XIX amžiaus pradžioje Europos techninis išsivystymas buvo nevienodas. Po truputi jis plėtėsi iš vakarų į rytus. Labiausiai išsivysčiusios šalys buvo vakaruose (Anglija, Belgija) ir plėtėsi į rytus
(Prancūziją, Vokietiją). Kai Rusijoje buvo panaikinta baudžiava ji irgi smarkiai pradėjo žengti industrializacijos keliu. Pramonės požiūriu labai nevienalytė buvo Austrijos – Vengrijos imperija. Pramonėje dažnai kildavo krizės todėl daugelis įmonių jungėsi į susivienijimus, kūrėsi monopolijos.
Didžiausias visų pramoninkų prašymas buvo, kad valstybės užgrobtų naujų teritorijų ir kad būtų daug naujų rinkų. Taip šalys įsitraukė į kovą dėl užjūrio teritorijų. Tokia politika sukėlė ne vieną susidūrimą tarp šalių, pretenduojančių į tas pačias kolonijas. Europos valdovai buvo įsitikinę, kad savo galingumą galima rodyti tik taip, kaip jie moka – plėšti žemes ir jėga užimti teritorijas. Augo įtampa.
Susivienijo ir sustiprėjo Vokietija ir Italija, ieškojusios “savo vietos po saule”.
Patyrusi pralaimėjimą 1870m. Prancūzija greitai atgavo jėgas ir siekė revanšo.
Rytuose dominavo Rusijos imperija. Nukariavusi Vidurinę Aziją,
Sibirą, ji veržėsi į Kiniją, siekė užgrobti kitas Azijos valstybes, įsivyrauti Rytų ir Vidurio Europoje. Sutriuškinusi Turkiją, Rusija puoselėjo planus kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius. Tačiau šie
Rusijos interesai kirtosi su Austrijos – Vengrijos, norėjusios įsivyrauti
Balkanuose,siekiais.
Ilgus amžius didžiausia jūrų valstybe buvusi Anglija ėmė prarasti savo pozicijas. Pradėjusi sparčiai statyti jūrų laivyną, Vokietija siekė ne tik pasivyti Anglija, bet ir ją pralenkti. Ji aktyviai grobė kolonijas, ekonomiškai įsitvirtino Artimuosiuose Rytuose. Tai kėlė Anglijos ir
Prancūzijos nepasitikėjimą.
Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir Europos tautų nacionalizmas.
Reikėjo tik kibirkšties, ir tai tapo įvykis 1914m. birželio 28d.
Bosnijos provincijos sostinėje Sarajeve nuo samdomo žudiko Principo kulkų krito Austrijos – Vengrijos sosto įpėdinis hercogas Francas Ferdinandas ir jo žmona, atvykęs į Bosniją paminėti 525–ųjų serbų pergalės prieš turkus metinių. Visi kaltinimai krito Serbijai kuri buvo pagarsėjusi teroro aktais. Terorinį aktą organizavusi serbų slaptoji policija pripažino, kad tai jų darbas ir kad jie norėjo parodyti pasauliui, jog Austrija – Vengrija neteisėtai valdo pietų slavų žemės. Tačiau visose Europos sostinėse tas įvykis buvo įvertintas kaip pasikėsinimas į Austrijos – Vengrijos imperiją.
Serbijai buvo įteiktas įsakymas nedelsiant atsiprašyti Austrijos –
Vengrijos už padarytą žmogžudystę. Tuojau į tą konfliktą įsitraukė ir
Rusija. Ji sakė serbams, kad jie neturi atsiprašyti ir jeigu austrai, kurie po Sarajevo įvykių ėmė reikalauti, kad jų vyriausybė imtųsi pačių ryžtingiausių priemonių prieš Serbiją, įves ten savo kariuomenę, rusai stosią ginti Serbijos.
Vokietijos imperijos vadovybė suprato, kad Austrijos –
Vengrijos ir Serbijos konfliktas gali sukelti didelį karą, tačiau naujų žemių užgrobimui atėjo tinkamas laikas ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas
II pareiškė:”Dabar arba niekada. Serbai turi būti įveikti ir, be kita ko, greitai”. Vokietija, paskelbus karą serbams, kuriuos gynė rusai, tuo pačiu paskelbė karą Rusijai bei Prancūzijai. Į karą įstojo Anglija, vėliau ir
Austrija – Vengrija. Taip prasidėjo pirmasis pasaulinis karas.
Prancūzija savo tikslus išdėstė 1914m. spalį. Viskas, ko norėjo
Prancūzija, tai tik nugalėti Vokietijos imperiją, bei atsiimti Elzasą ir
Lotaringiją.
Vokietija norėjo prisijungti Belgiją bei šiaurines prancūzų žemes.
Visose kariaujančiose šalyse susiklostė palanki vidaus politika, visi piliečiai sveikino karą.Vokiečiai smarkiai veržėsi į vakarus, o labiausiai į Paryžių, bet ten jų jau laukė Prancūzijos ir Anglijos kariuomenė. 1914m.
rugsėjo 5-9d. prie Marnos užvirė įnirtingi mūšiai. Sąjungininkams pavyko sustabdyti vokiečių kariuomenę. Vokiečių staigaus smūgio planas žlugo.
Prasidėjo pozicinis karas. Fronto linijos buvo nusidriekusios nuo
Šiaurės jūros iki Šveicarijos sienos, tai buvo apie 700km. Abiejose fronto pusėse kareiviai iškasė apkasus, supylė pylimus ir sutvirtino pozicijas minų laukais bei spygliuotos vielos užtvaromis. Buvo iškastos perėjos iki toliau nuo fronto buvusių armijų štabų, ginklų ir maisto sandėlių. Buvo sukurtas ištisas požeminių slėptuvių tinklas. Įveikti šiuos įtvirtinimus abiem pusėm buvo beveik neįmanoma.
1915m. pavasarį abi kariaujančios pusės bandė palaužti viena kitos frontą, bet nesėkmingai.
1916m. Vokietija pradėjo didelį puolimą prieš pagrindinę prancūzų tvirtovę gynybinėje grandinėje – Verduną. Tačiau per 9 mėnesius prie
Verduno tvirtovės trukusiose kovose vokiečiams taip ir nepavyko pralaužti prancūzų ir anglų gynybos. Mūšiuose abi pusės patyrė daug nuostolių.
Vokietija prarado apie 700tūkst. kareivių tai privertė ją atsitraukti nuo fronto linijos.
1916m. liepos – lapkričio mėn. surengtas Anglijos – Prancūzijos puolimas pareikalavo labai daug aukų. Vokiečiai prarado apie 650tūkst.
karių, o Prancūzija – Anglija 614tūkst. karių. Jau 1916m. Vokiečiams pradėjo trūkti materialių išteklių, ginkluotės, naujų karių.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui galingiausios jūrų valstybės –
Anglija ir Vokietija – stengėsi sutriuškinti priešininkų karo laivyną.
Šioje kovoje anglai visą laiką buvo pranašesni. Vokiečiai, patyrę keletą nesėkmių, vengė išplaukti iš savo uostų. Matydami, kad nepajėgs įveikti anglų, vokiečių admirolai pradėjo povandeninių laivų karą. Panašią blokadą prieš Vokietiją vykdė ir Anglija, kurios laivynas buvo pranašesnis, todėl, kai laimėjo karą vandeny prieš vokiečius anglai kontroliavo visus jūrų kelius ir sąsiaurius.
1915m. gegužės mėn. vokiečių karinis laivas atakavo ir nuskandino keleivinį laivą “Lusitania”. Tarp nuskendusių 1 tūkst. 198 keleivių buvo
128 amerikiečiai. JAV prezidentas Vilsonas įspėjo Vokietiją, kad tai yra išpuolis prieš Ameriką ir paskelbė jai karą.
Per Pirmą pasaulinį karą anglai panaudojo nauja ginklą tanką, o dar vėliau fronte buvo panaudoti lėktuvai, kurie irgi buvo pranašesni.
Prasidėjus poziciniam karui vokiečiai panaudojo dujas, nuo kurių mirdavo tūkstančiai žmonių. Prasidėjus karui žmonių teises buvo labai suvaržytos.
Kitaip nei Vakaruose, įvykiai rytiniame fronte greitai keitėsi.
1914m. rugsėjo mėn. Rusija, atsiliepdama į prancūzų prašymą padėti sulaikyti vokiečių puolimą Vakaruose, pradėjo pulti Vokietiją Rytų
Prūsijoje, o Austriją – Vengriją Galicijoje. Per puolimus rusai prarado daug kariuomenės. Jiems net nepavyko užimti Prūsijos. To priežastis buvo ta, kad Rusijoje pramonės perversmas buvo daug vėliau, kariuomenė buvo nemobilizuota, blogai aprūpinta amunicija. Rusijoje net nebuvo nutiesti geležinkeliai prie fronto linijos. Tuo pasinaudoję vokiečiai permetė savo kariuomenę iš Vokietijos gilumos iki fronto su Rusija ir ten sutriuškino antrąją Rusijos armiją. Po tokios staigios pergalės rugsėjo 6-15d.
vokiečiai prie Mozūrų ežerų apsupo pirmąją rusų kariuomenę. Ji buvo sutriuškinta.
Austrus nuo rusų puolimo išgelbėjo tik tai, kad rusai įsakymus apie rengiamą operaciją perdavė per radiją, neužšifravę teksto. Sužinoję rusų planus, austrai sugebėjo išvengti didelių nuostolių. Mūšiuose austrams į pagalbą atskubėjo vokiečiai. 1915m. gegužės mėn. austrų ir vokiečių jungtinės pajėgos sėkmingai puolė Galiciją. Rusų kariuomenė paniškai traukėsi. Tačiau austrų puolimą pristabdė Italijos įstojimas į karą.
1915m. vasarą prisijungus Bulgarijai, vokiečiai ir austrai sutriuškino Serbiją. Tuo pačiu metu vokiečiai užėmė Lenkijos, Lietuvos,
Kuršo teritorijas, priklausiusias Rusijos imperijai.
Po tokių pergalių Vokietija pasiūlė Rusijai sudaryti separatinę taiką, kad vėl galėtų visomis pajėgomis pulti Vakaruose. Tačiau Rusijos caras Nikolajus II nesutiko. 1916m. birželio mėn. rusų pajėgos perėjo į puolimą ir sudavė skaudų smūgį austrams. Po tokios pergalės į karą Antantės pusėje įstojo Rumunija. Vokiečiai vėl buvo priversti iš Vakarų fronto permesti kariuomenę į pagalbą austrams. Rusų puolimas buvo sustabdytas, o, netekusi daugiau nei vieno milijono kareivių, Rusijos kariuomenė labai nusilpo. Rusijai karas tapo tikrų tikriausia žmonių mėsmale.
Valstybės toliau įnirtingai tarpusavyje kovojo iki 1918m. lapkričio
11d. , kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli
Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos.
Literatūros sąrašas
1. S.Aastad. Pasaulis II. Vilnius.: Vaga, 1999
2. A. Gečas. Lietuva ir pasaulis12kl. Kaunas.:Šviesa, 2001
3. N.Letukienė. Istorija – politologija. Vilnius.: Alma littera, 2004
Pirmojo pasaulinio karo priežastys ir pradžia
Raimonda Monstvilaitė 12h
2004m.