Turinys
1. Pratarmė2. Impresionizmo bruožai Igno šeiniaus romane „Kuprelis“2.1 Impresionizmas2.2 Spalvos romane2.3 Laiko “šuorai” romane2.4 Gamtos vaizdai3. Reziumė4. Naudotos literatūros sąrašas
Pratarmė
Vienas pirmųjų Lietuvos impresionistų – tai Ignas Šeinius, kurio tikroji pavardė Jurkūnas (1889 – 1959). Igno Šeiniaus gimimo vieta – Šeiniūnai (Širvintų rajonas). Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir publicistas, spaudos biuro vedėjas, Lietuvos telegramų agentūros Kopenhagoje vadovas, „Lietuvos aido“ redaktorius, spaudos patarėjas Kalipėdos krašto gubernatūroje. Tačiau rusams okupavus Lietuvą, Ignas Šeinius pasitraukė į Švediją, kur gyveno iki mirties.Ignas Šeinius parašė nemažai literatūros kūrinių. Intensyviausiai kūrė iki Pirmojo Pasaulinio Karo. Parašė apysakas „Mėnesiena“ (1912m.), „Bangos siaučia“ (1912 – 1913m.), „Vasaros vaišės“ (1913 – 1914m.), daug publicistikos įvairiomis temomis. Pats reikšmingiausias rašytojo kūrinys yra romanas „Kuprelis“. Tai buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos rašytojų impresionistinių kūrinių.Pagrindinė ankstyvosios Igno Šeiniaus kūrybos tema – meilė. Ji paprastai būna nelaiminga. Kūrinių veikėjai, išduoti mylimųjų, nuvilti svajonių apie amžiną meilę, raminasi mintimis, kad gyvens daugiau kitiems nei sau: gerai kunigaus arba modernizuos lietuviškąjį kaimą, dorai augins vaikus, atras pagrindą savo kūrybai. Dėl meilės nesėkmių rašytojas ne vienu atveju kaltino aplinką, meniškai atskleisdamas susipažinimo, įsimylėjimo, kančios, nusivylimo procesus. Kaip ir visi impresionistai, Šeinius stengėsi fiksuoti įspūdžio akimirką iš labai arti, nes kaip tik jame slypi patirties tikrumas. Vėlesnėje kūryboje rašytojas atskleidė detalaus psichologiškumo.Panašia tematika yra parašytas ir mano tiriamojo darbo objektas – kūrinys „Kuprelis“. Dirbdamas šį darbą, aš ieškosiu „Kuprelyje“ impresionizmo bruožų. Taip pat turėsiu trumpai aprašyti ir apie patį impresionizmą, kad būtų aiškiau suvokiama tiriamojo darbo reikšmė ir prasmė. Darbo eiga labai paprasta: skaitomas kūrinys ir išrenkamos citatos, kuriose galima įžvelgti impresionizmo bruožų. Kiekviena citata apibūdinama, aprašoma. Galiausiai parašysiu išvadas, reziumė.
Šią tiriamojo darbo temą aš pasirinkau dėl to, kad man labai patiko pats kūrinys „Kuprelis“. Jį perskaitęs aš labai susidomėjau ir kitais Igno Šeiniaus kūriniais, kurie man taipogi labai patiko. Galiausiai susižavėjau pačiu impresionizmu. Dabar esu perskaitęs ne vieną impresionistinį kūrinį ir noriu visus supažindinti su impresionizmo bruožais literatūroje. Būtent tam tikslui ir pasitelkiau man labiausiai patikusį impresionistinį kūrinį.Impresionizmo bruožai Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“
Impresionizmas
Impresionizmas (pranc. Impresion – įspūdis) XIX amžiaus paskutiniojo trečdalio ir XX amžiaus meno kryptis. Susiformavo pirmiausia prancūzų tapyboje kaip priešprieša saloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo estetikos filosofinis pagrindas – įsitikimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia kiekvieną akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus, detales kūrinyje sieja ne mintis, o nuotaika. Nesigilindami į tikrovės esmę, akcentuodami subjektyvų, jausmingą pasaulio suvokimą, impresionistai atsisakė visuomeninės tematikos, socialinių apibendrinimų, tipizacijos, aiškių klasikinių vaizdo kontūrų, linijų, racionalių konstrukcijų, iškėlė spalvos, garso, žodžių niuansų reikšmę. Impresionizmo idėjinis kryptingumas iš dalies yra demokratinis (gamta, kasdienybė, paprastas žmogus). Literatūroje impresionizmas nėra autonomiškas. Jo poetika sumišusi su natūralizmo, simbolizmo ir kitų modernistinių srovių principais. Impresionistų lyrikai būdingas vaizdo tapybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių pabrėžimas, emocingumas, laisvas asociacijų žaismas, akustinė žodžių harmonija. Prozai būdingas fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriniai epizodai, pasakojimo subjektyvumas, didelė potekstės reikšmė, trūkčiojimas, nervingas ritmas. Impresionistinėje dramoje vyrauja vyrauja poetiniai elementai, sugestyvūs dramatiški išgyvenimai, neryškus veiksmas.Literatūroje impresionizmo užuomazgų yra ne tik Igno Šeiniaus kūriniuose, jie būdingi ir Šatrijos Raganai, K.Puidai. Tačiau nepaisant to, Ignas Šeinius yra žymiausias Lietuvos impresionistas.
Spalvos
Spalvos „Kuprelyje“ atlieka iš tiesų gana svarbų vaidmenį. Jos padeda geriau skaitytojui įsivaizduoti, kas vyksta, suvokti veikėjų nuotaikas. Impresionistiniams literatūros kūriniams būdingos purpurinės, labai ryškios spalvos. „Kuprelyje“ jos iš tiesų yra gana panašios. Tiesa, pačiame kūrinyje aprašomos labai nedaug, tačiau tai vis tiek leidžia suprasti, kad kūrinys impresionistinis.„Kuprelyje“ dažniausiai veiksmas vyksta naktį, prieblandoje. Tai būdinga daugeliui impresionistinių kūrinių. Todėl šiuo atveju kūriniui galima priskirti juodą spalvą: „Pradėjo temti. Tamsu pasidarė kambaryje <…> dar geriau tamsoje, minčių niekas nekliudo“. Kuprelis lydi Gundę namo taip pat vidurnaktį. Juoda spalva yra susietina su Kuprelio vidiniu pasauliu, taipogi su bendrąja kūrinio aplinka.Kūrinyje ryškios spalvos reiškiasi ir gamtos vaizduose: „Sužiūrau į vakarus, į sėdinčią saulę, norėdamas tenai atspėti ką. Ji didelė, raudona, skendo į tirštai pašėlusius rūkus“. Šioje citatoje matome vieną iš pagrindinių impresionistinių spalvų – raudoną spalvą.Labai spalvingi Olesio sapnai: „Žiūrėk, kaip čia raudona saulė teka, purpuru uždega girių viršūnes ir auksu tirpina debesis“. Kaip tik šiame Kuprelio sapne ir įžvelgiamos dar dvi impresionistinės spalvos – purpurinė ir auksinė. Galiausiai impresionistinių spalvų matome Kuprelio prisiminimuose: „Vakarais, kai leidosi saulė, išeidavau sustabdęs malūną ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, jis dar ir dabar ten guli“.Daugiau citatų, kurios nusako spalvas nepavyko rasti. Tačiau nors ir jos mažai apibūdinamos, tačiau labai paįvairina kūrinio veikėjų pilką kasdienybę.
Laiko šuoliai
Kaip ir daugelyje impresionistinių kūrinių, taip ir „Kuprelyje“, yra labai daug laiko šuolių. Taip galima pavadinti ypatybę, kai pasakojimas, veiksmas, „šokinėja“ iš vieno laiko tarpo į kitą. Kadangi „Kuprelis yra „vienos pavasario dienos pasaka“, tai jame yra daug „šokinėjimų laike“. Malūninkas tai pasakoja apie savo meilę, tai veiksmas vėl grįžta į malūną. Kūrinyje stambesni laiko šoktelėjimai rasti net aštuoni.
Pirmasis staigus laiko pokytis matomas vos tik Olesis pradėjo pasakoti savo istoriją. Jam bepasakojant „Sugirgždė malūnas, suspiegė visais sąnariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus užgultas“. Taigi, mes suvokiame, kad malūnas „sutrukdė“ pasakoti Kupreliui jo meilės istoriją. Mano manymu, pagal šį įvykį galima būtų spręsti apie nelaimingą istorijos baigtį. Taip yra todėl, kad vos Kupreliui prisiminus savo nelaimingą meilę, atsitinka kažkas, kas sutrukdytų pasakojimą.Iš pradžių Olesis pasakoja savo vaikystę, vėliau kaip įsidarbino vargonininku Skardžiuose. Bet štai jam užsiminus apie mylimąją Gundę, grįžtama prie malūno – jis pradeda suktis vis lėčiau ir lėčiau. Šis fenomenas, mano manymu, irgi galėtų turėti tą pačią reikšmę. Pasukęs malūno sparnus į kitą pusę, Kuprelis pasakoja toliau.Kitas „šuoras“ įvyksta jau ne taip greitai – tada, kai Gundė ir Olesis jau truputį suartėja. Kaip tik tuomet malūne atsitiko keistas, gal net linksmas įvykis. Kuprelis taip įsipasakojo (tikriausiai todėl, kad ši istorijos dalis buvo jam pati maloniausia), ir abu malėjai nė nepastebėjo, kaip miltai susimaišė su sėlėnomis, pradėjo tuščiai malti girnos. Tačiau greitai ši problema buvo išspręsta.Ketvirtame šuolyje istorijos veiksmą nutrukia jau ne malūnas, o pats Kuprelis, papasakojęs savo sapną. Taip jis padarė todėl, nes norėjo papasakoti Ignasėliui apie sapnus, kad jais reikia tikėti (Olesio sapnas išsipildė).Iškilus pirmosioms kliūtims Gundės ir Olesio meilei, vėl grįžtama į malūną. Tada Kuprelis pavaišina Igną, nes abu jie buvo išalkę. Tuo metu kaip tik aprašoma Kuprelio buitis, jo kambarėlis.Penktas šuolis įvyksta Gundei jau truputį nutolus nuo Olesio. Kuprelis nustoja pasakoti. Tai įvyksta tada, kai jį užklumpa bloga nuojauta, kai jis pajunta artėjant kažką negera. Malūninkas dar ilgai žiūri į aslą: „Ten, apačioje, jam daug kas aišku“. Pažiūrėjęs į aslą, Olesis nueina uždaryti visus langus, duris, nes artinosi audra.Paskutinis „šuoras“ – kūrinio pabaigoje. Tačiau jis nėra toks staigus, kaip kiti. Baigęs pasakojimą, Olesis paskęsta minčių jūroje ir užmiega. Ignas išeina.Skaitydanas kūrinį ir ieškodamas laiko šuorų, aš įsitikinau kad jie suteikia daugiau intrigos, nes laiko pokyčiai įvyksta pačiose įdomiausiose malūnininko pasakojimo vietose.Gamtos vaizdai
Gamtos vaizdai yra viena iš pagrindinių impresionistinio kūrinio detalių. Šios litetūrinės srovės kūriniuose žmogus yra suliejamas su gamta. Įvairūs gamtos reiškiniai, vaizdai yra labai susietini su veikėjų vidiniu pasauliu. Ne išimtis ir „Kuprelis“. Jame iš tiesų nemažai gamtos vaizdų, kurie vienaip ar kitaip siejasi su veikėjų vidiniu pasauliu.Dėmesį reikia atkreipti į patį pirmąjį gamtos epizodą. Jis aprašomas, kai Gundė ir Olesis prasėdėjo visą naktį drauge. Kaip tik tada jie dar labiau vienas su kitu suartėjo, artinosi prisipažinimo meilėje link. Pabuvus Kupreliui su Gunde iki paryčių, ši pamatė sniegą ir sušuko: „Žiūrėk, kiek daug prisnigo <…> Visur pabalo. Žemė, stogai, tvoros medžiai. Rodos, viskas pasidabino lyg kokiai šventei. <…> Matai, tamsta, kaip prašvito nuo sniego“. Taigi, galima suprasti, kad tamsią naktį abiems pasidarė šviesiau. Šį prašviesėjimą galima būtų interpretuoti kaip prašviesėjimą veikėjų sielose, šiems dar labiau suartėjus.Labai daug gamtos vaizdų yra Kuprelio sapne, kurį jis sapnavo po pirmojo Gundės palydėjimo: „Sapne Gundė man prisisapnavo. <…> Rodos, vaikščiojom plačiam tolimam lauke. Laukas buvo lygiai apklotas sniegu, mirgančiu saulės spinduliuose. <…> ėjom toliau, į didelį apvalainą kalną“. Kai jie užlipo į kalną, Gundė prisipažino, kad myli Olesį. „Viskas ūmiu laiku pakitėjo. Apšarmoję medžiai pražydo įvairių įvairiausiomis spalvomis. <…> Bematant tarp jų tarp jų pasirodė mažulės, baltos paukštytės <…> ir ėmė čiulbėti plonais balseliais. <…> Pradėjo tartum snigti“. Taigi iš pradžių Olesio sapnas jam iš tiesų buvo malonus. Jo vaizdai vėlgi susietini su veikėjų vidiniu pasauliu, gražiais sapno vaizdais tarytum aprašoma jų sielos būsena. Bet antroji sapno dalis kiek kitokia: „Staiga žydįs miškas sugniužo, sutirpo. Ištirpo paukščių čiulbesys, aptemo saulė, dingo sniegas“. Visa tai turbūt pranašauja blogą meilės istorijos baigtį.
Iškilus pirmiesiems pavojams Gundės ir Kuprelio meilei, pasikeičia ir gamta. Tik šį kartą ne istorijoje, bet šalia paties malūno: „Dangus iš visų pusių niaukias. Juodi debesys kyla, voliojasi aukštyn. Vėjas didinas ir didinas. <…>Rugių laukai lyg jūra siūbuoja“.Labai pabrėžtini ir debesų vaizdai. Juose taipogi galima daug ką įžvelgti: Žiūrėk, jie į vieną susilieja. <…> Vėl skiriasi. <…> Žiūrėk, visai išsiskyrė! <…> Tas, mažesnis, žiūrėk, nyksta, tuoj visai jo nebus… Išnyko! O tas vienas plaukia. Liūdnas koks“. Šis vaizdas daugmaž pavaizduoja visą jaunuolių meilės istoriją. Iš pradžių jie irgi artėja vienas prie kito, vėliau atsiskiria, kol galiausiai vienas „išnyksta“ – Gundė išvažiuoja.Kunigundai dar labiau nutolus nuo Kuprelio, aplink malūną pradeda stiprėti vėjas. Vis labiau isivaizduojama, kaip gamta pavaizduoja veikėjų vidinį pasaulį. Kai malūnininko istorijoje pradeda kilti įtampa, ji taipogi kyla ir gamtoje. Pasigirsta perkūno griausmas. Olesiui pamačius, kaip Gundė leidžia laiką su Staševskiu, aplink malūną pradeda žaibuoti – plyšta Kuprelio širdis, jis nežino, kur dėtis, nori nusižudyti.Traukiantis audrai, malūnininkas vėl pasijuto ramiai. „Bet nerimas manyje augo, ir vėl didėjo ilgesys prie Gundės“.Gundei neatvykus į susitartą išvykimo vietą, Kuprelis nulekia namo. Aplink malūną pradeda žybčioti kamuolinis žaibas… Įvyksta kulminacija.Psichilogiškai ir dvasiškai palaužtas Olesis pradeda ieškoti nusiraminimo gamtoje. Jis beveik susilieja su ja. Vargoninikas išeina iš namų. „Vienam, nežinau kokiam miške radau didelį kiaurą ąžuolą. Susisukau jame savo gūžtą“. Ilgai būdamas miške Kuprelis tampa tikra gamtos dalimi: „Neatsižiūriu aš į visus miško gyventojus. Visi jie man tapo artimi, lyg kokie giminės, kaimynai“Šis žmogaus ir gamtos sugretinimas, „sumaišymas“ yra svarbiausias bruožas įrodantis, kas „Kuprelis“ yra impresionistinis kūrinys.Reziumė
Išnagrinėję šį Igno Šeiniaus Kūrinį, pamatėme, kad jame labai daug impresionizmo bruožų. Tiek kūrinio spalvos, tiek laiko „šuorai“, tiek gamtos vaizdai, žmogaus ir gamtos sugretinimas labai įtikinamai įrodo, kad kūrinys impresionistinis.Iš viso laiko šuorų rasta net aštuoni. Tačiau aš išrašiau ir apibūdinau ne visus, tik svarbiausius. Patebėjau, kad daugiau jų susitelkę malūnininko pasakojimo pradžioje, o pabaigoje jų labai nedaug. Gamtos vaizdai aprašyti net keturiolika kartų. Tačiau aš vėlgi aprašiau tik pačius svarbiausius. Na, o veikėjai romane taipogi yra „impresionistiški“, nes yra labai susiejami su gamta, kurioje matomi jų išgyvenimai ir dvasios būsenos.Išnagrinėjęs impresionizmo bruožus, aš supratau, kad tai yra labai savita ir įdomi meno srovė.
Literatūros sąrašas
1. Ignas Šeinius „Kuprelis“2. Literatūros enciklopedija3. Tarybinė enciklopedija, X tomas