Tiriamasis Darbas “Impresionizmo briožai Igno Šeoiniaus romane “Kuprelis

2468 0

Turinys

1. Pratarmė

2. Impresionizmo bruožai Igno šeiniaus romane „Kuprelis“

2.1 Impresionizmas

2.2 Spalvos romane

2.3 Laiko “šuorai” romane

2.4 Gamtos vaizdai

3. Reziumė

4. Naudotos literatūros sąrašas

Pratarmė

Vienas pirmųjų Lietuvos impresionistų – tai Ignas Šeinius, kurio tikroji pavardė Jurkūnas (1889 – 1959). Igno Šeiniaus gimimo vieta – Šeiniūnai (Širvintų rajonas). Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir publicistas, spaudos biuro vedėjas, Lietuvos telegramų agentūros Kopenhagoje vadovas, „Lietuvos aido“ redaktorius, spaudos patarėjas Kalipėdos krašto gubernatūroje. Tačiau rusams okupavus Lietuvą, Ignas Šeinius pasitraukė į Švediją, kur gyveno iki mirties.

Ignas Šeinius parašė nemažai literatūros kūrinių. Intensyviausiai kūrė iki Pirmojo Pasaulinio Karo. Parašė apysakas „Mėnesiena“ (1912m.), „BBangos siaučia“ (1912 – 1913m.), „Vasaros vaišės“ (1913 – 1914m.), daug publicistikos įvairiomis temomis. Pats reikšmingiausias rašytojo kūrinys yra romanas „Kuprelis“. Tai buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos rašytojų impresionistinių kūrinių.

Pagrindinė ankstyvosios Igno Šeiniaus kūrybos tema – meilė. Ji paprastai būna nelaiminga. Kūrinių veikėjai, išduoti mylimųjų, nuvilti svajonių apie amžiną meilę, raminasi mintimis, kad gyvens daugiau kitiems nei sau: gerai kunigaus arba modernizuos lietuviškąjį kaimą, dorai augins vaikus, atras pagrindą savo kūrybai. Dėl meilės nesėkmių rašytojas ne vienu atveju kaltino aplinką, meniškai atskleisdamas susipažinimo, įsimylėjimo, kančios, nuusivylimo procesus. Kaip ir visi impresionistai, Šeinius stengėsi fiksuoti įspūdžio akimirką iš labai arti, nes kaip tik jame slypi patirties tikrumas. Vėlesnėje kūryboje rašytojas atskleidė detalaus psichologiškumo.

Panašia tematika yra parašytas ir mano tiriamojo darbo objektas – kūrinys „Kuprelis“. Dirbdamas šį darbą, aš ie

eškosiu „Kuprelyje“ impresionizmo bruožų. Taip pat turėsiu trumpai aprašyti ir apie patį impresionizmą, kad būtų aiškiau suvokiama tiriamojo darbo reikšmė ir prasmė. Darbo eiga labai paprasta: skaitomas kūrinys ir išrenkamos citatos, kuriose galima įžvelgti impresionizmo bruožų. Kiekviena citata apibūdinama, aprašoma. Galiausiai parašysiu išvadas, reziumė.

Šią tiriamojo darbo temą aš pasirinkau dėl to, kad man labai patiko pats kūrinys „Kuprelis“. Jį perskaitęs aš labai susidomėjau ir kitais Igno Šeiniaus kūriniais, kurie man taipogi labai patiko. Galiausiai susižavėjau pačiu impresionizmu. Dabar esu perskaitęs ne vieną impresionistinį kūrinį ir noriu visus supažindinti su impresionizmo bruožais literatūroje. Būtent tam tikslui ir pasitelkiau man labiausiai patikusį impresionistinį kūrinį.

Impresionizmo bruožai Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“

Impresionizmas

Impresionizmas (pranc. Impresion – įspūdis) XIX amžiaus paskutiniojo trečdalio ir XX amžiaus meno kryptis. Susiformavo piirmiausia prancūzų tapyboje kaip priešprieša saloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo estetikos filosofinis pagrindas – įsitikimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia kiekvieną akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus, detales kūrinyje sieja ne mintis, o nuotaika. Nesigilindami į tikrovės esmę, akcentuodami subjektyvų, jausmingą pasaulio suvokimą, impresionistai atsisakė visuomeninės tematikos, socialinių apibendrinimų, tipizacijos, aiškių klasikinių vaizdo kontūrų, linijų, racionalių konstrukcijų, iškėlė sp

palvos, garso, žodžių niuansų reikšmę. Impresionizmo idėjinis kryptingumas iš dalies yra demokratinis (gamta, kasdienybė, paprastas žmogus).

Literatūroje impresionizmas nėra autonomiškas. Jo poetika sumišusi su natūralizmo, simbolizmo ir kitų modernistinių srovių principais. Impresionistų lyrikai būdingas vaizdo tapybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių pabrėžimas, emocingumas, laisvas asociacijų žaismas, akustinė žodžių harmonija. Prozai būdingas fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriniai epizodai, pasakojimo subjektyvumas, didelė potekstės reikšmė, trūkčiojimas, nervingas ritmas. Impresionistinėje dramoje vyrauja vyrauja poetiniai elementai, sugestyvūs dramatiški išgyvenimai, neryškus veiksmas.

Literatūroje impresionizmo užuomazgų yra ne tik Igno Šeiniaus kūriniuose, jie būdingi ir Šatrijos Raganai, K.Puidai. Tačiau nepaisant to, Ignas Šeinius yra žymiausias Lietuvos impresionistas.

Spalvos

Spalvos „Kuprelyje“ atlieka iš tiesų gana svarbų vaidmenį. Jos padeda geriau skaitytojui įsivaizduoti, kas vyksta, suvokti veikėjų nuotaikas. Impresionistiniams literatūros kūriniams būdingos purpurinės, labai ryškios spalvos. „Kuprelyje“ jos iš tiesų yra gana panašios. Tiesa, pačiame kūrinyje aprašomos labai nedaug, tačiau tai vis tiek leidžia suprasti, kad kūrinys impresionistinis.

„Kuprelyje“ dažniausiai veiksmas vyksta naktį, prieblandoje. Tai būdinga daugeliui impresionistinių kūrinių. Todėl šiuo atveju kūriniui galima priskirti juodą spalvą: „Pradėjo temti. Tamsu pasidarė kambaryje <.> dar geriau tamsoje, minčių niekas nekliudo“. Kuprelis lydi Gundę namo taip pat vidurnaktį. Juoda spalva yra susietina su Kuprelio vidiniu pasauliu, taipogi su bendrąja kūrinio aplinka.

Kūrinyje ryškios spalvos reiškiasi ir gamtos vaizduose: „Sužiūrau į

vakarus, į sėdinčią saulę, norėdamas tenai atspėti ką. Ji didelė, raudona, skendo į tirštai pašėlusius rūkus“. Šioje citatoje matome vieną iš pagrindinių impresionistinių spalvų – raudoną spalvą.

Labai spalvingi Olesio sapnai: „Žiūrėk, kaip čia raudona saulė teka, purpuru uždega girių viršūnes ir auksu tirpina debesis“. Kaip tik šiame Kuprelio sapne ir įžvelgiamos dar dvi impresionistinės spalvos – purpurinė ir auksinė.

Galiausiai impresionistinių spalvų matome Kuprelio prisiminimuose: „Vakarais, kai leidosi saulė, išeidavau sustabdęs malūną ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, jis dar ir dabar ten guli“.

Daugiau citatų, kurios nusako spalvas nepavyko rasti. Tačiau nors ir jos mažai apibūdinamos, tačiau labai paįvairina kūrinio veikėjų pilką kasdienybę.

Laiko šuoliai

Kaip ir daugelyje impresionistinių kūrinių, taip ir „Kuprelyje“, yra labai daug laiko šuolių. Taip galima pavadinti ypatybę, kai pasakojimas, veiksmas, „šokinėja“ iš vieno laiko tarpo į kitą. Kadangi „Kuprelis yra „vienos pavasario dienos pasaka“, tai jame yra daug „šokinėjimų laike“. Malūninkas tai pasakoja apie savo meilę, tai veiksmas vėl grįžta į malūną. Kūrinyje stambesni laiko šoktelėjimai rasti net aštuoni.

Pirmasis staigus laiko pokytis matomas vos tik Olesis pradėjo pasakoti savo istoriją. Jam bepasakojant „Sugirgždė malūnas, suspiegė visais sąnariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus užgultas“. Taigi, mes suvokiame, kad malūnas „sutrukdė“ pasakoti Kupreliui jo meilės istoriją. Mano manymu, pagal šį įvykį galima būtų spręsti apie nelaimingą is

storijos baigtį. Taip yra todėl, kad vos Kupreliui prisiminus savo nelaimingą meilę, atsitinka kažkas, kas sutrukdytų pasakojimą.

Iš pradžių Olesis pasakoja savo vaikystę, vėliau kaip įsidarbino vargonininku Skardžiuose. Bet štai jam užsiminus apie mylimąją Gundę, grįžtama prie malūno – jis pradeda suktis vis lėčiau ir lėčiau. Šis fenomenas, mano manymu, irgi galėtų turėti tą pačią reikšmę. Pasukęs malūno sparnus į kitą pusę, Kuprelis pasakoja toliau.

Kitas „šuoras“ įvyksta jau ne taip greitai – tada, kai Gundė ir Olesis jau truputį suartėja. Kaip tik tuomet malūne atsitiko keistas, gal net linksmas įvykis. Kuprelis taip įsipasakojo (tikriausiai todėl, kad ši istorijos dalis buvo jam pati maloniausia), ir abu malėjai nė nepastebėjo, kaip miltai susimaišė su sėlėnomis, pradėjo tuščiai malti girnos. Tačiau greitai ši problema buvo išspręsta.

Ketvirtame šuolyje istorijos veiksmą nutrukia jau ne malūnas, o pats Kuprelis, papasakojęs savo sapną. Taip jis padarė todėl, nes norėjo papasakoti Ignasėliui apie sapnus, kad jais reikia tikėti (Olesio sapnas išsipildė).

Iškilus pirmosioms kliūtims Gundės ir Olesio meilei, vėl grįžtama į malūną. Tada Kuprelis pavaišina Igną, nes abu jie buvo išalkę. Tuo metu kaip tik aprašoma Kuprelio buitis, jo kambarėlis.

Penktas šuolis įvyksta Gundei jau truputį nutolus nuo Olesio. Kuprelis nustoja pasakoti. Tai įvyksta tada, kai jį užklumpa bloga nuojauta, kai jis pajunta artėjant kažką negera. Malūninkas dar ilgai žiūri į aslą: „Ten, apačioje, jam daug kas aišku“. Pažiūrėjęs į aslą, Olesis nueina uždaryti visus langus, duris, nes artinosi audra.

Paskutinis „šuoras“ – kūrinio pabaigoje. Tačiau jis nėra toks staigus, kaip kiti. Baigęs p

. . .

Reziumė

Išnagrinėję šį Igno Šeiniaus Kūrinį, pamatėme, kad jame labai daug impresionizmo bruožų. Tiek kūrinio spalvos, tiek laiko „šuorai“, tiek gamtos vaizdai, žmogaus ir gamtos sugretinimas labai įtikinamai įrodo, kad kūrinys impresionistinis.

Iš viso laiko šuorų rasta net aštuoni. Tačiau aš išrašiau ir apibūdinau ne visus, tik svarbiausius. Patebėjau, kad daugiau jų susitelkę malūnininko pasakojimo pradžioje, o pabaigoje jų labai nedaug. Gamtos vaizdai aprašyti net keturiolika kartų. Tačiau aš vėlgi aprašiau tik pačius svarbiausius. Na, o veikėjai romane taipogi yra „impresionistiški“, nes yra labai susiejami su gamta, kurioje matomi jų išgyvenimai ir dvasios būsenos.

Išnagrinėjęs impresionizmo bruožus, aš supratau, kad tai yra labai savita ir įdomi meno srovė.

Literatūros sąrašas

1. Ignas Šeinius „Kuprelis“

2. Literatūros enciklopedija

3. Tarybinė enciklopedija, X tomas

Join the Conversation

×
×