Pirmojo pasaulinio karo priežastys ir pradžia

XIX amžiaus pradžioje Europos techninis išsivystymas buvo
nevienodas. Po truputi jis plėtėsi iš vakarų į rytus. Labiausiai
išsivysčiusios šalys buvo vakaruose (Anglija, Belgija) ir plėtėsi į rytus
(Prancūziją, Vokietiją). Kai Rusijoje buvo panaikinta baudžiava ji irgi
smarkiai pradėjo žengti industrializacijos keliu. Pramonės požiūriu labai
nevienalytė buvo Austrijos – Vengrijos imperija. Pramonėje dažnai kildavo
krizės todėl daugelis įmonių jungėsi į susivienijimus, kūrėsi monopolijos.
Didžiausias visų pramoninkų prašymas buvo, kad valstybės užgrobtų naujų
teritorijų ir kad būtų daug naujų rinkų. Taip šalys įsitraukė į kovą dėl
užjūrio teritorijų. Tokia politika sukėlė ne vieną susidūrimą tarp šalių,
pretenduojančių į tas pačias kolonijas. Europos valdovai buvo įsitikinę,
kad savo galingumą galima rodyti tik taip, kaip jie moka – plėšti žemes ir
jėga užimti teritorijas. Augo įtampa.

Susivienijo ir sustiprėjo Vokietija ir Italija, ieškojusios “savo
vietos po saule”.

Patyrusi pralaimėjimą 1870m. Prancūzija greitai atgavo jėgas ir siekė
revanšo.

Rytuose dominavo Rusijos imperija. Nukariavusi Vidurinę Aziją,
Sibirą, ji veržėsi į Kiniją, siekė užgrobti kitas Azijos valstybes,
įsivyrauti Rytų ir Vidurio Europoje. Sutriuškinusi Turkiją, Rusija
puoselėjo planus kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius. Tačiau šie
Rusijos interesai kirtosi su Austrijos – Vengrijos, norėjusios įsivyrauti
Balkanuose,siekiais.

Ilgus amžius didžiausia jūrų valstybe buvusi AAnglija ėmė prarasti
savo pozicijas. Pradėjusi sparčiai statyti jūrų laivyną, Vokietija siekė ne
tik pasivyti Anglija, bet ir ją pralenkti. Ji aktyviai grobė kolonijas,
ekonomiškai įsitvirtino Artimuosiuose Rytuose. Tai kėlė Anglijos ir
Prancūzijos nepasitikėjimą.

Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir Europos tautų
nacionalizmas.

Reikėjo tik kibirkšties, ir

r tai tapo įvykis 1914m. birželio 28d.
Bosnijos provincijos sostinėje Sarajeve nuo samdomo žudiko Principo kulkų
krito Austrijos – Vengrijos sosto įpėdinis hercogas Francas Ferdinandas ir
jo žmona, atvykęs į Bosniją paminėti 525–ųjų serbų pergalės prieš turkus
metinių. Visi kaltinimai krito Serbijai kuri buvo pagarsėjusi teroro
aktais. Terorinį aktą organizavusi serbų slaptoji policija pripažino, kad
tai jų darbas ir kad jie norėjo parodyti pasauliui, jog Austrija – Vengrija
neteisėtai valdo pietų slavų žemės. Tačiau visose Europos sostinėse tas
įvykis buvo įvertintas kaip pasikėsinimas į Austrijos – Vengrijos imperiją.
Serbijai buvo įteiktas įsakymas nedelsiant atsiprašyti Austrijos –
Vengrijos už padarytą žmogžudystę. Tuojau į tą konfliktą įsitraukė ir
Rusija. Ji sakė serbams, kad jie neturi atsiprašyti ir jeigu austrai,
kurie po Sarajevo įvykių ėmė reikalauti, kad jų vyriausybė imtųsi pačių
ryžtingiausių priemonių prieš Serbiją, įves ten savo kariuomenę, rusai
stosią ginti Serbijos.

Vokietijos iimperijos vadovybė suprato, kad Austrijos –
Vengrijos ir Serbijos konfliktas gali sukelti didelį karą, tačiau naujų
žemių užgrobimui atėjo tinkamas laikas ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas
II pareiškė:”Dabar arba niekada. Serbai turi būti įveikti ir, be kita ko,
greitai”. Vokietija, paskelbus karą serbams, kuriuos gynė rusai, tuo pačiu
paskelbė karą Rusijai bei Prancūzijai. Į karą įstojo Anglija, vėliau ir
Austrija – Vengrija. Taip prasidėjo pirmasis pasaulinis karas.

Prancūzija savo tikslus išdėstė 1914m. spalį. Viskas, ko norėjo
Prancūzija, tai tik nugalėti Vokietijos imperiją, bei atsiimti Elzasą ir
Lotaringiją.

Vokietija norėjo prisijungti Belgiją bei šiaurines p
prancūzų žemes.
Visose kariaujančiose šalyse susiklostė palanki vidaus politika, visi
piliečiai sveikino karą.Vokiečiai smarkiai veržėsi į vakarus, o labiausiai
į Paryžių, bet ten jų jau laukė Prancūzijos ir Anglijos kariuomenė. 1914m.
rugsėjo 5-9d. prie Marnos užvirė įnirtingi mūšiai. Sąjungininkams pavyko
sustabdyti vokiečių kariuomenę. Vokiečių staigaus smūgio planas žlugo.

Prasidėjo pozicinis karas. Fronto linijos buvo nusidriekusios nuo
Šiaurės jūros iki Šveicarijos sienos, tai buvo apie 700km. Abiejose fronto
pusėse kareiviai iškasė apkasus, supylė pylimus ir sutvirtino pozicijas
minų laukais bei spygliuotos vielos užtvaromis. Buvo iškastos perėjos iki
toliau nuo fronto buvusių armijų štabų, ginklų ir maisto sandėlių. Buvo
sukurtas ištisas požeminių slėptuvių tinklas. Įveikti šiuos įtvirtinimus
abiem pusėm buvo beveik neįmanoma.

1915m. pavasarį abi kariaujančios pusės bandė palaužti viena kitos
frontą, bet nesėkmingai.

1916m. Vokietija pradėjo didelį puolimą prieš pagrindinę prancūzų
tvirtovę gynybinėje grandinėje – Verduną. Tačiau per 9 mėnesius prie
Verduno tvirtovės trukusiose kovose vokiečiams taip ir nepavyko pralaužti
prancūzų ir anglų gynybos. Mūšiuose abi pusės patyrė daug nuostolių.
Vokietija prarado apie 700tūkst. kareivių tai privertė ją atsitraukti nuo
fronto linijos.

1916m. liepos – lapkričio mėn. surengtas Anglijos – Prancūzijos
puolimas pareikalavo labai daug aukų. Vokiečiai prarado apie 650tūkst.
karių, o Prancūzija – Anglija 614tūkst. karių. Jau 1916m. Vokiečiams
pradėjo trūkti materialių išteklių, ginkluotės, naujų karių.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui galingiausios jūrų valstybės –
Anglija ir Vokietija – stengėsi sutriuškinti priešininkų karo laivyną.
Šioje kovoje anglai visą laiką buvo pranašesni. Vokiečiai, patyrę keletą
nesėkmių, vengė išplaukti iš
š savo uostų. Matydami, kad nepajėgs įveikti
anglų, vokiečių admirolai pradėjo povandeninių laivų karą. Panašią blokadą
prieš Vokietiją vykdė ir Anglija, kurios laivynas buvo pranašesnis, todėl,
kai laimėjo karą vandeny prieš vokiečius anglai kontroliavo visus jūrų
kelius ir sąsiaurius.

1915m. gegužės mėn. vokiečių karinis laivas atakavo ir nuskandino
keleivinį laivą “Lusitania”. Tarp nuskendusių 1 tūkst. 198 keleivių buvo
128 amerikiečiai. JAV prezidentas Vilsonas įspėjo Vokietiją, kad tai yra
išpuolis prieš Ameriką ir paskelbė jai karą.

Per Pirmą pasaulinį karą anglai panaudojo nauja ginklą tanką, o dar
vėliau fronte buvo panaudoti lėktuvai, kurie irgi buvo pranašesni.
Prasidėjus poziciniam karui vokiečiai panaudojo dujas, nuo kurių mirdavo
tūkstančiai žmonių. Prasidėjus karui žmonių teises buvo labai suvaržytos.

Kitaip nei Vakaruose, įvykiai rytiniame fronte greitai keitėsi.
1914m. rugsėjo mėn. Rusija, atsiliepdama į prancūzų prašymą padėti
sulaikyti vokiečių puolimą Vakaruose, pradėjo pulti Vokietiją Rytų
Prūsijoje, o Austriją – Vengriją Galicijoje. Per puolimus rusai prarado
daug kariuomenės. Jiems net nepavyko užimti Prūsijos. To priežastis buvo
ta, kad Rusijoje pramonės perversmas buvo daug vėliau, kariuomenė buvo
nemobilizuota, blogai aprūpinta amunicija. Rusijoje net nebuvo nutiesti
geležinkeliai prie fronto linijos. Tuo pasinaudoję vokiečiai permetė savo
kariuomenę iš Vokietijos gilumos iki fronto su Rusija ir ten sutriuškino
antrąją Rusijos armiją. Po tokios staigios pergalės rugsėjo 6-15d.
vokiečiai prie Mozūrų ežerų apsupo pirmąją rusų kariuomenę. Ji buvo
sutriuškinta.

Austrus nuo rusų puolimo išgelbėjo tik tai, kad rusai įsakymus apie
rengiamą operaciją perdavė per ra
adiją, neužšifravę teksto. Sužinoję rusų
planus, austrai sugebėjo išvengti didelių nuostolių. Mūšiuose austrams į
pagalbą atskubėjo vokiečiai. 1915m. gegužės mėn. austrų ir vokiečių
jungtinės pajėgos sėkmingai puolė Galiciją. Rusų kariuomenė paniškai
traukėsi. Tačiau austrų puolimą pristabdė Italijos įstojimas į karą.

1915m. vasarą prisijungus Bulgarijai, vokiečiai ir austrai
sutriuškino Serbiją. Tuo pačiu metu vokiečiai užėmė Lenkijos, Lietuvos,
Kuršo teritorijas, priklausiusias Rusijos imperijai.

Po tokių pergalių Vokietija pasiūlė Rusijai sudaryti separatinę
taiką, kad vėl galėtų visomis pajėgomis pulti Vakaruose. Tačiau Rusijos
caras Nikolajus II nesutiko. 1916m. birželio mėn. rusų pajėgos perėjo į
puolimą ir sudavė skaudų smūgį austrams. Po tokios pergalės į karą Antantės
pusėje įstojo Rumunija. Vokiečiai vėl buvo priversti iš Vakarų fronto
permesti kariuomenę į pagalbą austrams. Rusų puolimas buvo sustabdytas, o,
netekusi daugiau nei vieno milijono kareivių, Rusijos kariuomenė labai
nusilpo. Rusijai karas tapo tikrų tikriausia žmonių mėsmale.

Valstybės toliau įnirtingai tarpusavyje kovojo iki 1918m. lapkričio
11d. , kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli
Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos.

Literatūros sąrašas

1. S.Aastad. Pasaulis II. Vilnius.: Vaga, 1999

2. A. Gečas. Lietuva ir pasaulis12kl. Kaunas.:Šviesa, 2001

3. N.Letukienė. Istorija – politologija. Vilnius.: Alma littera, 2004

Pirmojo pasaulinio karo

priežastys ir pradžia

Raimonda Monstvilaitė 12h

2004m.

Leave a Comment