Politinės partijos

2808 0

Turinys:

Lietuvos socialdemokratų partija

Prieš 115 metų, 1896 m. gegužės 1 d., buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų partija.

Pirmosios politinės partijos Lietuvoje ėmė kurtis ties XIX–XX amžių slenksčiu, ir tai buvo natūralus, dėsningas procesas. Juk mūsų tautiniam judėjimui plėtojantis ir bręstant jame atsirado skirtingų nuomonių, kokiu keliu eiti į visiems bendrą tikslą – atsikratyti carinės Rusijos jungo, tautinės priespaudos, kokiais būdais to siekti, kuo labiausiai remtis.

Iš esmės visos mūsų partijos išaugo iš Vinco Kudirkos suburto varpininkų sąjūdžio: socialdemokratų lyderis Steponas Kairys pripažino, kad “Varpas” buvo tiesiog partijų perykla. Piirmiausia nuo varpininkų atskilo kunigai, bet Krikščionių demokratų partija atsirado dar negreitai, pirmieji oficialiai savo partiją įkūrė socializmo idėjų šalininkai, po to, 1902 m., gimė Lietuvių demokratų partija, būsimieji valstiečiai liaudininkai, dar vėliau susibūrė tautininkai.

Sunki pradžia

Socializmo, kovos dėl socialinio teisingumo idėjos Vakarų Europoje ėmė rastis XIX a. viduryje sparčiai plėtojantis pramonei, kilus reikalui ginti darbininkus nuo darbdavių savivalės. Jos artimai siejosi su Prancūzų revoliucijos šūkiais – laisvė, lygybė, brolybė – ir su Karlo Marxo mokslinėmis teorijomis. Netrukus, amžiui baigiantis, tos idėjos pasiekė ir Liietuvą, tačiau pirmieji jų sekėjai – inteligentai, darbininkai nebuvo vieningi. Vieni dairėsi į Rusiją, kiti – į Lenkiją, ir tik daliai jų visų pirma rūpėjo Lietuvos likimas, jos ateitis. Tiesa, pastarieji, kaip ir daugelis to meto mūsų inteligentų, dar blogai kalbėjo lietuviškai, bet jau bu

uvo sąmoningi tautiečiai, savo krašto patriotai.

Tokie buvo ir gydytojas Andrius Domaševičius bei ekonomistas Alfonsas Moravskis, kilę iš smulkiųjų Panevėžio krašto bajorų. Abu jau turėjo politinės veiklos ir kovos patirties, buvo parengę “Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą. Ji buvo iš anksto aptarta inteligentų ir darbininkų susirinkimuose bei priimta partijos steigiamajame susirinkime, įvykusiame Vilniuje 1896 m. gegužės 1 d. Programoje buvo skelbiama, kad partija sieks demokratijos, laisvės ir ekonominės gerovės darbininkams, o tam minimali sąlyga yra atsiskyrimas nuo Rusijos, “savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos”. Įdomu, kad šiame susirinkime dalyvavo Feliksas Dzeržinskis, greitai tapęs aršiu LSDP priešu, ir trys svečiai – varpininkų atstovai: Kazys Grinius, Stasys Matulaitis bei Juozas Bagdonas.

Naujoji partija, į kurią iš karto įstojo 150 narių, energingai plėtojo veeiklą. Ji visų pirma siekė išsikovoti darbininkų pasitikėjimą, platindama savo literatūrą, organizuodama streikus ir taip padėdama gerinti ekonominę darbininkų būklę, o po to jau kvietė juos į kovą dėl demokratijos ir Lietuvos laisvės. Žinoma, ši veikla buvo nelegali – carinėje Rusijoje laisvė veikti politinėms partijoms atsirado dar labai negreit. Todėl valdžia ypač persekiojo socialdemokratus – sekė juos, grūdo į kalėjimus, trėmė į Sibirą. Toks likimas laukė ir A.Domaševičiaus, ir daugelio jo bendraminčių.

Beje, ne tik valdžia buvo LSDP priešė: ją piktai kritikavo ir rusų socialdemokratai, ypač bo

olševikai – dėl siekimo atsiskirti nuo Rusijos vadino oportunistų partija, vieningo proletarų fronto ardytoja. Iš kitos pusės puolė Lenkų socialistų partija (PPS) ir Jozefo Pilsudskio vadovaujama šios partijos Lietuvos sekcija. PPS rūpėjo ne tiek socializmo idėjos, kiek Lenkijos nepriklausomybė, senosios valstybės su 1772 m. sienomis atkūrimas. Todėl ji siekė pati “nešti socializmo propagandą mūsų broliams Lietuvoje ir Baltarusijoje”. Tokie planai aiškinti taip: darbininkai pramonės įmonėse ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje kalba lenkiškai, todėl LSDP niekam nereikalinga. Tačiau Lietuvos socialdemokratai nepasidavė, ilgai trukusi jų kova baigėsi pergale: 1906 m. PPS Lietuvos sekcija (žinoma, be J.Pilsudskio) atsisakė polonizacijos planų ir prisijungė prie LSDP, pripažindama jos programą.

Nepaisant caro valdžios persekiojimų socialdemokratai greitai tapo stipriausia politine jėga Lietuvoje – 1905 m. įvykių išvakarėse jie turėjo jau kelis tūkstančius narių miestuose ir kaimuose. Jų gretose išaugo tokie puikūs organizatoriai, lyderiai, kaip Kipras Bielinis, S.Kairys, Vladas Požėla, Stasys Matulaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas. Tiesa, du pastarieji, atėję iš varpininkų, vėliau perėjo pas bolševikus. Tačiau 1905 m. revoliucijos metu jie visi dar buvo kartu: važinėjo po kaimus ir miestelius, išplatino net 420 tūkst. atsišaukimų, organizavo demonstracijas, streikus, vertė caro valdžią valsčiuose.

Labai svarbus nors ir negausių, bet labai aktyvių LSDP atstovų vaidmuo priimant 1918 m. vasario 16-osios aktą. Tada Lietuvos Taryboje dėl jo vyko karšti ginčai, ka

aip vėliau rašė S.Kairys, jis su bendrapartiečiu Mykolu Biržiška, jiems artimu Stasiu Narutavičiumi ir demokratu Jonu Vileišiu, ryžtingai veikdami, būdami mažuma, sugebėjo įtikinti Tarybos daugumą priimti ir paskelbti jų parengtą drąsią Nepriklausomybės Akto redakciją, kurioje įtvirtintos nepriklausomybės ir demokratijos idėjos, atsisakyta Vokietijos “globos”.

Nepriklausomoje Lietuvoje

“Veido” archyvas

“Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą parengė gydytojas Andrius Domaševičius ir ekonomistas Alfonsas Moravskis

Susikūrus mūsų valstybei, LSDP atstovai dalyvavo jos Vyriausybėse, buvo renkami į Seimus ir aktyviai juose veikė.

Tačiau jų pozicijos politiniame gyvenime nebuvo tvirtos, juos lenkė kitos jėgos. Tai visų pirma krikščionys demokratai, dešinieji, turėję kur kas didesnę socialinę bazę: kaimų gyventojus, ūkininkus, aktyvius rėmėjus kiekvienoje parapijoje – kunigus, kurių autoritetas kaime tada buvo didžiulis. Kaimo žmonėmis rėmėsi, jų interesus gynė ir antroji pagal pajėgumą to meto partija – valstiečiai liaudininkai.

Todėl socialdemokratams beliko orientuotis tik į kaimo samdinius ir miesto proletariatą, kurio pas mus, esant silpnai pramonei, buvo nedaug: 1923 m. miestuose gyveno vos 15,7 proc. šalies gyventojų, kur kas mažiau nei kaimyninėje Latvijoje ar Estijoje. Ir dar dėl šio negausaus rinkėjų būrio simpatijų socdemams teko varžytis su komunistais, kurie taip pat skelbėsi vargšų užtarėjais.

Pagaliau buvo ir dar viena rimta LSDP nesėkmių priežastis: jų atstovai Seimuose dažnai siūlydavo pernelyg radikalius, politiškai nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, jie atkakliai priešinosi prezidento institucijos įvedimui, nes tai esą “n

nedemokratinga institucija”, per brangi Lietuvai, kelianti monarchizmo ir absoliutizmo pavojų. Dar daugiau socdemai (ir tautininkai) pakenkė sau, priešindamiesi žemės reformai, pranašaudami, kad smulkieji ūkininkai neišgyvens, todėl dvarų dalyti nereikia. O juk tūkstančiai savanorių išėjo ginti Lietuvos laisvės, nes jiems buvo pažadėta žemės.

Suprantama, ne visos LSDP atstovų idėjos, keliamos Seime, buvo tokios: jie atliko naudingą darbą įtvirtindami valstybėje demokratines piliečių teises ir laisves, kovojo dėl geresnių darbo sąlygų samdomiems darbuotojams, reikalavo mažinti aukštų pareigūnų algas ir t.t. Pikantiška detalė: dar Steigiamajame Seime (1920–1922) socdemai ne kartą reikalavo įvesti progresyvinius mokesčius – matyt, ši idėja kybos ore šimtą metų ar dar ilgiau.

1918–1926 m. LSDP gyvavo ir veikė turėdama per 3 tūkst. narių. Ji organizavo profsąjungų veiklą, aktyviai veikė savivaldybėse, ypač Šiauliuose, kur 1925 m. socdemai per rinkimus gavo valdžią ir sėkmingai darbavosi iki 1931 m. LSDP atstovai ėjo atsakingas pareigas kooperatyvuose – “Pienocentre”, “Lietūkyje”, “Spaudos fonde”, kūrė pirmąsias ligonių kasas. 1922 m. įsikūrė socialdemokratinio jaunimo sąjunga “Žiežirba” su 47 skyriais ir 1500 narių.

LSDP palaikė glaudžius ryšius ir su bendraminčiais Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, gaudavo iš ten metodinės ir finansinės paramos. Ir, žinoma, kaip ir kolegos Vakaruose, atsisakė proletariato diktatūros idėjos, paneigė socialistinės revoliucijos galimybę Lietuvoje – mūsų socdemai socializmą planavo įgyvendinti reformomis, demokratiškai ir labai negreitai. Todėl J.Stalinas visus socialdemokratus vadino socialfašistais, blogesniais ir pavojingesniais už tikruosius fašistus.

Liko neaišku, ar LSDP siekiai buvo realūs, nes Seimų laikai Lietuvoje truko gana neilgai – apie šešerius metus. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo prasidėjo visų opozicinių jėgų persekiojimas, bet iš legalių partijų labiausiai nukentėjo socdemai: apie 900 jų atsidūrė kalėjimuose. Policija sekė ir krikdemų, liaudininkų veikėjus, bet storiausią bylą surašė LSDP lyderiui S.Kairiui – joje net 347 agentų pranešimai.

Savo ruožtu ir tarp socdemų atsirado pramuštgalvių, kurie tikėjosi lengvai nuversti tautininkų valdžią. Tą jie bandė padaryti 1927 m. rugsėjo 8-osios naktį Tauragėje, Alytuje ir kitur. Tai buvo beprasmiška avantiūra, dėl jos labai nukentėjo LSDP autoritetas ir kelios dešimtys eilinių, suklaidintų žmonių – 12 jų sušaudyta, o pučo vadai paspruko į užsienį. 1936 m. visos partijos Lietuvoje buvo uždraustos.

Okupacijų metais socialdemokratai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, S.Kairys buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. 1989 m. gruodžio 2–3 d. vykęs LSDP XIV suvažiavimas atkūrė partiją, kuri 2001 m. susijungė su Lietuvos demokratine darbo partija.

Europoje pirmosios politinės partijos pradėjo kurtis Didžiojoje Britanijoje dar XVII a., o Lietuvoje politinės partijos susikūrė XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Partijų kūrimąsi lėmė Lietuvos tautinis sąjūdis XIX a antrojoje pusėje. Nacionalinės priespaudos bei prievartinės asimiliacijos politikoje, kurią vykdė caro valdžia, svarbiausia vieta buvo skiriama mokykloms ir spaudai. Lietuvos inteligentija pradėjo organizuoti draudžiamos spaudos leidimą užsienyje. Ėmė kurtis slaptos draugijos ir kuopelės, remiančios spaudos leidimą bei platinimą. Nors XIX a. antrosios pusės tautinio sąjūdžio pradžioje nebuvo didelio politinio ideologinio susiskaidymo, tačiau atsiradę nesutarimai stiprėjo. Visuomenė jau buvo pasidalijusi, ryškėjo ir socialinė diferenciacija. Iš Vakarų, per Varšuvos ir Rusijos universitetus skverbėsi socialinės idėjos. A. Domaševičiaus ir A. Moravskio iniciatyva Vilniuje ėmė organizuotis socialinės kuopelės, o nuo 1896 m. ėmė veikti Lietuvių socialdemokratų partija. Tai buvo pirmoji politinė partija Lietuvoje. Ji savo programoje kėlė ir savarankiškos Lietuvos Respublikos, susikonfederavusios su Lenkija, idėją. Per „Lietuvos Darbininką“, kitus laikraščius, suvažiavimus ir streikus socialdemokratai išvystė gana plačią ir sėkmingą veiklą.

1902 m. varpininkai ėmė organizuoti lietuvių demokratų partiją, kuri 1905 m. pasivadino Lietuvos demokratų partija. Jos programoje skelbiama, kad partijos tikslas – teritorinė autonomija Rusijos imperijoje, o galutinis tikslas – nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė, apimanti istorines etnografines lietuvių žemes. 1904 m. ėmė organizuotis krikdemai. Tokiu būdu, XX a. pradžioje Lietuvoje veikė trys aiškios politinės partijos, kurios atspindėjo tris pagrindines ideologines ir politines tendencijas Lietuvos tautiniame sąjūdyje. 1905 m . sušauktame Didžiajame Vilniaus Seime dalyvavo apie 2000 žmonių iš visų visuomenės sluoksnių ir visų politinių partijų bei srovių. 1917 m. Rusijoje lietuviai susibūrė į bolševikų lietuvių sekcijas. 1918 m. Vilniuje susiformavo Lietuvos komunistų partija – buvo priešiška Lietuvos nepriklausomybei ir iki 1940 m. šalyje veikė kaip nelegali antivalstybinė organizacija. Atkūrus Lietuvos valstybę, kūrėsi naujų partijų: 1922 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, 1924 m. Lietuvos tautininkų sąjunga. 1926 m. Lietuvoje įvyko perversmas ir naujuoju Prezidentu sukilėliai pasirinko A. Smetoną – tautininkų lyderį. Prasidėjo tikras autoritarinis režimas. Politinių partijų veikla buvo visiškai uždrausta, šalyje įsigalėjo partinė vienvaldystė ir pradėjo formuotis vienpartinė sistema. Uždraustų politinių partijų ir srovių veikla daugiau reiškėsi per valdžios cenzūruojamus periodinius leidinius, pirmiausia dienraščius. Jų spaustuvės atstojo uždarytų partijų valdžios centrus. Pogrindyje toliau veikė Lietuvos komunistų partija (LKP). Tokia padėtis išliko iki 1940 m. birželį įvykusios Sovietų Sąjungos okupacijos.

Sudarius vadinamąją Liaudies vyriausybę oficialiai Lietuvos konstitucinė santvarka nepasikeitė, nes buvo palikta galioti Lietuvos Respublikos 1938 m. Konstitucija. Tačiau praktiškai pasikeitė Lietuvos valstybės padėtis ir jos valdžia. Po okupacijos Lietuvos Respublika prarado suverenitetą. Iš valdžios buvo pašalintos politinės jėgos, atstovavusios tam tikrų Lietuvos visuomenės sluoksnių interesus, turėjusios savo politinę programą ir galėjusios valstybės valdžios pagalba įgyvendinti savo politiką. Tarybų Sąjungos valdžia primetė savo politinę galią Lietuvai, ji ėmė keisti jos politinę sistemą, pirmiausia valdžios santykių su visuomene principus, politinių institutų organizavimo, funkcionavimo ir tarpusavio sąveikos pagrindus. Buvo uždraustos Lietuvos politines organizacijas ir imti naikinti kiti pilietiniai institutai.

Vidaus reikalų ministro M. Gedvilo potvarkiu birželio 19 d. buvo uždaryta Lietuvių tautininkų sąjunga ir jauna lietuvių organizacija, o birželio 27 d. – visos politinės, visuomeninės, kultūrinės, religinės organizacijos ir studentų korporacijos. Ministrų Taryba liepos 18 d. uždarė Skautų sąjungą ir Šaulių sąjungą. Panaikinusi Lietuvos piliečių susivienijimus, buvo sunaikinti vieni iš svarbiausių demokratinės politinės sistemos elementų.

Sovietų valdžiai okupavus Lietuvą buvo pripažįstama tik totalitarinė komunistinė ideologija, įtvirtinta vienpartinė diktatūra, o niekada nebuvusi populiari ir gausi LKP (Lietuvos komunistų partija) tapo vienintele ir teisėta organizacija.

Kitų partijų lyderiai, pasitraukę į užsienį, galėjo ten pradėti politinę veiklą. Pagrindiniu partijų veiklos siekiu tapo Lietuvos okupacijos klausimo kėlimas tarptautinėje plotmėje bei nepriklausomos valstybės atkūrimo idėjos propogavimas.

Išeivijoje veikė partijų organizacijos, centru tapo Jungtinės Valstijos. Emigracijoje veikusios partijos iš esmės nedarė jokio poveikio Lietuvos vidaus politikai. Per visą Lietuvos istoriją Katalikų bažnyčia buvo svarbus ne tik socialinio, bet ir politinio gyvenimo veiksnys.

Lietuvos politinės partijos Nepriklausomoje Lietuvoje

1988 m. Lietuvoje prasidėjus tautinio atgimimo judėjimui, šalyje susidarė sąlygos politinių partijų steigimui, atkūrimui ir daugiapartinės sistemos plėtotei. Politinių partijų Lietuvoje veiklą sąlygojo perėjimo į demokratiją aplinka. Partinės demokratijos patirtis, sukaupta tarpukario Lietuvoje, taip pat buvo reikšmingas veiksnys formuojantis moderniajai partinei sistemai. Lietuvoje buvo atkurtos būtent anuo metu veikusios partijos. Dauguma atkurtųjų partijų paskelbė tęsiančios savo pirmtakų, tarpukario Lietuvoje veikusių politinių partijų veiklą bei tradicijas. Konkurenciniai rinkimai ir parlamentinės veiklos galimybės suaktyvino politinį gyvenimą. Nuo 1988 m. susiformavo svarbiausios šiuolaikinės Lietuvos daugiapartinės prielaidos.

Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios politinių partijų skaičių ir tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis valstybėje, visuomenės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės režimas.

Politinė sistema TSRS, kuriai priklausė ir Lietuva, buvo grindžiama vienpartinio valdymo principais. 1989 m. pabaigoje pakeitus išskirtinį Komunistų partijos vaidmenį įtvirtinusius Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 sstraipsnius, Lietuvoje susidarė palankios sąlygos nuomonių pliuralizmui, prasidėjo partinės sistemos formavimasis. 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame referendume priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje buvo užtikrinta piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas.

Tačiau visuomenės interesams atstovaujančios politinės ir visuomeninės organizacijos šalyje pradėjo kurtis dar iki šalies nepriklausomybės paskelbimo bei naujos Konstitucijos priėmimo. Antai jau 1988-1990 m. buvo įsteigta apie pusantro šimto visuomeninių organizacijų, asociacijų, bendrijų, klubų ir pan. (iš jų žymiausios – ekologines problemas kėlusios organizacijos), ttuo tarpu pirmosios politinės partijos buvo įsteigtos 1989 m., tiksliau – atkurtos 1918-1940 m. Lietuvoje veikusios partinės organizacijos. Iki 1992 m. pabaigos šalyje jau veikė 11 politinių partijų; apskritai politinių partijų ir partinės sistemos raida pasižymėjo dinamiškumu: 1993-1997 m. buvo įįsteigtos 24, o 1998-2003 m. – dar 17 politinių partijų. Pažymėtina, kad 1992-2003 m. politinės partijos ne tik buvo steigiamos – kai kurios iš jų nutraukė savo veiklą, „skilinėjo“, jungėsi su kitomis ir pan. Šiuo metu Teisingumo ministerijoje iš viso įregistruotos 38 politinės partijos, 23 iš jų aktyviai dalyvauja politinėje veikloje Politinės partijos.

Partija – tai profesionalių politikų ir juos palaikančių piliečių organizacijas, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę. Jos nori įgyti teisėtą valdžią valstybėje, pačios sudaryti vyriausybę ir formuoti jos įgyvendinimą. Politikai pradėjo burtis į partijas siekdami labai konkretaus tikslo – geriau susiorganizuoti ir palengvinti sau rinkiminę kovą. Atsirado net poreikis specialiai samdyti aktyvistus, kurie dirbtų visą šį organizacinį darbą, agituotų už vieną ar kitą kandidatą. Politinė partija galutinai ssusiformuoja tada, kai tampa stipria organizacija, turinčia pakankamai daug partijos programą remiančių narių, organizacinį aparatą ir pagaliau savo statutą (t.y. organizacijos vidaus tvarkos taisykles). Statute būna apibrėžiamas kriterijus, pagal kurį asmuo gali būti laikomas partijos nariu arba rėmėju. Partijai laimėjus parlamento rinkimus ir įgijus parlamente daugumą, partijos lydeis automatiškai tampa ministru pirmininku.

Pagrindinis partijų veiklos finansavimo šaltinis – tai surenkamas partijos nario mokestis. Tačiau be jo politinės partijos kartais sugeba gauti lėšų ir š kitų finansavimo šaltinių, tarp kurių galima ppaminėti: interesų grupių subsidijas, partijai priklausančių įmonių ir organizacijų pelnas, valstybės biudžetas, subsidijomis iš užsienio.Partinės sistemos.

Vyriausybės politikos pobūdis labai priklauso nuo susiklosčiusios partinės sistemos, kurią sudaro visos valstybėje veikiančios partijos. jeigu valstybės konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose numatyta taikyti proporcingo atstovavimo sistemą, tai paprastai susiklosto daugiapartinė sistema. Jos sąlygomis paprastai veikia ne mažiau kaip 3-4 panašaus įtakingumo ir dydžio partijos bei aibė mažesnių partijų. Įprastas dalykas yra partijų koalicijos. Tai reiškia, kad susidaryti vyriausybėj imasi iš karto kelios partijos, kurios tarpusavio derybomis ir konsultacijomis sutaria, kokia bus vyriausybės politika, kuri partija už kurią politikos sritį imasi atsakomybės, kaip bus paskirstyti ministrų portfeliai ir t.t. Kartais vyriausybės koalicija dar vadinama pozicija, o visos kitos partijos kurios neremia vyriausybės koalicijos, arba pozicijos, vadinamos opozicija. Labai dažnas daugiapartinės sistemos palydovas yra vadinamosios vyriausybės krizės. Tai reiškia, kad ministrų kabinetas praranda parlamento paramą, ir parlamento dauguma balsuoja, kad nebepasitiki ministrų kabinetu ir jo politika. Kartais toks balsavimas vadinamas nepasitikėjimo votumu. jeigu valstybėje yra taikoma daugumos atstovavimo (mažoritarinė) rinkimų sistema, tai tokiu atveju paprastai susiklosto dvipartinė sistema. Naudojama rinkimų sistema beveik nepalieka kitoms partijoms, išskyrus dvi stambiausias, jokių šansų laimėti rinkimus ir pretenduoti į vykdomąją valdžią. Todėl dvi stambiausios partijos paprastai dalijasi tarpusavyje apie 80-90 rinkėjų bbalsų, bet nė viena iš jų nelaimi daugiau negu 50-60 rinkėjų balsų. Didžiausios jos trūkumas yra tas, kad rinkėjų galimybės rinktis mažesnės negu daugiapartinėje sistemoje. Rinkėjams sunku pasirinkti todėl, kad dviejų didžiausių partijų priešrinkiminės programos daugeliu punktų visada yra labai nuosaikios. Dvipartinė sistema pranašesnė už daugiapartinę tuo, kad užtikrina didelį vyriausybės stabilumą ir retai kada susiduria su vyriausybės krizėmis.Politinių partijų raida Lietuvoje

Visuotinai pripažįstama, kad partinė sistema – politinių partijų, veikiančių atskirose šalyse pagal atitinkamus sąveikų modelius, sąranga. Demokratizacijos procesai visuomenėje po 1990 metų lėmė labai dinamišką partinės sistemos formavimąsi Lietuvoje.

1989-1997 m. išryškėjo moderniosios daugiapartinės sistemos kontūrai bei raidos tendencijos. Tačiau galime išskirti ir šių kelerių metų atskirus etapus, kuriuose partinės sistemos raidos tendencijas sąlygojo vieni ar kiti konkretūs veiksniai.

Partinės sistemos formavimasis ir raida 1896-1940 m.

1896-1940 m. Lietuvoje susikūrusios pirmosios politinės partijos veikė nesisteminėje politinėje erdvėje ir negalėjo suformuoti partinės sistemos sąveikos mechanizmo.

Su Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimu (1918 m. v. . .

Join the Conversation

×
×