Politinių grupuočių vaidmuo 1848 metų Prancūzijoje

Įvadas

1848 metais per Europą nusirito sukilimų banga. Italija, Austrijos imperija, Vokietija bei Prancūzija buvo apimtos suirutės. Po nederliaus metų, smunka Europos ekonomika, padidėja nedarbas, pablogėja gyvenimo sąlygos. Skaudžiausiai nuosmukis paliečia darbininkų klasę, kuri netrunka išeiti į gatves su protesto šūkiais ir savo reikalavimais.Milžiniškos ir išalkusios minios tampa svarbiu faktoriumi politinių partijų bei grupuočių vykdomoje veikloje.

Nors 1847-48 metų pradžioje, Prancūzija- monarchinė valstybė, 1847 metų pabaigoje pradeda formuotis naujos politinės jėgos. Visų pirma tai nuo Luji Pilypo atskilę monarchijos šalinjinkai, subūrę konservatoriškas politines jėgas. Tai, bene sttipriausia monarchistinė politinė jėga Paryžiuje, kuriai atsvarą bandė sudaryti liberalai – reformų šalininkai.Po šios partijos “vėliava būrėsi proletariatas. Vos prasidėjus neramumams kuriasi politiniai klubai, kurių 1848 metais Paryžiuje priskaičiuojama iki 200. Patys įtakingiausi buvo ganėtinai kairuoliškų pažiūrų.

1848 metai, Prancūzijoje, o ir visoje- naujos politinės eros pradžia, daug liberalesnės eros. Visgi, nors Prancūzijoje Partiją sukurti nebėra labai problematiška, daug sunkiau padaryti kad jos neuždraustų ar neišvaikytų, dar sunkiau būti išgirstam valdančiosios daugumos. Nors Prancūzijoje parlamentinė politinė sistema veikė ne pirmą dešimtmetį, tačiau kriziniais atvejais praktiškai neenaudojamos kitokios priemonės kaip tik teroras iš valdančiųjų ir tautos skatinimo sukilti iš opozicionierių pusės.

Revoliuciniu laikotarpiu 1848 metais, manyčiau, galima laikyti, nuo vasario įvykių, iki pat rugpjūčio mėnesį įvykusių rinkimų. Nors po vasario neramumų sekė sąlyginai ramus periodas, jį galima vertinti ka

aip birželio sukilimo priežastį. Liepos ir rugpjūčio įvykius-pasekmes. Kadangi per šį laikotarpį politinių į vikių buvo labai daug, nebus gilinamasi į pačių partijų vidaus kaitas, pagrindinis dėmesys darbe skiriamas konkretiems politinių jėgų veiksmams, bei tų veiksmų priežastims.

Kadangi pagrindinis tikslas – pagrįsti politinius sprendimus susiklosčiusiomis aplinkybėmis tuo metu, negalima apsieiti ir be, bent jau epizodinių ekskursų į bendrą politinę padėtį tuo laikotarpiu. Kadangi referuojama bendra politinių jėgų padėtis, pasirinktas chronologinis dėstymas.

Politinių grupuočių vaidmuo 1848 metais
revoliucijos metu Prancūzijoje
Nagrinėjant 1848 metų politinius įvikius, visų pirma reiktų trumpam grįžti į1847’uosius. Tuomet, per parlamento įstatymų leidybos sesiją, opozicijoje esantys nuosaikieji liberalai aršiai kritikuoja valstybės vidaus, bei užsienio politiką, tačiau, pozicijoje esantys monarchistai atmeta visus jų reikalavimus. Kadangi šiuo metu liberalų suorganizuota “banketų kampanija” jau buvo įgavusi pagreitį, opozicija paskelbia eilinį rinkimų reformos šaalinininkų banketą 1848 metų vasario 22-ą dieną, kuris pozicijos uždraudžiamas. Nors pozicijoje esantys pažangieji konservatoriai ir ragina liaudį paklusti valdžiai, opozicija išprovokuoja pirmą sukilimą 1848 vasario 24’tąją. Tūkstančiai paryžiečių išeina į gatves.
Išsigandęs sukilimo, Luji Pilypas paleidžia tuometinę Fizo vyriausybę. Nuosaikieji liberalai džiūgauja,išprovokuotų neramumų tikslas pasiektas. Nuo šiol politinių batalijų keliu galima siekti savo tikslo- reformuoti rinkimų sistemą. Deja, opozicijos politinės jėgos, nei patys opozicionieriai neturi pakankamo autoriteto tarp į gatves išėjusių darbininkų. Proletariatas nenusiramina ir eina toliau, kovoja prieš monarchiją apskritai. Tikslas pasiekiamas per vieną na

aktį. Vasario 14-ą Luji Pilypas atsisako sosto ir pabėga į Angliją,
Po Luji Pilypo kracho, stambiųjų buržua atstovai,pažangieji konservatoriai, bando grąžinti monarchiją, įvesdami hercoginės Orleanietės regentystę. Bandymas visiškai nepavyksta, lemiamą vaidmenį suvaidina visai ne respublikonų protestai, o dar nenurimusi minia, kuri įsiveržia į Tiuilri rūmus, kur vyksta posėdis, skanduodami prieš monarchiją bei regentystę. Monarchistams neliko nieko kita kaip sutikti. Dar daugiau, nesipriešinti, renkant laikinąją vyriausybę.
Laikinoji vyriausybė sudaroma dar tą patį vakarą, kuri paskelbia proklamaciją Prancūzijos liaudies vardu.
“.Laikinoji vyriausybė, atsiradusi spaudžiant būtinybei ir patvirtinta liaudies balso, bei departamentų deputatų, vasario 24-tosios sesijos metu,šiuo metu visiškai užtikrinta ir skelbia nacionalinę pergalę.”1.
________________________________________________________________________
1 http://histofy.hanover.edu/texts/fr1848.htm
Politinę iniciatyvą perima nuosaikieji respublikonai. Nežiūrint to, realiu
vyriausybės vadovu tampa nuosaikusis liberalas Lamartinas, tapęs užsienio reikalų
ministru- to meto žymus poetas. Nors respublikonai, kaip ir monarchistai, buvo buržua atstovai, tačiau susiklosčiusi padėtis vertė daryti nuolaidas ir žemesniesiems sluoksniams. Svarbų vidaus reikalų ministerijos postą užima jokios aukštesnės kilmės neturintis A Ledliu Rolenas. Kaip ministras be portfelio Į vyriausybę įeina Alekasndras Alberas- darbininkų klasės atstovas. Luji Blanas-Prancūzijos komunistų veikėjas. Slaptųjų respublikonų draugijų aktyvistai.To pasėkoje 1848 metų vasarį susidaro laikinoji koalicinė vyriausybė. Ši vyriausybė jau vasario 25-tą dieną paskelbia Prancūziją respublika ir suteikia balso teisę visiems vyrams nuo 21-erių metų. Taip pat vyksta kadrų valymas, atsikratant reakcionierių. Tą pačią di
ieną paskelbiamas dekretas darbininkijai.
“Laikinoji Prancūzijos respublikos vyriausybė skelbia, jog nuo šiol Tiuilri rūmai tarnaus kaip darbo žmonių namai.
Laikinoji Prancūzijos respublikos vyriausybė prisiekia, jog garantuos darbininkų gerbūvį darbu.
Prisiekia garantuoti darbą visiems piliečiams
Pripažįsta, jog darbininkai privalo dalyvauti tarpusavio organizacijose, idant galėtų naudotis savo darbo privalumais
Laikinoji vyriausybė grįžta pas darbininkus, pas tuos, kuriems teisėtai priklauso”2.
Deja, po vasario įvykių padėtis Paryžiuje netampa stabili, darbininkai pradeda kelti savo reikalavimus, kurių pagrindinis – teisė į darbą(kuri, beje, buvo deklaruojama laikinosios vyriausybės dekrete). Toks reikalavimas beveik bankrutavusioje valstybėje buvo, švelniai tariant, utopinis, tačiau laikinoji vyriausybė nedrįsta prieštarauti, tomis dienomis galingiausiai jėgai. sukuriama “vyriausybinė komisija darbo žmonėms”, kurios užduotis – darbininkų padėties gerinimas. Pirmininku paskiriamas Luji Blanas. Ši komisija- ne kas daugiau, kaip gudrus politinis žingsnis laimėti šiek tiek laiko, mat realiai ji nieko daryti negali. Ji neturi nei įgaliojimų nei lėšų. Vienintelė reali veikla, kuria užsiimama, tai Blano socialistinių idėjų platinimas, mat pagrinde tik tam naudojama
________________________________________________________________________
2 ten pat
Liuksemburgo rūmų, kurie buvo skirti darbo komisijai, tribūna.
Vis dėlto “vyriausybinė komisija darbo žmonėms” davė respublikonams reikiamą efektą. Luji Blano pagrindinė užduotis buvo išlaikyti darbininkų judėjimą įstatymų rėmuose, kuo ilgesnį laiką. Finale Blanas dezorganizavo darbininkus tiek, jog, vyriausybė pajėgė pažaboti darbininkų revoliucinius veiksmus. Lieka neaiškūs tikrieji Luji Blano kėslai. Ar juo, kaip trumparegiu politiku, re
espublikonai pasinaudojo, ar, vis dėlto, socialistinės idėjos turėjo labai silpnas pozicijas devyniolikto amžiaus Prancūzijoje.

Vienaip ar kitaip, darbininkų nedarbo problemą reikėjo spręsti. Padėtis darėsi kritiška. Laikinoji vyriausybė pradeda steigti, taip vadinamas, nacionalines dirbtuves. Iki 1848 gegužės į jas įstoja virš šimto tūkstančio žmonių. Tai buvo viešieji darbai bedarbiams, už kuriuos užmokestis buvo visiems vienodas- po du frankus per dieną.

Nors trumpam miestiečių nepasitenkinimas ir apmalšinamas, dar prie visa ko sutrumpinant ir darbo dieną, Paryžiuje nuo 11 iki 10 valandų, o kituose miestuose nuo 12 iki 11, tačiau ilgai laikinoji vyriausybė nacionalinių dirbtuvių išlaikyti nesugeba, juolab, kad valstybė skęsta skolose dar nuo liepos monarchistų laikų. Kad papildytų iždą,neatsižvelgiant į Paryžiaus demokratų protestus, įvedamas naujas, 45% , o kitaip 45 santimų nuo kiekvieno franko, mokestis.
Tokia nepalankia valdančiai daugumos “koalicijai” situacija, suskubo pasinaudoti opozicijoje atsidūrę monarchistai. Kadangi katalikų dvasininkija liko ištikima buvusiai valdžiai, per parapijų klebonus pradedama skleisti monarchistinė propaganda, jog naujasis mokestis įvestas vien tam, kad valstiečių sąskaita išlaikyti neturinčius pajamų ir dirbančius nacionalinėse dirbtuvėse miestiečius.

Taip politiškai palankiai monarchistams susiklosčius situacijai, pastarieji net bando paspartinti rinkimus į steigiamąjį susirinkimą, turėjusius įvykti balandžio devintą dieną. To, žinoma, nebuvo padaryta. Priešingai, kadangi pozicijai metas rinkimams buvo visiškai nepalankus, rinkimus nusprendžiama atidėti keletui savaičių. Dabar jie turėjo įvykti jau balandžio 17-tąją. Kaip viena iš priemonių, nuraminti provincijoje gyvenančius ūkininkus,O Blanki numato valdžios atstovų komandiruotes į nuošalesnes vietoves, idant paaiškinti valdžios vykdomą politiką

Deja tai nebuvo veiksminga ir balandžio 16, turėjusių įvykti rinkių išvakarėse, Paryžiaus gatvėse įvyksta šimtatūkstantinė demonstracija, norinti įteikti laikinajai vyriausybei peticiją, dėl socialinių reformų įgyvendinimo. Viskas baigiasi tuo, jog valdžia peticijos nepriima, vietoj to demonstraciją išvaiko, paskelbusi gandus apie “komunistinį sąmokslą” į Paryžių įvedami keletas pulkų reguliariosios kariuomenės .

Rinkimus laimi. nuosaikieji respublikonai, jie gauna 500 vietų iš 880. 80 vietų gauna demokratai, visas kitas vietas užima monarchistai.

Proletariato pozicijos politiniame gyvenime labai susilpnėja. Nei Luji Blanas nei Alberas nebeįeina į vykdomąją komisiją, sudarytą vietoj laikinosios vyriausybės. Karo ministru tampa respublikonas Kavenjakas, vėliau turėsiantis didelės įtakos Prancūzijos įvykiams.

`Tačiau net ir po tokio skaudaus pralaimėjimo laikinosios vyriausybės buvusios jėgos nepasiduoda. Kaip pretekstas kelti politinius neramumus tampa Prūsijos Lenkijos konfliktas. Gegužės 15 dieną suorganizuojama 150 tūkstančių žmonių demonstracija, kuri patraukia link Burbonų rūmų, kur posėdžiauja steigiamasis susirinkimas ir įsiveržia į juos. Sakomos ugningas kalbos dėl darbininkų gerbūvio kėlimo, naudojantis suirute bandoma paleisti steigiamąjį seimą ir sudarinėti naujus sąrašus. Deja, vasario dienų pakartoti nepavyksta. Vyriausybei sutelkus mieste buvusias karines pajėgas, demonstracija išvaikoma, o jos lyderiai bei dabar jau opozicijos nariai, Blanki, Raspalis, Blankesas, Alberas, suimami.

Po tokių įvykių, Kavenjakas, Karo ministras, pradeda stiprinti Paryžiaus įgulą. Ji stiprinama ne vien tam, jok bijomasi panašių išpuolių. Birželį 22d, išleidžiamas įsakas likviduoti nacionalines dirbtuves, visi vyrai,nuo 18 iki 25 metų amžiaus tokiu būdu netekę darbo, turi stoti į kariuomenę, kiti gi, pasiruošti iškeldinimui į provinciją žemės darbams. Tokį steigiamojo susirinkimo įsaką galima traktuoti ne kaip kitaip, o tik kaip tiesioginę provokaciją, kuri pasiekė savo.

Birželio 23-iosios rytą, demokratinėje rytinėje Paryžiaus dalyje iškyla barikados. Per tris sukilimo dienas, dalyvauja virš 40.000 sukilėlių, kurie, pajutę, jog iš jų vėl atimta, dar vasarį išsikovota, teisė į darbą, reikalauja atšaukti įsaką dėl nacionalinių dirbtuvių panaikinimo, vėl užtikrinti teisę į darbą.

Finale Kavenjakas žiauriai numalšina sukilimą. Birželio 26 dieną, Paryžiuje nebevyksta jokie neramumai. Prasideda teroras prieš darbininkus- kalėjimai perpildyti, 3000 sukilėlių nuteisti mirti.

Sukilimo pasekmės visam žemesniajam luomui, švelniai tariant, ypač nemalonios. Kavenjakas, po birželio įvikių, išrinktas vyriausybės vadovu, pasirašo po 45 santimų mokesčiu, panaikinamos dar likusios nacionalinės dirbtuvės provincijoje, vėl įvedama kalėjimo bausmė už skolas.Darbo dienos apribojimai taip pat nebegalioja.

Nuo vyriausybės nukenčia ne tik sukilėliai bei jų šalininkai, bet ir smulkieji verslininkai, kurie ir palaikė valdžią per birželio neramumus. Prašymas atidėti smulkiųjų verslininkų skolų mokėjimo terminus atmetamas, tokiu būdu juos atiduodant tiesiog praryti kreditoriams.
Per keletą mėnesių po birželio įvykių nuosaikieji respublikonai praranda savo įtaką. Tai buvo stambiųjų buržua partija, kurie pasiskelbė respublikonais po vasario įvikių. Tuo tarpu vasarą jie pamatė, jog jų pagrindas svyruoja,jog respublikinė valdymo forma suteikia erdvės trečiajam luomui veikti, todėl pradeda palaikyti monarchijos, kaip tvarkos garanto santvarką.taip susikuria “tvarkos partija”, skylantys į dvi monarchines grupuotes: legitimistus, siekiančius į Prancūziją sugrąžinti burbonus ir orleanistus, pasisakančius už orleanų monarchijos atkūrimą.
Respublikonų persivertimas į monarchistų “darbo partiją” sutinkamas gan palankiai. Tai pademonstruoja jau 1848 rugpjūčio mėnesį vykę municipaliniai rinkimai, kuriuos beveik visur laimi monarchistai. Per rugsėjo mėnesio papildomus rinkimus į steigiamąjį susirinkimą iš 17 naujų deputatų, 15 išrenkami monarchistai.

Išvados
Jeigu revpliuciją norime suprasti kaip kažką daugiau, nei vien tik užfiksuotus prievartos faktus kronikose, visų pirma turėtume nagrinėti to meto politinių jėgų, bei politinių institucijų veiklą.

Įvikiai Prancūzijoje 1848- aisiais metais padarė didelį žingsnį moderniosios oplitinės demokratijos iškilimo link, kuris, visų pirma sumažino politinį atotrūkį tarp socialinio elito ir masių.

Nors kritiniais momentais svarbiausi politiniai klausimai sprendžiami jėga, ne be opozicionierių įtakos kurstant proletarijatą, nesidrovima įvesti karinę diktatūrą, visgi

masių poreikiai įgauna vis didesnę reikšmę. Politikai suvokia organizuotų masių jėgos grėsmę ir privalo su ja skaitytis. Dėl to išauga demokratinių rinkimų reikšmė. Tai labai gerai parodo Prancūzijos provincijose sukurtas platus propagandos tinklas. Masių įtaka matoma ir iš nepopuliarių politinių sprendimų priiminėjimo liaudies naudai. Tai ir nacionalinių dirbtuvių steigimas ir darbo dienos sutrumpinimas. Jog šie sprendimai buvo vien tik tuo metu vyravusios demokratijos vaisius rodo tai, jog tik įvedus Kavenjako diktatūrą šie sprendimai buvo atšaukti.

Nors tokios mažos apimties darbe nespėta aptarti nei politinių klubų veiklos, nei politinių jėgų vidinės struktūros, jų skilimų ar transformacijų, tačiau ir iš vyraujančių politinių grupuočių to meto veiklos, galima įsitikinti politinės struktūros kardinaliu pakitimu.

Istoriografija
1. “Naujųjų amžių istorija. Europos ir Amerikos šalys”, Mintis, Vilnius 1989
2. V. Zaksevskis “naujųjų amžių istorija” 2t. Švyturys, Vilnius 1922
3. http://history.hanover.edu/texts/frl1848.htm
4. http://www.bham.ac.uk/1848/coredocs/coredoc3.htm
5. http://www.bham.ac.uk/document/parisclbhtm
6. http://www.ohiou.edu/chastain/ip/politmob.htm
7. http://www.ohiou.edu/chastain/ac/conserva.htm

Leave a Comment