patvinusios upės ir joje atsispindi. Taip kaip ir vandens malūnas 2001 m.
buvo pradėti restauruoti. Šiandien darbai jau baigiami. Jis vadinamas
arkiniu nes jame suprojektuota 21 arka. Tai unikalus vėlyvojo klasicizmo
epochos statinys, sukurtas romėniškų tiltų pavyzdžiais ir tėra vienintelis,
išlikęs Vidurio Europoje.

Parkas – apsodintas 1850 – 1860m. Tai v

vienas išraiškingiausių
vėlyvojo klasicizmo peizažinių parkų, pasižymintis didelėmis erdvėmis,
tolimų perspektyvų vaizdais ,kuriuose gerai išryškėja dvaro pastatai, bei
labai retų rūšių medžiais, kurie parkui suteikia unikalumo. Parko
kraštovaizdį ypač praturtina plati užtvenktos upės vandens juosta ir
juodalksniais apaugusi sala. Parko ašį žymi liepų eilė.

Ropo dvaras yra apie du kilometrai nuo mano senelių namų.
Kiekvienais metais, kai tik susirenka visa šeima, stengiamės nuvažiuoti į
dvarą. Vasarą jis traukia mus Kruojos upe bei užtvenktu tvenkiniu. Rudenį
nuvykstame pasigrožėti parku, kuris tuo laiku būna pasakiškai gražus. Taip
pat ir žiemą mus vilioja sniego šerkšnu baltuojantys medžiai bei upe
plaukiančios ledo lytys. Pavasariais nuvykstame pasigrožėti atgimstančia
gamta. Bet kokiu metų laiku dvaras atrodo puikiai. Savo klasikiniais
pastatais, o ypač arkiniu tiltu.

Dvaro įtaka lietuvių kultūrai

Lietuva – nuostabi šalis. Ją puošia miškai, ežerai, kalvos,
architektūriniai paminklai. Didelę kultūrinę vertę turi ir Lietuvos dvarai.
Kiekvienas dvaras Lietuvos kultūros istorijoje yra savaip įžymus.

Daugelis dvarų, deja, gerokai nukentėjo per karus, nyko ar buvo
niokojami ir vėlesniais laikais. Ne išimtis ir Pakruojo dvaras, nors ir
šiandien neabejotinai ryški jo architektūrinė vertė. Ropo dvaras Pakruojo
kraštui yra ir didelė istorinė, kultūrinė vertybė. Išsiaiškinę dvaro
praeitį, mes praturtėjome žiniomis. Sužinojome apie to krašto tuometinį
žmonių gyvenimą, jų darbus, santykius, papročius, jų kultūrą. Mes galime
diskutuoti ir lyginti dabartinius laikus su tuometiniais. Patys Pakruojo
dvaro pastatai mums pasako, prakalba apie to meto architektūrą.

Mane šis dvaras la

abai sudomino savo pastatų architektūra, o labiausiai
arkiniu tiltu. Jis unikalus tuo, kad yra vienintelis Europoje iš arkų
pastatytas tiltas, kuris primena architektūrinį Italijos peizažą. Žmonės
bet kuriuo metų laiku atvyksta pasigrožėti ne tik tiltu, bet ir parku.
Medžiai, augantys parke, yra įvairiausių rūšių atsivežti pačio pono Fon
Ropo iš svetur. Vasarą, ne retai galime aptikti parke beiškylaujančias
šeimas, kurios atvyksta ten pasisemti ramybės, bei pasigrožėti dvaro
apylinkėmis.

Pono Fon Ropo dvaras turi savo kultūrinę architektūrinę vertę. Taip,
kaip ir kiekvienas kitas Lietuvos dvaras, jis kalba apie Pakruojo tuometinį
žmonių gyvenimą, byloja apie Pakruojo krašto istoriją. O kiekvieno dvaro
istorija praturtina lietuvių kultūrą.

Leave a Comment