ĮVADASPraeito šimtmečio pabaigoje išspausdinti mokslininkų darbai įrodė, kad apie 50% žmonių mirčių tiesiogiai susiję su neteisinga mityba. Daugelį metų buvo skelbiama racionali, vėliau subalansuota, mityba. Pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie sveiką mitybą. Sveika mityba yra tokia, kuomet organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas ir energiją idealiam svoriui palaikyti.Maistas – bet kokia medžiaga, vartojama organizmo veiklai ir sveikatai palaikyti, tai yra palaikyti gyvybę ir augimą. Su maistu žmogus gauna apie 40 įvairių maistinių medžiagų. Pagrindinės maisto sudedamosios dalys yra baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos ir vitaminai. Kiekviena iš pagrindinių maisto medžiagų turi savo funkcijas.Baltymus organizmas vartoja audiniams, pvz.: odai, raumenims, vidaus organams, plaukams ir nagams, auginti ir atstatyti. Riebalai – tai viena svarbiausių maisto medžiagų, kuri yra visų žmogaus organizmo ląstelių sudėtyje. Riebalai yra geras energijos šaltinis, dalyvauja termoreguliacijos procesuose, maistui suteikia juslines savybes (skonį, kvapą, spalvą), lėtina virškinimą, tuo būdu atitolina alkio jausmą. Angliavandeniai – tai lengviausiai prieinamas energijos šaltinis. Pagal sveikos mitybos koncepciją, angliavandenių kiekis paros maisto racione turi būti keturis kartus didesnis nei baltymų, taip pat keturis kartus didesnis nei riebalų. Angliavandeniai – svarbūs ne tik kaip energijos šaltinis, bet jie yra audinių ir ląstelių sudėtyje. Vitaminai yra mažos molekulinės masės organiniai junginiai, būtini normaliam organizmo vystymuisi, augimui ir veiklai. Vitaminai katalizuoja medžiagų apykaitą ir dalyvauja audinių bei organų biocheminėse reakcijose, bet jie nėra energetiniai ir plastiniai produktai.
RiebalaiRiebalai ir į juos panašios medžiagos, vadinami lipoidai, jie įeina į kiekvienos ląstelės sudėtį. Chemiškai riebalai yra glicerino ir riebalinių rūgščių junginiai. Riebalinės rūgštys skirstomos į sočiąsias ir nesočiąsias. Sočiosios riebalinės rūgštys yra palmitininė ir stearininė, nesočiosios – oleininė, linolinė, linoleinė ir kt. Sočiosios riebalinės rūgštys lydosi aukštoje temperatūroje, dėl to iš jų sudaryti riebalai kambario temperatūroje esti kieti; nesočiosios riebalinės rūgštys lydosi žemoje temperatūroje, ir iš jų sudaryti riebalai kambario temperatūroje yra skysti.
Riebalai skrandyje užsilaiko ilgiau, kaip baltymai ir angliavandeniai. Su jais žmonės gauna jiems būtinus riebaluose tirpstančius vitaminus (A, D, E ir K). Žmogui per parą vidutiniškai reikia apie 100 g riebalų. Ilgiau stovėdami riebalai genda. Gedimo metu atsiradę aldehidai ir ketoniniai junginiai duoda riebalams nemalonų skonį bei kvapą.BaltymaiBaltymai yra būtina sudedamoji kiekvieno gyvo organizmo dalis. Didesnė su maistu gaunamų baltymų dalis organizme sunaudojama naujoms ląstelėms ir audiniams susidaryti. Baltymai skirstomi į pilnaverčius ir nepilnaverčius. Pilnaverčiai baltymai labiau patenkina mūsų organizmo poreikius; šiai grupei priskiriami gyvulinės kilmės baltymai, esantieji piene, mėsoje, kiaušiniuose. Nepilnaverčiai – augaliniai.AngliavandeniaiAngliavandeniai sudaro didžiausią mūsų vartojamo maisto dalį. Jie yra pagrindinis organizmo energijos šaltinis. Ši energija atsiranda, skylant angliavandeniams. Daugiausia angliavandenių mes gauname, valgydami cukrų, pieną, medų, morkas, burokėlius, bulves, miltinius gaminius ir kt.Mineralinės medžiagosMaisto produktuose, be baltymų, riebalų, angliavandenių, turi būti pakankamas kiekis ir mineralinių madžiagų, nes jos dalyvauja visuose organizmo procesuose. Mūsų organizme mineralines medžiagas galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: makroelementus, mikroelementus ir ultramikroelementus.Maklroelementais laikomos tokios medžiagos, kurių organizme yra didesni kiekiai; tai -–kalcis, kalis, magnis, natris, fosforas, chloras, geležis ir kt. Mikroelementai – medžiagos, randamos organizme mažais kiekiais (miligramais); prie jų priklauso jodas, fluoras, varis, cinkas, arsenas, manganas, bromas, kobaltas, aliuminis, silicis, nikelis ir kt. Ultramikroelementai – medžiagos, aptinkamos organizme gamaprocentais (milijoninės gramo dalis), pavyzdžiui, auksas, švinas, gyvsidabris ir kt.Ne visų mineralinių mežiagų žmogui reikia vienodo kiekio. Nustatyta, kad žmogus per parą su maistu turi gauti 4 – 6 g natrio, 2 – 4 g chloro, 2 – 3 g kalio, 0,7 – 0,8 g fosforo, 0,015 – 0,02 g geležies ir kt. Jeigu organizmas negauna pakankamai mineralinių medžiagų, sutrinka įvairių audinių ir organų veikla, gali išsivystyti avitaminozė.Toliau trumpai apibūdinamos kai kurios būtinos žmogaus organizmui mineralinės medžiagos.KalcisŽmogaus kūne kalcio yra apie 1,2 kg. Daugiausia jo (99%) yra kauluose. Daug kalcio randama žemuogėse, apelsinuose, špinatuose, kopūstuose, piene ir jo produktuose. Ilgesnį laiką negaunant pakankamai kalcio, gali suminkštėti kaulai, išsivystyti rachitas.FosforasNormaliai kraujo plazmoje fosforo yra 10 mg, o visas jo kiekis žmogaus kūne sudaro apie 0,5 kg. Organinių fosforo junginių daug yra kūno audinių ląstelių branduoliuose, nervinėse ląstelėse. Neorganiniai fosfatai įeina į kaulų, dantų sudėtį. Kai sutrinka normali fosforo apykaita, greičiau susergama rachitu, ateroskleroze ir kitomis ligomis. Trūkstant fosforo maisto produktuose, organizmas pradeda naudoti jo atsargas iš kaulų, raumenų ir kitų audinių. Daugiausia fosforo žmogus gauna, valgydamas kiaušinio trynį, sūrį, ankštines daržoves, mėsą, avižines kruopas.GeležisSuaugusio žmogaus organizme geležies yra 3 – 3,5 g: iš šio kiekio apie 3 g jos randama eritrocituose, kepenyse ir blužnyje. Geležies žmogus gauna, valgydamas angliavandenius. Be to, geležis yra kiaušinio trynyje, ankštiniuose augaluose, špinatuose, bulvėse, sūryje, jautienoje.Natris ir valgomoji druskaNatrį ir chlorą mes gauname kartu su maistu valgomosios druskos pavidalu.Valgomoji druska, arba natrio chloridas, yra būtinai reikalinga, nes ji dalyvauja įvairiuose organizme vykstančiose procesuose: iš jos gaminasi druskos rūgštis ir t.t.Žmogui, kuris maitinasi mišriu maistu, valgomosios druskos per parą pakanka 12 – 15 g. Naudojant daugiau augalinės kilmės maisto produktus, valgomosios druskos reikia daugiau. Gyvulinės kilmės maisto produktuose valgomosios druskos yra daugiau.KalisPer parą žmogui reikia 2 – 3 g kalio. Iš viso organizme jo yra apie 175 g. Daug kalio randama odoje, seilėse, tulžyje ir kituose virškinimo fermentuose. Kalis reikalingas audiniams augti, jis yra būtina protoplazmos dalis. Kalis stiprina širdies raumens darbą, suaktyvina parasimpatinės nervų sistemos veiklą. Sumažėjus kalio kiekiui organizme, gali atsirasti visa eilė neigiamų reiškinių: mieguistumas, susilpnėjusi žarnyno peristaltika, vidurių pūtimas, pykinimas, apetito stoka, patinimai ir kt.
Vitaminai Vitaminai yra mažos molekulinės masės organiniai junginiai, būtini normaliam organizmo vystymuisi, augimui ir veiklai. Kaip kofermentai, jie būtini fermentinių organizmo reakcijų komponentai. Vitaminai katalizuoja medžiagų apykaitą ir dalyvauja audinių bei organų biocheminėse reakcijose, bet jie nėra energetiniai ir plastiniai produktai. Organizmas nesugeba pasigaminti daugumos vitaminų ir turi juos nuolat ir reguliariai gauti su maistu . Maiste, be vitaminų, yra provitaminų, kurie organizme virsta vitaminais. Pvz.: morkose randama karotinų, iš kurių organizme susidaro vitaminas A. Rusų mokslininkas N.Luninas (1880) eksperimentais įrodė, kad vitaminai yra svarbūs ir būtini normaliai organizmo medžiagų apykaitai. Lenkų mokslininkas K. Funkas (1912) pasiūlė vitaminų terminą. Trūkstant organizme vitaminų, susergama hipovitaminoze arba avitaminoze.Hipovitaminozę ir avitaminozę lemia įvairios priežastys. šiomis ligomis susergama, kai: 1) vartojamuose maisto produktuose yra nepakankamai vitaminų; 2) sutrikęs vitaminų įsisavinimas; 3) sutrikęs provitaminų virtimo vitaminais procesas; 4) padidėjęs organizmo poreikis vitaminams nėštumo, kūdikio maitinimo metu, dėl įvairių intoksikacijų, karščiavimo, didelio fizinio ar psichinio krūvio; 5) vartojami medikamentai, trikdantys normalią vitaminų, apykaitą organizme (dauguma antimikrobinių, ypač antituberkuliozinių vaistų, fenobarbitalis, difeninas). Hipovitaminozėms gali turėti įtakos ir netinkamas maitinimasis. Gausiai maitinantis angliavandeniais, didėja vitamino Bi, vartojant daug riebalų, vitamino E poreikis. Vartojant daug baltymų, organizmui papildomai reikia vitamino C. Pradiniai visų vitaminų nepakankamumo simptomai: bendras silpnumas, greitas nuovargis, apetito stoka, sumažėjęs organizmo atsparumas. Specifiški atskiro vitamino hipovitaminozės požymiai išryškėja vėliau. Absoliutus vitaminų trūkumas (avitaminozė) dabar labai retas reiškinys. Palyginti reta ir hipervitaminozė (vitaminų perdozavimas). Šis pavojus prisimintinas, vartojant sintetinius vitaminų preparatus (vitamerus) didelėmis dozėmis ir ilgesnį laiką. Vitaminai žymimi lotyniškomis raidėmis arba rašomas cheminis jų pavadinimas. Rekomenduojama vitaminus pagal jų tirpstamumą skirstyti: tirpstančius vandenyje ir tirpstančius riebaluose. Vandenyje tirpūs vitaminai: C (askorbino rūgštis), P (flavonas), PP (nikotinamidas ir nikotino rūgštis), U (metilmetioninsul’fono chloridas) ir B grupė. B vitaminų grupei priskiriami: Bi (tiaminas), B2 (riboflavinas), B6 (piridoksinas), B12 (cianokobalaminas), B5 (pangamo rūgštis), Bc (folinė rūgštis), cholinas, inozitas, biotinas. Vandenyje tirpūs vitaminai yra termolabilūs, neatsparūs šarmams ir šiek tiek atsparesni rūgščių veikimui. Jų atsargų organizme nesusikaupia. Riebaluose tirpūs šie vitaminai: A (retinolis, akseroftolis), D (ergokalciferolis), K (filochinonas),E (tokoferolis). Jie atsparesni rūgščių ir šarmų veikimui bei temperatūros poveikiui. Organizme gali susikaupti nedidelės šių vitaminų atsargos, nes jie kumuliuojasi. Vitaminų preparatai vartotini hipovitaminozės sukeltoms patologinėms būsenoms gydyti. Nehipovitaminozinės etiologijos ligoms gydyti jie nerekomenduojami, nes, dėl jų nepageidaujamo veikimo gydymas gali komplikuotis. Papildomai vartojant vitaminus, kai jų balansas organizme yra normalus, organizmo atsparumas ir tonusas nepadidėja, nebuna antiinfekcinio efekto. llgiau vartojant vieną vitaminą, gali sutrikti kitų vitaminų, fiziologinė pusiausvyra ir atsirasti jo hipovitaminozės reiškinių. Pvz., ilgiau vartojant vitaminą Bi mažėja Bz vitamino. Moksliškai pateisinta kompleksinė vitaminų terapija – gydymas polivitaminų preparatais, kuriuose įvairių vitaminų kiekis yra subalansuotas. Deja, nepakankamai turint žinių apie vitaminų chemines bei farmakologines savybes ir netinkamai derinant juos vieną su kitu, gali atsirasti nepageidaujama ir pavojinga reakcija. Neleistina viename švirkšte maišyti vitaminų Bl, B6 ir B12 tirpalų. Kobaltas, kurio yra vitamino B12 sudėtyje, ardo vitaminus Bi ir B6. Vitaminas B6 stiprina vitamino B1 alergizuojančias savybes. Jei kartu vartojami injekcijomis vitaminai B12 ir C, taip pat B1 ir P, susilpnėja abipusis jų efektas ir sutrumpėja veikimas. Nepateisinamas ir gydymas labai didelėmis vitaminų dozėmis. Padidinus dozę virš fiziologiškai būtinos, vitaminui būdingas veikimas iš esmės nesustiprėja, o tik dažniau atsiranda jiems būdingų nepageidaujamų reakcijų. Skiriant vitaminų preparatus gydymui, tikslinga biochemiškai nustatyti jų kiekį kraujo plazmoje ir tikrinti, kad jo koncentracija būtų fiziologinės organizmui normos ribose. Vitaminas C (askorbino rūgštis). Vitamino C savybių turi askorbino rūgštis ir pentaoksiflavonas. Pentaoksiflavono yra citrusiniuose vaisiuose; jo sintetinio pakaitalo (kaip vitamino) kol kas nėra. Vitamino C preparatas yra askorbino rūgštis. Chemiškai tai nesočios heksonijaus rūgšties laktonas. Askorbino rūgštis yra nepatvari. Ji oksiduojasi oro deguonies veikiama, suyra šarminėje aplinkoje ir veikiant sunkiųjų metalų druskoms. Netinkamai kulinariškai ruošiamuose maisto produktuose vitamino C gali labai sumažėti arba jo visai nelieka. Organizmas vitamino C turi gauti nuolat. Daugiausia vitamino C rezorbuojasi viršutinėje plonosios žarnos dalyje. Didinant dozę, vitamino C rezorbcija iš esmės nedidėja. Suvartojus iš karto jo 100 mg, rezorbuojasi tik 20%, suvartojus 1500 mg, tik 50% viso kiekio. Apie 55% vitamino C išsiskiria oksalato, 25% – askorbino rūgšties ir dehidroasteoabino rūgšties pavidalu. Vartojant per parą iki 2g vitamino C, iš esmės oksalatų koncentracija šlapime nepadidėja. Tačiau, vitamino C paros dozę padidinus iki 8-9g, oksalatų šiapime gali padaugėti 2-3 kartus. Vitamino C atsargos organizme nesikaupia. Askorbino rūgštis aktyvina fermentus amilazę ir arginazę, kurie dalyvauja organizmo oksidacijos – redukcijos procesuose, angliavandenių, baltymų, nukleino, aminorūgščių apykaitoje, susidarant kolagenui ir prokolagenui. Ji taip pat aktyvina folinę rūgštį, turi įtakos eritropoezei. Askorbino rūgštis yra būtina normalioms antinksčių, hipofizės, lytinių liaukų ir geltonkūnio funkcijoms. Vitaminas C dalyvauja hidroksilinant triptofaną ir reikalingas serotonino apykaitai organizme. Trūkumo reiškiniai. Trūkstant vitamino C, kauliniame ir jungiamajame audinyje bei kapiliaruose atsiranda degeneracinių pakitimų. Susergama skorbutu. Liga pasireiškia tuo, kad padidėja kapiliarų trapumas ir jų sienelių laidumas. Pablogėja širdies ir kraujagyslių fiziologinės funkcijos, organizme mažėja Cu, Mn, Zn kiekis, todėl sutrinka normali RNR ir DNR apykaita. Skorbutu susergama palyginti retai, bet pradiniai vitamino C nepakankamumo reiškiniai pasitaiko gana dažnai. Jiems būdinga tai, kad paburksta ir kraujuoja dantenos, jaučiamas bendras silpnumas. Vaikams gali sutrikti kaulų ir dantų augimas. Vartojant dideles amidopirino dozes, gali pagreitėti askorbino rūgšties irimas ir išsiskyrimas iš organizmo. Vartojimas. Askorbino rūgštis vartojama skorbutui gydyti (patariama skirti kartu su vitaminu P). Gerą efektą vitamino C preparatai duoda kompleksiškai gydant įvairias intoksikacijas, ūmines ir lėtines infekcijas, spindulinę ligą. Vitamino C preparatai skiriami operacinio šoko profilaktikai, žaizdų gijimui skatinti, geležies preparatų rezorbcijai gerinti. Nepageidaujamas veikimas. Ūminio vitamino C preparatų perdozavimo reiškinių praktiškai nepasitaiko. Tačiau ilgai vartoti dideles jo dozes pavojinga. Jei yra padidėjęs kraujo krešumas, askorbino rūgšties perteklius gali sukelti tromboembolines komplikacijas. Retesniais atvejais pakyla arterinis kraujospūdis, sutrinka oksalo rūgšties apykaita, blogėja kasos hormoninė funkcija. Vitaminas P (citrinas). Chemiškai tai bioflavonoidas (hesperidino ir eriodiktino mišinys). Vitaminas P kartu su askorbino rūgštimi mažina hialuronidazės aktyvumą, kapiliarų laidumą bei trapumą, dalyvauja oksidacijos-redukcijos procesuose, slopina skydliaukės funkcinį aktyvumą, stabdo adrenalino irimą. Vartojimas. Gydymui dažniausiai vartojami vitamino P preparatai kartu su vitaminu C gydant skorbutą ir įvairias ligas, pasireiškiančias hemoraginiu sindromu.Vandenyje tirpiems vitaminams priskiriama ir daug kitų įvairiuose maisto produktuose randamų medžiagų. Tai pangamo rūgštis, pantoteno rūgštis, lipolinė rūgštis, cholino chloridas, lipamidas ir kitos. Jos yra svarbios atskirų medžiagų apykaitos biocheminių reakcijų normaliai eigai. Pangamo rūgštis. Jis stimuliuoja oksidacijos, redukcijos, transmetilinimo prccesus, veikia lipotropiškai, detoksikuojamai. Gydymui dažniausiai vartojamas preparatas kalcio pangamatas. Jis skiriamas sergantiesiems kai kuriomis kepenų, miokardo ligomis ir kartu su antimikrobiniais vaistais, nes mažina jų nepageidaujamo veikimo reiškinius. Kalcio pangamato nereikia skirti sergantiesiems sunkia hipertonine liga ir glaukoma. Kitų medžiagų farmakologinė reikšmė yra mažesnė.LITERATŪRA1. Kondrackienė J. Dietinė mityba. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963.2. Miliauskas V. Tūkstantis patarimų. – Vilnius: Mokslas, 1990.3. Medžiaga paimta iš knygos “Farmakologija”4. Internetas. www.google.lt