Mokesčių teisės subjektai, jų teisės ir pareigos

Categories Teisė 2004 October 10 by admin

br />Mokesčių mokėtojas yra vienas iš pagrindinių elementų, kuris sudaro kiekvieną mokestį. Taigi kiekvieną mokestį sudaro: subjektas, faktiškas mokesčio mokėtojas (dar kitaip vadinamas mokesčio nešėju), objektas , šaltinis, apmokestinimo vienetas, mokesčio norma arba tarifas. Fizinis arba juridinis asmuo, mokantis valstybei (savivaldybei) atitinkamą mokestį, vadinamas mokesčio subjektu arba mokesčio mokėtoju. Įstatymai paprastai nurodo tuos asmenis, kurie moka valstybės iždui mokesčius. Tokius mokėtojus kartais vadiname įstatiminiais arba legaliais mokėtojais. Dažniausiai faktiškas mokėtojas ir mokesčio subjektas yra tas pats asmuo. Kaip žinia, tai fizinis ar juridinis asmuo, pagal įatatymą privalantis mokėti kurį nors mokestį. Tačiau atsižvelgiant į įvairias mokesčio mokėtoją apibūdinančias aplinkybes, mokestis jiems gali būti taikomas nevienodai. Todel galime teigti, kad mokėtojų kategorijos gali būti nevienodos. Be to, reikia skirti faktiškąjį mokėtoją ir formalujį. Faktinis mookėtojas sumoka mokestį pats iš jam priklausančio šaltinio, tuo tarpu formalusis mokėtojas tik surenka mokestį, yra atsakingas už jo apskaičiavimą ir mokėjimą nustatytu laiku į valstybės kasą. Taip gali būti netiesioginių mokesčių atveju arba kai darbdavys išskaito mokesčius iš darbuotojams išmokamo atlyginimo.

Mokesčių mokėtojus galime vadinti mokesčių naštos nešėjais.Taigi kaip jau minėjau mokėtojas ir mokesčio subjektas paprastai yra tas pats asmuo. Tačiau gali būti ir priešingai, kai kokrečiu atveju gana sunku įrodyti, kas yra faktiškas kurio nors mokesčio mokėtojas.

Mokesčio naštos nešėjas formaliai irr juridiškai nėra atsakingas už mokesčio mokėjimą, tačiau dėl įstatymiškai nustatytos mokesčio perkėlimo sistemos jis yra tikrasis mokesčio mokėtojas. Mokesčio naštos perkėlimas pagal savo pobūdį gali būti įstatyminis arba sutartinis. Įstatyminis mokesčių naštos perkėlimas yra taikomas netiesioginiams mokesčiams. Čia ekonominiu požiūriu mokesčių mokėtoju tampa prekių (paslaugų) vartotojas, kuris nėra mokesčio mokėtojas mokesčių teisės požiūriu. Pagal įstatymą mokesčių mokėtoju išlieka prekių (paslaugų) gamintojas, kuris perkelia mokesčio sumą į prekės (paslaugos) kainą. Tokiu būdu mokesčių našta yra perkeliama vartotojui, kuris moka už prekę mokesčio suma padidintą kainą, o gamintojas tik perveda į biudžetą iš vartotojų surinktą mokestį. Sutartiniam mokesčių naštos perkėlimui būdinga tai, kad mokesčio mokėtojas susitaria su trečiuoju asmeniu, kad šis sumokėtų už jį mokestį.Akivaizdžiausias mokesčio naštos perkėlimo pavyzdys yra-pridėtinės vertės mokestis. Pavyzdžiui žemės savininkas ar nuomininkas, sudarydamas žemės nuomos pernuomavimo sutartį, gali susitarti,kad žemės nuomos mokestį už jį mokės žemės nuomoninkas. Tačiau pastarajam neįvykdžius susitarimo, mokesčio įstatymo nustatytos priemonės bus taikomos pirminiam žemės naudotojui kaip įstatyminiam mokesčio mokėtojui. Mokesčio perkėlimo sistema taikoma vartojimo mokesčiams (PVM,akcizui) Valstybinės mokesčių organizacijos šiuos subjektus įtraukia į privalomųjų mokesčių mokėtojų sąrašus. Asmens pareiga mokėti tam tikrą mokestį nutraukiama, kai mokestis sumokamas arba kai jis įstatymais atšaukiamas. Pridėtinės vertės mokestis mokamas kiekvienoje gamybos proceso stadijoje, kai produktas keičia šeimininką, o grandinės pabaigoje perkeliamas galutiniam vartotojui. Kita vertus, pats vartotojas, ypač ne gamybininkas, šio mokesčio nemato. Nė vienos prekės etiketėje neparašyta, kokia suma sumokama gamintojui, o kokia – valstybei
Taigi mokesčio mokėtojai yra ūkio subjektai – tiksliau tai įvairių rūšių įmonės ir gyventojai.
Mokesčius mokančių subjektų ypatybes lemia pačių mokesčių klasifikacija. Taigi yra skiriami juridinių asmenų, fizinių asmenų ir bendri mokesčiai. Skirtingi mokesčių subjektai moka skirtingus mokesčius. Individualūs asmenys (gyventojai, individualūs verslininkai) yra fizinių asmenų pajamų mokesčio ir įmokų socialiniam draudimui mokėtojai. Be to turintiems nuosavybės teise priklausančią žemę ar nuomuojantiems valstybinę žemę, tenka mokėti žemės arba žemės nuomos mokestį. Kai kuriais atvejais gyventojai (net neužsiimdami komercine – ūkine ar individualia savarankiška veikla) yra importo muitų, akcizų bei pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai. Pvz., jie mokės visus šiuos mokesčius, jei į Lietuvos Respubliką įveža kai kurių prekių daugiau kaip Vyriausybės leista įvežti be muitų. Gyventojams taip pat tenka mokėti iš esmės vienkartinio pobūdžio rinkliavas, būtent: valstybinę rinkliavą (pvz., už santuokos įregistravimą, piliečio paso išdavimą ir pan.) bei vietines rinkliavas.
Juridiniai asmenys yra juridinių asmenų pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, žemės ir kitų mokesčių mokėtojai, išskyrus fizinių asmenų pajamų mokestį. Suprantama, konkretūs ekonomikos subjektai pagal mokamus mokesčius skiriasi. Pelno (ar pajamų) mokestį, įmokas socialiniam draudimui, pridėtinės vertės mokestį, žemės (aar žemės nuomos) mokestį tenka mokėti visiems minėtiems ekonomikos subjektams, o akcizus moka tik tie, kurie gamina ar importoja akcizais apmokestinamas prekes. Prekyviečių mokestį moka tik įmonės, eksplotuojančios prekyvietes, kuriose išskirtos vietos prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis, ir pan.
Visi mokesčių subjektai (mokėtojai) yra registruojami. Pagal mokesčių administravimo įstatymo 41 straipsnį, mokesčio administratorius tvarko mokesčio mokėtojų apskaitą. Mokesčio mokėtojo apskaitai tvarkyti sudaromas bendras mokesčio mokėtojų registras, į kurį įtraukiami ne tik mokesčio mokėtojai, bet ir mokestį išskaičiuojantys asmenys (jie kartu pateikia ir mokėtojų, iš kurių išskaito mokestį, sąrašą). Mokesčių mokėtojų registrą steigia LR Vyriausybė finansų ministerijos teikimu.Mokesčių mokėtojų duomenų apdorojimo tvarka nustatyta mokesčio mokėtojų registro nuostatuose, kuriuos tvirtina LR Vyriausybė.Visi mokesčio mokėtojai privalo registruotis per 5 dienas nuo mokestinės prievolės atsiradimo (teisinio asmens įregistravimo ar veiklos vykdymo pradžios) teritorinėje valstybinėje mokesčių inspekcijoje.
Bendrą mokesčio mokėtojų registrą tvarko centrinis mokesčio administratorius pagal vietos mokesčio administratorio pateiktus duomenis apie savo teritorijoje įregistruotus asmenis.
Mokesčio mokėtojai registruojami pagal finansų ministro įsakymu patvirtintas mokesčių mokėtojų registravimo taisykles ir registro pildymo tvarką. Pagal šią tvarką , mokesčio mokėtojas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo privalo per penkias dienas nuo mokestinės prievolės atsiradimo pateikti nustatytos formos prašymą ir privalomus duomenis vietos mokesčio administratoriui. Dirbančius pagal darbo sutartį fizinius asmenis regitruoja darbdavys, žemės ar valstybinės žemės nuomos mokantys fiziniai asmenys registruojami automatizuotai pagal valstybinio žemės kadastro tvarkymo bei kitų atitinkamų tarnybų teikiamus duomenis. Juridiniai asmenys registruojami pateikę registravimo pažymėjimą ir įregistruotus įstatus, tuo tarpu fiziniai asmenys pateikę pasą ir socialino draudimo pažymėjimą.
Asmenims pateikusiems registravimo duomenis ir juos patvirtinančius dokumentus, suteikiamas mokesčio mokėtojo identifikacinis numeris. Įmonėms ir organizacijoms – juridinių asmenų registro identifikacinis numeris, fiziniams asmenims – gyventojų registro asmens kodas. Kai mokesčio subjekto mokėtojas gauna savo identifikacijos numerį, jis yra įtraukiamas į mokesčio mokėtojų registrą. Kai mokėtojas yra įregistruojamas, jam yra išduodama įregistravimą patvirtinanti pažyma (išskyrus tuos atvejus, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir mokančius žemės mokesčius).Tuo atveju, jeigu pasikeičia duomenys apie mokesčio mokėtoją, asmuo, kuris yra įtrauktas į registrą privalo per 5 dienas apie tai pranešti vietos mokesčio administratoriui ir užpildyti duomenis pakeičiančią formą. Jeigu yra įregistruojami pakeitimai, yra išduodama nauja registravimo pažyma. Asmuo,kuris yra įregistruotas, kurio duomenys yra kaupiami registre, turi teisę su jais susipažinti, kreiptis į mokesčio administratorių , reikalauti ištaisyti klaidingus ar ne visus duomenis.
Asmenys, įregistruoti į registrą, turi savo teises ir pareigas. Taigi mokesčių mokėtojai kaip ir visi teisės subjektai turi teisnumą t.y. teises ir pareigas. Mokesčio mokėtojo teisės ir paeigos yra išvardintos Mokesčio administravimo įstatymo 19-20 straipsniuose imtinai. Mokesčio mokėtojo pareiga prasideda nuo paties mokesčio sumokėjimo. Mokesčio mokėtojas moka tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių įstatymų, taip pat šio įstatymo nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Taigi joks kitas įstatymas, išskyrus mokesčio įstatymą negali nustatyti mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimų tvarkos. Išskaičiuojamą mokestį, jo pervedimo tvarką nustato atitinkami įstatymai bei kiti norminiai aktai. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 3 dalis skelbia : užsienio valstybių įmonių, įregistruotų lengvatinio mokesčio tarifo valstybėse arba zonose, pelno mokesčio objektas yra iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų gaunamos pajamos. Šių valstybių sąrašą bei apmokestinamų pajamų rūšis nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausybės nutarimas detalizuoja ir patvirtina tokių pajamų rūšis, skaičiavimo ir mokėjimo tvarką (1997 metų rugpjūčio 4 dienos nutarimas nr.888 “Dėl užsienio valstybių įmonių, įregistruotų lengvatinio mokesčių tarifo valstybėse arba zonose, iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų ir juridinio asmens teisių neturinčių įmonių gautų apmokestinamųjų pajamų rūšių). Šių nuostatų taikymo tvarką patvirtino finansų ministras 1997metų spalio 9 dienos įsakymu nr. 151. Pagal jį įmonė apmokanti lengvatinėje zonoje registruotai firmai paslaugas arba prekes, yra mokestį išskaičiuojantis asmuo ir privalo vadovautis įstatymu bei išvardytais poįstatyminiais aktais. Analogiška situacija ir su kitais mokesčiais (fizinių asmenų pajamų mokesčiu ir kt.). Kalbant apie mokesčių sumokėjimą reikėtų paminėti, kad mokesčių mokėjimas betarpiškai yra susietas su pareiga laiku sumokėti mokestį,kurios tinkamas įvykdymas sąlygoja valstybės pajamų gavimą laiku. Kiekvieno mokesčio sumokėjimo terminą nustato mokesčio įstatymas, ir šis terminas priklauso nuo mokestinio laikotarpio (laikotarpio, už kurį skaičiuojamas ir mokamas atitinkamas mokestis) .Pavyzdžiui, akcizų mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, kuriam pasibaigus mokestis turi būti sumokėtas iki kito mėnesio 30 dienos. Mokesčių mokėtojai turi mokesčius sumokėti ne tik laiku, bet ir laikantis tam tikro mokėjimo būdo bei formos.Lietuvos mokesčių sistemoje yra išskiriami šie mokesčių mokėjimo būdai: kadastrų, deklaracijų ir išskaičiavimo. Jei kalbėsime apie mokesčių mokėjimo formą, tai reikėtų paminėti, kad mokesčių įstatymai leidžia mokesčio mokėtojui atsiskaityti su valstybe dviem pinigų formomis – tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais pinigais. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali atlikti savo piniginę prievolę grynaisiais pinigais ar mokamuoju pavedimu per tarpininką (banko įstaigą), apie ką banko tarnautojas patvirtna savo spaudu ant mokamojo pavedimo ar kvito. Vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas. Juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos respublikoje, neturi tisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą. Taigi visi mokesčiai turi būti mokami litais, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Galiojantys teisės aktai išimtiniais atvejais mokesčių mokėtojui leidžia padengti mokestinį įsiskolinimą ne pinigais, bet savanoriškai perduodant turtą valstybės (savivaldybės) institucijoms. Mokesčio mokėtojas apie norą perduoti turtą privalo informuoti savivaldybės vykdomąją instituciją arba ministeriją, kurios reguliavimo sričiai jis priklauso, taip pat teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją, kartu pridėti siūlomo perduoti turto aprašą. Jei atitinkama institucija sutinka perimti turtą, perduodamas turtas yra įvertinamas rinkos kainomis, o mokesčio mokėtojo atleidimas nuo įsiskolinimo biudžetui yra įforminamas vyriausybės nutarimu.
Kita mokesčio mokėtojo pareiga – informacijos kaupimas ir pakeitimas. Mokesčio mokėtojas, mokestį išskaičiuojantis asmuo privalo tvarkyti apskaitą įstatymo nustatyta tvarka, išduoti reikalaujamus dokumentus bei teikti kitą informaciją, reikalingą mokesčio administratoriui, taip pat pildyti ir pateikti mokesčio deklaraciją arba kitokiu mokesčio įstatymo nustatytu būdu pranešti mokesčio administratoriui apie mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą. Tuo atveju jei mokesčio mokėtojas ar mokestį išskaičiuojantis asmuo neturi dokumentų ( ar juos yra praradęs), reikalingų mokesčiui apskaičiuoti, privalo juos parengti per mokesčio administratoriaus nustatytą laiką. Mokesčio mokėtojas ar mokestį išskaičiuojantis asmuo tam tikra nustatyta tvarka mokesčio administratoriui privalo nurodyti savo adresą (savo veiklos vietą) ir darbo laiką. Jei šie duomenys pasikeičia mokesčių mokėtojas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas privalo informuoti apie pasikeitimus mokesčio administratoriui. Apskaitos tvarkymą, informacijos kaupimo bendruosius principus, deklaracijų pateikimo tvarką nustato buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas. Buhalterinės apskaitos pagridų įstatymas reglamentuoja įmonių ir organizacijų turto, nuosavybės, ūkinių procesų ir veiklos rezultatų bendruosius apskaitos principus. Buhalterinė apskaita turi būti organizuota taip, kad būtų teikiama laiku ir tiksli informacija mokesčius skaičiuojančioms tarnyboms, valstybinei statistikai, savininkams, kreditoriams, komercinės veiklos partneriams ir garantuojamas ūkiniams komerciniams sandoriams informacinis pagrindas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra patvirtinta metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarka (1993metai spalio 27 diena nutarimas “Dėl įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės”. Atskaitomybės formos buvo patvirtintos finansų ministerijos 1993 metais.Šiais metais taip pat turėtų būti patvirtintas naujas metinės financinės atskaitomybės teisinis aktas.
Neturinčios juridinio asmens teisių įmonės tvarko apskaitą vadovaudamosis buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu “Dėl juridinio asmens teisių neturinčių įmonių buhalterinės apskaitos” (1995metai sausio 4 diena). Mano paminėti teisės aktai reglamentuoja apskaitos vedimo tvarką, mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą taip pat reikalingos informacijos ir deklaracijų pateikimą. Mokesčio administravimo įstatymo 20 straipsniu yra numatyta galimybė mokesčio mokėtojui praradusiam arba nuturinčiam dokumentų per nustatytą laiką juos parengti. Parengti dokumentus galima ne visada, o tik tuo atveju, jei tai numato mokesčio įstatymas ir kiti teisės aktai.
Mokesčio mokėtojas be pareigų turi ir teises. Vieną iš jų t.y. teisę į informaciją numato mokesčių admnistravimo įstatymo 21 straipsnis pagal kurį: mokesčio mokėtojas, mokestį išskaičiuojantis asmuo, pateikęs paklausimą mokesčio administratoriui, turi teisę gauti norminius dokumentus bei kitą informaciją reikalingą mokesčio įstatymui vykdyti.
Mokesčio mokėtojo paslaptis saugo valstybė. Informacija apie mokesčio mokėtoją, pateikta mokesčio administratoriui arba jo pareigūnui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik mokesčio įstatymo nustatytiems tikslams. Mokesčio administratoriaus pareigūnas informaciją apie mokesčio mokėtoją turi laikyti paslaptyje net ir tuo atveju, jei yra nutraukęs darbo sutartį su darbdaviu, išskyrus mokesčių administravimo įstatyme numatytus atvejus. Šiame įstatyme yra numatyti ir tie atvejai, kai informacija, susijusi su mokesčio mokėtoju, gali būti paskleista:
1. Kitam valstybės mokesčio administratoriui arba jo pareigūnui, jeigu tai būtina administruojant tą patį arba kitą mokestį,
2. Teismams, teisėsaugos ir kitoms institucijoms įstatymu nustatytais atvejais
3. Vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis, užsienio šalies mokesčio administratoriui pagal raštišką paklausimą
4. Kai yra įrodyta mokesčio mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus arba kai mokesčio mokėtojas per šio įstatymo nustatytą laiką ir nustatytą tvarką neapskundė mokesčio administratoriaus veiksmų. Tokiu atveju informacija apie mokesčio mokėtoją gali būti atskleista tik tiek, kiek tai yra susiję su mokesčio įstatymo pažeidimu.
5. Informacija apie mokesčio mokėtoją gali būti paskleista ir tuo atveju, kai yra raštiškas mokesčio mokėtojo sutikimas arba jo prašymas.
6. LR Vyriausybės įgaliotai institucijai Vyriausybės nustatyta tvarka įmonių veiklos analizei atlikti.
7. Finansų ministerijai jos funkcijoms vykdyti.
8. Oficialią statistiką tvarkančioms įstaigoms jų funkcijoms vykdyti.
9. Akcinei bendrovei Turto bankui, jeigu tai būtina dėl mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) mokestinių nepriemokų išieškojimo.
Mokesčio administratorius, taip pat bet kuris kitas asmuo, kuriam buvo paskleista su mokesčio mokėtoju susijusi slapta informacija, atsako už šios informacijos paskleidimą įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymai leidžia tokią informaciją paskleisti. Visi mokesčių administravimo įstatymo 22 straipsnio reikalavimai yra taikomi ir asmeniui, kuris mokestį išskaičiuoja. Taigi šiame straipsnyje pateikti atvejai, kada informacija apie mokesčio mokėtoją gali būti atskleista. Mokesčio mokėtojo paslapties atskleidimo atvejus galima suskirstyti pagal paslapties atskleidimo mąstą ir būdą. Paslaptis apie mokesčio mokėtoją gali būti atskleista visiškai arba tik iš dalies. Jei informacija paskleidžiama viešai, ji yra paskleidžiama suinteresuotai institucijai pagal tos institucijos pareikalavimą. Viešai paskelbtos informacijos apimtis yra ribota. Vieša informacija gali būti paskelbiama apie mokesčio įstatymo pažeidimą, kai mokesčio mokėtojo kaltė yra įrodyta teismo sprendimu arba kai mokesčio mokėtojas nustatyta tvarka mokesčių administratoriaus veiksmų neapskundžia. Jei slapta informacija apie mokesčio mokėtoją yra paskleidžiama neteisėtai, kaltas asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn (ATPK 172 straipsnis) arba baudžiamojon atsakomybėn.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad visos pagrindinės mokesčio mokėtojo teisės ir preigos, kurios tiek mokesčio mokėtoją, tiek mokesčio surinkėją t.y. valstybę saugo nuo įvairiausių mokesčių teisės pažeidimų yra išdėstytos mokesčių administravimo įstatyme, kurių pažeidimas betarpiškai yra susietas su administracine arba baudžiamąja sankcija. Kiekvieno mokesčio mokėtojo pareigos apsaugo valstybę nuo įvairiausių mokesčio mokėtojų piknaudžiavimo, tuo tarpu asmens teisės saugo jį nuo pačios valstbės, užtikrindamos kiekvieno mokesčio mokėtojo lygybę prieš įstatymą t.y. teisėtumą bei teisingumą. Taigi matome, kad mokesčio mokėtojo teisė gimsta iš jo pareigos, o teisinė pareiga atsiranda iš mokesčio mokėtojo turimų teisių. Mokesčio mokėtojas užtikrina sumokėdamas mokesčius valstybės pajamų gavimą ir kaip atsaką į šias garantijas jis gauna savo teises, kurios garantuoja jam teisę į informaciją, informacijos paslaptį apie mokesčio mokėtoją ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų numatytas teises.Taigi matome, kad mokesčio mokėtojo teisės ir pareigos yra grįžtamąja sąsaja sujungtos sąvokos, kurios teisinėje visuomenėje viena be kitos neegzistuoja, nes priešingu atveju jei turėtumėm tik mokesčio mokėtojo teisę arba tik jo pareigą, teisingas ir teisėtas mokesčių mokėjimo procesas išsigimtų...