1. ĮvadasŽmogus naudojo ir naudos gamtos produktus, keitė ir keis aplinką pagal savo poreikius, interesus, tikslus. Viena ar kita gamtos turtų rūšis, vienokios ar kitokios gamtinės sąlygos nesukuria pačios gamybos, – jos tik sudaro prielaidas jai. Tačiau, kad praktinė gamybinė veikla būtų sėkminga, žmogus privalo skaitytis su šiomis prielaidomis. Pati veikla turi atitikti gamtinės aplinkos pobūdį tam tikroje vietoje, tam tikru laiku. Šia prasme gamtinė aplinka tarsi diktuoja žmogui savo sąlygas. Pirma, žmonės, naudodami esamus gamtos turtus, naudodamiesi esamomis gamtinėmis sąlygomis, kuria ir vartoja tam tikrus darbo įrankius, darbo proceso organizavimo formas, vysto atitinkamas liaudies ūkio šakas. Iš tikrųjų negalima verstis žvejyba ar laivininkyste ten, kur nėra jūrų, upių, ežerų, o kalnakasyba – kur nėra naudingųjų iškasenų. Vadinasi, tam tikros vietovės gamtinės sąlygos atitinkamai lemia žmonių praktinę gamybinę veiklą. Šią veiklą lemia ir gamtinių išteklių kiekis. Jie nėra beribiai, todėl nuolatos juos naudojant, praėjus ilgesniam laikui gali jų pristigti. Net natūraliu būdu atsinaujinantys – gamtos ištekliai tam tikromis žmogaus sukurtomis aplinkybėmis visiškai išsisemia. Gamtos turtų, jos išteklių įvairovė teigiamai atsiliepia visuomenės vystymuisi, o kurių nors išteklių išeikvojimas gali sukelti itin neigiamų, o kartais net tragiškų socialinių padarinių.2. Gamtos vaidmuo istorinėje raidojeK. Marksas ir F. Engelsas plačiai nagrinėjo gamtą kaip materialųjį agentą, įvairiapusiškai veikiantį žmogų, darantį tam tikrą poveikį jo vystymuisi, jo praktinei veiklai. Marksizmo klasikai apibrėžė gamtą, kaip visuomenės istorijos prielaidą, neatskiriamą jos vystymosi sąlygą. Tai pačios bendriausios ir plačiausios jų panaudotos gamtinės aplinkos charakteristikos. Pirmąja žmonijos istorijos prielaida jie laikė, gyvų žmogiškųjų individų egzistavimą, antrąja — gamtines (geologines, oro-hidrografines, klimatines ir kt.) sąlygas, kurias šie žmogiškieji individai atranda ŽemėjeStudijuodami konkrečius socialinius – ekonominius reiškinius, marksizmo klasikai ieškojo ir objektyvių gamtinių jų egzistavimo prielaidų bei sąlygų. Ypatingą dėmesį jie skyrė gamtinės aplinkos, kaip būtinos visuomeninės gamybos sąlygos, analizei. Gamtinį visuomeninės gamybos determinuotumą K. Marksas savo darbuose pažymėjo daug kartų. Jis rašė, kad gamta — tai vartojamųjų verčių šaltinis, visų darbo priemonių ir darbo objektų rezervuaras, didžioji laboratorija, arsenalas, teikiantis darbo priemones ir darbo medžiagą. Žmogus nieko negali sukurti be gamtos, be išorinio, jutiminio pasaulio, kad gamta yra ta medžiaga, iš kurios ir kurios padedamas žmogus gamina sau produktus.Marksizmo klasikai ne tik pastebėjo ir konstatavo visuomenės, jos gamybinių jėgų vystymosi priklausomybę nuo objektyviai egzistuojančių gamtinių sąlygų, bet ir atskleidė šios priklausomybės mechanizmą. K. Marksas, analizuodamas šį mechanizmą, atkreipė dėmesį į visuomenės vartojamų gamtos turtų įvairovę. Kaip tik ši įvairovė sudaro natūralų visuomeninio darbo pasidalijimo pagrindą. Kuo įvairesni gamtos turtai, tuo gali būti įvairesnės ir gamybos šakos, aukštesnė jų specializacija ir darbo našumas, platesni mainai ir prekyba. Tačiau šių gamtinių sąlygų (gamtos turtų įvairovės) poveikis visuomenės vystymuisi nėra tiesioginis. Turtinga gamta tampa visuomenės pažangos veiksniu tik tada, kai yra daugelis atitinkamų socialinių sąlygų ir visų pirma tam tikras materialinės gamybos išsivystymo lygis. K. Marksas „Kapitale” rašė, jog atsiribojus nuo esamo didesnio ar mažesnio visuomeninės gamybos išsivystymo lygio, paaiškėja, kad darbo našumas yra susijęs su jo natūraliomis sąlygomis, kurias sudaro žmogus, kaip gamtinė būtybė ir aplinkinė gamta. Istorijos raidoje nuolat kintant gamybinių jėgų išsivystymo lygiui, kinta ir aplinkos komponentų, gamtinių sąlygų bei aplinkybių vaidmuo ūkinei – gamybinei žmogaus veiklai. K. Marksas rašė, jog ekonominiu požiūriu išorines gamtines sąlygas galima suskirstyti į dvi klases: į gamtos turtus, kaip gyvybę palaikančias priemones (žuvų gausumą vandens telkiniuose, dirvožemio derlingumą ir pan.), ir gamtos turtus, kaip darbo – priemones (akmens anglį, miškus, metalą ir pan.). Ankstyvosiose kultūros ir istorijos pakopose lemiamą vaidmenį visuomenės gyvenime vaidino pirmieji, o vėlesnėse pakopose -antrieji gamtos turtai. Paaiškindamas tai, K. Marksas lygino to meto Angliją su Indija, o antikos laikų Korintą ir Atėnus su Juodosios jūros pakrančių šalimis.Gamtos išteklių stoka pradeda nepalankiai veikti tolesnę praktinę veiklą. Žmogus priverstas ieškoti naujų gamtos išteklių, kurti naują technologiją jiems
išgauti ir pan. Žmogus privalo keisti ir tai, ką gamina, ir tai, iš ko gamina, ir tai, kaip gamina. Žodžiu, gamtos išteklių išeikvojimas sukelia pakitimus gamybos procese, visuomenės gamybinių jėgų organizavime ir jų funkcionavime.
3. Gamtos išteklių problemaGamtos išteklių problema ypač paaštrėjo mūsų dienomis. Mokslo ir technikos pažanga leido sukurti galingas gamtos turtų eksploatavimo priemones. Visai dar neseniai kai kurie gamtos ištekliai atrodė begaliniai, o dabar jie jau baigiasi. Pasaulio spauda plačiai rašo apie naftos ir akmens anglies išteklių ribas, apie gėlo vandens stygių kai kuriuose Žemės rutulio rajonuose, apie įvairių floros ir faunos išteklių kritinę padėtį, apie dirvožemį, kurį negailestingai eksploatuojant galima ne tik nualinti, bet ir sunaikinti. Intensyvus gamtos turtų naudojimas, kai stengiamasi iš jos „išspausti” kuo – daugiau, pasidaro pavojingas visuomenei. Reikia pereiti prie racionalaus gamtos išteklių naudojimo ir jų atkūrimo. Taip šiandieną apibrėžiamas vienas iš pagrindinių gamtosaugos tikslų. Taigi žmogaus praktinę – gamybinę veiklą, kaip pažymėjo marksizmo klasikai, visuose jos istorijos etapuose gerokai nulėmė ir gamtinis veiksnys – gamtinės sąlygos, gamtos turtai, jų kiekis ir įvairovė. Si priklausomybė tebėra reikšminga ir mūsų dienomis. Maža to, ji darosi dar sudėtingesnė. Išryškėja naujas aktualus anksčiau žmogaus menkai tesuvoktas ir patirtas minėtos priklausomybės aspektas. Šiandieną ypač plačiai kalbama apie žmogaus praktinės – gamybinės – veiklos priklausomybę nuo gamtinės aplinkos dėsniu; apie pavojingus visuomenei šių dėsnių pažeidinėjimo padarinius, apie būtinybę – suderinti žmogaus praktinę – gamybinę veiklą su gamtinės aplinkos dėsnių reikalavimais. Sis žmogaus ir gamtos sąveikos aspektas neliko nepastebėtas marksizmo klasikų, nors tada, kai jie gyveno, jis – nebuvo toks ryškus ir toks socialiai reikšmingas kaip dabar.Žmogus nuo savo darbinės veiklos pradžios, nuo pirmųjų natūralios aplinkos pertvarkymo žingsnių buvo priverstas laikytis objektyvių gamtos dėsnių reikalavimų. Pertvarkant ir keičiant gamtinę aplinką, pagrindinį vaidmenį vaidino ir vaidina darbo įrankiai, technika. Pati technika tarnauja žmogaus tikslams, kada jos pobūdis (esmė) atitinka išorines sąlygas, gamtos dėsnių reikalavimus. Technika, atskleisdama aktyvųžmogaus vaidmenį jo sąveikoje su gamta, kartu išreiškia ir žmogaus praktines veiklos gamtinį determinuotumą. Šiuo klausimu K. Marksas rašė, jog darbo priemonės yra daiktas arba kompleksas daiktų, kuriuos žmogus įterpia tarp savęs ir darbo objekto. Tačiau, kad šis daiktas ar daiktų kompleksas imtų veikti darbo objektą pagal subjektyviausius žmogaus interesus, poreikius, tikslus, žmogus privalo tinkamai panaudoti šių daiktų (darbo priemonių) objektyvias gamtines (chemines, fizines, biologines, mechanines ir kt.) savybes. Ir tik tada gamtos daiktai tampa jo veiklos organais, kuriuos jis prijungia prie savo .kūno ir, priešingai Biblijai, prailgina jo natūralius matmenis. Taigi iš pat pradžių žmogus susidūrė su pavieniais gamtos (fizikiniais, cheminiais, biologiniais, mechaniniais ir pan.) dėsniais, su griežtais šių dėsnių reikalavimais. Pasirodo, kad kiekviena, net pati elementariausia žmogaus praktinė veikla, yra neįmanoma, jeigu apsilenkiama su šių dienų reikalavimais. Kartu žmonės savo praktinėje veikloje ilgą laiką galėjo nepaisyti kur kas bendresnių gamtinės aplinkos kaip sistemos dėsnių, kurie mūsų dienomis yra vadinami ekologiniais.Gamtinė sistema sėkmingai funkcionavo, tarsi rimčiau nereaguodama į žmogaus gamybinę veiklą, nepalankius jai šios veiklos padarinius nesunkiai užslopindama savo homeostazėje, visiškai pasikliaudama ilgame evoliucijos kelyje išugdytu savireguliavimo mechanizmu. Žinoma, tokia situacija negali tęstis amžinai. Nuolat besivystančios gamybinės jėgos pagaliau pasiekia tokį lygį, kai jų daromas poveikis natūraliai aplinkai ima viršyti gamtinės sistemos savireguliavimo mechanizmo pajėgumą. Pradeda ryškėti neigiami žmogaus gamybinės veiklos padariniai gamtai, o kartu ir pačiam žmogui, kaip neatskiriamai gamtos daliai. Žmogus priverstas tarsi naujai atrasti gamtą, – gamtą kaip sistemą. Tačiau praktika ėjo savo keliu, vertindama gamtoje tik tai, kas tiesiogiai naudinga žmogui, ko reikia jo gyvybiniams ar gamybiniams poreikiams tenkinti, visiškai nepaisydama gamtinės aplinkos, kaip vientisos sistemos, „poreikių”. O dabar ir pati praktika turi pripažinti, kad „visa mums prieinama gamta sudaro tam tikrą sistemą, tam tikrą visuminį „kūnų sąryšį”, kuriame „niekas nevyksta izoliuotai”, kuriame „kiekvienas reiškinys veikia kitą ir atvirkščiai”.
Žmogus, panaudodamas jam naudingus gamtos objektus, keisdamas ir pertvarkydamas jos sritis, paliečia ir gamtinės aplinkos, kaip sistemos, kai kurias grandis, kartu sukeldamas daugelį vienas kitą lydinčių reiškinių ištisame gamtiniame komplekse. Sudėtinga gamtinė sistema, joje vykstančios laike ir erdvėje ištęstos grandininės reakcijos kliudo žmogui numatyti savo didėjančios gamybinės veiklos padarinius gamtai. Dar Hėgelis pažymėjo, jog žmonės, praktinėje veikloje besivadovaujantys tik aklais savo poreikiais, nauda, neišvengiamai pažeidžia gamtos ribas, nualina ją, sunaikina. Beje, žmonės tokiame praktiniame santykyje su gamta vertina tik jos produktus, šių produktų naudingas savybes.Visiškai pajungta pelno tikslams kapitalistinė gamyba negailestingai išnaudojo ne tik darbininką, bet ir gamtą. Ji ignoruoja gamtos „poreikius”, jos savitumą, vientisumą, jos sisteminę organizaciją. Ji skaldo gamtą į atskirus objektus ir naudoja juos nepaisydama jų ryšio su kitais. Gamta tampa tik naudingu daiktu ir niekuo daugiau. Taigi čia žmogaus su gamta vienybė pasireiškia ir tuo, jog riboti santykiai tarp žmonių sąlygoja ir jų ribotus santykius su gamta.Vertinant mūsų dienų globalinę ekologinę situaciją, galima pastebėti, jog ji susidaro todėl, kad žmonės savo gamybine – ūkine veikla ima pažeidinėti gamtos, kaip sistemos, dėsnius, kad pernelyg ekstensyviai naudoja jos išteklius. Antra vertus, šie pažeidimai auga, aštrėja ir darosi vis pavojingesni visų pirma ten, kur susidaro tam palankios visuomeninių santykių sistemos padiktuotos aplinkybės. Jeigu visuomeninių santykių sistema skatina nepaisyti ekologinių dėsnių reikalavimų, „spausti” iš gamtos viską, kas tik įmanoma, tai net mokslo laimėjimai, atskleidžiantys šių dėsnių esmę ir rekomenduojantys atitinkamai nukreipti praktinę veiklą, mažai kuo gali padėti.Privatinės nuosavybės sąlygomis objektyviai neįmanoma iki galo nuosekliai išspręsti ekologinės problemos, nes tam reikia vientisos, moksliškai pagrįstos planingai reguliuojamos gamtinių išteklių naudojimo ir socialinio vystymo sistemos. Todėl kapitalizmas ir planingas, racionalus visuomenės santykis su gamta yra nesuderinami. Žymus JAV biologas B. Komoneris rašo: „ …šiuolaikinė technologija, esanti privačioje nuosavybėje, negali ilgai gyvuoti, jeigu ji griauna visuomeninį turtą, nuo kurio priklauso,— ekosferą. Vadinasi, ekonominė sistema, kuri remiasi daugiausia privačiu bizniu, darosi vis labiau netinkama ir neefektyvi disponuoti šiuo gyvybiškai svarbiu visuomeniniu turtu. Todėl šią sistemą reikia keisti”.Vadovaujantis gamtos sisteminio organizavimo dėsniais, reikia, kad žmogus palaikytų naujus santykius su natūralia aplinka, – santykius su gamta kaip visuma, neapribota tiesiogiai naudingais vien žmogui jos objektais, tuo, ką žmogus šiuo metu keičia joje ar pertvarko. Toks santykis su gamta yra įmanomas tik tada, kai ir gamybos procese jis įveikia siaurą, utilitarinį požiūrį. Naujo žmogaus santykio su gamta įtvirtinimas neatskiriamai susijęs su naujų gamybinių santykių, su naujų santykių tarp žmonių įtvirtinimu. Naujų žmogaus santykių su gamta atsiradimas ir įsitvirtinimas visiškai nereiškia, kad išnyksta prieštaravimai. Kol egzistuoja žmogus, egzistuoja ir jų tarpusavio kova, kaip istorinio vystymosi šaltinis.3.1 Gamtos išteklių panaudojimas LietuvojeLietuvoje nuo seno, atsižvelgiant į jos geografinę padėtį bei josios gamtą, populiariausi gamtos ištekliai būtų – mediena, vanduo, miško gėrybės bei gyvūnija. Industrializacijos periodu paplito, kaip ir visame pasaulyje, kiti gamtos ištekliai, kaip dujos, nafta, branduolinis kuras ir kt. Bet dar ir dabar Lietuvoje vieną esminių dalių užima -hidroenergetika.Visame pasaulyje hidroenergijos dalis elektros balanse siekia 19 %, o kai kuriose šalyse, kur palankios tam sąlygos, net 50 % ir daugiau. Pavyzdžiu galima laikyti ir kaimyninę Latviją, kuri, pastačius Daugavos hidroelektrinių kaskadą (3 didėlės HE), gali patenkinti apie 50 % savo šalies elektros poreikių.Kaip žinia, techniniai realūs hidroenergijos ištekliai šalyje yra apie 2,7 TWh per metus. Labai netolygiai jie pasiskirstę teritorijoje. Nemunui ir Neriai tenka apie 2,2 TWh (80 %), o visoms kitoms vidutinėms ir mažoms upėms, kurių priskaičiuojama 470 (ilgesnės kaip 20 km), tenka apie 0,5 TWh (20 %) hidroenergijos išteklų.Lietuvoje šiuo metu veikia 2 didelės hidroelektrinės. Tai Kauno HE ir speciali Kruonio HAE. Kauno HE teko 2,4 % visos pagamintos elektros. Šiuo metu panaudojama apie 14 % realių hidroenergijos išteklių šalyje. Panaudojus visus išteklius, ji galėtų patenkinti 15—17 % šiuolaikinių elektros poreikių.
4. Hidroenergijos panaudojimasTvaraus ekonomikos vystymosi koncepcija reikalauja, kad būtų įvertinta įvairių energijos šaltinių daroma ekonominė žala, išreikšta pinigine verte. Tik papildžius energetikos projekto ekonominius rodiklius šiuo dydžiu, galima objektyviai įvertinti energetikos tikslingumą. Metodikos esmę paaiškinsime tokiu elementariu pavyzdžiu. Gamtinės dujos yra brangesnės už mazutą, tačiau prie mazuto kainos pridėjus jo kūrenimo žalą atmosferai ir visuomenei, jo tikroji ekonominė – ekologinė kaina jau didesnė už gamtinių dujų.
Kad ir kokie griežti bus keliami gamtosaugos reikalavimai didelėms HE Nemuno vidurupyje, jos gali konkuruoti su ŠE ir turi geras perspektyvas elektrai gaminti.Kalbant apie hidroenergiją kaip atsinaujinantį elektros šaltinį, tektų padaryti 2 pastabas:1. Nepagrįstas jos reikšmės vertinimas. Visos HE šalyje pagamina apie 370 mln.kWh elektros, l kWh pagaminti kondensacinė ŠE suvartoja apie 340g sąlyginio kuro. Taigi 370 mln.kWh atstoja ne 25, bet apie 90 ktne ir sudaro bendrame energijos balanse ne 0,3, kaip visur rodoma, o apie l %.2. Daugelyje šaltinių (Nacionalinėje energetikos strategijoje) neteisingai prie atsinaujinančios energetikos priskiriamos tik mažosios HE, kurių galia < 10 MW. Tuo tarpu visa hidroenergija yra tikriausias atsinaujinančios energetikos šaltinis.5. Gamtinių dujų vaidmuo LietuvojeDujinio kuro naudojimą Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje yra numatyta ir tai yra pažangu. Gamtinės dujos Lietuvoje dabar svarbus kuras ir pirminiame kuro energijos balanse sudaro per 20 procentų. Žinoma, didesnis gamtinių dujų naudojimas mažins atmosferos tarša, nes gamtinės dujos neturi sieros ir išmeta mažiau anglies dioksido nei nafta.Palanku, kad nėra problemų su infrastruktūra, reikalinga gamtinėms dujoms tiekti, -pagrindinis jų tiekėjas bent kokius artimiausius 10 metų, matyt, bus Rusija, sujungta dujotiekiu su Lietuvos dujų sistema. Tačiau jeigu šalis norės gauti kur kas daugiau dujų (tarkime, iš Norvegijos), prireiks tiesti naujus dujotiekius. Dujotiekis iš Šiaurės jūros verslovių per Lenkiją gali būti nutiestas, tačiau gamtinių dujų kaina gali pasirodyti per didelė ir mes nesutiksime jos mokėti.Lietuvoje jau nemažai naudojama suskystintų dujų už prieinamą kainą iš Mažeikių “Naftos” bendrovės. Daug kas mano, kad jų kiekio didinimas taip pat gali būti geras sprendimas.Žinoma, Lietuvos kuro ir energijos balanse padidintas gamtiniu dujų kiekis būtų vienas geriausių sprendimų mažinant atmosferos taršą ir anglies dioksido išmetimus.Energijos poreikiai Lietuvoje tikrai pradės didėti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia energijos galimybės namų ūkyje yra skurdžios. Daugelis namų neturi centrinio šildymo sistemų, o tai sudaro sąlygas energijos vartojimui augti. Toliau, nors bendras gyventojų skaičius šalyje nedidėja, tačiau gyventojų viename buste mažėjant namų daugėsNors miestuose dėl visuomeninio transporto plėtimosi energijos poreikiai nedidės, tačiau kaimo vietovėse vis daugiau žmonių naudosis automobiliais.Toliau liberalizuojant energijos rinką energijos bendrovės gali mažinti savo domėjimąsi Ignalinos AE eksploatavimo pratęsimu. O tai labai rimtas pavojus, nes Ignalinos AE tikrai yra veiksmingiausias anglies dioksido išmetimų mažinimo būdas, užtikrinantis tvaria energetikos plėtra šalyje. Taigi branduolinės energijos išsaugojimas tolimai aplinkosaugos perspektyvai Lietuvoje neturi alternatyvos.
6. Žemės gelmių ir paviršiaus išteklių naudojimas ir jų apsaugaEksploatuojant žemės turtus iš gelmių, šiuo metu palyginti dar mažai galvojama apie tuos neigiamus padarinius, kurie atsiranda pažeidus giliuosius Žemės plutos sluoksnius. Gilios šachtos veikia gelmių sąrangą, jų hidrogeologinę būklę, pirmiausia požeminius vandenis, kurie galingais siurbliais išmetami į paviršių. Dėl to kai kuriose vietose mažėja požeminio vandens, o kai kuriose upėse vandens daugėja, jų vagos deformuojasi, griūva krantai ir kt. Be to, šachtų vandenys nešvarūs. Juose gali būti mineralų, kitų priemaišų, netgi nuodingų aplinkai.Daug kur išsiurbus vandenį, išeksploatavus naftą, pradeda slūgti žemės paviršius.Giluminiai naftos paieškų gręžiniai padaro nuostolių žemės paviršiui. Užtenka priminti, kad apie kiekvieną giluminį gręžinį kraštovaizdis sudarkomas 5 – 6 ha plote. O juk jų išgręžiama tūkstančiai, nors produktyvus būna vidutiniškai kas septintas. O ką bekalbėti apie jūros šelfo gręžinių poveikį aplinkai.Dažnai žemės paviršius įgriūva ties šachtomis, ypač ties požeminėmis anglies šachtomis. Kartais tokios įgriuvos yra 10-15 metrų gylio, kelių dešimčių metrų pločio. Kartu su žemės paviršiumi įgriūva ir statiniai, deformuojasi keliai, tiltai. Paviršiaus antropogeninės deformacijos atsiranda dar ir dėl druskų klodų giluminiuose sluoksniuose tirpinimo norint jas išgauti.Tokie paviršiaus pakitimai veikia geografinius procesus. Kai yra karjerų, terikonų, padaugėja ore dulkių, kurios nusėda ant žemės paviršiaus, veikia dirvą, lyjant patenka j upes, ežerus, tvenkinius.Labai didelius aplinkos pakitimus sukelia aliuvio perplovimas išgaunant iš smėlio auksą. Šiuo atveju aplinka kokiais nors svetimkūniais ar industriniais naujadarais lyg ir neteršiama, bet labai pažeidžiamas upės geologinės raidos ciklas. Visų pirma pakeičiamas tiek kiekybinis, tiek struktūrinis upės nuosėdų balansas.
Ypač smarkiai pakeičiamas reljefas miestuose. Ten dažnai sulyginami didžiuliai plotai, panaikinamos staigios reljefo formos. Žodžiu, miestai natūralų reljefą suniveliuoja. Tačiau sukuria ir naujų paviršiaus kontrastų – viadukų, pylimų, dirbtinių terasų ir kt. Dėl tokių pertvarkymų daugelio respublikos miestų teritorijose buvo užpilti ežerėliai, durpynai, suleisti į vamzdžius upeliai. Nuo milžiniškų statinių svorio slūgsta paviršius. Slūgimą savo ruožtu dar didina nuolatinė vibracija. Virpesių bangas į žemę nuolat skleidžia gamybos cechai, antžeminis ir požeminis transportas. Virpesius geriau „sugeria” vandeningi sluoksniai. Tuo tarpu per ilgą laiką po miestais požeminiai vandenys išeikvojami. Daugelio miestų požeminiai vandenys jau nuslūgę 20 – 40 metrų. Požeminių vandenų lygis ypač nukrinta statant požeminį metropoliteną. Pavyzdžiui, Meksike nuo 1875 metų iki šių dienų vanduo vietomis nuslūgo 6 metrus.Pastaruoju metu labai paspartėjo mineralinių išteklių eksploatavimas moreninių lygumų kraštuose. Toks pavyzdys gali būti Lietuvos teritorijos išteklių naudojimas. Kadangi gaminamos statybinės medžiagos (cementas, keramika, gelžbetonio konstrukcijos ir paneliai), daug eksploatuojama smėlio, žvyro, molio, dolomito. Stiklo pramonei vartojamas ypač vertingas kvarco smėlis. Vakarinėje respublikos dalyje 1968 metais rasta naftos, Lietuvoje nuo seno eksploatuojami mineraliniai vandenys. Pajūryje dar randama šiek tiek gintaro, mažai belikę kristalinio lauko akmens (jo dabar įsivežama iš Ukrainos).Lietuvos žemės paviršiaus turtai šiuo metu intensyviai naudojami. Jų ištekliai ištirti, kartu išaiškinti negyvosios gamtos objektai, kuriuos reikia saugoti. Yra paskelbta 16 geologijos draustinių, kurių bendras plotas 3446,3 hektaro. Tai 8 riedulynai, kitos teritorijos, kuriose yra arba karstinių įgriuvų, arba įdomių mokslui atodangų, arba vietų su paleontologiniais radiniais bei kitomis vertingomis savybėmis.7. Augalijos reikšmė
Augalija yra vienas iš svarbiausių biosferos komponentų, turintis lemiamą reikšmę sukuriant ir palaikant tiek pavienes ekosistemas, tiek bendrą globalinę ekologinę pusiausvyrą.Per vienerius metus apie 500 tūkstančių dabar esamų Žemėje augalų rūšių pagamina maždaug 110 milijardų tonų organinės medžiagos. Kartu į atmosferą išsiskiria apie 50 milijardų tonų deguonies. Kol kas augalai organinei medžiagai gaminti geba panaudoti tik 0,1 – 1% saulės energijos. Kultūrinės jų veislės saulės energijos pasisavina l – 6%. Čia dar slypi dideli rezervai. Todėl vienas iš labai svarbių uždavinių siekiant padidinti pagaminamos organinės masės kiekį ir visiškai aprūpinti žmoniją maisto produktais – išmokti efektyviau panaudoti saulės energiją.Be šių pagrindinių augalijos funkcijų, biosferoje dar yra nemažai smulkesnių, tačiau taip pat labai svarbių, kurios sąlygoja augalų vietą ir reikšmę formuojant bei išlaikant normalią aplinką. Iš jų paminėtinos šios: augalija teikia ne tik maistą bei pašarą, bet ir daugelį žaliavų liaudies ūkiui, ji apsaugo dirvožemį nuo vandens ir vėjo erozijos, reguliuoja vandens apytaką dirvoje ir atmosferoje, padeda apsaugoti vandens telkinius ir atmosferos orą nuo užteršimo, kuria ir palaiko rekreacinę aplinką, buveines faunos atstovams, sudaro sąlygas gyvosios gamtos rūšims išsaugoti.Labai svarbus vaidmuo tenka augalijai kaip žaliavų teikėjai. Medienos kasmet vis daugiau reikia ir dabar jos paruošiama apie 2,5 milijardo m3 per metus, nesvarbu, kad stengiamasi ją pakeisti kitomis medžiagomis. Nors smarkiai išvystyta dirbtinio pluošto gamyba, tačiau vis tiek daug reikia linų, medvilnės, džuto. Technikoje, dažų pramonėje daug sunaudojama nepakeičiamo augalinio aliejaus. Vaistų pramonė senokai jaučia augalinės žaliavos stygių, todėl vis daugiau auginama vaistinių augalų atsisakant kitų kultūrų.Niekas geriau nesaugo dirvožemio nuo erozijos kaip augalija. Miškas, jo ištisinės juostos arba bent medžių grupės sulaiko vėjus ir kartu saugo greta esančius laukus nuo išpustymo, o dirvoje esančios augalų šaknys apsaugo nuo išplovimo lietaus ar polaidžio vandeniu. Šiuo požiūriu maždaug lygiavertė yra tiek miškų, tiek pievų augalija.
7.1 Augalijos apsaugaAugalų apsaugą privalo užtikrinti žemės naudotojai, atitinkamos ministerijos, valstybiniai komitetai bei žinybos ir vietiniai vykdomieji komitetai. Pavyzdžiui, pakelių apsaugines zonas privalo sodinti, auginti, prižiūrėti ir saugoti Autotransporto ir plentų ministerija, komunikacinių linijų trasose – Ryšių ministerija, vandens apsaugos zonas – Melioracijos ir vandens ūkio ministerija ir pan.Augmeniją saugo ne tik Miškų kodeksas, bet ir specialūs poįstatyminiai aktai, kurie reglamentuoja želdinių, draudžiamųjų zonų augmenijos apsaugą; rezervatų, draustinių, parkų bei gamtinių paminklų apsaugą, vaistingųjų ir retųjų augalų, miško uogų ir riešutų apsaugą.
Asmenims, pažeidusiems minėtus įstatymus, tenka baudžiamoji, administracinė arba kitokia atsakomybė pagal Lietuvos įstatymus. Visais atvejais privaloma atlyginti pažeidimu padarytą žalą.8. Gyvūnijos reikšmėGyvūnijos reikšmė žmonių visuomenės gyvenime apibūdinama kaip socialinė reikšmė. Nuo seniausių laikų gyvūnai žmogui buvo maisto, aprangos šaltinis. Iš gyvūnų kaulu, odos, plunksnų pagaminti pirmieji darbo ir medžioklės įrankiai -adatos, peiliai, strėlės ir kiti.Žmonių visuomenė, aktyviai pertvarkydama gamtą, išmoko racionaliau naudoti gyvūnijos išteklius. Lemiamas etapas žmonijos ir gyvūnijos santykiuose buvo prieš keliolika tūkstančių metų prasidėjęs gyvūnų domestikavimas (prijaukinimas). Domestikavimas išgelbėjo daugelį laukinių gyvūnų nuo išnaikinimo, nes žmonija surado naują būdą apsirūpinti maistu ir žaliavomis. Domestikavimas leido valdyti gyvūnų populiacijas ir išryškinti naudingas gyvūnų savybes. Kiekvienos gyvūno rūšies domestikavimas – naujas etapas žmogaus santykiuose su gamta, tai ištisa istorija.Gyvūnijos ištekliai naudojami šiose žmonių veiklos sferose:• įvairiuose technologiniuose procesuose pramonėje ir žemės ūkyje;• aplinkos apsaugoje;• vaistų bei medicininių preparatų gamyboje;• pramoninėje medžioklėje ir žūklėje;• mėgėjiškoje medžioklėje ir žūklėje;• dvasiniame žmogaus gyvenime;• moksliniuose tyrimuose.Technologiniuose procesuose dabar ypač plačiai naudojami įvairūs mikroorganizmai. Juos pasitelkus, be terminio rūdos apdorojimo gaunami metalai. Mikroorganizmai išskiria varį iš sulfidų, sudaro organinius junginius su auksu. Nuo įvairių mikroorganizmų ir bestuburių gyvūnų gausumo tiesiogiai priklauso dirvos derlingumas. Intensyviai tręšiant laukus mineralinėmis trąšomis, naudojant chemines medžiagas kovoje su piktžolėmis ir žemės ūkio kenkėjais, didelė dalis naudingos dirvožemio faunos žūva, ir jo derlingumas krenta. Pažangi šiuolaikinė žemės ūkio technologija numato priemones dirvožemio faunai gausinti.Įvairūs mikroorganizmai, naudingi vabzdžiai, paukščiai vis labiau panaudojami biologinėje kovoje su žemės ūkio kenkėjais bei piktžolėmis. Pramonėje plačiai naudojami gyvūnų gyvybinės veiklos produktai. Siuvant šiltus drabužius, dedamas šiaurės paukščio – gagos pūkų (jie renkami lizduose) tarpsluoksnis. Pietų Amerikoje laukai tręšiami guanu – išmatomis, susikaupusiomis per šimtmečius paukščių masiško susitelkimo vietose. Japonijoje, kitose šalyse įkurtos moliuskų, auginančių perlus, plantacijos.Mikroorganizmai naudojami medicinos preparatų – antibiotikų, fermentų, vitaminų gamyboje. Daug vertingų vaistų gaminama iš gyvačių nuodų. Plačiai žinomas preparatas iš elnių ragų – pantokrinas, vaistingųjų savybių turi saigako ragai. Daugelio preparatų, ypač serumų ir vakcinų, gamyboje naudojamas žinduolių kraujas, įvairūs laboratoriniai gyvūnai naudojami išbandant naujus preparatus ir vaistus, kol dar jie neatiduoti gydymo įstaigoms. Medicininės dėlės išskiria medžiagą, sulaikančią kraujo krešėjimą ir labai svarbią gydant kai kurias ligas. Daug naujų preparatų hipertonijos, širdies-kraujagyslių ligoms gydyti gauta iš pinčių, aktinidijų, moliuskų, jūros žvaigždžių, žieduotųjų sliekų ir kitų gyvūnų, iki šiol laikytų beverčiais. Ilgai negyjančioms žaizdoms, kaulų lūžiams gydyti vartojamas kalnuose randamas žinduolių (pelėnų, šikšnosparnių ir kitų) gyvybinės veiklos produktas – mumijus.Gyvūnai vis plačiau naudojami aplinkos apsaugoje. Mikroorganizmai valo ir padaro nekenksmingus nutekamuosius gamybinius vandenis, skaido naftos produktus. Žinomos bakterijos, oksiduojančios amoniaką, nitritus, sierą ir šitaip valančios iš aplinkos šias kenksmingas medžiagas. Dirbtiniu būdu padauginti tam tikrų rūšių sliekai ir musių lervos mineralizuoja sąvartynus. Kai kurios gyvūnų rūšys, jautrios aplinkos pakitimams, naudojamos ekologiniame monitoringe – kontroliuojant aplinkos būklę. Sakysime, labai jautrias užterštam orui kanarėles šachtininkai nuo seno naudojo kaip užteršimo anglies monoksidu (mirtinomis dujomis) indikatorių.Gyvūnai tebėra intensyvių mokslinių tyrimų objektas. Mokslas apie gyvūnus -zoologija – vystosi toliau. Nors zoologijos mokslas turi senas tradicijas dar nuo Z.Lamarko ir C. Darvino laikų, gyvūnijos pasaulyje vis dar slypi daugybė paslapčių. Jas atskleidžiant, gimsta naujos mokslo sritys.
8.1 Gyvūnijos nykimo priežastysSvarbiausias veiksnys planetos gyvūnijos istorijoje – žmonių visuomenės atsiradimas ir vystymasis. Šis veiksnys labai sutrumpino kai kurių gyvūnų biologinio amžiaus trukmę. Kuo labiau vystosi visuomenė, tuo greičiau nyksta laukiniai gyvūnai. Per pastaruosius 350 metų iki mūsų amžiaus vidurio viena gyvūnų rūšis arba jos porūšis išnykdavo per 10 metų, dabar — per metus. Manoma, kad dėl žmogaus kaltės jau išnyko 106 žinduolių ir 150 paukščių rūšių bei porūšių. Priminsime, kad rūšiai atsirasti reikia ne kelių šimtmečių, o milijonų metų.
Nors gyvūnų, kaip ir visos gamtos, apsaugos idėjos gimė labai seniai, gyvūnų nykimo priežastys iki šiol traktuojamos nevienodai. Vyrauja nuomonė, kad gyvūnai nyksta dėl neūkiškumo, neatsakingo požiūrio į gamtos ir gyvūnijos pasaulį, kultūros, mokslo žinių bei planingos veiklos stokos, pavienių valstybių netobulų socialinių santykių. Žinoma, šie veiksniai susiję su gyvūnijos nykimu, tačiau jie yra antraeiliai. Norint surasti pagrindinę priežastį, sąlygojančią visus kitus gyvūnų nykimo veiksnius, reikia išanalizuoti žmonijos vystymosi dėsningumus ir jų poveikį gamtai.Žmonijos vystymasis šiuolaikinėmis sąlygomis susijęs su dviem fenomenais -biologiniu ir socialiniu. Biologinis – tai nepaliaujamas žmonių skaičiaus ir biologinių poreikių didėjimas, socialinis – nenutrūkstamas socialinių poreikių bei vartojimo augimas. Šių abiejų fenomenų suminis veikimas ir yra pagrindinė natūralios gamtos ir laukinių gyvūnų nykimo priežastis. Beje, biologinis veiksnys šiuo atveju pirmesnis negu socialinis.Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Žemėje gyveno 1,5 milijardo žmonių, dabar yra netoli 5 milijardų. Per parą pasaulio gyventojų padaugėja beveik 200 tūkstančių, o per metus – 2%. Jų biologiniams poreikiams (mityba, apsisaugojimas nuo nepalankaus aplinkos poveikio) tenkinti naudojami vis nauji gamtiniai ištekliai. Kartu mokslo ir technikos pažangos sąlygomis nuolat daugėja socialinių poreikių (išrandama ir gaminama vis daugiau įvairiausių daiktų). Tam irgi reikia naujų išteklių. Maisto produktų gamyba pasaulyje per metus padidėja 1,5%, naudingųjų iškasenų gamyba -3%. Miestai, gyvenvietės, keliai, dirbtinės vandens saugyklos jau užima 4% sausumos, o dvidešimtojo amžiaus pabaigoje užims 15%. Statant gamyklas, eksploatuojant naujus rūdynus ir vykdant kitus darbus, kasmet netenkama tokios teritorijos kaip Lietuva. Kiekvieną dieną pasaulyje iškertama 30 tūkstančių hektarų miško, kartu malėja gyvūnų gyvenamoji aplinka. Būna ir taip, kad gyvenamoji aplinka lieka, tačiau žmogaus veiklos ji būna taip pakeista (užteršta, apnuodyta cheminėmis medžiagomis ir 1.1.), jog gyvūnai joje gyventi nebegali.Detalizuojant besivystančios visuomenės neigiamą poveikį gyvūnijos pasauliui, Lietuvoje galima skirti šiuos pagrindinius gyvūnų nykimo veiksnius:• natūralios gamtinės aplinkos sunaikinimas arba pakeitimas;• pernelyg didelis naudojimas;• plėšrūnų skaičiaus dirbtinis padidinimas;• kitų anksčiau teritorijoje negyvenusių gyvūnų įveisimas;• pašarų išteklių sumažėjimas;• atsitiktinis sumedžiojimas.Labiausiai kenksmingas mūsų respublikos gyvūnijai gyvenamosios aplinkos pakeitimas. Beveik trečdalyje teritorijos įvykdyti melioracijos darbai, iškirsti krūmynai, nusausintos užpelkėjusios vietos, ištiesinti nedideli upeliai. Žemės ūkyje naudojama intensyvi agrotechnika, daug mineralinių trąšų ir cheminių medžiagų. Miškuose sanitariniais sumetimais iškertami sausi, drevėti medžiai. Respublikoje nutiesta daugiau kaip 100 tūkstančių kilometrų laidų, į kuriuos atsitrenkę masiškai žūva paukščiai. Kiškiai, lapės, šernai, stirnos, briedžiai papuola po mašinomis ir traukiniais.Intensyvus pesticidų naudojimas žemės ūkyje susijęs su katastrofišku plėšriųjų paukščių – sakalų keleivių, pelėsakalių, erelių žuvininkų nykimu. Dėl pelkių ir šlapių pievų sausinimo sparčiai mažėja didžiųjų kuolingų, gaidukų, juodkrūčių bėgikų, dirvinių sėjikų, povinių vištelių, gervių, tetervinų, kurtinių, nyksta drugiai: pelkinis satyras, šiaurinis perlinukas, juodasis apolonas. Iškirtus mažus miškelius žemės ūkio naudmenose, naudojant įvairius mechanizmus, chemines medžiagas, labai sumažėjo kamanių, putpelių, griežlių, pempių, pilkųjų kiškių. Ištiesinant upelius, buvo sunaikinta ūdrų gyvenamoji aplinka, todėl šie labai vertingi kailiniai žvėrys vos neišnykę. Vandenų užteršimas, užtvankų statyba, susijęs su lašišų, šlakių nykimu. Masiškai kertant senus ąžuolus, beveik nebeliko didžiausių ir gražiausių mūsų vabalų – elniavabalių. Iškirtus uoksinius medžius, nebeturi kur perėti karveliai uldukai ir kiti uoksiniai paukščiai.Nereglamentuojama medžioklė anksčiau buvo svarbi kai kurių gyvūnų nykimo Lietuvoje priežastis. Dėl šios priežasties išnyko taurai, laukiniai arkliai -tarpanai, meškos (paskutinioji nušauta 1885 metais Rūdninkų girioje), vilpišiai, labai sumažėję gulbių, bebrų. Dabar, planingai tvarkant medžioklės ūkį ir efektyviai kovojant su brakonieriavimu, padėtis pagerėjo. Išimtis – oficialiai nenutraukta kurtinių medžioklė. Nors šių paukščių sumedžiojama labai nedaug, tačiau kartu su kitais neigiamais veiksniais tai daug prisideda prie jų išnykimo.Mūsų respublikoje padaugėjo kai kurių plėšrūnų, o jie prisidėjo prie tam tikrų rūšių gyvūnų nykimo. Miškuose prisiveisė kiaunių, o jos iki minimumo sumažino voverių skaičių. Kiaunės labai žalingos ir kurtinių, tetervinų bei kitų nykstančių paukščių laikymosi vietose. Respublikoje nepakankamai reguliuojamas varninių paukščių skaičius. Šie plėšrūnai naikina kitų paukščių dėtis, jaunus kiškiukus. Dėl to, kad pas mus yra labai daug lapių, usūrinių šunų, kiaunių, taip pat šernų, baigia išnykti baliniai vėžliai, didieji apuokai.Naujai įveisti gyvūnai konkuruoja su vietiniais maisto, veisimosi vietų atžvilgiu ir neretai juos išstumia iš gyvenamųjų vietų.9. Gamtos užterštumas
Atsižvelgiant aktyvų gamtos išteklių naudojimą, atsiranda pasalinis tokio veiksmo padarinys kaip gamybinės bei kitos atliekos, po gamybos, vartojimo ir kitų procesų Mažėjant miškų masyvams ir sparčiai besiplėtojančiai pramonei vis labiau teršiant aplinką, bendras poveikis atmosferai kol kas neigiamas – ji nebepajėgia absorbuoti išmetamų atliekų. Panaši padėtis ir su vandenų bei dirvožemio užteršimu dėl mikrofaunos sumažėjimo.Be to, aplinkos užteršimas ne tik neigiamai veikia žmogaus sveikatą, bet ir mažina laukų derlingumą, gyvulininkystės produktyvumą, ardo komunalinio ūkio objektus, trumpina jų eksploatavimo terminus, spartina metalo konstrukcijų koroziją, kartu daro didelę žalą pačios pramonės gamybinių pajėgumų techninei bazei. Kad būtų galima nors iš dalies išvengti šių padarinių, sunaudojama gana daug lėšų. Pavyzdžiui, komunalinis ūkis nešvarumams valyti privalo turėti gana daug valymo mašinų bei jas aptarnaujančio personalo, komunalinių vandenų nuotėkiui išvalyti -ištisą valymo įrenginių sistemą, aplinkai apželdinti – specialias tarnybas ir 1.1.
10. Trumpa aplinkos teršimo charakteristikaEkologinę pusiausvyrą buvo pradėta pažeidinėti dar tada, kai žmonija naudojo pačius primityviausius darbo įrankius. Žmonijos gamybinės jėgos vis labiau ėmė pralenkti gamtos atkuriamąsias jėgas. Mokslo bei technikos pažanga, kurios dėka spartėjo gamybos tempas, tobulėjo gamybos įrankiai, dar labiau padidino prieštaravimus tarp žmogaus gamybinės veiklos ir gamtos. Visa tai verčia ieškoti efektyvesnių būdų buvusiai pusiausvyrai atstatyti.10.1 Pagrindiniai teršėjai ir teršimo būdaiNustatyta, kad intensyviausiai gamtą teršia šešios gamybos šakos: energetika, statybinių medžiagų pramonės ir juodosios metalurgijos įmonės labiausiai teršia atmosferą, o žemės ūkis, maisto ir chemijos pramonės įmonės – vandenį.Didžiausią susirūpinimą kelia netinkamas pesticidų bei cheminių trąšų, kurios ne tik užteršia vandens telkinius, bet ir maisto produktus, laikymas bei naudojimas Dažnai minėti chemikalai įterpiami nesilaikant visų agrotechnikos reikalavimų, todė užteršiami podirvio bei paviršiaus vandenys, suardomos mikroekosistemos – pirminė; maistinės grandys, su kenkėjais žūva ir daugelis naudingų vabzdžių bei paukščių. Nuc herbicidų žūva ir daugelis laukinių žvėrelių. Netinkamai naudojami šie chemikalai pe maistinę grandine (žolė – pašarai – gyvuliai – maisto produktai) pasiekia ir žmogau; organizmą.Tai, kad aukščiau minėtos 5 gamybos šakos ir žemės ūkis daugiau, negu visos kitos kartu, teršia aplinką, leidžia daryti išvadą, kad šiose gamybos šakose bei žemės ūkyje nepatenkinamai naudojamos gamtosaugos priemonės. Antra vertus, maksimalių prevencinių priemonių įgyvendinimas šiose gamybos šakose bei žemės ūkyje leistų gana greitai ir smarkiai sumažinti aplinkos teršimą, todėl gamybos technologijos bei įrengimų tobulinimas turėtų būti svarbiausias gamtosaugos priemonių komplekso uždavinys.
10.2 Gamtosaugos prevencijaGamtosaugos prevencinio darbo efektyvumo vienu iš svarbių kriterijų galėtų būti ir materialinė žala. Beje, žala, padaryta gamtai, šiuo metu neretai matuojama tik žuvusių žuvų, išdžiūvusio miško ar nušauto žvėries materialine verte. O reikėtų į Šį skaičių įtraukti ne tik medienos vertę, bet ir atmosferos valymo, kurį atliko šis miško masyvas kainą, ne tik miško atsodinimo išlaidas, bet ir jo poveikio gyventojų sveikatingumui praradimo laipsnį; hidroreguliavimo bei dirvožemio išlaikymo funkcijų išnykimą regione, dėl kurio sumažėjo žemės ūkio naudmenų derlingumas bei ūkių gaminamų produktų apimtis ir t. t., kitaip sakant, turėtų būti apskaičiuojama ne tik tiesioginė žala, bet ir negauta nauda. Šį kriterijų detalizuojame taip:• esminė žala• didelė žala• ypač didelė žala.Šitai leistų išsiaiškinti pačius aštriausius gamtosaugos problemos aspektus. Pagal siūlomus gamtosaugos preventyvaus darbo efektyvumo kriterijus nusikaltimus gamtai galima suskirstyti į itin pavojingus, slinkius ir nesukeliančius pavojaus. Kartu visi ekologinės problemos aspektai lyg ir „surikiuojami į savo vietas” pagal aktualumą. Galima tikėtis, kad siūlomi efektyvumo kriterijai suvaidintų tam tikrą vaidmenį kriminalizuojant gamtosaugos įstatymų pažeidimus, nes šie kriterijai išreiškia veikos pavojingumo visuomenei laipsnį ir pobūdį. Tai savo ruožtu turėtų nulemti sankcijas gamtosaugos įstatymų pažeidėjams, atsižvelgiant į veikos pavojingumo visuomenei laipsnį.
Apibendrinant galima pasakyti, kad ekologinio – teisinio mechanizmo efektyvumas priklauso nuo to, kiek ekologinės teisės normos turinys atitinka jos realizavimo rezultatą. Šio rezultato pagrindinės sąlygos: teisingas normos socialinis -ekologinis pagrindimas; jos sukonkretinimas ūkinės teisės normose; normos įvykdymo materialinis techninis aprūpinimas, normos vykdytojo teisinė kultūra, normos vykdymo organizaciniai darbai, normos vykdymo kontrolė, atsakomybė už jos nevykdymą; normos vykdymo materialinis stimuliavimas. Ekologinio – teisinio mechanizmo efektyvumo kriterijaus funkciją šalyje šiuo metu atlieka aplinkos kokybės standartų sistema.11. Tarptautinių aplinkosaugos konvencijų reikalavimaiEuropos komisijos Baltoji knyga reikalauja naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Kaip visiems žinoma, Pasaulio energetikos tarybos kongreso Madrido deklaracijoje (1994) ir Europos komisijos Baltojoje knygoje reikalaujama, kad ES šalys 2010 m. 12 % savo energijos poreikių tenkintų iš atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ). Mūsų šalies kuro ir energijos balanse 1997 m. atsinaujinanti energetika sudarė apie 6,5 %.Griežti aplinkosaugos konvencijų, kurias pastaruoju metu pasirašė Lietuva (Jungtinių tautų tolimų taršos pernešimų konvencija, Kyjoto klimato kaitos konvencija ir kt), reikalavimai sumažinti sieros dioksido, azoto oksidų, anglies monoksido, dulkių, angliavandenilių ir ozono sluoksnį naikinančių medžiagų išmetimą į aplinką gali būti neįvykdyti, jeigu nebus geriau panaudojami atsinaujinantys energijos šaltiniai ir ypač hidroenergija, kurios galimybės artimoje perspektyvoje yra didžiausios. Ji galėtų tenkinti 15 – 17 % dabartinių šalies elektros poreikių (šiuo metu tenkina tik apie 2,6 %).Apibendrinant galima pasakyti, kad dėl bendro ekonomikos nuosmukio susidarė palankios sąlygos biologinei įvairovei, svarbioms faunos bei floros rūšims ir jų bendrijoms išsaugoti. Kita objektyvi aplinkybė, pastaraisiais metais turėjusi įtakos gamtos apsaugos sektoriui, – privatizavimo procesas, kurio metu grąžinta savininkam| nemaža dalis miškų, pelkių, natūralių pievų. Kai kuriais atvejais tarp atstatytos privačios nuosavybės ir gamtos apsaugos reikalavimų kyla konfliktinės situacijos. Reikėtų pabrėžti, kad daugeliu atvejų “gamtosaugos” terminas nedraudžia žemės naudojimo, todėl privatūs žemės savininkai turės ir ateityje praktikuoti atitinkamas gamtotvarkines priemones, tokias kaip sezoninis šienavimas, gyvulių auginimas, ganymas ir kt. Šios gamtotvarkinės priemonės dažniausiai yra reikalingos ir būtinos biologinės įvairovės apsaugai, ypač tose gamtiniu požiūriu vertingose teritorijose, kurios netolimoje ateityje bus siūlomos įtraukti į laukinės augalijos, gyvūnijos bei laukinių paukščių populiacijų apsaugai svarbias teritorijas, sudarančias Europos Sąjungoje vieningą ekologinį tinklą „Natūra 2000″.Europos Sąjungai priklausančiose šalyse aplinkosauginiai reikalavimai įteisinti apie 300 direktyvų ir reglamentų. Jų įgyvendinimas siejamas su didelėmis investicijomis, tačiau retai kalbama apie naudą, kurią atneša šių reikalavimų laikymasis.2001 m. birželio mėnesį Lietuva baigė derybas su ES dėl aplinkosaugos skyriaus ir pradėjo planuoti investicijas ES aplinkosaugos direktyvoms ir normoms vykdyti.Europos Komisijos Aplinkos generalinio direktorato parengtoje studijoje apie ES aplinkosauginių normų įgyvendinimo naudą nurodoma, jog iki 2009 metų aplinkosauginiams standartams įgyvendinti Lietuvai kasmet reikės skirti apie 200 mln. litų. Įgyvendinusi šiuos standartus, mūsų šalis kasmet galės tikėtis iki 4,5 mlrd. litų naudos. Ši nauda siejama su:1) geresne visuomenės sveikata, sergamumo mažėjimu ir ankstyvų mirčių išvengimu;2) komercinę vertę turinčių gamtos išteklių (miškų, žuvų ir kt.) apsauga;3) ekosistemų (augmenijos, gyvūnijos, aplinkos kompleksų) išsaugojimu;4) didesniu ekonominiu efektyvumu ir produktyvumu įmonėms naudojant modernesnes technologijas;5) socialinė-ekonomine nauda (turizmo plėtra, kultūrinio paveldo išsaugojimas, naujų darbo vietų sukūrimas).Reguliarus keitimasis informacija ir bendradarbiavimas su Latvijos bei Estijos kolegomis stiprina mūsų pastangas įgyvendinant Europos Sąjungoje keliamus gamtos apsaugos reikalavimus ir todėl Baltijos aplinkosaugos forumo (BAF) veikla šioje srityje yra sveikintina.Lietuvos nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos (Lietuvos gamtos fondas (LGF), Lietuvos ornitologų draugija (LOD), kt.) taip pat vykdė ar tebevykdo keletą svarbių gamtosauginių projektų, susijusių su Lietuvos įsipareigojimais tarptautinėms Europos institucijoms. Kitas svarbus trišalis Baltijos šalyse vykdomas projektas gamtos apsaugos srityje „Baltijos šalių regioninis pasiruošimas Natūra 2000 reikalavimų įgyvendinimui”, kurį planuojama vykdyti iki 2003 m. Projekto koordinatorius – Baltijos aplinkosaugos forumas (BAF).IšvadosPastaraisiais metais mūsų šalyje susidarė esminio persitvarkymo reikalaujanti situacija. Ją lemia objektyvūs visuomenės raidos prieštaravimai. Gamybiniai santykiai atsiliko nuo aukšto gamybinių jėgų lygio. Ūkinio „mechanizmo” modelis paseno ir neatitinka naujai susiklosčiusių sąlygų. Ekstensyvus ekonomikos augimas išsėmė savo galimybes ir ėmė stabdyti visuomenės pažangą. Nauji pagrindiniai tikslai tapo: spartinti šalies socialinį ir ekonominį vystymą, pasiekti didelių poslinkių lemiamoje žmonių veiklos sferoje — ekonomikoje, realizuoti ryžtingą posūkį į gamybos intensyvinimą. Siekiant šių tikslų, neįmanoma išvengti ir vienokio ar kitokio poveikio gamtai. Marksizmo klasikai moko, jog žmonių istorija ir gamtos istorija yra glaudžiai susijusios ir sąlygoja viena kitą. Šiuo konkrečiu atveju visa tai pasireiškia ir tuo, jog daugelis persitvarkymo uždavinių sėkmingai gali būti sprendžiami tik išsaugant ir taip praturtinant gamtą, kad ji galėtų prisidėti prie tolesnės visuomenės raidos, jos pažangos. Todėl partijos kursas intensyvinti gamybą, be kita ko, reiškia, jog reikia efektyviai panaudoti kokybinius ekonomikos augimo veiksnius, kad būtų kuo taupiau naudojamos įvairios žaliavos, medžiagos, energija, mažinamos gamybos atliekos, kad gamtos ištekliai būtų ne tik racionaliai eksploatuojami, bet ir atkuriami, kad aplinka, veikiama galingo gamybinio potencialo, išliktų tinkama gyventi žmogui. Laikas reikalauja žmogaus santykį su gamta giliai moksliškai pagrįsti. Sis santykis turi atitikti ne tik žmogaus interesus, bet ir gamtos „poreikius”. Numatyti ir įvertinti ne tik artimi, bet ir patys tolimiausi žmogaus poveikio gamtai socialiniai ir ekologiniai padariniai.
Literatūros sąrašas
1. Burneikis J. Energetika ir aplinka – Mokslas ir gyvenimas 2002m., Nr. 3., p. 26 -272. Burneikis J. Ekonominiai – ekologiniai reikalavimai eneregetikoje – Mokslas ir technika, 2000m.. Nr. 1., p. 10-113. Burneikis J. Ekologija energetikų akimis – Mokslas ir technika. 2001 m., Nr. 11, p. 10-114. Budrys L. Nacionalinės gamtosaugos akcentai: ES kontekste – Tėviškės gamta, 2002m.,Nr. l, p. 1-25. Edvvard J. Kormondy „Ekologijos sąvokos” – Kaunas, 1992m.6. Lietuvos TSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija „Gamtos apsauga” – Vilnius, 1988m.7. Raškauskas V. „Bendroji ekologija” – Vilnius, 1991m.8. http://www.zpasaulis.lt/ubik.html